A-2592-624/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2592-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01982-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 22

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugpjūčio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo F. P. (F. P.) skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno apygardos probacijos tarnybai, V. P. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas F. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 8–12) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas; Kauno AVPK) Migracijos skyriaus (toliau – ir Migracijos skyrius) 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. 20-12-SP24-83 Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio F. P. grąžinimo į (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas).

Paaiškino, kad skundžiamas Sprendimas priimtas neatsižvelgus į tai, jog Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi byloje Nr. T-1065-810/2014 patvirtintas lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-ojo sektoriaus 2014 m. lapkričio 18 d. nutarimas Nr. 93-842 taikyti nuteistajam F. P. lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos. Minėta teismo nutartimi pareiškėjui yra taikyti įpareigojimai – per visą lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laiką dalyvauti elgesio pataisos programoje ir per visą lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų.

Atsakovas, prieš priimdamas skundžiamą sprendimą, privalėjo įvertinti pareiškėjo situaciją t. y. ar jis objektyviai galės įvykdyti sprendimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, kai jam yra skirti lygtinio paleidimo įpareigojimai. Pažymėjo, kad nuteistasis, pažeidžiantis lygtinio paleidimo sąlygas, pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nuostatas, vėl gali būti pasiųstas į pataisos įstaigą atlikti likusią laisvės atėmimo bausmės dalį. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neturėjo jokio tikslo gyventi Lietuvos Respublikoje neteisėtai be galiojančios vizos ar leidimo gyventi.

Tačiau pasibaigus vizos galiojimo laikui, pareiškėjas leidimo gyventi Lietuvoje negalėjo gauti dėl objektyvių priežasčių, kadangi buvo įkalintas pagal 2013 m. spalio 21 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį. Tvirtino, jog pareiškėjo atžvilgiu pritaikyta poveikio priemonė – įpareigojimas išvykti iš šalies – nėra proporcinga pagrįstiems administravimo tikslams. Atkreipė dėmesį, kad pagal Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos, ratifikuotos Lietuvos Respublikos Seime 1995 m. liepos 3 d., 2 straipsnio 1 dalį, 8 straipsnio 1 dalį, 9 straipsnio 1 dalį, valstybės dalyvės privalo gerbti ir garantuoti visas šioje konvencijoje įtvirtintas teises, tarp jų – teisę į šeimos ryšius.

Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 8 straipsnyje yra numatyta kiekvieno asmens teisė, kad būtų gerbiamas jo šeimos gyvenimas. Pareiškėjas yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete V. P., šeimoje auga du nepilnamečiai vaikai, su kuriais pareiškėjo ryšiai yra glaudūs. Atsakovas neįvertino F. P. šeiminio gyvenimo aplinkybių, įpareigodamas pareiškėją išvykti iš Lietuvos, suvaržė jo teisę į šeimos ryšius.

Atsakovas Kauno AVPK atsiliepimu į skundą (b. l. 22–24) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos Užsieniečių teisinės padėties įstatymas (toliau – ir Įstatymas). Įstatymo 3 straipsnio 3 punkte yra numatyta, kad užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymu ir kitų teisės aktų. 2014 m. gruodžio 11 d. Migracijos skyrius priėmė sprendimą dėl pareiškėjo gražinimo į kilmės valstybę, kadangi F. P. neįvykdė Įstatymo 124 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimais, užsienietis yra grąžinamas į kilmės valstybę, jeigu jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimo laikui. F. P. į Lietuvos Respubliką atvyko 2009 m. spalio 4 d. turėdamas (duomenys neskelbtini) piliečio pasą, galiojusį iki 2010 m. rugsėjo 9 d. ir išduotą Šengeno vizą, galiojusią iki 2010 m. birželio 9 d., buvimo laikas Lietuvos Respublikoje numatytas 90 dienų. Kadangi pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2009 m. spalio 4 d., jo teisėtas buvimas šalyje pasibaigė 2010 m. sausio 4 d. Pagal Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 punktą, užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimo laikui, arba pagal Įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 1 punktą yra numatyta, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje yra laikomas neteisėtu, jei užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi, išskyrus atvejus, kai užsieniečiui šio Įstatymo nustatyta tvarka suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis. Pažymėjo, kad pareiškėjas yra užsienio valstybės pilietis, kurio buvimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje nuo 2010 m. sausio 4 d. yra neteisėtas. Užsienietis, kuris Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, nagrinėjamu atveju su pasibaigusia viza, pagal Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktą yra grąžinimas į užsienio valstybę. Įvertinus pareiškėjo teisėto gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį, leidimo gyventi išdavimo pagrindą ir sąlygas, užsieniečio šeiminius, socialinius ir ekonominius ryšius, manė, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas ir todėl atmestinas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. P. pateiktame teismui paaiškinime (b. l. 63) nurodė, jog pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos padarytų didelę neigiamą žalą nepilnamečiams vaikams, pažeistų šeimos interesus.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 17 d. sprendimu pareiškėjo F. P. skundą patenkino ir panaikino Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 20-12-SP24-83.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2009 m. spalio 4 d. turėdamas (duomenys neskelbtini) piliečio pasą, galiojusį iki 2021 m. sausio 12 d. ir išduotą Šengeno vizą, galiojusią iki 2010 m. birželio 9 d. Buvimo laikas Lietuvos Respublikoje numatytas 90 dienų, todėl jo buvimas nuo 2010 m. birželio 10 d. Lietuvos Respublikoje yra neteisėtas, nes pažeidžia Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Pareiškėjas yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete V. P., šeimoje auga du nepilnamečiai vaikai. Pareiškėjas buvo įkalintas pagal 2013 m. spalio 21 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį, o Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi byloje Nr. T-1065-810/2014 patvirtintas lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-ojo sektoriaus 2014 m. lapkričio 18 d. nutarimas Nr. 93-842 taikyti nuteistajam F. P. lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos. Minėta teismo nutartimi pareiškėjui yra taikyti įpareigojimai – per visą lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laiką dalyvauti elgesio pataisos programoje ir per visą lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų.

Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2332-2011 kurioje, įvertinus 1990 m. birželio 19 d. Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo įgyvendinimo (toliau – ir KĮŠS) nuostatas ir ją plėtojančią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką, 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos priimtos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir direktyva) nuostatas, buvo daromos išvados, kad: pirma, net jei užsieniečio buvimas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtas, nes jis neatitinka ar nebeatitinka joje taikomų buvimo trukmės sąlygų, ES teisė neįtvirtina besąlyginio imperatyvo jį išsiųsti; antra, sprendžiant klausimą dėl užsieniečio grąžinimo, kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti įvertinamos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, įskaitant asmenines priežastis, susijusias su asmens privataus ir šeimos gyvenimo apsauga, taip pat poreikiu užtikrinti nepilnamečių teisių apsaugą.

Teismas vadovavosi Įstatymo 2 straipsnio 9 dalies, 125 straipsnio nuostatomis. Nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Taigi prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę, turi būti įvertinta, ar konkrečiu atveju yra faktinių aplinkybių, užkertančių kelią to asmens (įpareigojimui išvykti iš Lietuvos Respublikos) grąžinimui į užsienio valstybę.

Ginčijamo Sprendimo priėmimo metu jau buvo žinomos aplinkybės, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi F. P. yra taikyti įpareigojimai – per visą lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laiką dalyvauti elgesio pataisos programoje ir per visą lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų. Taip pat buvo žinoma, kad pareiškėjas yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete V. P., šeimoje auga du nepilnamečiai vaikai. Paaiškėjus, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens įpareigojimo išvykti.

Akivaizdu, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, šių klausimų iš esmės nenagrinėjo. Teismo posėdžio metu nustatyta, kad pareiškėjui Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausmė baigiasi 2016 m. vasario 20 d., todėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi nustatyti pareiškėjui Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalyje numatyti įpareigojimai galioja iki 2016 m. vasario 20 d. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 346 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję teismo nuosprendis ir nutartis yra privalomi visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir trukdymų vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Tuo pagrindu Kauno apygardos probacijos tarnyba netenkino pareiškėjo prašymo leisti išvykti į (duomenys neskelbtini), vykdant ginčijamą Sprendimą. Akivaizdu, kad esant tokioms aplinkybėms ir pareiškėjui sudarius santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, nors kartu su ja ir negyvenant, bet auginant du nepilnamečius vaikus, pareiškėjo grąžinimas į (duomenys neskelbtini) gali sukelti neigiamų pasekmių. Direktyvos 5 straipsnio 1 dalies b punkte reikalaujama, kad įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės tinkamai užtikrintų šeimos gyvenimo apsaugą.

Be to, šiuo atveju svarbios ir Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – ir EŽTK) 8 straipsnio, užtikrinančio teisę į privataus gyvenimo ir šeimos gyvenimą, nuostatos. Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje pripažįsta šeimos ryšių svarbą ir yra ne kartą konstatavęs, jog asmens išsiuntimas, nulemiantis šeimos ryšių nutraukimą, gali būti traktuojamas kaip EŽTK 8 straipsnio pažeidimas (žr., pvz., 2002 m. liepos 11 d. sprendimą Amrollahi prieš Daniją (pareišk. Nr. 56811/00). EŽTT praktikoje pabrėžiama valstybės pareiga užtikrinti sąžiningą pusiausvyrą tarp asmens ir bendruomenės interesų (žr., pvz., 1994 m. rugsėjo 23 d. sprendimas Hokkanen prieš Suomiją (A serija, Nr. 290) bei pareigą priimant sprendimus vadovautis geriausių vaiko interesų užtikrinimo principu ir jo teisių apsauga pagal EŽTK 8 straipsnį (žr., pvz., 2004 m. vasario 5 d. sprendimą Kosmopoulou prieš Graikiją (pareišk.

Nr. 60457/00). Teismas pažymėjo ir tai, kad Lietuvos Respublikos vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog vaikas turi teisę gyventi kartu su savo tėvais ar kitais teisėtais savo atstovais, o šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad išskirti vaiką su tėvais ar kitais teisėtais jo atstovais prieš vaiko, taip pat tėvų (teisėtų jo atstovų) valią galima tik išimtiniais įstatymų numatytais atvejais bei nustatyta tvarka, vadovaujantis teismo sprendimu (nuosprendžiu) ir kai toks išskyrimas vaikui yra būtinas (siekiama išvengti pavojaus vaiko gyvybei, sveikatai, būtina pasirūpinti jo priežiūra, auklėjimu, apsaugoti kitus svarbius vaiko interesus).

Be to, Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje taip pat įtvirtintas imperatyvas prieš priimant sprendimą išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos atsižvelgti į visą eilę aplinkybių (teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika; padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą).

Teismas sprendė, kad ginčijamas Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes atsakovas nepagrįstai nevertino faktinių aplinkybių, kurios gali užkirsti kelią sprendimo dėl pareiškėjo grąžinimui į (duomenys neskelbtini) priėmimui, todėl pareiškėjo skundas tenkintas.

III. Atsakovas Kauno AVPK apeliaciniu skundu (b. l. 80–84) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Atsakovas vadovaujasi Įstatymo 1 straipsnio 4 dalies, 4 straipsnio, 23 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 39 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 2 straipsnio 7 dalies nuostatomis. Kadangi pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2009 m. spalio 4 d., jo teisėtas buvimas šalyje, t. y. 90 dienų per 180 dienų, pasibaigė 2010 m. sausio 4 d. Pareiškėjo buvimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje nuo 2010 m. sausio 4 d. yra neteisėtas. Užsienietis, kuris Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, nagrinėjamu atveju su pasibaigusia viza, pagal Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktą yra grąžinamas į užsienio valstybę.

Pagal Įstatymo 140 straipsnio 2 dalį, teismas skundą ar prašymą priimti sprendimą privalo išnagrinėti ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo teismo nutarties priimti skundą ar prašymą nagrinėti priėmimo dienos. Teismas pareiškėjo skundą gavo 2014 m. gruodžio 19 d., todėl, atsakovo teigimu, priimdamas nutartį 2015 m. balandžio 17 d., pažeidė nurodytus terminus.

Nurodo, kad Įstatymo 139 straipsnio 1 dalyje numatyta, kada apskųsto sprendimo vykdymas yra sustabdomas. Atsakovo sprendimas dėl grąžinimo į kilmės valstybę priimtas vadovaujantis būtent Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu, todėl nebuvo pagrindo stabdyti Sprendimo vykdymą. Įstatymo 139 straipsnio 3 dalyje yra numatyta galimybė stabdyti priimto sprendimo vykdymą, jei Vilniaus apygardos administracinis teismas priimtų nutartį šiuo klausimu, todėl Kauno apygardos administracinis teismas šiuo atveju pažeidė teismų kompetenciją.

Teigia, kad Migracijos skyriui nebuvo pateikta įrodymų, jog pareiškėjas negalėtų būti įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl Įstatymo 130 straipsnyje nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo turėtos vizos galiojimo laikas buvo pasibaigęs, o Vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 (2012 m. gegužės 15 d. įsakymo Nr. 1V-382 redakcija) patvirtinto Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 30 punkte nustatytų aplinkybių nebuvo nustatyta, todėl Migracijos skyrius turėjo teisinį pagrindą priimti sprendimą.

Pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. lapkričio 30 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A438-2132/2006, yra išaiškinęs, kad Įstatymo IX skyriaus nuostatos nenumato jokių aplinkybių, į kurias atsižvelgdamos kompetentingos valstybės institucijos, esant Įstatymo 125 straipsnio 1–7 punktuose numatytoms sąlygoms, galėtų atsisakyti grąžinti užsienietį išvykti iš Lietuvos Respublikos. Migracijos skyrius įvertino tai, kad pareiškėjas Lietuvoje turi nepilnamečių vaikų, ir todėl paskyrė jam maksimalų Įstatymo 127 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą išvykti iš Lietuvos. Tai, kad pareiškėjas turi nepilnamečių vaikų, nedaro jo buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje teisėtu, kai jis neturi galiojančios vizos ar leidimo laikinai gyventi. Todėl pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė – nepilnamečių vaikų turėjimas – nėra juridinis faktas, į kurį Migracijos skyrius privalėjo atsižvelgti priimant Sprendimą.

Pareiškėjas niekada nebuvo pateikęs prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu. Pažymi, kad sprendimai dėl užsieniečio grąžinimo į kilmės valstybę ir dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos yra skirtingos teisinės kategorijos. Nėra pagrindo teigti, kad Sprendimas grąžinti pareiškėją į kilmės valstybę yra neteisėtas ir nepagrįstas. Tik Vilniaus apygardos administraciniam teismui priėmus sprendimą, kad pareiškėjo negalima išsiųsti iš Lietuvos Respublikos pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktą, atsirastų galimybė išduoti pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad užsieniečio negalima išsiųsti iš Lietuvos Respublikos.

Nors teismas konstatavo, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į šeimos ryšius, tačiau atsakovo turimi duomenys leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas negyvena su sutuoktine V. P..

Pažymi, kad Įstatymo 28 straipsnyje nustatyta, jog užsienietis, teikiantis prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, Lietuvos Respublikoje turi būti teisėtai, todėl palikus galioti Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą, bus pažeista užsieniečio teisėto atvykimo buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje nuostata. Be to, pareiškėjas, neteisėtai būdamas Lietuvos Respublikoje, neturi teisės dirbti ir užsiimti kita teisėta veikla. Palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, bus sudarytos sąlygos pareiškėjui Lietuvos Respublikoje gyventi neteisėtai ir jo registruotai įmonei vykdyti neteisėtą veiklą, darant žalą Lietuvos valstybei.

Pareiškėjas F. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 88–90) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pažymi, kad atsakovas, nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo nutartimi, kuria buvo sustabdytas Sprendimas, turėjo teisę ją apskųsti, todėl šiuo atveju apeliaciniu skundu yra visiškai nepagrįstai keliamas klausimas dėl šios nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsakovo teiginiai, kad priimant Sprendimą, nebuvo pateikta įrodymų, jog pareiškėjas negalėtų būti įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, yra nepagrįsti. Pažymi, kad Sprendimas buvo priimtas Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutarties, kuria pareiškėjui taikytas lygtinis paleidimas, pagrindu. Migracijos skyriui buvo žinoma ir tai, kad taikant lygtinį paleidimą, buvo taikyti įpareigojimai – per visą lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laiką dalyvauti elgesio pataisos programoje ir per visą lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų. Daro išvadą, kad Sprendimas buvo priimtas formaliai, nebuvo įvertinta pareiškėjo situacija.

Kauno apygardos administracinis teismas teisingai aiškino ir taikė ne tik nacionalinės, bet ir tarptautinės teisės normas. Tuo tarpu apeliacinio skundo argumentai grindžiami tik Įstatymo nuostatomis, neatsižvelgiant į nusistovėjusią ESTT praktiką.

Priešingai apeliacinio skundo argumentams, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjas su sutuoktine V. P. negyvena. Tačiau šioje situacijoje yra reikšminga kita aplinkybė – kad pareiškėjas turi du vaikus, su kuriais jį sieja glaudūs ryšiai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 20-12-SP24-83 Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio F. P. grąžinimo į (duomenys neskelbtini) teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas F. P. į Lietuvos Respubliką atvyko 2009 m. spalio 4 d., turėdamas (duomenys neskelbtini) piliečio pasą, galiojusį iki 2021 m. sausio 12 d., ir Šengeno vizą (duomenys neskelbtini), išduotą 2009 m. rugsėjo 30 d. ir galiojusią iki 2010 m. birželio 9 d. (90 d.) (b. l. 36). Pareiškėjas yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete V. P., šeimoje auga du nepilnamečiai vaikai – R. P. ir R. P. (b. l. 49–51). Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. nuosprendžiu (b. l. 29–35) F. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 ir 2 dalyje, ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams. Bausmės pradžia – 2014 m. vasario 20 d., bausmės pabaiga – 2016 m. vasario 20 d. (b. l. 25). Kaišiadorių apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi (b. l. 17–18) buvo patvirtintas lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-ame sektoriuje 2014 m. lapkričio 18 d. priimtas nutarimas Nr. 93-842 taikyti nuteistajam F. P. lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos ir F. P. nustatyti šie įpareigojimai: per visą lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laiką dalyvauti elgesio pataisos programoje ir per visą lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Migracijos skyrius, motyvuodamas tuo, kad F. P. nuo 2010 m. birželio 10 d. Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai – pasibaigus (duomenys neskelbtini) piliečio pase esančios Lietuvos Respublikos nacionalinės vizos (duomenys neskelbtini) galiojimo laikui, tuo pažeisdamas Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 punktą, vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir atsižvelgęs į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes bei į tai, kad nebuvo nustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, ginčijamu Sprendimu nusprendė įpareigoti F. P. savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2015 m. sausio 10 d., bei įspėti, kad per nustatytą laiką neišvykus iš Lietuvos Respublikos bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies (b. l. 16).

Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, jog atsakovas, nepagrįstai nevertinęs faktinių aplinkybių, kurios gali užkirsti kelią sprendimo dėl pareiškėjo grąžinimui į (duomenys neskelbtini) priėmimui – Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi F. P. taikytų įpareigojimų bei pareiškėjo santuokos ir dviejų nepilnamečių vaikų, gyvenančių Lietuvoje, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą Sprendimą, todėl pareiškėjo skundą tenkino ir Sprendimą panaikino. Atsakovas Kauno AVPK, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Visų pirma, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Užsieniečių teisinės padėties įstatymas, reglamentuojantis klausimus, susijusios užsieniečių teisine padėtimi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 1 str. 1 d.), klausimų, susijusių su užsieniečiams skirtomis bausmėmis, ribojančiomis jų judėjimo laisvę Lietuvos Respublikoje, iš esmės nereglamentuoja: čia tik yra nustatyta, jas užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos neleidžiama įstatymų nustatytais atvejais (Įstatymo 124 str. 3 d.). Bausmių, Lietuvos Respublikos teismo procesiniu sprendimu skirtų užsieniečiams už nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų, vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus nustato Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymai (Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 1 str. 1 d., 10 str. 2 d.). BVK numatytais atvejais valstybės institucijos priima teisės aktus bausmių vykdymo klausimais, kurie nustato Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų nuteistųjų teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką (3 str. 1 ir 2 d.). Baudžiamojo proceso kodekso 346 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog įsiteisėję teismo nuosprendis ir nutartis yra privalomi visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Atsižvelgiant į minėtas įstatymų nuostatas, galima teigti, kad užsieniečio, kuriam teismo procesiniu sprendimu, kuris yra privalomas ir sprendimus dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu priimantiems subjektams, taikomi judėjimo laisvės Lietuvos Respublikoje apribojimai, buvimas Lietuvos Respublikoje net ir pasibaigus vizos galiojimo laikui, negali būti laikomas neteisėtu Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme, atitinkamai – ir pagrindu priimti Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę.

Nagrinėjamu atveju, nors pareiškėjo vizos galiojimas yra pasibaigęs, Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi jam buvo taikytas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos ir nustatyti įpareigojimai dalyvauti elgesio pataisos programoje bei neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Pareiškėjui paskirtos bausmės pabaiga – 2016 m. vasario 20 d. (b. l. 25). Pažymėtina, kad pareiškėjas teikė prašymą Kauno apygardos probacijos tarnybos Kauno probacijos skyriui, kuriuo prašė leisti išvykti į (duomenys neskelbtini) dėl to, kad Migracijos skyrius Sprendimu įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) iki 2015 m. sausio 10 d., tačiau šis prašymas buvo netenkintas (b. l. 47–48).

Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą ir nustatytas faktines aplinkybes, pirmos instancijos teismas, Migracijos skyriaus Sprendimą įpareigoti pareiškėją iki 2015 m. sausio 10 d. savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini), priimtą galiojant Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi nustatytiems apribojimams, pagrįstai panaikino kaip neteisėtą (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.).

Kadangi, kaip jau minėta, pagrindo priimti Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nebuvo, šalių procesiniuose dokumentuose bei pirmos instancijos teismo sprendimo nurodyti argumentai ir motyvai, susiję su aplinkybių, į kurias atsižvelgiama priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, buvimu / nebuvimu (pareiškėjo šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje), nėra reikšmingi šio ginčo išsprendimui.

Kiti atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 30 d. nutartimi (b. l. 3–4) prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tenkino ir laikinai sustabdė Migracijos skyriaus 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 20-12-SP24-83 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio F. P.“ grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“ galiojimą. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, jog šios Kauno apygardos administracinio teismo nutarties atsakovas nustatytu terminu neskundė. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija nepasisako dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų dėl minėtosios 2014 m. gruodžio 30 d. nutarties.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai interpretavo ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei vertino faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas netenkinamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Arūnas Dirvonas

Arūnas Sutkevičius