A-525-919-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-919/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01936-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. K. su skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, Ministerijos) 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. 1D-5307(11) (toliau – ir VRM Sprendimas);

2) įpareigoti atsakovą išnagrinėti prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) nepriemokos išmokėjimo;

3) priteisti neteisėtai neišmokėtą paskirtos valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. gegužės 5 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., t. y. 4 275,44 Lt.

Pareiškėjas paaiškino, kad jam nuo 2010 m. gegužės 5 d. buvo paskirta 523,97 pareigūnų ir karių valstybinė pensija, tačiau remiantis tuo metu galiojusiu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo įstatymu (toliau – ir Laikinasis įstatymas) buvo mokama perskaičiuota ir sumažinta valstybinė pensija. Dėl to jis 2013 m. gegužės 20 d. su prašymu kreipėsi į VRM, kuri skundžiamu VRM Sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą, kadangi praėjo daugiau nei 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos. Pareiškėjas su VRM Sprendimu nesutiko, teigė, kad jam neteisėtai buvo sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu paskelbė, kad Laikinasis įstatymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. kovo 12 d. nutartimi, kurioje konstatuota, kad skirtumas tarp paskirtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos ir realiai mokėtos piniginės sumos yra valstybinės pensijos nepriemoka, kuri taikyta neteisėtai ir privalo būti grąžinta. Pareiškėjas taip pat nesutiko su atsakovo taikoma 6 mėnesių senatimi ir nurodė, kad minėtoje LVAT nutartyje teismas nusprendė taikyti senatvės pensijoms taikomą trijų metų apskundimo terminą, kurio jis nepažeidė.

Atsakovas VRM, kartu atstovaudamas ir Lietuvos valstybę, atsiliepime į skundą (b. l. 16–18) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą arba bylą nutraukti. Teismui nusprendus tenkinti pareiškėjo skundą, prašė valstybinės pensijos perskaičiavimo kompensavimą pareiškėjui atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Pareiškėjas su prašymu išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį į VRM kreipėsi tik 2013 m. gegužės 20 d., t. y. praėjus daugiau nei 6 mėnesiams nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 21 d.), todėl jo prašymas paliktas nenagrinėtu pagrįstai. Atsakovas dėl valstybinės pensijos nepriemokos pasisakė, kad valstybinės pensijos perskaičiavimas ir mokėjimas pareiškėjo nurodytu laikotarpiu buvo atliekamas pagal tuo metu galiojusias Laikinojo įstatymo nuostatas. Nesant Konstitucinio Teismo sprendimo valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymų ar kitų teisės aktų, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu, todėl atitinkami VRM veiksmai laikytini teisėtais. Pažymėjo, kad to paties pobūdžio bylose, konstatuota, kad jei pareiškėjas kreipiasi į teismą pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, jis neturi teisės reikalauti pašalinti savo teisių pažeidimą, todėl toks skundas atmetamas (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. sprendimas administracinėse bylose Nr. 1-2844-208/2013). Kita panaši byla buvo nutraukta pareiškėjui į VRM dėl pensijos nepriemokos kreipusis praleidus įstatyme nustatytus terminus ginti savo teises, nesilaikius tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir ja nebegalint pasinaudoti (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimas administracinėse bylose Nr. 1-2366-815/2013). Šiuo atveju pareiškėjas į VRM dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo kreipėsi tik 2013 m. gegužės 20 d., t. y. po Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatyto 3 metų (ar 6 mėnesių) termino, nes apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. gegužės 5 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu (b. l. 37–41) pareiškėjo T. K. skundą patenkino iš dalies. Panaikino VRM 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. 1D-5307(11). Priteisė T. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 4 275,44 Lt valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoką. Kitoje dalyje pareiškėjo T. K. skundą atmetė.

Remdamasis rašytiniais bylos duomenimis teismas nustatė, kad VRM 2010 d. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 11SP-1342 pareiškėjui nuo 2010 m. gegužės 5 d. paskirta 523,97 Lt dydžio valstybinė pensija (b. l. 12). 2010 m. gegužės 20 d. pareiškėjas kreipėsi į VRM su prašymu mokėti paskirtą 523,97 Lt pensiją ir grąžinti neišmokėtos pensijos dalį. VRM skundžiamu VRM Sprendimu nurodė, kad pareiškėjo prašymo nenagrinės vadovaudamasis VAĮ 23 straipsnio 6 dalimi, nes praėjo daugiau nei 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos, t. y. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 21 d.

Teismas rėmėsi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, Laikinoji įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, o būtent LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013.

Pasisakydamas dėl VRM Sprendimo, teismas vertino, kad atsakovas nepagrįstai vadovavosi VAĮ 23 straipsnio 6 dalimi, skirta administracinei procedūrai reglamentuoti. Pareiškėjas nekvestionuoja VRM, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmų teisėtumo, t. y. savo teisių pažeidimo nesieja su šio subjekto veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti (ABTĮ 2 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė (Lietuvos Respublikos Seimas) netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo teisinius santykius. Pareiškėjas neginčijo atsakovės, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmų, todėl administracinę procedūrą reglamentuojančios teisės normos jo atžvilgiu negalėjo būti taikomos. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas laikė, kad atsakovas nepagrįstai laikė, jog pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą, todėl skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas (ABTĮ 88 str. 1 d.).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pensija pareiškėjui buvo mažinta du kartus – pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu antikonstitucinėmis pripažintos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, dėl kurių pareiškėjui ir susidarė valstybinės pensijos nepriemoka. Todėl pareiškėjas ginčą iš esmės kelia dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Nurodė, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme, atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo. Taip pat nurodė, kad atsakovas, atmesdamas pareiškėjo skundą, nepagrįstai rėmėsi VAĮ 23 straipsnio 6 dalimi bei paaiškėjimą apie nepriemokos teisėtumą siejo su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo diena – 2012 m. rugsėjo 21d.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 27 d. pažyma Nr. 11PP(P)-3560 (b. l. 5), nustatė, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos pareiškėjui pradėtos taikyti nuo 2010 m. liepos mėnesio, todėl pareiškėjas pateikdamas skundą 2013 m. birželio 7 d. nepraleido 3 metų procesinio termino kreiptis į teismą. Iš minėtos pažymos taip pat nustatė, kad taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 5 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjo perskaičiuota pensijos suma sudarė 14 347,90 Lt. Taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį perskaičiuota ir dar kartą sumažinta pensija sudarė 10 072,46 Lt sumą. Taigi, pareiškėjui iš viso dėl Konstitucinio Teismo prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai pripažinto teisinio reguliavimo neišmokėta 4 275,44 Lt suma, kuri priteistina pareiškėjui.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, teismas konstatavo, kad šios pensijos dalis iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl Nacionalinės teismų administracijos kaltės, kadangi „pastaroji teisėtai taikė iki 2010 m. lapkričio 16 d. galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai“, dėl to neišmokėta valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, kurią šioje byloje atstovauja Vidaus reikalų ministerija.

Nors atsakovas prašė atidėti pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimo kompensavimą iki 2014 m. vasario 1 d., teismas manė, kad pareiškėjo teisė gauti nesumažintą pensiją buvo ilgai pažeista, o atsakovui ši suma nėra reikšminga. Todėl teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo taikyti sprendimo vykdymo išdėstymą.

III. Atsakovas VRM pateikė apeliacinį skundą (b. l. 45), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 lapkričio 11 d. sprendimą ir nustatyti, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, teismo sprendimą turi įvykdyti iki 2014 m. vasario 1 d.

Apeliaciniame skunde, nurodoma, kad pareiškėjo teisės į priteistą sumą neginčija, tačiau atkreipia dėmesį, jog teisės aktais, taip pat ir teismo sprendimu, negalima reikalauti neįmanomų dalykų. Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimo kompensavimui nėra skirtos, todėl Ministerija pagal dabartinę faktinę padėtį, negali įvykdyti teismo sprendimo. Pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi administracinėje byloje Nr. A492- 1754/2013 atidėjo analogiško sprendimo įvykdymo terminą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vadovaudamasi ABTĮ 131 straipsnio 1 dalies nuostatomis pateikė prašymą dėl prisidėjimo prie VRM apeliacinio skundo (b. l. 49–50), sutiko su visais apeliacinio skundo argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės vyksta dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010–2012 metų laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo. Minėta Laikinojo įstatymo nuostata Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo T. K. skundą patenkinti iš dalies –panaikino Ministerijos 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. 1D-5307(11); priteisė pareiškėjui T. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 4 275,44 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 5 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., susidariusią pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, atsižvelgdama į bylos faktines aplinkybes (be kita ko, pirmosios pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį sumažintos pensijos išmokėjimo dieną, skundo teismui pateikimo dieną), ginčui aktualų teisinį reguliavimą, remdamasi šiam ginčui aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, bei vėlesne nuosekliai plėtojama administracinių teismų praktika šios kategorijos bylose, pirmosios instancijos teismo sprendimą laiko teisėtu ir pagrįstu. Pritardama teismo sprendime esantiems argumentams ir remiantis jais padarytoms išvadoms, vertindama, jog nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo tokio pobūdžio bylose pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str. 1 d.) bei atsižvelgdama į tai, jog apeliaciniame skunde nurodoma, jog pareiškėjo teisė į priteistą sumą neginčijama, pirmosios instancijos teismo sprendimą prašoma pakeisti tik ta apimtimi, kad būtų nustatyta, jog Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, teismo sprendimą turi įvykdyti iki 2014 m. vasario 1 d., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl ginčo esmės ir pareiškėjo teisės į aptariamu laikotarpiu susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, plačiau nepasisako.

Minėta, apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas iš esmės nėra kvestionuojamas, atsakovas ir prie apeliacinio skundo prisidėjęs trečiasis suinteresuotas asmuo prašo tik atidėti šio sprendimo vykdymą iki 2014 m. vasario 1 d., t. y. datos, kuri jau yra suėjusi. Atsižvelgiant į tai, apeliaciniame skunde pateiktas prašymas tapo neaktualiu, todėl patenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo, jis atmestinas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis