A-602-171-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A602-171/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03622-2010-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. V. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius, atsakovas) 2009 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. 6-24-14086 paskyrė pareiškėjai I. V. (toliau – ir pareiškėja) motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų iki vaikui sukaks dveji metai laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 23 d. iki 2011 m. gegužės 5 d. pagal apskaičiavimą: iki vaikui sukaks vieneri metai (2010 m. gegužės 5 d.) mokama 7 440 Lt, iki vaikui sukaks dveji metai (2011 m. gegužės 5 d.) – 6 324 Lt (b. l. 47).

VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 9 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 58, 74 punktais, atsižvelgdamas į nuo 2010 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybės) patvirtintą naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį bei Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (toliau – ir Sveikatos draudimo įstatymas) 18 straipsnio 2 dalį, 2010 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 6-26-805 perskaičiavo pareiškėjai paskirtą motinystės (tėvystės) pašalpą ir nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gegužės 5 d. mokėjo pašalpą pagal apskaičiavimą: iki vaikui sukaks 1 metai mokama 5 850 Lt, iki vaikui sukaks 2 metai – 4 972,50 Lt (b. l. 49).

VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsniais, Nuostatų 58, 74 punktais, bei taikydamas Vyriausybės patvirtintą nuo 2010 m. sausio 1 d. galiojantį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721 dar kartą nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gegužės 5 d. perskaičiavo pareiškėjos pašalpą: iki vaikui sukaks 2 metai mokama 3 510 Lt (b. l. 50).

Pareiškėja 2010 m. rugsėjo 14 d. kreipėsi į atsakovą dėl pašalpos išmokėjimo, kuris 2010 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. (10.4) 3-66671 paaiškino motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo tvarką, nurodė, kad pašalpa perskaičiuota teisingai. 2010 m. spalio 25 d. skundu pareiškėja kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) prašydama panaikinti teritorinio skyriaus sprendimą dėl motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo, pripažinti VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmus, lėmusius jai paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio neišmokėjimą, neteisėtais ir įpareigoti teritorinį skyrių išmokėti neteisėtai neišmokėtą motinystės (tėvystės) išmokos dalį (b. l. 34-40). VSDFV 2010 m. lapkričio 19 d. sprendime Nr. (11.1)I-7103 nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyrius pagrįstai pareiškėjai moka perskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpą (b. l. 32-33).

VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. PA_SP3-1696 pareiškėjai išmokėjo 7044,01 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gegužės 5 d. (b. l. 84).

Pareiškėja, nesutikdama su šiais sprendimais, 2010 m. gruodžio 15 d. skundu (b. l. 1-9) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama:

1) panaikinti VSDFV 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. (11.1)I-7103;

2) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 6-26-805 dėl motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo;

3) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721 dėl motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo;

4) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių vykdyti 2009 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. 6-24-14086 jame nustatytomis sąlygomis nuo skundžiamo VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. perskaičiavimo sprendimo Nr. 6-26-805 priėmimo iki motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo pareiškėjai pabaigos, t. y. 2011 m. gegužės 5 d.;

5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad nuo 2009 m. birželio 23 d. jai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiui nuo 2009 m. birželio 23 d. iki 2011 m. gegužės 5 d. buvo apskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa: iki vaikui sukaks 1 metai – 5 930,10 Lt. (atskaičius mokesčius) per mėnesį, iki vaikui sukaks 2 metai – 5 048,46 Lt (atskaičius mokesčius) per mėnesį, tačiau 2010 m. rugpjūčio mėnesį pastebėjo, kad buvo išmokėta mažesnė motinystės pašalpa, perskaičiuota remiantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) nuostatomis. Pareiškėja nesutiko su motinystės pašalpos sumažinimu ir tvirtino, kad sukurtas teisinis reguliavimas prieštarauja konstituciniams teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo, teisinio tikrumo, įstatymo negaliojimo atgal ir kt. principams, suformuotai Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) praktikai, pažeidžia pareiškėjos nuosavybės teisę į paskirtą pašalpą.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

Atsiliepime (b. l. 42-44) paaiškino, kad pareiškėjai kompensuojamasis uždarbis apskaičiuotas pagal draudžiamąsias pajamas, turėtas laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2009 m. gegužės 31 d., t. y. šiuo laikotarpiu turėtas draudžiamąsias pajamas padalinus iš to paties laikotarpio darbo dienų skaičiaus (84 276,16 Lt : 187 d. d.= 450,67 Lt). Maksimalus vienos dienos kompensuojamasis uždarbis, apskaičiuotas pagal 2009 metų birželio mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų (1 488 Lt) 5 dydžių sumą bei 2009 metų vidutinį mėnesio darbo dienų skaičių, buvo 352,61 Lt (1 488 Lt x 5 : 21,1 d. d. = 352,61 Lt).

Pasikeitus einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžiui, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostata, buvo perskaičiuojamos visos iki 2010 m. sausio 1 d. paskirtos ir mokamos motinystės (tėvystės) pašalpos, kurios viršijo einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų penkių dydžių sumą. Kadangi pareiškėjai paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa viršijo 2010 metų draudžiamųjų pajamų penkių dydžių sumą, VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. perskaičiavimo sprendimu Nr. 6-26-805 pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota pagal pasikeitusį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį taikant maksimalų vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį – 277,25 Lt (1170 Lt * 5 : 21,1 d.d. = 277,25 Lt). Vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 10 straipsnio nuostatomis, VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721 nuo 2010 m. liepos 1 d. dar kartą perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą. Kadangi motinystės (tėvystės) pašalpa, apskaičiuota pagal pareiškėjos vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį iki vaikui sukaks dveji metai, viršijo 75 proc. einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, pareiškėjai buvo paskirta maksimali 3 510 (1170 Lt *4 * 75 proc.) motinystės (tėvystės) pašalpa per mėnesį.

Konstituciniam Teismui pripažinus Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatą prieštaraujančia Konstitucijai, pareiškėjai nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gegužės 5 d. susidarė 8 916,53 Lt motinystės pašalpos skirtumas, kuris 2013 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. PA_SP3-1696 jai buvo išmokėtas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepimu į skundą (b. l. 29-31) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Savo nesutikimą su pareiškėjos skundu iš esmės grindė tais pačiais argumentais kaip ir atsakovas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 3 d. sprendimu pareiškėjos I. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad šioje byloje ginčas kilo dėl motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo ir mokėjimo pareiškėjai nuo 2010 m. sausio mėn.

Teismas konstatavo, kad 2009 m. gruodžio 9 d. priimtas Laikinasis įstatymas, kuris, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d.

Nagrinėjamu atveju, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. spalio 27 d. sprendimu nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą pagal pasikeitusį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį (maksimalus vienos dienos kompensuojamasis uždarbis – 277,25 (1 170 x 5 / 21,1; maksimali suma, kol vaikui sukaks 1 metai buvo 5 850 Lt, iki sukaks dveji metai – 4 972,50 Lt). Nuo 2010 m. liepos 1 d. pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721 dar kartą perskaičiuota taikant 75 proc. kompensuojamojo uždarbio dydį. Pareiškėjai apskaičiuota pašalpa iki vaikui sukaks dveji metai viršijo 75 proc. einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą 3 510 (1 170 Lt * 4 *75 proc.), todėl jai paskirta maksimali 3 510 Lt dydžio per mėnesį motinystės (tėvystės) pašalpa. Nuo šios sumos atskaičius mokesčius pareiškėjai faktiškai buvo mokama 2 810,40 Lt pašalpa.

Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata tiek, kiek apima tokias paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui; Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, iki vaikui sukaks vieni metai negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui; Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų negali viršyti 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime taip pat konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis, Nuostatų 74 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 158-7164) tiek, kiek jais reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 „Dėl einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų, ribinio motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir ribinio valstybinės pensijos dydžių patvirtinimo“ (Žin., 2009, Nr. 158-7157) 1.1 punktas, kuriuo buvo patvirtintas einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydis – 1 170 Lt, nepripažintini prieštaraujančiais Konstitucijai. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2013 m. kovo 8 d.

Esant tokiam teisiniam reglamentavimui ir nustatytoms faktinėms aplinkybėms, teismas sprendė, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai 2010 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 6-26-805 perskaičiavo ir sumažino pareiškėjai paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos dydį pagal Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį. Remiantis Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu, teismas darė išvadą, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimas Nr. 6-26-805 ir VSDFV 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. (11.1) 1-7103 dalis dėl minėto teritorinio skyriaus sprendimo yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra teisinio pagrindo jų panaikinti skunde išdėstytais argumentais. Teismas nurodė, kad, atsakovui teisėtai ir pagrįstai perskaičiavus pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą, negali būti tenkinamas skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą vykdyti 2009 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. 6-24-14086 jame nustatytomis sąlygomis nuo skundžiamo VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. perskaičiavimo sprendimo Nr. 6-26-805 priėmimo.

Teismas sprendė, kad pareiškėjos skundo reikalavimų panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimą Nr. 6-26-2721, VSDFV 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. (11.1) 1-7103 dalį dėl šio teritorinio skyriaus sprendimo ir įpareigoti atsakovą vykdyti 2009 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. 6-24-14086 jame nustatytomis sąlygomis iki motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo pareiškėjai pabaigos, t. y. 2011 m. gegužės 5 d., tenkinimas nėra objektyviai įmanomas, nes, atsakovas pareiškėjai savo iniciatyva išmokėjo motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką, susidariusią pašalpą mokant vadovaujantis atsakovo 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721. Šiuo atveju atsakovo įpareigojimas išmokėti jau išmokėtą nepriemoką tampa nepagrįstu ir neįmanomu. Situacija, kai atsakovas savo iniciatyva tenkino pareiškėjos skunde keliamus reikalavimus lemia, kad ginčo dalykas aptariamoje dalyje išnyko, o byloje keliamų reikalavimų išnagrinėjimas bei teismo sprendimas negali pakeisti tarp šalių susiklosčiusio materialinio teisinio santykio.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kur ne kartą pažymėta, kad teismas, kaip vienintelė teisingumą vykdanti institucija, besikreipusio teisminės gynybos asmens teises ar įstatymų saugomus interesus gali apginti tik tuo atveju, kai viešojo administravimo sistemos subjektai nepagrįstai ir neteisėtai atsisako atlikti jų kompetencijai pagal teisės aktus priskirtas užduotis bei funkcijas. Viešojo administravimo subjektui pačiam pašalinus trukdžius dėl ginčijamos teisės realizavimo, teismas nebeturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo priimti sprendimą, kuriuo būtų galimai tik patvirtinta pareiškėjo ginčijama teisė ar įstatymų saugomas interesas (2009 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-961/2009, 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-466/2007 ir kt.).

Teismas pažymėjo, kad ginčo dėl išmokėtos motinystės (tėvystės) pašalpos sumos (7 044,01 Lt) pareiškėja nekelia. Iš teismui pateiktos atsakovo 2013 m. kovo 27 d. pažymos Nr. 11-665 (b. l. 72) matyti, kad atsižvelgus į Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo nuostatas, pareiškėjai už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gegužės 5 d. turėjo būti išmokėta 44 582,66 Lt, tačiau buvo priskaičiuota 35 666,13 Lt, todėl susidarė 8 916,53 Lt nepriemoka. Iš šios sumos atskaičius gyventojų pajamų mokestį ir privalomojo sveikatos draudimo įmoką, atsakovas pareiškėjai pagrįstai išmokėjo 7 044,01 Lt sumą. Tuo remdamasis teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

Teismas sprendė, kad, netenkinus pareiškėjos skundo, nėra pagrindo priteisti jos naudai bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis).

III. Pareiškėja 2013 m. birželio 17 d. (pagal gavimo datą) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde dėsto tokius pagrindinius argumentus:

1. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė remiantis tik Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu, kuriuo buvo pasisakyta dėl Laikinojo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai. Nepriklausomai nuo nutarimo išvadų, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, privalėjo nagrinėti ir vertinti visus pareiškėjos skundo argumentus bei pasisakyti dėl jų, o ne tik remtis nutarimo išvada. Pareiškėjos skundas buvo grindžiamas ne tik Laikinojo įstatymo nuostatų neatitikimu Konstitucijai, o ir motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo prieštaravimu pagrindiniams teisės principams. Remiantis ABTĮ 81 straipsniu, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

2. Pirmosios instancijos teismas nevertino, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 dalių, 10 straipsnio 1, 2, 3 dalių nuostatų pagrindu perskaičiavus jau paskirtą socialinio draudimo pašalpą, buvo pažeista pareiškėjos teisė į nuosavybę, konstituciniai valdžių padalijimo, teisės aktų hierarchijos, teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, įstatymo negaliojimo atgal principai.

3. Pareiškėja remiasi Konstitucinio Teismo praktika pensinio aprūpinimo bylose ir daro išvadą, kad motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos yra nuosavybė, kuri yra ginama EŽTK 1 protokolo 1 straipsnio ir Konstitucijos 23 straipsnio pagrindu. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino argumentų, kad motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos yra nuosavybė, kuri ginama EŽTK 1 protokolo 1 straipsnio ir Konstitucijos 23 straipsnio. Remiasi Konstitucinio teismo 2010 m. balandžio 20 d. nutarimu, kur konstatuota, kad kai dėl ypatingų aplinkybių valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, turi būti paisoma įgytos teisės gynybos pagal Konstitucijos 23 straipsnį principo, įstatymų leidėjas turi pareigą numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems senatvės ar invalidumo pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl senatvės ar invalidumo pensijos sumažinimo.

4. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepasisakė dėl teisėtų lūkesčių principo. Pareiškėja remiasi Kontitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. bei 2010 m. balandžio 20 d. nutarimais, kuriuose aptartas teisėtų lūkesčių principas, pabrėžiant, kad teisėtų lūkesčių turi būti paisoma ir valstybėje susidarius ypatingai situacijai (pvz., ekonominė krizė), dėl kurios valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad nėra užtikrinamas lėšų, būtinų iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų institucijų, pareigūnų ir valstybės tarnautojų atlyginimams už darbą mokėti, arba lėšų, būtinų pensijoms mokėti, sukaupimas. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nustatytas reguliavimas pažeidžia pareiškėjos, kuriai paskirta pašalpa, teisėtus interesus, teisėtus lūkesčius, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus – dėl to sprendimas yra naikintinas.

5. Pareiškėjai paskirta motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpa savo esme yra panaši į netekto darbingumo pensiją. Todėl neturi būti daromas skirtumas socialinės apsaugos požiūriu panašių išmokų skyrime ir mokėjime. Laikinajame įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas ne užtikrina, o pažeidžia pareiškėjos, įgijusios teisę į jai paskirtą motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpą, teisėtus lūkesčius gauti paskirtą pašalpą visą nustatytą jos mokėjimo laiką.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius, nesutikdamas su pareiškėjos apeliaciniu skundu, 2013 m. birželio 28 d. (pagal pašto spaudą ant voko) pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamame sprendime pabrėžė, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarimu nustatė, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalį Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, esant nustatytoms aplinkybėms, atsakovas pagrįstai ir teisėtai 2010 m. sausio 27 d. sprendimu perskaičiavo ir sumažino pareiškėjai paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos dydį pagal Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį.

2. Konstituciniam Teismui nustačius, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis ir Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalis prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui, VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. PA_SP3-1696 išmokėjo parteiškėjai už 2010 m. liepos 1 d. – 2011 m. gegužės 5 d. laikotarpį susidariusią motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką. Atsakovui savo iniciatyva tenkinus pareiškėjos reikalavimus, ginčo dalykas šioje bylos dalyje išnyko, tad byloje keliamų reikalavimų išnagrinėjimas bei teismo sprendimas negali pakeisti tarp šalių susiklosčiusio teisinio santykio.

3. Pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė atidžiai susipažinęs su bylos aplinkybėmis, kurios nuosekliai išdėstytos ir pačiame sprendime, remdamasis Konstitucinio Teismo išaiškinimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, taigi atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad teismas pažeidė ABTĮ 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą.

Trečiasis sunteresuotas asmuo VSDFV, nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu, 2013 m. birželio 28 d. (pagal gavimo datą) taip pat pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Konstituciniam Teismui 2013 m. kovo 5 d. priėmus nutarimą, Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo atnaujintas administracinės bylos I-442-331/2013 nagrinėjimas ir bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo nustarimu, išmokėjo pareiškėjai 7 044,01 Lt motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gegužės 5 d. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėtą aplinkybę, pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

2. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai dėl jos nurodomų teisės aktų atitikties Konstitucijai buvo išnagrinėti Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarime. Kadangi Konstitucinio Teismo nutarimai yra neskundžiami, jais privaloma vadovautis viesiems teismams, institucijoms, įstaigoms ir pan., Vilniaus apygardos administracinis teismas ne tik neturėjo, bet ir negalėjo kitaip aiškinti Konstitucinio Teismo pateiktų išaiškinimų ar savarankiškai vertinti kiekvieną pareiškėjos skunde pateiktą argumentą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimų, kuriais, remiantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, pareiškėjai buvo sumažintas paskirtų socialinių išmokų mokėjimas.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2009 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. 6-24-14086 paskyrė pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų iki vaikui sukaks dveji metai laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 23 d. iki 2011 m. gegužės 5 d.

VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 6-26-805 nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiavo pareiškėjai paskirtą motinystės (tėvystės) pašalpą ir ją sumažino (b. l. 20-21). VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721 nuo 2010 m. liepos 1 d. dar kartą perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą (b. l. 22-23).

Pareiškėja dėl šių sprendimų kreipėsi į VSDFV, kuri 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. (11.1) I-7103 nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyrius pagrįstai pareiškėjai moka perskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpą (b. l. 13-14).

VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. PA_SP3-1696 pareiškėjai išmokėjo 7044,01 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gegužės 5 d.

Pareiškėja padavė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2013 m. birželio 3 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad atsakovas savo iniciatyva tenkino pareiškėjos skunde keliamus reikalavimus dėl antikonstituciniais pripažintų Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio 3 dalies nuostatų, ir tai leidžia daryti išvadą, kad ginčo dalykas aptariamoje dalyje išnyko, o byloje keliamų reikalavimų išnagrinėjimas bei teismo sprendimas negali pakeisti tarp šalių susiklosčiusio materialinio teisinio santykio.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktais motyvais ir sprendžia, kad teismas teisingai išsprendė bylą.

Pagal bylos aplinkybes matyti, kad pareiškėjai paskirta ir mokama motinystės (tėvystės) pašalpa buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje bei 10 straipsnyje nustatytus ribojimus. Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime inter alia konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis bei 10 straipsnio 2 ir 3 dalys prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui. Nors remiantis šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu, pareiškėja įgijo teisę reikalauti išmokėti jai susidariusią nepriemoką, tačiau VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. PA_SP3-1696 pareiškėjai išmokėjo 7044,01 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gegužės 5 d., susidariusią dėl antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų taikymo. Pažymėtina, kad pareiškėja nekelia ginčo dėl išmokėtos sumos dydžio. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovui savo iniciatyva sumokėjus pareiškėjai susidariusią nepriemoką, ginčo dalykas aptariamoje bylos dalyje išnyko. Atsakovas patenkino pareiškėjos reikalavimą po pareiškėjos kreipimosi į teismą geruoju, todėl pareiškėja neatsisakiusi nuo šio savo skundo reikalavimo nepagrįstai reikalauja sumos, kuri jau yra sumokėta. Taigi pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą šioje dalyje pagrįstai atmetė kaip nepagrįstą remiantis išdėstytais motyvais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamam ginčui taip pat aktualus Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymas. Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies konstitucingumo klausimą, 2013 m. kovo 5 d. nutarime nepripažino, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas nurodė, kad konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, lygiateisiškumo, proporcingumo principų valstybė privalo laikytis ir paramą šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, teikdama valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai. Asmenys, pagal įstatymą įgiję teisę į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu, neturi teisėto lūkesčio, kad ši parama valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nebus mažinama, tačiau turi teisėtą lūkestį, kad mažinant minėtą paramą valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai bus laikomasi inter alia konstitucinių lygiateisiškumo ir proporcingumo principų.

Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje teisingai nustatė, jog pareiškėjai mokama motinystės (tėvystės) pašalpa buvo sumažinta inter alia Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu ir tvarka, kuri minėtu Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos ginčijami VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimai dalyje dėl Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo buvo teisėti.

Pažymėtina, kad pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat remiasi argumentais ir Konstitucinio Teismo praktika, išvystyta pensinio aprūpinimo srityje, ir teigia, jog motinystės (tėvystės) pašalpa savo pobūdžiu yra panaši į netekto darbingumo pensiją, dėl to nagrinėjamos bylos atveju yra aktuali ir Konstitucinio Teismo praktika dėl pensijų, kaip nuosavybės, apsaugos pagal Konstitucijos 23 straipsnį. Teisėjų kolegija, atsakydama į minėtus apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarime konstatuota, jog vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiama finansinė parama (viena iš įstatymų leidėjo pasirinktų Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje garantuojamos valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, formų, kuri gali būti įgyvendinama inter alia kaip Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojama socialinė parama įstatymų numatytais atvejais) savo prigimtimi, laikinu (terminuotu) pobūdžiu ir paskirtimi skiriasi nuo Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojamų pensijų, taip pat nuo įstatymų nustatytų kitų pensinio aprūpinimo išmokų, teisė į kurias susijusi su Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta nuosavybės teisių apsauga. Šis skirtumas itin ryškus tuo požiūriu, kad įstatymo nustatyta finansinė parama yra tikslinė, t. y. sietina su konkrečiu vaiko auginimo ir auklėjimo namuose laikotarpiu bei tokiu paramos dydžiu, kuris priklauso nuo valstybės ir visuomenės išgalių. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino jai paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimo teisėtumo Konstitucijos 23 straipsnio prasme, atmestini.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijos 107 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje, be kita ko, įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tačiau aptartuose straipsniuose nurodytos pasekmės taikomos tik tada, kai Konstitucinis Teismas tam tikrą teisės aktą pripažįsta prieštaraujančiu Konstitucijai, tokio Konstitucinio Teismo nutarimo pasekmės taikomos ex nunc, t. y. nuo to momento, kai įsigalioja sprendimas, arba teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai teisinės pasekmės taikomos ex tunc, t. y. retroaktyviai, nurodant retroaktyvumo galiojimą arba veikimą nuo pat pradžios – nuo akto priėmimo dienos. Nagrinėjamos bylos atveju taikytina Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, tad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog 2013 m. kovo 5 d. nutarimo pasekmės (taikant Konstitucijos 107 ir 110 straipsnius) neturi būti taikomas individualioje administracinėje byloje apginant tam tikru būdu į teismą besikreipusio asmens teises ar teisėtus interesus, todėl turėjo būti taikomas reguliavimas įtvirtintas Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje. Konstitucinis Teismas, priimdamas 2013 m. kovo 5 d. nutarimą, nepaneigė Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies konstitucingumo prezumpcijos, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisnio pagrindo naikinti viešojo administravimo subjekto Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies pagrindu priimto administracinio sprendimo.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Nepatenkinus pareiškėjos apeliacinio skundo, negali būti tenkinamas apeliantės prašymas priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 44 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos I. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius