A-575-1774-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1774/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02422-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. lapkričio 19 d. (pagal gavimo teisme datą) su skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas), priteisti jo naudai 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde nurodė, jog nuo 2010 m. birželio 22 d. iki 2013 m. gegužės 28 d. su pertraukomis buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) kamerose, kurios buvo perpildytos bei neatitiko sanitarinių sąlygų.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti bei taikyti senaties terminą.

Atsiliepime nurodė, jog iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2013 m. gruodžio 13 d. pažymos Nr. 69/06-4920 „Dėl A. D. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ (toliau – ir Šiaulių TI 2013 m. gruodžio 13 d. pažyma) matyti, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu periodiškai buvo laikomas įstaigoje nuo 2010 m. birželio 22 d. iki 2013 m. gegužės 28 d. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trijų metų ieškinio senaties terminas. CK 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimams, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma. Atsakovas, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalies ir 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos.

Taip pat nurodė, kad Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, jog kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m (6.15 p.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) buvo pripažinta netekusia galios. Minėtu įsakymu buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje, norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) (toliau – ir Įsakymas). Įsakymo 1.3.1 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009 – 2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pažymėjo, jog, kaip matyti iš Šiaulių TI 2013 m. gruodžio 13 d. pažymos, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose, kurių plotas siekė nuo 16,72 kv. m iki 22,88 kv. m. Kamerose buvo laikoma nuo 2 iki 11 asmenų. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra nekintantis, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 1,52 kv. m (kameroje Nr. 8) iki 19,60 kv. m (kameroje Nr. 87) gyvenamasis plotas, o tai leidžia daryti išvadą, jog tik tam tikrais atvejais pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, o periodiškai ji netgi buvo viršijama. Pareiškėjas Šiaulių TI per laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 19 d. iki 2013 m. gegužės 28 d. iš viso buvo laikomas 807 dienas (atsižvelgiant į taikytiną ieškinio senaties terminą ir skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą su skundu dienos (2013 m. lapkričio 19 d.). Pažymėjo, jog pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje, todėl pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Manė, jog nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 2200 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas apžvelgė CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 ir 6.271 straipsniuose įtvirtintas valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas bei rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pateiktu išaiškinimu, jog valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu.

Apžvelgė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnį, pažymėdamas, jog jame yra įtvirtintas absoliutaus pobūdžio imperatyvas, kuris draudžia kankinti žmogų, nežmoniškai su juo elgtis ar žeminti jo orumą, nepriklausomai nuo aplinkybių ar nukentėjusiojo asmens elgesio (rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2000 m. balandžio 6 d. sprendimu byloje Labita prieš Italiją, pareiškimo Nr. 26722/95). Taip pat akcentavo, jog EŽTK 3 straipsnio nuostata įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (rėmėsi EŽTT sprendimu byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98).

Taip pat apžvelgė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168 patvirtintų Šiaulių TI nuostatų 2 ir 12.3 punktus, Kardomojo kalinimo įstatymo 44 straipsnio 1 dalį bei Įsakymo 1.3.1 punktą.

Išdėstė, jog byloje yra pateikta Šiaulių TI 2013 m. gruodžio 13 d. pažyma, iš kurios matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių TI buvo etapuotas 2010 m. birželio 22 d. ir periodiškai laikytas iki 2013 m. gegužės 28 d. Vadovavosi ieškinio senaties institutą reglamentuojančiais CK 1.124 straipsniu, 1.126 straipsnio 1 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarime Nr. 29 pateiktu išaiškinimu. Pažymėjo, jog ieškinio senaties terminą konkrečiu atveju prašė taikyti atsakovas. Vertino, jog pareiškėjas minėtąjį senaties terminą yra praleidęs iki 2010 m. lapkričio 19 d., nes tik 2013 m. lapkričio 19 d. kreipėsi į teismą.

Apžvelgė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 22 d. iki 2010 m. birželio 29 d., nuo 2010 m. birželio 29 d. iki 2010 m. liepos 1 d., nuo 2010 m. liepos 13 d. iki 2010 m. rugpjūčio 25 d., nuo 2010 m. rugsėjo 7 d. iki 2010 m. rugsėjo 22 d., nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. iki 2010 m. spalio 19 d., nuo 2010 m. lapkričio 3 d. iki 2010 m. lapkričio 9 d. buvo laikomas kamerose Nr. 18, 82, 19, kuriose vienam asmeniui teko nuo 1,76 kv. m iki 5,87 kv. m.

Išdėstė, jog iš Šiaulių TI 2013 m. gruodžio 13 d. pažymos matyti, kad tam tikrais laikotarpiais (nuo 2010 m. lapkričio 19 d. iki 2010 m. lapkričio 25 d., nuo 2010 m. gruodžio 7 d. iki 2011 m. vasario 14 d., nuo 2011 m. kovo 8 d. iki 2011 m. kovo 17 d., nuo 2011 m. liepos 28 d. iki 2011 m. rugsėjo 5 d., nuo 2011 m. rugsėjo 16 d. iki 2011 m. rugsėjo 19 d., nuo 2011 m. lapkričio 9 d. iki 2011 m. lapkričio 28 d. bei kitais laikotarpiais), iš viso 403 dienas, pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 19, 42, 8, 26, 18, 55, kuriose vienam kalinamajam teko gyvenamojo ploto nuo 1,52 kv. m iki 3,39 kv. m. Tai pirmosios instancijos teismas įvertino kaip akivaizdų aukščiau paminėtų teisės aktų pažeidimą.

Taip pat išdėstė, jog iš pateiktos pažymos bei kitų byloje esančių įrodymų tiksliai nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas 408 dienas (periodais nuo 2011 m. vasario 24 d. iki 2011 m. kovo 2 d., nuo 2011 m. kovo 22 d. iki 2011 m. balandžio 5 d., nuo 2011 m. balandžio 7 d. iki 2011 m. gegužės 3 d., nuo 2011 m. birželio 9 d. iki 2011 m. liepos 28 d., nuo 2011 m. rugsėjo 22 d. iki 2011 m. lapkričio 3 d., nuo 2012 m. rugsėjo 6 d. iki 2012 m. spalio 11 d. bei kitais laikotarpiais) kamerose Nr. 42, 87, 8, 18, 88, pažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normas, nėra galimybių. Pažymėjo, jog vienam asmeniui tuo laikotarpiu teko nuo 1,52 kv. m iki 19,60 kv. m ploto, tačiau tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pridūrė, jog kitais laikotarpiais, iš viso 2 dienas, gyvenamojo ploto viršutinė riba kameroje Nr. 87 viršijo 3,92 kv. m – 6,53 kv. m, ir tai, teismo nuomone, vertintina kaip priartėjimas prie tos ribos, kai gali būti konstatuotas nacionalinių teisės aktų pažeidimas.

Nurodė ir tai, jog byloje esančiame Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. gruodžio 14 d. patikrinimo akte Nr. EP-539 nurodoma, jog Šiaulių TI apgyvendinimo kamerose Nr. 13, 26, 34, 53, 58, 72, 73, 87, 94, 99, 104 patikrinimo metu 2012 m. gruodžio 12 d. buvo nustatyti atitinkami higienos normos reikalavimų pažeidimai. Iš tos pačios Šiaulių TI 2013 m. gruodžio 13 d. pažymos matyti, jog pareiškėjas Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 14 d. iki 2013 m. kovo 28 d. buvo laikomas kameroje Nr. 18, t. y. anksčiau nurodytu pažeidimų konstatavimo metu pareiškėjas nebuvo laikomas tose kamerose, kuriose buvo konstatuoti pažeidimai.

Įvertinęs tai, kad minėti pažeidimai buvo konstatuoti tuo laikotarpiu, kuomet pareiškėjas buvo laikomas kitose kamerose, bei atsižvelgiant į tas faktines aplinkybes, jog vėlesnių patikrinimų metu minėti pažeidimai nebebuvo nustatyti, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad dėl anksčiau minėtų Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose numatytų pažeidimų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Taip pat pažymėjo, jog Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. gegužės 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-128 nurodoma, jog Šiaulių TI apgyvendinimo kameroje Nr. 55 patikrinimo metu 2013 m. gegužės 7 d. buvo nustatyta: ant sienų ir lubų pelėsis, sanitarinio mazgo pakylos plytelės išdaužytos, siena prie sanitarinio mazgo, sanitarinis įrenginys pajuodęs, su apnašomis, reikalingas remontas (HN 76:2010, X sk. 56 p., 62 p. pažeidimas) bei dirbtinės apšvietos neatitikimas higienos normos reikalavimams (pažeidžiama HN 76:2010, VI sk. 22 p.). Nurodė, kad pareiškėjas kameroje Nr. 55 buvo laikomas 51 dieną, t. y. nuo 2013 m. kovo 28 d. iki 2013 m. kovo 29 d. bei nuo 2013 m. balandžio 8 d. iki 2013 m. gegužės 28 d.

Pridūrė, jog pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu šioje kameroje nebuvo laikomas ilgą laiko tarpą (iki 51 dienos). Be to, HN 76:2010 56 punktas reglamentuoja, kad gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių, o HN 76:2010 58 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose.

Konstatavo, jog įvertinus HN 76:2010 nuostatų pažeidimus, negalima daryti išvados, kad dėl dirbtinės apšvietos koeficiento bei kitų anksčiau nurodytų nustatytų normų pažeidimų buvo padaryta žala pareiškėjo sveikatai ar kitokio pobūdžio neturtinė žala.

Rėmėsi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, įtvirtinančia neturtinės žalos sąvoką, bei sprendė, kad dėl apgyvendinimo perpildytose kalinimo kamerose pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Atsižvelgė į pažeidimo trukmę – daugiau kaip 403 dienos, vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, į minimalios algos bei vidutinio darbo užmokesčio dydžius, bei rėmėsi remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais (pvz., LVAT 2013 m. spalio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1194/2013 už 723 dienas priteista 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimui, LVAT 2013 m. lapkričio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1860/2013 už 169 dienas priteista 550 Lt neturtinės žalos atlyginimui, LVAT 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A143-2373/2013 už 107 dienas priteista 500 Lt neturtinės žalos atlyginimui). Sprendė, jog pareiškėjo reikalavimas dėl 10 000 Lt neturtinės žalos už laiką, praleistą Šiaulių TI kamerose nuo 403 dienų iki 811 dienų, priteisimo tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 2200 Lt neturtinei žalai atlyginti.

III. Atsakovas, nesutikdamas su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 53 – 55), kuriuo prašo ginčijamą teismo sprendimą pakeisti, pripažįstant, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.

Apeliaciniame skunde nurodo, jo priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė pareiškėjo neturtinių teisių pažeidimo trukmę, nes be teisinio pagrindo kvalifikavo 410 dienų pareiškėjo laikymo Šiaulių TI izoliatoriuje laikotarpį. Pabrėžia, jog pats teismas konstatavo, kad nėra galimybių nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas 408 dienas pažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normas (2 dienas norma nebuvo pažeista, nes asmeniui teko 3,92 kv. m – 6,53 kv. m). Nepaisant to, teismas nustatydamas pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, nurodė atsižvelgiąs į pažeidimo trukmę – nuo 403 dienų iki 811 dienų. Mano, jog tokiu būdu be teisinio ir faktinio pagrindo pareiškėjo neturtinių teisių pažeidimo laikotarpis buvo prailgintas nuo 403 iki 811 dienų.

Teigia, jog pagal suformuotą teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų sąlygų laisvės atėmimo vietoje net esant intensyviam neigiamam poveikiui pareiškėjo subjektinių teisių atžvilgiu, priteisiama neturtinės žalos atlyginimo suma siekia vidutiniškai 3 Lt už vieną kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis dieną (žr. LVAT 2013 m. spalio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1194/2014, LVAT 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-1860/2013 ir kt.). Mano, jog atsižvelgiant į tokią teismų praktiką, darytina išvada, kad pareiškėjo neturtinių teisių tinkamam gynimui, vertinant tik tą laikotarpį, kai pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui (t. y. 403 dienas), būtų pakakę priteisti 1200 Lt sumą.

Pažymi, jog CK 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. EŽTT ir LVAT ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynimo būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Tikina, jog neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (remiasi EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimu byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/1999), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, LVAT 2008 m. balandžio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Pabrėžia, jog EŽTT savo praktikoje pripažįsta neturtinių teisių pažeidimo konstatavimą kaip tinkamą būdą pažeistoms asmens neturtinėms teisėms apginti, ir sprendžia, ar žalos atlyginimas pinigais, kaip išimtinė kompensavimo priemonė kiekvienu konkrečiu atveju turėtų būti taikomas. Mano, kad konstatavus, jog nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, kad atsakovas dėjo visas pastangas kuo palankesnių kalinimo sąlygų užtikrinimui, kad pareiškėjui galimai teko nežymiai mažesnis gyvenamasis plotas, nei nustatyta norma, kad pareiškėjo teiginiai apie aplinkybes, galinčias sudaryti prielaidas neturtinei žalai atsirasti, nepagrįsti ir neįrodyti, nustačius, kad dėl kalinimo įstaigoje pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, buvo pagrindas nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti valstybės institucijos neteisėto veikimo ar neveikimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už teisių pažeidimą.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 62) prašo jį atmesti ir ginčijamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas taip pat pageidauja dalyvauti apeliacinio skundo nagrinėjime.

Atsiliepime nurodo, jog pirmosios instancijos teismas jau ir taip jam priteisė tik dalį jo prašytos neturtinės žalos atlyginimo, nes pirminiame skunde jis prašė priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Pažymi, jog iš viso Šiaulių TI prabuvo 811 dienų, o pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, vertino tik 403 dienas. Pakartoja, jog Šiaulių TI kameros jo kalinimo metu buvo perpildytos bei neatitiko sanitarinių sąlygų, ką konstatavo ir Šiaulių TI apsilankę atstovai iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) kamerose neužtikrinant jam minimalaus gyvenamojo ploto ir tinkamų sanitarinių sąlygų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą išreiškė norįs dalyvauti bylos nagrinėjimu, pirmiausia pasisako dėl bylos nagrinėjimo būdo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Minėta, jog pareiškėjas išreiškė norą dalyvauti apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą išreikštas prašymas yra visiškai nemotyvuotas, be to, jis dalyvavo pirmos instancijos teismo posėdyje, kuriame išsakė savo poziciją, o ir bylos rašytinių duomenų pakanka jai teisingai išspręsti. Todėl minėtas pareiškėjo prašymas netenkintinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatavo, jog pareiškėjui dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo – kilo neturtinė žala, kurią teismas įvertino 2200 Lt.

Atsakovas apeliaciniu skundu su pareiškėjui priteistos neturtinės žalos dydžiu nesutinka, teigdamas, jog konkrečiu atveju buvo galima apsiriboti valstybės institucijos neteisėto veikimo ar neveikimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už teisių pažeidimą. Atsakovas taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė pareiškėjo neturtinių teisių pažeidimo trukmę.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų buvo padaryta tam tikra neturtinė žala bei sutinka su neturtinės žalos dydžiu, kurią pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui.

Pirmiausia pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas byloje pagrįstai pritaikė senaties terminą. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė atlyginti jo laikymo Šiaulių TI 2010 m. birželio 22 d. – 2013 m. gegužės 28 d. metu kilusią neturtinę žalą, tačiau į teismą jis kreipėsi tik 2013 m. lapkričio 18 d. (b. l. 3). Atkreiptinas dėmesys, jog apeliacinės instancijos teismas senaties termino atskaitos tašku laiko skundo pirmosios instancijos teismui išsiuntimo datą, ir nors pirmosios instancijos teismas šia data pasirinko skundo gavimo teisme datą, tai nelaikytina bylos baigtį keičiančia aplinkybe. Todėl ginčui aktualus buvo pareiškėjo Šiaulių TI praleistas laikotarpis nuo 2010 m. lapkričio 18 d. iki 2013 m. gegužės 28 d.

Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktu jam Šiaulių TI tenkantis minimalus plotas negalėjo būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Nagrinėjamu atveju nekyla ginčas dėl to, jog iš viso pareiškėjas Šiaulių TI ginčo laikotarpiu buvo laikomas: 403 dienas pažeidžiant Įsakymo 1.3.1 punkto reikalavimą, 2 dienas – nepažeidžiant minėtojo reikalavimo ir 408 dienas galimai pažeidžiant minėtąjį reikalavimą (vienam Šiaulių TI laikomam asmeniui tuo laikotarpiu tenkanti gyvenamojo ploto norma svyravo nuo 1,52 kv. m iki 19,60 kv. m.).

Apeliaciniu skundu atsakovas iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo pagal Šiaulių TI 2013 m. gruodžio 13 d. pažymą (b. l. 12 – 13) atliktų konkrečių skaičiavimų dėl pareiškėjui jo kalinimo Šiaulių TI metu tekusio minimalaus gyvenamojo ploto matematinio teisingumo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija to papildomai neaptaria. Tačiau atsakovas nesutinka su tuo, jog teismas pažeidimo laikotarpį iš esmės prailgino 410 dienų: iš jų – 408 dienomis, kuriomis pagal Šiaulių TI 2013 m. gruodžio 13 d. pažymą vienareikšmiškai nustatyti, ar minimalaus gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu būdavo pažeidžiama nebuvo galimybės ir 2 dienomis, kuomet pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog tuo metu pareiškėjui tekdavo nuo 3,92 kv. m iki 6,53 kv. m, taigi daugiau negu numato Įsakymo 1.3.1 punktas, konstatavo, jog „[tai] buvo priartėjimas prie tos ribos, kai gali būti konstatuotas nacionalinių teisės aktų pažeidimas“. Taigi, byloje esminiu tampa įrodymų vertinimo klausimas, apsprendžiant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog procesas iš esmės turėtų būti grindžiamas rungimosi principu, šalims suteikiamos vienodos galimybės procese. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007).

Teisėjų kolegija šiuo aspektu taip pat nurodo, jog EŽTT formuoja praktiką, jog būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo (šiuo atveju – kalinimo Šiaulių TI) sąlygas, griežtai negalima laikytis principo jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie minimalų pareiškėjui tenkantį gyvenamąjį plotą ir atitinkamas kitas aplinkybes paprastai tenka atsakovui (žr. mutatis mutandis EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, šioje administracinėje byloje kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl nurodytų pažeidimų, t. y., be kita ko, įrodyti, kad Šiaulių TI kamerose, kuriose jis buvo laikomas, gyvenamojo ploto norma atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsakovas savo ruožtu apie 408 pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI dienas (laikotarpiais) nuo 2011 m. vasario 24 d. iki 2011 m. kovo 2 d., nuo 2011 m. kovo 22 d. iki 2011 m. balandžio 5 d., nuo 2011 m. balandžio 7 d. iki 2011 m. gegužės 3 d., nuo 2011 m. birželio 9 d. iki 2011 m. liepos 28 d., nuo 2011 m. rugsėjo 22 d. iki 2011 m. lapkričio 3 d., nuo 2012 m. rugsėjo 6 d. iki 2012 m. spalio 11 d. bei kitais laikotarpiais) kamerose Nr. 42, 87, 8, 18, 88 dienas pateikė duomenis, iš kurių vienareikšmiškai negalima spręsti, ar minėtose kamerose pareiškėjo teisės dėl minimalaus gyvenamojo ploto būdavo užtikrinamos, ar ne. Todėl pirmosios instancijos, nustatydamas pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos dydį, tai pagrįstai vertino kaip jam palankią aplinkybę, t. y. sprendimą minėtoje dalyje priėmė tos šalies nenaudai, kuriai priklausė neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta.

Tuo tarpu dėl dviejų dienų, kai Šiaulių TI pareiškėjui užtikrino Įsakymo 1.3.1 punkto normą, t. y. užtikrino jam 3,92 kv. m – 6,53 kv. m gyvenamojo ploto, pasakytina, jog apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, jog minėti gyvenamojo ploto dydžiai „priartėjo prie tos ribos, kai gali būti konstatuotas nacionalinių teisės aktų pažeidimas“ negali turėti reikšmės, vertinant atsakovo veiksmų atitiktį teisės aktų reikalavimams. Tačiau tuo pačiu pastebėtina, jog tai nebuvo ginčo baigtį lėmusi aplinkybė, nes neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir pirmosios instancijos teismas, apspręsdamas neturtinės žalos dydį, atlygintiną konkrečioje byloje, vadovavosi ne vien pažeidimo trukme, bet ir aibe kitų kriterijų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtieji kriterijai CK 6.250 straipsnio 2 dalies prasme pritaikyti tinkamai ir šalutinė teismo pastaba apie „galimą atsakovo priartėjimą prie Įsakymo 1.3.1 punktą pažeidžiančio gyvenamojo ploto dydžio“ konkrečios neturtinės žalos, priteistinos pareiškėjui, sumos nelėmė ir neapsprendė.

Nagrinėjamu atveju taip pat nėra pagrindo tenkinti atsakovo prašymą pripažinti atsakovą (ne)veikus neteisėtai, kaip pakankamą satisfakciją už teisių pažeidimą arba mažinti pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis Šiaulių TI trukmę (pažeidžiant Įsakymo 1.3.1 punktą jis buvo kalinamas net 403 dienas), pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, konstatuoja, jog pareiškėjui nagrinėjamu atveju priteistina neturtinė žala pinigais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, 2200 Lt laikytina adekvačia suma, galinčia atlyginti pareiškėjo patirtą dvasinę skriaudą ir jos mažinti atsakovo teiginiai apie tai, jog jis dėjo visas pastangas kuo palankesnių kalinimo sąlygų užtikrinimui, kaip ir apie tai, jog pareiškėjui galimai teko nežymiai mažesnis gyvenamasis plotas, nei nustatyta norma, pagrindo nesuteikia.

Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė