A-502-1176-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-1176/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03939-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 26

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Viršus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Viršus” skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. B. E. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) Viršus su skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti 2013 m. rugpjūčio 2 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Ministerija) raštą Nr. (13-2)-D8-6553 „Dėl 2013-06-25 skundo“ (toliau – ir Ministerijos raštas);

2) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisijos) 2013 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 3R-286(AG-255/04-2013) (toliau – ir Komisijos sprendimas);

3) įpareigoti Ministeriją pareiškėjo 2013 m. birželio 25 d. skundą Nr. 06/47 išnagrinėti iš esmės.

Nurodė, kad su 2013 m. balandžio 18 d. prašymu Nr. 04/42 kreipėsi į Ministeriją, prašydamas informuoti, ar V. B. E. pagal Ministerijos 2008 m. balandžio 11 d. išduotą kvalifikacijos atestatą Nr. 6017, kuris suteikė teisę eiti ypatingo statinio projekto ekspertizės vadovo ir ypatingo statinio ekspertizės vadovo pareigas, statinių grupės: gyvenamieji ir negyvenamieji pastatai, galiojusį iki 2013 m. balandžio 11 d., turėjo teisę 2011 m. spalio 24 d. parengti specialisto išvadą dėl požeminių garažų konstrukcijų. Ministerija 2013 m. gegužės 8 d. rašte Nr. (13-2)-D8-3811 „Dėl V.

B. E. kvalifikacijos atestato“, kurį pasirašė aplinkos viceministrė D. M., nurodė, kad V. B. E. pagal kvalifikacijos atestatą Nr. 6017 turėjo teisę būti statinio ekspertizės vadovu ir parengti statinio ekspertizės aktą statybos techninio reglamento STR 1.06.03:2002 „Statinio projekto ekspertizė ir statinio ekspertizė“ nustatyta tvarka, taip pat turėjo teisę atlikti požeminių garažų konstrukcijų ekspertizę. Nesutikdamas su atsakymu pareiškėjas padavė skundą aplinkos ministrui. Kaip atsakymą į skundą gavo Ministerijos 2013 m. birželio 11 d. raštą Nr.(13-2)-D8-4914 „Dėl V.

B. E. kvalifikacijos atestato“, kurį taip pat pasirašė aplinkos viceministrė. Šiame rašte buvo nurodyta, kad Ministerija nekeičia nuomonės išdėstytos ankstesniame rašte. Taip pat padaryta išvada, kad V. B. E., pateikdamas 2011 m. spalio 24 d. specialisto išvadą, veikė kaip teismo ekspertas pagal Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymą, paaiškinta, jog Ministerijai nesuteikti įgaliojimai komentuoti teismo paskirtų ekspertų parinkimo kriterijų, teismo ekspertizės atlikimo tvarkos ir (ar) ekspertizės išvadų, kurios buvo atliktos vadovaujantis Teismo ekspertizės įstatymu.

Rašte taip pat buvo paaiškinta, kad Ministerijos išduoti kvalifikacijos atestatai statinių ekspertizei atlikti suteikia teisę jo turėtojui vykdyti ekspertizės veiklą vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 29 straipsniu, STR 1.06.03:2002 “Statinio projekto ekspertizė ir statinio ekspertizė“, kitų statybą reglamentuojančių aktų nuostatomis. Pareiškėjas su skundu dar kartą kreipėsi į aplinkos ministrą. Gavo Ministerijos 2013 m. rugpjūčio 2 d. raštą Nr. (13-2)-D8-6553 „Dėl 2013-06-25 skundo“, kurį vėl pasirašė aplinkos viceministrė.

Rašte nurodyta, jog į skunde keliamus klausimus jau buvo atsakyta 2013 m. gegužės 8 d. raštu Nr. (13-2)-D8-3811 ir 2013 m. birželio 11 d. raštu Nr. (13-2)-D8- 4914, todėl pastarasis skundas nebus nagrinėjamas. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl V. B. E. kvalifikacijos su 2013 m. rugpjūčio 8 d. prašymu Nr. 08/53 kreipėsi į valstybės įmonę (toliau – ir VĮ) Statybos produkcijos sertifikavimo centrą (toliau – ir Centras). Centras 2013 m. rugpjūčio 12 d. rašte Nr. 12037 „Dėl V. B. E. kvalifikacijos“ nurodė, jog V. B. E. išduotas kvalifikacijos atestatas Nr. 6017 nesuteikia teisės atlikti statinio konstrukcijų dalies ekspertizę ir joks kitas kvalifikacijos atestatas, suteikiantis teisę atlikti statinio konstrukcijų dalies ekspertizę, V.

B. E. nėra išduotas. Nesutikdamas su Ministerijos raštu, pareiškėjas jį apskundė Komisijai, kuri 2013 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. 3R-286(AG-255/04-2013) pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjo vertinimu, Komisijos sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes Komisija pareiškėjo skundo neišnagrinėjo iš esmės, nepasisakė dėl to, ar skundą gali nagrinėti tas pats asmuo, kurio atsakymas yra skundžiamas, nevertino V. B. E. kvalifikacijos. Dėl ministerijos rašto pažymėjo, kad skundus nagrinėjo tas pats asmuo, kurio raštai ir buvo skundžiami, o tai prieštarauja bet kokiems logikos dėsniams, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijams, bendriesiems teisės principams, jog niekas negali būti teisėju savo teisme.

Kreipdamasis į Ministerija pareiškėjas norėjo gauti atsakymą, ar V. B. E. pagal kvalifikacijos atestatą Nr. 6017, kurį 2008 m. balandžio 11 d. išdavė Aplinkos ministerija, protokolo Nr. 40, turi teisę atlikti požeminių garažų konstrukcijų ekspertizę vadovaudamasis Lietuvos Respublikos statybos įstatymu, STR 1.06.03:2002 “Statinio projekto ekspertizė ir statinio ekspertizė“, kitais statybą reglamentuojančiais aktais, o ne Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymu. Pareiškėjo manymu, V. B. E. neturi reikiamos kvalifikacijos atlikti požeminių garažų konstrukcijų ekspertizę, nes neturi kvalifikacijos atestato statinio dalies ekspertizės vadovo pareigoms eiti ir kvalifikacijos atestato eiti pareigas konstrukcijos darbų srityje.

Atsakovas Ministerija pateikė atsiliepimą (b. l. 85–87), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Komisija pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas 2013 m. balandžio 18 d., 2013 m. gegužės 28 d. ir 2013 m. birželio 25 d. prašymuose kėlė iš esmės tą patį klausimą – prašė atsakyti į 2013 m. balandžio 18 d. paklausimą, t. y. suteikti informaciją, ar V. B. E. pagal kvalifikacijos atestatą Nr. 6017 turi teisę atlikti garažų konstrukcijų ekspertizę vadovaudamasis Statybos įstatymu, STR 1.06.03:2002 „Statinio projekto ekspertizė ir statinio ekspertizė“. Ministerija pareiškėjui į minėtą klausimą atsakė 2013 m. gegužės 8 d. raštu ir 2013 m. birželio 11 d. raštu, kurių pareiškėjas neskundė teisės aktų nustatyta tvarka, jų apskundimo terminai yra praleisti, raštai yra galiojantys.

Dėl šios priežasties Komisija pagrįstai priėjo prie išvados, kad Ministerija į pareiškėjo paklausimą yra atsakiusi, todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti Ministerijos raštą ir įpareigoti ją iš naujo nagrinėti pareiškėjo paklausimą. Kadangi kitų raštų pareiškėjas neskundė, jie yra galiojantys ir teisingi. Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad institucijų nuomonė nėra administracinių teismų nagrinėjimo objektas. Dėl pareiškėjo keliamo klausimo dėl viceministrės teisės pasirašyti raštus fiziniams ir juridiniams asmenims, paaiškino, jog 2013 m. balandžio 18 d. raštą Nr. 04/42 nagrinėjo Ministerijos Statybos ir būsto departamento Projektavimo, statybos produktų ir proceso normavimo skyriaus vyr. specialistė S. M., 2013 m. gegužės 28 d. skundą Nr. 05/44 – Projektavimo, statybos produktų ir proceso normavimo skyriaus vyr. specialistė V.

L., o 2013 m. birželio 25 d. skundą Nr. 06/47 – to paties skyriaus vyr. specialistė V. Š.. Pagal aplinkos ministro 2010 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. Dl- 275 patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos darbo reglamento 45.1 punktą, atsakymus į fizinių ir juridinių asmenų raštus pasirašo viceministrai pagal nustatytas veiklos sritis. Aplinkos ministerijos Statybos ir būsto departamento veiklos sritims priskiriamus fizinių ir juridinių asmenų raštus pasirašo viceministrė D. M.. Pagal minėto darbo reglamento 50 punktą prieš viceministrei pasirašant, raštų antruosius egzempliorius vizuoja tiesioginis dokumento rengėjas, jo tiesioginis vadovas, dokumentą rengusio ministerijos administracijos padalinio vadovas, valstybės tarnautojas ar darbuotojas, atsakingas už kalbos taisyklingumą, suinteresuotų padalinių vadovai.

Tad skundžiamą raštą pagrįstai pasirašė viceministrė. Vadovaudamasis minėta darbo reglamento nuostata aplinkos ministras pareiškėjo 2013 m. gegužės 28 d. skundą nukreipė (davė pavedimą atsakyti) viceministrei D. M.. Ministras nėra išankstinio ginčų nagrinėjimo subjektas dėl viceministrės pasirašytų raštų. Kita vertus, visi raštai, adresuoti pareiškėjui, buvo rašomi ne asmeniškai viceministrės kaip asmens, o vykdant nustatytas funkcijas Ministerijos vardu (institucijos vardu) pareiškėjui buvo pateikti atsakymai.

Teisės aktai nenustato, kad ministras revizuotų viceministrų pasirašytus raštus ar pats nagrinėtų fizinių ir juridinių asmenų skundus dėl Ministerijos anksčiau pateiktų atsakymų. Atsakydama į pareiškėjo paklausimą Ministerija nurodė, kad V. B. E. išduotas kvalifikacijos atestatas Nr. 6017 suteikia teisę eiti statinio projekto ekspertizės vadovo, statinio ekspertizės vadovo pareigas ir vykdyti ekspertizės veiklą vadovaujantis Statybos įstatymo, kitų statybą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis. Pagal minėtą kvalifikacijos atestatą V.

B. E. suteikta teisė eiti ypatingo statinio projekto ekspertizės vadovo ir ypatingo statinio ekspertizės vadovo pareigas. Ministerijos nuomone, tokios apimties kvalifikacijos atestatas suteikia teisę atlikti ir viso statinio ekspertizę, ir ekspertizę dėl statinio dalies. Tokią išvadą daro atsižvelgdama į STR 1.06.03:2002 „Statinio projekto ekspertizė ir statinio ekspertizė“ pateiktas sąvokas, kas yra statinio ekspertizė, 6.12 punkte nustatytas statinio ekspertizės rūšis. Kadangi dalinė statinio ekspertizė yra sudėtinė bendrosios statinio ekspertizės dalis, o asmuo turi teisę atlikti viso statinio ekspertizę, akivaizdu, kad teisių apimties prasme asmuo gali atlikti tiek visą ekspertizę, tiek jos dalį.

Jeigu kvalifikacijos atestate būtų nurodyta, kad asmuo gali atlikti tik dalies statinio ekspertizę, tai jis negalėtų atlikti viso statinio ar tų dalių, kurios nėra nurodytos kvalifikacijos atestate, ekspertizės. Taigi į pareiškėjo raštus atsakyta tinkamai, pagal teisės aktus. Kartu pažymi, kad V. B. E. parengė išvadą teismo paskirto eksperto atliktai statinio ekspertizei, tad nevykdė ekspertizės veiklos, kurią vykdyti suteikia teisę Ministerijos išduotas kvalifikacijos atestatas, o pateikė specialisto – specialių žinių turinčio asmens – nuomonę dėl ekspertizės akto kokybės. Ministerijos nuomone, Centras 2013 m. rugpjūčio 12 d. rašte Nr. 12037 pateikdamas Ministerijos kvalifikacijos atestato Nr. 6017 išaiškinimą viršijo teisės aktais jam suteiktus įgaliojimus.

Teisė aiškinti kvalifikacijos atestato turinį suteikta tik atestatą išdavusiai institucijai – Ministerijai, vertinti teismo ekspertų parengtas teismo ekspertizės išvadas – teismo ekspertą paskyrusiam teismui. Aptariamo kvalifikacijos atestato Nr. 6017 išdavimo metu Centras buvo įgaliota atlikti atestavimo procedūrų techninį darbą, todėl pasisakyti dėl kitos institucijos išduoto kvalifikacijos atestato neturėjo teisės. Minėtas raštas galėtų būti laikomas Centro nuomone, kuriai pagrįsti nebuvo nurodytas joks teisinis pagrindas, t. y. darydamas tokią išvadą Centras nenurodė teisės akto, kuriuo remiantis padarė tokią išvadą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. B. E. pateikė atsiliepimą (b. l. 125–128), kuriuo prašė priteisti 1 600 Lt už jo patirtas darbo ir laiko sąnaudas, susijusias su pareiškėjo nepagrįsto skundo nagrinėjimu.

Paaiškino, kad pareiškėjo skundas teismui ir institucijoms nėra susijęs su statinio, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ekspertize. Skunde tai nenurodoma, jokia ekspertizė nebuvo atliekama. 2011 m. lapkričio mėnesį į jį kreipėsi 344-osios garažų statybos ir eksploatacijos bendrijos (toliau – ir Bendrija) pirmininkas prašydamas įvertinti UAB „Tyrimai ir projektai“ parengto ekspertizės akto Nr. 11-72 objektyvumą ir atitiktį realiai padėčiai statinyje. Pagal sutartį su Bendrija V. B. E. išanalizavo pateiktą UAB „Tyrimai ir projektai“ teismo ekspertizės aktą Nr. 11-72, apžiūrėjo statinį vietoje ir pateikė specialisto išvadas, kurios iš dalies buvo grindžiamos ir prielaidomis. Atsiliepime pateikė paaiškinimus apie pateiktą specialisto išvadą ir joje nurodomus faktus, dėl turimos kvalifikacijos paaiškino, kad yra statybos inžinierius, turintis aukštąjį išsilavinimą, ypatingo statinio projekto ir ypatingo statinio ekspertizės vadovas, ypatingo statinio statybos vadovas, ypatingo statinio techninės priežiūros vadovas, turi kvalifikacijos atestatą Nr. 6017, kvalifikacijos atestatą Nr. 091 (pastatų energetinio naudingumo sertifikuotojas), kvalifikacijos atestatą Nr. 2415 (nekilnojamojo kultūros paveldo 2 kategorijos specialistas), bendras stažas statybos srityje 48 metai, nuo 2012 metų įrašytas į Teisingumo ministerijos teismo ekspertų sąrašą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimu (b. l. 150–156) pareiškėjo skundą atmetė, Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2013 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 3R-286(AG-255/04-2013) paliko nepakeistą.

Įvertinęs pareiškėjo Komisijai pateiktą skundą, teismas priėjo prie išvados, kad ginčas iš esmės yra ne dėl to, kokias teises V. B. E. suteikia jo turimas kvalifikacijos atestatas, o dėl skundžiamo Ministerijos rašto teisėtumo ir pagrįstumo. Todėl teismas, kaip ir Komisija, nenagrinėjo klausimo dėl V. B. E. kvalifikacijos atestatu Nr. 6017 ar kokiu kitu dokumentu suteikiamų teisių apimties, vertino, kad tai ne šio ginčo dalykas.

Teismas vertino, kad Komisijos sprendime nuosekliai ir išsamiai aprašytos visos faktinės aplinkybės, visi pareiškėjo teikti prašymai Ministerijai, Ministerijos atsakymai ir padaryta pagrįsta ir teisėta išvada, kad pareiškėjo 2013 m. birželio 25 d. skundas ministerijos sprendimu pagrįstai nebuvo nagrinėjamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 14 straipsnio 3 dalies 3 punktu, nes ministerija jau buvo priėmusi sprendimą tuo pačiu klausimu, o pareiškėjas nepateikė naujų faktinių duomenų, Komisija teisingai išnagrinėjo ir pareiškėjo argumentus dėl to, kad skundžiamo atsakymo negalėjo pasirašyti aplinkos viceministrė.

Teismas sprendė, kad Komisija pagrįstai nurodė, kad šiuo atveju taikytinos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintos Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklės (toliau – ir Taisyklės), Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatos ir VAĮ 14 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatos.

Visų pirma pažymėta, kad pareiškėjo pirminis 2013 m. balandžio 18 d. prašymas Nr. 04/42 Ministerijai – prašymas suteikti informaciją, nebuvo prašymas įvertinti konkrečius V. B. E. veiksmus ar jo sudarytus aktus, kaip nors paveikti jo veiklą (pvz. panaikinti kvalifikacijos atestatą ar pan.) tam, kad būtų apginta kokia nors ginčijama pareiškėjo teisė ar teisėtas interesas. Į pirminį prašymą suteikti informaciją gautas Ministerijos 2013 m. gegužės 8 d. atsakymas Nr. (13-2)-D8-3811, pateikta prašoma informacija. Pareiškėjas nei Komisijai, nei teismui neskundė to, kad gavo netinkamą, nepakankamą ar neteisingą, klaidingą informaciją. Pareiškėjas skundžia atsisakymą nagrinėti pakartotinį skundą Ministerijos 2013 m. rugpjūčio 2 d. raštu.

Pareiškėjas 2013 m. gegužės 28 d. skundu kreipėsi į aplinkos ministrą dėl 2013 m. gegužės 8 d. rašto Nr. (13-2)-D8-3811 ir nurodė, jog pastarajame suteikta informacija yra neteisinga ir prieštaraujanti Lietuvos Respublikos teisės aktams. Pareiškėjas prašė panaikinti klaidinantį Ministerijos 2013 m. gegužės 8 d. raštą Nr. (13-2)-D8-3811 ir pateikti teisės aktams neprieštaraujantį atsakymą į 2013 m. balandžio 18 d. raštą Nr. 04/12.

Aplinkos ministerija 2013 m. birželio 11 d. raštu Nr. (13-2)-D8-4914 pareiškėjui toliau buvo teikiama jo prašoma informacija.

Teismas atsižvelgė į tai, kad Teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatos nenumato, jog institucijos teikiama informacija ar atsisakymas ją teikti gali būti skundžiamas tos pačios institucijos aukštesniajam pareigūnui ar vadovui. Institucijos ar įstaigos teikia informaciją arba atsisako ją teikti tos institucijos ar įstaigos vardu, o ne kokio nors konkretaus tos institucijos pareigūno ar valstybės tarnautojo vardu. Šio įstatymo 19 straipsnis nustato pareiškėjo teisę apskųsti įstaigos veiksmus įstatymų nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad tokie veiksmai skundžiami administracinių ginčų komisijoms arba administraciniam teismui. Todėl pareiškėjas skunde teismui šiuo klausimu nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi – ši norma taikoma tik tuo atveju, kai nėra įstatymo reglamentuojančio ginčo santykį. Šiuo atveju toks įstatymas yra.

Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas gautos informacijos nepakankamumo minėtame įstatyme nustatyta tvarka neskundė, o Ministerija ir neatsisakė teikti informaciją, minėtais raštais ją pateikė.

Pareiškėjas su 2013 m. birželio 25 d. skundu (b. l. 20-22) kreipėsi į aplinkos ministrą dėl Ministerijos 2013 m. birželio 11 d. rašto Nr. (13-2)-D8-4914. Iš šio skundo turinio matyti, kad pareiškėjui yra žinoma informacija, jog V. B. E. pareiškėjo pirminiame prašyme nurodytomis sąlygomis veikė ne kaip teismo ekspertas, o Ministerija 2013 m. birželio 11 d. informacijos teikimo rašte nepagrįstai nurodė, jog jis veikė kaip teismo ekspertas. Tokiu būdu, jokia papildoma Ministerijos informacija pareiškėjui buvo nereikalinga, o pats pareiškėjas pirminiame prašyme nepateikė pilnos informacijos. Apie kvalifikacijos atestato suteikiamas teises pareiškėjui jau buvo pranešta. Taip pat padaryta išvada, kad paskutiniame prašyme pareiškėjas prašė aiškinti teisės aktus – Statybos įstatymą ir kitus statybą reglamentuojančius aktus, o teisės aktų aiškinimas nepatenka į jokios ministerijos kompetenciją ir tai nėra informacijos teikimas. Pareiškėjas 2013 m. birželio 25 d. skunde taip pat pasisakė dėl to, kad Ministerija pareiškėjo prieš tai teikto skundo nenagrinėjo, be to, skundą nagrinėjo tas pats asmuo, kurio raštas ir buvo apskųstas. Teismas pažymėjo, jog, kaip minėta, skundų teikimas pavaldumo tvarka nenustatytas nei Teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatyme, nei VAĮ. Ministerija visais atvejais kai teikia informaciją veikia institucijos vardu, todėl joks ministerijos pareigūnas atskirai dėl pateiktos informacijos turinio negali būti skundžiamas aukštesniam pareigūnui ar teismui. Dėl institucijos ar įstaigos vykdant funkcijas priimto sprendimo skundžiama gali būti tik pati institucija ar įstaiga. Suprantama, kad pasinaudojus įstatymuose nustatyta skundų teikimo tvarka dėl institucijos sprendimų, pareiškėjui išlieka teisė pranešti apie kokio nors valstybės tarnautojo padarytą teisės aktų pažeidimą, bet šiuo atveju taip nebuvo, tiesiog pareiškėjas skundu ministrui ginčijo gautų atsakymų (teikiamos informacijos) turinį. Todėl pareiškėjo argumentai, jog tas pats asmuo nagrinėjo skundą dėl jo paties veiksmų, atmesti kaip nepagrįsti.

Teismas priėjo prie išvados, kad paskutiniame skunde Ministerijai pareiškėjas išreiškė nesutikimą su pirmiau gauta informacija, pakartotinai išdėstė nuomonę, jog V. B. E. neturi reikiamos kvalifikacijos atlikti požeminių garažų konstrukcijų ekspertizę, nes neturi kvalifikacijos atestato statinio dalies ekspertizės vadovo pareigoms eiti ir kvalifikacijos atestato eiti pareigas konstrukcijos darbų srityje, neturi Ministerijos išduoto dokumento, kuris patvirtintų teisę eiti atitinkamas pareigas. Nurodė, kokius kvalifikacinius reikalavimus turėjo atitikti V. B. E.. Pareiškėjas prašė panaikinti klaidinančius Ministerijos 2013 m. gegužės 8 d. bei 2013 m. birželio 11 d. raštus ir pateikti teisės aktams neprieštaraujantį atsakymą į 2013 m. balandžio 18 d. paklausimą Nr. 04/42. Teismas dar kartą pažymėjo, kad ministerija nenagrinėja skundų dėl savo pagal atitinkamų įstatymų nuostatas priimtų sprendimų, jie gali būti ginčijami teisme.

Skundžiamu Ministerijos raštu Ministerija atsakė į pareiškėjo 2013 m. birželio 25 d. skundą ir informavo, kad į skunde keliamus klausimus buvo išsamiai atsakyta 2013 m. gegužės 8 d. raštu Nr. (13- 2)-D8-3811 ir 2013 m. birželio 11 d. raštu Nr. (13-2)D8-4914. Šis rašto teiginys atitinka faktines aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, Ministerija 2013 m. birželio 25 d. pareiškėjos skundo nenagrinėjo ir nurodė tokio sprendimo teisinį pagrindą – VAĮ 14 straipsnio 3 dalies 3 punktą.

Ir Komisija, ir teismas nustatė, jog į pareiškėjo prašymą suteikti informaciją, t. y., ar V. B. E. pagal kvalifikacijos atestatą Nr. 6017 turi teisę atlikti požeminių garažų konstrukcijų ekspertizę vadovaujantis Statybos įstatymu, STR 1.06.03:2002 „Statinio projekto ekspertizė ir statinio ekspertizė”, kitais statybą reglamentuojančiais aktais, tokia informacija buvo pateikta 2013 m. gegužės 8 d. raštu Nr. (13- 2)-D8-3811 ir 2013 m. birželio 11 d. raštu Nr. (13-2)D8-4914, jų pareiškėjas įstatymuose nustatyta tvarka neginčijo. Tai reiškia, kad prašymas suteikti informaciją buvo patenkintas. Teismo vertinimu, kitas dalykas yra tai, kad pareiškėjas šios informacijos prašė ne dėl to, kad jos nežinotų, o siekdamas gauti kompetentingos institucijos pareiškėjui palankią nuomonę, jog V. B. E. neturėjo teisės surašyti specialisto 2011 m. spalio 24 d. išvadą. Pareiškėjo atstovas teisme paaiškino, kad gavus tinkamą atsakymą iš Ministerijos, t. y. tokį, kuriame būtų parašyta, kad V. B. E. pagal turimą kvalifikacinį atestatą negalėjo surašyti pateikiamos su pirminiu prašymu specialisto išvados, toks atsakymas būtų teikiamas savivaldybės administracijai, kuri trukdo pareiškėjui atlikti darbus objekte – požeminiuose garažuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Vilnius. Tačiau, Teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatų tikslas yra visai kitas. Šio įstatymo 1 straipsnyje pasakyta, kad šis įstatymas užtikrina asmenims teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, nustato šios teisės įgyvendinimo tvarką ir reguliuoja valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmus teikiant informaciją asmenims, įstatymas sudaro palankias sąlygas asmenims gauti valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų disponuojamą informaciją ir panaudoti ją komerciniams ar nekomerciniams tikslams. Įstatymo leidėjas numatė tokią asmenų teisę tiems atvejams, kai asmuo kokios nors informacijos nežino, neturi ir dėl to prašo ją suteikti. Pareiškėjas gavo prašomą informaciją ir gali spręsti, kaip ją panaudoti, tačiau negali reikalauti teikti informaciją sau naudingu būdu ir paties pareiškėjo nurodomo turinio.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad Ministerija skundžiamame rašte pagrįstai vadovavosi VAĮ 14 straipsnio 3 dalis 3 punkto nuostata. Naujų faktinių duomenų, dėl kurių viešojo administravimo subjektas turėtų pagrindą pakartotinai nagrinėti pareiškėjo 2013 m. balandžio 18 d. prašymą dėl informacijos ir jos 2013 gegužės 28 d. skundą ir priimti naują sprendimą, UAB „Viršus“ 2013 m. birželio 25 d. skunde nepateikė. Pažymėta, kad tokios pačios nuostatos yra ir Teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

Dėl Centro 2013 m. rugpjūčio 12 d. rašto Nr. 12037 (b. l. 27), teismas pažymėjo, kad jis yra tik nurodytos valstybės įmonės nuomonė ir šiuo raštu pareiškėjas taip pat gali naudotis, kaip ir Ministerijos teikiama informacija, o ta institucija, įstaiga ar kitas asmuo, kuriems bus teikiami raštai, nuspręs, kuriame iš jų teikiama kompetentinga informacija. Tačiau šiuo raštu negali būti paneigiamas Ministerijos teikiamos informacijos teisingumas. Ministerijos atsiliepime pagrįstai paaiškinama, jog teikti informaciją apie išduoto kvalifikacinio atestato turinį gali tik jį išdavusi institucija.

III. Pareiškėjas UAB „Viršus“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 159–164), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Apeliaciniame skunde, be skunde pateiktų argumentų, nurodo:

1) Teismas nevertino ir nepasisakė dėl to, kad atsakymus į skundus pasirašydavo tas pats asmuo, kuro sprendimai buvo skundžiami. Pareiškėjas nesutinka su argumentu, kad atsakovas pagrįstai atsisakė nagrinėti 2013 m. birželio 25 d. pareiškėjo skundą, nes į skunde keliamus klausimus buvo atsakyta ankstesniais raštais, o naujų faktinių aplinkybių nebuvo pateikta. Pažymi, kad pastarajame skunde buvo keliamas naujas klausimas – nurodoma, kad pradinį raštą bei atsakymą į pirminį skundą pasirašė tas pats asmuo. Dėl šio pareiškėjo nurodyto fakto turėjo būti argumentuotai atsakyta.

2) Teismas nevertino V. B. E. kvalifikacijos.

3) Teismas nepagrįstai liudytoju neapklausė Centro direktoriaus, kuris pasirašė raštą, patvirtinantį, jog kvalifikacijos atestatas Nr. 6017 V. B. E. nesuteikia teisės atlikti statinio konstrukcijų dalies ekspertizės ir joks kitas kvalifikacijos atestatas, suteikiantis teisę atlikti statinio konstrukcijų dalies ekspertizę jam nėra suteiktas. Tik išklausius liudytojo parodymus, būtų visiškai ištirti bylai reikšmingi įrodymai, atskleista bylos esmė. Šiuo atveju tai nebuvo padaryta.

Atsakovas Ministerija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 174–176), kuriuo prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pateikia iš esmės analogiškus argumentus tiems, kurie buvo pateikti atsiliepime į skundą. Papildomai pažymi, kad Ministerijos nuomone, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas tinkamai apibrėžė bylos ribas, šis ginčas yra iš esmės ne dėl to, kokias teises V. B. E. suteikia jo turimas kvalifikacijos atestatas, o dėl skundžiamo Ministerijos rašto teisėtumo ir pagrįstumo. Atkreipia dėmesį, kad skundžiamas tik Ministerijos 2013 m. rugpjūčio 2 d. raštas, kuriame vadovaujantis VAĮ 14 straipsnio 3 dalies 3 punktu buvo atsisakyta pakartotinai nagrinėti pareiškėjo skundą, nes nebuvo pateikta naujų faktinių duomenų. Pareiškėjo argumentas, kad jis papildomai ginčijo viceministrės teisę pasirašyti atsakymą, nepagrįstas, nes tai yra papildomas teisinis argumentas, bet ne nauji faktiniai duomenys.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. B. E. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 179–182), kuriuo prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Už Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įteiktam apeliaciniam skundui nagrinėti bei atsiliepimui parengti patirtas 10 val. trukmės darbo laiko sąnaudas, tekus atidėti ir dėl to vėluojant rengti teismų paskirtas ekspertizes, iš pareiškėjo prašo priteisti 1 000 Lt (po 100 Lt už valandą).

Apeliaciniame skunde pateikia argumentus dėl parengto teismo ekspertizės akto Nr. 11-72, savo kvalifikacijos. Vertina, kad teismas UAB „Viršus“ skundą atmetė pagrįstai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Administracinis ginčas iš esmės kilo dėl Ministerijos rašto, kuriame Ministerija, vadovaudamasi VAĮ 14 straipsnio 3 dalies 3 punktu, nurodė, kad pareiškėjo 2013 m. birželio 25 d. skundas nebus nagrinėjamas. Būtent dėl pastarojo Ministerijos rašto pareiškėjas kreipėsi į Komisiją, kuri, skundžiamu Komisijos sprendimu, jo skundą atmetė.

VAĮ 14 straipsnio 3 dalies 3 punktas, be kita ko, numato, kad pranešimas ar skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą.

Bylos medžiaga patvirtina, jog tiek, kiek tai susiję su šia byla, pareiškėjas į atsakovą pirmą kartą kreipėsi 2013 m. balandžio 18 d. prašymu Nr. 04/42 (b. l. 7), prašydamas informuoti, ar turi teisę V. B. E., vadovaujantis jam išduotu kvalifikacijos atestatu Nr. 6017, atlikti požeminių garažų konstrukcijų ekspertizę.

Atsakydama į minėtą pareiškėjo raštą, Ministerija 2013 m. gegužės 8 d. raštu Nr. (13-2)-D8-3811 (b. l. 17) informavo pareiškėją, kad pareiškėjo minėtas V. B. E. turimas kvalifikacijos atestatas jam suteikia teisę eiti statinio projekto ekspertizės vadovo, statinio ekspertizės vadovo pareigas ir vykdyti ekspertizės veiklą, vadovaujantis Statybos įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatomis, būti statinio ekspertizės vadovu ir parengti statinio ekspertizės aktą vadovaujantis statybos techninio reglamento STR 1.06.03:2002 „Statinio projekto ekspertizė ir statinio ekspertizė“ nustatyta tvarka, taip pat suteikia teisę atlikti požeminių garažų konstrukcijų ekspertizę, bet nesuteikia teisės atlikti teismo ekspertizę.

Pareiškėjas dėl pastarojo rašto pateikė skundą adresuotą aplinkos ministrui (b. l. 18), prašydamas panaikinti klaidinantį 2013 m. gegužės 8 d. Ministerijos raštą ir pateikti teisės aktams neprieštaraujantį atsakymą į 2013 m. balandžio 18 d. paklausimą, pateikė argumentus dėl V. B. E. kvalifikacijos.

Atsakydama į pastarąjį pareiškėjo kreipimąsi, Ministerija pateikė 2013 m. birželio 11 d. raštą Nr. (13-2)-D8-4914 (b. l. 19), kuriame nurodė, kad nuomonės išdėstytos 2013 m. gegužės 8 d. rašte nekeičia. Pateikė papildomus argumentus dėl prie pirminio prašymo pridėtos specialisto išvados.

Pareiškėjas su skundu dėl 2013 m. gegužės 8 d. ir 2013 m. birželio 11 d. Ministerijos raštų, adresuotu aplinkos ministrui, į Ministeriją dar kartą kreipėsi 2013 m. birželio 25 d. (b. l. 20–22) Nurodė, kad minėtuose raštuose suteikta informacija bei padarytos išvados neteisingi ir prieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams, be to, skundo negali nagrinėti tas pats asmuo, kuris pasirašė skundžiamą raštą. Prašė panaikinti klaidinančius 2013 m. gegužės 8 d. ir 2013 m. birželio 11 d. raštus ir pateikti teisės aktams neprieštaraujantį atsakymą į 2013 m. balandžio 18 d. paklausimą.

Atsakant į pastarąjį skundą ir buvo priimtas šioje byloje skundžiamas Ministerijos raštas (b. l. 23), kuriame nurodyta, kad vadovaujantis VAĮ 14 straipsnio 3 dalies 3 punktu, pareiškėjo skundas nebus nagrinėjamas.

Šį Ministerijos raštą pareiškėjas apskundė Komisijai, kuri, šioje byloje taip pat skundžiamu Komisijos sprendimu (b. l. 3235), jį atmetė.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pritaria Komisijos ir pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad pareiškėjas į atsakovą kreipėsi siekdamas gauti informaciją. Ši informacija buvo pateikta 2013 m. gegužės 8 d. ir 2013 m. birželio 11 d. Ministerijos raštuose, kurie įstatyme nustatyta tvarka ir terminais nebuvo apskųsti nei administracinių ginčų komisijai, nei teismui (teisės aktai nenustato, kad institucijos teikiama informacija ar atsisakymas ją teikti gali būti skundžiamas tos pačios institucijos aukštesniajam pareigūnui ar vadovui; Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 19 straipsnyje nurodyta, kad pareiškėjas turi teisę apskųsti įstaigos veiksmus įstatymų nustatyta tvarka), atitinkamai yra galiojantys, jų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra šio ginčo dalykas. Taigi pareiškėjui į Ministeriją trečią kartą kreipusis iš esmės tuo pačiu klausimu, Ministerija skundžiamu raštu, vadovaudamasi VAĮ 14 straipsnio 3 dalies 3 punktu, jį pagrįstai paliko nenagrinėtu.

Pareiškėjo argumentai dėl to, kad tiek priimant skundžiamą Ministerijos raštą, tiek Komisijos sprendimą, nebuvo atsižvelgta į naujus pareiškėjo pateiktus duomenis, t. y. tai, kad tiek pradinį raštą, tiek atsakymą į pirmą skundą pasirašė tas pats asmuo, atmestini kaip nepagrįsti. Ši pareiškėjo akcentuota aplinkybė nėra laikoma nauju faktiniu duomeniu, dėl kurio viešojo administravimo subjektas turėjo iš naujo nagrinėti pareiškėjo kreipimusis. Pastaroji aplinkybė, pareiškėjo nurodytas argumentas, buvo tinkamai įvertintas tiek Komisijos sprendime, tiek pirmosios instancijos teismo sprendime.

Apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad teismas visiškai nevertino V. B. E. kvalifikacijos ir liudytoju nepaklausė Centro direktoriaus, dėl to skundas nebuvo išnagrinėtas iš esmės, atmestini. Kaip teisingai pažymėta pirmosios instancijos teismo sprendime, ginčas iš esmės yra ne dėl to, kokias teises V. B. E. suteikia jo turimas kvalifikacijos atestatas, o dėl skundžiamo Ministerijos rašto teisėtumo ir pagrįstumo. Atitinkamai tiek teismas, tiek Komisija pagrįstai nenagrinėjo klausimo dėl V. B. E. kvalifikacijos atestatu Nr. 6017 ar kokiu kitu dokumentu suteikiamų teisių apimties, teismas liudytoju nekvietė Centro direktoriaus, kuris, kaip pažymi pats pareiškėjas, turėjo patvirtinti, kad V. B. E. neturi teisės atlikti statinio konstrukcijų dalies ekspertizę, nes tai taip pat būtų susiję su aplinkybių, kurios nėra šios bylos dalykas, įrodinėjimu.

Tiek Komisija, tiek pirmosios instancijos teismas, nustatę, kad pareiškėjas į instituciją kreipėsi siekdamas gauti jį dominančią informaciją, pagrįstai vertino tai, ar tokia informacija buvo teikiama tinkamai, ar pareiškėjo teisės gauti tokią informaciją nebuvo pažeistos. Apeliacinė instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tai buvo padaryta tinkamai, tiek Komisija, tiek pirmosios instancijos teismas iš esmės ir tinkami išnagrinėjo pareiškėjo skundus, tad pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimų nėra.

Dėl aukščiau išdėstytų argumentų pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o teisėtas ir pagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą prašo iš pareiškėjo priteisti 1 000 Lt už 10 valandų trukmės darbo laiko sąnaudas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, dėl to tekus atidėti ir vėluojant rengti teismų paskirtas ekspertizes (po 100 Lt už valandą). Kartu pateikia sąskaitą faktūrą už atsiliepimo parengimą, kurioje pardavėju nurodytas V. B. E., o pirkėju – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 2 dalies nuostatos tokios kategorijos išlaidų (materialinių nuostolių, kuriuos pareiškėjas patyrė dėl sugaišto laiko skundų surašymui) atlyginimo nenumato. ABTĮ 44 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos normos esmė ir paskirtis suponuoja išvadą, kad laimėjusi bylą proceso šalis turi teisę reikalauti iš kitos šalies tik tų savo patirtų išlaidų atlyginimo, kurios akivaizdžiai turi materialinę piniginę išraišką, kitaip tariant, turi teisę reikalauti atlyginti jai pinigines sumas, išleistas bylos nagrinėjimui. Todėl atlyginimas už proceso šalies dėl bylos nagrinėjimo sugaištą laiką į ABTĮ 44 straipsnio veikimo apimtį nepatenka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-113/2012). ABTĮ nenumato užmokesčio už darbą bei sugaištą laiką sumokėjimo proceso šaliai, kuri pati rengia savo procesinius dokumentus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-153/2013).

Atsižvelgiant į tai, trečiojo suinteresuoto asmens prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Viršus“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Arūnas Sutkevičius