3K-3-447/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr. 3K-3-447/2014

Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTAS

Procesinio sprendimo kategorijos:

22.8; 44.2.1; 44.2.4.1

(S)

LIETUVOS

AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų

skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės

(pranešėja), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo

civilinę bylą pagal atsakovų UAB „Lastra“,

L. A., S. V., A. S. (A. S.) kasacinius

skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų

kolegijos 2014 m. vasario 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo

UAB

„Transekspedicija“ ieškinį atsakovams UAB „Lastra“, L. A.,

S. V., A. S. dėl nesąžiningos

konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje

kilo ginčas dėl žalos, padarytos nesąžiningos konkurencijos veiksmais,

atlyginimo.

Ieškovas

prašė priteisti solidariai iš atsakovų 546 327,16 Lt nuostoliams atlyginti, 6

proc. procesines palūkanas. Ieškovas nurodė, kad atsakovai nesąžiningos konkurencijos

veiksmais, perviliojant ieškovo darbuotojus į UAB „Lastra“ ir panaudojant

ieškovo komercinę paslaptį sudarančią informaciją UAB „Lastra“ veikloje,

pažeidė Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų

reikalavimus. Dėl neteisėtų atsakovų veiksmų ieškovo Geležinkelių departamentas

nebegalėjo tinkamai teikti paslaugų ir ieškovas patyrė žalą, pasireiškusią

negautų pajamų forma. Ieškovas nurodė, kad L. A. nuo 2001

m. kovo 21 d. iki 2006 m. spalio 31 d.

dirbo UAB „Transekspedicija“ Krovinių ekspedijavimo skyriaus vadove –

generalinio direktoriaus pavaduotoja, vadovavo ieškovo Geležinkelių

departamentui. S. V. nuo 2001 m. birželio 7 d. iki 2006 m.

gruodžio 27 d. ėjo UAB „Transekspedicija“ Geležinkelių departamento 1-os darbo

kvalifikacinės kategorijos transporto vadybininko pareigas. A.

S. nuo 2005 m. birželio 28 d. iki 2007 m. kovo 22 d. ėjo UAB

„Transekspedicija“ Geležinkelių departamento vyriausiojo vadybininko pareigas. L. A., S. V. ir A. S. yra

UAB „Lastra“, kurios veikla yra analogiška ieškovo veiklai, steigėjai ir

akcininkai. Visi atsakovai darbo sutartis su ieškovu nutraukė savo noru ir iš

karto įsidarbino UAB „Lastra“: L. A. darbo sutartį su

ieškovu nutraukė 2006 m. spalio 31 d., o su UAB „Lastra“ sudarė 2006 m.

lapkričio 2 d.; S. V. darbo sutartį su ieškovu nutraukė

2006 m. gruodžio 27 d., o su atsakovu sudarė 2007 m. sausio 2 d.; A. S. darbo sutartį su ieškovu nutraukė 2007 m. kovo 22 d.,

o su atsakovu sudarė 2007 m. sausio 10 d., t. y. dar nenutraukęs darbo

santykių su ieškovu.

II. Pirmosios ir apeliacinės

instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus

apygardos teismas 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas

nustatė, kad tiek ieškovas UAB „Transekspedicija“, tiek atsakovas UAB „Lastra“

užsiima ta pačia krovinių ekspedijavimo ir pervežimo veikla. Atsakovai L. A., S. V., A. S. –

buvę UAB „Transekspedicijos darbuotojai: L. A. nuo 2001 m.

kovo 21 d. iki 2006 m. spalio 31 d. dirbo UAB „Transekspedicija“ Krovinių

ekspedijavimo skyriaus vadove – generalinio direktoriaus pavaduotoja, vadovavo

ieškovo Geležinkelių departamentui, S. V. nuo 2001 m.

birželio 7 d. iki 2006 m. gruodžio 27 d. ėjo UAB „Transekspedicija“

Geležinkelių departamento 1-os darbo kvalifikacinės kategorijos transporto

vadybininko pareigas, A. S. nuo 2005 m. birželio 28 d. iki

2007 m. kovo 22 d. ėjo UAB „Transekspedicija“ Geležinkelių departamento vyriausiojo

vadybininko pareigas. Juridinių asmenų registre UAB „Transekspedicija“

įregistruota 1991 m., UAB „Lastra“ – 2006 m. Atsakovai L. A.,

S. V., A. S. yra UAB „Lastra“

steigėjai; atsakovė L. A. eina UAB „Lastra“ direktorės

pareigas. Teismo nuomone, vien UAB „Lastra“, užsiimančios tapačia veikla,

steigimo ir pradėjimo joje dirbti faktas negali būti vertinamas kaip Konkurencijos

įstatymo normų pažeidimas, o vertintinas kaip atsakovų teisės laisvai

pasirinkti darbą įgyvendinimas (Konstitucijos 28, 46 straipsniai, Konkurencijos

įstatymo 1, 3, 16 straipsniai, Darbo kodekso 2 straipsnis). Teismas sprendė,

kad nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovai turėjo įtakos ieškovo darbuotojų

darbo santykių nutraukimui ar kad atsakovai, įsteigę analogiškos veiklos

bendrovę, turėjo tikslą konkuruoti su ieškovu kaip nors nesąžiningai, vertinant

jų veiksmus pagal Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Ieškovas

1994 m. rugsėjo 14 d. potvarkyje Nr. 403 yra nurodęs, kas bendrovėje

pripažįstama komercinėmis paslaptimis. Teismas sprendė, kad faktiškai visa

informacija, įvardyta potvarkyje kaip komercinė paslaptis, kuria, kaip teigia

ieškovas, pasinaudojo atsakovai, yra viešai skelbiama ir todėl negali būti

laikoma komercine paslaptimi. Antai, ekspedicinių įmonių adresai, duomenys apie

ieškovo buvusius ir esamus klientus yra viešoje erdvėje, jie skelbiami

internetiniuose puslapiuose, pervežimo kainas geležinkeliu nustato kiekvienos

šalies geležinkeliai, o ieškovo internetiniame puslapyje galima sužinoti apie

krovinių ekspedijavimo kainas. Teismas, įvertinęs įrodymus, nustatė, kad

atsakovas klientų neviliojo žemesnėmis kainomis, o įmonės pasirinkimą lėmė UAB

„Lastra“ darbuotojų savybės (operatyvumas, patikimumas ir pan.). Teismas

nurodė, kad pagal atsakovų ir liudytojo D. V. paaiškinimus

klientai ieškomi internetiniuose puslapiuose, o ne laukiama iniciatyvos iš jų; L. A. paaiškino, kad jos asmeninis telefono numeris buvo

žinomas klientams dar nuo darbo Lietuvos geležinkeliuose laikų; ką patvirtino

ir liudytojas S. Č. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas

aplinkybes, kad iš tiesų dalis klientų, su kuriais dirbo atsakovai UAB

„Transekspedicija“, dirbo su atsakovais ir jiems dirbant kitose įmonėse; dalis

klientų po atsakovų išėjimo iš UAB „Transekspedicija“ nutraukė bendradarbiavimą

su ieškovu, tapo UAB „Lastra“ klientais, tačiau kartu naudojosi kitų

ekspedijavimo įmonių paslaugomis; dalis buvusių UAB „Transekspedicija“ klientų

tęsė bendradarbiavimą su konkrečiais asmenimis (atsakovais), kuriais jie

pasitikėjo ne dėl to, kad jie dirbo konkrečioje įmonėje, o dėl to, kad

bendradarbiavimas su jais garantavo tinkamos kokybės paslaugų gavimą, sprendė,

kad neįrodyta, jog atsakovai perviliojo buvusius ieškovo klientus, panaudodami

jiems žinomą ieškovo konfidencialią informaciją. Teismas, nenustatęs atsakovų

veiksmų, pažeidžiančių Konkurencijos įstatymo nuostatas, atmetė ieškovo

reikalavimus atlyginti 546 327,16 Lt nesąžiningos konkurencijos veiksmais

padarytą žalą.

Lietuvos

apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. vasario

12 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14

d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė

ieškovui solidariai iš atsakovų 316 800 Lt žalai atlyginti, 5 proc. procesines

palūkanas už priteistą sumą (316 800 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2008 m.

gruodžio 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teisėjų

kolegija nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, ar UAB „Lastra“

veikloje atsakovų panaudota informacija apie UAB „Transekspedicija“ klientus

gali būti laikoma UAB „Transekspedicija“ komercine paslaptimi. Iš 1994 m.

rugsėjo 14 d. AB „Transekspedicija“ potvarkio, su kuriuo buvo supažindinta ir

atsakovė L. A., aišku, kad komercinėmis paslaptimis buvo

laikoma: ekspedicinių įmonių – AB „Transekspedicija“ partnerių adresai,

informacija apie transporto užsakovus, pervežimo kainas, taip pat krovinių

užsakymus. Teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų

skyriaus 2007 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB

„Prekybos marketingo paslaugos“ v. UAB „Rinkodaros ir prekybos paslaugos“ ir

kt., bylos Nr. 3K-3-485/2007) informacija apie ieškovo klientus

pripažįstama komercine paslaptimi, pasinaudojimas kuria nesilaikant įstatyme

nustatytos tvarkos (praėjus mažiau kaip metams po darbo santykių su ūkio

subjektu pasibaigimo) laikytinas neteisėtais veiksmais (CK 6.246 straipsnis).

Taigi informaciją apie UAB „Transekspedicija“ paslaugų užsakovus (klientus) UAB

„Lastra“ veikloje atsakovai galėjo naudoti ne anksčiau kaip po vienerių metų

nuo darbo santykių su AB „Transekspedicija“ pasibaigimo. Nors su ieškovo

komercinių paslapčių sąrašu buvo supažindinta tik L. A.,

tačiau, atsižvelgiant į ilgametę darbo patirtį, S. V. ir A. S. negalėjo nesuprasti (darbo sutartyje su A.

S. netgi tiesiogiai įtvirtintas draudimas vienerius metus neteikti

informacijos, susijusios su ankstesne veikla), kad UAB „Lastra“ naudojimasis AB

„Transekspedicija“ klientais, su kuriais kontaktai išlaikyti būtent dirbant

ieškovo įmonėje, suteiks UAB „Lastra“ aiškų konkurencinį pranašumą, nes į

naujai įsteigtą įmonę perkeliamas ieškovo įmonėje kaip samdomų darbuotojų

padarytas įdirbis, kuris, bent jau nepraėjus įstatymo numatytam laikotarpiui

(Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 4 dalis), laikytinas padarytu darbdavio

naudai. Neteisėtus atsakovų veiksmus kryptingai siekiant išlaikyti buvusius

ieškovo klientus jiems pasiūlant naujai įsteigtos įmonės (UAB „Lastra“)

paslaugas, teisėjų kolegijos nuomone, konkrečiu atveju patvirtina tai, kad

vizitinėse kortelėse, duodamose UAB „Transekspedicija“ klientams, L. A. iniciatyva buvo nurodomi asmeniniai atsakovų mobiliųjų

telefonų numeriai, visi atsakovai nuosekliai nutraukė darbo santykius su AB

„Transekspedicija“ ir iš karto įsidarbino UAB „Lastra“, o A.

S. vienu metu (daugiau kaip 2 mėnesius) dirbo dviejuose konkuruojančiuose

ūkio subjektuose, vėliau į UAB „Lastra“ buvo pakviesti dar du ieškovo darbuotojai

(J. J. ir A. T.) ir pagaliau faktinis

didžiosios dalies buvusių ieškovo klienų perėmimas iš esmės netrukus po UAB

„Lastra“ įsteigimo ir atsakovų įsidarbinimo jų pačių įsteigtoje įmonėje. Taigi

konkrečiu atveju visų atsakovų veiksmai (CK 6.279 straipsnio 1 dalis),

pasireiškę ieškovo klientų perėmimu, atitinka CK 6.246 straipsnyje 1 dalyje

įtvirtintos civilinės atsakomybės sąlygos požymius. Teisėjų kolegija sprendė,

kad nagrinėjamu atveju ieškovui padarytą žalą geriausiai atspindi atsakovo UAB

„Lastra“ tipinės veiklos pelno dydis ekspedijuojant buvusių AB

„Transekspedicija“ klientų krovinius geležinkelių transportu nuo 2006 m.

spalio 31 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., kas, kaip konstatuota bylos

nagrinėjimo metu atliktos ekspertizės aktu Nr. 1112/59 E, sudaro 316 800 Lt

(ekspertizės akto 46 lapas), tai ir laikytina dėl nesąžiningos atsakovų

konkurencijos ieškovo patirtais nuostoliais, atitinkančiais teisingumo ir

protingumo kriterijus (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Darydama išvadą dėl pirmiau

nurodyto dydžio tipinės veiklos pelno, ekspertė vadovavosi būtent faktinėmis

UAB „Lastra“ pajamomis iš buvusių AB „Transekspedicija“ klientų. Teisėjų

kolegija atmetė atsakovų argumentus, kad žalos atlyginimas turėtų būti

apribojamas vieneriais metais po darbo santykių su ieškovu pasibaigimo, ir

pažymėjo, kad toks žalos atlyginimas, kaip jau minėta, neužtikrintų verslo

subjekto veiklos stabilumo, nes nesąžiningai konkuruoti nusprendęs subjektas

rizikuotų tik netekti nesąžiningais veiksmais per vienerius metus įgytos naudos,

kai Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje numatytu draudimu pirmiausia siekiama

užtikrinti ne klientų laisvą apsisprendimą pasirinkti paslaugų teikėją, o

sąžiningą (be privilegijų dėl ankstesnio bendravimo dirbant kitam ūkio

subjektui ar pan.) tokias paslaugas teikiančių įmonių konkurenciją. Be to,

nesąžiningos konkurencijos atveju ribota atsakomybė nenustatyta (Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.

gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Baldų rojus“ v. G. O., bylos Nr. 3K-3-197/2007). Teisėjų kolegijos nuomone,

aplinkybių visuma (atsakovų dalyvavimas įsteigiant UAB „Lastra“, jų perėjimas

dirbti į konkuruojantį verslo subjektą, kur sudaromos sąlygos pasinaudoti dėl

ilgamečio darbo ieškovo bendrovėje turima konfidencialia informacija, ieškovo

bendrovės apyvartos kritimas, sandorių su buvusiais ieškovo klientais

sudarymas, dėl ko UAB „Lastra“ jau pirmaisiais veiklos mėnesiais gavo pelną, o

ieškovo gaunamos pajamos iš UAB „Lastra“ perimtų klientų, o kartu ir viso

ieškovo Geležinkelių departamento pajamos staigiai krito (nors prieš tai vien

didėjo) leidžia daryti išvadą, kad nurodytą žalą ieškovui lėmė būtent neteisėti

atsakovų veiksmai.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius

skundus teisiniai argumentai

Kasaciniais skundais atsakovai prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014

m. vasario 12 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2012 m.

lapkričio 14 d. sprendimą, priteisti

bylinėjimosi išlaidas. Kasaciniai skundai grindžiami tokiais argumentais:

1. Atsakovai

S. V., A. S. bei L.

A. nėra tinkami atsakovai nagrinėjamoje byloje, nes nėra ūkio subjektai

Konkurencijos įstatymo prasme (Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 2 dalis, 2

straipsnio 1 ir 2 dalys, 3 straipsnio 16, 17 dalys). Nesąžiningos konkurencijos

draudimo ir su šių draudimų pažeidimu susiję žalos atlyginimo reikalavimai gali

būti reiškiami tik ūkio subjektams, o ne ūkio subjektų darbuotojams ar kitiems

fiziniams asmenims, kurie negali būti laikomi savarankiškais ūkio subjektais

Konkurencijos įstatymo prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų

skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje

byloje UAB „JG reklamos dovanos“ v. UAB Verslo inkorporacijos centras ir kt.,

bylos Nr. 3K-3-377/2013).

2. Komercinę

paslaptį sudaro tik ta informacija, kuri nėra visuotinai žinoma ar laisvai

prieinama tretiesiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų

skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta

civilinėje byloje UAB „Dažai“ ir kt. v. UAB „Spaudos dažai“ ir kt., bylos

Nr. 3K-3-581/2002; 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Z. v. AB „Parex bankas“, bylos Nr. 3K-3-499/2006; 2007 m.

gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Baldų rojus“ v. G. O., bylos Nr. 3K-3-197/2007). Visų ekspedicinių įmonių

(t. y. įmonių, kurios užsiima krovinių ekspedijavimu), transporto įmonių

adresai bei kiti rekvizitai yra skelbiami internete, UAB „Transekspedicija“

pervežimų kainas galima sužinoti kreipiantis internetu ar telefonu į ieškovą.

Taigi tokia informacija laikytina vieša ir negali būti laikoma ieškovo

komercine paslaptimi (CK 1.116 straipsnio 1 dalis). Be to, ieškovas neįrodė

ėmęsis protingų pastangų informacijai apsaugoti (CK 1.116 straipsnio 1 dalis).

Tai, ar asmuo ėmėsi tokių priemonių, vertinama ne tik pagal tai, ar jis priėmė

formalų sprendimą paskelbti konkrečius duomenis kaip saugotinus, bet ir pagal

tai, ar jis ėmėsi protingų saugos priemonių, būtent: nustatė informacijos

naudojimo tvarką, jos platinimo draudimus ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta

civilinėje byloje G.

Z. v. AB

„Parex bankas“, bylos

Nr. 3K-3-499/2006). Pažymėtina, kad atsakovai S. V. ir A. S. net nebuvo supažindinti su ieškovo nurodytų komercinių

paslapčių sąrašu.

3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymų visumą ir

nepagrįstai konstatavo, kad atsakovai pažeidė Konkurencijos įstatymą ir

perviliojo UAB „Transekspedicija“ klientus. Ieškovas nepateikė ir byloje nėra

jokių įrodymų, kad ieškovo klientai būtų buvę viliojami kokiomis nors

išskirtinėmis sąlygomis, žemesnėmis kainomis ar kokiu nors kitu būdu. Atsakovo

UAB „Lastra“, kaip paslaugų tiekėjo, pasirinkimą lėmė sąžininga konkurencija –

atsakovo teikiamų paslaugų kokybė, ypač atsakovo darbuotojų asmeninės savybės,

bet ne naudojimasis ieškovo komercinėmis paslaptimis ar kokie nors kiti

nesąžiningos konkurencijos veiksmai. Tai, kad ieškovo minimiems klientams

nebuvo pasiūlytos palankesnės tokių paslaugų sąlygos ar kad šie buvo kviečiami

tapti UAB „Lastra“ klientais, patvirtino ir teisme liudiję liudytojai, UAB

„Lastra“ klientų raštai. Faktiškai visi ieškovo ir atsakovo klientai – įmonės,

kurioms reikalinga krovinio ekspedijavimo paslauga, bendradarbiauja su daug

ekspedicinių įmonių, o vienos ar kitos įmonės paslaugas renkasi atskirai

konkrečiam užsakymui. Apeliacinės instancijos teismas nevertino paties ieškovo

pripažinimo, kad būdamas ieškovo klientu daugiau su bendrove nedirbtų, nes

netinkamai organizuojamas bendrovės darbas ekspedijavimo geležinkeliais

srityje. Pats ieškovas nurodė, kad 17 iš jo nurodytų 51 kliento net netapo

atsakovo klientais, tačiau teigia, kad jie išėjo dėl atsakovų kaltės ir

reikalavo atlyginti žalą. Kasatorių nuomone, ieškovas neįrodė neteisėtų atsakovų

veiksmų, todėl apeliacinės instancijos teismas civilinę atsakomybę taikė nesant

būtinųjų sąlygų.

4. Apeliacinės instancijos teismas taip pat netinkamai nustatė nuostolių dydį. Kriterijus,

kuris gali būti taikomas apskaičiuojant nesąžininga konkurencija padarytą žalą,

yra atsakovo pajamos, gautos už tą laikotarpi, per kurį jis atliko nesąžiningos

konkurencijos veiksmus, jeigu įrodomas priežastinis ryšys tarp šių pajamų ir

neteisėtų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus

teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB

„Rasa“ ir kt. v. R. D. IĮ „Kertupis“, bylos Nr. 3K-3-66/2005).

Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo nuostata, kad asmenys, kuriems darbo ar

kitokių sutartinių santykių su ūkio subjektu pagrindu tapo žinoma informacija,

laikoma komercine paslaptimi, gali naudoti šią informaciją praėjus ne mažiau

kaip vieneriems metams nuo darbo ar kitokių sutartinių santykių pasibaigimo. Darytina

išvada, kad žala (jeigu ji būtų įrodyta) galėtų būti priteisiama tik už

vienerius metus po atsakovų darbo santykių pasibaigimo.

5. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad sprendimu patenkinama 58 proc.

ieškinio reikalavimų, todėl iš atsakovų ieškovo naudai priteisė atitinkamai 58

proc. patirtų bylinėjimosi išlaidų, tačiau, pažeisdamas CPK 93 straipsnio 2

dalį, nesprendė dėl dalies bylinėjimosi išlaidų, proporcingų atmestai ieškinio

daliai, priteisimo atsakovų naudai iš ieškovo.

Atsiliepimais į kasacinius skundus ieškovas prašo

kasacinius skundus atmesti, Lietuvos

apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 12 d.

nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimai į

kasacinius skundus grindžiami tokiais argumentais:

1. Kasatoriai

S. V., A. S. bei L.

A. yra tinkami atsakovai. Kaip darbuotojai, perdavę komercinę paslaptį, jie

atsako pagal Konkurencijos įstatymą, ką patvirtina ir kasacinio teismo praktika

(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007

m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Prekybos

marketingo paslaugos“ v. UAB ,,Rinkodaros ir prekybos

paslaugos“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-485/2007; 2009 m.

gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ateities

ekologija“ v. VšĮ „Ekologijos vizija“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-208/2009; 2012 m. birželio 26 d. nutartis,

priimta civilinėje byloje UAB „Diteilas“ v. UAB „Chemika“ ir

kt., bylos Nr.

3K-3-326/2012; 2013 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB

„Lintera“ v. BUAB „Profit-T“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-676/2013).

2. Kasacinio

teismo praktikoje pripažįstama, kad informacija apie paslaugų apimtis, klientus

ir kitus verslo partnerius, sudaromų ar sudarytų sutarčių sąlygas, ūkinės

veiklos vykdymo būdus, prekių pardavimo procesus laikytina savaime nevieša ir

galinčia sudaryti komercinę paslaptį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių

bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta

civilinėje byloje UAB „Lintera“ v. BUAB „Profit-T“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-676/2013,

2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. D. B. v. UAB „Žaibo ratas Vilnius“ ir UAB „Agrolitas Impeks

Lesma“, bylos Nr.

3K-3-366/2011). Informacija apie užsakovus susideda iš daugelio įvairiausių

duomenų, kurie gaunami per ilgamečius veiklos ryšius, t. y. informacija

apie tai, kokios konkrečios įmonės turi paslaugų užsakymo poreikį, koks tos

įmonės mokumas, finansinė būklė, patikimumas, kas konkrečioje įmonėje priima

sprendimus dėl pervežimo užsakymo, transportavimo kainų nustatymo, kokios yra

planuojamos pervežimų užsakymo apimtys, kokio tipo krovinius veža užsakovas;

tai taip pat yra informacija apie pervežimo geležinkelių transportu paslaugas

teikiančias įmones, kokios pervežimo paslaugas jos gali pasiūlyti ieškovui, kas

jose faktiškai priima su veikla susijusius sprendimus, kokios yra suderėtos

pervežimų nuolaidos, pakrovimo, transportavimo, terminų, apmokėjimo sąlygos ir

kita. Akivaizdu, kad tokios informacijos, priešingai negu teigia kasatoriai,

niekada nebus galima gauti internetu. Pagal kasacinio teismo praktiką savaime

faktas, kad bendrovėje nėra patvirtinto komercinių paslapčių sąrašo, neturi

būti suabsoliutinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus

teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje

byloje UAB „Diteilas“ v. UAB „Chemika“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-326/2012). Vadinasi,

negalima suabsoliutinti ir formalaus supažindinimo su vienu ar kitu dokumentu

fakto. Manytina, kad tokiu atveju, kai darbuotojas ilgą laiką dirba įmonėje su

informacija, kurią bet kuris protingas ir atidus asmuo suprastų kaip neviešą,

laikytina, jog darbuotojas įgyja pareigą saugoti ir neatskleisti

konkuruojančiam ūkio subjektui šios informacijos.

3. Kasacinis

teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad ieškovo klientų perėjimas dirbti pas

atsakovą, kai atsakovą įsteigė (jame įsidarbino) buvę ieškovo darbuotojai,

laikytina pakankamu įrodymu, jog atsakovas pasinaudojo ieškovo komercinę

paslaptį sudarančia informacija, kartu perviliojo klientus (Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31

d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Prekybos marketingo

paslaugos“ v. UAB ,,Rinkodaros ir prekybos paslaugos“

ir kt., bylos Nr. 3K-3-485/2007; 2012 m.

birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Diteilas“

v. UAB „Chemika“ ir kt., bylos Nr.

3K-3-326/2012).

4. Kasatoriai

taip pat nepagrįstai teigia, kad nuostolius apeliacinės instancijos teismas

turėjo teisę priteisti už laikotarpį, ne ilgesnį kaip vieneri metai nuo darbo

sutarčių su ieškovu nutraukimo. Toks aiškinimas neteisingas. Asmuo, nepraėjus nė

metų, bet kokia forma atskleidęs komercinę paslaptį sudarančią informaciją,

pasinaudojęs tokia informacija neatleidžiamas nuo pareigos atlyginti dėl to

atsiradusius ir besitęsiančius nuostolius ir praėjus daugiau kaip metams, pvz.,

jeigu atsakovas nepraėjus nė metų atskleidžia komercinę paslaptį sudarančią

informaciją ir tokiu būdu yra perviliojamas klientas, iš kurio gaunama finansinės

naudos daugiau kaip vienerius metus, tai nereiškia, kad visa neteisėtu pagrindu

pradėta gauti nauda, gaunama pasibaigus vienerių metų laikotarpiui, toliau jau

tampa teisėta.

Teisėjų

kolegija

k o n s

t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai

ir išaiškinimai

Dėl

komercinės paslapties sampratos ir apsaugos

Pagrindinis

komercinės paslapties turinio ir teisinių santykių reglamentavimo šaltinis –

Civilinio kodekso 1.116 straipsnis. Šioje teisės normoje apibrėžta, kas

laikytina komercinės paslapties objektu, ir pateikti kriterijai, keliami

informacijai, kad ši būtų traktuojama ir saugoma kaip bendrovės komercinė

paslaptis. CK 1.116 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad informacija

laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu turi tam tikrą ar potencialią

komercinę (gamybinę) vertę dėl to, jog jos nežino tretieji asmenys ir ji negali

būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam

savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą.

Informaciją, kuri negali būti laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, nustato

įstatymai. Komercinės paslaptys yra pramoninės nuosavybės objektas, taigi, kaip

ir visi kiti pramoninės nuosavybės objektai (patentai, prekių ženklai,

dizainas, pan.) yra svarbi konkuravimo rinkoje priemonė. Taigi Civilinio

kodekso 1.116 straipsnio dispozicijoje apibrėžti komercinę paslaptį sudarančios

informacijos požymiai: 1) informacija turi turėti tam tikrą ar potencialią

komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys (informacijos

vertingumo, reikšmingumo ir naudingumo bendrovei kriterijus, siejamas su viešu

jos neatskleidimu – slaptumu); 2) informacija neturi būti viešai prieinama dėl

informacijos savininko (patikėtinio) pastangų išsaugoti jos slaptumą

(informacijos formalizavimo, jos identifikavimo ir apsaugos nustatymo

kriterijus). Tai formalūs informacijos norminiai požymiai, kuriais įstatymų

leidėjas apibrėžia informaciją, kuriai taikoma apsauga ir kuri galėtų būti

pripažįstama bendrovės komercine paslaptimi. Taigi informacija, kurią bendrovė

laiko komercine paslaptimi, turi būti slapta, labai svarbi ir identifikuojama

tinkamu būdu.

Kasacinis teismas, aiškindamas nurodytoje

materialiosios teisės normoje, reglamentuojančioje komercinės paslapties turinį,

įtvirtintus formaliuosius norminius požymius, yra konstatavęs, kad komercine

paslaptimi laikoma informacija, kurią savininkas saugo protingomis pastangomis,

pavyzdžiui, fizinėmis, techninėmis, teisinėmis, organizacinėmis ar kitokiomis

priemonėmis; ar asmuo ėmėsi priemonių saugoti informaciją, vertinama pagal tai,

ar jis priėmė sprendimą paskelbti konkrečius duomenis kaip saugotinus ir ėmėsi

protingų saugos priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų

skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje

byloje G. Z. v. AB „Parex bankas“ Vilniaus

filialas, bylos Nr. 3K-3-499/2006; 2011 m. liepos 1 d. nutartis,

priimta civilinėje byloje R. D. v. UAB

„Putokšnis“, bylos Nr. 3K-3-303/2011). Kasacinis teismas taip pat yra

nurodęs, kad konkrečiu atveju pastangos turėtų būti „protingos“, bet ne

„ypatingos“, nes tai nepagrįstai susiaurintų komercinės paslapties ribas

(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012

m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Diteilas“ v. UAB

„Chemika“, bylos Nr. 3K-3-326/2012).

Tam, kad informacija

sudarytų komercinę paslaptį, nepakanka, jog ji būtų slapta, nes tokiu atveju

tai būtų tiesiog paslaptis, bet nebūtinai komercinė. Komercinė paslaptis turi

suteikti jos turėtojui konkurencinį pranašumą, t. y. tam tikrų verslo

privalumų, gamybinio pranašumo, finansinės naudos ir pan. Kaip yra pažymėjęs

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, ar konkretūs duomenys turi komercinę vertę,

gali būti įrodinėjimo objektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų

skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje

byloje G. Z. v. AB „Parex bankas“ Vilniaus

filialas, bylos Nr. 3K-3-499/2006); informacija turi būti slapta dėl jos

savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų

išsaugoti jos slaptumą. Pavyzdžiui, protingomis pastangomis išsaugoti

informacijos slaptumą inter alia galėtų būti laikomos papildomos

sutarčių nuostatos, įtvirtinančios konfidencialumo pareigą, tačiau savaime

faktas, jog bendrovėje nėra patvirtinto komercinių paslapčių sąrašo, neturi

būti suabsoliutinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus

teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. D. B. v. UAB „Žaibo ratas Vilnius“ ir kt., bylos Nr.

3K-3-366/2011).

Taigi Civilinio kodekso 1.116

straipsnyje nurodyti požymiai yra suformuluoti taip, kad į komercinės paslapties

sąvoką patektų platus spektras bendrovės interesų. Aptarti formalieji teisės

kriterijai beveik neriboja informacijos, kuri galėtų būti laikoma

konfidencialia bendrovės informacija, pobūdžio ar turinio. Jei kompetentingi

bendrovės valdymo organai mano turį vertingos bendrovės veiklai informacijos,

tokiai informacijai jie gali pritaikyti komercinės paslapties statusą ir

taikyti visus reikalingus apsaugos mechanizmus, išskyrus atvejus, kai

informacija įstatymo pripažįstama kaip vieša bendrovės informacija.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 1994 m. rugsėjo 14 d. AB

„Transekspedicija“ potvarkiu komercinėmis paslaptimis buvo laikoma:

ekspedicinių įmonių – AB „Transekspedicija“ partnerių – adresai, informacija

apie transporto užsakovus, pervežimo kainas, taip pat krovinių užsakymus. Bylą

nagrinėję teismai skirtingai vertino nurodytame potvarkyje įvardytą informaciją.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovo

1994 m. rugsėjo 14 d. potvarkyje Nr. 403 kaip komercinė paslaptis įvardyta

informacija, kuria, kaip teigia ieškovas, pasinaudojo atsakovai, yra viešai

skelbiama ir todėl negali būti laikoma komercine paslaptimi. Kasacinio

teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas

ieškovo reikalavimus, nepagrįstai susiaurino įmonės komercinės informacijos,

susijusios su bendrovės duomenų bazėmis (informacija apie klientus, pervežimo

kainas ir pan.), turinį, netinkamai aiškino ir taikė CK 1.116 straipsnio 1

dalyje įtvirtintą teisės normą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Pažymėtina tai, kad kasacinio teismo praktikoje informacija apie ieškovo

klientus pripažįstama komercine paslaptimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

Civilinių bylų skyriaus 2007 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje

byloje UAB „Prekybos marketingo paslaugos“ v. UAB „Rinkodaros ir prekybos

paslaugos“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-485/2007; 2012 m. birželio 26 d. nutartis,

priimta civilinėje byloje UAB „Diteilas“ v. UAB „Chemika“, bylos Nr. 3K-3-326/2012;

2013 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Lintera“ v. L. G., bylos Nr. 3K-3-676/2013).

Paprastai

įmonės klientu laikomas nuolatinis prekių ar paslaugų pirkėjas. Įgautas

kliento pasitikėjimas, parinktas kliento siekius ir poreikius atitinkantis

produktas garantuoja kliento lojalumą bei įmonės vardo žinomumo augimą. Investuoti

į turimą klientą įmonėms apsimoka labiau nei bandyti pritraukti naujų, nes iš

lojalių klientų jos gali uždirbti daugiau pelno nei iš naujai pritrauktų, todėl

praktikoje pripažįstama, kad ūkio subjekto klientų sąrašas priskirtinas rinkų

informacijai, sudarančiai komercinę paslaptį. Tokia informacija užtikrina ūkio

subjekto pranašumą prieš kitus ūkio subjektus, ji yra neatskiriamas rinkos

elementas, todėl šios informacijos atskleidimas tretiesiems asmenims gali lemti

sąžiningos konkurencijos pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas,

nepripažindamas ieškovo klientų sąrašo komercine paslaptimi, nurodė, kad nagrinėjamu

atveju tiek ekspedicinių įmonių sąrašai, tiek duomenys apie buvusius ar esamus

ieškovo klientus, taip pat pervežimo kainas yra prieinami viešai, todėl ši

informacija negali būti laikoma nežinoma tretiesiems asmenims. Teisėjų kolegija

konstatuoja, kad aplinkybė, jog ieškovo klientų duomenys (jų pavadinimai,

adresai ir pan.) yra prieinami viešai, nereiškia, kad toks duomenų prieinamumas

leidžia viešai nustatyti, jog būtent šie ūkio subjektai yra ieškovo klientai.

Pažymėtina tai, kad tokie ūkio subjektų duomenys, kaip jų adresai ar

informacija apie vykdomą veiklą, paprastai yra viešai prieinama apie bet kurį

teisėtai veikiantį juridinį asmenį. Tačiau komercinę vertę turi ne vien tokia

informacija, o būtent duomenys apie tai, kokių partnerių paslaugomis bei

kokiomis sąlygomis toks ūkio subjektas naudojasi, nes tik tokia informacija

gali suteikti ūkio subjektui pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius. Sutiktina

su ieškovo atsiliepime išdėstytais argumentais, kad informacija apie užsakovus susideda iš daugelio

įvairiausių duomenų, kurie gaunami per ilgamečius veiklos ryšius, t. y.

informacija apie tai, kokios konkrečios įmonės turi paslaugų užsakymo poreikį,

koks tų įmonių mokumas, finansinė būklė, patikimumas, kas konkrečioje įmonėje

priima sprendimus dėl pervežimo užsakymo, transportavimo kainų nustatymo,

kokios yra planuojamos pervežimų užsakymo apimtys, kokio tipo krovinius veža

užsakovas; tai taip pat yra informacija apie pervežimo geležinkelių transportu

paslaugas teikiančias įmones, kokias pervežimo paslaugas jos gali pasiūlyti

ieškovui, kas jose faktiškai priima su veikla susijusius sprendimus, kokios yra

suderėtos pervežimų nuolaidos, pakrovimo, transportavimo, terminų, apmokėjimo

sąlygos ir kita. Akivaizdu, kad tokia informacija nėra skelbiama ir prieinama

viešai.

Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad ieškovo klientų sąrašas kaip

toks, kurio turinį sudarytų aukščiau pirmiau nurodyti duomenys, būtų prieinamas

viešai, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai šią informaciją

pripažino atitinkančia formaliuosius informacijos vertingumo, reikšmingumo ir naudingumo

bendrovei kriterijus bei neprieinama viešai.

Nagrinėjamoje

byloje nustatyta, kad iš

1994 m. rugsėjo 14 d. AB „Transekspedicija“ potvarkio, su kuriuo turėjo būti

supažindinti visi (įskaitant naujai priimamus) darbuotojai ir neabejotinai buvo

supažindinta buvusi ieškovo Geležinkelių departamento vadovė ir dabartinė UAB

„Lastra“ vadovė L. A., aišku, jog komercinėmis

paslaptimis buvo laikoma: ekspedicinių įmonių – AB „Transekspedicija“ partnerių

– adresai, informacija apie transporto užsakovus, pervežimo kainas, taip pat

krovinių užsakymus. Su nurodytu sąrašu, minėta, buvo supažindinta kasatorė L. A., vadovavusi ieškovo departamentui, kuriame dirbo tiek S. V., tiek A. S., visi šie asmenys buvo

UAB „Lastra“, kurios vadovė yra L. A., steigėjai. Be to,

kaip pažymėta pirmiau, komercinių paslapčių sąrašo patvirtinimas apskritai

negali būti suabsoliutinamas, o atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir

ilgametę darbo patirtį, S. V. ir A. S.

negalėjo nesuprasti (byloje nustatyta, kad darbo sutartyje su A. S. netgi tiesiogiai įtvirtintas draudimas vienerius metus

neteikti informacijos, susijusios su ankstesne veikla), kad UAB „Lastra“

naudojimasis AB „Transekspedicija“ klientais, su kuriais kontaktai išlaikyti

būtent dirbant ieškovo įmonėje, suteiks UAB „Lastra“ aiškų konkurencinį

pranašumą, nes į naujai įsteigtą įmonę perkeliamas ieškovo buvusių samdomų

darbuotojų įdirbis, kuris, bent jau nepraėjus įstatymo nustatytam laikotarpiui

(Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 4 dalis), laikytinas padarytu darbdavio

naudai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatytos aplinkybės leidžia

pripažinti, jog informacija apie ieškovo klientus buvo laikoma konfidencialia

ir jai apsaugoti buvo numatytos tam tikros priemonės. Apeliacinės instancijos

teismo išvadas dėl ieškovo informacijos apie klientus konfidencialumo

patvirtina ir pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika. Pasinaudojimas

komercine paslaptimi nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos laikytinas

neteisėtu veiksmu (CK 6.246 straipsnis).

Dėl

įrodinėjimo specifikos esant ginčui dėl nesąžiningos konkurencijos, klientų

perviliojimo ir dėl to padarytų nuostolių atlyginimo

Kasatorių

teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymų visumą ir

nepagrįstai konstatavo, kad atsakovai pažeidė Konkurencijos įstatymą ir

perviliojo UAB „Transekspedicija“ klientus; byloje nėra jokių įrodymų, kad

ieškovo klientai būtų buvę viliojami kokiomis nors išskirtinėmis sąlygomis,

žemesnėmis kainomis ar kokiu nors kitu būdu.

Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir

įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo yra ne kartą pažymėta, kad įrodymų

vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti

reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo

įsitikimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo

įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų

vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių

aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl

tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių

buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog jų pakanka

konstatuoti atitinkamą faktą buvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartį,

priimtą civilinėje byloje AB Lesto (AB Rytų skirstomųjų tinklų teisių

perėmėjas) v. J. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-356/2011; 2006 m.

birželio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. Š.

v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-398/2006;

2007 m. spalio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Klaipėdos

regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“,

bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartį, priimtą

civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų

centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008; kt.). Kasacinio

teismo praktikoje išaiškinta, kad tokiose kaip nagrinėjamoji bylose

įrodinėjimas turi savitą specifiką, nes, sprendžiant dėl žalos, padarytos

pasinaudojant komercine paslaptimi, priežastinio ryšio tarp atitinkamų veiksmų

ir padarytos žalos, iš esmės daugiausia tenka remtis netiesioginiais įrodymais.

Į įrodinėjimo specifiką būtina atsižvelgti nagrinėjant šios kategorijos bylas,

priešingu atveju (dėl per aukšto ir neatsižvelgiant į šios kategorijos bylų

specifiką, keliamo įrodinėjimo standarto, netinkamo įrodinėjimo pareigos tarp

šalių paskirstymo) dažnai būtų neįmanoma įrodyti pasinaudojimo komercine

paslaptimi, siekiant nesąžiningai konkuruoti ir iš to gaunant pelną. Paprastai

tokios kategorijos bylose nebus tiesioginių įrodymų, tiesioginiu priežastiniu

ryšiu siejančių atsakovo (fizinio asmens) veiksmus, atsakovo bendrovės

(juridinio asmens) veiklą ir iš tos veiklos gautą naudą (Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012

m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Diteilas“ v.

UAB „Chemika“, bylos Nr. 3K-3-326/2012; 2013 m. birželio 28 d. nutartis,

priimta civilinėje byloje UAB „JG reklamos dovanos“ v. D.

S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-377/2013).

Kasacinis teismas yra pažymėjęs,

kad tik faktas, jog darbuotojas nutraukė darbo santykius vienoje įmonėje ir

įsidarbino konkuruojančioje, nėra pagrindas daryti išvadą dėl nesąžiningos

konkurencijos. Tačiau kai yra daugiau įrodymų, patvirtinančių kryptingą

darbuotojų rengimąsi pereiti dirbti pas konkurentą, darbo sutartis nutraukiama

be svarbių priežasčių, o po jos pasibaigimo iš karto įsidarbinama

konkuruojančiame ūkio subjekte, ypač kai tokius veiksmus atlieka ne vienas, o

daugiau darbuotojų, šie darbuotojai turi reikšmingos patirties, atitinkančios

įmonių veiklos sritį, konkurentas po naujų darbuotojų įdarbinimo įgijo

pranašumą, palyginti su buvusia padėtimi, teismas, įvertinęs surinktų įrodymų

visumą, turi spręsti dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų egzistavimo ar jų

nebuvimo įrodytumo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus

teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB

„NTB Namėjos grupė“ v. UAB „Naminta“, bylos Nr.3K-3-472/2011).

Kasacinio teismo teisėjų kolegijos

vertinimu, byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma – visų atsakovų dalyvavimas įsteigiant UAB „Lastra“,

nuoseklus jų perėjimas dirbti į konkuruojantį verslo subjektą, kur sudarytos

sąlygos pasinaudoti dėl ilgamečio darbo ieškovo bendrovėje turima

konfidencialia informacija, ieškovo bendrovės apyvartos kritimas, UAB „Lastra“ sandorių

su buvusiais ieškovo klientais sudarymas, dėl ko UAB „Lastra“ jau pirmaisiais

veiklos mėnesiais gavo pelną, o ieškovo (kartu ir ieškovo Geležinkelių

departamento) gaunamos pajamos iš UAB „Lastra“ perimtų klientų staigiai krito

(nors prieš tai vien didėjo) – konkrečiu atveju leidžia daryti išvadą, jog ieškovo

patirtą žalą lėmė būtent neteisėti atsakovų L. A., S. V., A. S. ir UAB „Lastra“ veiksmai.

Tokias išvadas leidžia daryti ir kasatorės L. A. parodymai

apie tai, kad steigti savo įmonę nutarė bendrai su kitais atsakovais tam, jog

galėtų dirbti sau. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytų

aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, jog buvo neteisėtai

pasinaudota ieškovo komercine paslaptimi ir taip nesąžiningai konkuruota, tokia

apeliacinės instancijos teismo išvada padaryta remiantis netiesioginių įrodymų

visuma ir atitinka kasacinio teismo praktiką dėl įrodinėjimo specifikos šios

kategorijos bylose.

Dėl atsakovų atsakomybės

pasinaudojus komercine paslaptimi

Lietuvos Respublikos

Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad įstatymas saugo sąžiningos

konkurencijos laisvę. Ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus,

prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams,

kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti,

įskaitant informacijos, kuri yra kito ūkio subjekto komercinė paslaptis,

naudojimą, perdavimą, skelbimą be šio ūkio subjekto sutikimo, taip pat tokios

informacijos gavimą iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos perduoti,

turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio

subjektui. Asmenys, kuriems komercinė paslaptis tapo žinoma dėl jų darbo ar

kitokių sutartinių santykių su ūkio subjektu, gali naudoti šią informaciją

praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo darbo ar kitokių sutartinių

santykių pasibaigimo, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenumatyta kitaip

(Konkurencijos įstatymo (1999 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. VIII-1099 redakcija,

galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d., kai įsigaliojo 2012 m. kovo 22 d. įstatymu

Nr. XI-1937 priimtas Konkurencijos įstatymo pakeitimo įstatymas) 16 straipsnio

1 dalies 3 punktas, 4 dalis).

Civilinio kodekso 1.116

straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmenys, neteisėtais būdais įgiję

informaciją, kuri yra komercinė (gamybinė) paslaptis, privalo atlyginti

padarytus nuostolius. Pareigą atlyginti padarytus nuostolius taip pat turi

darbuotojai, pažeisdami darbo sutartį atskleidę komercinę paslaptį, ar kitokios

sutarties šalis, atskleidusi gautą komercinę paslaptį pažeisdama civilinę

sutartį. Nuostoliais tokiu

atveju laikomos paslapčiai sukurti, tobulinti, naudoti turėtos išlaidos ir

negautos pajamos. Pajamos, gautos neteisėtai naudojant komercinę (gamybinę) paslaptį,

laikomos nepagrįstu praturtėjimu. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad

Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos, kuriose įtvirtintas

draudimas naudotis, perduoti, skelbti kito ūkio subjekto komercinę paslaptį

sudarančią informaciją be šio subjekto sutikimo, taip pat gauti tokią

informaciją iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos perduoti, turint

tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio subjektui,

taip pat Konkurencijos įstatymo 46 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, jog ūkio

subjektai, pažeidę šį įstatymą, privalo atlyginti žalą, padarytą kitiems ūkio

subjektams ar fiziniams bei juridiniams asmenims, įstatymų nustatyta tvarka,

taikytinos ūkio subjektams, bet ne fiziniams asmenims. Sprendžiant dėl įmonės

darbuotojo neteisėtu komercinės paslapties atskleidimu ūkio subjektui padarytos

žalos atlyginimo taikytina pirmiau nurodyta CK 1.116 straipsnio 3 dalis, taip

pat Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 4 dalies nuostata, kurioje įtvirtintas

įpareigojimas asmenims neatskleisti įmonės komercinės paslapties ir jos

nenaudoti nepraėjus vieneriems metams nuo darbo ar kitokių sutartinių santykių

pasibaigimo, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenumatyta kitaip (Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio

17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Lintera“ v. L.

G., bylos Nr. 3K-3-676/2013). Taigi pagal ginčo santykių

atsiradimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą atsakomybė už Konkurencijos

įstatymo pažeidimus taikoma tik ūkio subjektams – juridiniams asmenims. Tam, kad pagal CK 1.116

straipsnio 3 dalį įmonės darbuotojui už neteisėtą komercinės paslapties

atskleidimą kiltų civilinė atsakomybė, turi būti nustatytos visos bendrosios

civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), kaltė

(CK 6.248 straipsnis), žala (CK 1.116 straipsnio 3 dalis, 6.249 straipsnis) ir

neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis).

Nagrinėjamoje

byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad visų atsakovų veiksmai (CK

6.279 straipsnio 1 dalis.), pasireiškę ieškovo klientų perėmimu, atitinka CK

6.246 straipsnyje 1 dalyje įtvirtintos civilinės atsakomybės sąlygos požymius.

Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada atitinka kasacinio teismo praktiką,

kurioje pasisakyta, kad

ieškovo klientų perėjimas pas atsakovą, kai atsakovą įsteigė (jame įsidarbino)

buvę ieškovo darbuotojai, laikytina pakankamu įrodymu, jog atsakovas

pasinaudojo ieškovo komercinę paslaptį sudarančia informacija, kartu ir

perviliojo klientus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus

teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB

,,Prekybos marketingo paslaugos“ v. UAB ,,Rinkodaros

ir prekybos paslaugos“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-485/2007; 2012 m.

birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Diteilas“

v. UAB „Chemika“ ir kt., bylos Nr.

3K-3-326/2012).

Byloje

nėra ginčo dėl to, kad ieškovo ir atsakovo bendrovės yra konkuruojantys verslo

subjektai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje

įtvirtinta, kad įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Suprantama,

kad atsakovo bendrovės, konkuruojančios ieškovo bendrovei, įsteigimo faktas,

kaip toks, negalėjo padaryti žalos. Nagrinėjamoje byloje reikšminga yra tai,

kad kasatoriai L.

A., S. V. ir A. S. yra UAB „Lastra“, kurios

veikla analogiška ieškovo veiklai, steigėjai ir akcininkai. Visi atsakovai

darbo sutartis su ieškovu nutraukė savo noru ir iš karto įsidarbino UAB

„Lastra“: L. A. darbo sutartį su ieškovu nutraukė 2006 m.

spalio 31 d., o su UAB „Lastra“ sudarė 2006 m. lapkričio 2 d.; S.

V. darbo sutartį su ieškovu nutraukė 2006 m. gruodžio 27 d., o su atsakovu

sudarė 2007 m. sausio 2 d.; A. S. darbo sutartį su ieškovu

nutraukė 2007 m. kovo 22 d., o su atsakovu sudarė 2007 m. sausio 10 d., t. y.

dar nenutraukęs darbo santykių su ieškovu. Kasatorių aktyvus dalyvavimas

įsteigiant bendrovę, perėjimas dirbti į konkuruojantį verslo subjektą, kur

sudarytos sąlygos pasinaudoti dėl darbo ieškovo bendrovėje turima

konfidencialia informacija, sandorių su tais pačiais klientais sudarymas ir

pan. teikia pagrindą konstatuoti, jog buvo neteisėtai pasinaudota ieškovo

komercine paslaptimi ir taip nesąžiningai konkuruota.

Taigi byloje yra nustatytos visų

atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos. Kasacinio teismo praktikoje šios

kategorijos bylose laikomasi nuostatos, kad tokiais atvejais, kai civilinė

atsakomybės kyla tiek naujai įsteigtai konkuruojančiai įmonei, tiek šios įmonės

steigėjams ar kitiems juridinio asmens dalyviams, tokių asmenų veiksmų civilinės

atsakomybės taikymo požiūriu negalima atriboti konkrečiai įvardijant kiekvieno

iš jų padarytos žalos dydį, todėl žala iš visų atsakovų priteisiama solidariai

(pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų

kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. ir kt. v. DBSB „Medvėgalis ir kt., bylos

Nr. 3K-7-345/2007; 2012 m.

birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Diteilas“

v. UAB „Chemika“ ir kt., bylos Nr.

3K-3-326/2012).

Pažymėtina

tai, kad Konkurencijos

įstatymo 16 straipsnio 4 dalies nuostata, kurioje įtvirtintas įpareigojimas

asmenims neatskleisti įmonės komercinės paslapties ir jos nenaudoti nepraėjus vieneriems

metams nuo darbo ar kitokių sutartinių santykių pasibaigimo, jeigu įstatymuose

ar sutartyje nenumatyta kitaip, savaime nereiškia, jog laikotarpis, už kurį

gali būti priteistas žalos atlyginimas, nustačius civilinės atsakomybės

sąlygas, yra ribojamas vieneriais metais. Nurodytoje normoje įtvirtinta tam

tikrų subjektų pareiga atitinkamą laikotarpį neatskleisti įmonės komercinės

paslapties ir jos nenaudoti, t. y. susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų.

Tokios pareigos pažeidimas reiškia neteisėtą veiksmą, kaip vieną iš civilinės

atsakomybės sąlygų (CK 6.246 straipsnis). Žala yra savarankiška civilinės

atsakomybės sąlyga, jos dydžio nustatymas yra fakto klausimas. Konfidencialios informacijos atskleidimas dažniausiai

susijęs su netiesioginiais nuostoliais (sumažėjęs bendrovės konkurencingumas

rinkoje, žala bendrovės įvaizdžiui, negautas pelnas), todėl įrodyti, kad

bendrovė patyrė tam tikro dydžio nuostolį, yra gana sudėtinga. Civilinio

kodekso 6.164 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad minimalūs nuostoliai tokiu

atveju yra tokio dydžio, kokia yra gauta nauda, išreikšta pinigais.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad

bylą nagrinėję teismai netinkamai nustatė žalos dydį. CK 6.249 straipsnio 1

dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, jo

turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias

asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Kasacinis teismas savo

praktikoje yra suformulavęs kriterijus, kokios turėtų būti nustatytos ir

įvertintos aplinkybės, galinčios turėti reikšmės nustatant negautų pajamų faktą

ir jų dydį. Pagal kasacinio teismo praktiką negautos pajamos, kaip nuostoliai,

kurie suprantami kaip grynasis pelnas, turi būti įrodomos. Jos neturi būti

suprantamos kaip visos tikėtinos gauti iš asmens veiklos sumos, neatskaičius

sąnaudų. Atskaičius iš visų pajamų (įplaukų) sąnaudas, gaunamas ikimokestinis

pelnas. Jis dar nesudaro negautų pajamų, kaip nuostolių, nes tik nuo šios sumos

atskaičius pelno mokestį pagal Pelno mokesčio įstatymą, asmeniui liktų grynasis

pelnas, t. y. tai, kuo būtų pagerėjusi nukentėjusio asmens turtinė

padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų

kolegijos 2014 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Danske

Bank A/S v. UAB „Kaminera“, bylos Nr. 3K-3-418/2014).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės

instancijos teismas ieškovo patirtų nuostolių dydį nustatė vadovaudamasis ne

grynojo pelno, o tipinės veiklos pelno kriterijumi. Atkreiptinas dėmesys, kad

tipinės veiklos pelnas ir grynasis pelnas nėra tapačios sąvokos. Tipinės

veiklos pelnas gaunamas iš bendrojo pelno išskaičiavus veiklos sąnaudas (pvz.,

administravimo sąnaudas). Tuo tarpu grynasis pelnas yra gautų bendrųjų pajamų

dalis, liekanti atėmus finansines veiklos sąnaudas, ypatinguosius praradimus

bei sumokėtus mokesčius. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos

teismas, nustatęs sąlygų civilinei atsakomybei taikyti buvimą, ieškovo patirtos

žalos dydį turėjo nustatyti vadovaudamasis grynojo pelno kriterijumi.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo,

kas išdėstyta, konstatuoja, kad teismai netinkamai taikė materialiosios teisės

normas ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos nustatant negautų

pajamų dydį. Atsižvelgiant į tai, kad nenustatyta esminių proceso teisės normų

pažeidimų, kurie negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme, teisėjų

kolegija sprendžia, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir

byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 84,60 Lt

išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio

24 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

Kadangi byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai

dėl nurodytų, taip pat šalių turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo turės

pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos

civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 12 d. nutartį

panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo Lietuvos apeliaciniam teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina

Davidonienė

Gintaras

Kryževičius

Egidijus

Laužikas