A-822-61-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-61/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00834-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytino proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. O. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas T. O. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą (toliau – ir pirmosios instancijos teismas; KAAT) su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atviros kolonijos, po 70 litų neturtinės žalos atlyginimą už kiekvieną dieną, praleistą Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje nuo 2010 m. spalio 22 d. iki 2012 m. rugpjūčio 25 d., iš viso 672 dienos x 70 Lt už kiekvieną dieną, bendra suma 47 000 Lt.

Pareiškėjas savo skunde ir skundo papildymuose (I t., b. l. 4–7, 134–141, 143–145, 197–200) nurodė, kad nuo 2010 m. spalio 22 d. iki 2012 m. rugpjūčio 23 d. bausmę atlikinėjo perpildytuose pataisos namuose, kur nuteistųjų skaičius, stipriai viršijo nustatytą maksimalų nuteistųjų skaičių. Gyvenamosiose patalpose gyvenamojo ploto teko apie 2,3 kv. m. Būriuose, kur gyventojų būdavo nuo 70 iki 90 nuteistųjų, buvo priverstas naudotis kartu su kitais nuteistaisiais tik 6 praustuvėmis, 5 tualetais ir 3 pisuarais. Maitinimo patalpose ir trumpalaikių pasimatymų kambariuose nėra įrengta šilto vandens.

Skalbyklos ir džiovyklos patalpos sudaro apie 10 kv. m, kurios nėra pritaikytos patenkinti (išskalbti ir išdžiovinti) tokio didelio nuteistųjų skaičiaus poreikio. Baudos izoliatoriaus kameros taip pat neatitinka gyvenamojo ploto vienam asmeniui normų. Baudos izoliatoriaus kameros yra priskiriamos prie maitinimo patalpų, nes maistas tiekiamas tiesiai į kameras, todėl yra pažeidžiamos higienos normos, nes kamerose nėra įrengta šilto vandens. Atliekant bausmę baudos izoliatoriuje nėra suteikiama drabužių ir patalynės skalbimo paslaugų, pataisos namai neturi higienos paso, kuris yra privalomas.

Pastatai nepritaikyti didelio žmonių skaičiaus laikymui, vėdinimo sistema gyvenamose patalpose neatitinka reikalavimų, nėra evakuacijos išėjimo. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus yra palankios sąlygos atsirasti graužikams ir tarakonams. Pataisos namai neturi statinio techninio ir techninio energetinio pasų. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakyme Nr. 1R-85 nustatyta, kad vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m, o kameros tipo patalpose nuteistajam tenkantis plotas turi būti nemažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pareiškėjas remiasi Lietuvos higienos normos HN76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos augos reikalavimai“ 6, 17, 27, 46, 60 punktais, Konstitucijos 21 straipsniu, Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalimi, Europos kalinimo įstaigų taisyklių 18.3 ir 18.4 punktais. Pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Testa prieš Kroatiją (bylos Nr. 20877/04) nurodė, kad vienam asmeniui kaip tinkama gyvenamojo ploto pataisos namuose turi tekti 4 kv. m. Teigė, kad Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje 2-oje valdyboje pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, žalojant pareiškėjo sveikatą, nesudarant normalių bausmės atlikimo sąlygų, žeminant pareiškėjo orumą, dėl ko patyrė didžiulę neturtinę žalą.

Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (veikimo ar neveikimo) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t.y. buvo sutrikdyta sveikata, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, didelius nepatogumus, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, yra dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės. Pažymėjo, kad pareiškėjas negali judėti per visą teritoriją, tuo labiau į kitas valdybas, jis negali savo noru pereiti į vietas, esančias už lokalinio sektoriaus. Teigė, kad yra stipriai suvaržyta nuteistojo galimybė laisvai judėti net savo gyvenamosios vietos teritorijoje.

Pažymėjo, jog jokie teisės aktai nenustato, kad minimalaus gyvenamojo ploto trūkumai gali būti kompensuojami kitais būdais. Nurodė, jog skaičiuojant gyvenamąjį plotą reikia atsižvelgti į nuteistųjų skaičių, gyvenantį konkrečioje sekcijoje, sekcijos inventorių bei kiekvieno nuteistojo asmeninius daiktus. Papildomai nurodė, kad pareiškėjas yra nuteistas Švedijos Karalystėje ir jį pervežė į Lietuvos Respubliką atlikti likusios bausmės prieš jo valią. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. (1328/09) 9R-3684, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija išsiuntė Švedijos Karalystės teisingumo ministerijai sutikimą perimti pareiškėją likusios bausmės vykdymui.

Sutartyse yra nurodyta, kad prieš perimant pareiškėją, Lietuvos Respublika turi garantuoti, kad pareiškėjui teks ne mažiau kaip 5 kv. m gyvenamojo ploto, taip pat visos sąlygos mokytis, teisė į gydymą, asmens sveikatos draudimą, higieną. Teigė, kad pareiškėjas neapdraustas sveikatos draudimu, jam suteikiama tik pirmoji pagalba. Sąlygos mokytis pareiškėjui nebuvo suteiktos, nes norimai, t. y. kompiuterio operatoriaus, specialybei įsigyti, komplektuojama nuteistųjų grupė tik 25 asmenys. Taip pat pareiškėjo žmona ir dukra gyvena Švedijoje, todėl atvažiuoti į pasimatymą kainuoja daug pinigų ir fiziškai bei psichologiškai vargina.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (I t., b. l. 36–44) paaiškino, jog kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiros brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę.

Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, o kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti ir poilsio kambariai arba bibliotekos. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 6 val. 30 min. iki 22 val. 30 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Per visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais.

Pagal Aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtinto Organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarką“ gyvenamųjų patalpų plotas skaičiuojamas kaip aritmetinė atskirų kambarių ir bendro naudojimo patalpų plotų suma. Dėl to nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, nes pagal minėtą teisės aktą gyvenamosios patalpos yra atskiri kambariai su bendrojo naudojimo patalpomis. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji.

Be to, ne visada visos miegamosios patalpos vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos direktorius savo įsakymu tvirtina Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarką, kuri reglamentuoja gyvenamųjų patalpų valymą kiekvieną dieną drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nuteistieji privalo budėti (palaikyti švarą ir tvarką) gyvenamosiose patalpose pagal administracijos patvirtintą ir iškabintą brigados nuteistųjų budėjimo gyvenamojoje patalpoje grafiką.

Gyvenamųjų patalpų valymo rezultatus kiekvieną dieną kontroliuoja būrio viršininkas. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį yra atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas. Sanitariniai, techniniai įrenginiai, sanitariniai mazgai plaunami ir dezinfekuojami darbuotojų kiekvieną dieną. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie stogo dangos neigiamą poveikį jo sveikatos būklei. Skalbyklos, džiovyklos patalpoms teisės aktai nenumato minimalios ploto ribos. Prausyklų ir tualetų patalpos, gyvenamosios patalpos yra tinkamai įrengtos, laikantis teisės aktų keliamų reikalavimų, visų patalpų sanitarinė-higieninė būklė atitinka galiojančius teisės aktus.

Dėl to pareiškėjo teiginys, kad jis kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, neatitinka tikrovės. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginančios jo buvimą pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Pareiškėjui tenkančio gyvenamojo ploto minimali riba (3,1 kv.

m) pažeista nebuvo. Europos žmogaus teisių teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis pažeidžiamas tik tuomet, kai asmeniui yra draudžiama judėti, užkertama galimybė mankštintis, pasivaikščioti lauke, varžoma nuteistojo galimybė laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje. Taip pat kai patalpų apšvietimas ir ventiliacija nesuteikia sąlygų sveikatos būklei. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų, o tuo pačiu ir neįrodė, kad Pravieniškių pataisos namai nesilaikė tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 4 d. sprendimu (II t., b. l. 21–27) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Civilinio kodekso (toliau – ir CK) normas. Pažymėjo, kad BVK nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau vadinama – nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos „Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės“ (toliau – Taisyklės). Taisyklių 111.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 111.2 punktas – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Teismas pabrėžė, kad atsakovo atliktas gyvenamojo ploto skaičiavimo būdas nevisiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtintos STR 1.14.01:1999 Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarkos 8, 9, 10, 15, 18 punktų nuostatų sisteminė analizė patvirtina, jog į gyvenamąjį plotą neturi būti įskaičiuotos bendrojo naudojimo patalpos (turi būti sudedamas tik kambarių ir virtuvės plotas). Todėl teismas nesirėmė atsakovo pateiktais argumentais dėl gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, paskaičiavimo.

Pareiškėjas pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu nuo 2010 m. spalio 28 d. buvo paskirtas gyventi 2 būrio 2 brigados patalpoje. Apskaičiuojant gyvenamąjį plotą, prie miegamosios patalpos ploto buvo pridėta virtuvėlės ploto tam tikra dalis, t. y. virtuvėlės plotas atitinkamai dalinamas iš besinaudojančių ja brigadų skaičiaus. Apskaičiavo, jog pareiškėjui teko 3,07 kv. m ploto. Todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko patalpose, kurių plotas tik 0,03 kv. m. mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma. 2011 m. liepos 12 d. ir 2012 m. gegužės 3 d.

įsakymais paskirtas gyventi 1 būryje 2 brigadoje, ir atlikus paskaičiavimus vienam nuteistajam teko 3,2 kv. m. 2011 m. spalio 3 d. įsakymu paskirtas gyventi 21 būrio 3 brigadoje, kur vienam nuteistajam teko 3,8 kv. m. Nusprendė, jog Taisyklių 111.1. punkto reikalavimų nesilaikymas patvirtina valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą. Todėl nagrinėjamu atveju konstatavo, jog laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 28 d. iki 2011 m. liepos 12 d. buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Tačiau pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl per mažo jam suteikto gyvenamojo ploto grindė sveikatos sutrikimais. Tačiau, teismo nuomone, pareiškėjo nurodyti nusiskundimai ir gydytojo nustatyti susirgimai nesudarė pagrindo teigti, jog jie buvo tiesiogiai nulemti būtent per mažo gyvenamojo ploto nuteistajam suteikimo.

Konstatavo, jog pareiškėjas neįrodė, kad jo gyvenimas Pataisos įstaigos 2-osios valdybos 2 būrio 2 brigadose gyvenamosiose patalpose nuo 2010 m. spalio 28 d. iki 2011 m. liepos 12 d. jam sukėlė skunde nurodytas neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.). Teismas laikėsi nuostatos, kad mažesnis patalpos plotas nei teisės aktuose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma realiai negalėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, sąlygojusias sveikatos sutrikdymą, bendravimo galimybių sumažėjimą, asmens žeminimą, kankinimą ir, kad tai būtų pakankamas pagrindas neturtinės žalos atlyginimo priteisimui.

Pareiškėjas nuo 2012 m. balandžio 10 d. buvo patalpintas 12 parų į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 2, kurios bendras gyvenamas plotas sudaro 14,33 kv. m. ir kurioje yra įrengtos keturios miegamos vietos. Pagal turimus duomenis paskaičiavus vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto dalį (baudos izoliatoriuje laikant didžiausią 4 nuteistųjų skaičių) teismas nustatė, jog jam tenka 3,58 kv. m. Teismas darė išvadą, kad Taisyklių 111.2 punkte nurodytas ne mažesnio kaip 3,6 kv. m ploto reikalavimas galėjo būti pažeistas labai nedaug – tik 0,02 kv. m. Kadangi byloje esantys įrodymai paneigė pareiškėjo teiginį, jog vienam asmeniui baudos izoliatoriuje suteikiama 1 kv. m mažiau nei nustatyta normose, pareiškėjo argumentai dėl baudos izoliatoriaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui normų pažeidimo buvo atmesti.

Teismas pabrėžė, kad žmonių evakavimo iš būrių patalpų planai yra parengti ir iškabinti tam skirtose ir matomose vietose. Atsakovo byloje pateiktos pažymos patvirtino, jog patalpose įrengta vėdinimo ir kondicionavimo sistema vadovaujantis 2010 m. kovo 30 d. Sveikatos ministerijos įsakymo Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010. Nei Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Higienos normos HN 76:1999, nei Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatos nereglamentuoja minimalaus vienam nuteistajam skirtinų skalbyklos, dušo, džiovyklos patalpų ploto.

Minėtuose teisės aktuose taip pat nenurodytas ir minimalus bendras šių patalpų plotas. Atsakovo atstovas nurodė, kad Kauno visuomenės sveikatos centras, patikrinęs patalpų ir įrenginių atitikimą teisės aktams bei nenustatęs esminių neatitikimų teisės aktų reikalavimams, 2011 m. vasario 14 d. atsakovui išdavė Higienos pasą Nr. 9-0128(13) (pareiškėjas šių argumentų ABTĮ nustatyta tvarka nepaneigė). Bylos įrodymai patvirtina, kad gyvenamosios, buitinės, pagalbinės patalpos valomos pagal 2011 m. liepos 20 d. Pravieniškių pataisos namų – atviros kolonijos direktoriaus įsakymu Nr. V-416 patvirtintą Tvarką.

Kenkėjų kontrolės stebėjimo žurnalo duomenys patvirtina, jog reguliariai yra atliekama dezinfekcija ir kontroliuojami jos rezultatai įvairiose patalpose. Direktoriaus įsakymais pastoviai sudaromos komisijos, kurios sistemingai tikrina patalpų stovį, dezinfekcijos atlikimą ir t. t. Atsakovas su specializuota įmone UAB „Dezimfa“ pasirašė sutartį dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo. Dėl higienos ir valymo priemonių pirkimo taip pat sudaryta sutartis su UAB firma „Koslita“. Skalbimo, patalynės keitimo paslaugos reglamentuotos administraciniais aktais ir sutartimis.

Teismui nebuvo pateikti jokie duomenys, kurie duotų pakankamą pagrindą išvadai, jog paminėtų sutarčių šalys nesilaiko sutarčių sąlygų arba naudoja gautas priemones ne pagal paskirtį, arba jų visai nenaudoja patalpų valymui bei dezinfekcijai, jog neskalbiama ir nekeičiama patalynė ir t. t. Vertindamas aukščiau išdėstytus pareiškėjo skundų argumentus teismas taip pat akcentavo, kad tiek BVK 110 straipsnio 3 dalis, tiek Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 58 punkto nuostatos įpareigoja ir pačius nuteistuosius (taip pat ir pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švara (ABTĮ 57 str.).

Teismas nustatė, jog pateikti įrodymai duoda pagrindą išvadai, jog klozetų, dušų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Normų reikalavimus. Be to pataisos namai neturi Energetinio paso. Atsakovas ABTĮ nustatyta tvarka iš esmės nepaneigė šių pareiškėjo argumentų. Tačiau teismas pabrėžė, kad pareiškėjas tik konstatavo paminėtus pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė.

Be to, pareiškėjas, kaip įrodymą skunde nurodytoms aplinkybėms pagrįsti, pateikė pataisos namų patalpų nuotraukas. Tačiau jomis teismas vadovautis negali, nes neaišku, ar iš tiesų nuotraukos padarytos patalpose, kur laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, taip pat negalima nustatyti nuotraukų autentiškumo ir tokių įrodymų pateikimas negali prieštarauti teisės aktų nustatytai tvarkai. ABTĮ 57 straipsnio 5 dalis nustato, jog įrodymai turi būti įstatymo nustatyta tvarka surinkti ir užfiksuoti. Kadangi BVK 1 priede pateikiamas sąrašas daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, tarp jų 14 punkte nurodyti fotoaparatai, pareiškėjo pateiktos nuotraukos, padarytos pažeidžiant įstatymo nustatytą tvarką, nebuvo pripažintos įrodymais šioje byloje.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad atsakovas jam nepagrįstai atsisakė suteikti informaciją apie bausmės atlikimo sąlygas, nuteistųjų skaičių, techninį, higienos pasus ir t. t. Įvertinęs atsakovo rašto argumentus bei byloje esančių įrodymų visetą, teismas konstatavo, kad minėtu raštu pareiškėjui į jo paklausimą buvo atsakyta iš esmės išsamiai bei tinkamai.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog galima teigti, kad pareiškėjas galėjo iš dalies patirti trumpalaikių neigiamų dvasinių išgyvenimų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau šie neigiami aspektai nebuvo tokio mąsto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimui dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Teismas turėjo omenyje ir tai, jog pareiškėjas terminuoto laisvės atėmimo bausmę atlieka pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje. Nuteistieji tokio tipo įstaigoje gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, dienotvarkės nustatytu laiku gali vaikščioti tiek dalyje bendro naudojimo patalpų, tiek ir lauke (BVK 117 str.). Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje. Be to, pareiškėjas nuo jo patalpinimo į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją iki 2012 m. liepos 23 d. nebuvo pateikęs nei vieno skundo, kuriuo būtų skundęsis dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų jo atžvilgiu. Byloje taip pat nebuvo jokių duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Dėl paminėtų priežasčių ir likusioje dalyje pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Teismas taip pat atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką (2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98. Sprendė, jog šios administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta EŽTT vertinamų aplinkybių, sprendžiant dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo (minimalaus žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveiktos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją ir t. t.). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darė išvadą, jog T. O. neįrodė, kad jis patyrė neturtinę žalą. Konstatavus, jog nenustačius šių viešosios atsakomybės sąlygų atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima, skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas kaip nepagrįstas.

III. Apeliaciniame skunde (II t., b. l. 34–40) pareiškėjas T. O. prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjui priteisti 47 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, taip pat išreikalauti iš atsakovo visus būtinus dokumentus nurodomiems pažeidimams nustatyti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos pateikė su skundu pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė skunde pateiktas aplinkybes ir argumentus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. KAAT nepasisakė ir nevertino aplinkybių: 1) dėl privalomų dokumentų turėjimo – leidimo-higienos paso, pagal Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 21 straipsnį, statinių techninio ir energetinio pasų, pagal Statybos reglamentą; 2) dėl faktinio laikymo antisanitarinėmis sąlygomis – neišreikalavo atitinkamų įrodymų dėl minėtų sąlygų laikymosi; 3) dėl šilto vandens įrengimo trumpalaikių pasimatymų patalpose ir maitinimo vietoje – valgykloje (tam patvirtinti būtina išreikalauti papildomus dokumentus); 4) dėl priešgaisrinės saugos taisyklių pažeidimų pareiškėjo gyvenamojoje aplinkoje (prašo išreikalauti visus reikalingus dokumentus, patvirtinančius, kad atsakovas laikėsi teisės aktuose nustatytų reikalavimų); 4) dėl evakuacinio ir atsarginio (iš laiptinės ant stogo) išėjimų buvimo fakto (faktiškai tokių išėjimų nėra, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti pažeidimą).

Teigia, kad net jei gyvenamojo ploto trūkumas kompensuojamas atsakovo teritorijoje esamomis futbolo ir krepšinio aikštelėmis, nėra sudaromos sąlygos po sporto nusiprausti šiltu vandeniu. Nėra net tam skirtų patalpų, o šiltu vandeniu leidžiama praustis tik vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas nesutinka su teismo atliktais apskaičiavimais dėl jam tenkančio gyvenamojo ploto. Pažymi, jog apskaičiuodamas plotą, teismas neatsižvelgė į visas jo nurodytas aplinkybes, nepasisakė dėl jo pateiktų įrodymų. Taip pat pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai nesirėmė jo pateiktais vaizdiniais įrodymais – nuotraukomis. Pažymi, kad teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad gyvenamasis plotas buvo 0,02 kv. m per mažas, nes net ir mažiausias ploto trūkumas gali sukelti neigiamų pasekmių asmeniui.

Atsakovas su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (II t., b. l. 49–51).

Atsiliepimą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui. Pareiškėjas, pateikęs šabloninį skundą, net nepasidomėjo bylos medžiaga ir atsakovo pateiktais dokumentais, todėl jo skundas neargumentuotas. Atsakovas sutinka su teismo sprendimu nevertinti atsakovo pateiktų nuotraukų kaip įrodymų, nes jų autentiškumo nustatyti negalima. Pažymėjo, kad sąlygos, sudarytos pataisos namuose asmeninei higienai palaikyti, atitinka teisės aktų reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, nuo 2010 m. spalio 22 d. iki 2012 m. rugpjūčio 23 d. (skundo padavimo teismui dienos) nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą tinkamomis sąlygomis teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje.

Pabrėžtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija). Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, vertindamas pareiškėjo kalėjimo sąlygas Pravieniškių kolonijoje, pažymėjo, kad pareiškėjui miegamajame buvo skirta apie 5 kv. m ploto. Šis skaičius turi būti vertinamas atsižvelgiant į tai, kad nuo kėlimosi 6 val. 30 min. meto iki gulimosi 22 val. 30 min. pareiškėjas galėjo naudotis plačia judėjimo laisve visoje teritorijoje, kurią sudarė atskiras miegamasis, poilsio kambarys, virtuvė, sanitariniai mazgai ir atviras kiemas. Miegamasis buvo didelė 92,2 kv. m ploto patalpa, kurioje netrūko nei apšvietimo, nei ventiliacijos. Teismas laiko, kad ploto, apšvietimo ir ventiliacijos sąlygos buvo žymiai geresnės negu Teismo nustatytos cituotoje Peers prieš Graikiją byloje, kur pareiškėjas kartu su kitu asmeniu kalėjo menkai apšviestoje ir prastai ventiliuojamoje 7 kv. m ploto kameroje ir turėjo žymiai mažiau galimybių judėti už kameros ribų.

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.

2006 m. gruodžio 12 d. priimtinumo nutartis Živulinskas prieš Lietuvą, 34096/02, EŽTT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, bet to, kad nenustatyta faktų, kad tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantys elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį.

EŽTT 2010 m. balandžio 1 d. sprendime Gultyayeva prieš Rusiją, 67413/01, pabrėžė, kad tokiose bylose, kai nėra žymiai viršijama kameros perpildymo norma, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas (fizines) kalinimo (suėmimo) vietų sąlygas vertinant, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų. Vertintinos tokios sąlygos: galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas bei bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas.

Nagrinėjamoje byloje skundžiamu 2013 m. vasario 4 d. sprendimu pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose buvo pažeistos. Tačiau mažesnis patalpos plotas nei teisės aktuose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma realiai negalėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, sąlygojusias sveikatos sutrikdymą, bendravimo galimybių sumažėjimą, asmens žeminimą, kankinimą ir, kad tai būtų pakankamas pagrindas neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Teismas nenustatė higienos sąlygų pažeidimų, kurie būtų priežastiniu ryšiu susiję su subjektyviomis pareiškėjo patirtomis pasekmėmis. Teismas nenustatė, kad atsakovas vilkino atlikti veiksmus arba nepagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui informaciją ir kad dėl to pareiškėjui galėjo atsirasti neturtinė žala. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas galėjo iš dalies patirti trumpalaikių neigiamų dvasinių išgyvenimų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau šie neigiami aspektai nebuvo tokio mąsto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimui dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas terminuoto laisvės atėmimo bausmę atlieka pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, atkreipė dėmesį į laikymo sąlygas tokio tipo įstaigoje. Teismas akcentavo, kad byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas neįrodė, kad jis patyrė neturtinę žalą, todėl atsakovo atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnis nustato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą atsižvelgdama į šiuos įstatymo reikalavimus.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 6.15 punkto nuostatas, pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamajame kambaryje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m, baudos izoliatoriaus kameroje – ne mažiau kaip 5 kv. m. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje Higienos normoje HN 76:2010 gyvenamojo ploto norma nenurodyta, tačiau nustatyti laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai. Nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – Taisyklės, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr.1R-85 redakcija). Šių Taisyklių 111.1, 111.2 punktuose nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad pirmosios instancijos teismas ir atsakovas, apskaičiuodami gyvenamojo ploto dydį, nepagrįstai remiasi Reglamentu STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“. Šio Reglamento prasme gyvenamosios patalpos – butai gyvenamuosiuose ir negyvenamuosiuose pastatuose; vieno buto namai; atskiri kambariai su bendrojo naudojimo patalpomis. Minėto Reglamento 1 punkte apibrėžta jo taikymo paskirtis – nustatyti pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarką juos projektuojant, statant (rekonstruojant, remontuojant), priimant naudoti, renkant jų kadastro duomenis ir registruojant nekilnojamąjį turtą bei teises į jį, taip pat skaičiuojant statinių kainas, organizuojant jų priežiūrą ir vykdant statistinę apskaitą Lietuvos Respublikoje. Šio reglamento nustatyta tvarka pastatų plotai gali būti skaičiuojami ir kitoms reikmėms (mokesčių, lengvatų apskaičiavimui ir pan.), jei atitinkamais įstatymais nenumatyta kitaip. Bausmės atlikimo vietos yra specifinės įstaigos ir gyvenamųjų patalpų sąvoka šių įstaigų veiklos kontekste turi būti suprantama taip, kaip nustato specialieji laisvės atėmimo vietų įstaigų veiklą reglamentuojantys teisės aktai (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-170/2013). Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Higienos normoje HN 76:2010. Nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Higienos normos HN 76:1999 6.15 punkte nustatant ploto normą vienam asmeniui taip pat buvo nurodyta, kad ši norma (ne mažiau kaip 3 kv. m 1 žmogui) yra taikoma pataisos įstaigų bendrabučio gyvenamajam kambariui. Sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš to, kad pataisos namuose nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui, į būrio/brigados gyvenamosios sekcijos bendrojo naudojimo patalpų plotą atsižvelgtina vertinant bendrąsias bausmės atlikimo sąlygas.

Atsakovas, nepagrįstai remdamasis Reglamentu STR 1.14.01:1999, nepagrįstai teigia, kad atitinkamos brigados gyvenamosios sekcijos bendrojo naudojimo patalpų plotas įskaičiuotinas į pareiškėjui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą. Pirmosios instancijos teismas bendrojo naudojimo patalpų ploto į pareiškėjui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą neįskaičiavo, tačiau į šį plotą įtraukė kelių brigadų bendrai naudojamos virtuvėlės patalpas, atitinkamai padalindamas jos plotą iš besinaudojančių ja brigadų skaičiaus. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks skaičiavimas taip pat neatitinka nustatyto reglamentavimo.

Nustatyta, kad pareiškėjas pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu nuo 2010 m. spalio 28 d. buvo paskirtas gyventi 2 būrio 2 brigados 66,07 kv. m ploto patalpoje, kuri skirta gyventi 22 asmenims, 2011 m. liepos 12 d. ir 2012 m. gegužės 3 d. įsakymais paskirtas gyventi 1 būryje 2 brigados 66,73 kv. m ploto patalpoje, kurioj yra 22 miegamosios vietos, 2011 m. spalio 3 d. įsakymu paskirtas gyventi 21 būrio 3 brigados 51,76 kv. m ploto patalpoje, skirtoje 16 asmenų (I t., b. l. 45, 47–48, 152). Nuo 2012 m. balandžio 10 d. pareiškėjas buvo patalpintas 12 parų į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 2, kurios bendras gyvenamas plotas sudaro 14,33 kv. m, ir kurioje yra įrengtos keturios miegamos vietos (I t., b. l. 149, 162). Kadangi nėra objektyvių duomenų, kiek nuteistųjų pareiškėjo kalinimo metu aktualiais laikotarpiais buvo apgyvendinta kiekvienoje atskiroje gyvenamojoje patalpoje bei duomenų, kiek nuteistųjų atlikinėjo drausmines nuobaudas kiekvienoje baudos izoliatoriaus kameroje, skaičiuojant tenkantį plotą vienam kaliniui preziumuojama, jog visos lovos gyvenamojoje patalpoje bei baudos izoliatoriuje buvo užimtos. Pažymėtina, kad tokie skaičiavimai neatspindi tikslios faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose keičiasi, tačiau naudojami nesant galimybės tiksliau nustatyti buvusią situaciją.

Atlikus paskaičiavimus nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 28 d. iki 2011 m. liepos 12 d. gyvenamojoje patalpoje, kurioje bausmę atliko pareiškėjas, vienam asmeniui teko 3,0 kv. m ploto, nuo 2011 m. liepos 12 d. iki 2011 m. spalio 3 d. – 3,03 kv. m ploto, nuo 2011 m. spalio 3 d. iki 2012 m. gegužės 3 d. – 3,2 kv. m, nuo 2012 m. gegužės 3 d. iki 2012 m. rugpjūčio 23 d. – 3,03 kv. m (esant nustatytai 3,1 kv. m normai). Nuo 2012 m. balandžio 10 d iki 2012 m. balandžio 22 d. pareiškėjui atliekant drausminę nuobaudą 14,33 kv. m ploto baudos izoliatoriaus patalpose, skirtose 4 asmenims, vienam asmeniui teko 3,58 kv. m ploto (esant nustatytai 3,6 kv. m normai). Atsižvelgiant į paskaičiavimų rezultatus , konstatuotina, kad nagrinėjamam ginčui aktualiu, šioje byloje vertinamu laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 28 d. iki 2012 m. rugpjūčio 23 d., tik laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2012 m. balandžio 10 d ir nuo 2012 m. balandžio 23 d. iki 2012 m. gegužės 3 d. pareiškėjui buvo užtikrinta teisės aktais numatyta minimalaus gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui. Kitais laikotarpiais ši norma buvo nežymiai pažeidžiama – pareiškėjui trūko nuo 0,1 iki 0,02 kv. m ploto.

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, jo nurodytu laikotarpiu, atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Akcentuotinos ir bausmės atlikimo Pravieniškių pataisos namuose bendrosios sąlygos, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Atsižvelgiant į tai, pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog santykinai mažą patalpų plotą, kitas netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose, iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog skalbyklos, džiovyklos, pirties, tualetų patalpos nepritaikytos tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, yra įrengta per mažai sanitarinių mazgų (klozetų, pisuarų), dušų ir dėl to, esant dideliam nuteistųjų skaičiui, sunku laikytis higienos reikalavimų – maudytis, skalbti, džiovinti drabužius ir t. t. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus gyvenamosiose patalpose atsiranda pelėsis, pablogėja vėdinimas, ėmė veistis graužikai, tarakonai ir pan. Pareiškėjas akcentavo, kad dėl aukščiau paminėtų aplinkybių blogai veikia ventiliacija, patalpos blogai valomos, be to, administracija nepateikia pakankamo kiekio higienos ir valymo priemonių. Taip pat pabrėžė, kad nėra evakuacinių išėjimų, pataisos namai neturi higienos paso. Pirmosios instancijos teismas išsamiai atsakė į šiuos pareiškėjo skundo argumentus, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija šiais klausimais ir teismo argumentų nekartoja. Minėtų pareiškėjo argumentų dėl higienos ir kitų veiksnių nepakanka tam, kad pareiškėjo įkalinimo sąlygas laikyti nežmoniškomis ar pažeidžiančiomis pareiškėjo orumą, o elgesį su pareiškėju vertinti kaip kankinimą Konvencijos 3 straipsnio prasme. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl savo minimų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė pareiškėjo pateiktomis nuotraukomis kaip įrodymais byloje, tinkamai motyvuodamas tokį sprendimą (ABTĮ 57 str.).

Dėl argumentų, kad teismas pasisakė ne dėl visų pareiškėjo nurodomų aplinkybių, netinkamai vertino įrodymus, pažymėtina, kad pagal EŽTT jurisprudenciją, teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz prieš Ispaniją). Vertindamas įrodymus teismas turi laikytis įrodymų vertinimo taisyklių, pagal kurias jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.). Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo argumentai vertinami kaip subjektyvi, įrodymais nepagrįsta pareiškėjo nuomonė.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl per mažo jam suteikto gyvenamojo ploto grindžia sveikatos sutrikimais, tačiau teisėjų kolegija nevertina minėtų argumentų dėl žalos ir atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, Nr. 871/02).

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę apie 1 metus ir 4 mėnesius neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Šiuo atveju svarbi yra aplinkybė, kad santykinai mažą patalpų plotą, kitas netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose kompensavo suteikta judėjimo laisvė, tačiau minėta aplinkybė nepaneigia nustatyto fakto, kad pareiškėjui nurodytu laikotarpiu nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui.

Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas. Teismo sprendimu pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo T. O. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 vasario 4 d. sprendimą pakeisti, išdėstant jį taip: pareiškėjo T. O. skundą patenkinti iš dalies. Pripažinti, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė