A-790-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-790-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03811-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. A. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. A. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1–9), kurį patikslino (I t., b. l. 24–31, 52–58, 86–92), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5803 „Dėl prašymo“ ir 2013 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6614 „Dėl 2013 m. rugsėjo 26 d. pareiškimo“; 2) įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) išmokėti neteisėtai sumažintos ir neišmokėtos senatvės pensijos dalį – 3 628,24 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kad jo pensija neteisėtai buvo mažinama remiantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalimi, dėl kurio taikymo buvo neišmokėta 3 628,24 Lt. Jeigu senaties terminą praleido, prašė teismo jį atnaujinti, pažymėdamas, kad teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai. Kita vertus, teigė, kad nepraleido 3 metų apskundimo termino. Apie pensijos mažinimą galėjo sužinoti ne anksčiau nei 2010 m. sausio 10 d., nes pensijos pervedimo diena yra kiekvieno mėnesio 10 diena arba vėliau. Faktiškai pensiją už 2010 m. sausio mėn. pasiėmė tik 2010 m. kovo 21 d. Pensija buvo mažinama neproporcingai, sumažintos išmokos grąžinamos taip pat neproporcingai. Pareiškėjo teigimu, Laikinasis įstatymas prieštarauja Konstitucijai, ypač jos 23, 29 straipsniams, teisinės ir demokratinės valstybės principui.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 139–141; II t., b. l. 5–8) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodė, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. sausio mėn. Pareiškėjui senatvės pensija 2010–2011 m. mažinta tik pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, nes nedirbo ir neturėjo draudžiamųjų pajamų. Pareiškėjas su skundu dėl pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį sumažintos pensijos kreipėsi praleidęs Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) nustatytą terminą, todėl VSDFV pagrįstai atsisakė nagrinėti jo skundą. Pareiškėjas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo VSDFV procedūra nepasinaudojo.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 135–137, 158–159) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV Vilniaus skyrius nurodė, kad, mokėdamas senatvės pensiją Laikinojo įstatymo nustatyta tvarka, veikė teisėtai. Pareiškėjas Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu nedirbo, todėl senatvės pensija nebuvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimu (II t., b. l. 46–50) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas panaikino VSDFV 2013 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5803 ir 2013 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6614; atmetė kitą skundo dalį.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies pagal Laikinąjį įstatymą teisėtumo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Teismas vadovavosi nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 1 dalimi, kurios galiojo iki 2011 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija, 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Taigi pareiškėjo senatvės pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju VSDFV Vilniaus skyrius pareiškėjo valstybinę socialinio draudimo pensiją perskaičiavo remdamasis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjas nedirbo ir neturėjo draudžiamųjų pajamų, todėl jo pensija, priešingai nei teigė pareiškėjas, nebuvo perskaičiuota Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Teismas taip pat vadovavosi Pensijų įstatymo 45 straipsniu (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.), Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 32 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 8 d.) (toliau – ir Nuostatai) 103 punktu, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014.

Teismas nustatė, kad pirmoji dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies taikymo senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl nuo šios datos skaičiuotinas terminas kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, dėl senatvės pensijos mokėjimo. Teismas pareiškėjo 2013 m. balandžio 5 d. prašymą laikė kreipimusi į VSDFV Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme, todėl padarė išvadą, kad pareiškėjas praleido nagrinėjamu atveju taikytiną 3 metų terminą skundui VSDFV dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo (veiksmų), mokant dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies taikymo perskaičiuotą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją.

Todėl VSDFV iš esmės pagrįstai 2013 m. rugpjūčio 30 d. sprendime Nr. (6.5) I-5803 konstatavo, kad pareiškėjas praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, ir atsisakė nagrinėti pareiškėjo pateiktą skundą. Vis dėlto, šiuo sprendimu VSDFV, viena vertus, atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą, tačiau, kita vertus, pažymėjo, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. balandžio 17 d. raštas Nr. (10.1)3-48150 yra informacinio pobūdžio, kuriuo pareiškėjui pateikta išsami ir teisinga informacija apie pensijos mokėjimą 2010–2011 m.;

VSDFV teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies. Taigi teismas pastebėjo, kad ginčo sprendime VSDFV, nors ir konstatavo, kad pareiškėjas skundą padavė praleidęs terminą, dėl to nurodė, jog atsisako jį nagrinėti, tačiau tuo pačiu išreiškė savo poziciją ir valią dėl pareiškėjo keliamo ginčo, t. y. kad nėra teisinio pagrindo išmokėti neišmokėtą pensijos dalį. Tai leido teismui padaryti išvadą, kad VSDFV iš esmės išnagrinėjo pareiškėjo skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, todėl kliūčių ginčą nagrinėti teisme nėra. VSDFV 2013 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas Nr. (6.5) I-5803 ir 2013 m. spalio 9 d. sprendimas Nr. (6.5) I-6614 naikintini dėl jų neaiškumo (dviprasmiškumo), kai, nepaisant to, kad suformuluojami sprendimai atsisakyti nagrinėti skundą, tačiau tuo pačiu pasisakoma (išreiškiama valia) ir dėl ginčo esmės, taip iš dalies lemiant teisinio neapibrėžtumo situaciją.

Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus pateiktų duomenų apie pareiškėjui mokėtos pensijos dydžio apskaičiavimą 2010–2011 m. Ginčo laikotarpiu, kaip ir šiuo metu, ribinis pensijos dydis buvo 650 Lt (Laikinojo įstatymo 3 str. 1 d.). Pareiškėjo senatvės pensija viršijo 650 Lt, todėl pagrįstai buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį. Konstitucinis Teismas, tirdamas Laikinojo įstatymo normų atitiktį Konstitucijai, konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo sudarytos prielaidos sumažinti paskirtas senatvės pensijas, buvo nustatytas valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai dėl sunkios ekonominės, finansinės padėties neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti, taikytas laikinai ir nepažeidžiant iš konstitucinių proporcingumo, lygiateisiškumo principų kylančių reikalavimų, be to, numačius kompensuoti dėl šių pensijų sumažinimo atsiradusius praradimus. Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Teismas konstatavo, kad, remiantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį pareiškėjui pensija sumažinta pagrįstai ir teisėtai, todėl nėra pagrindo patenkinti skundo reikalavimo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus įpareigojimo išmokėti pareiškėjui sumažintos ir neišmokėtos senatvės pensijos dalį – 3 628,24 Lt.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 56–63) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, padarė išvadą, jog pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį pensija sumažinta pagrįstai ir teisėtai, todėl nepatenkino skundo reikalavimo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus įpareigojimo išmokėti sumažintos ir neišmokėtos senatvės pensijos dalį – 3 628,24 Lt. Teigia, jog dėl savo amžiaus ir ligų gali ir nesulaukti pensijos kompensacijos. Jeigu teismas negali ar neturi teisės priteisti neteisėtai ir nepagrįstai atimtos senatvės pensijos dalies, tada prašo konstatuoti juridinę reikšmę turintį faktą, kad valdžia jam skolinga 3 628,24 Lt senatvės pensijos, jog po mirties laidojimo išlaidoms padengti nepriemoką galėtų gauti jo palikuonys. Šiuo atveju prašo vadovautis Civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 2 dalies 9 punktu. Senatvės pensija yra jo asmeninio turto dalis ir negali dingti be jo asmeninės valios, tuo labiau negali būti atimta be kaltės, prievartos tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš bylos matyti, kad pareiškėjas siekia atgauti jam paskirtos ir dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies (kuri paminėtu Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu buvo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai) taikymo 2010-2011 m. laikotarpiu sumažintos senatvės pensijos dalį. Atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, nagrinėjamai bylai, be kita ko, yra reikšminga nustatyti, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Pasisakydama pastaruoju klausimu, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –ir ABTĮ) 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į atsakovo VSDFV 2013 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo turinį (šiame sprendime VSDFV nors ir nurodė, kad atsisako nagrinėti pareiškėjo skundą dėl pensijos nepriemokos grąžinimo, tačiau kartu nurodė, kad jo teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies), remdamasis paminėta administracinių teismų praktika, padarė teisingą išvadą, jog šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismo teisingai nustatytas (aptartas) pareiškėjo skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Todėl teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti sumažintos ir neišmokėtos senatvės pensijos dalį teismo galėjo (turėjo) būti nagrinėjamas iš esmės.

Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjui paskirtos senatvės pensijos sumažinimas vyko, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pastaroji aplinkybė (paminėtas Konstitucinio Teismo konstatavimas) teisės taikymo, tuo pačiu ir Konstitucijos tiesioginio taikymo, prasme reiškia, kad pareiškėjo teismui skundžiamas pensijos sumažinimas administracinio teismo negali būti pripažintas neteisėtu, t. y. priešingas pareiškėjo teigimas negali būti pripažintas pagrįstu. Todėl kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytiems argumentams (jų nekartodama), sutinka su teismo padaryta išvada apie šio pareiškėjo skundo reikalavimo nepagrįstumą. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl kitų pareiškėjo skundo reikalavimų iš esmės nėra reikšminga teisingam nagrinėjamo ginčo išsprendimui, todėl kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą iš esmės teisingu ir pagrįstu.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo J. A. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė