A-146-1038-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-1038/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00392-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Č. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, atsakovas) 2013 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. 1D-1030 (11); 2) solidariai priteisti iš atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį – 11 486,83 Lt; 3) įpareigoti atsakovus ateityje mokėti Vidaus reikalų ministerijos sprendimu paskirtą 625,64 Lt valstybinę pensiją.

Pareiškėjas paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerijos sprendimu jam buvo paskirta 625,64 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Atsakovas nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. gruodžio mėn. taikydamas Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas atsakovas mokėjo sumažintą valstybinę pensiją. Dėl šios priežasties per minėtą laikotarpį atsakovas neišmokėjo pareiškėjui iš viso 11 486,83 Lt valstybinės pensijos. Dėl pareiškėjo 2012 m. gruodžio 19 d. prašymo išmokėti pensijos nepriemoką, atsakovas 2013 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 1D-1030(11) atsakė, kad nepriemoka nebus išmokėta.

Pareiškėjas savo skundo reikalavimus grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimuose pateiktais išaiškinimais, kad valstybė, nustatydama tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas (išėjimas iš tarnybos, tarnybos stažas, amžius ir kt.), įgyja teisę į tam tikrą įstatyme nustatytą pensiją už tarnybą, įskaitant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kartu prisiėmė įsipareigojimą tokią pensiją paskirti ir ją mokėti. Valstybė privalo laikytis savo prisiimtų įsipareigojimų. Asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytas sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Taip pat rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriuo Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pareiškėjas teigė, kad

atsakovo pritaikytas teisinis reguliavimas pažeidė jo teises ir interesus, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 19–21) atsakovai paaiškino, kad pareiškėjui sumažinta valstybinė pensija buvo mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostata, kadangi pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį pareiškėjo valstybinė pensija nebuvo perskaičiuojama, nes pensija neviršijo 650 Lt (ribinio dydžio). Vidaus reikalų ministerijos atsakymas į pareiškėjo prašymą ir veiksmai skunde nurodytu laikotarpiu perskaičiuojant ir išmokant pareiškėjui sumažintą valstybinę pensiją buvo atlikti pagal galiojančias Laikinojo įstatymo nuostatas, todėl yra teisėti. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. ir nuo šios datos pareiškėjui mokama paskirto dydžio valstybinė pensija. Pareiškėjas savo skunde nepagrįstai neatsižvelgia į tai, kad 2012 m. rugsėjo – gruodžio mėn. jam išmokėta visa paskirto dydžio pensija. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymas pareiškėjui nutrauktas remiantis įstatymu ir tai padaryta iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo. Pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui, susiformavusiam iki šio nutarimo įsigaliojimo. Remdamiesi išdėstytais argumentais atsakovai teigė, kad tenkinti pareiškėjo skundą nėra pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 7 d. sprendimu (b. l. 31–35) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 11 036,21 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ir panaikino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. 1D-1030 (11). Likusią skundo dalį atmetė.

Ištyręs įrodymus,teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2004 m. spalio 19 d. buvo pasikirta 625,64 Lt pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (b. l. 14). Pareiškėjas 2012 m. gruodžio 19 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją dėl pensijos sumažinimo, prašydamas išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką ir ateityje mokėti paskirto dydžio valstybinę pensiją (b. l. 15). Vidaus reikalų ministerija 2013 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 1D-1030 (11) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą ir nurodė, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija nebuvo perskaičiuota vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, tačiau remiantis kiekvieną mėnesį pateiktais pensijų gavėjų, gaunančių papildomas išmokas kitose institucijose, sąrašais bei atsižvelgiant į pareiškėjo draudžiamąsias pajamas, pareiškėjo valstybinė pensija buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 2 priedą, pritaikius koeficientą (0,6082). Taip pat atsakovas pažymėjo, kad Laikinasis įstatymas sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo nenumato (b. l. 6). Iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) 2013 m. sausio 23 d. pažymos apie 2010–2012 m. pensijos dydį Nr. 11PP(P)-777 (b. l. 7) teismas nustatė, kad sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui buvo mokama taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas.

Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d.) buvo nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis ir kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą, išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies redakcijose, galiojusiose nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos perskaičiuojant valstybines pensijas buvo taikomos iki 2012 m. rugsėjo 1 d., kol neteko galios.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, be kita ko, pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio normomis nustatytą teisinį reguliavimą bei į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje laikomasi pozicijos, kad, kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A10-57/2004, Nr. A7-55/2004, Nr. A575-1831/2011).Teismas pažymėjo, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d.

Iš Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. sausio 23 d. pažymos Nr. 11PP(P)-777 teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydis 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn. buvo 625,64 Lt per mėnesį, todėl per šį laikotarpį pareiškėjui priklausė 20 020,48 Lt valstybinės pensijos. Atsakovas pareiškėjo valstybinės pensijos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį perskaičiavo, nes pensija neviršijo 650 Lt , t.y. ribinio dydžio, numatyto Laikinojo įstatymo 2 straipsnyje. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl jam valstybinė pensija buvo mokama pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjui buvo išmokėta iš viso 8 984,27 Lt valstybinės pensijos.

Atsižvelgęs į tai, kad Konstitucinis Teismas pripažino, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytas valstybinių pensijų ribojimas prieštarauja Konstitucijai, pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 2010 m. sausio mėn. - 2012 m. rugpjūčio mėn. laikotarpiu susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką – 11 036,21 Lt (20 020,48 – 8 984,27), taip pat panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. 1D-1030 (11).

Pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovus ateityje mokėti jam 625,64 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją teismas pripažino nepagrįstu ir atmetė. Motyvavo tuo, kad reikalavimas yra nukreiptas į ateitį reglamentuoti teisinius santykius, kurie turi būti reglamentuojami atitinkamų teisės aktų. Iš Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. sausio 23 d. pažymos Nr. 11PP(P)-777 teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio yra mokama nesumažinta (625,64 Lt) pareigūnų ir karių valstybinė pensija.

III. Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, (toliau – ir apeliantai) apeliaciniame skunde (b. l. 41–42) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 7 d. sprendimo dalį dėl patenkintų pareiškėjo skundo reikalavimų, juos atmetant. Šio apeliacinio skundo reikalavimo netenkinus, prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas į 2012 m. rugsėjo 21 d., taip pat į tai, kad iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo įstatyminis pareiškėjo valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrindas Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucinio Teismo praktiką preziumuojama, kad kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime, remdamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimu, pasisakė, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Kartu konstatuota, jog pagal Konstituciją tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santykių, atsiradusių iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo įstatymas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui, susiformavusiam iki šio nutarimo įsigaliojimo.

Prašymą valstybinės pensijos pareiškėjui perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. apeliantas grindžia tuo, kad 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 m. valstybės biudžeto projektą.

Pareiškėjas S. Č. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 47–48) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovų apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą dydžio ribojimo pagrįstumo ir teisėtumo.

Pareiškėjas kreipėsi su skundu į pirmos instancijos administracinį teismą, prašydamas: panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. 1D-1030 (11), kuriuo atsakovas atsisakė išmokėti pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – 11 486,83 Lt bei įpareigoti atsakovus ateityje mokėti pareiškėjui visą paskirtą valstybinę pensiją, t. y. 625,64 Lt.

Byloje nustatyta, kad Vidaus reikalų ministerija pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją (625,64 Lt per mėnesį) nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. mažino taikydama Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas pareiškėjo valstybinė pensija ginčo laikotarpiu nebuvo perskaičiuojama, nes paskirta valstybinė pensija (625,64 Lt) neviršijo ribinio valstybinės pensijos dydžio, įtvirtinto Laikinojo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje (t. y. 650 Lt), nuo kurio numatytas valstybinės pensijos perskaičiavimas taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, t. y.: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų, kurias Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką – 11 036,21 Lt bei panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. 1D-1030 (11), kuriuo atsakovas atsisakė išmokėti pareiškėjui nurodytu laikotarpiu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio pagrindu neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Likusią pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Atsakovų apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimu, nes nei jame, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie galioja į praeitį ir taikomi ginčo santykiams, atsiradusiems iki šio nutarimo įsigaliojimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė (1 dalis). Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (2 dalis). Teisėjų kolegija patikrino nagrinėjamą administracinę bylą, be kita ko, atsižvelgdama į šį įstatymo reikalavimą.

Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija pirmiausia pažymi tai, kad Konstitucinis Teismas, kuris pagal Konstituciją vienintelis turi įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai), savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, nėra absoliuti, kad aiškinant Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinį atsižvelgtina ir į kitas Konstitucijos nuostatas, inter alia į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnį, taip pat į konstitucinį teisinės valstybės principą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas, plėtodamas oficialią konstitucinę doktriną, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pažymėjo, kad gali būti konstituciškai pagrindžiamų bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis), išimčių, t. y. pagal Konstituciją išimtiniais atvejais Konstitucinio Teismo sprendimų galia gali būti nukreipiama ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Išimtys gali būti grindžiamos remiantis visuminiu konstituciniu teisiniu reguliavimu. Konstitucinis Teismas šiame kontekste 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime priminė, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), ir kad Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtinta vertybių pusiausvyra.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinys aiškintinas ir šio straipsnio 2 dalies, taip pat Konstitucijos 1, 5, 6, 18, 30 straipsnių, 102 straipsnio 1 dalies bei 110 straipsnio nuostatų kontekste. Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį), būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Pagal minėtuose Konstitucinio Teismo oficialiuose konstitucinės jurisprudencijos baigiamuosiuose aktuose, kurie privalomi ne tik teismams, bet ir visoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, pareigūnams bei piliečiams, pateiktus išaiškinimus, Konstitucinio Teismo sprendimo galia išimtiniais atvejais gali būti nukreipta ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, esą pirmosios instancijos teismas nagrinėjamo ginčo atveju nukrypo nuo Konstitucinio Teismo oficialiosios doktrinos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A552-519/2013), nagrinėdama analogiško pobūdžio ginčą dėl neišmokėtos pritaikius Laikinąjį įstatymą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pateiktus išaiškinimus dėl išimties iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį, konstatavo, kad ji yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas, teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą.

Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Analogiška teisės aiškinimo ir taikymo praktika nuosekliai plėtojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose, kurių aplinkybės dėl valstybinių pensijų nepriemokų grąžinimo yra tapačios arba labai panašios (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A261-860/2013, Nr. A502-931/2013, Nr. A552-958/2013, Nr. A261-1091/2013, Nr. A552-1109/2013, Nr. A552-1202/2013, Nr. A502-1261/2013, Nr. A552-1318/2013, Nr. A662-1260/2013, Nr. A520-1301/2013 ir kt.).

Dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs ir kitose nutartyse (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos: 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinių teismų praktika Nr. 22, p. 318–325; 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, p. 261–275).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies normomis bei ginčui aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, visiškai teisingai konstatavo, kad santykiai tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl valstybinės pensijos apribojimo nėra galutinai susiklostę Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai pagrindžia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo taikymą sprendžiant nagrinėjamą individualų ginčą, nepaisant to, jog pareiškėjo valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki minėto Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d. (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A552-519/2013, Nr. A444-2232/2013 ir kt.).

Vertinant nagrinėjamai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose. Tokios išvados kyla iš Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo bei Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatų, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija neturi pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, kuri pateikta pirmiau paminėtose iš esmės analogiškose bylose dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamo ginčo atveju pagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktais išaiškinimais dėl nagrinėjamai bylai aktualaus Laikinojo įstatymo 5 straipsnio atitikties Konstitucijai.

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija (625,64 Lt per mėnesį) 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesiais buvo mažinama taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog antikonstitucinės įstatymo normos pagrindu neišmokėta valstybinės pensijos dalis turi būti priteista pareiškėjui. Teismas taip pat teisingai nustatė, kad pareiškėjui priteistina valstybinės pensijos nepriemokos suma yra skirtumas tarp Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. sausio 23 d. pažymoje Nr. 11PP(P)-777 nurodytos valstybinės pensijos sumos, kurią pareiškėjas turėjo gauti 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesių laikotarpiu (625,64 Lt x 32 mėn. = 20 020,48 Lt) ir pareiškėjo gautos tuo pačiu laikotarpiu valstybinės pensijos sumos, apskaičiuotos pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį (8 984,27 Lt). Taigi pareiškėjui priteistina valstybinės pensijos nepriemokos suma – 11 036,21 Lt (17 741,44 Lt – 9 853,08 Lt) apskaičiuota teisingai. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje Nr. A552-519/2013 pateiktus išaiškinimus, konstatuotina, kad nagrinėjamo ginčo atveju pirmosios instancijos teismas valstybinės pensijos nepriemoką priteisė iš tinkamo atsakovo – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo 2012 m. birželio 30 d. įstatymas Nr. XI-2195, kuriuo Laikinojo įstatymo 5 straipsnis buvo pripažintas netekusiu galios. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantų nurodyta aplinkybė, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. minėto straipsnio pagrindu nebemažinama, sprendžiant klausimą dėl nepriemokos priteisimo nėra reikšminga. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio normų pašalinimas iš teisės sistemos pareiškėjo teisių pažeidimo nepašalino, nes antikonstitucinėmis pripažintų įstatymo normų sukelti pareiškėjui padariniai (turtinis praradimas) išliko, neteisėtai neišmokėta 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesių laikotarpiu valstybinės pensijos dalis pareiškėjui nebuvo grąžinta. Pirmosios instancijos teismas, pašalindamas pareiškėjo teisių pažeidimo sukeltus padarinius (turtinį praradimą), priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes šie padariniai gali būti pašalinti tik veiksmingos teisminės gynybos priemonėmis, įgyvendinant Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantį nuosavybės apsaugos imperatyvą. Neapgynus pirmiau minėtu būdu pažeistos pareiškėjo teisės ir nesiimant teisinių priemonių visiškai pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmes, būtų pažeistos Konstitucijos 23 ir 52 straipsnių nuostatos, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių apsauga ir teisminė gynyba bei socialinis teisingumas. Nepašalinimas nustatyto pažeidimo pareiškėjui sukeltų padarinių reikštų, kad ginčo šalių teisiniams santykiams valstybinės pensijos mokėjimo klausimu ir toliau būtų taikomos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Tokia teisinė situacija nesiderintų su Konstitucijos 110 straipsnyje ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatytu draudimu teismui taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino atsakovo 2013 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. 1D 1030 (11), kuriuo, remiantis prieštaraujančia Konstitucijai laikinojo 5 straipsnio nuostata, buvo atsisakyta išmokėti pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovas, atsižvelgdamas į tai, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjui moka visą paskirtą valstybinę pensiją, t.y. 625,64 Lt per mėnesį, pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl atsakovo įpareigojimo mokėti visą paskirtą valstybinę pensiją.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, materialiosios ir proceso teisės normas taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti atsakovų apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo tenkinti apeliantų prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo. Apeliantai nurodė, kad asignavimų lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui turėjo būti įtrauktos į 2014 m. valstybės biudžeto projektą. 2014 metų valstybės biudžetas jau patvirtintas, todėl prašyme atidėti teismo sprendimo vykdymą nurodytas terminas (iki 2014 m. vasario 1 d.) yra nebeaktualus. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjas gauna nedidelę valstybinę pensiją, todėl prašymo atidėti teismo sprendimo vykdymą tenkinimas šiuo atveju taip pat prieštarautų teisingumo ir protingumo kriterijams.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas