A-822-68-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-68/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02759-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. (D. B.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. B. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 10 000 litų neturtinei žalai atlyginti.

Skunde (b. l. 9–10) nurodė, kad nuo 2011 m. vasario 3 d. iki 2011 m. rugsėjo 23 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose, kurios neatitiko Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ reikalavimų. Tiek Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo I korpuso, tiek II korpuso kamerose buvo laikomas kartu su dar trimis sulaikytaisiais, kas neatitiko 3,6 kv. m ploto reikalavimo vienam asmeniui. Kameros nesuremontuotos, jose neįrengta vėdinimo sistema. Dėl sugedusių vandens čiaupų vienu dušu turėjo naudotis kartu su kitais trimis suimtaisiais. Išduodama patalynė nešvari, čiužiniai šlapi. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nebuvo laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 104 punkto reikalavimų. Sulaikymo kamerose neįrengtas pavojaus ar iškvietimo mygtukas. Laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime netinkamomis sąlygomis patyrė patyčias, diskomfortą, depresiją ir dvasinį sukrėtimą, jautėsi kankinamas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu (b. l. 16–20) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad D. B. laikotarpiais: nuo 2011 m. kovo 8 d. iki 2011 m. kovo 9 d., 2011 m. kovo 10 d. ryte, nuo 2011 m. kovo 11 d. iki 2011 m. kovo 13 d. , 2011 m. kovo 14 d. ryte, 2011 m. kovo 15 d. ryte, 2011 m. kovo 25 d. ryte, 2011 m. balandžio 7 d., 2011 m. balandžio 18 d. ryte, 2011 m. balandžio 28 d. vakare, 2011 m. gegužės 19 d. ryte, 2011 m. gegužės 25 d. vakare, nuo 2011 m. gegužės 26 d. iki 2011 m. gegužės 30 d., 2011 m. gegužės 31 d. ryte, 2011 m. birželio 1 d. ryte, 2011 m. birželio 17 d., 2011 m. birželio 20 d. ryte, nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2011 m. liepos 3 d., 2011 m. liepos 4 d. ryte, 2011 m. liepos 8 d. vakare, 2011 m. liepos 15 d. vakare, nuo 2011 m. liepos 16 d. iki 2011 m. liepos 21 d., 2011 m. liepos 22 d. ryte, 2011 m. rugpjūčio 3 d., 2011 m. rugpjūčio 4 d. ryte, 2011 m. rugpjūčio 8 d. ryte, 2011 m. rugpjūčio 9 d. ryte, 2011 m. rugpjūčio 11 d. ryte, 2011 m. rugpjūčio 12 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 15 d.

– buvo laikomas kamerose, kurių vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko 3,6 kv. m ploto reikalavimą, nustatytą Kalėjimo departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124. Atsiliepime taip pat nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 3 d. iki 2011 m. vasario 15 d. pareiškėjas nebuvo laikomas Lukiškių TI-K. Atsakovės atstovo teigimu, Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes, priešingu atveju, nebus vykdomos teismų nutartys, nuosprendžiai.

Lukiškių TI-K administracija, paskirstydama asmenis į kameras, laikosi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Atsakovo atstovas atsiliepime pripažino, kad kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Kamerose tvarką palaiko patys suimtieji ir nuteistieji, tam jiems išduodamos valymo priemonės ir įrankiai. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Nurodė ir tai, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims pagal nustatytą tvarką ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimą dėl dušų būklės, pažeidimų nerado.

Švari patalynė suimtiesiems išduodama ne rečiau kaip kartą per savaitę, laikantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų. Suimtasis taip pat gali naudotis savo patalyne.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atsiliepime į skundą (b. l. 45–47) nurodė, kad pareiškėjas iš esmės nurodė tik vieną esminį nusiskundimą – gyvenamojo ploto trūkumą. Mano, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos iš esmės buvo patenkinamos ir negalėjo sukelti jam žymių nepatogumų. Pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys. Pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir, kaip konkrečiai jis pasireiškė. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas, manydamas, jog pažeistos jo teisės, nepagrįstai ilgai nesikreipė į teismą

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 500 Lt neturtinės žalos atlyginimui. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas su kitais asmenimis Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kurių plotas nuo 7,38 kv. m iki 8,11 kv. m. Vienam asmeniui tenkantis tardymo izoliatoriaus plotas buvo mažesnis kaip 3,6 kv. m ir atitinkamomis dienomis siekė nuo 1,48 kv. m iki 2,55 kv. m. Toks vienam asmeniui tenkantis kameros plotas yra akivaizdžiai per mažas. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme viešojo administravimo subjekto elgesys – asmens laikymas kameroje, kurioje jam tenka mažiau nei 3,6 kv. m ploto, vertinamas kaip žeminantis asmens orumą

Teismas, atsižvelgęs į byloje keliamo ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, sprendė, kad nagrinėjamu atveju atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 („Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, toliau – Higienos norma) reikalavimų pažeidimų – t. y. įrodyti, kad kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, buvo laikomasi Higienos normos reikalavimų. Įvertinęs į bylą pateiktus atsakovo įrodymus, teismas padarė išvadą, kad byloje esanti Lukiškių TI-K 2012-11-23/26 pažyma Nr. 24-3217 ir Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai nepaneigia pareiškėjo skundo argumentų, kad jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu laikymo sąlygos kamerose Nr. 106, 108, 113, 116, 117, 119, 148, 157, 169, 177, 194, 277, 297, 304, 313, 323, 327 ir 341 atitiko Higienos normos reikalavimus. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai atspindi situaciją Lukiškių TI-K po pareiškėjo išvykimo (2011 m. rugsėjo 23 d.) iš Lukiškių TI-K. Teisės norma, suteikianti Lukiškių TI-K laikomiems asmenims teisę naudotis dušu 15 minučių, taip pat patvirtinta po pareiškėjo išvykimo iš Lukiškių TI-K. Atsakovas taip pat nepateikė įrodymų, kada ir kiek pareiškėjui išduota patalynės. Tai, kad Lukiškių TI-K yra sudaręs patalynės skalbimo paslaugų sutartį ir nustatęs jos išdavimo tvarką, nepaneigia pareiškėjo nurodyto fakto, kad jam buvo išduota nešvari patalynė. Byloje esanti paslaugų suteikimo sutartis Nr. 14/03-21 dėl skalbinių skalbimo su Pravieniškių valstybės įmone prie pataisos namų sudaryta tik 2012 m. vasario 10 d. Kitų sutarčių Lukiškių TI-K teismui nepateikė. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas įgijo teisę į žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktais nustatytų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Teisės aktų reikalavimus atitinkančių suėmimo sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudarė pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, dėl 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, jokių įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos dydį nepateikė. Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas nuo 2011 m. vasario 2 d. iki 2011 m. rugsėjo 23 d., t. y. septynis mėnesius ir 20 dienų. Teismas, atsižvelgdamas į minimalios mėnesinės algos dydį nurodytų laikotarpiu (800 Lt), o taip pat į tai, kad pareiškėjas į teismą dėl žalos atlyginimo kreipėsi beveik po pusantrų metų ir, kaip nurodė pats pareiškėjas, paskatintas kitų nuteistųjų, daro išvadą, kad pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydis negali būti didesnis nei Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 patvirtintos mėnesinės algos dydis, t. y. 6 400 Lt (800 Lt x 8 mėn.).

Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad D. B. laikotarpiais: nuo 2011 m. kovo 8 d. iki 2011 m. kovo 9 d., 2011 m. kovo 10 d. ryte, nuo 2011 m. kovo 11 d. iki 2011 m. kovo 13 d. , 2011 m. kovo 14 d. ryte, 2011 m. kovo 15 d. ryte, 2011 m. kovo 25 d. ryte, 2011 m. balandžio 7 d., 2011 m. balandžio 18 d. ryte, 2011 m. balandžio 28 d. vakare, 2011 m. gegužės 19 d. ryte, 2011 m. gegužės 25 d. vakare, nuo 2011 m. gegužės 26 d. iki 2011 m. gegužės 30 d., 2011 m. gegužės 31 d. ryte, 2011 m. birželio 1 d. ryte, 2011 m. birželio 17 d., 2011 m. birželio 20 d. ryte, nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2011 m. liepos 3 d., 2011 m. liepos 4 d. ryte, 2011 m. liepos 8 d. vakare, 2011 m. liepos 15 d. vakare, nuo 2011 m. liepos 16 d. iki 2011 m. liepos 21 d., 2011 m. liepos 22 d. ryte, 2011 m. rugpjūčio 3 d., 2011 m. rugpjūčio 4 d. ryte, 2011 m. rugpjūčio 8 d. ryte, 2011 m. rugpjūčio 9 d. ryte, 2011 m. rugpjūčio 11 d. ryte, 2011 m. rugpjūčio 12 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 15 d. – buvo laikomas kamerose, kurių vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko 3,6 kv. m ploto reikalavimą. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 3 d. iki 2011 m. vasario 15 d. nebuvo laikomas Lukiškių TI-K, o reikalavimų dėl galimai netinkamų sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje pareiškėjas nereiškia. Taip pat nėra jokių duomenų, kad pareiškėjui dėl jo netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K buvo diagnozuota kokia nors liga. Priešingai, pareiškėjas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę patalpintas kitą dieną po atvykimo į Lukiškių TI-K.

Teismas, atsižvelgdamas į šių aplinkybių visumą, padarė išvadą, jog yra pagrindas mažinti priteistinos žalos dydį iki 500 Lt.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniu skundu (b. l. 78–81) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Remiasi savo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teisme nurodytais argumentais. Papildomai pažymi, kad duomenų dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, nes asmenų kaita kamerose labai didelė, dažni atvejai, kai per dieną asmenų skaičius kameroje kinta keletą kartų. Todėl negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir atsiradus galimybei perkeliami į kitas kameras. Taip pat atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę nagrinėjamu laikotarpiu, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtakos sveikatos būklei. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jo neva patirtos neigiamos pasekmės, išgyvenimai, turėtų negrįžtamą pobūdį, kad jų mastas būtų itin didelis ir pan. Akcentuoja, kad neturtinės žalos priteisimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A525-2017/2012, A146-1527/2012, A556-73/2013) reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti atmetami, kai pažeidimo konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma.

Pareiškėjas D. B. pateikė atsiliepimą i apeliacinį skundą (b. l. 85), kuriame nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, kurią kildina iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos neteisėtų veiksmų – netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 3 d. iki 2011 m. rugsėjo 23 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2011 m. vasario 3 d. iki 2011 m. rugsėjo 23 d. (laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 3 d. iki 2011 m. vasario 15 d. pareiškėjas buvo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje). Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atitinkamais laikotarpiais pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma atitiko teisės aktais nustatytą patalpų plotą, t. y. nuo 2011 m. kovo 8 d. iki 2011 m. kovo 9 d., 2011 m. kovo 10 d. ryte, nuo 2011 m. kovo 11 d. iki 2011 m. kovo 13 d., 2011 m. kovo 14 d. ryte, 2011 m. kovo 15 d. ryte, 2011 m. kovo 25 d. ryte, 2011 m. balandžio 7 d., 2011 m. balandžio 18 d. ryte, 2011 m. balandžio 28 d. vakare, 2011 m. gegužės 19 d. ryte, 2011 m. gegužės 25 d. vakare, nuo 2011 m. gegužės 26 d. iki 2011 m. gegužės 30 d., 2011 m. gegužės 31 d. ryte, 2011 m. birželio 1 d. ryte, 2011 m. birželio 17 d., 2011 m. birželio 20 d. ryte, nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2011 m. liepos 3 d., 2011 m. liepos 4 d. ryte, 2011 m. liepos 8 d. vakare, 2011 m. liepos 15 d. vakare, nuo 2011 m. liepos 16 d. iki 2011 m. liepos 21 d., 2011 m. liepos 22 d. ryte, 2011 m. rugpjūčio 3 d., 2011 m. rugpjūčio 4 d. ryte, 2011 m. rugpjūčio 8 d. ryte, 2011 m. rugpjūčio 9 d. ryte, 2011 m. rugpjūčio 11 d. ryte, 2011 m. rugpjūčio 12 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 15 d.

– buvo laikomas kamerose, kurių vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko 3,6 kv. m ploto reikalavimą, nustatytą Kalėjimo departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124. Visą kitą laiką pareiškėjas kalėjo neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto. Taigi, pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, kad beveik visą nurodomą laikotarpį pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K buvo pažeista jo teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, konstatavo, kad pareiškėjo atžvilgiu Lukiškių TI-K atliko neteisėtus veiksmus, kurie pasireiškė tinkamų kalinimo sąlygų dėl minimalaus gyvenamojo ploto kameroje neužtikrinimo.

Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino ir iš kitų neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų ar neveikimo, t. y. nesuremontuotos kameros, kamerose neįrengta vėdinimo sistema, išduodama nešvari patalynė, netvarkingi dušai, nusiprausti duše skirtas laikas nepakankamas. Įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas įgijo teisę į žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktais nustatytų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 500 Lt.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punktu nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Remiantis byloje surinkta medžiaga darytina išvada, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija (Lukiškių TI-K) neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ir jos darbuotojai privalėjo veikti, konstatuojama kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.

Atsakovo argumentas, jog Lukiškių TI-K negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, nėra reikšminga aplinkybė, sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Nors nagrinėjamu atveju atsakovas teigia, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie nagrinėjamo laikotarpio savo sveikatos būklę, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtaką sveikatos būklei, tačiau teisėjų kolegija nevertina minėtų argumentų dėl žalos ir atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigose administracijos turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietoje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.

Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Konvencijos 3 straipsnio prasme asmens laikymas kameroje, kurioje jam tenka mažiau nei 3,6 kv. m ploto vertinamas kaip žeminantis asmens orumą, vis dėlto laikytina, jog byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Tačiau pažymėtina, jog nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, bet nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš higienos reikalavimų pažeidimo, tačiau teisėjų kolegija plačiau nevertina minėtų argumentų dėl žalos ir atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto ir higienos normos reikalavimus atitinkančių sąlygų, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ir atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad vien pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama satisfakcija. Teismas pažymi, kad teisėje galioja non reformatio in peius (draudimo keisti į blogąją pusę) principas, kuris reiškia, jog skundą teismui padavusio asmens padėtis dėl jo paties skundo negali būti bloginama (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2009 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-34/2009). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi non reformatio in peius principu, atsižvelgdama į tą aplinkybę, kad pareiškėjas nėra apskundęs priteistos žalos dydžio, nevertins, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė žalos dydį, t. y. atsižvelgė į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, to pasekmes, nes skundą padavusio asmens padėtis negali būti bloginama, jei kiti proceso dalyviai skundo nėra padavę.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė