eA-65-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-65-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04936-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja J. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (b. l. 1), kurį patikslino (b. l. 6), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSDFV, apeliantas) 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6230 „Dėl 2013 m. rugsėjo 11 d. prašymo“. Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti praleistą terminą skundui (prašymui) paduoti (b. l. 8).

Pareiškėja nurodė, kad VSDFV jos prašymą dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos dalies nagrinėti atsisakė, t. y. atsisakė panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kėdainių skyriaus (toliau – ir VSDFV Kėdainių skyrius) 2010 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. (7.2) S88-805 ir 2011 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. (7.2) S88-1380 nuostatas dėl socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis ir išmokėti per 2010–2011 m. neišmokėtą 11 041,36 Lt senatvės pensijos dalį. Šį sprendimą institucija motyvavo tuo, kad praleistas kreipimosi į VSDFV terminas. Pirmasis sprendimas dėl pensijos skyrimo buvo priimtas 2010 m. balandžio 23 d. Nr. (7.2) S88-805, o antrasis, kuris yra pirmojo tęsinys, – 2011 m. gegužės 18 d. Pareiškėjos nuomone,VSDFV neteisingai atsisakė nagrinėti jos prašymą, taip ignoruodama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriame Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Konstitucinis Teismas aiškiai nurodė kad, mažinant pensijas, iš karto turėjo būti numatytas kompensavimo mechanizmas. Vilkinant sprendimo dėl kompensavimo tvarkos priėmimą, toliau pažeidžiamos jos teisės ir lūkesčiai, teisinis tikrumas bei saugumas. Sužinojusi apie teisių pažeidimą, kreipėsi į teismą.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 17–19) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad VSDFV Kėdainių skyrius 2010 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. (7.2) S88-805 nuo 2010 m. balandžio 22 d. paskyrė pareiškėjai valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją. Šiame sprendime nurodyta, kad, galiojant Laikinajam įstatymui, senatvės pensija bus mokama perskaičiuota pagal šio įstatymo nuostatas. Pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. gegužės mėn., taigi ji apie pensijos sumažinimą sužinojo 2010 m. gegužės mėn. Pareiškėja į VSDFV kreipėsi su 2013 m. rugsėjo 11 d. prašymu, kuriame prašė panaikinti VSDFV Kėdainių skyriaus 2010 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. (7.2) S88-805 ir 2011 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. (7.2) S88-1380 bei grąžinti jai 2010–2011 m. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį.

VSDFV teritorinis skyrius 2013 m. rugsėjo 6 d. informacinio pobūdžio raštu Nr. (10.1)S-62055 pareiškėjai paaiškino jos senatvės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo 2010–2011 m. teisinį pagrindą bei pateikė duomenis apie pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas perskaičiuotos senatvės pensijos dydį. Kreipdamasi į VSDFV su 2013 m. rugsėjo 11 d. prašymu, pareiškėja buvo praleidusi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą.

Taigi VSDFV 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. (6.5)I-6230, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 11 d. skundą ir nurodė, kad jeigu iki 2013 m. spalio 7 d. bus pateikti įrodymai, sudarantys pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo.

Pareiškėja, nepateikdama VSDFV jokių įrodymų, kreipėsi į teismą. Savo poziciją atsakovas taip pat grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalimi. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja reikalauja priteisti skirtumą tarp paskirtos ir faktiškai išmokėtos senatvės pensijos, t. y. ne tik dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį, bet ir senatvės pensijos dalį, neišmokėtą dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies taikymo.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, o Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatos nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo pareiškėjai neišmokėta senatvės pensijos dalis nustatytina pagal VSDFV teritorinio skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. rašte Nr. (10.1)S-62055 pateiktus duomenis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV Kauno skyrius) atsiliepimu į skundą (b. l. 23–28) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjai 952,12 Lt valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija buvo paskirta VSDFV Kėdainių skyriaus 2010 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. (7.2) S88-805. Pareiškėja kreipėsi į VSDFV Kėdainių skyrių dėl senatvės pensijos perskaičiavimo pagal Pensijų įstatymo 42 straipsnio 1 dalį. VSDFV Kėdainių skyriaus 2011 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. (7.2) S88-1380 pareiškėjai nuo 2011 m. gegužės 1 d. buvo paskirta 973,54 Lt senatvės pensija. Pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas pareiškėjai perskaičiuotos senatvės pensijos dydis nuo 2010 m. balandžio 22 d. sudarė 887,74 Lt, nuo 2011 m. gegužės 1 d.

– 906,89 Lt. VSDFV Kėdainių skyrius, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatomis, pareiškėjai, kaip draustai privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu ir turinčiai draudžiamųjų pajamų, mokėjo perskaičiuotos pensijos dalį, nustatytą taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio pareiškėjos draudžiamųjų pajamų dydį. Nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjai mokama viso paskirto dydžio valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, kurios dydis nuo 2012 m. sausio 1 d. yra 973,54 Lt.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriomis sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai, nes įstatymų leidėjas laikėsi iš Konstitucijos kylančių reikalavimų tokį teisinį reguliavimą nustatyti laikinai, atsižvelgiant į valstybėje susidariusią ypatingą situaciją, paisant konstitucinių proporcingumo, lygiateisiškumo principų. Prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatos, kuriomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės ir valstybinių pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos didesniu mastu negu tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d. Remdamasis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, tvirtino, kad Konstitucinio Teismo nutarimai neturi atgalinio veikimo galios ir nepanaikina teisės akto galiojimo. Pažymėjo, kad pareiškėjos senatvės pensija buvo mažinama vadovaujantis tuo metu galiojančiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis. Trečiasis suinteresuotas asmuo neturi pagrindo patenkinti pareiškėjos reikalavimo išmokėti pensijos nepriemoką, nes nėra galiojančių teisės aktų, kuriuose būtų nustatyta laikinai sumažintų pensijų kompensavimo tvarka.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimu Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia Sumažintų senatvės bei netekto darbingumo pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo projektą. Kol šis įstatymas nėra priimtas, VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalių. Kitoje dalyje VSDFV Kauno skyrius palaikė atsakovo atsiliepime išdėstytą poziciją.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 28 d. sprendimu (b. l. 43–48) patenkino pareiškėjos skundą. Teismas panaikino VSDFV 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6230 ir įpareigojo VSDFV pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 11 d. prašymą išnagrinėti iš naujo.

Teismas nurodė, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos, mokamos ir ginčai dėl šių pensijų sprendžiami vadovaujantis Pensijų įstatymu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais. Teismas vadovavosi Pensijų įstatymo 45 straipsniu (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.), Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsnio 2 dalimi. Pažymėjo, jog taiko teisinių santykių susidarymo metu galiojusią įstatymo redakciją, kadangi senaties teisės normos yra materialinės, o ne procesinės teisės normos. Materialinės teisės normos, priešingai nei procesinės, visada taikomos tos, kurios galiojo tuo metu, kai įvyko asmens teisių pažeidimas ir apie jį buvo sužinota. Dėl šios priežasties Įstatymo 37 straipsnio 2 dalį keitusio ir šešių mėnesių terminą nustačiusio 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 teismas netaikė. Pažymėjo, jog VSDFV atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu.

Teismas nustatė, kad pareiškėja 2013 m. rugsėjo 11 d. skunde VSDFV nurodė, jog ji prašo panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. balandžio 23 d. bei 2011 m. gegužės 18 d. sprendimus, taip pat jos netenkina ir 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimas. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja 2013 m. rugsėjo 11 d. skundu VSDFV siekė trijų VSDFV Kauno skyriaus sprendimų pakeitimo. Šioje byloje tarp šalių kyla ginčas dėl VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimo teisinės reikšmės, t. y. ar šis sprendimas gali būti suprantamas kaip savarankiškas administracinis sprendimas, ar juo tik buvo suteikiama informacija apie pareiškėjos pensijos dydį bei jos sumažinimo pagrindus. Nuo šio sprendimo įvertinimo priklauso, ar pareiškėja turėjo teisę šį sprendimą skųsti VSDFV, ir tai, kaip turi būti skaičiuojami pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 11 d. skundo VSDFV padavimo terminai. Remdamasis VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimu, teismas nustatė, kad juo paaiškinama pensijos mokėjimo tvarka bei atsisakoma išmokėti pensijos nepriemokos dydžio kompensaciją dėl teisinio reguliavimo nebuvimo. Kadangi VSDFV Kauno skyriaus Kėdainių skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. (10.1)S-62055 ne tik pateikti duomenys apie perskaičiuotą senatvės pensiją, bet ir atsisakyta patenkinti pareiškėjos prašymą dėl pensijos dalies išmokėjimo, šį dokumentą teismas pripažino administraciniu sprendimu. Prašymo išmokėti kompensaciją išsprendimas turi įtaką asmens teisėms ir pareigoms, todėl atsisakymas patenkinti prašymą gali pažeisti asmens teises bei įstatymo saugomus interesus. VSDFV teritorinio skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. raštu atsisakoma išmokėti nepriemoką už laikotarpį, kai pareiškėjai, kaip turinčiai draudžiamųjų pajamų, buvo sumažinta valstybinė socialinio draudimo pensija. Tuo buvo išreikšta administravimo subjekto valia ir atsisakyta patenkinti pareiškėjos prašymą. Tokio pobūdžio dokumentas dėl jame išreikšto patvarkymo, kuriuo tiesiogiai liečiamos pareiškėjos teisės ir pareigos, pripažintinas administraciniu sprendimu, o ne informacinio pobūdžio raštu.

Teismas nurodė, kad VSDFV teritorinių skyrių sprendimai, priimti iki 2013 m. sausio 1 d., VSDFV galėjo būti skundžiami per trejus metus. Pensija pareiškėjai buvo paskirta 2010 m. balandžio 23 d. ir iš karto tuo pačiu 2010 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. (7.2) S88-805 sumažinta pagal Laikinojo įstatymo nuostatas. VSDFV Kauno skyrius nurodė, kad pirmąją sumažintą išmoką pareiškėja gavo 2010 m. balandžio mėn. Vadinasi, skundą dėl pensijos sumažinimo ji galėjo paduoti iki 2013 m. balandžio mėn. Pareiškėja gavo labai sumažintą senatvės pensijos dalį, todėl nuo pensijos gavimo turėjo akivaizdžiai pastebėti, jog pensija mokama daug mažesnio dydžio nei buvo paskirta. Tačiau į VSDFV pareiškėja kreipėsi tik 2013 m. rugsėjo 11 d. skundu, t. y. praleidusi 3 metų senaties terminą.

Teismas vadovavosi Taisyklių 20, 31 punktais. Remdamasis VSDFV 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. (6.5)I-6230, nustatė, kad sprendimas atsisakyti nagrinėti pareiškėjos skundą buvo priimtas nepareikalavus reikiamų dokumentų dėl senaties termino praleidimo. Teismo vertinimu, Taisyklių 20 punktas numato, kad prašymo dėl praleisto termino atnaujinimo ir pagrindimo sprendimas turi būti vykdomas kartu su paduotu skundu dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo, o ne atskira procedūra, pateikiant naują skundą kartu su prašymu atnaujinti terminą. Vykdydama Taisyklių 20 punkto reikalavimus, VSDFV visų pirma turi atlikti priežasčių bei jas patvirtinančių dokumentų analizės procedūrą ir tik tada priimti sprendimą, ar reikalinga atsisakyti nagrinėti asmens prašymą Taisyklių 31 punkto pagrindu. Toks klausimo sprendimas yra susijęs ir su terminų skundui VSDFV paduoti skaičiavimu. Asmeniui paduodant pakartotinį skundą kartu su prašymu dėl termino skundui paduoti atnaujinimo skundo dėl teritorinio skyriaus sprendimo padavimo terminas jau gali būti praleistas. Kadangi VSDFV šios procedūros neatliko, tai, teismo nuomone, pažeidė esmines skundo nagrinėjimo procedūras, dėl to galėjo būti priimtas neteisingas administracinis sprendimas, todėl VSDFV sprendimas turi būti panaikinamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 3 punkto pagrindu. Pažymėjo, jog pareiškėja teismui yra padavusi prašymą dėl termino skundui dėl VSDFV teritorinio skyriaus 2010 m. balandžio 23 d. ir 2011 m. gegužės 18 d. sprendimų atnaujinimo. Teismas savarankiškai šio klausimo nesprendžia, kadangi VSDFV nėra priėmusi sprendimo iš esmės dėl šio termino atnaujinimo galimumo.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja 2013 m. rugsėjo 11 d. skunde VSDFV prašė panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2011 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. (7.2) S88-1380. Terminas šiam sprendimui apskųsti iki šiol nėra pasibaigęs, nes treji metai bus praėję tik 2014 m. gegužės 18 d., todėl VSDFV turėjo pareigą įvertinti paminėto sprendimo teisėtumą ir neturėjo pagrindo atsisakyti nagrinėti reikalavimo panaikinti sprendimą, kaip paduotą praleidus senaties terminą. Priimant 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymą Nr. XII-87, kuriuo buvo sutrumpintas Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nurodytas sprendimų dėl pensijų apskundimo terminas nuo trejų metų iki šešių mėnesių, nebuvo nustatyta jo įgyvendinimo tvarka. Teismas vadovavosi bendromis materialinių senaties teisės normų galiojimo laike normomis ir nusprendė, jog apskundimo terminas taikomas atsižvelgiant į tai, kokiai Pensijų įstatymo 45 straipsnio redakcijai galiojant skundžiamas VSDFV teritorinio skyriaus sprendimas buvo priimtas. Kadangi 2011 m. gegužės 18 d. sprendimo priėmimo metu buvo nustatytas trejų metų apskundimo terminas, teismas laikė, jog šis sprendimas galėjo būti skundžiamas per trejus metus.

Teismas, be to, nustatė, kad pareiškėja 2013 m. rugsėjo 11 d. skunde VSDFV taip pat nurodė, jog ji nesutinka su VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimu. Akcentavo, kad dėl VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendime išdėstyto atsisakymo išmokėti pareiškėjai pensijos nepriemoką šis aktas pripažintas administraciniu sprendimu. Kiekvieno pensijų išmokėjimo klausimu priimto sprendimo apskundimas yra šeši mėnesiai nuo sužinojimo apie sprendimą dienos. VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo apskundimo terminas skaičiuojamas bendra tvarka, taikant Įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nurodytą terminą. Taigi ir šis terminas dar nėra pasibaigęs. Skundą VSDFV pareiškėja padavė 2013 m. rugsėjo 20 d., t. y. nepraleidusi teisės aktuose nustatyto 6 mėnesių termino skųsti VSDFV teritorinio skyriaus sprendimą, priimtą pensijų klausimais.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad VSDFV privalėjo iš esmės išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 11 d. prašymą, įvertinti teritorinio skyriaus skundžiamų sprendimų teisėtumą bei pagrįstumą ir pateikti pareiškėjai atsakymą, kuriame būtų išreikšta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos valia. Dėl nurodytų priežasčių ginčijamas VSDFV 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimas Nr. (6.5)I-6230 negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas (ABTĮ 89 str. 3 p.), atsakovą įpareigojant pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 11 d. prašymą išnagrinėti iš naujo. Priimdamas sprendimą, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A552-2017/2013 suformuluotu teisės aiškinimu.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 52–56) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad senaties terminas dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo negautos pensijos dalies išmokėjimui skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo. Kadangi kreipdamasi į VSDFV 2013 m. rugsėjo 11 d. prašymu pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad šį terminą ji praleido dėl nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, t. y. sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą terminą, VSDFV 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6230 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 11 d. prašymą, kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą. Priimdama šį sprendimą, VSDFV vadovavosi CK 1.124 straipsniu, 1.127 straipsnio 1 dalimi, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Atkreipia dėmesį, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų apskundimo VSDFV terminas, per kurį asmuo gali apginti savo teises, yra pakankamai ilgas, o pareiškėja į VSDFV dėl pagal Laikinąjį įstatymą sumažintos senatvės pensijos kreipėsi praėjus daugiau nei vieneriems metams po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo. Pabrėžia, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas perskaičiuota senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. gegužės mėn., o ne balandžio mėn., kaip neteisingai nurodė teismas. Skundo padavimo termino pradžia neturi būti siejama nei su VSDFV teritorinio skyriaus 2011 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. (7.2) S88-1380, nei su 2013 m. rugsėjo 6 d. raštu Nr. (10.1) S-62055, nes teisines pasekmes pareiškėjai sukėlė 2010 m. gegužės mėn. vadovaujantis Laikinuoju įstatymu VSDFV teritorinio skyriaus priimtas valinis aktas – pirmosios pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensijos išmokėjimas, kurio apskundimo terminą pareiškėja praleido. Teismas nepagrįstai nusprendė panaikinti VSDFV 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6230 ir įpareigoti VSDFV išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 11 d. prašymą iš naujo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 59–63) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėja pirmąją sumažintą senatvės pensiją gavo 2010 m. gegužės mėn., todėl trejų metų apskundimo terminas yra skaičiuojamas nuo šios datos – 2010 m. gegužės mėn. Pareiškėja per nustatytą 3 metų terminą savo pažeistų teisių dėl senatvės pensijos sumažinimo ir nepriemokos išmokėjimo VSDFV neskundė, praleisto termino atnaujinti neprašė ir nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių praleistas terminas turėtų būti atnaujintas. Atsižvelgiant į tai, teismas nepagrįstai nusprendė panaikinti VSDFV 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6230, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos skundą, ir įpareigojo VSDFV iš naujo išnagrinėti šį prašymą. Skundo padavimo pradžia neturi būti siejama nei su VSDFV Kauno skyriaus Kėdainių skyriaus 2011 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. (7.2) S88-1380, nei su VSDFV Kauno skyriaus Kėdainių skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. raštu Nr. (10.1) S-62055.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Iš bylos matyti, kad pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 22 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko trečiajam suinteresuotam asmeniui (VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo) tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjai dėl to neišmokėtos senatvės pensijos dalies trečiojo suinteresuoto asmens atlikto apskaičiavimo teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. gegužės mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) pirmoji ir jau pritaikant Laikinojo įstatymo nuostatas (tarp jų ir 8 str. 1 d.) pensija pareiškėjai buvo paskirta VSDFV Kauno skyriaus Kėdainių skyriaus 2010 m. balandžio 23 d. sprendimu (b. l. 30). Pagal šį sprendimą, pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis – 952,12 Lt, kuris buvo sumažintas, pritaikant Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį iki 887,74 Lt, ir dar buvo mažinamas, pritaikant šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalį. Pastebėtina, kad šis pareiškėjai paskirtos pensijos dydis ginčo laikotarpiu (nuo 2010-04-22 iki 2011-12-31) nuo 2011 m. gegužės 1 d. to paties VSDFV teritorinio skyriaus buvo padidintas iki 973,54 Lt, tačiau tai buvo padaryta dėl su Laikinojo įstatymo nuostatų taikymu nesietinų priežasčių;

2) 2013 m. rugsėjo 4 d. pareiškėja padavė VSDFV Kauno skyriaus Kėdainių skyriui prašymą, kuriame išreiškė nesutikimą su paminėtu jai paskirtos senatvės pensijos sumažinimu;

3) trečiojo suinteresuoto asmens Kėdainių skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. raštu (atsakymu į paminėtą pareiškėjos 2013-09-04 prašymą) pareiškėjai buvo pateiktas dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nesumokėtos pensijos dalies apskaičiavimas, kurio teisingumas, kaip jau buvo paminėta, ginčo šalių nėra kvestionuojamas, bei paaiškinta, kad nėra teisinio pagrindo patenkinti jos prašymą dėl pensijos dalies išmokėjimo (b. l. 31-32);

4) 2013 m. rugsėjo 11 d. prašymu pareiškėja apskundė paminėtą trečiojo suinteresuoto asmens 2013 m. rugsėjo 6 d. raštą, prašydama išmokėti, jos teigimu, neteisėtai sumažintos pensijos dalį (b. l. 20);

5) VSDFV 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendime (kuris pareiškėjos skundžiamas šioje administracinėje byloje) jai buvo nurodyta, kad ji praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti šį skundą, ir jai pasiūlyta iki 2013 m. spalio 7 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame sprendime buvo nurodyta, kad jai paskirtos pensijos sumažinimas buvo teisėtas, todėl nėra pagrindo panaikinti paminėtus VSDFV teritorinio skyriaus sprendimus, tarp jų ir 2010 m. balandžio 23 d. sprendimą (b. l. 21-22).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos trečiajam suinteresuotam asmeniui paduotas 2013 m. rugsėjo 4 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. gegužės mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėja nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose.

Tačiau, kaip jau buvo pasakyta pirmiau, atsakovas paminėtame 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendime kartu nurodė, pareiškėjai paskirtos pensijos sumažinimas Laikinojo įstatymo pagrindu buvo teisėtas, todėl panaikinti paminėto teritorinio skyriaus sprendimą pagrindo nėra. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjos skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, kolegija atsižvelgia į tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Kolegija, vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada (ABTĮ 13 str.).

Taigi konstatuotina, kad tokioje situacijoje pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas įpareigojimas atsakovui išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 11 d. prašymą (skundą) iš naujo netenka prasmės, t. y. tokiu būdu pareiškėjos tariamai pažeistos teisės į dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo sumažintos pensijos dalį realiai negali būti apgintos. Todėl teismo priimtas sprendimas kolegijos negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas.

Pareiškėjos pirmosios instancijos teismui paduotame skunde nėra reikalavimo dėl sumažintos senatvės pensijos dalies priteisimo. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi faktinio bei teisinio pagrindų išspręsti tarp šalių kilusį ginčą iš esmės. Atsižvelgdama į tai, kolegija pripažįsta būtina grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėjant šią bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 10 straipsnio nuostatomis, turi pasiūlyti pareiškėjai pareikšti reikalavimą dėl jai nesumokėtos pensijos dalies priteisimo bei, atsiradus reikalui, išspręsti atsakovo šioje administracinėje byloje tinkamumo klausimą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu ir 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 28 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė