A-1288-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1288-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02882-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) teismui pripažinus, kad pareiškėjas yra praleidęs terminą skundui paduoti, jį atnaujinti dėl svarbių priežasčių; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini); 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 6 018,59 Lt, kurią sudaro 3 084,24 Lt valstybinės pensijos dalis nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir 2 934,35 Lt valstybinės pensijos dalis nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2001 m. balandžio 10 d. VRM sprendimu jam paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjas teigė, kad nurodytas teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai riboja asmens konstitucinę teisę į nuosavybę, todėl jis kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą prie VRM, prašydamas apskaičiuoti pensijos skirtumą, susidariusį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, ir šį skirtumą išmokėti. VRM 2014 m. gegužės 8 d. sprendime Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, kad pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio aktualią redakciją pensijų perskaičiavimas yra pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., todėl ji neturi teisinio pagrindo išmokėti susidariusį skirtumą.

Pareiškėjas dėl praleisto skundo padavimo teismui termino nurodė, kad apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą, t. y. iki jo paskelbimo „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 21 d. Taip pat pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Pareiškėjas nurodė, jog Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą ir žinodamas, kad kitų kategorijų pensininkams sumažintos pensijos yra atstatytos, į teismą nesikreipė, nes pagrįstai tikėjosi, jog bus nustatytas kompensavimo mechanizmas ir jam bus išmokėta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis.

Pareiškėjas abejojo, ar socialinių išmokų, mokamų iš valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, mažinimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pratęsimas 2012–2013 metams vis dar yra būtina priemonė, t. y. ar vis dar atitinka teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus ir nevaržo asmenų, gaunančių tokias pensijas, teisių akivaizdžiai labiau, nei reikia šiems tikslams pasiekti, nepažeidžia paminėtų konstitucinių principų.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, ir VRM atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovai nurodė, kad pareiškėjas praleido 3 (trejų) metų terminą kreiptis į teismą, taip pat kad dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. pensijos perskaičiavimas neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Atsakovai nurodė ir tai, kad pareiškėjo pensija nuo 2012 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuojama taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o šiai normai atitikus Konstituciją, VRM sprendimas perskaičiuoti pensiją buvo teisėtas, o pareiškėjo skundas nepagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimu atnaujino pareiškėjui V. P. terminą skundui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo paduoti ir pareiškėjo V. P. skundą atmetė.

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Konstitucinio Teismo praktika, ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, darė išvadą, kad yra pagrindas atnaujinti skundo padavimo teismui terminą.

Teismas nustatė, jog nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui paskirtai pensijai apskaičiuoti ir mokėti buvo taikomos Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos. Teismas vadovavosi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 1 dalimi, 2012 m. gruodžio 20 d. priimtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 dalimi, nurodė, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo jurisprudencija ir darė išvadą, kad nėra pagrindo abejoti 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatų konstitucingumu ta apimti, kuria Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012 ir 2013 metams.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui pagrįstai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Teismas pripažino teisėtu ir pagrįstu VRM 2014 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini).

III. Pareiškėjas V. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, jog atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra priimti analogiški skundai dėl valstybinių pensijų neišmokėtos dalies priteisimo ir bylos yra sustabdytos, tai pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, turėjo vadovautis jau susiformavusia teismo praktika.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, ir VRM atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, jog su juo nesutinka.

Atsakovai paaiškina, kad jei dėl Konstitucinio Teismo nutarimo atsiras naujas faktas – Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies prieštaravimas Konstitucijai, pareiškėjas galės nauju pagrindu reikšti pretenziją VRM ir skundą teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui V. P. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pripažino, jog pareiškėjui valstybinės pensijos dalis pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo neišmokėta pagrįstai, nes šio straipsnio Konstitucinis Teismas nepripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir prašo jį panaikinti bei priimti naują sprendimą.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėjui neterminuotai buvo paskirta 484,32 Lt dydžio valstybinė pensija ir 360 Lt priedas. Vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir sumažinta. Pareiškėjas kreipėsi į VRM, prašydamas mokėti jam paskirtą valstybinę pensiją bei išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką. VRM 2013 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą (b. l. 11–12). Iš šio sprendimo matyti, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą (0,8242) buvo perskaičiuota ir sumažinta iki 715,81 Lt.

Teisėjų kolegija nustatė, jog iš pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimų matyti, kad jis siekia, jog jam būtų priteista valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoka, susidariusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., t. y. įskaitant ir laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., kada galiojo Laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymais 2012–2013 metams pratęstas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo terminas.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą) 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, o nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis (15,22 proc.) neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės, todėl nėra pagrindo taikyti ir pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką.

Be to, nagrinėdamas iš esmės analogiškus teisinius ginčus, dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo, yra jau pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-659/2013; 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-711/2013 ir kt.).

Iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui ir apeliacinio skundo matyti, jog pareiškėjas mano, kad nepagrįstai ir neteisėtai jam nebuvo mokama visa pensija, kai 2012–2013 metams buvo pratęstas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo terminas, abejoja, ar socialinių išmokų, mokamų iš valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, mažinimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pratęsimas 2012–2013 metams vis dar yra būtina priemonė, t. y. ar atitinka teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus ir nevaržo asmenų, gaunančių tokias pensijas, teisių akivaizdžiai labiau, nei reikia šiems tikslams pasiekti, nepažeidžia konstitucinių principų.

Kaip jau buvo minėta, 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 bei 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 Laikinojo įstatymo galiojimo terminai valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, pratęsti 2012–2013 metams.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 18 d. nutartimi buvo sustabdęs šią bylą, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus administracinėse bylose Nr. I-2693-624/2013 ir Nr. I-3856-142/2013 ištirti, ar 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-92 tiek, kiek Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012 ir 2013 metams, neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams.

Konstitucinis teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas šiame nutarime nurodė, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinusi tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog VRM pagrįstai ir teisėtai mokėjo pareiškėjui sumažintą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., todėl pareiškėjo apeliacinis skundas, kuriame prašoma priteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalį (6 018,59 Lt) pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė