A-639-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-639-756/2015

Procesinio sprendimo kategorija 29

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. Č. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. Č. skundą atsakovui Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Ž. Č. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 3), prašydamas: 1) panaikinti Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Tauragės AVPK) 2014 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 85-11-1L-347 „Dėl atsisakymo išduoti neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus“; 2) įpareigoti Tauragės AVPK išduoti leidimą įsigyti ginklą.

Pareiškėjo manymu, skundžiamu sprendimu atsisakoma leisti jam pasinaudoti konstitucine teise pasirūpinti savo saugumu. Sprendimas priimtas motyvuojant tuo, jog pareiškėjas kelia grėsmę kitų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tačiau šis sprendimas nepagrįstas, kadangi nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas kelia tokią grėsmę.

Atsakovas Tauragės AVPK su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 7–8) prašė pareiškėjo skundo netenkinti. Paaiškino, kad pareiškėjas padarė 7 administracinius teisės pažeidimus, dėl jo veiksmų buvo pradėti 5 ikiteisminiai tyrimai, jis buvo teismo pripažintas įvykdęs nusikaltimą. Todėl šie faktai neigiamai charakterizuoja pareiškėjo asmenybę ir gali būti laikomi pakankamu pagrindu apriboti jo teisę laikyti (nešiotis) ginklus.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 12 d. sprendimu (b. l. 46–50) pareiškėjo Ž. Č. skundą atmetė.

Byloje ginčas kilo dėl Tauragės AVPK 2014 m. vasario 18 d. sprendimo Nr. 85-11-1L-347 „Dėl atsisakymo išduoti neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus“ (b. l. 4).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. gruodžio 5 d. prašymu Nr. 13-G-58-00704-e (Tauragės AVPK medžiaga, l. 1) prašė atsakovo išduoti neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus. Atsakovas, 2014 m. sausio 3 d. sprendimu Nr. 85-11-1L-30 (Tauragės AVPK medžiaga, l. 20) išnagrinėjęs pareiškėjo 2013 m. gruodžio 5 d. prašymą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir GŠKĮ) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu nusprendė: neišduoti pareiškėjui neterminuoto leidimo įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus (1 punktas); paimti iš pareiškėjo mažos galios revolverį ALFA 620, Nr. (duomenys neskelbtini), kol paaiškės, koks priimtas procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje (2 punktas); informuoti pareiškėją apie priimtą sprendimą ir pranešti, kad sprendimą neišduoti neterminuoto leidimo įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus turi teisę ne vėliau kaip per 30 dienų apskųsti teismui (3 punktas). Toks sprendimas buvo motyvuojamas tuo, kad atlikus patikrinimą nustatyta: pareiškėjo atžvilgiu dėl nusikalstamų veikų buvo pradėti 3 ikiteisminiai tyrimai baudžiamosiose bylose (Nr. 02-1-00230-95, Nr. 06-1-00529-00 ir Nr. 60-1-00948-03); pareiškėjas Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 7 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu pripažintas kaltu už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 199 straipsnio 2 dalyje; Klaipėdos rajono policijos komisariatas pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 227 straipsnio 2 dalyje, ir 2012 m. lapkričio 22 d. pareiškėjas buvo pripažintas kaltinamuoju – duomenų apie priimtą sprendimą nėra; pareiškėjas 7 kartus baustas administracine tvarka už administracinius pažeidimus. Atsakovas, nustatęs, kad pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, padarė išvadą, jog pareiškėjas nėra nepriekaištingos reputacijos.

GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu nustatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. GŠKĮ 18 straipsnyje nustatyta, kad šiame įstatyme nepriekaištingos reputacijos asmeniu laikomas asmuo, kuriam netaikomos šio straipsnio 2 dalies nuostatos (1 dalis) ir kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo įstatymų nustatyta tvarka įtariamas arba kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką (2 dalies 8 punktas).

Pareiškėjas 2014 m. sausio 23 d. skundu Nr. 85-11-AP-17 (Tauragės AVPK medžiaga, l. 25) pranešė atsakovui, kad atsakovo 2014 m. sausio 3 d. sprendime nurodyti įtarimai, dėl kurių pareiškėjas nebuvo laikomas nepriekaištingos reputacijos, buvo panaikinti 2012 m. gruodžio 12 d. ir prašė išduoti neterminuotą leidimą laikyti mažos galios revolverį. Pareiškėjas šiame skunde nurodė, jog prideda Klaipėdos apylinkės prokuratūros 2012 m. gruodžio 12 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, tačiau jis byloje nepateiktas.

Skundžiamas sprendimas priimtas išnagrinėjus pareiškėjo 2013 m. gruodžio 5 d. prašymą ir 2014 m. sausio 23 d. skundą bei vadovaujantis GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu, kuriame nustatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui; šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus. Skundžiamas sprendimas motyvuojamas tuo, kad atlikus patikrinimą nustatyta: pareiškėjo atžvilgiu dėl nusikalstamų veikų buvo pradėti 3 ikiteisminiai tyrimai (Nr. 02-1-00230-95, Nr. 06-1-00529-00 ir Nr. 60-1-00948-03); pareiškėjas Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 7 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu pripažintas kaltu už nusikaltimą, numatytą BK 199 straipsnio 2 dalyje; 2012 m. lapkričio 21 d. Klaipėdos rajono policijos komisariatas pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 227 straipsnio 2 dalyje, ir 2012 m. lapkričio 22 d. pareiškėjas buvo pripažintas kaltinamuoju, 2012 m. gruodžio 12 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas; pareiškėjas 7 kartus baustas administracine tvarka už teisės pažeidimus. Skundžiamame sprendime atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjui 2004 m. sausio 6 d. Tauragės rajono policijos komisariatas panaikino Palangos miesto policijos komisariato 2003 m. liepos 22 d. išduotą leidimą laikyti ir nešiotis ginklą, nes pareiškėjas neatitiko tuo metu galiojusio Įstatymo nepriekaištingos reputacijos kriterijų. Atsižvelgiant į šias nustatytas aplinkybės, atsakovas padarė išvadą, jog pareiškėjas, įgydamas ir turėdamas šaunamuosius ginklus, gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui, kitų asmenų gyvybei ar sveikatai bei nuosavybei.

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Beje, tokią galimybę numato ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija). Pagal šią Konvenciją ir susiformavusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas). Pabrėžtina, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas). Kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarime, įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, gali nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. Tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos.

Kaip minėta, pagal GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Įstatymas nepateikia konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja didelė pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai. Šioje byloje svarbu yra nustatyti tai, ar atsakovas turėjo duomenų, kad pareiškėjas kelia grėsmę ir, remiantis jais, priėmė sprendimą, t. y. neveikė ultra vires. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį teismas, vertindamas įrodymus, turi laikytis įrodymų vertinimo taisyklių, pagal kurias jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Kauno apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 20 d. teismo baudžiamajame įsakyme baudžiamojoje byloje Nr. 1-181-114/07 (b. l. 10–14), kuriuo pareiškėjas pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 199-2 straipsnio (neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis) 1 dalyje, nurodyta, jog pareiškėjas yra Klaipėdos apygardos teismo teistas 1996 m. lapkričio 13 d. pagal BK (1961 m. redakcija) 271 straipsnio (vagystė) 1 dalį. Byloje pateiktame 2014 m. gegužės 7 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išraše apie fizinį asmenį (b. l. 32) nurodyta, jog duomenys apie pareiškėją perkelti į Registro archyvą: išnykus teistumui 3 baudžiamosiose bylose (Nr. 85-1-00095-92, Nr. 02-1-00230-95, Nr. 04-1-00714-07); nutraukus baudžiamąją bylą (Nr. 06-1-00529-00), vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 5 straipsnio 1 punktu; nutraukus ikiteisminius tyrimus, vadovaujantis BPK 212 straipsnio 1 dalies 2 punktu (Nr. 60-1-00948-03, Nr. 68-1-00943-12). Teistumo informacijos skyriaus 2003 m. gruodžio 8 d. pažymoje apie patraukimą baudžiamojon atsakomybėn ir teistumą, reg. Nr. 357, (b. l. 37) nurodyta, jog Tauragės rajono policijos komisariatas 1995 m. lapkričio 8 d. pareiškėjui taikė prevencinį sulaikymą (60 parų), kuris 1996 m. sausio 5 d. pakeistas į suėmimą pagal BK 272 straipsnio (plėšimas) 3 dalį. Pagal šią pažymą Klaipėdos apygardos teismas 1996 m. lapkričio 13 d. pareiškėją nuteisė pagal BK 271 straipsnio (vagystė) 1 dalį, o pagal BK 16 straipsnį (atsakomybė už rengimąsi padaryti nusikaltimą ir už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą) ir 272 straipsnio 3 dalį (plėšimas), 278 straipsnio (turto sunaikinimas ar sužalojimas tyčia) 1 dalį – išteisino (baudžiamosios bylos Nr. 2-1-230-95). Pažymoje taip pat nurodyta, kad Tauragės rajono apylinkės teismas 2001 m. sausio 24 d. pareiškėją išteisino pagal BK 310 straipsnio (naminės degtinės, brogos, kitų namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų, nedenatūruoto etilo alkoholio, denatūruoto etilo alkoholio, techninio etilo alkoholio ir jų skiedinių, aparatų jiems gaminti gaminimas, laikymas, gabenimas ir realizavimas) 6 dalį, neįrodžius jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme (baudžiamosios bylos Nr. 6-1-529-00).

Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi, charakterizuojančia jo asmenybę. Šiuo atveju vertinant prašančiojo išduoti leidimą įsigyti ginklą reputaciją, manytina, kad asmuo, padaręs nusikalstamas veikas, tarp jų ir vagystę, kelia grėsmę GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu saugomiems teisiniams gėriams, pavyzdžiui, kitų asmenų nuosavybei.

Tauragės rajono policijos komisariato viešosios policijos viešosios tvarkos skyriaus licencijavimo grupės specialisto 2004 m. sausio 6 d. sprendimu (Tauragės AVPK medžiaga, l. 40), pareiškėjui panaikintas Palangos miesto policijos komisariato 2003 m. lapkričio 20 d. išduotas leidimas laikyti ir nešiotis ginklą. Šis sprendimas motyvuojamas tuo, kad nustatyta, jog pareiškėjas įrašytas į operatyvinę įskaitą ir dėl to pagal tuo metu galiojusio GŠKĮ redakciją pareiškėjas nebuvo laikomas nepriekaištingos reputacijos. Byloje pateiktame Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registro 2014 m. gegužės 7 d. pažymoje apie asmens baustumą (b. l. 33–36) nurodyta, jog laikotarpyje nuo 2003 m. liepos 10 d. iki 2012 m. lapkričio 18 d. pareiškėjas 7 kartus baustas už administracinius teisės pažeidimus pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 124 straipsnį (nustatyto greičio viršijimas) – 3 kartus, 127 straipsnį (kelių eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs nežymų sveikatos sutrikdymą arba nulėmęs turto sugadinimą) – 2 kartus, 169 straipsnį (prekybos transporto priemonėmis tvarkos pažeidimas), 195 straipsnį (ginklo registravimo (perregistravimo) terminų arba jo įrašymo į įskaitą pažeidimas).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.51 straipsnis numato, kad daiktus, turinčius ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, visuomenės ar valstybės saugumui, arba dėl kitų priežasčių (ginklai, smarkiai veikiantys nuodai ir kt.) galima įsigyti tiktai pagal specialius leidimus; tokius daiktus ir leidimų jiems įsigyti išdavimo tvarką nustato įstatymai. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo turinys rodo, jog įstatymų leidėjas ginklus traktuoja kaip ypatingos prigimties civilinėje apyvartoje esančius daiktus, ši apyvarta, be kita ko, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą, sveikatą, išsamiai reglamentuojama. Įstatymo nuostatos (pvz., 17, 18, 30 str.) rodo, kad asmenims, kurie nori įsigyti ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Pareiškėjas, kaip minėta, daug kartų baustas už įvairius administracinius teisės pažeidimus. Pareiškėjas, sukeldamas avarijas, viršydamas leistiną greitį bei darydamas kitus teisės pažeidimais, rizikuoja ne tik savo, bet ir kitų asmenų sveikata ar net gyvybe, kelia grėsmę visuomenės saugumui. Tokie pareiškėjo neatsakingo elgesio faktai pažeidžia Įstatyme įtvirtintus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus, keliamus ginklo turėtojui, ir tokiu būdu įrodo jo elgesio grėsmę.

Visuma faktinių aplinkybių (kurios nustatytos skundžiamame sprendime ir kurias patvirtina byloje surinkti įrodymai) įrodo, jog pareiškėjas kelia grėsmę savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei ar visuomenės saugumui, t. y. patenka į GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto veikimo sritį. Kaip minėta, duomenys GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto prasme nėra apibrėžti, todėl konkrečių kriterijų, kokia forma jie turėtų atsakingai įstaigai būti pateikiami, nėra ir teisėjų kolegija, įvertinusi jau minėtus rašytinius bylos įrodymus, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju buvo pakankamai teisėtam sprendimui priimti. Institucija taip pat išpildė minėtoje teisės normoje jai numatytą pareigą skundžiamą sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikyti ginklą motyvuoti. Prielaidų teigti, jog skundžiamu sprendimu buvo nepagrįstai apribotos pareiškėjo teisės, atsižvelgus į byloje nustatytų aplinkybių visetą, nagrinėjamu atveju taip pat nėra. Teisėjų kolegija, nenustatė ir kitų skundžiamo sprendimo naikinimo pagrindų, t. y. to, kad jį būtų priėmęs nekompetentingas administravimo subjektas ar jo priėmimo metu būtų pažeistos pagrindinės procedūros, todėl naikinti priimto sprendimo bei tenkinti pareiškėjo išvestinį reikalavimą – įpareigoti atsakovą išduoti leidimą įsigyti ginklą – nėra pagrindo.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktu, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas Ž. Č. apeliaciniu skundu (b. l. 53–54) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 12 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

1. Ginčijamas atsakovo sprendimas nemotyvuotas, jame tik nurodomi atitinkami GŠKĮ straipsniai, tačiau nepasisakoma, kokiu pagrindu priimtas toks sprendimas.

2. Ginčijamame atsakovo sprendime pats atsakovas aiškiai nurodė, jog 2012 m. lapkričio 21 d. Klaipėdos rajono policijos komisariato pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame pareiškėjas pripažintas įtariamuoju, 2012 m. gruodžio 12 d. nutrauktas. Taigi, šiuo atveju pareiškėjas atitinka Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 8 punkto reikalavimą.

3. Leidimas ginklui neišduotas, motyvuojant tuo, kad pareiškėjas nėra nepriekaištingos reputacijos. Tačiau šiuo metu jis jokio teistumo neturi. Padaryti administraciniai nusižengimai GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies prasme nėra reikšmingi. Šie administraciniai nusižengimai (įvykę per 10 metų, nesusiję su apsvaigimu nuo alkoholio, narkotikų ar kitų medžiagų) negali būti siejami su GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte nustatytos grėsmės atsiradimu.

4. Teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, suformuota administracinėje byloje Nr. A143-974/2014.

Atsakovas Tauragės AVPK su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu skundą (b. l. 73–74) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, o pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai ir samprotavimai nepagrįsti. Jau vien faktas, kad dėl pareiškėjo buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai rodo, kad jis nėra nepriekaištingos reputacijos GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies prasme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamas ginčas kilo dėl Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014 m. vasario 18 d. sprendimo Nr. 85-11-IL-347, kuriuo atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu, nusprendė neišduoti pareiškėjui Ž. Č. jo prašomo neterminuoto leidimo įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus (1 p.), taip pat įpareigojo pareiškėją mažos galios revolverį ALFA 620, Nr. (duomenys neskelbtini) per 30 dienų pristatyti į Tauragės AVPK Viešosios tvarkos skyriaus Licencijavimo poskyrį arba pateikti siūlymą per kurį prekybininką ginklais realizuos šį ginklą (2 p.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013 m. gruodžio 5 d. pareiškėjas padavė atsakovui prašymą išduoti leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus, taip pat pateikė registruoti mažos galios revolverį ALFA 620 (Tauragės AVPK medžiaga, l. 1). Tauragės AVPK, t. y. institucija, kuri yra kompetentinga nagrinėti tokio pobūdžio prašymus ir spręsti jų tenkinimo klausimą, 2014 m. vasario 18 d. sprendimu atsisakė patenkinti šį pareiškėjo prašymą Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto pagrindu. Faktiniu tokio atsisakymo pagrindu atsakovas nurodė duomenis apie pareiškėjo patraukimą baudžiamojon ir administracinėn atsakomybėn laikotarpiu nuo 1996 m. (bylos duomenimis, tai pirmasis pareiškėjo teistumas) iki ginčo sprendimo priėmimo dienos. Atsakovas, atsižvelgdamas į visumą informacijos, charakterizuojančios Ž. Č., taip pat remdamasis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu, nurodė, kad šie duomenys patvirtina, jog, įgydamas ir turėdamas ginklus, pareiškėjas gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai bei nuosavybei. Atsakovo pozicijai pritarė ir Klaipėdos apygardos administracinis teismas, patikrinęs skundžiamo 2014 m. vasario 18 d. sprendimo Nr. 85-11-IL-347 teisėtumą ir pagrįstumą, ir 2014 m. birželio 12 d. sprendime atmetęs pareiškėjo Ž. Č. skundą kaip nepagrįstą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka.

Pareiškėjas, nesutikdamas atsakovo ginčijamame sprendime pateiktu jo elgesio praeityje vertinimu, nurodo, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo požiūriu atsakovo nurodyti faktai (kurių pareiškėjas nekvestionuoja) nesudaro pagrindo neišduoti jam prašomo leidimo.

Atkreiptinas dėmesys, kad aptariama teisės norma – Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktas – pradėjo galioti nuo 2011 m. kovo 1 d. Iki tol galiojusiame šio įstatymo 17 straipsnyje (2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. X-1348 redakcija), kuriame taip pat buvo nustatyti teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimai, analogo nagrinėjamam ginčui taikytinam 17 straipsnio 1 dalies 11 punktui (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-447 redakcija) nebuvo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. birželio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A143-974/2014 (kuria apeliaciniame skunde remiasi ir pareiškėjas) nurodė, jog pareiškėjo atžvilgiu gali būti taikomos nuo 2011 m. kovo 1 d. įsigaliojusios įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatos ir ta apimtimi, kuri paliečia pareiškėjo iki šios datos padarytus nusižengimus, įvertinant juos pagal „kokybinį“ bei aktualumo kriterijus.

Ginčijamame sprendime atsakovas nurodė, kad 2007 m. rugsėjo 7 d. įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo nuosprendžiu pareiškėjas Ž. Č. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 2 dalyje (neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis). 2012 m. lapkričio 21 d. Klaipėdos rajono policijos komisariato pradėtame ikiteisminiame tyrime pagal požymius nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo kodekso 227 straipsnio 2 dalyje (valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens papirkimas), 2012 m. lapkričio 22 d. pareiškėjas buvo pripažintas įtariamuoju, nors 2012 m. gruodžio 12 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas.

Ginčijamame sprendime nurodyta ir tai, jog Ž. Č. atžvilgiu pradėti trys ikiteisminiai tyrimai: Nr. 02-1-00230-95, Nr. 06-1-00529-00 ir Nr. 60-1-00948-03. Bylos duomenimis nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 02-1-00230-95 buvo pradėtas ir 1996 m. lapkričio13 d. pareiškėjas nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 271 straipsnio 1 dalį (vagystė), o pagal Baudžiamojo kodekso 16 straipsnį (atsakomybė už rengimąsi padaryti nusikaltimą ir už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą), 272 straipsnio 3 dalį (plėšimas), 278 straipsnio 1 dalį (turto sunaikinimas ar sužalojimas tyčia) – išteisintas.

Ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-00529-00 pradėtas ir pareiškėjas Tauragės rajono apylinkės teismo 2001 m. sausio 24 d. išteisintas pagal Baudžiamojo kodekso 310 straipsnio 6 dalį (naminės degtinės, brogos, kitų namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų, nedenatūruoto etilo alkoholio, denatūruoto etilo alkoholio, techninio etilo alkoholio ir jų skiedinių, aparatų jiems gaminti gaminimas, laikymas, gabenimas ir realizavimas), neįrodžius jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme. Iš bylos duomenų taip pat nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 60-1-00948-03 nutrauktas Baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu – kai ikiteisminio tyrimo metu nesurenkama pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo.

Ginčijamas sprendimas motyvuotas ir tuo, jog pareiškėjas 7 kartus baustas administracine tvarka už teisės pažeidimus. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2003 m. liepos 30 d. ir 2006 m. rugpjūčio 16 d. pareiškėjas baustas pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnio 2 dalį – už kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą; 2003 m. lapkričio 21 d. – už ginklo registravimo (perregistravimo) terminų arba jo įrašymo į įskaitą pažeidimą (ATPK 195 str.); 2004 m. sausio 9 d.

– už prekybos transporto priemonėmis ar numeruotais jų agregatais arba laikinųjų valstybinio numerio ženklų joms išdavimo, naudojimo ir apskaitos tvarkos pažeidimą (ATPK 169 str.); 2006 m. lapkričio 22 d., 2007 m. vasario 28 d. ir 2012 m. lapkričio 18 d. – už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, t. y. nustatyto greičio viršijimą. Be to, ginčijamame sprendime atsakovas atsižvelgė ir į faktą, kad 2004 m. sausio 6 d. Tauragės rajono policijos komisariatas Ž. Č. panaikino Palangos miesto policijos komisariato 2003 m. liepos 22 d. išduotą leidimą laikyti ir nešiotis ginklą, nes pareiškėjas neatitiko tuo metu galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nepriekaištingos reputacijos kriterijų (pareiškėjas buvo įrašytas į policijos operatyvinę įskaitą;

Tauragės AVPK medžiaga, l. 40).

Teisėjų kolegija pažymi, jog Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo, kuris reglamentuoja ginklų ir šaudmenų apyvartą, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, paskirtis yra nustatyti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas. Nagrinėjamam administraciniam ginčui aktualios redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktas (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. rugsėjo 30 d. iki 2014 m. balandžio 25 d.) nustatė, jog B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui; šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus. Pažymėtina, jog Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas nepateikia konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja didelė pasikėsinimo į minėtus teisinis gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2014 m. birželio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-974/2014, lingvistiniu bei teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo būdais aiškindama Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatą (pažymėtina, kad ši nuostata nesikeitė nuo 2011 m. kovo 1 d.), pažymėjo, kad joje yra kalbama ne apie bet kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje. Todėl, vertinant tokius duomenis, yra reikšmingas ir jų atsiradimo laike aspektas, t. y., kaip jau minėta, pareiškėjo atžvilgiu gali būti taikomos nuo 2011 m. kovo 1 d. įsigaliojusios Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatos ir ta apimtimi, kuri paliečia jo iki šios datos padarytus nusižengimus.

Įvertinusi byloje surinktus duomenis ir atsižvelgusi į išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija atmeta apelianto teiginį, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamą teismo 2014 m. birželio 12 d. sprendimą priėmė neatsižvelgęs į nurodytą praktiką. Atkreiptinas dėmesys, kad administracinėje byloje Nr. A143-974/2014 apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog turi būti vertinamos visos (taip pat ir iki aptariamos teisės normos įsigaliojimo 2011 m. kovo 1 d. buvusios) aplinkybės, charakterizuojančios asmenį, norintį gauti leidimą laikyti, nešiotis ginklą. Tik įvertinus visumą surinktų duomenų apie asmenį, galima padaryti pagrįstą išvadą apie tai, ar jis kelia grėsmę įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodytoms vertybėms, ar ne. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į šiuos pareiškėjo biografijos faktus: Ž. Č. buvo netgi kelis kartus teistas (be kita ko, ir už vagystę, t. y. nusikaltimą nuosavybei), jo atžvilgiu pradėti trys ikiteisminiai tyrimai, jis septynis kartus baustas administracine tvarka už teisės pažeidimus (už greičio viršijimą; už kelių eismo taisyklių pažeidimą, lėmusį kitiems asmenims priklausančio turto apgadinimą ir kt.). Atsižvelgiant į aptartą pareiškėjo daromų teisės pažeidimų periodiškumą, vertybes ir teisinius gėrius, į kuriuos kėsintasi nurodytais pažeidimais, darytina išvada, jog pareiškėjas yra linkęs nuolat pažeidinėti teisės aktais nustatytas taisykles. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog tokie pareiškėjo neatsakingo elgesio faktai pažeidžia Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme įtvirtintus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus, keliamus ginklo turėtojui, ir tokiu būdu įrodo, jog pareiškėjas kelia grėsmę savo ir kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei bei visuomenės saugumui, t. y. patenka į įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto veikimo sritį.

Atsakydama į apeliacinio skundo teiginį, jog pareiškėjo teistumas jau yra išnykęs, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas apeliaciniu skundu skundžiamame sprendime pagrįstai atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime pateiktą išaiškinimą dėl teistumo išnykimo teisinių pasekmių. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime, be kita ko, išaiškinta, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes, tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Taigi, pareiškėjo teistumas už atitinkamą Baudžiamajame kodekse numatytą veiką, nors jis ir yra išnykęs baudžiamosios justicijos požiūriu, tačiau yra pareiškėjo biografijos faktas, kuris gali būti reikšmingas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo prasme.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, materialinės teisės normas taikė tinkamai ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo Ž. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė