A-822-66-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-66/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02802-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. (J. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 40 000 Lt neturtinę žalą.

Skunde pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, Civilinio kodekso nuostatomis ir nurodė, kad patyrė neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo sąlygų Lukiškių TI-K. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo, Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos nuostatas draudžiama žmogų kankinti ir žiauriai su juo elgtis. Suimtiesiems turi būti užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios higienos normų reikalavimus. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse nurodyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus, turi būti skiriamas ypatingas dėmesys klimato sąlygoms, ypač kubinei oro talpai, reikiamam vietos plotui, vėdinimui. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatyta vienam asmeniui turinti tekti ploto norma – 3,6 kv. m. Nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2008 m. kovo 13 d. iki 2010 m. birželio 6 d. ir jam nebuvo sudarytos tinkamos, nurodytų teisės aktų nuostatas atitinkančios gyvenimo sąlygos. Kameros plotas yra apie 8 kv. m, todėl joje turėtų būti laikomi 2 asmenys, tačiau iš viso buvo laikomi 4 asmenys kameroje, taigi nustatyta norma viršyta 2 kartus. Be to, kamerose taip pat turėjo tilpti sanitarinis mazgas, tualetas, radiatorius, spintelė, stalas su 2 kėdėmis, sieninė spintelė, buitiniai reikmenys, 2 dviejų aukštų lovos ir 4 žmonių daiktai. Tvirtino, kad 23 valandas būnant tokioje kameroje gyvenimo sąlygos yra nežmoniškos, nėra vietos pasivaikščioti, net atsistojus galima būti tik pasikeičiant vietomis. Žiemą trūkdavo oro dėl uždarytų langų, vasarą būdavo labai karšta. Sutriko miegas, skaudėjo galvą, dėl perpildytos kameros dažnai kildavo konfliktų, pareiškėjas tapo uždaras ir irzlus. Lukiškių TI-K administracija į skundus nereaguodavo. Pareiškėjas rėmėsi Civilinio kodekso 6.271, 6.250 straipsnių nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009), Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika ir darė išvadą, kad atsakovas neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal teisės aktus, jis buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, todėl patyrė neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnyje.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu (b. l. 12–20) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kiek laiko, kokiose kamerose ir su keliais asmenimis pareiškėjas buvo laikomas jo nurodomu laikotarpiu. Paaiškino, kad anksčiau Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 nustatyta gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims buvo ne mažiau kaip 5 kv. m vienam asmeniui. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. 2010 m. gegužės 11 d.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Pažymėjo, kad tam tikromis dienomis ryte arba vakare vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, t. y. ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems.

Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pažymėjo, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos.

Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji.

Reikalingas inventorius visą laiką yra išduodamas į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais yra pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Dėl kamerų remonto nurodė, kad jis yra atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus lėšas iš valstybės biudžeto. Nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Paaiškino, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymą suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų.

Pažymėjo, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų už laikotarpį, kurį praleido Lukiškių TI-K nuo 2008 m. kovo 15 d. Savo skundą J. S. parašė 2012 m. spalio 29 d. Todėl vadovaujantis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Dėl žalos atlyginimo nurodė, kad pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant J.

S. skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai turėjo įtakos pareiškėjo nurodytai žalai atsirasti. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tokiu atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 18 d. sprendimu (b. l. 43–48) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė J. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 200 Lt neturtinę žalą. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Atsižvelgdamas į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, reikalavimus ir tai, kad pareiškėjo teigimu, pažeidimai jo atžvilgiu prasidėjo nuo 2008 m. kovo 13 d., o skundą teismui jis surašė tik 2012 m. spalio 29 d. (išsiuntė 2012 m. spalio 30 d.), teismas pritaikė ieškinio senaties terminą ir reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 3 d. iki 2009 m. spalio 29 d. buvo taikytas ieškinio senaties terminas bei ši pareiškėjo skundo dalis buvo atmesta. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teismo posėdyje nurodyta aplinkybė, kad anksčiau į teismą nesikreipė, nes yra neraštingas ir tik perkeltas į Kybartų pataisos namus surado, kas gali padėti surašyti skundą teismui, nelaikytina objektyvia priežastimi, nes pareiškėjas į Kybartų pataisos namus perkeltas 2010 m. birželio mėnesį, o skundas surašytas tik 2012 m. spalio 29 d.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog vadovaujantis Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461, galiojusia iki 2010 m. balandžio 11 d., tardymo izoliatorių patalpų kamera turėjo būti ne mažesnė kaip 5 kv. m vienam kaliniui. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 30 d. iki 2010 m. balandžio 10 d. (kai nustojo galioti Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“) Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, buvo pažeistas, nes pareiškėjui tenkantis kameros plotas visą nurodytą periodą buvo mažesnis.

Pažymėjo, jog laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 14 d. iki 2010 m. birželio 6 d. pareiškėjui turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto, kadangi tokia ploto norma tuo metu buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124. Teismas nustatė, kad šiuo laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis kameros plotas teisės aktų reikalavimus atitiko 5,5 dienos, t. y. 2010 m. gegužės 27 d. – 2010 m. gegužės 30 d., 2010 m. gegužės 31 d. ryte, 2010 m. birželio 4 d. vakare ir 2010 m. birželio 5 d. ryte. Visomis kitomis dienomis nurodytu laikotarpiu Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytos ploto normos (3,6 kv. m vienam asmeniui) nebuvo laikomasi.

Nurodė, jog Lietuvos higienos norma HN 76:1999 neteko galios 2010 m. balandžio 11 d., o Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d. Teismas nustatė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2010 m. gegužės 14 d., kai nuostatos dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto tardymo izoliatoriaus kamerose teisės normomis nebuvo sureguliuotos, pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo labai mažas ir neatitiko nei iki 2010 m. balandžio 11 d. galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:1999, nei vėliau įsigaliojusio Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 reikalavimų.

Teismas darė išvadą, kad iš 220 dienų (2009 m. spalio 30 d. – 2010 m. birželio 6 d. laikotarpiu), kurias pareiškėjas praleido Lukiškių TI-K, tik 5,5 dienos kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui, atitiko teisės aktų nuostatas.

Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas (6.271 str. 1 d. ir 2 d., 6.246 str., 6.247 str., 6.249 str., 6.250 str. 1 d. ir 2 d.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (administracinės bylos Nr. A14-653/2007, Nr. A444–619/2008), Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871//02, 2011 m. sausio 25 d. sprendimas byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05). Teismas darė išvadą, kad buvo pažeidžiama pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m, o nuo 2010 m. gegužės 14 d. – 3,6 kv. m kameros ploto. Netinkamomis ir neteisėtomis valstybės institucijos (Lukiškių TI-K, neatsižvelgiant į jo kaltę) veikomis pažeidus konstitucinę asmens teisę į orumą (Konstitucijos 21 str. 2 d.), neabejotinai buvo padaryta žala pareiškėjui. Pažymėjo ir tai, kad ši žala yra padaryta ne tik konstitucinės teisės normų saugomam gėriui – konstitucinei teisei į orumą, bet ir civilinės teisės saugomam gėriui – asmeniui jaustis oriam, visaverčiam ir lygiateisiam Lietuvos Respublikos piliečiui. Taigi gyvenimas kamerose, neatitinkančiose teisės normų reikalavimų (nesilaikant nustatytų ploto reikalavimų), sukėlė pareiškėjui esminius nepatogumus ir dvasines kančias, todėl jo reikalavimas priteisti piniginę kompensaciją yra pagrįstas.

Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamo tinkamomis sąlygomis, atitinkančiomis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę (atsižvelgė į tai, kad per 220 dienų tik 5,5 dienos jis buvo laikomas kamerose, kai jose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus) bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio ir pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 1 000 Lt, vidutinis darbo užmokestis – apie 2 138 Lt), teismų praktiką panašiose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys bylose Nr. A756-122/2010, Nr. A502-1774/2011, Nr. A502-913/2011, Nr. A146-1622/2012), pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 2 200 Lt.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliaciniu skundu (b. l. 51–54) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Remiasi savo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teisme nurodytais argumentais. Pažymi, kad duomenų dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, nes asmenų kaita kamerose labai didelė, dažni atvejai, kai per dieną asmenų skaičius kameroje kinta keletą kartų. Todėl negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną.

Nurodo, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas nesiekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esat tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Pažymi, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad šis skaičius yra nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų.

Taip pat atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę nagrinėjamu laikotarpiu, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtakos sveikatos būklei. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui – 2 m. 5 mėn. po to, kai išvyko iš Lukiškių TI-K į pataisos namus. Tai rodo pareiškėjo abejingumą dėl savo pažeistų neturtinių teisių, be to, laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta.

Akcentuoja, kad neturtinės žalos priteisimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A525-2017/2012, A146-1527/2012) reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti atmetami, kai pažeidimo konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija paaiškina, kad byloje kilo ginčas dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų, pažeidžiant nacionaliniais teisės aktais nustatytus kriterijus dėl minimalaus kameroje vienam asmeniui tenkančio ploto. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamu tinkamomis sąlygomis, atitinkančiomis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio ir pragyvenimo sąlygas, teismų praktiką panašiose bylose, pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 2 200 Lt.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtinta higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, priežiūra“, galiojusi iki 2010 m. balandžio 11 d. Šios higienos normos 6.15 punkte buvo nustatyta, kad kamerų tipo patalpose laikomiems asmenims turi būti užtikrintas ne mažesnis kaip 5 kv. m plotas vienam žmogui. Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios higienos normos 19 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik apgyvendinimui skirtose patalpose. Higienos normoje nėra nurodytas minimalus kameros plotas, turintis atitekti vienam asmeniui kameroje, tačiau nustatytas įpareigojimas sudaryti sveikatai saugią gyvenamąją aplinką (6 p.). 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Atsižvelgdamas į atsakovo reikalavimus ir tai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, pirmosios instancijos teismas pritaikė ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2008 m. kovo 13 d. iki 2009 m. spalio 29 d. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą. Taigi, sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo bei teisėtumo buvo vertinamas pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpis nuo 2009 m. spalio 30 d. iki 2010 m. birželio 6 d. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateiktais duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu Lukiškių TI-K iš viso buvo kalinamas 220 dienų. Laikotarpiais nuo 2010 m. gegužės 27 d. iki 2010 m. gegužės 30 d., 2010 m. gegužės 31 d. ryte, 2010 m. birželio 4 d. vakare ir 2010 m. birželio 5 d. ryte pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalaus gyvenamojo ploto norma atitiko teisės aktais nustatytą reikalavimą (nuo 2010 m. gegužės 14 d. – ne mažiau kaip 3,6 kv. m). Taigi, pareiškėjas buvo laikomas tinkamai tik 5,5 dienos, o likusias dienas pareiškėjas kalėjo neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto kameroje.

Remiantis byloje surinkta medžiaga darytina išvada, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m kameros ploto (iki 2010 m. gegužės 11 d.) ir ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija (Lukiškių TI-K) neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ir jos darbuotojai privalėjo veikti, konstatuojama kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui. Tačiau ši aplinkybė nėra reikšminga sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl Lukiškių TI-K administracijos kaltės nebuvimas valstybės atsakomybės nešalina ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Atsakovo atsakomybei kilti taip pat neturi įtakos tai, kad pareiškėjas neteikė skundų dėl laikymo sąlygų, nes teisės į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga.

Nors nagrinėjamu atveju atsakovas teigia, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie nagrinėjamo laikotarpio savo sveikatos būklę, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtaką sveikatos būklei, tačiau teisėjų kolegija nevertina minėtų argumentų dėl žalos ir atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ir atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kad atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, atsakovo pareigą tinkamai aprūpinti suimtuosius ir nuteistuosius būtiniausiais buities reikmenimis, Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija, o 2 200 Lt suma yra adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms. Pažymėtina, kad apelianto nurodomose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose Nr. A146-1527/2012, Nr. A525-2017/2012 ir nagrinėjamoje byloje iš esmės skyrėsi asmenų įkalinimo sąlygos ir nustatytų pažeidimų mastas, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo jomis vadovautis kaip precedentais priimdamas sprendimą nagrinėjamoje byloje.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinio skundo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė