2K-10-696/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-10-696/2015

Teisminio proceso Nr. 1-92-1-00072-2013-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.26.2.1.

1.2.30.5.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislovo Ranonio, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Vytauto Piesliako, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. U. kasacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 2 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 28 d. nutarties.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 2 d. nuosprendžiu E. U. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 310 straipsnį 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda; 284 straipsnio 1 dalį 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta gautinė subendrinta 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 68 straipsnio 1 dalimi, E. U. taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas vieneriems metams naudotis specialia teise laikyti ir nešioti šaunamąjį ginklą.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 dalimis, šaunamasis ginklas Heckler Koch USP, 9 x 19 kalibro, gamyklinis Nr. 24095401, su dėtuve ir 6 vienetais 9 x 19 kalibro šoviniais konfiskuoti kaip nusikaltimo padarymo įrankiai ir perduoti ginklų fondui.

Leidimas laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 0003130 perduotas saugoti jį išdavusiai institucijai – Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui.

Nukentėjusiajai G. V. iš E. U. priteista 378 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Iš E. U. į valstybės biudžetą priteista 33,75 Lt turėtų pašto išlaidų.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 28 d. nutartimi nuteistojo E. U. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

E. U. nuteistas už tai, kad:

žiauriai elgėsi su gyvūnu, t. y. 2013 m. kovo 18 d., apie 13.45 val., prie daugiabučio namo, esančio Švenčionėliuose, (duomenys neskelbtini), panaudodamas savo legaliai (leidimas laikyti ir nešioti ginklus Nr. (duomenys neskelbtini)) turimą šaunamąjį ginklą – pistoletą Heckler Koch USP (ginklas 9 x 19 kalibro, B kategorijos, gamyklinis Nr. 24095401), vieną kartą šovė į G. V. priklausantį šunį – mišrūną vardu B. ir pataikė jam į nugarą ties 10 krūtinės slankstelio ketera, padarydamas aortos ir stuburo tarp 13 ir 14 krūtinės slankstelių plyšimus, nuo kurių šuo nukraujavo ir nugaišo vietoje, taip žiauriai elgėsi su gyvūnu;

pažeidė viešąją tvarką, t. y. anksčiau nurodytu laiku ir aplinkybėmis, turėdamas tyčią pažeisti viešąja tvarką, viešoje vietoje, prie daugiabučio namo, esančio Švenčionėliuose, (duomenys neskelbtini), kur bent kuriuo metu galėjo atsirasti praeivių, girdint daugiabučio gyvenamojo namo gyventojams, neturėdamas apibrėžto tikslo ir teisėto pagrindo panaudoti šaunamąjį ginklą, įžūliais veiksmais – neleistinu, akivaizdžiai agresyviu ir moralės požiūriu nepriimtinu, aplinkinius šokiruojančiu elgesiu, panaudodamas savo legaliai (leidimas laikyti ir nešioti ginklus Nr. (duomenys neskelbtini)) turimą šaunamąjį ginklą – pistoletą Heckler Koch USP (ginklas 9 x 19 kalibro, B kategorijos, gamyklinis Nr. 24095401), vieną kartą šovė į G. V. priklausantį šunį – mišrūną vardu B. ir pataikė jam į nugarą ties 10 krūtinės slankstelio ketera, padarydamas aortos ir stuburo tarp 13 ir 14 krūtinės slankstelių plyšimus, nuo kurių šuo nukraujavo ir nugaišo vietoje; taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Kasaciniu skundu nuteistasis E. U. prašo panaikinti nuosprendį bei nutartį ir jį išteisinti jo veiksmuose nesant nusikalstamos veikos sudėties.

Skunde nurodoma, kad BK 310 straipsnyje įtvirtinta atsakomybė už dvi alternatyvias veikas. Vienu atveju baudžiamoji atsakomybė už žiaurų elgesį su gyvūnu atsiranda tik kilus straipsnio dispozicijoje nurodytiems padariniams (materiali nusikalstama veika) – kai dėl kaltininko žiauraus elgesio gyvūnas žūna arba būna suluošinamas, kitu atveju atsakomybė atsiranda už gyvūno kankinamą ir tada kokių nors padarinių atsiradimas nėra būtinasis požymis. Šios veikos gali būti padaromos tik tyčia, kai straipsnio dispozicijoje nurodyti kaltininko veiksmai nėra nulemti objektyviai egzistuojančiu (pateisinamu) būtinumu žaloti ar žudyti gyvūną.

Pasak kasatoriaus, BK 310 straipsnyje vartojama sąvoka kankinimas turi būti suprantama kaip itin žiaurus elgesys su gyvūnu, t. y. kankinimo atveju kaltininko elgesys su gyvūnu pagal veiksmų trukmę, apimtį, kryptingumą, naudojamus įrankius ir panašiai, neabejotinai turi viršyti visuomenėje suvokiamo paprasto žiauraus elgesio ribas.

Taip pat kasatorius pažymi, kad pagal teismų praktiką nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai bylose, vienkartinis šovimas iš pistoleto, nepriklausomai nuo tokio poelgio laiko, vietos, motyvų, tikslų ir panašiai, nėra pripažįstamas kaip nužudymas ar sveikatos sutrikdymas, padarytas kankinant, todėl analogiškai turėti būti vertinami ir veiksmai prieš gyvūną, t. y. staigus, vienkartinis, trumpalaikis poveikis į šuns kūną negali būti vertinamas kaip kankinimas. Aplinkybė, kiek intensyviai ir ilgai šuo po patirto sužalojimo jautė skausmą, vertinant kaltininko atliktus veiksmus žiaurumo lygio prasme, nėra reikšminga.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės neatsakė į šią teisės aiškinimo problemą, išdėstytą apeliaciniame skunde, ignoravo jo argumentus, kad jis tikrai nesiekė nei nušauti šunį, nei jį kankinti, o vien padariniai – gyvūno mirtis – negali būti vertinami kaip kankinimas.

Pasak kasatoriaus, iš nuosprendžio neaišku, kuo remiantis teismas padarė išvadą, kad E. U. sąmoningai šovė į šunį ir tikėjo į jį pataikysiąs. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo atmetė nuoseklius kasatoriaus teiginius, jog jis neturėjo tikslo nušauti šunį, o tik jį atbaidyti, kad šis jo nepultų ir nekeltų pavojaus sveikatai. Kasatorius pažymi, kad jam išėjus iš laiptinės šuo buvo automobilių stovėjimo aikštelėje ir jį pamatęs ėmė loti, puolė vytis, vijosi apie 20 metrų ir puldinėjo, kasatorius mėgino jį nubaidyti kojomis, nes šeimininkė iš karto nepasirodė, šuo darėsi vis agresyvesnis. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad šuo norėjo pažaisti, nors veterinaras buvo nurodęs, kad šuo galėjo vytis kasatorių iš keršto. Kasatorius nesutinka, kad šuns veiksmai, kuris vejasi ir loja, puldinėja ir darosi agresyvesnis, gali būti vertinami kaip šuns noras pažaisti. Teismai, nesiaiškindami šuns veislės, jo agresyvumo, turėjo išankstinę nuostatą prieš kasatorių. Skunde akcentuojama, kad įstatymu yra uždrausta 10 mišrūnų rūšių laikymas dėl jų agresyvumo.

Teismai ignoravo, kad šuns šeimininkui taip pat yra keliami reikalavimai nepaleisti šuns be antsnukio, pavadėlio, kad šeimininkas turi pareigą užtikrinti aplinkinių saugumą, kad už tai, jog nesilaiko tokių reikalavimų, G. V. jau buvo bausta administracine tvarka. Skunde tvirtinama, kad teismas nevertino, kad šeimininkė šunį paleido be antsnukio, kad buvo grėsmė kasatoriaus sveikatai dėl šuns agresyvumo, tą patvirtino liudytojai A. B. ir J. Ž., teismas taip pat nesiaiškino šuns veislės, jo galimo agresyvumo, ignoravo faktą, kad per 2012 metų 9 mėnesius buvo apkandžioti net 5354 asmenys.

Pasak nuteistojo, teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 284 straipsnio 1 dalį. Įvykio metu jokie pašaliniai asmenys nematė įvykio, todėl nieko nebuvo galima šokiruoti.

Teismas rėmėsi tik prielaida, kad bet kuriuo momentu galėjo eiti žmonės, todėl jie būtų buvę šokiruoti. Nors pagal BK 284 straipsnį baudžiamojon atsakomybėn asmuo gali būti traukiamas tik konstatavus, kad visuomenės rimtis ir tvarka buvo realiai sutrikdyti. Kasatorius nurodo teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-397/2005, 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009) ir teigia, kad visuomenės tvarkos ir rimties sutrikdymu yra tokie veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šias pasekmes, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai.

Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad realių padarinių, numatytų straipsnio dispozicijoje, šiuo atveju neatsirado. Skunde nesutinkama ir tuo, kad teismai jo veikas vertino kaip sutaptį tarp BK 310 ir 284 straipsnio 1 dalies.

Kasatorius mano, kad teismai nepagrįstai konstatavo, kad jam nebuvo būtinojo reikalingumo saugoti savo sveikatos tokiu būdu, kurį jis pasirinko. Teismas turėjo taikyti ne BK 31 straipsnį, o BK 28 straipsnį, nes kasatorius teigia gynęsis nuo šuns, kuris jį puolė ir galėjo sužaloti. Taigi jo veiksmuose nebuvo tyčios padaryti jam inkriminuotas veikas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Loreta Pikelienė prašo kasacinį skundą atmesti.

Pasak prokurorės, žiaurus elgesys su gyvūnais pasireiškia visuomenėje netoleruotinais ir būtinumu nepagrįstais veiksmais, kuriais išreiškiamas nepateisinamas negailestingumas ir savivalė prieš gyvūnus. Ši veika gali pasireikšti tiek tęstiniais veiksmais, tiek ir vienkartiniu poelgiu, pavyzdžiui, veiksmu, kuriuo gyvūnui tiesiogiai atimama gyvybė arba jis suluošinamas.

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo ištirti visi byloje surinkti duomenys: apklausti nukentėjusioji G. V., liudytojai A. B., A. J., A. K., J. Ž., ištirti rašytiniai bylos įrodymai. Nustatyta, kad G. V., įėjusi į laiptinę, atsegė šuns pavadėlį, tuo metu iš laiptinės išėjo E. U., o šuo lodamas nubėgo paskui jį į lauką. Šuns šeimininkė nuėjo iš paskos, tačiau lauke buvo slidu ir paskui juos nespėjo. Nors kasatorius teigia neturėjęs tyčios nušauti šunį, tačiau jo veiksmai paneigia šį teiginį. Prokurorė mano, kad, norėdamas išgąsdinti šunį, jis galėjo šauti į viršų, tačiau šovė į šunį. Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad po šūvio gyvūnas kankinosi 5–7 minutes, kol nukraujavo. Pasak prokurorės, šiuo atveju žiaurumo požymį atskleidžia tos aplinkybės, kad kasatorius šovė į jauną nedidelį šunį, kuris suaugusiam vyrui ne tik nekėlė grėsmės sveikatai, bet ir apskritai nekėlė grėsmės.

Prokurorė teigia, kad kankinimo požymio sistemiškai aiškinti, kaip nurodoma BK 129, 135, 138 straipsniuose, nėra pagrindo, nes skirtingi nusikalstamų veikų objektai.

Atsiliepime nurodoma, kad vieša vieta teismų praktikoje aiškinama, kaip vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, būtent: gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties bei netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikalstamos veikos darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų. Taigi vieša vieta nėra tik gatvės, aikštės, parkai, stadionai, įmonės, įstaigos ir organizacijos, darželiai, mokyklos, prekybos centrai, taip pat restoranai, kavinės, klubai bei kitos pasilinksminimo vietos, bet ir sporto klubai, pataisos namų bendrojo naudojimo patalpos, namo kiemai ir laiptinės, net ir privačioje vietoje – bute atlikti kaltininko veiksmai, jeigu jie sutrikdo to namo gyventojų rimtį, ar privačiame name, kuriame švenčiamos šventės, įsibrovę nekviesti svečiai sukelia muštynes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-398/2006, 2K-159/2009, 2K-241/2009). Dėl to, pasak prokurorės, E. U., šaudamas viešoje vietoje iš pistoleto į šunį, sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, nes viduryje dienos, viešoje vietoje, šalia daugiabučio namo, kur bet kuriuo metu galėjo eiti žmonės, savo įžūliais veiksmais, panaudodamas šaunamąjį ginklą be tikslo ir teisėto pagrindo, šovė į kaimynės šunį ir taip padarė BK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką. Nukentėjusioji G. V., bei liudytojas A. J. parodė, kad buvo šokiruoti tokio E. U. elgesio, šį įvykį aptarinėjo kaimynai.

Prokurorė nesutinka, kad šūvis nesukėlė jokio pavojaus, nes šalia tuo metu nieko nebuvo, kad ginklas buvo panaudotas dėl būtinojo reikalingumo. Pasak prokurorės, svarbu, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu galėjo atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirtų grėsmę ar nepatogumų.

Prokurorė mano, kad nepagrįstas nuteistojo teiginys, jog teismai turėjo taikyti BK 28 straipsnį. G. V. šuo neturėjo vienerių metų, buvo mažas, svėrė apie 5 kilogramus, įvykio metu E. U. avėjo auliniais batais, taigi toks šuo negalėjo jo užpulti, išgąsdinti ar sutrikdyti jo sveikatos, o tik norėjo pažaisti, be to, šuns šeimininkė buvo netoliese. Taigi nuteistojo veiksmai neatitinka būtinosios ginties sąlygų, nes nenustatyta, kad jam grėsė koks nors realus ir akivaizdus pavojingas kėsinimasis.

Nuteistojo E. U. kasacinis skundas iš dalies tenkintinas

Dėl E. U. nuteisimo pagal BK 310 straipsnį

Kasatorius ginčija nuteisimą pagal BK 310 straipsnį, teigia, kad jo veiksmai buvo nulemti būtinybės apsiginti nuo puolančio agresyvaus šuns.

BK 310 straipsnis įtvirtina baudžiamąją atsakomybę tam, kas žiauriai elgėsi su gyvūnu, jeigu dėl to gyvūnas žuvo arba buvo suluošintas, arba kankino gyvūną. BK 310 straipsnis įtvirtina du objektyviuosius alternatyvius nusikalstamos veikos požymius, t. y. žiaurus elgesys su gyvūnu, jeigu dėl to gyvūnas žuvo arba buvo suluošintas, ir gyvūno kankinimas. Nagrinėjamoje byloje E. U. buvo inkriminuotas ne kankinimo požymis, bet žiauraus elgesio su gyvūnu, jeigu dėl to gyvūnas žuvo, požymis. Taigi visi nuteistojo teiginiai, susiję su netinkamu kankinimo požymio aiškinimu, netinkamu įstatymo taikymu jo veiksmams, neturi reikšmės nagrinėjamai bylai, nes kaltinimai dėl šio požymio pareikšti nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas, nepasisakydamas dėl kankinimo požymio, baudžiamojo proceso nuostatų nepažeidė, nes teismas neturėjo pareigos aiškinti požymio, pagal kurį nuteistajam nebuvo pateiktas kaltinimas, taikymo klausimus.

E. U. buvo nuteistas už žiaurų elgesį su gyvūnu, dėl kurio gyvūnas žuvo, t. y. už tai, kad jam šovus į šunį šis nuo šūvio nukraujavo ir žuvo. Byloje neginčytinai nustatyta, kad šuo žuvo nuo šūvio, paleisto iš E. U. šaunamojo ginklo. Teismai konstatavo, kad šūvis į šunį turi būti įvertintas kaip žiaurus elgesys su gyvūnu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad žiaurus elgesys su gyvūnu gali pasireikšti tiek tęstiniais veiksmais, tiek vienkartiniu poelgiu. Šūvis iš šaunamojo ginklo gyvūnui į nugarą iš nedidelio atstumo, nesant rimto pagrindo, atsižvengus į gyvūno dydį, neabejotinai suvokiant, kokius padarinius toks veiksmas gali sukelti gyvūnui, t. y. kad jis bus rimtai sužeistas, išgyvens skausmus ir, tikėtina, žus, šioje situacijoje pagrįstai buvo įvertintas kaip žiaurus elgesys su gyvūnu.

Kasatorius byloje nuo pat pradžių kėlė būtinojo reikalingumo klausimą, teigdamas, kad jis buvo priverstas tokiu būdu, t. y. šaudamas į šunį, gintis nuo jį užpuolusio agresyvaus šuns. Būtinojo reikalingumo situacija atsiranda tada, kai baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms kyla pavojus. Šiuo atveju, pasak kasatoriaus, pavojus kilo jo sveikatai. Galima su tuo sutikti. Tačiau to nepakanka, kad būtų eliminuota atsakomybė už žalą. BK 31 nustato, kad būtinasis reikalingumas yra teisėtas tik tuo atveju, kai kilęs pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis. Šūvis į šunį turi būti vienintelis būdas išvengti padarinių kasatoriaus sveikatai. Teisėjų kolegija dėl to labai abejoja, turėdama galvoje gyvūno amžių, svorį, dydį, tą aplinkybę, kad šuo buvo kaimynės ir kasatorius jį matė ne pirmą kartą ir, tikėtina, anksčiau su juo buvo susidūręs. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs šuns amžių, svorį, ūgį, t. y. fizines savybes, padarė pagrįstą išvadą, kad realiai toks šuo tomis aplinkybėmis negalėjo užpulti kasatoriaus, išgąsdinti jį ar sutrikdyti sveikatą, t. y. sukelti jo sveikatai realią grėsmę. Teisėjų kolegija laiko, kad jei ir galėjo šuo kėsintis apkandžioti kasatorių, tai apsiginti kasatorius galėjo ir kitais būdais – nenušaudamas gyvūno. Taigi nėra antros būtinojo reikalingumo sąlygos. Dėl to nėra pagrindo kalbėti apie būtinąjį reikalingumą, kaip aplinkybę, šalinančią kasatoriaus baudžiamąją atsakomybę.

Dėl E. U. nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį

Šioje byloje kasatorius pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad turėdamas tyčią pažeisti viešąja tvarką, viešoje vietoje, prie daugiabučio namo, esančio Švenčionėliuose, (duomenys neskelbtini), kur bet kuriuo metu galėjo atsirasti praeivių, girdint daugiabučio gyvenamojo namo gyventojams, neturėdamas apibrėžto tikslo ir teisėto pagrindo panaudoti šaunamąjį ginklą, įžūliais veiksmais – neleistinu, akivaizdžiai agresyviu ir moralės požiūriu nepriimtinu, aplinkinius šokiruojančiu elgesiu, panaudodamas savo legaliai turimą šaunamąjį ginklą – pistoletą Heckler Koch USP, vieną kartą šovė į G. V. priklausantį šunį – mišrūną vardu B. ir pataikė į jį, dėl to šuo nukraujavo ir nugaišo vietoje.

BK 284 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys;

2) grasinimai;

3) patyčios;

4) vandališki veiksmai. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, dėl kurio sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, įžūlūs veiksmai su gyvūnais ar prieš juos, kitokie veiksmai, dėl kurių aplinkiniai pasijuto šokiruoti ar pažeminti, tai gali būti trukdymas kitiems žmonėms ilsėtis, dirbti ir pan. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, neturi reikšmės veikos padarymo motyvai.

Jie gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį nulemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Nusikaltimo padarymo vieta – yra viešoji vieta. Viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems.

Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Nors šis BK straipsnis saugo tokią vertybę kaip viešoji tvarka ir rimtis, tačiau dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249/2009). Viešosios tvarkos pažeidimo padariniu gali būti ir gyvūnų sužalojimai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-25/2013). Tam, kad veiką būtų galima laikyti nusikaltimu ir kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, yra būtinas šio nusikaltimo sudėtyje įtvirtintų padarinių kilimas.

BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, t. y. dėl kaltininko veiksmų, kuriais demonstruojama nepagarba aplinkiniams, kyla baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai – sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Asmeniui nuteisti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti tyčinę kaltę, t. y. asmuo suvokia, kad viešoje vietoje daro veiksmus, kurie yra įžūlūs, nepriimtini, numato, kad dėl to bus pažeista viešoji tvarka ar rimtis, ir nori ją pažeisti arba yra abejingas galimiems padariniams.

Šioje byloje kasatorius viešoje vietoje gyvūnui jį persekiojant iš šaunamojo ginklo paleido vieną šūvį į šunį. Veika iš tiesų vyko viešoje vietoje. Tai, kad nusikaltimas padarytas viešoje vietoje, teisėjų kolegijai abejonių nekelia, nes jis padarytas gyvenamojoje aplinkoje, arti gyvenamųjų namų. Pasak kasatoriaus, veikos motyvas – apsiginti nuo šuns puolimo. Pažeisti viešąją tvarką motyvo ir noro nebuvo. Pats veiksmo vertinimas nėra vienareikšmis. Viskas priklauso nuo veikos padarymo aplinkybių. Jei į šunį būtų šauta be jokios aiškios priežasties, tokia veika, be abejo, būtų laikoma įžūliu elgesiu. Tačiau kasatorius pateikia veikos padarymo priežastį – jis gynėsi. Tokioje situacijoje jo veiksmas gali būti vertinamas kaip nepateisinamas ir įžūlūs gyvūno atžvilgiu, bet ne viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymo, nepagarbos aplinkiniams demonstravimo požiūriu.

Kaip jau minėta, BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis materiali. Teismai konstatavo, kad kasatorius demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, tačiau nedetalizavo, kuo pasireiškė viešosios tvarkos sutrikdymas. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta, kad veika padaryta „prie namo, kur bent kuriuo metu galėjo atsirasti praeivių, girdint daugiabučio gyvenamojo namo gyventojams“. Tačiau vien to, kad toje vietoje galėjo atsirasti praeivių, o aplinkiniai išgirdo šūvį, nepakanka faktui konstatuoti, kad viešoji tvarka ar rimtis buvo sutrikdyta. Tuo tarpu konkrečių duomenų, kad kasatoriaus veika (šūviu) buvo sudaryti nepatogumai kitiems žmonėms, jie buvo išgąsdinti, šokiruoti, išskyrus šuns savininkę, byloje nėra. Todėl kolegija daro išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad E. U. veiksmuose buvo BK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtis.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 2 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 28 d. nutartį.

Panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalį dėl E. U. nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir šią bylos dalį nutraukti.

Panaikinti bausmių bendrinimą vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu.

Kitą Švenčionių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 2 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 28 d. nutarties dalį palikti galioti.

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Aldona Rakauskienė

Vytautas Piesliakas