AS-614-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-614-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00218-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 67 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus skyriaus (toliau – ir atsakovas); 2014 m. sausio 8 d. individualų administracinį aktą Nr. 2SD-(14.2104.)-78; 2) įpareigoti atsakovo valstybės tarnautojus vykdyti pareigybės aprašyme priskirtas funkcijas.

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 19 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas 2014 m. kovo 3 d. pateikė atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 19 d. nutarties bei 2014 m. birželio 10 d. – prašymą taikyti reikalavimų užtikrinimo priemones – laikinai sustabdyti Alytaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. 33-8722, Alytaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 33-1179, Alytaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. 33-13416, valstybinės žemės sklypo 1995 m. spalio 30 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. P33/95-711 ir 1995 m. lapkričio 21 d. dovanojimo sutarties Nr. 2-7427 galiojimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi pareiškėjo atskirąjį skundą tenkino, Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartį panaikino ir perdavė pareiškėjo skundo priėmimo klausimą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nenagrinėjo, nurodęs, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimas yra sprendžiamas tik priėmus skundą teisme.

Kauno apygardos administracinis teismas, iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, 2014 m. spalio 28 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundo dalį dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus skyriaus 2014 m. sausio 8 d. individualaus administracinio akto Nr. 2SD-(14.2.104.)-78 panaikinimo.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 3 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, nurodydamas, kad pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimų užtikrinimo priemonės nėra susiję su teismo priimtu nagrinėti skundo reikalavimu bei neturės įtakos teismo sprendimui nagrinėjamoje byloje įvykdyti.

II. Pareiškėjas A. S. atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo priemonių taikymo, užkirto tolimesnę bylos eigą dėl pažeistų daiktinių teisių atkūrimo į dalį jo tėvo turėto 3 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio paveldėtoju yra pareiškėjas.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą su atskiruoju skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas sutinka su ginčijamoje teismo nutartyje išdėstytais motyvais, kad pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės nėra susijusios su teismo priimtu nagrinėti skundo reikalavimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Pareiškėjas A. S. atskiruoju skundu ginčija Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Vadovaujantis ABTĮ 71 straipsnio 2 dalimi, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas.

Atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką sprendžiant klausimus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrįstumo, pažymėtina, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, vadovaujantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-196/2008; 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-632/2011). Tačiau pabrėžtina, jog reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį bei šios priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, reiškiamus reikalavimus ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo bei proporcingumo principais.

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008). Būtina pažymėti, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių paskirtis – asmens, kuriam jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, būtent ir tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo prieš kitą šalį ir kitus suinteresuotus asmenis ir savaime nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių. Be to, tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo paties pareiškėjo valios. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti taip pat nesudaro pagrindo varžyti kitų asmenų teisių.

Kaip jau buvo nurodyta, ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad viena iš reikalavimo užtikrinimo priemonių gali būti ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas. Iš pareiškėjo prašymo, pateikto 2014 m. birželio 10 d. ir kuris buvo nagrinėjamas pirmosios instancijos teisme, matyti, kad pareiškėjas šioje byloje prašė taikyti minėtoje teisės normoje nurodytas reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. sustabdyti Alytaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. 33-8722, Alytaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 33-1179, Alytaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. 33-13416, valstybinės žemės sklypo 1995 m. spalio 30 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. P33/95-711 ir 1995 m. lapkričio 21 d. dovanojimo sutarties Nr. 2-7427 galiojimą. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl šių priemonių taikymo, turėjo nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką realus iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, o kartu ir realus teismo sprendimo įvykdymas, pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokių neigiamų pasekmių, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-155/2005; 2012 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-627/2012; ir kt.).

Nagrinėjamu atveju būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pareiškėjas grindė aplinkybe, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui bus apsunkinta tolimesnė bylos eiga. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo, nes nustatė, kad pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių yra visiškai nesusijusios su Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. nutartimi priimtu nagrinėti pareiškėjo reikalavimu – panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus skyriaus 2014 m. sausio 8 d. individualų administracinį aktą Nr. 2SD-(14.2.104.)-78.

Byloje sprendžiant pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su 2013 m. lapkričio 19 d. prašymu atlikti archyvinių dokumentų paiešką ir išduoti jų patvirtintas kopijas arba šių dokumentų sunaikinimo ar dingimo pažymą, nurodydamas, kad patvirtintos dokumentų kopijos jam reikalingos sudarant pirkimo–pardavimo sutartį su Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. 2014 m. sausio 8 d. skundžiamu raštu atsakovas informavo pareiškėją, kad prašomų dokumentų negali pateikti, nes jie skyriaus archyve nesaugomi.

Teisėjų kolegija, nagrinėjamoje byloje nevertindama klausimų dėl ginčijamo atsakovo atsakymo pareiškėjui teisėtumo ir pagrįstumo, pažymi, jog pareiškėjo prašomi sustabdyti aktai bei sandoriai nagrinėjamoje byloje nėra ginčijami. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, jog nėra keliamos abejonės dėl šių aktų bei sandorių teisėtumo, todėl nagrinėjamu atveju nėra teisinio ir faktinio pagrindo stabdyti tokių aktų galiojimo. Be to, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus skyriaus 2014 m. sausio 8 d. aktu Nr. 2SD-(14.2.104.)-78 nebuvo sprendžiamas Alytaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. 33-8722, Alytaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 33-1179, Alytaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. 33-13416, valstybinės žemės sklypo 1995 m. spalio 30 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. P33/95-711 ir 1995 m. lapkričio 21 d. dovanojimo sutarties Nr. 2-7427 teisėtumo klausimas. Kaip yra akcentuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, tokios prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės – kaip įpareigoti instituciją sustabdyti tam tikrus aktus, neginčijant tokių aktų teisėtumo, administraciniame teisme iš viso negali būti nagrinėjamos (žr., pvz., 2014 m. lapkričio 12 d. administracinėje byloje Nr. AS261-1190/2014).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje keliamą ginčą, nustatytas bylos aplinkybes, pareiškėjo pateiktus įrodymus, kuriais jis grindžia reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra teisinio ir faktinio pagrindo taikyti pirmiau nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių, t. y. laikinai sustabdyti Alytaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. 33-8722, Alytaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 33-1179, Alytaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. 33-13416, valstybinės žemės sklypo 1995 m. spalio 30 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. P33/95-711 ir 1995 m. lapkričio 21 d. dovanojimo sutarties Nr. 2-7427 galiojimą.

Šioje bylos proceso stadijoje nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas. Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas šiuo atveju būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą ir į procesą neįtrauktų asmenų – V. V. A., G. S. ir A. S. – teises (inter alia – nuosavybės teisę) bei teisėtus lūkesčius. Pareiškėjo nurodomų Alytaus apskrities viršininko administracijos aktų, pirkimo–pardavimo bei dovanojimo sandorių pagrindu šioje byloje nedalyvaujantys asmenys įgijo nuosavybės teises į žemę, o pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones bei nereikšdamas reikalavimų dėl šių aktų bei sandorių nuginčijimo, iš esmės siekia apriboti šių asmenų nuosavybės teises. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas, taikydamas reikalavimo užtikrinimo priemones, visada turi įvertinti padarinius, kurie kiltų atsakovui ar kitam asmeniui, jei reikalavimo priemonės būtų pritaikytos, o skundas – atmestas. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodoma, jog teisės netrukdomai naudotis nuosavybe suvaržymas visada turi užtikrinti „teisingą pusiausvyrą“ tarp bendrojo intereso poreikių ir reikalavimų, keliamų asmens pagrindinių teisių apsaugai (žr., pvz., Immobiliare Saffi prieš Italiją (GC), Nr. 22774/93). Siekiant užtikrinti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio reikalavimus, turi būti įrodyta, kad nuosavybės kontrolė buvo teisėta, kad ji atitiko „bendrąjį interesą“, ir kad naudojamos priemonės buvo proporcingos siekiamam tikslui (2013 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje JGK Statyba ir Guselnikovas prieš Lietuvą). Norėdamas pasiekti teisingą pusiausvyrą tarp savininko teisių ir bendruomenės interesų, teismas turi patikrinti, ar dėl valstybės kišimosi (kuris gali pasireikšti ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymu) asmuo neturėjo prisiimti neproporcingos ir pernelyg didelės naštos (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą byloje JGK Statyba ir Guselnikovas prieš Lietuvą).

Atsižvelgiant į pareiškėjo skunde pareikštą reikalavimą, kuris priimtas nagrinėti, byloje esančius dokumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti pareiškėjo nurodomas reikalavimo užtikrinimo priemones. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo A. S. atskirasis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartis paliekama nepakeista.

Pareiškėjas 2015 m. kovo 23 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė prašymą taikyti šias reikalavimo užtikrinimo priemones: uždrausti bet kokius statybos darbus žemės sklypuose: 1) (duomenys neskelbtini) sklypo plotas – 0,28 ha, U. P., 2) (duomenys neskelbtini), sklypo plotas – 0,5 ha, A. V., 3) (duomenys neskelbtini), sklypo plotas – 0,5 ha, A. V., 4) (duomenys neskelbtini), sklypo plotas – 0,373 ha, E. G., 5) (duomenys neskelbtini), sklypo plotas – 16,94 ha, 0,2844 ha plote G. S..

Kaip buvo minėta analizuojant anksčiau pateiktą pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, administracinis teismas neturi teisės taikyti tokių reikalavimo užtikrinimo priemonių, kurios nėra susijusios su nagrinėjamos bylos dalyku. Atsižvelgus į nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybes bei pirmosios instancijos teismo priimtą nagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimą, teisėjų kolegija neturi jokio teisėto pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjo papildomai prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės – bet kokių statybos darbų nurodytuose sklypuose uždraudimas, yra susijusi su pareiškėjo skundo reikalavimu panaikinti atsakovo 2014 m. sausio 8 d. individualų administracinį aktą Nr. 2SD-(14.2.104.)-78, kuriuo pareiškėjas informuotas, kad atsakovas prašomų dokumentų pateikti neturi galimybių.

Pareiškėjas, siekdamas apriboti U. P., A. V., E. G., G. S. nuosavybės teisę (inter alia naudojimo bei valdymo) į jiems priklausančius žemės sklypus, turėtų kreiptis į teismą, reikšdamas reikalavimus, susijusius su šių asmenų nuosavybės teise į žemės sklypus, nes minėti asmenys Nekilnojamojo turto registro išraše, pateiktame pareiškėjo, yra nurodyti kaip šių žemės sklypų savininkai, jų nuosavybės teisė nėra apribota, Nekilnojamojo turto registro įrašai nėra nuginčyti. Akcentuotina ir tai, kad, tenkinus pareiškėjo papildomai pateiktą prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės, būtų pasisakyta dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių, taip iš esmės pažeidžiant administracinį teisės procesą reglamentuojančias teisės normas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi nurodytais argumentais dėl pareiškėjo papildomai pateikto prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą apie pareiškėjo prašymo pagrįstumą ir būtinybę nagrinėjamu atveju taikyti prašyme nurodytas reikalavimo užtikrinimo priemones – uždrausti bet kokius statybos darbus nurodytuose žemės sklypuose, todėl pareiškėjas prašymas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atmesti pareiškėjo A. S. prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nurodytas 2015 m. kovo 23 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautuose paaiškinimuose.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė