A-502-1932-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-1932/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03544-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. 1D-7540(11) „Dėl valstybinės pensijos mokėjimo nutraukimo“ ir įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją mokėti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nuo jos mokėjimo nutraukimo dienos – 2013 m. birželio 21 d.

Skunde (b. l. 14–17) pareiškėjas paaiškino, kad 1994 m. gruodžio 30 d. jam buvo neterminuotai paskirta ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija už ištarnautus metus. Nuo 1995 m. vasario 26 d. iki 2013 m. balandžio 20 d. pareiškėjas dirbo teisėju ir nuo 2013 m. birželio 21 d. gauna teisėjų valstybinę pensiją. Apie šią pensiją informavus Sveikatos priežiūros tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba), jam buvo pasiūlyta atsisakyti gaunamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.

Pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas) 5 straipsnio 1 dalį, pareigūnai ir kariai, kurie įgyja teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, nepraranda teisės į kitas valstybines pensijas, todėl pareiškėjas, manydamas, kad ši pensija už ištarnautus metus jam buvo paskirta teisėtai ir pagrįstai, 2013 m. liepos 10 d. kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą, prašydamas priimti sprendimą dėl jam paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo, nurodydamas, kad gaunamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos jis niekada neatsisakė.

Į savo skundą pareiškėjas 2013 m. liepos 27 d. gavo atsakymą, kuriame buvo nurodyta, kad Vidaus reikalų ministerijos kanclerės 2013 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. 11SP-2989, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 1 dalimi, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 5 straipsniu jam paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimas nuo 2013 m. birželio 21 d. nutrauktas pasirinkus teisėjų valstybinę pensiją. Pareiškėjo įsitikinimu, nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo nutraukimas nenumatytas, todėl atsakovas, nutraukdamas paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimą, pažeidė teisingumo, teisėtų lūkesčių ir jų apsaugos principus.

Skundžiamu sprendimu buvo šiurkščiai pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija), įstatymai, tarptautinės teisės normos, ignoruojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai dėl pensijų, valstybinių pensijų pareigūnams ir kariams skyrimo ir mokėjimo.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (b. l. 52) paaiškino, kad vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, asmeniui, turinčiam teisę gauti kelias valstybines pensijas, jo pasirinkimu, mokama tik viena iš jų. Pareigūnų ir karių valstybinė pensija už ištarnautus metus pareiškėjui buvo paskirta nuo 1994 m. gruodžio 30 d. ir mokama iki 2013 m. birželio 20 d. Šios pensijos mokėjimas 2013 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. 11SP-2989 buvo nutrauktas, vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 5 straipsnio nuostatomis bei atsižvelgiant į pareiškėjo 2013 m. liepos 10 d. prašymą, kuriuo jis informavo ministeriją, kad nuo 2013 m. birželio 21 d. gauna teisėjų valstybinę pensiją. Pareiškėjas, teikdamas prašymą Nacionalinei teismų administracijai dėl teisėjų valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo, pasirinko gauti teisėjų valstybinę pensiją, todėl preziumuota, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos atsisakė. Atsakovas pažymėjo, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo nutraukimas nepažeidžia Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, nes nutraukus nurodytos pensijos mokėjimą, pareiškėjas neprarado teisės į šią pensiją.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 24 d. sprendimu pareiškėjo M. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 58–61).

Teismas nurodė, kad Valstybinių pensijų įstatymas įtvirtina valstybinio pensinio aprūpinimo pagrindus, asmenis, kuriems skiriamos ir mokamos valstybinės pensijos, valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas. Šio įstatymo nuostatų tikslas yra suteikti didesnę valstybės paramą asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat suteikti kompensaciją įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims. Valstybinių pensijų ypatumai suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti tokį valstybinių pensijų teisinį reguliavimą, pagal kurį valstybinės pensijos mažinamos, jų mokėjimas sustabdomas ar nutraukiamas joms sutapus su kitomis valstybinės socialinės apsaugos išmokomis.

Tokios nuostatos paprastai žinomos kaip išmokų sutapimo išvengimo nuostatos. Įstatymų leidėjas leidžia kompetentingos institucijoms nutraukti valstybinės pensijos mokėjimą jai sutapus su kita valstybine pensija, net kai asmuo formaliai atitinka skirtingų valstybinių pensijų skyrimo pagrindus. Jei būtų pritarta, kad asmeniui, turinčiam teisę gauti kelias valstybines pensijas, iškart skiriamos visos valstybinės pensijos, kompetentinga institucija turėtų mokėti dvigubas ar net trigubas valstybines pensijas, o tai būtų sunkiai suderinama su patikimo finansų valdymo ir institucijų biudžeto išlaidų kontrolės įpareigojimas, į kuriuos taip pat privalu atsižvelgti.

Įstatymų leidėjas išmokų sutapimo išvengimo nuostatas įtvirtino Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalis numato, jog asmeniui, turinčiam teisę gauti kelias valstybines pensijas, jo pasirinkimu mokama tik viena iš jų, išskyrus valstybinę našlių ir našlaičių pensiją, kuri taip pat gali būti mokama tik viena su viena iš valstybinių pensijų. Tai yra speciali norma, reguliuojanti asmens teisę bei jo pasirinkimą gauti vieną iš jam priklausančių valstybinių pensijų bei jos mokėjimo sąlygas.

Asmeniui, turinčiam teisę gauti kelias valstybines pensijas, ir pasirinkusiam vieną iš jų, kompetentinga institucija tai įformina sprendimu dėl tos paskirtos valstybinės pensijos mokėjimo nutraukimo, kurios ją turintis teisę gauti asmuo nepasirinko. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui nuo 1994 m. gruodžio 30 d. buvo mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kurios mokėjimas nutrauktas Vidaus reikalų ministerijos sprendimu nuo 2013 m. birželio 21 d. Nors pareiškėjas teigia, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos jis neatsisakė, kaip matyti iš jo 2013 m. liepos 10 d. prašymo turinio matyti, jog jis aiškiai išreiškė savo valią dėl pensijos pasirinkimo, nes informavo Sveikatos priežiūros tarnybą, jog teikdamas prašymą Nacionalinei teismų administracijai dėl teisėjų valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo, jis faktiškai apsisprendė ir pasirinko gauti teisėjų valstybinę pensiją.

Pareiškėjas šiuo prašymu taip pat informavo, jog jam, kaip gaunančiam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir teisėjų valstybinę pensiją, yra nežinomas teisinis valstybinės pensijos atsisakymo mechanizmas, todėl prašė priimti sprendimą dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo. Tai, kad pareiškėjas apsisprendė dėl to, jog jis pasirinko ne karių ir pareigūnų valstybinę pensiją, o teisėjų valstybinę pensiją, patvirtina ir jo aiškiai išreikšti bei aktyvūs veiksmai kreipiantis į Nacionalinę teismų administraciją dėl teisėjų valstybinės pensijos mokėjimo, kuri Nacionalinės teismų administracijos 2013 m. gegužės 30 d.

įsakymu Nr. 9FB-16-(4.46) nuo 2013 m. balandžio 20 d. paskyrė jam teisėjų valstybinę pensiją. Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos įstatymo 5 straipsnis nustato, kad pareigūnai ir kariai, kurie įgyja teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, nepraranda teisės į kitas valstybines pensijas, jei įstatymai nenumato kitaip. Pareiškėjas šią įstatymo nuostatą aiškina kaip draudimą nutraukti jau paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimą. Teismas, nesutikdamas su tokia pareiškėjo pozicija, nurodė, jog ši įstatymo nuostata reiškia, kad tuo atveju, kai asmuo jau yra įgijęs teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, esant pagrindams skirti jam kitą valstybinę pensiją, šis klausimas turi sprendžiamas kompetentingai institucijai priimant atitinkamą sprendimą, o teisės į karių ir pareigūnų valstybinę pensiją įgijimas neatima teisės, esant nustatytiems pagrindams, į kitokios valstybinės pensijos skyrimą ir mokėjimą.

Tačiau toks asmuo, kurio atžvilgiu yra priimti kelių kompetentingų institucijų sprendimai dėl skirtingų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo, turi laikytis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatų ir pasirinkti, kurią valstybinę pensiją jis pageidauja gauti.

III. Pareiškėjas M. M. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde (b. l. 65–67, 80–83) pareiškėjas pakartoja tuos pačius argumentus, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad Vidaus reikalų ministerija 1994 m. gruodžio 30 d. neterminuotai jai paskyrė pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už ištarnautus metus, ir nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas, nei Valstybinių pensijų įstatymas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo nutraukimo nenumato. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostata „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad įstatymu nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą, valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų, o asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis gauti užtarnautą išmoką sietini ir su asmens nuosavybės teisių apsauga. Pagal Konstitucijos 23 straipsnį, asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad ji tokio dydžio būtų mokama ir toliau.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija ir trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba atsiliepimuose prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 90–91, 93).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas ginčija jam paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo nutraukimą jam pasirinkus gauti teisėjų valstybinę pensiją.

Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, Valstybinių pensijų įstatymas įtvirtina valstybinio pensinio aprūpinimo pagrindus, asmenis, kuriems skiriamos ir mokamos valstybinės pensijos, valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas. Šio įstatymo nuostatų tikslas yra suteikti didesnę valstybės paramą asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat suteikti kompensaciją įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims.

Kartu pažymėtina, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto, šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas); Valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas šių pensijų skyrimo sąlygas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas); įstatymu gali būti nustatytas maksimalus tokių pensijų dydis, taip pat gali būti įtvirtinti įvairūs tokios pensijos maksimalaus dydžio nustatymo būdai; įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, gali nustatyti ir tam tikrus atvejus, kai valstybinė pensija asmeniui yra neskiriama (esant įstatyme numatytoms aplinkybėms); įstatymu, paisant Konstitucijos, galima nustatyti ir atvejus, kada paskirtoji valstybinė pensija nebemokama; kita vertus, valstybinių pensijų, skiriamų už tam tikrą tarnybą, už nuopelnus Lietuvos valstybei ar kaip kompensacija nukentėjusiesiems asmenims, atveju taip pat galioja nuostata dėl valstybės įstatymu prisiimto įsipareigojimo asmeniui, atitinkančiam įstatymo nustatytas sąlygas, paskirti ir mokėti atitinkamą pensiją ir to asmens teisės reikalauti, kad valstybė vykdytų šį įstatymu prisiimtą įsipareigojimą (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra išaiškinusi, jog valstybinių pensijų ypatumai suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti tokį valstybinių pensijų teisinį reguliavimą, pagal kurį valstybinės pensijos mažinamos, jų mokėjimas sustabdomas ar nutraukiamas joms sutapus su kitomis valstybinės socialinės apsaugos išmokomis. Tokios nuostatos paprastai žinomos kaip išmokų sutapimo išvengimo nuostatos. Įstatymų leidėjas leidžia kompetentingos institucijoms nutraukti valstybinės pensijos mokėjimą jai sutapus su kita valstybine pensija, net kai asmuo formaliai atitinka skirtingų valstybinių pensijų skyrimo pagrindus. Jei būtų pritarta, kad asmeniui, turinčiam teisę gauti kelias valstybines pensijas, iškart skiriamos visos valstybinės pensijos, kompetentinga institucija turėtų mokėti dvigubas ar net trigubas valstybines pensijas, o tai būtų sunkiai suderinama su patikimo finansų valdymo ir institucijų biudžeto išlaidų kontrolės įpareigojimas, į kuriuos taip pat privalu atsižvelgti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-134-12).

Lietuvos įstatymų leidėjas išmokų sutapimo išvengimo nuostatas įtvirtino Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje. Remiantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, asmeniui, turinčiam teisę gauti kelias valstybines pensijas, jo pasirinkimu mokama tik viena iš jų, išskyrus valstybinę našlių ir našlaičių pensiją. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų nuostatų tikslai – išvengti identiškų ar labai panašių išmokų sutapimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-134-12).

Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, jog pareigūnai ir kariai, kurie įgyja teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, nepraranda teisės į kitas valstybines pensijas...“. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog pareiškėjas yra įgijęs teisę tiek į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, tiek į teisėjų valstybinę pensiją, ir teisės į vieną valstybinę pensiją nepanaikina teisės į kitą valstybinę pensiją įgijimas. Tačiau šių teisių įgyvendinimas priklauso nuo minėtų Valstybinių pensijų įstatyme nustatytų apribojimų – draudimo gauti tuo pačiu metu dvi valstybines pensijas. Asmuo, turintis teisę į daugiau nei vieną valstybinę pensiją, kaip šiuo atveju pareiškėjas, turi teisę pasirinkti, kuri valstybinė pensija jam turi būti mokama. Pabrėžtina, kad toks teisių į valstybines pensijas įgyvendinimo mechanizmas, teisėjų kolegijos vertinimu, nepakeičia, nepanaikina pačios teisės į konkrečią, nepasirinktą, valstybinę pensiją, o apriboja šios teisės įgyvendinimą.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pateiktam faktinių aplinkybių vertinimui, jog pareiškėjas faktiškai apsisprendė gauti teisėjų valstybinę pensiją. Teisėjų kolegijos nuomone, lingvistiškai aiškinant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies formuluotę, pakankama asmens valios išraiška dėl jo apsisprendimo gauti konkrečią valstybinę pensiją yra vienos iš valstybinių pensijų pasirinkimas, ir formaliai išreikštas kitos (-ų) valstybinių pensijų atsisakymas šios valios, t. y. pasirinkimo įgyvendinimui nėra būtinas.

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas teisingai atsakovo veiksmus, gavus duomenų apie pareiškėjo pasirinkimą gauti teisėjų valstybinę pensiją, vertino kaip pagrįstus ir teisėtus.

Apibendrinant konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisės aktus, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, todėl jis nekeistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas