AS-47-146/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-47-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04282-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Ž. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl rašto panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas G. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. rugsėjo 20 d. išsiuntė teismui skundą (b. l. 1–4, 15), kuriame prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. rugpjūčio 28 d. raštą Nr. 1D-6125(11); 2) įpareigoti VRM kompensuoti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį – 29 071,50 Lt; 3) panaikinti senaties terminą, nes į teismą pareiškėjas buvo kreipęsis 2010 m. lapkričio 24 d. ir 2014 m. vasario 6 d.; 4) pritaikius senaties terminą dėl 2010–2011 m. valstybinės pensijos nepriemokos, priteisti 12 541,80 Lt valstybinės pensijos nepriemoką už 2012–2013 m.

Pareiškėjo nuomone, senaties terminas netaikytinas, nes krizės metu valstybė pasinaudojo jo pensija, o VRM neinformavo jo apie valstybinės pensijos mažinimą, nenurodė neišmokėtos valstybinės pensijos kompensavimo mechanizmo ir laikotarpio. Pareiškėjas teigė, kad jis tikėjosi, jog po to, kai 2014 m. gegužės 15 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos socialinio draudimo, senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo įstatymas, atitinkamai bus pasielgta ir dėl pareigūnų valstybinių pensijų už ištarnautus metus, tačiau to nesulaukė. Nekompensuojant neišmokėtos pensijos dalies pareiškėjas yra diskriminuojamas kitų pensijų gavėjų atžvilgiu. Negaudamas pensijos dalies pareiškėjas turėjo skolintis, kad galėtų sumokėti mokesčius. Pareiškėjo sutuoktinė neįgali, 2011 m. mirė pareiškėjo motina, pareiškėjas 10 metų serga hipertonija. Todėl didesnė pensijos dalis išleidžiama vaistams.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 1 d. nutartimi (b. l. 16–18) pareiškėjo G. Ž. prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą atmetė ir atsisakė priimti skundą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, siekdamas prisiteisti dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, suformuotą analogiško pobūdžio bylose (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 straipsnis, Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis), pirmosios instancijos teismas vadovavosi LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo nagrinėtas ginčas dėl Laikinojo įstatymo taikymo neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, taip pat LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kuriose išaiškinta, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas, taip pat išaiškinta, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Teismas pažymėjo, kad minėtas 3 metų skundo teismui padavimo procesinis terminas nėra senaties terminas, kaip jį supranta pareiškėjas savo skunde, todėl ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso nuostatos šiuo atveju netaikytinos. Administracinių bylų teisenoje nustatytas procesinis skundo padavimo teismui terminas reiškia tai, kad skundą atsisakoma priimti, jeigu jis paduotas praleidus įstatyme nustatytą administracinio akto (veiksmo) apskundimo terminą (priešingai, kai paduodamas ieškinys), o pareiškėjas neprašo jo atnaujinti arba teismas atmeta tokį prašymą (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Teismas pareiškėjo skundo reikalavimą „panaikinti senaties terminą pensijos kompensavimui“ vertino kaip jo prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus (apie valstybinės pensijos sumažinimą taikant Laikinojo įstatymo nuostatas) sužinojo (turėjo sužinoti) vėliausiai 2010 m. vasario mėnesį, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis, todėl kreipdamasis į teismą tik 2014 m. rugsėjo 20 d. (tą dieną skundą teismui išsiuntė paštu) pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą.

Teismas vertino, ar pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis dėl valstybinės pensijos nepriemokos kreipėsi į teismą 2010 m. lapkričio 24 d. ir 2014 m. vasario 6 d., gali turėti teisinės reikšmės sprendžiant pareiškėjo prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą. Vadovaudamasis ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi pažymėjo, kad pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 20 d. kreipėsi į administracinį teismą teisminės gynybos teisinių santykių srityje, kuri įstatymų leidėjo nebuvo sureguliuota nei procesinio termino kreiptis į teismą prasme, nei kitais aspektais.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų, minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Būtent šioje LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje buvo prieita prie išvadų, kad specialiuoju procesiniu terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas.

Taigi, iki 2013 m. kovo mėnesio (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų (šiuo atveju pareiškėjo) teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas buvo apsunkintas. Kita vertus, teismas pabrėžė, kad pareiškėjas jam paskirtos valstybinės pensijos sumažinimą pagal Laikinąjį įstatymą nuo 2010 m. sausio 1 d. laike jo teises pažeidžiančiu ir dėl to 2010 m. lapkričio 24 d. kreipėsi į teismą (administracinės bylos Nr. I-4178-160/2010), tačiau tuo metu pareiškėjas teisę į teisminę pažeistų teisių gynybą įgyvendino netinkamai, nes nepašalino skundo trūkumų per teismo nustatytą terminą, todėl jo skundas laikytas nepaduotu.

Pareiškėjas į teismą kreipėsi ir 2014 m. vasario 6 d., tačiau jam nepašalinus teismo nutartimi nustatytų skundo trūkumų, šis skundas vėl laikytas nepaduotu (administracinės bylos Nr. I-6260-121/2014). Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo išvadoms, jog iki 2013 m. kovo mėnesio (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas buvo kliūtis pareiškėjui skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo teismui paduoti laiku.

Be to, pareiškėjas nenurodė objektyvių aplinkybių, kodėl po to delsė kreiptis į teismą ir skundą teismui išsiuntė tik 2014 m. rugsėjo 20 d.

Teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad jis turėjo pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, jog valstybė po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo nustatys neišmokėtos pensijos (nuosavybės) kompensavimo mechanizmą ir grąžins neišmokėtą dėl ekonominės krizės valstybinės pensijos dalį, o įsitikinęs, kad įstatymų leidėjas to nedaro, paprašė teisminės gynybos. Tačiau teismas pabrėžė, kad pareiškėjai negali laukti neribotą laiką prieš kreipdamiesi į teismą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pirmą kartą skundą teismui pareiškėjas buvo padavęs laiku, tačiau per nerūpestingumą ir neatidumą savo teisę į teisminę gynybą įgyvendino netinkamai (pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios būtų sutrukdžiusios jam per teismo nustatytą terminą pašalinti skundo trūkumus). Pareiškėjo nurodytų šeimos aplinkybių ir jo sveikatos būklės teismas nepripažino aplinkybėmis, kurios jam objektyviai sukliudė per 3 metų terminą paduoti skundą teismui.

Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos priežastys negali būti pripažintos svarbiomis, nes jos priklausė nuo jo paties pasirinkto elgesio. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nenurodė jokių svarbių ir objektyvių priežasčių ir nepateikė įrodymų, dėl kurių būtų pagrindas atnaujinti procesinį skundo dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo padavimo terminą. Todėl teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti procesinį skundo padavimo teismui terminą ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą kompensuoti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 12 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu. Reikalavimas dėl VRM rašto panaikinimo teismas vertino kaip išvestinį iš pirmojo reikalavimo, todėl atsisakęs priimti reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, atsisakė priimti ir išvestinį reikalavimą.

III. Pareiškėjas G. Ž. padavė atskirąjį skundą (b. l. 21–23), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 1 d. nutartį ir perduoti jo skundą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.

Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai ir neobjektyviai įvertino jo skunde nurodytas aplinkybes. Pareiškėjo įsitikinimu, jo atveju šiurkščiai pažeidinėjami konstituciniai teisinės valstybės principai, nes, nekompensuojant sumažintos valstybinės pensijos dalies, jis diskriminuojamas kitų pensijas gaunančių asmenų atžvilgiu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Pareiškėjas atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 1 d. nutartį, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti skundą vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu (praleistas skundo padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą).

Pirmosios instancijos teismas iš pareiškėjo skundo turinio pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas siekia iškelti administracinį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už 2010-2013 metus nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, priteisimo. Todėl pagrįstai atsižvelgė į LVAT praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą, kurioje be kita, pateiktas teisės normų aiškinimas, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai (žr.

LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 5 str.) išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata, pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą. Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.), 24 punktas nustato, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka.

Taigi, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui procesinio termino pradžia.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas administracinių teismų praktiką dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756 -215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. AS602 -205/2014,2014 m. gegužės 28 d. Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinus tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo), teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. LVAT 2014 m. spalio 22 d. nutartį Nr. AS146-912/2014).

LVAT jurisprudencijoje taip pat ne kartą pabrėžta, jog vien tai, kad dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kurį laiką vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, negali pateisinti asmens neveiklumo, nepagrįsto delsimo pasirūpinti galimai pažeistų teisių gynimu. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, esant analogiškoms aplinkybėms kaip ir pareiškėjo atveju (asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos už 2010–2013 metus kreipėsi 2014 m. rugsėjo mėnesį), konstatavo, kad administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstine teisėjų kolegija šioje administracinėje byloje neprotingu laiko tarpu pripažino skundo padavimą teismui 2014 m. rugsėjo mėnesį, atkreipdama dėmesį į tai, kad procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net ir skaičiuojant nuo LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus daugiau nei 10 mėnesių. Analogiški vertinimai pateikti kitose LVAT nutartyse, kuriose faktinės aplinkybės labai panašios (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 21 d. Nr. AS525-924/2014; 2014 m. gruodžio 10 d. Nr. AS756-1281/2014; 2014 m. gruodžio 17 d. Nr. AS822-1163/2014 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas yra pagrįstas ir atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Teismas pagrįstai ir teisingai įvertino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurias būtų galima objektyviomis kliūtimis ir svarbiomis termino kreiptis į teismą dėl 2010-2013 m. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies praleidimo priežastimis. Pareiškėjo akcentuojama aplinkybė, kad į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos jis buvo kreipęsis 2010 m. lapkričio 24 d. ir 2014 m. vasario 6 d., nėra pagrindas atnaujinti skundo padavimo terminą.

Pažymėtina, kad abiem atvejais, t. y. tiek kreipdamasis į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos 2010 m. lapkričio 24 dieną (administracinė byla Nr. I-4178-160/2010), tiek 2014 m. vasario 6 dieną (administracinė byla Nr. I-6260-121/2014), pareiškėjas nebuvo atidus ir rūpestingas bei tinkamai procesiškai aktyvus dėl savo galimai pažeistų teisių gynimo, nes, kaip matyti iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 22 d. ir 2014 m. kovo 13 d. nutarčių, abiem nurodytais atvejais teismui nustačius pareiškėjui terminą pašalinti jo paduotų skundų trūkumus, pareiškėjas per teismo nustatytą terminą šių trūkumų nepašalino, todėl, remiantis ABTĮ 37 straipsnio 1 dalimi, jo 2010 m. lapkričio 24 d. ir 2014 m. vasario 6 d. skundai Vilniaus apygardos teismo nutartimis laikyti nepaduotais ir grąžinti pareiškėjui (ABTĮ 37 str.1 d.).

Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 13 d. nutarties (administracinė byla Nr. I-6260-121/2014) turinio matyti, kad teismas, spręsdamas pareiškėjo 2014 m. vasario 6 d. skundo priėmimo klausimą, 2014 m. vasario 10 d. nutartimi nustatydamas terminą skundo trūkumams pašalinti, be kita ko, pasiūlė pareiškėjui pateikti prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo nurodant termino praleidimo priežastis ir pateikiant tas priežastis patvirtinančius įrodymus.

Minėtoje nutartyje konstatuota, kad pareiškėjas nurodytų trūkumų per teismo nustatytą terminą nepašalino, todėl teismas 2014 m. kovo 13 d. nutartimi taikė ABTĮ 37 straipsnio 1 dalį ir pareiškėjo skundą laikė nepaduotu ir grąžino pareiškėjui. Šis faktas vertintinas kaip nepateisinamas pareiškėjo procesinis neaktyvumas, nes byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas prašė teismo nustatyti naują terminą skundo trūkumams pašalinti, ar skundė šią pirmosios instancijos teismo nutartį, jei turėjo pagrindo su ja nesutikti.

Pagal ABTĮ nuostatas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 22 d. ir 2014 m. kovo 13 d. nutartys pareiškėjui nebuvo procesinė kliūtis kreiptis į teismą pakartotinai, tačiau pabrėžtina, kad tarp minėtų dviejų kreipimųsi yra itin ilgas laiko tarpas, o po Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 13 d. nutarties priėmimo, kurioje jau buvo išaiškinta pareiškėjui, kad jis yra praleidęs terminą paduoti skundą dėl pensijos nepriemokos priteisimo, pareiškėjas ne tik nepasinaudojo teismo suteikta teise prašyti atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, o nepagrįstai delsė dar 6 mėnesius, nes naują skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui išsiuntė 2014 m. rugsėjo 20 d.

Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam buvo realių, objektyvių kliūčių dėl kurių jis negalėjo paduoti skundą anksčiau nė 2014 m. rugsėjo 20 d. Pareiškėjo teiginiai, esą 2014 m. gegužės 15 d. priimtas Lietuvos Respublikos socialinio draudimo, senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo įstatymas jam suteikė lūkesčių, jog bus analogiškai pasielgta ir valstybinių pensijų gavėjų atžvilgiu, taip pat nėra pagrindas atnaujinti skundo padavimo terminą. Vertinant vien tik laiko prasme šis įstatymas yra priimtas pareiškėjui praleidus skundo padavimo terminą, kurio praleidimo objektyvių priežasčių už laikotarpį iki 2014 m. gegužės 15 d. pareiškėjas įrodymais nepagrindė.

Pareiškėjo teiginiai, kad jis 10 metų serga hipertonine liga, taip pat nurodyta aplinkybė ir pateiktas sutuoktinės neįgalumą patvirtinantis pažymėjimas, teismo pagrįstai įvertinti kaip nesuteikiantys pagrindo pripažinti, jog terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.

Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjui iki 2013 m. kovo mėnesio (iki LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje procesinio termino kreiptis į teismą prasme vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas nebuvo kliūtis 2010 metais paduoti teismui skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo už 2010 metus. Priešingai, tai patvirtina, jog pareiškėjas jau 2010 metais turėjo pagrindo manyti, kad jo teisės yra pažeistos ir tolesnė įvykių eiga (dar du skundai teismui tuo pačiu klausimu) įrodo, kad pareiškėjas savo pozicijos nepakeitė. Kadangi pareiškėjo 2010 m. lapkričio 24 d. skundas buvo laikytas nepaduotu (ABTĮ 37 str. 1 d.), pareiškėjui 2014 metais kreipiantis į teismą pakartotinai dėl valstybinės pensijos nepriemokos ir prašant ją priteisti už 2010-2013, kreipimosi į teismą procesinis terminas kiekvienu atveju turėjo būti ir buvo skaičiuojamas pagal LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje Nr. A552-519/2013 pateiktus išaiškinimus – 3 metai nuo tos dienos kai pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) apie pirmą sumažintą valstybinės pensijos išmoką 2010 metais, t.y. 3 metai nuo atitinkamos 2010 m. vasario mėnesio dienos.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. LVAT savo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) dėl termino atnaujinimo yra pažymėta, kad teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis (žr. LVAT 2012 m. balandžio 27 d. nutartį Nr.TA858-36/2012). Pagal LVAT praktiką, svarbios priežasties, dėl kurios praleistas skundo padavimo terminas, sąvoka aiškinama kaip apimanti išskirtines, objektyvias, nuo skundą paduodančio asmens valios nepriklausiusias aplinkybes, sutrukdžiusias laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr. LVAT 2012 m. balandžio 6 d. nutartį Nr. TA492-6/2012, 2011 m. birželio 3 d. nutartį Nr. TA858-44/2011, 2006 m. birželio 15 d. nutartį Nr. AS6-219/2006 ir kt.). Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą po nepateisinamai ilgo delsimo. Net ir pripažinus, jog galutinai kreipimosi į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos procesinių terminų skaičiavimo taisyklės buvo suformuotos LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, t. y. palankiausiai pareiškėjui, laikotarpis nuo 2013 m. lapkričio mėnesio iki pareiškėjo kreipimosi į teismą 2014 m. rugsėjo 20 d. yra itin ilgas (10 mėnesių), prieštarauja teisingumo ir protingumo principų reikalavimams ir, kaip minėta, nėra pateisintas objektyviomis aplinkybėmis, kurios buvo reali kliūtis paduoti skundą anksčiau nė 2014 m. rugsėjo 20 d.

Remdamasi minėtomis aplinkybėmis teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė neatnaujinti pareiškėjui skundo padavimo termino dėl skundo reikalavimų, susijusių su valstybinės pensijos nepriemokos priteisimu ir pagrįstai atsisakė priimti šiuos pareiškėjo skundo reikalavimus ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka su tuo, kokiu teisiniu pagrindu pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimą, kuriuo prašoma panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugpjūčio 28 d. raštą Nr. 1D-6125(11). Teismas vertino, kad reikalavimas dėl VRM rašto panaikinimo yra išvestinis iš reikalavimų dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, todėl atsisakęs priimti reikalavimus dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu (kai teismas atmeta prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą), teismas tuo pačiu teisiniu pagrindu atsisakė priimti ir reikalavimą dėl minėto VRM rašto panaikinimo.

Iš VRM 2014 m. rugpjūčio 28 d. rašto Nr. 1D-6125(11) (b. l. 9–10) turinio matyti, kad šiame rašte nėra pateikta jokių viešojo administravimo subjekto valinių patvarkymų, skirtų pareiškėjui. VRM minėtame rašte, kuriuo atsakė į pareiškėjo 2014 m. rugpjūčio 21 d. skundą, atkreipė pareiškėjo dėmesį į tai, kad į analogiškus jo skundus, pateiktus 2014 m. sausio 3 d. ir 2014 m. liepos 16 d., VRM atsakė 2014 m. sausio 29 d. raštu Nr. 1D-783(11) ir 2014 m. rugpjūčio 8 d. raštu Nr. 1D-5743(11), kuriuose pareiškėjui buvo pateikta išsami informacija apie jam paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį ir šio dydžio perskaičiavimo teisinius pagrindus, taip pat pateikta pažyma apie 2010–2013 m. pareiškėjo pensijos dydį.

VRM 2014 m. rugpjūčio 28 d. rašte Nr. 1D-6125(11) traktavo pareiškėjo 2014 m. rugpjūčio 21 d. skundą kaip pakartotinį, todėl šio skundo iš esmės nenagrinėjo. Taigi VRM 2014 m. rugpjūčio 28 d. raštas Nr. 1D-6125(11) nesukelia pareiškėjui jokių materialaus teisinio pobūdžio pasekmių, todėl šis raštas negali būti skundo administraciniam teismui dalyku. Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atsisakyti priimti pareiškėjo skundo reikalavimą, kuriuo prašoma panaikinti VRM 2014 m. rugpjūčio 28 d. raštą Nr. 1D-6125(11), kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka, t. y. remdamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

Atsižvelgus į tai, kad teisinio pagrindo patikslinimas (iš ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto į tos pačios dalies 1 punktą) iš esmės nekeičia teisinių pasekmių, kurias sukelia pareiškėjui skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis (pareiškėjo skundą visa apimtimi atsisakoma priimti nagrinėti administraciniame teisme), minėtas patikslinimas šiuo konkrečiu atveju nesudaro pagrindo panaikinti teismo nutartį ar ją pakeisti, nes pareiškėjo skundo reikalavimas VRM 2014 m. rugpjūčio 28 d. rašto panaikinimo, nors ir kitu procesiniu pagrindu nė nurodė pirmosios instancijos teismas, negalėjo būti priimtas nagrinėti teisme.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą nėra pagrindo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 1 d. nutartis paliekama galioti, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. Ž. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis