2K-43-489/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-43-489/2015

Teisminio proceso Nr. 1-73-1-00446-2010-9

fProcesinio sprendimo kategorijos: (S)

2.1.7.4;

2.4.7;

2.2. 2. 2. 4;

2.3.6.3.2.1.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai,

išteisintajam K. A. ,

išteisintojo gynėjui advokatui Vidui Peikšteniui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios D. G. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 10 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus apkaltinamąjį Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendį, K. A. buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šiuo nuosprendžiu nukentėjusiosios D. G. ir civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti, nukentėjusiosios D. G. prašymas pripažinti jos patirtas išlaidas dėl atstovavimo pirmosios instancijos teisme proceso išlaidomis ir jas priteisti iš K. A. netenkintas.

Panaikintu Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu K. A. buvo nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį devynių mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlikti šešiasdešimt valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Taip pat buvo priteista iš K. A. nukentėjusiajai D. G. 1483 Lt (429,51 Eur) turtinės žalos, 4000 Lt (1158,48 Eur) neturtinės žalos ir 3000 Lt (868,86 Eur) proceso išlaidų atlyginimo, Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių teritorinėms ligonių kasoms 2207,40 Lt (639,31 Eur) už nukentėjusiajai D. G. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Tomo Šeškausko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 10 d. nuosprendžiu K. A. išteisintas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo tuo, kad 2010 m. birželio 16 d., apie 16.00 val., (duomenys neskelbtini), parduotuvėje (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto metu, abiem rankom suėmė sėdinčiai ant kėdės D. G. už kaklo, ją smaugė, kol nukentėjusioji apsvaigo ir nuvirto su visa kėde ant grindų, susitrenkė galvą ir prarado sąmonę, taip D. G. buvo padarytas vidutinio laipsnio galvos smegenų sukrėtimas, sukėlęs nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Kasatorė nukentėjusioji D. G. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 10 d. išteisinamąjį nuosprendį dėl K. A. ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nes buvo padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) reikalavimų pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs nukentėjusiosios D. G. ir liudytojos V. R. parodymų prieštaravimus, turėjo juos ne atmesti, pripažindamas nenuosekliais, nepatikimais, o pagal BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas atlikti įrodymų tyrimą byloje (turėjo būti išsiaiškintos nurodytų asmenų parodymų prieštaravimo priežastys ir jie pašalinti). Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį, nepagrįstai tokius bylos duomenis pripažino nepatikimais. Nepašalinus prieštaravimų dėl esminių bylos aplinkybių, negalima pripažinti, kad visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas buvo išsamus ir nešališkas, o būtent tuo buvo pagrįstas teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus.

Kasatorė nurodo, kad jos ir liudytojos V. R. parodymai negalėjo būti pripažinti nenuosekliais ir dėl to, kad prieštaravimai juose buvo neesminiai. Pirma, nukentėjusiosios parodymai dėl jai suduotų smūgių skaičiaus (tarp vieno ir trijų) skiriasi nežymiai, o svarbiausia, kad nukentėjusioji patvirtina, jog kaltinamasis jai smūgiavo, tačiau tiksliai nurodyti, kiek kartų, negalėjo dėl patirto smurto. Be to, suskaičiuoti, kiek smūgių jai suduota, nukentėjusioji apskirtai neturėjo galimybės. Antra, aplinkybė, ar po to, kai atgavo sąmonę, D.

G. skambino anūkui G. L. , taip pat neesminė, nes šis atvyko tik po smurto veiksmų prieš nukentėjusiąją, jo parodymai yra išvestinis įrodymų šaltinis. Trečia, aplinkybę, jog ketino apversti stalą, patvirtino pats kaltinamasis, todėl tai, kada jis bandė apversti stalą, taip pat nereikšminga. Taigi, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visus apeliacinės instancijos teismo nurodytus nukentėjusiosios parodymų prieštaravimus, akivaizdu, kad nėra pagrindo pripažinti juos nenuosekliais. Liudytojos V. R. parodymai taip pat patikimi, nes byloje yra ir kitų įrodymų, pavyzdžiui, nukentėjusiosios parodymai ir pan., kad D.

G. buvo nuvirtusi nuo kėdės. Dar kartą pažymima, kad nukentėjusiajai suduotų smūgių skaičius – neesminė aplinkybė, nes svarbiausia, kad apskritai K. A. smūgiavo nukentėjusiajai. Kasatorė pažymi, kad norint pripažinti tai, jog parodymus patvirtina kiti bylos duomenys, jie pirmiausia turi būti sulyginami su kitais įrodymų šaltiniais. Nukentėjusiosios ir liudytojos V. R. parodymus apie aplinkybes, kurias teismas pripažino prieštaringomis, galima gretinti tik su kaltinamojo ir liudytojos D. A. parodymais, nes liudytojai D. B., G.

L. nedalyvavo konflikte, atvyko po jo. Kaltinamojo ir liudytojos D. A. parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes natūraliai skiriasi nuo nukentėjusiosios ir liudytojos V. R. dėl priešingos procesinės padėties. Be to, tiek specialisto išvada Nr. G4-223/10(13), tiek ekspertizės aktas Nr. EG1077/13(04) patvirtino nukentėjusiosios ir liudytojos V. R. parodymus apie smūgio nukentėjusiajai sudavimą. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį, 78 straipsnį kaip liudytojai byloje turėjo būti apklausti nepilnamečiai G. A., A. A. , E. A., V. Ž. , o pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šių nepilnamečių parodymus, duotus pas ikiteisminio tyrimo teisėją ikiteisminio tyrimo metu, atmetė remiantis BPK 20 straipsnio 4 dalimi, kaip gautus pažeidžiant įrodymų leistinumo reikalavimą.

Kadangi pirmosios instancijos teismas nevertino duomenų, užfiksuotų nepilnamečių liudytojų parodymuose, duotuose pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tai pagal BPK 324 straipsnio 6, 7 dalis apeliacinės instancijos teismas turėjo šiuos liudytojus apklausti pats (BPK 280 straipsnis) arba tai pavesti atlikti ikiteisminio tyrimo teisėjui. To neatlikus, jų žinomos aplinkybės, turinčios reikšmės tinkamam bylos išsprendimui, nebuvo nustatytos, taip pažeidžiant BPK 1 straipsnio reikalavimus dėl išsamaus nusikalstamų veikų atskleidimo.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų ir skundo nagrinėjimo ribų

Pagal kasacinio teismo praktiką duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009). Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2011, 2K-7-81/2013, 2K-7-107/2013, 2K-150/2014 ir kt.).

Taigi, kasacinės instancijos teismas, nesant teismų padarytų esminių BPK įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų ar nenustatęs netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo ir patikimumo aspektais. Dėl to kasacinio skundo teiginius dėl įrodymų vertinimo kolegija nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog V. R. parodymai yra nepatikimi, nenuoseklūs, ir jais nesirėmė, nors neatliko įrodymų tyrimo byloje, neapklausė nepilnamečių liudytojų G. A. , A. A. , E. A. , V. Ž. , siekdamas visapusiškai išnagrinėti bylą, nustatyti reikšmingas bylos aplinkybes (taip pažeisdamas BPK 324 straipsnio 6 dalį, 20 straipsnio 5 dalį). Kasatorės nuomone, jos ir liudytojos V. R. parodymų prieštaravimai yra neesminiai, nereikšmingi, be to, esmines aplinkybes apie tai, kad K. A. naudojo smurtą prieš D. G. , patvirtino kiti bylos duomenys (specialisto išvada, ekspertizės aktas).

Atsakant į šiuos argumentus visų pirma pažymėtina, kad, priešingai kasatorės teiginiams, apeliacinės instancijos teisme, nagrinėjant šią baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. A. ir nukentėjusiosios D. G. apeliacinius skundus, įrodymų tyrimas buvo atliktas, nors pati nukentėjusioji ir jos atstovas advokatas S. V. to neprašė, nurodydami, kad įrodymų tyrimo atlikti nereikia, nes pirmosios instancijos teismo posėdyje visi klausimai išspręsti. Atsižvelgiant į tai, nepagrįsti kasatorės argumentai, kad iš esmės buvo pažeistos BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatos.

Antra, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, pritariant ir pirmosios instancijos teismo išsakytai pozicijai bei laikantis BPK 331 straipsnio 2 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, išsamiai pasisakyta dėl to, kodėl nesiremiama nepilnamečių liudytojų G. A., A. A., E. A. ir V. Ž. kitoje baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais.

Pažymėtina, kad BPK 186 straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios, jog pilnametystės nesulaukęs liudytojas ikiteisminio tyrimo metu paprastai būtų apklausiamas ne daugiau kaip vieną kartą, į teisiamąjį posėdį kviečiamas tik išimtinais atvejais, nustato teismams pareigą atsižvelgti į tokių nepilnamečių liudytojų interesų apsaugos garantijas ir pakartotines apklausas teisme iš esmės riboti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–594/2012). Aktualioje BPK 280 straipsnio 2 dalies redakcijoje taip pat nustatyta, kad jei jaunesniam kaip aštuoniolikos metų liudytojui dėl apklausos teisme gali būti psichinė trauma ar kitokių sunkių pasekmių, į teisiamąjį posėdį šis liudytojas nešaukiamas, o teisme balsu perskaitomi jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, arba paskelbiamas ikiteisminio tyrimo metu padarytas vaizdo ir garso įrašas.

Taigi, bylą nagrinėjančiam teismui sprendžiant klausimą, ar šaukti jaunesnį nei aštuoniolikos metų amžiaus liudytoją (ypač mažametį) į teismą siekiant gauti iš jo duomenis apie matytą suaugusių asmenų konfliktą, galbūt smurtą, reikia atsižvelgti į šaukiamo teisme liudyti nepilnamečio amžių, galimą neigiamą poveikį moraliniam nepilnamečio psichikos vystymuisi, jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, informatyvumą, šių parodymų reikšmę tikrųjų bylos aplinkybių nustatymui.

Nagrinėjamoje byloje tik kasaciniame skunde iškeltas nepilnamečių liudytojų apklausos teisme būtinumo klausimas, nors apeliacinės instancijos teismo posėdyje nebuvo prašoma šiuos asmenis apklausti. Atkreiptinas dėmesys, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nuo įvykio jau buvo praėję beveik ketveri metai, o siūlomi apie suaugusių asmenų konfliktą apklausti asmenys mažamečiai, tarp kurių yra ir K. A. vaikai. Taigi, įvertinus nurodytas aplinkybes, teisės aktų reikalavimus, laikotarpį, praėjusį nuo įvykio, bei vaikų interesų apsaugą, kasatorės nurodytų liudytojų apklausa akivaizdžiai neturėtų įtakos šios bylos išsamiam išnagrinėjimui ir tikrųjų bylos aplinkybių nustatymui.

Trečia, apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apkaltinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmęs išteisinamąjį dėl K. A. , tinkamai laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, atskirus bylos duomenis palygindamas tarpusavyje, juos sugretindamas.

Iš apeliacinės instancijos teismo naujo išteisinamojo nuosprendžio matyti, kad šis teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, vertino byloje surinktų duomenų visumą. Teismas nustatė įvykusio konflikto situaciją, atsižvelgdamas į joje dalyvavusius asmenis, jų tarpusavio ryšius, šių asmenų parodymų patikimumą, nesuteikdamas nė vienam įrodymui išskirtinio prioriteto. Teismas motyvuotai priėjo prie išvados, kad nėra surinkta pakankamai neabejotinų K. A. kaltumo įrodymų būtent kad dėl šio asmens veiksmų padarytas nesunkus D. G. sveikatos sutrikdymas. Naujame nuosprendyje išnagrinėti nukentėjusiosios D. G., liudytojos V. R. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje. Šie parodymai palyginti tarpusavyje ir nustatyta neatitikimų, privertusių suabejoti šių moterų duotų parodymų išsamumu ir patikimumu, nes skirtingais baudžiamojo proceso etapais buvo nurodomos skirtingos įvykio aplinkybės. Būtent dėl nustatytų nukentėjusiosios ir liudytojos V. R. parodymų skirtumų, taip pat įvertinus tai, kad V. R. yra nukentėjusiosios duktė, t. y. šeimos narė, jų parodymai buvo kruopščiai lyginami su kitais byloje surinktais duomenimis: K. A., jo sutuoktinės D. A. parodymais, teismo medicinos specialistų išvadomis, ekspertizės aktu dėl D. G. nustatytų sužalojimų pobūdžio ir atsiradimo priežasčių. Nukentėjusiosios nurodytos smurto prieš ją panaudojimo aplinkybės sugretintos ir su Greitosios medicinos pagalbos ekipažo kvietimo aplinkybėmis, tuoj po įvykio nukentėjusiąją mačiusių policijos pareigūnų D. B. ir D. M. parodymais, gydytojos, apžiūrėjusios nukentėjusiąją 2010 m. birželio 16 d., R. S. bei apeliacinės instancijos teisme apklausto medicinos specialisto eksperto J. Sakalo parodymais. Įvertinęs visų šių duomenų visumą apeliacinės instancijos teismas išsamiai pagrindė, kodėl nukentėjusiosios ir liudytojos V. R. parodymai nepakankami apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

Dėl BPK 301 straipsnio 2 dalies aiškinimo

BPK 301 straipsnio 2 dalyje nustatytas draudimas apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsti tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais; šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai.

Apeliacinės instancijos teismas, baigdamas išvadas dėl įrodymų vertinimo, nutartyje nurodė ir tai, kad „BPK 301 straipsnio 2 dalis imperatyviai draudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien tik nukentėjusiųjų parodymais, jei jų parodymų nepatvirtina kiti įrodymai“.

Kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai išaiškino BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatą, kaip apskirtai draudžiančią grįsti apkaltinamąjį nuosprendį vien tik nukentėjusiųjų parodymais, jei jų nepatvirtina kiti įrodymai. Toks BPK 301 straipsnio 2 dalyje esančios proceso normos aiškinimas yra neteisingas ir atliktas, praleidus esminę jos dalį, kad apkaltinamojo nuosprendžio negalima grįsti išskirtinai vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. BPK 301 straipsnio 2 dalyje numatytas draudimas apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsti vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems suteiktas anonimiškumo statusas parodymais, jei nėra kitų šiuos parodymus patvirtinančių įrodymų. Tačiau šios nuostatos nereiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas: 1) vien nukentėjusiųjų, kuriems netaikytas anonimiškumas, ar 2) vien tik liudytojų, kuriems netaikytas anonimiškumas, parodymais.

Neteisingos išvados dėl BPK 301 straipsnio 2 dalyje nustatytų apkaltinamojo nuosprendžio pagrindimo nukentėjusiųjų parodymais galimybių, esant teismo padarytoms kitoms tinkamoms išvadoms dėl visų bylos įrodymų vertinimo, jų nepakankamumo apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, nesudaro pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK pažeidimą, sukliudžiusį teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Taigi darytina bendra išvada, kad nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas išsamiai patikrino apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą, įvertino, ar pirmosios instancijos teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, turinčias įtakos teismo išvadoms, ar išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms pagrįsti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti. Šis teismas, iš esmės nepažeisdamas BPK 1, 20, 331 straipsnių, 324 straipsnio 6, 7 dalių reikalavimų, priimtame naujame išteisinamajame nuosprendyje pateikė motyvuotą bylos įrodymų vertinimą, kurio pagrindu padarė išvadas dėl K. A. išteisinimo.

Kasacine tvarka skundžiamo nuosprendžio turinys neduoda pagrindo įžvelgti BPK nuostatų pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti esminiais, t. y. dėl kurių skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį reikėtų naikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nukentėjusiosios D. G. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Viktoras Aidukas

Vytautas Piesliakas

Tomas Šeškauskas