A-143-1130-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-1130/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00837-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos, A. K. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“ (toliau – ir pareiškėjas, AB „Lietuvos draudimas“) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 4–6), kurį patikslino (I t., b. l. 80–82), į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas, apeliantas) 4 350,79 Lt turtinės žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 200 Lt išlaidų už teisines paslaugas.

Pareiškėjas nurodė, kad 2011 m. sausio 22 d. apie 20.40 val. trečiasis suinteresuotas asmuo A. K. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo), vairuodamas jam nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę BMW 530D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Kaune, Pramonės pr. (duomenys neskelbtini), įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje esančią vandens apsemtą duobę, kuri buvo neaptverta ir nepažymėta kelio ženklais ar kitais atitvarais, dėl to buvo apgadintas automobilis. Transporto priemonė buvo apdrausta transporto priemonių draudimu. Šią aplinkybę patvirtina transporto priemonių draudimo liudijimas. Pareiškėjas pažymėjo, kad Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktas nustato, jog savivaldybės yra atsakingos už vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą. Ši įstatymo nuostata suponuoja savivaldybėms pareigą atlyginti žalą, jeigu ji atsiranda dėl gatvių nepriežiūros arba netinkamos jų priežiūros. Nurodė, jog policijos pareigūnai trečiojo suinteresuoto asmens kaltės dėl įvykio nenustatė, priešingai, padarė išvadą, kad jis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių nepažeidė, todėl dėl patirtos žalos yra atsakingas atsakovas.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 36–39) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Kelių eismo taisyklės numato vairuotojo pareigą imtis visų būtinų priemonių savo ir keleivių saugumui kelionės metu užtikrinti (19 p.); draudžia vairuotojui važiuoti viršijant leistiną greitį, įpareigoja vairuotoją atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas (133 p.); jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams (134 p.).

Teigė, kad nebuvo nagrinėjama, ar trečiasis suinteresuotas asmuo laikėsi aukščiau nurodytų taisyklių nuostatų, kelyje elgėsi atidžiai ir rūpestingai. Atkreipė dėmesį į tai, kad nėra pateikta duomenų, kurie pagrįstų nepriekaištingą ginčo automobilio būklę iki tariamo eismo įvykio. Kauno miesto savivaldybės turimais duomenimis, nuo 2010 m. lapkričio 25 d. AB „Lietuvos draudimas“ yra pateikęs 4 pretenzijas Kauno miesto savivaldybei dėl tam pačiam automobiliui tariamai padarytos žalos:

1) AB „Lietuvos draudimas“ 2010 m. lapkričio 23 d. pretenzija Nr. R0001125003 – tariamo įvykio data 2010 m. rugsėjo 7 d.;

2) AB „Lietuvos draudimas“ 2011 m. liepos 12 d. pretenzija Nr. R0001181903 – tariamo įvykio data 2011 m. sausio 23 d.;

3) AB „Lietuvos draudimas“ 2011 m. rugsėjo 22 d. pretenzija Nr. R0001208291 – tariamo įvykio data 2011 m. balandžio 15 d.;

4) AB „Lietuvos draudimas“ 2012 m. balandžio 26 d. pretenzija Nr. R0001262589 – tariamo įvykio data 2012 m. sausio 4 d. Taigi tas pats vairuotojas su tuo pačiu ginčo automobiliu jau 4 kartus tariamai patyrė to pačio automobilio panašius gedimus dėl duobių. Tai patvirtina ne tik tai, kad ginčo transporto priemonės būklė iki tariamo eismo įvykio galėjo būti ne be priekaištų, bet ir tai, kad jei tariami įvykiai ir buvo, tai jiems įtakos turėjo būtent automobilio savininko neatsakingas vairavimas galbūt pažeidžiant Kelių eismo taisykles, numatančias vairuotojui pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Be to, nėra duomenų, patvirtinančių, ar automobilis buvo suremontuotas prieš šį eismo įvykį. Atsižvelgiant į tai, atsakovo nuomone, nėra pagrindo reikalauti žalos, kadangi nepateikti įrodymai, patvirtinantys realiai patirtas išlaidas, bei įrodymai, jog ši žala kilo būtent dėl šio įvykio. Kadangi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.253 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, numatanti, jog civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmenys nuo civilinės atsakomybės gali būti atleidžiami dėl nukentėjusio asmens veiksmų, todėl, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nuo civilinės atsakomybės turėtų būti atleistas arba žalos dydis turėtų būti sumažintas dėl paties vairuotojo neatsargumo vairuojant automobilį.

Be to, nepagrįstas pareiškėjo reikalavimas priteisti jo naudai iš atsakovo 5 proc. metinių palūkanų, kadangi atsakovas yra viešasis juridinis asmuo, kuriam nėra taikomos CK 6.210 straipsnio 2 dalies nuostatos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Lietuvos automobilių kelių direkcija) atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 47–49, 50–52, 153–154) prašė priimti sprendimą teismo nuožiūra.

Lietuvos automobilių kelių direkcija nurodė, kad nėra atsakinga už blogą Kauno miesto gatvių priežiūrą, dėl to įvyko eismo įvykis ir atsirado žala. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktą, viena iš atsakovo savarankiškų funkcijų yra vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu bei organizuoja medicinos pagalbos teikimą eismo įvykiuose nukentėjusiems asmenims.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6 punkte nurodyta, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms.

CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Pažymėjo, jog Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte nustatytos savivaldybių savarankiškos funkcijos vykdymui papildomas finansavimo šaltinis pagal Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymą yra Kelių priežiūros ir plėtros programa (toliau – ir Programa).

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsniu, tvirtina metines Programos finansavimo sąmatas. Programos lėšos vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti skiriamos ir naudojamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 447 patvirtintu Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašu. Nurodė, kad Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktorius, laikydamasis nustatytos tvarkos, savivaldybėms (tarp jų ir Kauno miesto) kasmet skiria Programos lėšų.

Šias lėšas savivaldybės gali naudoti savo nuožiūra parinktiems vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti (darbams finansuoti). Pažymėjo, kad 2010 m. pagal sudarytą finansavimo sutartį atsakovas nepanaudojo 109 443,77 Lt. Programos lėšos yra tik vienas iš vietinės reikšmės susisiekimo infrastruktūros objektų finansavimo šaltinių. Šios lėšos yra ribotos, jos nepatenkina visų savivaldybių poreikių, kurie kelis kartus viršija Programos galimybes.

Lietuvos automobilių kelių direkcijos nuomone, situacija finansuojant vietinės reikšmės susisiekimo infrastruktūros objektus iš esmės pagerėtų, jei savivaldybės daugiau naudotų savo biudžeto lėšų ir ieškotų kitų finansavimo šaltinių.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 16 d. sprendimu (I t., b. l. 181–186) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė pareiškėjui AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 2 175,40 Lt turtinės žalos atlyginimą ir 130 Lt už teisines paslaugas; atmetė kitą skundo dalį.

Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl vietinės reikšmės gatvių ir kelių savininko ar valdytojo pareigos atlyginti žalą subrogacijos, numatytos CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje, pagrindu. Pareiškėjo teigimu, turtinė žala atsirado dėl Kauno miesto savivaldybės neveikimo, nevykdant Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte apibrėžtos savarankiškos savivaldybės funkcijos, t. y. pareigos užtikrinti vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą ir saugaus eismo organizavimą. Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, CK 6.245–6.250 straipsniais, 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis ir pažymėjo, jog būtina nustatyti, ar valstybės institucija – Kauno miesto savivaldybė, iš kurios neveikimo pareiškėjas kildina turtinę žalą, neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Teismas nustatė, kad 2011 m. sausio 22 d. apie 20.40 val. A. K., vairuodamas jam nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę BMW 530D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Kaune, Pramonės pr. (duomenys neskelbtini), įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje esančią duobę, kuri buvo neaptverta ir nepažymėta kelio ženklais ar kitais atitvarais, dėl to buvo sugadinti priekinis ir užpakalinis dešinės pusės ratai. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2011 m. sausio 22 d. nutarimas patvirtina, kad administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta, nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Transporto priemonė buvo apdrausta transporto priemonių draudimu. Šią aplinkybę patvirtina transporto priemonių draudimo liudijimas. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog transporto priemonių draudimo liudijime yra nurodyta, jog apdrausta transporto priemonė BMW 530D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o A. K. vairuojamo automobilio valstybiniai numeriai yra (duomenys neskelbtini). Remdamasis byloje pateiktais dokumentais, teismas nustatė, kad transporto priemonių draudimo liudijime Serija LD Nr. 93582504 apdrausta transporto priemonė BMW 530D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini). Transporto priemonės registracijos liudijime Nr. C 892223 nurodytas identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini). Transporto priemonės identifikavimo numeriai, markė, modelis, nurodyti transporto priemonių draudimo liudijime ir transporto priemonės registracijos liudijime, sutampa. Teismas laikė, jog transporto priemonių draudimo liudijime Serija LD Nr. 93582504 nurodyti transporto priemonės BMW 530D valstybiniai numeriai – (duomenys neskelbtini) – yra rašymo apsirikimo klaida.

Teismas vadovavosi CK 6.987 straipsniu. Pažymėjo, jog atsakovas Kauno miesto savivaldybė, būdamas vietinės valdžios (savivaldos) institucija, kuriai nuosavybės teise priklauso vietinės reikšmės keliai ir gatvės, jų naudojimo priežiūra, taisymas, saugos eismo sąlygų ir priemonių įgyvendinimas, privalėjo tinkamai vykdyti nustatytas pareigas ir funkcijas (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 32 p., Kelių įstatymo 4 str. 3 d., Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 str. 1, 2 d.). Atsakovas įstatymų nustatyta tvarka privalėjo nuolat vykdyti kelio dangos bei kelio konstrukcijų būklės apžiūras, todėl galėjo laiku pastebėti kelio dangos būklės pokyčius bei užkirsti kelią tolimesniam kelio dangos irimui.

Atsakovo atsiliepimas bei atsakovo atstovės paaiškinimai akivaizdžiai patvirtina, jog atsakovas iki ginčo kilimo teisme dienos nežinojo apie duobę Kaune, Pramonės pr., todėl teismas konstatavo, kad atsakovas nevykdė įstatymų numatytos pareigos nuolat tikrinti kelio dangos būklę. Dėl kelio duobės buvo padaryta žala, apgadinta transporto priemonė. Pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl kelių trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas). Teismas padarė išvadą, kad už šio įvykio metu patirtą žalą atsako būtent atsakovas – Kauno miesto savivaldybė.

Tarp neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, nes atsakovas, kaip Kauno miesto gatvių savininkas, netinkamai prižiūrėjo gatvę, nepažymėjo vietos, kur buvo kelio duobė, įspėjamaisiais ženklais, nesuremontavo gatvės, todėl yra atsakingas už padarytą žalą. Ginčo atveju yra visos trys sąlygos, reikalingos deliktinei atsakomybei atsirasti pagal CK 6.271 straipsnio sąlygas. Pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį, jeigu draudimo sutartis nenustato kitaip, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, toks reikalavimo teisės perėmimas yra susijęs su draudimo išmokos sumokėjimu draudžiamojo įvykio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje; 2011 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2011).

Subrogacijos teisę siekiantis įgyvendinti pareiškėjas privalo įrodyti, kad jis buvo į eismo įvykį patekusios transporto priemonės draudikas, kad įvykis buvo draudiminis, kad draudikas išmokėjo pagrįsto dydžio draudimo išmoką, kad atsakovas yra atsakingas už padarytą žalą (CK 6.1015 str.). Abejonių, kad pareiškėjas buvo į eismo įvykį patekusios transporto priemonės draudikas, kad įvykis buvo draudiminis ir kad draudikas išmokėjo tam tikro dydžio draudimo išmoką, nėra, nes tai patvirtina byloje esantys įrodymai. Kadangi už patirtą žalą atsako būtent atsakovas – Kauno miesto savivaldybė, todėl, teismo nuomone, pareiškėjo reikalavimas subrogacijos teise priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės patirtą žalą yra visiškai pagrįstas (CK 6.101 str. 1 d.).

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgijo subrogacijos teisę reikalauti iš asmens, atsakingo už atsiradusią žalą, ją atlyginti (CK 6.101 str.). CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Teismas akcentavo, jog byloje neabejotinai nustatyta, kad eismo įvykis įvyko dėl transporto priemonės įvažiavimo į nepažymėtą kelio duobę, dėl to buvo apgadinta transporto priemonė. Nors atsakovas tvirtino, kad nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad buvo apgadintas automobilis BMW 530D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėjo pateikti dokumentai: draudimo liudijimas, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2011 m. sausio 22 d. nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, eismo įvykio vietos schema ir duomenys apie automobilio apgadinimus, transporto priemonės techninės apžiūros aktas, neabejotinai patvirtino skunde nurodyto eismo įvykio fakto buvimą ir šio įvykio kilimo aplinkybes. Bylos duomenys apie eismo įvykį ir automobilio apgadinimus patvirtino, kad dėl transporto priemonės įvažiavimo į kelio ženklais nepažymėtą duobę buvo sugadinta transporto priemonė. Taip pat nenustatyta aplinkybių, dėl kurių kiltų abejonės dėl įvykio fakto ir automobilio BMW 530D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apgadinimų. Atsakovas, neigdamas šią aplinkybę ir tvirtindamas, jog automobilis po paskutinio apgadinimo galėjo būti nesuremontuotas, nepateikė teismui tokias aplinkybes patvirtinančių duomenų, nepateikė pagrįstų įrodymų, paneigiančių patį įvykį ir transporto priemonės sugadinimo faktą. Teismas, priimdamas sprendimą, negali vadovautis prielaidomis ir spėlionėmis.

Teismas nurodė, jog atsakovas, ginčydamas atsakomybės už patirtą žalą pagrindus, taip pat ginčija ir draudimo išmokos dydžio pagrįstumą. Pažymėjo, kad atlyginamų draudėjui nuostolių dydį, rūšis ir tvarką apibrėžia draudimo sutartis ir civilinės atsakomybės draudimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimas Nr. 27 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo turtinės žalos, padarytos eismo įvykio metu). Teismas nustatė, kad pareiškėjas kaip draudikas su draudėju, apdraudžiant transporto priemonę, pasirinko draudimo atsakomybės variantą – draudimas išskaitant nusidėvėjimą, kuris reiškė, kad draudžiamo įvykio atveju žala atlyginama išskaičiavus apdraustos transporto priemonės dalių nuvertėjimą dėl nusidėvėjimo.

Draudimo išmoka buvo apskaičiuota pagal Transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisykles Nr. 214. Nurodytų taisyklių II dalies 10.1 punkte numatyta, jog žalą nustato draudikas, vadovaudamasis transporto priemonės (papildomos įrangos) sugadinimo apžiūros protokolu, draudimo sutarties sąlygomis, gautais iš draudėjo ir kompetentingų įstaigų dokumentais, reikalingais žalos dydžiui nustatyti. Apskaičiuojant padarytų nuostolių dydį, buvo atsižvelgiama tik į įvykio metu tiesiogiai padarytus transporto priemonės BMW 530D, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini), sugadinimus. Draudikas – pareiškėjas, vykdydamas draudimo sutarties sąlygas, atlikęs transporto priemonei padarytos žalos įvertinimą, apskaičiavo draudimo išmoką, nustatydamas, jog dėl šio eismo įvykio metu apgadinto automobilio BMW 530D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), išmokėtina 4 350,79 Lt draudimo išmoka. Atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių nurodytas automobilio remonto darbų išlaidas, jog pagal automobilio sugadinimo pobūdį nurodyti darbai nebuvo techniškai būtini ir nebuvo susiję su patirtais automobilio sugadinimais ar remonto darbai buvo mažesnės kainos, taip pat atsakovas neprašė skirti ekspertizės žalos dydžiui nustatyti.

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas, įvertinęs abiejų šalių pateiktus įrodymus. Ši nuostata negali būti aiškinama kaip įpareigojanti teismą visais atvejais savo iniciatyva rinkti įrodymus priteistinų nuostolių dydžiui nustatyti. Teismas, taikydamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, turi paisyti rungimosi civiliniame procese principo (Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12 str.). Pateikti nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga (CPK 12, 178 str.).

Pagal automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis.

Teismas, be to, nurodė, kad nagrinėjamo ginčo atveju vertintini ir automobilį vairavusio vairuotojo veiksmai. Teismas pirmiausia pažymėjo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo jau ne pirmą kartą patenka į analogišką situaciją, todėl vairuotojas turėjo suvokti, kad gatvėse gali būti duobių, ir būdamas rūpestingas ir apdairus galėjo numanyti ir pastebėti kelio dalyje esančią duobę, sulėtinti greitį ir sustoti ar kitaip išvengti važiuojamojoje kelio dalyje esančios duobės. Pažymėjo, kad transporto priemonių vairuotojų pareiga vadovautis Kelių eismo taisyklėmis. Kelių eismo taisyklių 133 ir 134 punktuose numatytos transporto priemonių vairuotojų pareigos ir jų veiksmai konkrečiose eismo situacijose, būtent, vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas, jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Taigi, vadovaujantis CK 6.259 straipsnyje įtvirtinta bendra taisykle, numatančia tai, kad jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės, įvertinus nurodytus argumentus, teismo nuomone, priteistina žala mažintina 50 procentų dėl automobilį vairavusio kaltės, kadangi vairuodamas transporto priemonę kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas nebuvo pakankamai atidus bei rūpestingas. Pareiškėjui iš atsakovo priteistina – 2 175,40 Lt (4 350,79 Lt x 50 proc. = 2 175,40 Lt) žalos atlyginimas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas šioje byloje taip pat prašė priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo 2012 m. rugpjūčio 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 str. 1 d.). Palūkanų priteisimas kyla iš įstatymo nustatytos deliktinės prievolės, todėl atsakovo argumentus dėl palūkanų nepriteisimo teismas laikė nepagrįstais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, kuris formuoja vienodą teisės taikymo praktiką, 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010 analogišku atveju palūkanos buvo priteistos.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas prašė priteisti ir 200 Lt išlaidų už teisines paslaugas. Teismas vadovavosi ABTĮ 44 straipsnio 1, 6 dalimis. Pažymėjo, jog teismui pateikti sąskaita už teisinę pagalbą, banko sąskaitos išrašas patvirtina 200 Lt advokato išlaidas už skundo parengimą ir atstovavimą, kurios neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos), taikomų sprendžiant bylinėjimosi išlaidų priteisimą ir administracinėse bylose. Pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra pagrįstas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, turėtos išlaidos mažintinos proporcingai patenkintiems reikalavimams ir iš atsakovo pareiškėjui priteistina 130 Lt už suteiktas teisines paslaugas (CPK 93 str. 2 d.).

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (I t., b. l. 191–194) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies, ir atmesti pareiškėjo skundą.

Atsakovas nurodo, kad skundžiama teismo sprendimo dalis suponuoja neteisėtą išvadą, jog tik Kauno miesto savivaldybė yra atsakinga už visų automobilių, esančių Kauno mieste, važiuoklių sugadinimus ir su tuo susijusias išlaidas, nesvarbu, kur ir kaip tie sugadinimai atsirado, neatsižvelgiant į tai, ar tam turėjo įtakos ir kiti veiksniai. Teismas neatsižvelgė į bylai labai svarbias aplinkybes, turėjusias esminės reikšmės ginčo dėl tariamo eismo įvykio kilimui ir eigai, bei tinkamai neištyrė byloje pateiktų įrodymų tinkamumo, todėl priėmė iš dalies nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Pažymi, kad teismas neįvertino, jog į pareiškėjo reikalavimą nepagrįstai įtrauktos tiek išlaidos automobilio remontui, tiek pridėtinės vertės mokestis (toliau – ir PVM), nors pareiškėjas nėra pateikęs jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad ginčo automobilio remonto darbai buvo atlikti, o reikalavimas grindžiamas vien tik pareiškėjo sudarytomis preliminariomis sąmatomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1997/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006).

Teigia, jog reikalauta atlyginti suma nepagrįstai įvardyta žalos atlyginimu, kadangi nėra jos sąsajų su duobe. Pareiškėjo pateiktos žalos sąmatos data – 2011 m. gegužės 17 d., nors vairuotojas, kaip nustatyta byloje, įvažiavo į duobę ir 2011 m. balandžio 15 d. (administracinė byla Nr. I-620-414/2012), todėl nėra jos sąsajų būtent su 2011 m. sausio 22 d. įvykiu. Be to, žalos sąmata nėra pasirašyta jokio asmens, todėl ji neturi juridinės galios. Iš pareiškėjo pateiktų dokumentų nėra matyti, jog buvo atskaičiuotas detalių nusidėvėjimas.

Duomenų, patvirtinančių nepriekaištingą ginčo automobilio būklę iki tariamo eismo įvykio, nėra, kaip ir nėra pateiktas teisės aktų numatytas privalomas ginčo transporto priemonės vertinimas. Apskritai net nėra aišku, ar užfiksuoti ginčo transporto priemonės sugadinimai galėjo atsirasti dėl įvažiavimo į ginčo duobę. Byloje neįrodytas priežastinis ryšys (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-2956/2012). Pateikti duomenys nesudaro teisinio pagrindo nustatyti visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų.

Turi būti įrodyta ne tik tai, kad buvo duobė, ne tik tai, kad automobilis apgadintas, bet ir kad apgadinimai, už kuriuos prašoma atlyginti žalą, atsirado būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę. Tokių duomenų byloje nepateikta. Pabrėžia, kad nepateikta jokių dokumentų, kurie pagrįstų, jog vertinant ginčo transporto priemonei tariamai padarytą žalą buvo atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus. Be to, ne tik Kauno miesto savivaldybė yra atsakinga už vietinės reikšmės kelių priežiūrą.

Kauno miesto savivaldybė turi pareigą taisyti (remontuoti) kelius ir siekti užtikrinti saugų eismą juose, šios pareigos ir neginčija, tačiau ji negali būti suabsoliutinta ir bet kokia kilusi žala automobilių vairuotojams neturėtų būti pripažįstama kaip kilusi dėl Kauno miesto savivaldybės neveikimo. Kauno miesto savivaldybė kelių priežiūrą atlieka pagal turimas finansines galimybes. Už lėšų skyrimą ir jų tinkamą panaudojimą yra atsakinga ir Lietuvos automobilių kelių direkcija, o už saugaus eismo užtikrinimą, už laiku uždraustą ar apribotą eismą – ir policijos pareigūnai.

Atsakovas taip pat nesutinka ir dėl 130 Lt išlaidų už teisines paslaugas priteisimo, kadangi pareiškėjo skundas buvo patenkintas iš dalies, priteistiną žalą sumažinant 50 procentų dėl automobilį vairavusio kaltės, tačiau pareiškėjo prašytos priteisti atstovavimo išlaidos už teisines paslaugas visiškai nepagrįstai sumažintos tik 35 procentais.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–2) prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju draudėjas (A. K.) nepateikė dokumentų, patvirtinančių faktines transporto priemonės remonto išlaidas. Nuostolio dydį sudaro darbų, dažymo ir dalių kaina. Remonto sąmatoje būtinos automobilio remonto išlaidos apskaičiuotos be PVM. Pažymi, kad teisę naudotis „Audatex“ programa įgijo nusipirkęs licenciją iš oficialaus „Audatex“ programos atstovo. Įgyvendindamas savo, kaip draudiko, teises ir pareigas, kiekvienam savo darbuotojui – žalų vertintojui suteikė teisę naudotis šia sistema. Kiekvienam žalų vertintojui priskirtas kodas identifikuoja vartotoją, todėl papildomai žalos sąmata nėra pasirašoma. Žalos sąmata jis vadovaujasi nuo sudarymo, o ne nuo jos pasirašymo. Nurodo, kad atsakovas nepagrįstai teigia, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Eismo įvykio metu padaryti transporto priemonės apgadinimai užfiksuoti transporto priemonės techninės apžiūros akte. Atsakovas neginčijo transporto priemonės techninės apžiūros akto, neprašė skirti ekspertizės. Pabrėžia, kad AB „Lietuvos draudimas“ turi teisę vertinti turtą ir kiekvienais metais atlieka savo darbuotojų atestaciją. R. K. yra pareiškėjo darbuotojas, nustatyta tvarka atestuotas, bei turi teisę nustatyti žalą, vertinti transporto priemones. Taigi transporto priemonės apžiūros aktas yra leistinas rašytinis įrodymas, patvirtinantis aplinkybes dėl automobilio sugadinimo. Pažymi, kad atsakovas nepagrįstai siekia perkelti savo pareigą prižiūrėti, taisyti, tiesti ir organizuoti saugų eismą jam nuosavybės teise priklausančiuose keliuose policijos pareigūnams, Lietuvos automobilių kelių direkcijai. Be to, nurodo, kad transporto priemonė buvo apdrausta draudimu išskaitant nusidėvėjimą, todėl, išmokėdamas draudimo išmoką, nuvertino dalis dėl nusidėvėjimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 4–5) prašo priimti sprendimą teismo nuožiūra.

Lietuvos automobilių kelių direkcija nurodo, kad jos teisės ir pareigos su šia byla nėra susijusios, nes nėra atsakinga už Kauno miesto gatvių priežiūrą. Teismo sprendimas, kiek jis susijęs su Lietuvos automobilių kelių direkcija, yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Iš bylos matyti, kad 2011 m. sausio 22 d. apie 20.40 val. trečiajam suinteresuotam asmeniui A. K. priklausantis ir jo vairuojamas automobilis, važiuodamas Kaune, Pramonės pr. (duomenys neskelbtini), buvo apgadintas, jam įvažiavus į jokiais kelio ženklais nepaženklintą 0,15 m gylio, 0,9 m pločio ir 1,2 m ilgio pilną vandens duobę, esančią važiuojamojoje kelio dalyje. Automobilio apgadinimo faktą bei išvardytas šio eismo įvykio aplinkybes patvirtina byloje esantys įrodymai: Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2011 m. sausio 22 d. nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną (kuriame, be kita ko, yra lokalizuotos automobilio patirtų apgadinimų vietos) su policijos pareigūnų nubraižyta eismo įvykio vietos schema, kurioje yra užfiksuota paminėtos duobės buvimo vieta (pažymėtina, kad šiuose įrodymuose yra užfiksuota, kad nei kelio pradžioje, nei betarpiškai prieš nurodytą duobę nebuvo jokių įspėjamųjų apie eismui pavojingą vietą ženklų).

Išvardyti įrodymai jų leistinumo bei patikimumo aspektais nekelia jokių abejonių, o atsakovas nepateikė teismui jokių kitų įrodymų, paneigiančių aptariamas eismo įvykio aplinkybes. Todėl, vertindamas šiuos įrodymus pagal įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnyje, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad paminėtame Kelių policijos valdybos 2011 m. sausio 22 d. nutarime užfiksuotas automobilio apgadinimas atsirado būtent dėl jo įvažiavimo (važiuojant kelio važiuojamojoje dalyje) į paminėtą duobę, t. y. yra susietas tiesioginiu priežastiniu ryšiu su neleistinoje kelio vietoje buvusia automobilių eismo kliūtimi – duobe. Iš to darytina loginė ir teisės taikymo požiūriu pagrįsta išvada, kad institucijos arba asmenys, atsakingi už tai, kad paminėtame kelyje nebūtų tokios kliūties, arba už tai, kad ši kliūtis būtų tinkamai paženklinta įspėjamaisiais ženklais, deliktinės atsakomybės taikymo prasme turi atlyginti paminėto automobilio savininkui (pareiškėjui) jo patirtą turtinę žalą, kuri yra siejama su paminėtais (Kelių policijos valdybos 2011-01-22 nutarime užfiksuotais) automobilio apgadinimais.

Pasisakydama dėl atsakovo teisinės atsakomybės už pareiškėjui padarytą žalą, kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo nurodytu materialinės teisės normų (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 32 p., Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 str. 1, 2 d., Kelių įstatymo 4 str. 3 d.) taikymu byloje nagrinėjamoje situacijoje, pažymi, kad kiekviena iš išvardytų normų atskirai ir jų visuma nustato atsakovo kaip vietinės reikšmės kelių ir gatvių valdytojo (savininko) atsakomybę už tinkamą jo valdomų kelių priežiūrą ir saugaus eismo juose organizavimą. Deliktinės atsakomybės taikymo prasme tai reiškia, kad būtent atsakovas yra atsakingas už žalos, atsiradusios dėl jo priežiūroje esančių kelių ir gatvių trūkumų, atlyginimą (CK 6.266 str.). Tokio materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo panašiose faktinėse situacijose yra laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje (teismo išplėstinės kolegijos 2014-07-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014). Todėl kolegija pripažįsta būtina vadovautis tokiomis teisės aiškinimo taisyklėmis ir šioje administracinėje byloje (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., ABTĮ 13 str.).

Kalbant apie atsakovo atsakomybę prieš paminėtą žalą automobilio savininkui A. K. atlyginusį pareiškėją (toks žalos atlyginimo faktas bei draudimo santykiai tarp pareiškėjo (draudiko) ir trečiojo suinteresuoto asmens A. K. (draudėjo) byloje nėra kvestionuojami ir patvirtinti byloje esančiais pirmosios instancijos teismo aptartais įrodymais), pasakytina, kad ji yra nustatyta CK 6.1015 straipsnio, kurio taikymas byloje nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismo aptartas išsamiai ir teisingai. Todėl kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytiems argumentams, sutinka su teismo padaryta išvada, kad dėl paminėto eismo (draudžiamojo) įvykio atsiradusi žala (CK 6.249 str. 1 d. taikymo prasme – nuostoliai) atsakovo turi būti atlyginta pareiškėjui.

Pasisakydama dėl iš atsakovo priteistinos žalos dydžio, kolegija pirmiausia pažymi, kad tai yra fakto nustatymo klausimas, kuris teismo turi būti sprendžiamas pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatytą taisyklę, skelbiančią, jog jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Taip pat teismas turi vadovautis įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisyklėmis, nurodytomis ABTĮ 57 straipsnyje. Šiame kontekste pažymėtina, kad byloje esantys pareiškėjo (Transporto žalų) žalų vertintojo R. K. surašyti Transporto priemonės techninės apžiūros ir papildomos techninės apžiūros aktai (I t., b. l. 13, 14) bei to paties vertintojo 2011 m. gegužės 17 d. sudaryta žalos sąmata Nr. 1143844 (I t., b. l. 15-18) ABTĮ 57 straipsnio taikymo požiūriu laikytini leistinais ir tinkamai įrodymais. Šie įrodymai neturi akivaizdžių tarpusavio prieštaravimų. Juose užfiksuoti automobilio apgadinimai pagal jų lokalizaciją gali būti siejami su paminėtame Kelių policijos valdybos 2011 m. sausio 22 d. nutarime nurodytais apgadinimais. Atsakovo teigimai, kad paminėtoje sąmatoje išvardyti darbai gali būti siejami ir su kitų draudžiamųjų įvykių metu (2010-09-07 ir 2011-04-15) to paties automobilio patirtais apgadinimais, turi tik prielaidų pobūdį ir atsakovo nepatvirtinti jokiais įrodymais. Šiame kontekste pažymėtina, kad atsakovas buvo gavęs pareiškėjo 2010 m. lapkričio 23 d. pretenziją (dėl su 2010-09-07 draudžiamuoju įvykiu sietinos išmokos atlyginimo) ir 2011 m. rugsėjo 28 d. pretenziją (dėl su 2011-04-15 draudžiamuoju įvykiu sietinos išmokos atlyginimo). Todėl laikytina, kad jis turėjo visą su šiais įvykiais sietiną informaciją, t. y. objektyviai galėjo pateikti arba nurodyti teismui įrodymus, patvirtinančius jo nurodytą šių įvykių sąsają su ginčo draudžiamuoju įvykiu 2011 m. sausio 22 d. Tačiau to atsakovas nepadarė. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais dėl pirmosios instancijos teismo netinkamo įrodymų įvertinimo.

Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo atlikto 200 Lt dydžio išlaidų paskirstymo tarp pareiškėjo ir atsakovo, kolegija, sutikdama su apeliaciniame skunde šiuo klausimu nurodytais argumentais ir jų nekartodama, vadovaudamasi ABTĮ 44 straipsnyje nustatytomis išlaidų paskirstymo taisyklėmis, mažina pareiškėjui iš atsakovo priteistą išlaidų sumą iki 100 Lt.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą pakeisti, sumažinant iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės pareiškėjui akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ priteista išlaidas už teisines paslaugas iki vieno šimto litų (100 Lt). Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Veslava Ruskan