A-378-602/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-378-602/2015

Teisminio proceso 3-62-3-01321-2010-4

Procesinio sprendimo kategorijos 6.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. K. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja L. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą 2010 m. lapkričio 19 d. skundu prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. (11.1) I-6593; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) 2010 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. 8.54-1923; 3) priteisti iš atsakovo VSDFV Kauno skyriaus 13 018,92 Lt dydžio motinystės (tėvystės) pašalpos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. lapkričio 18 d.; 4) priteisti iš atsakovo VSDFV Kauno skyriaus 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo neišmokėtos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėja skunde (b. l. 5-19) nurodė, kad nuo 2009 m. vasario 24 d. įgijo teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą iki vaikui sueis dveji metai, t. y. iki (duomenys neskelbtini). Atsakovas VSDFV Kauno skyrius 2010 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. 8.54-1923 perskaičiavo pareiškėjai paskirtą motinystės (tėvystės) pašalpą. Pasinaudodama išankstine ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka, pareiškėja kreipėsi į VSDFV. 2010 m. lapkričio 4 d. VSDFV sprendime Nr. (11.1) I-6593 nurodyta, jog pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpa sumažinta dėl to, kad pasikeitė 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydis ir, kad nuo 2010 m. liepos 1 d. pakeistas kompensuojamojo uždarbio dydis bei procentinė jo išraiška.

Pareiškėjos nuomone, paskirtos pašalpos dydis negalėjo ir neturėjo būti perskaičiuotas pasikeitus teisės aktams, nes teisė negalioja atgal. Pareiškėjos nėštumo laikotarpiu, taip pat jai išėjus nėštumo ir gimdymo atostogų nuo 2009 m. vasario 24 d. galiojo 2009 metų draudžiamųjų pajamų dydis – 1 488 Lt ir motinystės pašalpa apskaičiuota pagal šį dydį. Skundžiami administraciniai aktai priimti jau po to, kai pareiškėja buvo išėjusi nėštumo ir gimdymo atostogų. Pareiškėja skunde teigė, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatų motinystės (tėvystės) pašalpoms apskaičiuoti taikymas nuo 2010 m. liepos 1 d. neatitinka esminių konstitucinių teisinės valstybės principų, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir proporcingumo principų bei pažeidžia jos nuosavybės teisę gauti tokio dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą, kokia ji buvo paskirta ir paskaičiuota VSDFV Kauno skyriaus 2009 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr. 8.36-3704.

Be to, taikant Laikinąjį įstatymą ir perskaičiuojant maksimalias motinystės (tėvystės) pašalpas nuo 2010 m. sausio 1 d., pareiškėjos įsitikinimu, akivaizdžiai pažeidžiami lygiateisiškumo ir proporcingumo principai. Nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiuota pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa pagal pasikeitusį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį (maksimalus vienos dienos kompensuojamas uždarbis yra 292,50 Lt (1 170 x 5 : 20)). Pareiškėjai mokama motinystės (tėvystės) pašalpa nuo 2010 m. liepos 1 d. ginčijamu VSDFV Kauno skyriaus sprendimu buvo dar kartą sumažinta iki 2 780,40 Lt (atskaičius mokesčius), t. y. nuo 2010 m. liepos 1 d. dar kartą sumažinta dėl to, kad nuo 2010 m. liepos 1 d., pagal Laikinąjį įstatymą, pakeistas kompensuojamojo uždarbio dydis (Laikinajame įstatyme numatyta, kad kompensuojamasis uždarbis negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, prieš tai galiojo 5 dydžių sumos riba) ir dėl to, kad sumažintas jo dydis procentais, apskaičiuojant motinystės (tėvystės) pašalpą.

Pagal ginčijamus sprendimus pareiškėjai neteisėtai ir nepagrįstai neišmokėta 2 830,20 Lt dydžio (neatskaičius mokesčių) motinystės (tėvystės) pašalpos dalis už kiekvieną mėnesį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. lapkričio 18 d. Bendrai už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. lapkričio 18 d. neišmokėta motinystės (tėvystės) pašalpos dalis sudaro 13 018,92 Lt (neatskaičius mokesčių). Ši suma priteistina iš atsakovo VSDFV Kauno skyriaus.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepimu su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 43-45) nurodė, kad pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpa buvo paskirta vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatais (toliau – ir Nuostatai). Laikinojo įstatymo 10 straipsnyje numatyta, kad motinystės (tėvystės) pašalpos, paskirtos pagal iki 2010 m. birželio 30 d. galiojusias Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas ir viršijančios ribinį motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dydį, nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiuojamos ir mokamos šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta tvarka. Šių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymas įtvirtintas ir Nuostatų 75 punkte. Todėl atsakovas pagrįstai ginčijamu 2010 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. 8.54-1923 perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą vaikui nuo vienerių iki dvejų metų – 75 procentų kompensuojamojo uždarbio dydžio.

Atsakovas VSDFV su pareiškėjos skundo reikalavimais ir argumentais nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 31-34) nurodė, kad Laikinojo įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, kad motinystės (tėvystės) pašalpos nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiuojamos ir mokamos šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta tvarka. Kadangi pareiškėjai iki 2010 m. birželio 30 d. paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa viršijo patvirtintą ribinį motinystės (tėvystės) pašalpos dydį, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 10 straipsnio nuostatomis, VSDFV Kauno skyrius 2010 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. 8.54-1923 nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą iki vaikui sukaks 2 metai, taikant 75 procentų kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydį. Kadangi pagal 292,50 Lt vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį apskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa iki vaikui sukaks 2 metai – 4 628,81 Lt (292,50 Lt x 75 proc. x 21,1 d. d.) viršijo 75 procentų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą – 3 510 Lt (1170 Lt x 4 x 75 proc.), nuo 2010 m. liepos 1 d. iki vaikui sukaks 2 metai pareiškėjai paskirta 3 510 Lt dydžio pašalpa. Nuo 3 510 Lt sumos atskaičiavus 6 procentų privalomojo sveikatos draudimo įmoką (210,60 Lt) bei 15 procentų gyventojų pajamų mokestį (519 Lt, pritaikius 50 Lt papildomą neapmokestinamąjį pajamų dydį), VSDFV Kauno skyrius tuo metu pagrįstai pareiškėjai mokėjo 2 780,40 Lt per mėnesį dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą, priteisė pareiškėjai iš atsakovo VSDFV Kauno skyriaus 6,12 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teismas nurodė, kad ginčas šioje byloje yra kilęs dėl VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. 8.54-1923, kuriuo pareiškėjai buvo perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. lapkričio 18 d., pagrįstumo ir teisėtumo.

Teismas pažymėjo, kad įgyvendindamas Laikinojo įstatymo 10 straipsnio nuostatas, VSDFV Kauno skyrius nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą iki vaikui sukaks 2 metai ((duomenys neskelbtini)), taikant 75 procentų kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydį. Kadangi pagal 292,50 Lt dienos kompensuojamąjį uždarbį apskaičiuota 4 628,82 Lt (292,50 Lt x 75 % x 21,1 d. d.) motinystės (tėvystės) pašalpa viršijo 75 procentų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, nuo 2010 m. liepos 1 d. pareiškėjai buvo mokama 3 510 Lt (1170 Lt x 4 x 75 %) dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa. Nuo šios sumos atskaičiavus 6 procentų privalomojo sveikatos draudimo įmoką (210,60 Lt) bei 15 procentų gyventojų pajamų mokestį (519,00 Lt). Todėl teismas sprendė, kad VSDFV Kauno skyrius pagrįstai, pagal tuo metu galiojusius teisės aktus pareiškėjai mokėjo 2 780,40 Lt per mėnesį dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą.

Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaravo tik tos Laikinojo įstatymo ir Nuostatų nuostatos, kuriomis motinystės (tėvystės) pašalpos, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, nuo 2010 m. liepos 1 d. buvo apribotos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma iki kol vaikui sukaks metai ir atitinkamai 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma iki vaikui sukaks dveji metai. Pareiškėja teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, todėl nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiavus pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą, remiantis 2013 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimu, ji neturėjo būti apribota 75 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma, t. y. nuo 2010 m. liepos 1 d. pareiškėjai turėjo būti mokama ne 3 510 Lt per mėnesį motinystės (tėvystės) pašalpa, o 4 387,50 Lt (1 170 Lt x 5 x 75 %) per mėnesį motinystės (tėvystės) pašalpa.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius 2013 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. PA_SP3-1294 „Dėl nepriemokos išmokėjimo L. K.“ (b. l. 67) nusprendė laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. lapkričio 18 d. išmokėti pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką. Pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa perskaičiuota taikant 75 procentų kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydį. VSDFV Kauno skyrius 2013 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. 8.32-433 „Dėl L. K. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo“ (b. l. 70-71) perskaičiavo ir nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. lapkričio 18 d. paskyrė maksimalią 4 387,50 Lt (1 170 Lt x 5 x 75 proc.) motinystės (tėvystės) pašalpą bei pagrįstai išmokėjo 3 188,81 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemokos skirtumą.

Dėl pareiškėjos argumento, kad buvo pažeisti lygiateisiškumo ir proporcingumo principai, teismas pastebėjo, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. lapkričio 20 d. nutarime konstatavo, kad teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 9 straipsnio nuostatomis, buvo sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti tėvystės socialinio draudimo pašalpas (jų dalį) tolygiai visiems šių pašalpų gavėjams, kurie teisę į jas įgijo iki jų sumažinimo ir kurių kompensuojamasis uždarbis buvo didesnis už naujus (sumažintus) maksimalius kompensuojamojo uždarbio dydžius. Taigi toks minėtos finansinės paramos mažinimas nevertintinas kaip diskriminacinis, juo nepažeistas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principai. Tokio vertinimo laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, jog atsakovai, priimdami ginčijamus sprendimus, taikė tuo metu galiojančias Laikinojo įstatymo nuostatas ir bylos nagrinėjimo metu nenustatyta skundžiamų aktų neteisėtumo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje, todėl pareiškėjos reikalavimas dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas. Kadangi atsakovas VSDFV Kauno skyrius, 2013 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. PA_SP3-1294 perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. lapkričio 18 d. ir nusprendė L. K. išmokėti 3 188,81 Lt, atsakovas iš dalies įvykdė pareiškėjos skundo reikalavimą, kuriuo ji prašė teismo priteisti iš atsakovo VSDFV Kauno skyriaus 13 018,92 Lt dydžio motinystės (tėvystės) pašalpos dalį, o pareiškėjos reikalavimas dėl likusios neišmokėtos motinystės (tėvystės) pašalpos dalies, t. y. 8982,42 Lt, yra nepagrįstas. Kadangi nėra nustatytų pagrindų pareiškėjos skundą tenkinti, teismas atmetė kaip nepagrįstą ir skundo reikalavimą dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo neišmokėtos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo dienos priteisimo.

Pareiškėja teismo prašė priteisti žyminį mokestį ir kitas teismo išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja, pateikdama skundą teismui, kartu pateikė ir žyminio mokesčio kvitą, sumokėdama 133 Lt žyminį mokestį, t. y. sumokėdama daugiau mokesčio, nei reikia pagal įstatymą, todėl, vadovaujantis ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 1 punktu, permokėtas žyminis mokestis (33 Lt) grąžintas pareiškėjai.

Kadangi atsakovas geruoju iš dalies patenkino vieną pareiškėjos skundo reikalavimą dėl motinystės (tėvystės) išmokos perskaičiavimo ir išmokėjimo, teismas sprendė, kad pareiškėja turi teisę į patirtų išlaidų atlyginimą proporcingai patenkintų skundo reikalavimų daliai (ABTĮ 44 str. 3 d., Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 str. 2 d.). Kadangi pareiškėja pagrindė jos patirtas išlaidas įrodymu (žyminio mokesčio kvitu) ir atsakovas patenkino vieno iš keturių skundo reikalavimų dalį (tai sudaro 6,12 proc. vieno reikalavimo dalies), todėl pareiškėja turi teisę į patirtų išlaidų atlyginimo dalį, t. y. 6,12 Lt, kuri yra priteistina (100 Lt žyminis mokestis x 6,12 proc. reikalavimo dalies : 100 proc.) (patenkinto reikalavimo dalies kaina).

III. Pareiškėja L. K. apeliaciniame skunde (b. l. 109-113) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Kauno apygardos administracinis teismas nevertino pareiškėjos skunde nurodytų argumentų ir dėl jų nepasisakė. Teismas neįvertino, be kita ko, argumento, kad šiuo metu galiojančio Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio nuostatos nenumato teisės perskaičiuoti jau paskirtą pašalpą pasikeitus einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžiui, o šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad motinystės (tėvystės) pašalpų dydžių sumažinimas galioja tik naujai paskirtoms pašalpoms. Pareiškėjos nuomone, 2010 metų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžio pakeitimas negali turėti įtakos jos motinystės (tėvystės) pašalpos dydžiui. Pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpa privalo būti apskaičiuota ir mokama pagal teisės aktus, kurie galiojo, kai pareiškėja išėjo nėštumo ir gimdymo atostogų (t. y. 2009 m.).

2. Pareiškėjos nuomone, Kauno apygardos administracinis teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai vadovavosi VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. gegužės 21 d. rašytiniais paaiškinimais, kurie vertintini kaip Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo atsakovo pateikta interpretacija. Minėtoje Konstitucinio Teismo byloje buvo ginčijamas teisinis reguliavimas, nustatytas Laikinojo įstatymo 9 straipsnyje, buvo aiškintas tik Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatų, kuriomis buvo įtvirtinta motinystės (tėvystės) pašalpų apskaičiavimo tvarka, inter alia kompensuojamojo uždarbio šioms pašalpoms apskaičiuoti maksimalus dydis, kontekste. Platesnio Laikinojo įstatymo 9 straipsnio aiškinimo Konstitucinis Teismas nepateikė. Konstitucinio Teismo nutarime nėra nurodyta, kad vienintelis perskaičiavimo teisėtumo kriterijus yra Vyriausybės nutarimu patvirtintas naujas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydis.

3. Pareiškėja teismo prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant įvertinti ir Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija Nr. XI-537) 9 straipsnio 2 dalies nuostatos konstitucingumą. Konstitucinio Teismo nutarimo rezoliucinėje dalyje dėl Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatos nėra pasisakyta apskritai, todėl teigti, kad pareiškėjos atveju taikytos įstatymo nuostatos vertintinos kaip neprieštaraujančios Konstitucijai, Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 15 d. sprendime neturėjo jokio teisinio pagrindo.

4. Teisė į motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas kyla iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies, 52 straipsnio nuostatų. Remiantis susiklosčiusia Europos Žmogaus Teisių Teismo (byla Tre Traktorer Aktiebolag prieš Švediją) ir Konstitucinio Teismo praktika (2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai), motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos yra nuosavybė, kuri yra ginama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio ir Konstitucijos 23 straipsnio pagrindu.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 123-125) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas skundžiamame sprendime aiškiai nurodė, kad šioje byloje dėl pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo taikomos Laikinojo įstatymo nuostatos, nustatančios išmokų perskaičiavimo tvarką, todėl pareiškėjos argumentas, kad teismas nevertino teisės perskaičiuoti pareiškėjos paskirtą pašalpą pasikeitus einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžiui, yra nepagrįstas. VSDFV Kauno skyrius 2013 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. PA_SP3-1294 nusprendė laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. lapkričio 18 d. išmokėti pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpos 3 188,81 Lt nepriemoką. Pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa perskaičiuota taikant 75 procentų kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydį, kuris neviršijo einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį, 5 dydžių sumos. Atsakovui įvykdžius dalį reikalavimų, teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos reikalavimas dėl likusios neišmokėtos motinystės (tėvystės) pašalpos dalies yra nepagrįstas.

2. Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad Kauno apygardos administracinis teismas rėmėsi VSDFV rašytiniais paaiškinimais, tuo tarpu VSDFV Kauno skyrius jokių paaiškinimų nagrinėjamoje byloje neteikė. Paaiškinimai buvo teikti kitoje byloje dėl pareiškėjos skundo. Be to, pareiškėja cituoja Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimą, klaidingai nurodydama kaip šio teismo 2014 m. gegužės 15 d. citatas.

3. Atmestinas ir pareiškėjos argumentas dėl prieštaravimo Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Žmogaus teisės, numatytos Konstitucijoje, nėra absoliučios, jos gali būti ribojamos dėl įvairių valstybėje susiklosčiusių situacijų.

Atsakovas VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 157–160) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Pareiškėja nepagrįstai nurodo, kad teismas jos skunde išdėstytų argumentų nevertino ir dėl jų nepasisakė. Įstatyminis reikalavimas atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje pateiktą argumentą. Pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo nuo 2010 m. sausio 1 d. pagrįstumo klausimas išnagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-371/2014, kur konstatuota, kad pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiuota pagrįstai.

2. Pagal teisinį reguliavimą, numatytą Laikinojo įstatymo 10 straipsnyje, buvo perskaičiuotos tos motinystės (tėvystės) pašalpos, kurios viršijo ribinį pašalpos dydį, ir mokamos laikantis tam tikrų fiksuotų procentinių dydžių, tačiau jos negalėjo būti didesnės nei Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma. Konstitucinis Teismas prieštaraujančiu Konstitucijai pripažino ne motinystės (tėvystės) pašalpų sumažinimą procentiniu dydžiu, o procentiniu dydžiu sumažintos pašalpos apribojimą einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma. Todėl VSDFV Kauno skyrius 2013 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. PA_SP3-1294 nusprendė laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. lapkričio 18 d. išmokėti pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpos 3 188,81 Lt nepriemoką dėl jos apribojimo einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma.

3. Konstitucinis Teismas 2013 m. lapkričio 20 d. nutarime konstatavo, kad teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 9 straipsnio nuostatomis, buvo sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti tėvystės socialinio draudimo pašalpas (jų dalį) tolygiai visiems šių pašalpų gavėjams, kurie teisę į jas įgijo iki jų sumažinimo ir kurių kompensuojamasis uždarbis buvo didesnis už naujus (sumažintus) maksimalius kompensuojamojo uždarbio dydžius. Taigi toks minėtos finansinės paramos mažinimas nevertintinas kaip diskriminacinis, juo nepažeistas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV ir VSDFV Kauno skyriaus sprendimų, kuriais, remiantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, pareiškėjai buvo sumažintas paskirtos ir mokamos motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. lapkričio 18 d.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėja L. K. nuo 2009 m. vasario 24 d. įgijo teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą iki vaikui sueis dveji metai, t. y. iki (duomenys neskelbtini). VSDFV Kauno skyrius 2010 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. 8.54-1923, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsniais, Nuostatų 58, 74 punktais bei taikant Vyriausybės patvirtintą nuo 2010 m. sausio 1 d. galiojantį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, perskaičiavo nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. lapkričio 18 d. pareiškėjai paskirtą motinystės (tėvystės) pašalpą ir jos sumą sumažino iki 3 510 Lt (iki vaikui sukaks 2 metai) (b. l. 26-27). Dėl sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos pareiškėja skundu kreipėsi į VSDFV (b. l. 35-37). VSDFV 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. (11.1)I-6593 konstatavo, kad VSDFV Kauno skyrius pagrįstai pareiškėjai mokėjo perskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpą ir pareiškėjos skundą atmetė (b. l. 22-23).

Pareiškėja kreipėsi į teismą 2010 m. lapkričio 19 d. skundu prašydama: 1) panaikinti VSDFV 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. (11.1) I-6593; 2) panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. 8.54-1923; 3) priteisti iš atsakovo VSDFV Kauno skyriaus 13 018,92 Lt dydžio motinystės (tėvystės) pašalpos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. lapkričio 18 d.; 4) priteisti iš atsakovo VSDFV Kauno skyriaus 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo neišmokėtos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 17 d. nutartimi (b. l. 53-54) sustabdė administracinę bylą pagal pareiškėjos L. K. skundą tol, kol Konstituciniame Teisme bus išnagrinėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas administracinėje byloje Nr. I-1956-561/2010. Konstitucinis Teismas dėl šio ir kitų analogiškų kreipimųsi 2013 m. kovo 5 d. priėmė nutarimą. 2014 m. kovo 10 d. bylos nagrinėjimas atnaujintas.

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktais motyvais ir sprendžia, kad teismas teisingai išsprendė bylą.

Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime pažymėjo, jog teisiniu reguliavimu, nustatytu Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje („negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“), 10 straipsnio 2, 3 dalyse („Tuo atveju, kai <...> pašalpa viršija <...>, apdraustajam asmeniui mokama pastarojo dydžio pašalpa“), buvo sudarytos prielaidos nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiuojant tas paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, sumažinti dviem pagrindais: pirma, minėtas perskaičiuojamas pašalpas ir išmokas iki vaikui sukaks vieneri metai ir laikotarpiu nuo vaiko vienerių iki dvejų metų sumažinti atitinkamai nuo 100 iki 90 ir nuo 85 iki 75 procentų kompensuojamojo uždarbio; antra, sumažinti tas pagal pirmąjį pagrindą perskaičiuotas pašalpas ir išmokas, kurios viršijo minėtus maksimalius dydžius, t. y. pašalpas ir išmokas mokėti neviršijant šių maksimalių dydžių.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų sumažinimas nuo 100 iki 90 (vaiko priežiūros atostogų iki vienerių metų laikotarpiu) ir nuo 85 iki 75 procentų (vaiko priežiūros atostogų nuo vienerių iki dvejų metų laikotarpiu) pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio neprieštaravo Konstitucijai. Tuo tarpu taip sumažintų pašalpų, kurios viršijo Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą (vaiko priežiūros iki vienerių metų atostogų laikotarpiu) arba 75 procentus Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos (vaiko nuo vienerių iki dvejų metų priežiūros atostogų laikotarpiu), papildomas sumažinimas, kad neviršytų šių maksimalių dydžių, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.

VSDFV Kauno skyrius, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimą, 2013 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. PA_SP3-1294 „Dėl nepriemokos išmokėjimo L. K.“ (b. l. 67) nusprendė laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. lapkričio 18 d. išmokėti pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką. Pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa perskaičiuota taikant 75 procentų kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydį. VSDFV Kauno skyrius 2013 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. 8.32-433 „Dėl L. K. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo“ (b. l. 70-71) perskaičiavo ir nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. lapkričio 18 d. paskyrė 4 387,50 Lt motinystės (tėvystės) pašalpą bei išmokėjo 3 188,81 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką. Minėtas perskaičiavimas buvo pagrįstas tuo, kad šiuo atveju nebuvo taikytas Laikinajame įstatyme numatytas ribojimas dėl einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Taigi, nors remiantis minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu, pareiškėja įgijo teisę reikalauti išmokėti jai nepriemoką, susidariusią dėl antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų taikymo, ši nepriemoka buvo išmokėta VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. PA_SP3-1294.

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies konstitucingumo klausimą, 2013 m. kovo 5 d. nutarime nepripažino, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijai, ir nurodė, kad asmenys, pagal įstatymą įgiję teisę į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu, neturi teisėto lūkesčio, kad ši parama valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nebus mažinama, tačiau turi teisėtą lūkestį, kad mažinant minėtą paramą valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai bus laikomasi inter alia konstitucinių lygiateisiškumo ir proporcingumo principų.

Nors pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad Konstitucinio teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo rezoliucinėje dalyje nėra tiesiogiai pasisakyta dėl Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies konstitucingumo, tačiau Konstitucinio Teismo nutarimai turi būti vertinami kaip vientisi aktai, o jų motyvuojamosios dalies argumentai papildo ir paaiškina rezoliucinės dalies išvadas.

Konstitucijos 107 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje, be kita ko, įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tačiau aptartuose straipsniuose nurodytos pasekmės taikomos tik tada, kai Konstitucinis Teismas tam tikrą teisės aktą pripažįsta prieštaraujančiu Konstitucijai, tokio Konstitucinio Teismo nutarimo pasekmės taikomos ex nunc, t. y. nuo to momento, kai įsigalioja sprendimas, arba teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai teisinės pasekmės taikomos ex tunc, t. y. retroaktyviai, nurodant retroaktyvumo galiojimą arba veikimą nuo pat pradžios – nuo akto priėmimo dienos. Nagrinėjamos bylos atveju taikytina Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, tad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog 2013 m. kovo 5 d. nutarimo pasekmės (taikant Konstitucijos 107 ir 110 straipsnius) neturi būti taikomas individualioje administracinėje byloje, apginant tam tikru būdu į teismą besikreipusio asmens teises ar teisėtus interesus, todėl turėjo būti taikomas reguliavimas įtvirtintas Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje. Konstitucinis Teismas, priimdamas 2013 m. kovo 5 d. nutarimą, nepaneigė Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies konstitucingumo prezumpcijos, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo naikinti viešojo administravimo subjekto Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies pagrindu priimto administracinio sprendimo.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. lapkričio 20 d. nutarime konstatavo, jog teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 9 straipsnio nuostatomis, buvo sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti tėvystės socialinio draudimo pašalpas (jų dalį) tolygiai visiems šių pašalpų gavėjams, kurie teisę į jas įgijo iki jų sumažinimo ir kurių kompensuojamasis uždarbis buvo didesnis už naujus (sumažintus) maksimalius kompensuojamojo uždarbio dydžius. Taigi toks minėtos finansinės paramos mažinimas nevertintinas kaip diskriminacinis, juo nepažeistas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas. Perskaičiuojamų tėvystės socialinio draudimo pašalpų (jų dalies), teisė į kurias įgyta iki jų sumažinimo, sumažinimo mastas nevertintinas kaip toks, kuriuo būtų paneigta pagal įstatymą įgytos teisės į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu esmė.

Pažymėtina, kad pareiškėja apeliaciniame skunde remiasi argumentais ir Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Konstitucinio Teismo praktika, išvystyta pensinio aprūpinimo srityje, ir teigia, jog motinystės (tėvystės) pašalpa savo pobūdžiu yra panaši į netekto darbingumo pensiją, dėl to pašalpa, kaip nuosavybė, saugoma pagal Konstitucijos 23 straipsnį. Atsakant į minėtus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarime konstatuota, jog vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiama finansinė parama savo prigimtimi, laikinu (terminuotu) pobūdžiu ir paskirtimi skiriasi nuo Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojamų pensijų, taip pat nuo įstatymų nustatytų kitų pensinio aprūpinimo išmokų, teisė į kurias susijusi su Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta nuosavybės teisių apsauga. Šis skirtumas itin ryškus tuo požiūriu, kad įstatymo nustatyta finansinė parama yra tikslinė, t. y. sietina su konkrečiu vaiko auginimo ir auklėjimo namuose laikotarpiu bei tokiu paramos dydžiu, kuris priklauso nuo valstybės ir visuomenės išgalių. Atsižvelgiant į tai, kas konstatuota, pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, susiję su Konstitucijos 23 straipsniu, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjos apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad Kauno apygardos administracinis teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai vadovavosi VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. gegužės 21 d. rašytiniais paaiškinimais, kurie vertintini kaip Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo atsakovo pateikta interpretacija. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad jokių atsakovo rašytinių paaiškinimų nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra, VSDFV Kauno skyrius teikė tik atsiliepimą byloje. Todėl šie apeliacinio skundo argumentai nevertintini, kaip nesusiję su nagrinėjamos bylos esme.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad aplinkybės, susijusios su pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. išnagrinėtos ir įvertintos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-371/2014, kur konstatuota, kad pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiuota pagrįstai. Nagrinėjamoje byloje, prašydama priteisti motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. lapkričio 18 d., pareiškėja remiasi tomis pačiomis aplinkybėmis, papildomai pažymi tik tai, kad ginčo laikotarpiu motinystės (tėvystės) pašalpa jai buvo sumažinta dėl pritaikyto Laikinajame įstatyme numatyto ribojimo dėl einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos. Tačiau, kaip buvo konstatuota, nepriemoka, susidariusi dėl antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų taikymo, buvo išmokėta pareiškėjai VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. PA_SP3-1294. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra jokio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos L. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius