A-146-24-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-24/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03051-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 5; 37.2.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja O. V. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), kurį patikslino (b. l. 21), prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Sveikatos apsaugos ministerija, atsakovas) 2012 m. spalio 16 d. raštą Nr. (1.23-33)4-4004; 2) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 3R-248(AG-229/01-2012); 3) įpareigoti Sveikatos apsaugos ministeriją užtikrinti pareiškėjos teisės gimdyti namuose įgyvendinimą, imantis atitinkamų veiksmų, priskirtų Sveikatos apsaugos ministerijos kompetencijai; 4) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro (toliau – ir Sveikatos apsaugos ministras) 1999 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 117 patvirtintoje Nėščiųjų, gimdyvių ir naujagimių sveikatos priežiūros tvarkoje implicitiškai įtvirtintos nuostatos, kad gimdymai gali būti priimami tik antrinio A ir B bei tretinio lygio sveikatos priežiūros įstaigos stacionare, taip pat dėl Sveikatos apsaugos ministro 2006 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintoje Lietuvos medicinos normoje MN 40:2006 „Akušeris. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ įtvirtintos nuostatos, kad akušeris paslaugas gali teikti ir pacienčių namuose, išskyrus priimti gimdymą, teisėtumo (atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnį) ištyrimo.

Pareiškėja paaiškino, kad ji yra dviejų vaikų mama, laukiasi trečio vaiko, kurį norėtų gimdyti namuose, saugioje ir pažįstamoje aplinkoje. Teigė, kad gimdyti savo vaikus namuose ir teisė gauti tinkamą pagalbą gimdymo metu namuose yra jos esminė žmogaus teisė, kurią, be kita ko, užtiktina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 22 straipsnis, kuriame įtvirtinta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2010 m. gruodžio 14 d. sprendime byloje Ternovszky prieš Vengriją nurodė, kad teisė į asmeninio ar šeimos gyvenimo privatumą apima teisę pasirinkti tapimo tėvais aplinkybes, t.y. gimdymo sąlygas ir gimdymo vietą.

Pareiškėja, norėdama gimdyti namuose ir rūpindamasi vaiko ir savo saugumu, kreipėsi į tris medicinos įstaigas (Vilniaus miesto klinikinę ligoninę, Vilniaus gimdymo namus, Santariškių klinikų centro filialą), prašydama suteikti tinkamą priežiūrą ir užtikrinti reikiamą pagalbą gimdymo namuose metu. Šios sveikatos priežiūros įstaigos atsisakė suteikti pagalbą, motyvuodamos tuo, kad Lietuvoje gimdymas namuose nėra reglamentuotas, todėl teikti pagalbą gimdant namuose nėra teisinio pagrindo. Pareiškėja 2012 m. rugsėjo 21 d. raštu kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją, prašydama užtikrinti jai tinkamą priežiūrą gimdymo namuose metu ir įpareigoti Ministerijai pavaldžias sveikatos priežiūros institucijas suteikti jai reikiamą pagalbą arba keisti įstatymus įgyvendinančius aktus taip, kad sveikatos priežiūros institucijos arba savarankiškai dirbančios akušerės ar gydytojai galėtų jai suteikti reikiamą pagalbą. Sveikatos apsaugos ministerija 2012 m. spalio 16 d. raštu Nr. (1.23-33)4-4004 atsisakė patenkinti prašymą. Nesutikdama su Sveikatos apsaugos ministerijos atsakymu, pareiškėja pateikė skundą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, tačiau Komisija 2012 m. lapkričio 12 d. priėmė sprendimą, kuriame skundo neišnagrinėjo iš esmės, nevertino Sveikatos apsaugos ministerijos veiksmų, o tik konstatavo, kad ji nekompetentinga nagrinėti tokį skundą.

Nesutikdama su Sveikatos apsaugos ministerijos 2012 m. spalio 16 d. sprendimu Nr. (1.23-33)4-4004 pareiškėja nurodė, kad jos teisė gimdyti namuose yra susijusi su valstybės politikos dalimi, kurią organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti pavesta Sveikatos apsaugos ministerijai. Valstybės institucijos ir pareigūnai turi saugoti, ginti žmogaus teises ir laisves ir, vykdydami jiems priskirtas funkcijas, nepažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Pareiškėjos teigimu, jos teisę gimdyti namuose pažeidžia ir ignoruoja Sveikatos apsaugos ministerija, kuri netinkamai vykdo jai priskirtas pareigas, o pareiškėjai pateikus prašymą, atsisako atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus. Pareiškėjos nuomone, jos prašymas nebuvo išnagrinėtas deramai arba 2012 m. spalio 16 d. sprendimu Nr. (1.23-33)4-4004 nebuvo pateikta svarių argumentų, pagrindžiančių kodėl prašymas negali būti įvykdytas ir negali būti užtikrinta pareiškėjos teisė. Pareiškėjos nuomone, neveikimas (nesiėmimas jokių priemonių) negali būti laikomas teisėtu grindžiant jį tuo, esą nėščioji neturi teisės reikalauti su gimdymu susijusių asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ne asmens sveikatos priežiūros įstaigoje tik todėl, kad pačios Sveikatos apsaugos ministerijos priimtuose teisės aktuose asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas gimdant namuose nėra numatytas.

Pagal Konvenciją ir EŽTT suformuotą žmogaus teisių ribojimai galimi esant dviems sąlygoms: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai gali būti nustatyti tiki įstatymu. Žmogaus teisių ribojimas negali būti grindžiamas poįstatyminiais teisės aktais. Priimti gimdymą namuose Lietuvoje tiesiogiai draudžia Sveikatos apsaugos ministerijos priimti poįstatyminiai teisės aktai: Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 117 patvirtinta Nėščiųjų, gimdyvių ir naujagimių sveikatos priežiūros tvarka (toliau – ir NGN sveikatos priežiūros tvarka) ir Sveikatos apsaugos ministro 2006 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtinta Lietuvos medicinos norma MN 40:2006 „Akušeris. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ (toliau – ir Lietuvos medicinos norma MN 40:2006). Pareiškėjos nuomone, jeigu šių teisės aktų nebūtų, sveikatos priežiūros pagalba būtų teikiama, nepaisant to, jog gimdymas namuose nėra numatytas, o specialistams nekiltų atsakomybė, jei suteiktų pagalbą gimdant namuose.

Atsakovas Sveikatos apsaugos ministerija prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 33–39) paaiškino, kad Sveikatos apsaugos ministerija, atsakydama į pareiškėjos 2012 m. rugsėjo 21 d. prašymą, 2012 m. spalio 16 d. rašte Nr. (1.23-33)4-4004 suteikė jai tinkamą ir išsamią informaciją, t.y. veikė nepažeisdama Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio, Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau – ir PTŽSAĮ) 4 straipsnio, Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 4 straipsnio ir kitų teisės aktų reikalavimų.

Atsakovas atsiliepime pažymėjo, jog Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Rėmėsi Sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje pateiktu sveikatinimo veiklos apibrėžimu bei 61 straipsnio 1 dalies 7 punktu, kuriame nurodyta, kad ministerija rengia ir priima pagal kompetenciją teisės aktus sveikatinimo veiklos rūšių, išvardytų šiame straipsnyje, įgyvendinimo klausimais, Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1998 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 926 (toliau – ir SAM nuostatai), 9.1 punkto nuostatomis dėl ministerijos kompetencijos.

Pažymėjo, kad PTŽSAĮ numato paciento teisę į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas, taip pat teisę pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą, sveikatos priežiūros specialistą (PTŽSAĮ 3 str. 2 d., 4 str. 1 ir 2 d.). Asmens sveikatos priežiūros specialistai privalo teikti tik kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas (PTŽSAĮ 2 str. 8 d.), o tokia pagalba gimdyvei ir naujagimiui galima tik akušerijos stacionaruose. Sveikatos sistemos įstatymo 49 straipsnio 2 dalis numato valstybės laiduojamų (nemokamų) asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos (toliau – ir LNSS) esmines sąlygas.

Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pacientas turi teisę pasirinkti Sveikatos apsaugos ministerijos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nustatyta tvarka LNSS pirminės sveikatos priežiūros įstaigą ir gydytoją, taip pat pagal šio straipsnio nustatytas sąlygas antrinės ar tretinės sveikatos priežiūros įstaigą ir gydytoją, kad suteiktų nemokamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Viena pagrindinių sąlygų – paciento kreipimasis dėl nemokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų gavimo į antrinės ar tretinės sveikatos priežiūros įstaigas.

PTŽSAĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonės, įstaigos gali teikti sveikatos priežiūros paslaugas tik gavusios licenciją ir įregistruotos valstybiniame sveikatos priežiūros įstaigų registre. Vadovaujantis Sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnio 11 dalimi turi būti užtikrintos tinkamos sveikatos priežiūros paslaugos. PTŽSAĮ 3 straipsnio 2 dalis numato, kad kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų rodiklius ir jų turinio reikalavimus nustato sveikatos apsaugos ministras. NGN sveikatos priežiūros tvarkoje nustatyta, kad nėščiųjų, gimdyvių ir naujagimių sveikatos priežiūra Lietuvoje vykdoma trijų pagalbos lygių sistema.

NGN sveikatos priežiūros tvarkos 2.1 punkte numatyta, kad moteris laisvai pasirenka pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigą bei gydytoją. NGN sveikatos priežiūros tvarkoje yra nustatyti kriterijai atitinkamo lygio įstaigoms bei aukščiausi kvalifikaciniai reikalavimai šiose įstaigose dirbančiam personalui siekiant užtikrinti kokybišką nėščiųjų, gimdyvių ir naujagimių priežiūrą. Pagal NGN sveikatos priežiūros tvarką gimdymas Lietuvoje gali būti priimamas tik antrinio A ir B bei tretinio lygio sveikatos priežiūros įstaigos stacionare.

Pareiškėjos nurodytas EŽTT sprendimas byloje Nr. 67545/09 Ternovszky prieš Vengriją Lietuvai tiesiogiai negali būti taikomas, nes Lietuvos situacija dėl gimdymo namuose nėra identiška EŽTT sprendimo priėmimo metu buvusiai Vengrijos situacijai.

Atsakovas paaiškino, kad Sveikatos apsaugos ministerija, atsižvelgdama į kelių nevyriausybinių organizacijų prašymus pakeisti akušerijos paslaugų teikimo tvarką ir reglamentuoti gimdymus namuose, surinko įvairių specialistų nuomones. Specialistai vieningai sutarė, kad moteriai saugiausia gimdyti yra akušerijos stacionare. Įvertinusi specialistų nuomonę ir galimą riziką, Sveikatos apsaugos ministerija pritarė, kad namuose teikiamos sąlygos (tiek reikalingų specialistų, tiek medicininės įrangos prasme) negali prilygti stacionare teikiamoms paslaugoms. Lietuvos respublikos teisės aktuose asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas planuoto gimdymo namuose atveju nėra numatytas, todėl asmens sveikatos priežiūros įstaigos neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos pageidavimo skirti sveikatos priežiūros specialistus, kurie priimtų gimdymą namuose. Sveikatos apsaugos ministerija savo kompetencijos ribose dėl pareiškėjos prašymo priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Pareiškėjos prašymo ištirti teisės aktai priimti remiantis įstatymais ir jiems neprieštarauja.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 8 d. sprendimu (b. l. 82−86) pareiškėjos O. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėja su 2012 m. rugsėjo 21 d. prašymu (b. l. 46) kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministrą, prašydama užtikrinti tinkamą priežiūrą gimdymo namuose metu ir įpareigoti Sveikatos apsaugos ministerijai pavaldžias asmens sveikatos priežiūros institucijas suteikti reikiamą pagalbą arba keisti įstatymus įgyvendinančius teisės aktus taip, kad institucijų specialistai galėtų pareiškėjai suteikti reikiamą pagalbą gimdant namuose. Prašyme pareiškėja nurodė, kad ji kreipėsi į tris medicinos įstaigas, tačiau gavo neigiamus atsakymus, kad nėra tokios pagalbos teikimą numatančio teisinio pagrindo. Atkreipė dėmesį į EŽTT sprendimo byloje Nr. 67545/09 Ternovszky prieš Vengriją argumentus. (b. l. 47–49).

Sveikatos apsaugos ministerija 2012 m. spalio 16 d. raštu Nr. (1.23-33)4-4004 (b. l. 7–8) informavo pareiškėją, kad jos nurodytos EŽTT bylos Ternovszky prieš Vengriją argumentai skiriasi nuo pareiškėjos situacijos (pagrindas – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (2012 m. rugpjūčio 28 d. raštas Nr. (1.11)-7R-6146, b. l. 51–53). Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos Respublikos teisės aktuose sveikatos priežiūros paslaugų teikimas gimdant namuose nėra numatytas, dėl šios pagrindinės priežasties pareiškėja neturi teisės reikalauti, o sveikatos priežiūros specialistai neturi pareigos teikti paslaugų pagal pareiškėjos pageidavimą. Pareiškėja, nesutikdama su šiuo sprendimu, kreipėsi su skundu į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją (toliau – ir VAGK), kuri 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. 3R-248(AG-229/01-2012) pareiškėjos skundą atmetė (VAGK byla, l. 1–3).

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsniu, kuriame nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Administracinėje byloje ginčo ribas apibrėžia pareiškėjo reikalavimai, kurie suformuluoti skundžiant konkretų veiksmą (neveikimą) ar aktą (ABTĮ 23 str. 2 d. 5, 6, 7 p.) ir kuriuos teismas nutartimi priėmė nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka. Teismas nustatė, kad pareiškėjos skundo teismui trys pirmieji reikalavimai yra neatsiejamai susiję su pareiškėjos ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka keltais reikalavimais, dėl kurių priimtas VAGK 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimas Nr. 3R-248(AG-229/01-2012). Nors pareiškėja reikalavimo dėl Sveikatos apsaugos ministerijos 2012 m. spalio 16 d. rašto Nr. (1.23-33)4-4004 panaikinimo/pakeitimo Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai nesuformulavo, tačiau iš pareiškėjos skundo šiai Komisijai turinio bei iš VAGK 2012 m. lapkričio 12 d. posėdžio protokolo Nr. 2R-245 (VAGK bylos l. 35–40) teismas nustatė, kad šio ginčo pagrindas yra Sveikatos apsaugos ministerijos 2012 m. spalio 16 d. raštas Nr. (1.23-33)4-4004. Todėl teismas pripažino, kad į ginčo nagrinėjimo teisme ribas įeina ir minėto Sveikatos apsaugos ministerijos rašto teisėtumas bei pagrįstumas. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja teisme iš esmės inicijavo ginčą dėl VAGK 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 3R-248(AG-229/01-2012) teisėtumo ir pagrįstumo, teismas konstatavo, kad nagrinėjamo ginčo teisme ribas, skundo teismui pagrindą ir dalyką apibrėžia pareiškėjos reikalavimai, pateikti spręsti Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai (įskaitant Sveikatos apsaugos ministerijos rašto teisėtumą), taip pat skunde teismui pareikšti reikalavimai dėl teisės aktų atitikties Konstitucijos 22 straipsniui ištyrimo.

Teismas nustatė, kad pareiškėja atsakovo draudimą medicinos specialistams priimti gimdymą namuose sieja su Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 117 patvirtinta Nėščiųjų, gimdyvių ir naujagimių sveikatos priežiūros tvarka ir Sveikatos apsaugos ministro 2006 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtinta Lietuvos medicinos norma MN 40:2006 „Akušeris. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, nurodydama, jog būtent šie teisės aktai yra didžiausia kliūtis realizuoti galimybę pareiškėjai gimdyti namuose. Pareiškėjos teigimu, Sveikatos apsaugos ministerija, siekdama užtikrinti jos (pareiškėjos), Lietuvos Respublikos pilietės, teises, turėtų keisti savo priimtus teisės aktus. Pareiškėja prašė Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją pripažinti Sveikatos apsaugos ministerijos trukdymą (per teisės aktus) realizuoti teisę į privatų gyvenimą.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 533 patvirtintų Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų (toliau – ir AGK nuostatai) 10 punktu, teismas nustatė, kad Vyriausiojo administracinių ginčų komisija nagrinėja asmenų skundus (prašymus) dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo. Iš to seka, kad Komisija sprendžia ginčus , kylančius iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda centriniams valstybinio administravimo subjektams atliekant viešąjį administravimą, ir nesprendžia bylų dėl ginčų, kylančių iš kitokių, nei administracinių teisinių santykių. Sprendžiant dėl atsisakymo ar vilkinimo atlikti Sveikatos apsaugos ministerijos kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo, turėtų būti analizuojama, ar Sveikatos apsaugos ministerija neatlieka visų ar dalies veiksmų, kuriuos jai priskirta atlikti. Išsprendusi ginčą, Vyriausioji administracinių ginčų komisija priima vieną AGK nuostatų 40 punkte numatytų sprendimų. Nagrinėjimu atveju pareiškėja prašė Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos pripažinti Sveikatos apsaugos ministerijos trukdymą jai realizuoti teisę į privatų gyvenimą, t. y. reikalavimą kildino iš teisinio reguliavimo ydingumo. Atsižvelgdamas į tai, kad tokio pobūdžio reikalavimas nepatenka į Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai įstatymu priskirtos kompetencijos ribas, teismas nusprendė, kad šis pareiškėjos reikalavimas nepagrįstu buvo pripažintas teisingai.

Pareiškėja prašė VAGK tiesiogiai taikyti EŽTT sprendimą byloje Ternovszky prieš Vengriją ir įpareigoti Sveikatos apsaugos ministeriją inicijuoti teisės aktų keitimą taip, kad jie užtikrintų jos (pareiškėjos) teisę gimdyti namuose ir gauti reikiamą specialistų pagalbą. Šio EŽTT sprendimo argumentus pareiškėja akcentavo ir 2012 m. rugsėjo 21 d. prašyme Sveikatos apsaugos ministerijai. Teismas pažymėjo, kad minėto EŽTT sprendimo netaikymo Lietuvoje pagrindas yra skirtingos faktinės aplinkybės, t. y. aptariamoje byloje Vengrijos Parlamentas buvo įpareigojęs Vyriausybę poįstatyminiais teisės aktais sureglamentuoti gimdymą už sveikatos priežiūros įstaigų ribų, tačiau Vyriausybė to nepadarė, o galiojantis teisinis reguliavimas numatė sveikatos priežiūros specialistų teisinę atsakomybę už suteiktą pagalbą gimdančioms namuose. Skirtingai nė Vengrijoje, Lietuvos Vyriausybė nėra įpareigota atitinkamais teisės aktais reglamentuoti gimdymo už sveikatos priežiūros įstaigų ribų. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjos argumentai, susiję su tiesioginiu sprendimo šioje byloje taikymu Lietuvos teisėje bei iš to kildinamu įpareigojimu Sveikatos apsaugos ministeriją inicijuoti teisės aktų keitimą, kad jie užtikrintų pareiškėjos teisę gimdyti namuose ir gauti reikiamą specialistų pagalbą, nėra teisingi.

Teismas pabrėžė, kad Lietuvoje nėra teisės aktų, kurie tiesiogiai reglamentuotų gimdymą namuose, todėl nėra teisingi pareiškėjos skundo argumentai, kad teisę gimdyti namuose Sveikatos apsaugos ministerija iš esmės draudžia dviem pareiškėjos nurodytais poįstatyminiais teisės aktais. Teismas pažymėjo, kad nei NGN sveikatos priežiūros tvarka, kuri nustato, jog nėščiųjų, gimdyvių ir naujagimių sveikatos priežiūra Lietuvoje vykdoma trijų pagalbos lygių sistema (pirminio, antrinio ir tretinio lygių sistema), nei Lietuvos medicinos norma MN 40:2006, nustatanti akušerio veiklos sritis, teises, pareigas, kompetenciją ir atsakomybę, savo turiniu nedraudžia gimdyti namuose. Šiuose teisės aktuose nėra imperatyvių teisės normų, tiesiogiai išreiškiančių draudimą gimdyti namuose. Šie teisės aktai reglamentuoja gimdymą medicinos įstaigose ir nepasisako apie gimdymą namuose. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjos skundo argumentą, kad jei nebūtų dviejų jos nurodytų teisės aktų, nebūtų kliūčių gimdyti namuose. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad sveikatos priežiūros teisinio reguliavimo apimtis yra platesnė, nei pareiškėjos nurodomi keli teisės aktai, todėl net jei šių dviejų, pasak pareiškėjos, trukdančių gimdyti namuose teisės aktų nebūtų, turėtų būti nustatytas atitinkamas gimdymo namuose sąlygas nustatantis teisinis reglamentavimas. Nesant šiuo metu tokio teisinio reguliavimo, pareiškėjos teisė į gimdymą namuose negali būti realizuojama. Šią aplinkybę patvirtino ir medicinos įstaigos, į kurias kreipėsi pareiškėja.

Teismas nevertino pateiktos į bylą medžiagos, kurioje išdėstyti įvairūs svarstymai ir nuomonės dėl gimdymo namuose, pažymėdamas, kad ši medžiaga yra rekomendacinio pobūdžio ir reikšmės byloje neturi.

Teismas atmetė pareiškėjos prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl NGN sveikatos priežiūros tvarkos ir Lietuvos medicinos normos MN 40:2006 nuostatų atitikimo Konstitucijos 22 straipsniui. Motyvavo tuo, kad tam, jog teismas kreiptųsi dėl norminio teisės akto teisėtumo ištyrimo, norminis aktas turi būti taikytinas sprendžiant konkretų individualų ginčą, t. y. nagrinėjant teisme konkrečią bylą dėl pareiškėjo teisių pažeidimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos teisių pažeidimas turi būti siejamas su teisės akte numatytų elgesio taisyklių realiu pritaikomumu, o ne vien, kaip teigia pareiškėja, su teisės akto buvimu (pasak pareiškėjos, jei šių aktų nebūtų, jai galėtų būti suteikta pagalba gimdant namuose, nepaisant to, kad sveikatos priežiūros paslaugų teikimas gimdant namuose nėra nustatytas). Teismas konstatavo, kad taip išreikštas pareiškėjos teisių pažeidimas nėra pagrindas konstatuoti, kad NGN sveikatos priežiūros tvarkos ir Lietuvos medicinos normos MN 40:2006 nuostatų tyrimas yra susijęs su pareiškėjos teisių ar saugomų interesų pažeidimu. Atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamo ginčo išsprendimui aptariamos teisės normos tiesiogiai nėra taikomos, teismas nusprendė, kad jų ištyrimas nereikalingas (nėra ryšio su nagrinėjama byla), todėl netenkino pareiškėjos prašymo kreiptis dėl minėtų teisės aktų teisėtumo tyrimo.

Išnagrinėjęs bylą pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Sveikatos apsaugos ministerija 2012 m. spalio 16 d. rašte Nr. (1.23-33)4-4004 ir Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2012 m. lapkričio 12 d. sprendime Nr. 3R-248(AG-229/01-2012) teisingai vertino faktinių aplinkybių visumą. Pareiškėja skundo teismui argumentais neįrodė priimtų sprendimų ydingumo. Todėl teismas nusprendė, kad nėra teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjos reikalavimus ir panaikinti ginčijamus administracinius aktus, taip pat kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl pareiškėjos nurodytų teisės aktų teisėtumo.

III. Pareiškėja O. V. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu (b. l. 91−96) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, atsižvelgiant į pirmosios instancijos teisme iškeltus reikalavimus,.

Apeliaciniame skunde pareiškėja pakartoja aplinkybes ir argumentus, kuriuos buvo nurodžiusi savo skunde pirmosios instancijos teismui.

Be to, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantė nurodo šiuos argumentus:

1. Žmogaus teisių doktrina, kurią formuoja EŽTT, aiškindamas Konvencijos turinį, nepriklauso nuo to, kokios yra EŽTT nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės ir yra privaloma visoms valstybėms narėms. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą turėjo atsižvelgti į EŽTT sprendimą byloje Ternovszky prieš Vengriją, kurioje pateiktas Konvencijos 8 straipsnio aiškinimas dėl teisės į asmeninio ir šeimos gyvenimo privatumą pasirenkant tapimo tėvais aplinkybes (gimdymo sąlygas ir gimdymo vietą). Minėtame EŽTT sprendime nurodyta, kad į sprendimą gimdyti namuose įprastomis aplinkybėmis įeina ir sveikatos priežiūros specialistų dalyvavimas. Be to, nurodyta, kad teisės aktai, kurie gali turėti atgrasomąjį poveikį šios srities sveikatos priežiūros specialistams teikti pagalbą moterims, gimdančioms namuose, kitu atveju linkusiems suteikti reikiamą pagalbą, prilygsta ribojimui būsimosioms motinoms įgyvendinti teisę į asmeninį gyvenimą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė šiais EŽTT išaiškinimais.

2. Pareiškėja kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją ir teismą būtent dėl to, kad šiuo metu nėra gimdymą namuose reglamentuojančio teisinio reguliavimo ir pareiškėja dėl Sveikatos apsaugos ministerijos neveikimo negali realizuoti savo teisės gimdyti namuose. Pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai prieštaringi, nes sprendime nurodyta, kad NGN sveikatos priežiūros tvarka ir Lietuvos medicinos norma MN 40:2006 savo turiniu nedraudžia gimdymo namuose. Lietuvos medicinos normos MN 40:2006 nuostata, kad akušeris pacienčių namuose negali priimti gimdymo, tiesiogiai atgraso sveikatos priežiūros specialistą – akušerį nuo paslaugų teikimo pareiškėjai gimdymo namuose metu, kadangi sudaro prielaidas patraukti akušerį teisinėn atsakomybėn, o tai trukdo pareiškėjai realizuoti teisę gimdyti namuose. Apeliantės nuomone, tiesioginis draudimas sveikatos priežiūros specialistams padėti gimdyvei namuose kartu yra ne tik draudimas gimdyti namuose, bet ir tiesioginis trukdymas daryti tai saugiai. Daugumoje Europos Sąjungos valstybių gimdymas namuose yra teisiškai sureguliuotas.

Atsakovas Sveikatos apsaugos ministerija su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 140−146) atsakovas remiasi argumentais ir teisės aktų normomis, kurias buvo nurodęs atsiliepime į pareiškėjos skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui, t.y. Sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnio 5 dalimi, 61 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 49 straipsnio 2 ir 3 dalimis, PTŽSAĮ 2 straipsnio 8 dalimi, 3 straipsnio 2 dalimi, 4 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 straipsnio 1 dalimi, 25 straipsnio 1 dalimi, SAM nuostatų 9.1 punktu, NGN sveikatos priežiūros taisyklių 2.1 ir 2.2 punktais.

Be to, atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Įstatymų leidėjas tinkamai apibrėžė ir nustatė Konstitucijos piliečiams laiduojamų nemokamų medicinos pagalbos paslaugų apimtį, kuriai priskiriama ir nėščiųjų asmens sveikatos priežiūra (Sveikatos sistemos įstatymo 47 str. 2 d. 7 p.). Šio įstatymo 61 straipsnio 1 dalies 7 punktas numato, kad Sveikatos apsaugos ministerija rengia ir priima pagal kompetenciją teisės aktus sveikatinimo veiklos rūšių, išvardytų šiame straipsnyje, įgyvendinimo klausimais.

2. Remiasi Konstitucinio Teismo doktrina, suformuota aiškinant konstitucinę valstybės priedermę rūpintis žmonių sveikata (2002 m. liepos 11 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai). Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies nuostata, kad įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką, yra konstitucinė piliečių teisės nemokamai ir laiku gauti kokybišką gyvybiškai būtiną medicinos pagalbą valstybinėse gydymo įstaigose garantija, kurios įgyvendinimas turi būti užtikrintas iš valstybės biudžeto lėšų. Ši garantija nėra tapati teisei į sveikatos priežiūrą, kuri piliečiams, kaip ir kitiems asmenims, užtikrinama įgyvendinant Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą valstybės priedermę rūpintis žmonių sveikata ir laiduoti medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Valstybės pareiga sukurti visuomenės solidarumu pagrįstą sveikatos priežiūros finansavimo viešosiomis lėšomis sistemą, kuri leistų užtikrinti pakankamą sveikatos priežiūros prieinamumą, negali būti aiškinama taip, esą visuomenė turi prisiimti visų įmanomų asmens sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo naštą. (Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas). Atsakovo manymu, nurodyta Konstitucinio Teismo suformuota doktrina turėtų būti įvertinta ir sprendžiant dėl gimdymo ne sveikatos priežiūros įstaigos stacionare teisinio reguliavimo.

3. Sveikatos apsaugos ministerija siekia užtikrinti kiek galima saugesnes sveikatos priežiūros paslaugas gimdyvei ir naujagimiui, kad netikėtai kilus komplikacijų būtų galima laiku suteikti visą įmanomą pagalbą. Lietuvos Respublikoje asmens sveikatos priežiūros specialistai privalo teikti tik kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas – prieinamas, saugias, veiksmingas sveikatos stiprinimo, ligų prevencijos, diagnostikos, ligonių gydymo ir slaugos paslaugas, kurias tinkamam pacientui, tinkamu laiku, tinkamoje vietoje suteikia tinkamas sveikatos priežiūros specialistas ar sveikatos priežiūros specialistų komanda pagal šiuolaikinio medicinos ir slaugos mokslo lygį ir gerą patirtį, atsižvelgdami į paslaugos teikėjo galimybes ir paciento poreikius bei lūkesčius, juos tenkindami ar viršydami (PTŽSAĮ 2 str. 8 p.), o tokia pagalba galima tik akušerijos stacionare.

Pagal PTŽSAĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalių bei Sveikatos sistemos įstatymo 49 straipsnio 3 dalies nuostatas, pacientas turi teisę pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą ir sveikatos priežiūros specialistą. Viena pagrindinių sąlygų yra paciento kreipimasis dėl nemokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų gavimo į antrinės ar tretinės sveikatos priežiūros įstaigas. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įmonės, įstaigos gali teikti sveikatos priežiūros paslaugas tik gavusios licenciją ir įregistruotos valstybiniame sveikatos priežiūros įstaigų registre.

NGN sveikatos priežiūros tvarkoje numatyta, kad nėščiųjų, gimdyvių ir naujagimių sveikatos priežiūra Lietuvoje vykdoma trijų pagalbos lygių sistema, nustatyti įstaigų lygių kriterijai. Tvarkos 2.1 punkte numatyta, kad moteris laisvai pasirenka pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigą bei gydytoją. Sveikatos sistemos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sveikatos priežiūros įstaigų prievolė per nustatytą laiką tikrinti nėščiųjų, <...>, motinų, iki vaikui sukaks vieneri metai, ir kitų asmenų, kurių sąrašą nustato Sveikatos apsaugos ministerija, sveikatą.

Įstatymų leidėjas tokią pareigą nustatė būtent asmens sveikatos įstaigoms. Vadovaujantis Sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnio 11 dalimi, turi būti užtikrintas sveikatos priežiūros tinkamumas – tai valstybės nustatyta tvarka pripažįstamos sveikatos priežiūros sąlygos, užtikrinančios sveikatos priežiūros paslaugų bei patarnavimų kokybę ir efektyvumą. PTŽSAĮ 3 straipsnio 2 dalis numato, kad kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų rodiklius ir jų turinio reikalavimus nustato sveikatos apsaugos ministras. Vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro patvirtinta NGN sveikatos priežiūros tvarka, gimdymas Lietuvoje gali būti priimamas tik antrinio A ir B bei tretinio lygio sveikatos priežiūros įstaigos stacionare.

Remdamasis nuodytais argumentais, atsakovas teigia, kad Sveikatos apsaugos ministerija tnkamai vykdė teisės aktų jai pavestas funkcijas.

3. Pagal Lietuvos Respublikos gydytojo medicinos praktikos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas verstis medicinos praktika Lietuvos Respublikoje turi teisę gydytojas, turintis šio įstatymo nustatyta tvarka išduotą ir galiojančią licenciją; gydytojas verstis medicinos praktika gali tik sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje licenciją teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Pagal Lietuvos Respublikos slaugos praktikos įstatymo 4 straipsnio nuostatas slaugos ir (ar) akušerijos paslaugas asmenims teikia juridiniai asmenys, turintys asmens sveikatos priežiūros licenciją atitinkamoms paslaugoms teikti.

4. Ministerija tinkamai informavo apeliantę apie tai, kad Lietuvos teisės aktuose asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas gimdant namuose nenumatytas, pasiūlė pareiškėjai susipažinti su Lietuvos akušerijos stacionarais ir pasirinkti jai labiausiai priimtiną asmens sveikatos priežiūros įstaigą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamą ginčą pareiškėja iškėlė dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2012 m. rugsėjo 21 d. prašymu kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministrą, pareikšdama, kad yra nėščia, norėtų gimdyti namuose, todėl kreipėsi į tris medicinos įstaigas (VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Akušerijos ir ginekologijos kliniką, VšĮ Vilniaus gimdymo namus ir VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų centro filialą), prašydama suteikti jai kvalifikuotą medicininę priežiūrą gimdant namuose, gavo neigiamus atsisakymus, kad leisti gydytojams, akušeriams ginekologams ir akušeriams priimti gimdymą namuose nėra teisinio pagrindo. Prašyme pareiškėja teigė, kad teisę gimdyti namuose gaunant tinkamą pagalbą ji turi pagal Konvencijos 8 straipsnį, kuriame nustatyta, jog kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ar jo šeimos gyvenimas, taip pat pagal Konstitucijos 22 straipsnį, kuriame teigiama, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Prašyme pareiškėja atkreipė dėmesį į EŽTT sprendimą byloje Ternovszky prieš Vengriją, kuriame nurodyta, jog teisė į asmeninio ar šeimos gyvenimo privatumą apima teisę pasirinkti tapimo tėvais aplinkybes, t.y. gimdymo sąlygas, taip pat gimdymo vietą. Pareiškėja prašė, kad Sveikatos ministerija užtikrintų jai tinkamą priežiūrą gimdymo namuose metu ir įpareigotų Ministerijai pavaldžias sveikatos priežiūros institucijas suteikti jai reikiamą pagalbą arba keisti įstatymų įgyvendinamuosius aktus bei inicijuoti įstatymų pataisas taip, kad sveikatos priežiūros institucijos bei kvalifikuoti specialistai galėtų suteikti pareiškėjai reikiamą pagalbą.

Sveikatos apsaugos ministerija į pareiškėjos 2012 m. rugsėjo 21 d. prašymą atsakė 2012 m. spalio 16 d. raštu Nr.(1.23-33)4-4004, kuriame paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytą teisinį reguliavimą nėščioji neturi teisės reikalauti, o asmens sveikatos priežiūros įstaiga ar specialistas neturi pareigos pagal nėščiosios pageidavimą teikti su gimdymu susijusias asmens sveikatos priežiūros paslaugas ne asmens sveikatos priežiūros įstaigoje. Informavo, kad Sveikatos apsaugos ministerija siekia užtikrinti kiek galima saugesnes sveikatos priežiūros paslaugas gimdyvei ir naujagimiui, kad netikėtai kilus komplikacijų būtų galima laiku suteikti visą įmanomą pagalbą. Tokia pagalba yra galima tik akušerijos stacionare. Atsakovas minėtame rašte informavo pareiškėją apie tai, kad Lietuva deda daug pastangų, siekdama užtikrinti gimdyvėms ir naujagimiams teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų saugumą bei sudaryti sveikatos priežiūros įstaigose kuo palankesnes ir artimesnes namų aplinkai sąlygas gimdyvėms ir naujagimiams. Paaiškino, kad šiam tikslui pasiekti įstaigos yra aprūpinamos moderniais medicinos prietaisais, modernizuojama jų infrastruktūra, gimdyme leidžiama dalyvauti moters artimiesiems. 2012 m. spalio 16 d. rašte Nr.(1.23-33)4-4004 Sveikatos apsaugos ministras pakvietė pareiškėją susipažinti su Lietuvos akušerijos stacionarais ir pasirinkti tą asmens sveikatos priežiūros įstaigą, kurios siūlomos sąlygos pareiškėjai bus labiausiai priimtinos.

Pareiškėja 2012 m. spalio 25 d. skundu kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją, pridėdama prie skundo Sveikatos apsaugos ministerijos 2012 m. spalio 16 d. raštą Nr.(1.23-33)4-4004 ir pareikšdama, kad Ministerija atsisakė užtikrinti sąlygas saugiai gimdyti namuose prižiūrint profesionaliam medikui. Pareiškėja prašė: pripažinti, kad Sveikatos apsaugos ministeriją, drausdama specialistams priimti gimdymą namuose, trukdo pareiškėjai realizuoti Konstitucijos ir Konvencijos garantuotą teisę į privatų gyvenimą (pasirinkti gimdymo vietą ir gauti kvalifikuotą specialisto pagalbą gimdant namuose); tiesiogiai taikyti EŽTT sprendimą byloje Ternovszky prieš Vengriją ir įpareigoti Sveikatos apsaugos ministeriją inicijuoti teisės aktų keitimą taip, kad jie užtikrintų pareiškėjos teisę gimdyti namuose ir gauti reikiamą specialistų pagalbą; įpareigoti Sveikatos apsaugos ministeriją užtikrinti pareiškėjai saugų gimdymą namuose su specialisto priežiūra, numatomą 2013 m. kovo mėnesį. Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr.3R-248 (AG-229/01-2012) pareiškėjos skundą atmetė. Motyvavo tuo, kad pareiškėjos skundžiami Ministerijos veiksmai nesusiję su individualaus administracinio akto (VAĮ 2 str. 9 d.), kuris galėtų būti skundžiamas Komisijai, priėmimu; Komisija pagal Administracinių ginčų komisijų įstatymą neturi įgaliojimų vertinti Ministerijos veiksmų, susijusių su norminių teisės aktų priėmimu, keitimu, papildymu ar panaikinimu, bei nustatyti tokius įpareigojimus, kokių prašo pareiškėja.

Pirmosios instancijos teismas 2012 m. gruodžio 28 d. nutartimi priėmė nagrinėti ir nagrinėjo pareiškėjos skundo reikalavimus: panaikinti Sveikatos apsaugos ministerijos 2012 m. spalio 16 d. raštą Nr.(1.23-33)4-4004 bei Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr.3R-248 (AG-229/01-2012) ir įpareigoti Sveikatos apsaugos ministeriją užtikrinti pareiškėjos teisės gimdyti namuose įgyvendinimą imantis atitinkamų veiksmų, priskirtų jos kompetencijai. Be to, pareiškėja prašė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas kreiptųsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl pareiškėjos nurodytų norminių teisės aktų (Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 117 patvirtintos Nėščiųjų, gimdyvių ir naujagimių sveikatos priežiūros tvarkos bei 2006 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 40:2006 „Akušeris. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ nuostatų atitikties Konstitucijos 22 straipsniui ištyrimo. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundo reikalavimus atmetė, taip pat netenkino prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl nurodytų norminių teisės aktų teisėtumo ištyrimo.

Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas, kaip ir Vyriausioji administracinių ginčų komisija, neapgynė Sveikatos apsaugos ministerijos neužtikrinamos jos teisės gimdyti namuose gaunant tinkamą medicininę pagalbą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama į šiuos įstatymo reikalavimus.

Kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė kreiptis į administracinį teismą teisminės gynybos, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas, nustatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje. Ši teisė kyla iš konstitucinio teisminės gynybos principo, įtvirtinto Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį, ne kartą yra konstatavęs, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą; šios teisės negalima apriboti ar paneigti; pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2008 m. sausio 22 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai).

Asmens procesinė teisė kreiptis į teismą (ABTĮ 5 str. 1 d.) negali būti tapatinama su materialiąja reikalavimo teise, t.y. su asmens teise reikalauti apginti jo teises, įgytas atitinkamo teisės akto pagrindu, ar įstatymų saugomus interesus, kuriuos pažeidžia kiti asmenys. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Taigi, įstatyme yra įtvirtinta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą ir nustatyta, kad tokiam kreipimuisi pakanka, jog asmuo manytų, kad jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009). Tačiau nurodytos ABTĮ nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju privalo nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2005 m. balandžio 19 d. Nr. A11-443/2005; 2008 m. rugpjūčio 8 d. Nr. A502-906/2008, 2009 m. kovo 6 d. Nr.A502-304/2009 ir kt.). Taigi kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu.

Apeliantės nuomone, Sveikatos apsaugos ministerija jos kompetencijai priskirtoje veiklos srityje nenustačiusi teisinio reguliavimo, numatančio asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą nėščiajai (šiuo atveju pareiškėjai) apsisprendus gimdyti namuose, ir atsisakiusi patenkinti pareiškėjos išankstinį prašymą dėl tokio pobūdžio asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, pažeidžia pareiškėjos teisę į asmeninio ir šeimos gyvenimo privatumą (Konvencijos 8 straipsnis) bei teisę į žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą (Konstitucijos 22 straipsnis). Apeliantės nuomone, priimti gimdymą namuose kompetentingiems medicinos specialistams draudžia Sveikatos apsaugos ministerijos priimti poįstatyminiai teisės aktai, t. y. Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 117 patvirtintos Nėščiųjų, gimdyvių ir naujagimių sveikatos priežiūros tvarkos bei 2006 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtinta Lietuvos medicinos norma MN 40:2006 „Akušeris. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“.

ABTĮ 3 straipsnyje nustatyta, jog administraciniai teisimai sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (1 d.). Administracinių teismų kompetenciją konkretizuoja ABTĮ 15-20 straipsniai. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Pareiškėjos reikalavimas panaikinti Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 16 d. raštą Nr. (1.23-33)4-4004 patenka į ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytų bylų kategoriją. Dėl su šiuo reikalavimus susijusio pareiškėjos reikalavimo „įpareigoti Sveikatos apsaugos ministeriją užtikrinti pareiškėjos teisės gimdyti namuose įgyvendinimą imantis atitinkamų veiksmų, priskirtų jos kompetencijai“, teisėjų kolegija pažymi, kad šis reikalavimas yra ydingas, nes jo formuluotė nekonkreti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad skundo reikalavimas turi būti toks, kad juo būtų aiškiai apibrėžtos ginčo ribos, kad kita bylos proceso šalis (šalys) galėtų aiškiai pareikšti savo poziciją dėl ginčo esmės, o teismas galėtų priimti atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos šaliai sukeliantį sprendimą (ABTĮ 88 str.), jei nustato kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos. Nors minėtas pareiškėjos reikalavimas suformuluotas netinkamai, tačiau šiuo konkrečiu atveju iš pareiškėjos skundo pirmosios instancijos teismui turinio, taip pat iš pareiškėjos prašymo Ministerijai bei skundo VGAK, galima suprasti, jog pareiškėja šiuo reikalavimu siekė, kad pirmosios instancijos teismas įpareigotų Sveikatos apsaugos ministeriją atlikti atitinkamus administracinius patvarkymus, kad pareiškėja, kuri nori gimdyti namuose, gautų tinkamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas jai gimdant namuose. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismas pagal jam suteiktą kompetenciją, teisėkūros subjektui negali nustatyti įpareigojimų dėl norminių teisės aktų priėmimo ar jų koregavimo.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjos iškeltas klausimas dėl galimo teisės į privatų gyvenimą pažeidimo negali būti nagrinėjamas izoliuotai nuo asmens teisės į sveikatos apsaugą ir valstybės funkcijos rūpintis žmonių sveikata.

Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 53 straipsnio nuostatas, ne kartą yra pabrėžęs, kad žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių; žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis žmonių sveikata ir medicinos pagalba yra valstybės funkcija (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. liepos 11 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai).

Konstitucijos 53 straipsnio nuostatas įgyvendina Sveikatos sistemos įstatymas, Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas, Medicinos praktikos įstatymas, Slaugos praktikos ir akušerijos praktikos įstatymas, kiti su šiais įstatymais susiję norminiai teisės aktai.

Šioje teisinio reguliavimo sistemoje pirmiausia paminėtinas Sveikatos sistemos įstatymas. Minėto įstatymo preambulėje akcentuota, kad šis įstatymas priimtas pripažįstant inter alia, jog gyventojų sveikata yra didžiausia visuomenės socialinė ir ekonominė vertybė, fizinė, dvasinė bei socialinė žmonių gerovė; atsižvelgiant į Pasaulio sveikatos organizacijos priimtą sveikatos strategiją “Sveikata visiems”, Otavos sveikatos stiprinimo chartijos ir Lietuvos nacionalinės sveikatos koncepcijos nuostatas; siekiant užtikrinti prigimtinę žmogaus teisę turėti kuo geresnę sveikatą, taip pat teisę turėti sveiką aplinką, priimtiną, prieinamą ir tinkamą sveikatos priežiūrą; vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija. Sveikatos sistemos įstatymas reglamentuoja Lietuvos nacionalinę sveikatos sistemą, jos struktūrą, sveikatos saugos, sveikatos stiprinimo ir sveikatos atgavimo santykių teisinio reguliavimo ribas, asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros organizavimo, valstybės ir savivaldybių laiduojamos (nemokamos) sveikatos priežiūros užtikrinimo, valdymo, sveikatos rėmimo, sveikatinimo veiklos sutarčių sudarymo pagrindus, atsakomybės už sveikatinimo veiklos teisės normų pažeidimus pagrindus, gyventojų, sveikatinimo veiklos subjektų teises ir pareigas. Sveikatos apsaugos įstatymo 3 straipsnyje, kuris nustato sveikatos santykių teisinio reguliavimo ribas, nurodyta kokius klausimus reglamentuoja tik įstatymai, tarp jų: sveikatos teisės uždavinius ir principus (1 p.); sveikatinimo veiklos rūšių ir sveikatinimo veiklos subjektų sistemą, pagrindinių sveikatinimo veiklos valdymo subjektų kompetenciją, asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų subjektų teises ir pareigas (2 p.); sveikatinimo veiklos būtinąsias sąlygas ir jų kontrolės teisinius pagrindus (6 p.); gyventojų teises ir pareigas sveikatinimo veikloje (7 p.): asmenų, turinčių aukštąjį medicinos, aukštąjį ir (ar) aukštesnįjį slaugos ar kitos medicinos specialybės išsilavinimą, sveikatinimo veiklos licencijavimo teisinius pagrindus, pagrindines profesines sveikatos priežiūros specialistų pareigas, teises, civilinės atsakomybės už žalą pacientų sveikatai, padarytą teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas, nustatymo teisinius pagrindus (8 p.).

Sveikatos sistemos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinti sveikatinimo veiklos reguliavimo principai, tarp jų: visapusė asmens ir visuomenės sveikatos sauga (1 p.): asmens, visuomenės sveikatos bei valstybės interesų derinimas (2 p.) asmens teisių turėti kuo geresnę sveikatą lygybė (3 asmens laisvė pasirinkti kuo geresnės sveikatos sąlygas (4 p.) asmens sveikatos priežiūros priimtinumas, prieinamumas ir tinkamumas (5 p.). Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pabrėžtini: sveikatos priežiūros priimtinumas – valstybės nustatyta tvarka pripažįstamos sveikatos priežiūros sąlygos, užtikrinančios sveikatos priežiūros paslaugų ir medicinos mokslo principų bei medicinos etikos reikalavimų atitiktį; sveikatos priežiūros prieinamumas – valstybės nustatyta tvarka pripažįstamos sveikatos priežiūros sąlygos, užtikrinančios asmens sveikatos priežiūros paslaugų ekonominį, komunikacinį ir organizacinį priimtinumą asmeniui ir visuomenei: sveikatos priežiūros tinkamumas – tai valstybės nustatyta tvarka pripažįstamos sveikatos priežiūros sąlygos, užtikrinančios sveikatos priežiūros paslaugų bei patarnavimų kokybę ir efektyvumą.

Sveikatos sistemos įstatymo 15 straipsnyje įtvirtintos sveikatinimo veiklos Lietuvos Respublikoje būtinosios sąlygos: teisės verstis tam tikrų rūšių sveikatinimo veikla įgijimas asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros prieinamumas, priimtinumas, teisumas ir tinkamumas; asmens sutikimas gauti sveikatos priežiūros paslaugas, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, kai tokios paslaugos gali būti suteiktos be jo sutikimo.

Sveikatos sistemos įstatymo 47 straipsnyje valstybės laiduojamai (nemokamai) sveikatos priežiūrai priskirta inter alia nėščiųjų asmens sveikatos priežiūra (SSĮ 47 str. 2 d. 7 p.). Šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigos privalo per nustatytą laiką tikrinti nėščiųjų, vaikų iki 16 metų, motinų, iki vaikui sukaks vieneri metai, ir kitų asmenų, kurių sąrašą nustato Sveikatos apsaugos ministerija, sveikatą. Aptariamo įstatymo 49 straipsnyje, kuris reglamentuoja valstybės laiduojamų (nemokamų) asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo LNSS įstaigose tvarką, 3 straipsnyje įtvirtinta, kad pacientas turi teisę pasirinkti Sveikatos apsaugos ministerijos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nustatyta tvarka LNSS pirminės sveikatos priežiūros įstaigą ir gydytoją, taip pat pagal šio straipsnio nustatytas sąlygas antrinės ar tretinės sveikatos priežiūros įstaigą ir gydytoją, kad suteiktų nemokamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas.

Teisė verstis tam tikros rūšies sveikatos priežiūros praktika pripažįstama fiziniams asmenims, įstatymo nustatyta tvarka gavusiems licenciją ir sertifikatą (SSĮ 16 str. 1 d.). Įmonės ir įstaigos teisę verstis sveikatos priežiūros veikla įgyja tik Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka gavusios licencijas (SSĮ 16 str. 2 d.). Sveikatos sistemos įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pagrindines, profesines sveikatos priežiūros specialistų pareigas, teises, jų praktikos ribojimo tvarką, atsakomybę už padarytą žalą sveikatai nustato Medicinos praktikos įstatymas, Slaugos praktikos įstatymas ir kt. įstatymai. Medicinos praktikos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad gydytojas verstis medicinos praktika gali tik sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje licenciją teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Slaugos praktikos ir akušerijos praktikos įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad slaugos ir (ar) akušerijos apslaugąs asmenims teikia juridiniai asmenys, turintys asmens sveikatos priežiūros licenciją atitinkamoms sveikatos priežiūros paslaugoms teikti.

Sveikatos sistemos įstatymo 61 straipsnyje išvardyti Sveikatos apsaugo ministerijos (valstybinio administravimo subjekto) pagrindiniai įgaliojimai sveikatinimo reikalams tvarkyti įgyvendinant Lietuvos sveikatos programą. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo, kuris nustato sveikatos priežiūros įstaigų klasifikaciją, LNSS įstaigų nomenklatūrą, sveikatos priežiūros įstaigų ir pacientų santykius, 10 straipsnyje nustatytos Sveikatos apsaugo ministerijos teisės įstaigų veiklos valstybinio valdymo reguliavimo klausimais, tarp jų nustatyti pavaldžioms sveikatos priežiūros įstaigoms privalomas sveikatos priežiūros užduotis; sveikatos priežiūros tinkamumo ir priimtinumo reikalavimus (SPSĮ 10 str. 4, 6 p.). Pareiškėjos nurodyti poįstatyminiai norminiai teisės aktai, t. y. Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 117 patvirtinta Nėščiųjų, gimdyvių ir naujagimių sveikatos priežiūros tvarka (nuo 2013 m. rugsėjo 29 d. neteko galios, nuo 2013 m. rugsėjo 23 d. galioja įsakymu Nr. V-900 patvirtintas Nėščiųjų, gimdyvių ir naujagimių sveikatos priežiūros tvarkos aprašas) bei 2006 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtinta Lietuvos medicinos norma MN 40:2006 „Akušeris. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, buvo priimti įgyvendinant minėtus įstatymus (SSĮ 12 str. 5–7 d., 61 str., SPSĮ 10 str.). Teisėkūros subjektas, kuriam suteikti įgaliojimai, priimti norminius poįstatyminius teisės aktus, negali sukurti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su įstatymu. Pirmiau minėtuose aukštesnės galios teisės aktuose yra įtvirtinta, kad pareiškėją dominančių licencijuotų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas numatytas tik įstaigoje, turinčiose licenciją teikti tos rūšies asmens sveikatos priežiūros paslaugas.

Iš minėto įstatymais nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą valstybės priedermę rūpintis žmonių sveikata ir laiduoti medicinos pagalbą, atsižvelgdamas į PSO priimtą sveikatos strategiją “Sveikata visiems”, Otavos sveikatos stiprinimo chartiją ir Lietuvos nacionalinę sveikatos koncepciją, nustatė tokį teisinį reguliavimą, kuriuo siekiama užtikrinti asmeniui sveikatos priežiūros priimtinumą, prieinamumą ir tinkamumą suteikiant pacientui teisę pasirinkti atitinkamo lygio sveikatos priežiūros įstaigą ir gydytoją. Pabrėžtina, kad įstatymų leidėjas išskyrė nėščiųjų sveikatos priežiūrą, kaip išskirtinio valstybės dėmesio reikalaujančią sritį. Taigi, minėtu teisiniu reguliavimu valstybė siekia užtikrinti nėščiosios ir naujagimio sveikatą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjos argumentus, esą nenumačius asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo gimdant namuose, yra pažeidžiama asmens teisė į privatų gyvenimą, akcentuoja, kad asmens privatų gyvenimą saugantis teisinis reguliavimas yra nustatytas. Sveikatos sistemos įstatymo 52 straipsnis įstatymų leidėjas nustatė asmens sveikatos informacijos viešumo ribojimus: asmens sveikatos informacijos viešumas yra ribojamas norint užtikrinti asmens privataus gyvenimo ir jo asmens sveikatos paslapties neliečiamumą (SSĮ 52 str. 1 d.); draudžiama skelbti visuomenės informavimo priemonėse informaciją apie asmens sveikatą be raštiško jo sutikimo. Informacijos apie asmens sveikatą kompiuteriuose apsauga privalo garantuoti jos konfidencialumą (SSĮ 52 str. 2 d.); asmens ar visuomenės sveikatos priežiūros specialistams draudžiama, išskyrus įstatymuose numatytus atvejus, pažeisti asmens privataus gyvenimo ar asmens sveikatos informacijos, kuri sudaro asmens sveikatos paslaptį ir kurią jie sužinojo eidami profesines pareigas, konfidencialumą (SSĮ 52 str. 3 d.). Minėtas įstatymu įtvirtintas teisinis reguliavimas ir jo įgyvendinimo priemonės užtikrino pareiškėjai teisę į privataus gyvenimo apsaugą gimdant specializuotoje pareiškėjos pasirinktoje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, kuri įrengta pagal šiai medicinos paslaugos rūšiai ir lygiui keliamus reikalavimus, kad apsaugoti motinos ir naujagimio sveikatą ir užtikrinti jiems neatidėliotiną kokybiškų ir efektyvią pagalbą, jei gimdymo metu iškiltų grėsmių jų sveikatai ar gyvybei. Teisėjų kolegijos nuomone, tokiu teisiniu reguliavimu yra išsaugoma pusiausvyra tarp konstitucinių vertybių: asmeninio gyvenimo privatumo ir žmogaus sveikatos apsaugos.

Pareiškėjos nurodytame EŽTT sprendime byloje Ternovszky prieš Vengriją nustatytas Konvencijos 8 straipsnio pažeidimas savaime nėra pagrindas nagrinėjamu atveju konstatuoti, kad buvo pažeistas Konvencijos 8 straipsnis pareiškėjos atžvilgiu. Minėta byla buvo nagrinėta atitinkamų aplinkybių ir tos valstybės teisinio reguliavimo kontekste. Minėtame EŽTT sprendime pateiktas išaiškinimas, kad gimdymo sąlygos neginčijamai priklauso žmogaus privataus gyvenimo sferai, aktualus ir nagrinėjamai bylai. Tačiau, pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeista pareiškėjos teisė į asmeninio gyvenimo privatumą Konvencijos 8 straipsnio prasme. Pirmiau aptartu teisiniu reguliavimu valstybė yra įsipareigojusi rūpintis žmonių sveikata ir teikti medicinos pagalbą asmeniui pagal priimtinumo, prieinamumo ir tinkamumo principus, suteikdama jam teisę rinktis medicinos įstaigą ir specialistus, tuo pačiu įstatyme įtvirtindama asmens privataus gyvenimo neliečiamumą užtikrinantį teisinį reguliavimą. Pareiškėja byloje neįrodė kokiu būdu atsakovas pažeidė, ar sudarė prielaidas pažeisti jos asmeninio gyvenimo privatumą. Priešingai, atsakovas 2012 m. spalio 16 d. rašte priminė pareiškėjai, kad gimdyme leidžiama dalyvauti moters artimiesiems, pasiūlė jai susipažinti su Lietuvos akušerijos stacionarais ir rinktis priimtiniausią variantą. Taigi, pareiškėja turėjo įstatymu garantuotą teisę ir galimybę pasirinkti jai priimtiniausią akušerijos stacionarą ir pareikšti savo pageidavimus dėl privatumo sąlygų ir apimties. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja kreipėsi teisminės gynybos dėl to, kad kuriame nors akušerijos stacionare jai buvo sudarytos kliūtys pasinaudoti šiomis savo teisėmis. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjos asmeninio gyvenimo privatumas, siekiant tokios gimdymo aplinkos, kokios pageidavo pareiškėja, kreipdamasi 2012 m. rugsėjo 21 d. prašymu į Sveikatos apsaugos ministeriją (gimdyti namuose suteikiant medicininę priežiūrą), negali būti traktuojamas kaip didesnė vertybė už pačios pareiškėjos ir jos kūdikio sveikatą, kurių apsaugai valstybė yra sukūrusi asmens sveikatos apsaugos ir kvalifikuotos medicininės pagalbos sistemą ir kartu prisiėmusi pareigą užtikrinti asmens privataus gyvenimo apsaugą.

Dėl byloje esančių raštų, kuriuose išdėstytos atitinkamų organizacijų ar jų atstovų nuomonės dėl gimdymų namuose ir teisinio reguliavimo nustatymo šiuo klausimu, teisėjų kolegija nepasisako. Administracinis teismas, kaip jau minėta, sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 str.). Teismas, spręsdamas individualų ginčą, ir vykdydamas jam priskirtą teisingumo vykdymo funkciją, taiko galiojančius teisės aktus. Pagal valdžių padalijimo principą įstatymų leidžiamoji valdžia yra Seimas. Poįstatyminius norminius teisės aktus sveikatos apsaugos srityje gali priimti vykdomosios valdžios institucijos (Vyriausybė, Sveikatos apsaugos ministerija).

Atsakovas, priimdamas 2012 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. (1.23-33)-4-4004, teisės aktų nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos skundą dėl šio sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad keisti ar naikinti likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį taip pat nėra pagrindo. Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 3R-248(AG-229/01-2012) pareiškėjos skundą atmetė pagrįstai. Pareiškėjos suformuluoti reikalavimai Komisijai pagal jai suteiktą kompetenciją negalėjo būti tenkinami.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl pareiškėjos nurodytų Sveikatos apsaugos ministerijos norminių teisės aktų teisėtumo ištyrimo nebuvo pagrindo.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės ir procesinės teisės normas byloje taikė iš esmės teisingai. Naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos O. V. apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos O. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas