A-1476-146/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1476-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03559-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 16.5, 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos kelių policijos tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. K. skundą atsakovui Lietuvos kelių policijos tarnybai dėl įsakymo pakeitimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas L. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu (b. l. 1–4), kuriame prašė: 1) pakeisti Lietuvos kelių policijos tarnybos (toliau – ir LKPT, Tarnyba, atsakovas) viršininko 2014 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. 39-TE-57 „Dėl L. K. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 39-TE-57) 4 punktą, įpareigojant Tarnybą skaičiuoti nepertraukiamą tarnybos stažą išeitinei kompensacijai mokėti nuo 1993 m. rugpjūčio 23 d. ir patvirtinti, kad ištarnautas laikas išeitinei kompensacijai skaičiuoti 2014 m. birželio 30 d. yra 20 metų 10 mėnesių 7 dienos; 2) įpareigoti Tarnybą išmokėti 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės kompensacijos nepriemoką – 6 751,28 Lt.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 1993 m. rugpjūčio 23 d. iki 2014 m. birželio 30 d. dirbo Lietuvos kelių policijos tarnyboje. Nuo 2014 m. birželio 30 d. buvo atleistas iš pareigų vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 11 punktu (jei panaikinama pareigybė dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizacinių pakeitimų ir pareigūnas nesutinka eiti jam pasiūlytų pareigų). Įsakyme Nr. 39-TE-57 nurodyta, kad atleidimo iš tarnybos dieną pareiškėjo vidaus tarnybos stažas 23 metai 1 mėnuo ir 8 dienos, tarnybos Lietuvos valstybei stažas 23 metai 1 mėnuo ir 8 dienos, stažas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti – 23 metai 1 mėnuo ir 8 dienos, ištarnautas laikas išeitinei kompensacijai skirti – 19 metų 10 mėnesių ir 29 dienos. Įsakymo Nr. 39-TE-5 nurodyta LKPT finansų grupei vadovaujantis Statuto 57 straipsniu, išmokėti 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio (toliau – ir VDU) dydžio išeitinę kompensaciją.

Pareiškėjas nesutinka su Įsakyme Nr. 39-TE-57 nurodytu ištarnautu laiku išeitinei kompensacijai skaičiuoti (19 metų 10 mėnesių 29 dienos) bei atleidimo iš tarnybos dieną išmokėtos išeitinės kompensacijos dydžiu (4 mėnesių VDU dydžio). Pareiškėjo teigimu, atsakovas privalėjo patvirtinti jo stažą išeitinei kompensacijai gauti 20 metų 10 mėnesių 7 dienas ir, vadovaudamasis Statuto 57 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, išmokti jam 6 mėnesių VDU dydžio išeitinę kompensaciją.

Statuto 57 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio kompensacija pareigūnams, nepertraukiamai ištarnavusiems daugiau kaip 5 metus, didinama pusantro karto, daugiau kaip 10 metų – du kartus, daugiau kaip 20 metų – tris kartus. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, pagal atsižvelgiant į tai, kad vidaus tarnybos teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose (Vidaus tarnybos statute, Valstybės tarnybos įstatyme) nėra įtvirtinta teisės normų, nustatančių nepertraukiamos tarnybos skaičiavimo sąlygas ir tvarką, išaiškinta, jog, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, šiems teisiniams santykiams taikytini darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai. Šiuo atveju dėl pareiškėjo nepertraukiamos tarnybos stažo vidaus reikalų sistemoje apskaičiavimo turi būti taikomas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 30 straipsnio 1 dalies 4 punktas.

Pareiškėjo teigimu, jis vidaus tarnyboje nepertraukiamai tarnavo nuo 1993 m. rugpjūčio 23 d. iki 2014 m. birželio 30 d., t.y. 20 metų 10 mėnesių ir 7 dienas. Atsakovas neįskaičiavo į ištarnautą laiką išeitinei kompensacijai gauti laikotarpio nuo 1993 m. rugpjūčio 23 d. iki 1994 m. rugpjūčio 1 d. (11 mėnesių ir 8 dienų), kuriuo pareiškėjas kėlė kvalifikaciją bazinėje policininkų parengimo grupėje Vilniaus aukštesniojoje policijos mokykloje (toliau – ir Vilniaus APM). Pareiškėjas treigė, kad jo tarnybos bylos duomenys patvirtina, jog jis nuo 1993 m. rugpjūčio 23 d. pradėjo vykdyti policijos pareigūno funkcijas ir dirbti vidaus reikalų sistemoje (1993 m. birželio 30 d. užpildė stojimo į vidaus tarnybą anketą; 1993 m. liepos 3 d. CMEK išdavė pažymą, kad jis tinkamas tarnybai policininko pareigose; 1993 m. liepos 8 d. dokumentu atliktas jo asmenybės tinkamumo šiai tarnybai patikrinimas; 1993 m. spalio 1 d. jis davė policijos pareigūno priesaiką; 1993 m. rugpjūčio 23 d. buvo priimtas įsakymas Nr. 54 t/e, kuriuo pagrindu jis buvo priimtas į bazinę policininkų parengimo grupę Vilniaus APM; 1994 m. birželio 29 d. įsakymas Nr. 74 t/e išleisti kasmetinių atostogų iki 1994 m. rugpjūčio 1 d.; 1994 m. liepos 27 d. įsakymas Nr. 12/te paskirti į VRM PD KPV kelių policijos rinktinės Klaipėdos būrio policininko pareigas, komandiruojant darbui į Vilniaus būrį).

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusiame Lietuvos Respublikos vidus reikalų ministerijos aukštesniosios policijos mokyklos tipiniame statute, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 1992 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. 494 (toliau – ir APM statutas) 5.1 punkte buvo numatyta, kad bazinio profesinio rengimo skyriaus klausytojai yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir vidaus reikalų sistemos pareigūnai, konkurso tvarka priimti į mokyklą specializuotai mokytis stacionare pagal aukštesniosios policijos mokyklos programą. Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto, patvirtinto Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 (toliau – ir 1991 m. Statutas) 1 punktas numatė, kad VRM mokymo įstaigų pareigūnams taikomi šio statuto bei mokymo įstaigų statutų reikalavimai. LVAT 2012 m. spalio 5 d. nutartyje Nr. A756-2369/2012 konstatuota, kad aukštesniųjų policijos mokyklų klausytojų tarnyba buvo organizuojama statutiniais pagrindais, jie buvo sudedamoji vidaus reikalų sistemos dalis. Pareiškėjas akcentavo, kad mokydamasis Vilniaus APM turėjo policijos pareigūno pažymėjimą ir dėvėjo pareigūno uniformą (išduotą darbdavio), buvo prisiekęs Lietuvos valstybei, jam buvo suteiktas policininko stažuotojo laipsnis, vykdė pavestas viešosios tvarkos palaikymo ir kitas policijos pareigūnams priskirtas funkcijas, turėjo teisę taikyti specialiąsias priemones, privalėjo laikytis policijos pareigūno etikos normų. Dėl to, pareiškėjo nuomone, mokymasis Vilniaus APM prilygintinas vidaus tarnybai policijos įstaigoje, nes priėmimas į Vilniaus APM lėmė ir vidaus reikalų sistemos pareigūno statuso įgijimą, t. y. paskyrimą pareigūnu. Pareiškėjo turimą pareigūno statusą ir vykdytas policijos pareigūnams priskirtas funkcijas patvirtina ir tai, kad po kvalifikacijos kėlimo Vilniaus APM už visą šį laikotarpį jam buvo suteiktos kasmetinės atostogos, kurios pagal teisės aktų nuostatas gali būti suteikiamos tik dirbantiems asmenims. Be to, kaip numato teisės aktai, jam buvo apmokėta už suteiktas kasmetines atostogas. Pareiškėjas per visą tarnybos laikotarpį nuo 1993 m. rugpjūčio 23 d. iki 2014 m. birželio 30 d. nebuvo atleistas iš vidaus tarnybos ir jo darbo stažas vidaus tarnyboje nebuvo nutrūkęs.

Atsakovas netinkamai taikė DK 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintus principus ir neturėdamas teisinio pagrindo nepertraukiamą tarnybos stažą išeitinei kompensacijai mokėti skaičiavo tik nuo 1994 m. rugpjūčio 1 d. Pareiškėjo įsitikinimu, jo tarnybos eiga nuo 1993 m. rugpjūčio 23 d. iki 2014 m. birželio 30 d. visiškai atitinka nepertraukiamojo stažo sampratą, įtvirtintą DK 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte, todėl jo nepertraukiamojo tarnybos stažo trukmė yra ilgesnė nei 20 metų. Todėl atsakovas turėjo jam išmokėti išeitinę kompensaciją, padidintą ne du, o tris kartus, t. y. 6 mėnesių VDU dydžio išeitinę kompensaciją.

Atsakovas Lietuvos kelių policijos tarnyba su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į prašymą (b. l. 30–34) atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 1993 m. rugpjūčio 23 d. buvo priimtas klausytoju į bazinio policininkų parengimo grupę, o 1994 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjas ir VRM Policijos departamento (toliau – ir PD) KPV Kelių policijos rinktinės komisaras sudarė terminuotą 3 metų sutartį, kuria pareiškėjui buvo suteiktas Kelių policijos rinktinės Vilniaus būrio pareigybės policininko laipsnis. Iš pareiškėjo tarnybos b ylos matyti, kad jis 1993 m. birželio 30 d. užpildė stojimo į vidaus tarnybą anketą, 1993 m. liepos 3 d. jam buvo išduota CMEK pažyma dėl tinkamumo policininko pareigoms. 1993 m. rugpjūčio 12 d. pareiškėjas pateikė Vilniaus APM prašymą mokytis šioje aukštesniojoje policijos mokykloje ir 1993 m. rugpjūčio 23 d.

įsakymu Nr.54 t/e buvo priimtas klausytoju į bazinio policininkų parengimo grupę. Pareiškėjas mokymosi metu 1993 m. spalio 1 d. prisiekė. 1994 m. birželio 30 d. jam buvo įteiktas pažymėjimas Nr. 001012, suteikiantis policininko kvalifikaciją ir Vilniaus APM įsakymo Nr. 74 t/e pagrindu suteiktos 30 dienų atostogos nuo 1994 m. liepos 1 d. iki 1994 m. rugpjūčio 1 d. VRM PD KPV Kelių policijos rinktinės komisaro 1994 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 12t/e pareiškėjas nuo 1994 m. rugpjūčio 1 d. buvo paskirtas VRM PD KPV Kelių policijos rinktinės Klaipėdos būrio policininku. 1994 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjas ir VRM PD KPV Kelių policijos rinktinės komisaras sudarė terminuotą 3 metų sutartį, kuria pareiškėjui buvo suteiktas Kelių policijos rinktinės Vilniaus būrio pareigybės policininko laipsnis.

Remdamasis šiais argumentais atsakovas nurodė, kad pareiškėjo teiginys, esą jis nuo 1993 m. rugpjūčio 23 d. pradėjo dirbti vidaus reikalų sistemoje ir nuo 1993 m. rugpjūčio 23 d. iki 2014 m. birželio 30 d. nepertraukiamai tarnavo vidaus tarnyboje, yra nepagrįstas, kadangi nepertraukiamos vidaus tarnybos stažo trukmės skaičiavimo pradžios momentu laikytina ne įstojimo į Vilniaus APM diena (1993 m. rugpjūčio 23 d.), o priėmimo į vidaus tarnybos pareigūno pareigas, įgijus policininko kvalifikaciją, diena (1994 m. rugpjūčio 1 d.).

Ginčui aktualus laikotarpis yra ne pareiškėjo kvalifikacijos kėlimas, o kvalifikacijos įgijimu. Ginčo laikotarpis neatitinka tų nepertraukiamo darbo (tarnybos) stažo nustatymo kriterijų, kurie nustatyti DK 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte, t. y. faktiškai, nepertraukiamai ir visa apimtimi dirbtas (ištarnautas) laikas vienoje darbovietėje ar vienoje sistemoje. Iš Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. Nr. 940 nutarimu patvirtinto Darbo stažo skaičiavimo tvarkos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose aprašo (toliau – ir Daro stažo skaičiavimo aprašas) 7 ir 8 punktų nuostatų taip pat akivaizdu, kad ginčo laikotarpis nuo 1993 m. rugpjūčio 23 d. iki 1994 m. rugpjūčio 1 d. nepatenka nei į 8.2, nei į 8.3 papunkčių reguliavimo sritį.

Pareiškėjas painioja vidaus tarnybos stažo (Statuto 37 str.) ir nepertraukiamo vidaus tarnybos stažo (Statuto 57 str. 2 d.) sąvokas, nepagrįstai jas sutapatindamas, todėl klaidingai teigia, esą laikotarpis nuo 1993 m. rugpjūčio 23 d. (priėmimo į Vilniaus APM diena) iki 2014 m. birželio 30 d. (atleidimo iš vidaus tarnybos diena) atitinka nepertraukiamo stažo sampratą, įtvirtintą DK 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte. LVAT yra išaiškinęs, kad vidaus tarnybos stažo ir nepertraukiamo vidaus tarnybos stažo sąvokos nėra tapačios.

Statuto 37 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 dalyse nustatyti vidaus tarnybos stažo skaičiavimo tikslai ir paskirtis nėra siejami su pareigūno nepertraukiamos tarnybos apskaičiavimu išeitinės kompensacijos (Statuto 57 str. 2 d.) didinimui (pusantro, du ar tris kartus) nustatyti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu (b. l. 54–64) pareiškėjo L. K. prašymą tenkino, t. y.: pakeitė Lietuvos kelių policijos tarnybos viršininko 2014 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. 39-TE-57 „Dėl L. K. atleidimo iš vidaus tarnybos“ 4 punktą, nustatant, kad pareiškėjo ištarnautas laikas išeitinei kompensacijai skaičiuoti 2014 m. birželio 30 d. sudaro 20 metų 10 mėnesių ir 7 dienas; priteisė pareiškėjui iš Lietuvos kelių policijos tarnybos 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacijos nepriemoką – 6 751,28 Lt (1 955, 31 Eur).

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad 1993 m. gegužės mėn. pareiškėjas baigė Vilniaus aukštesniąją technikos mokyklą (Tarnybos bylos l. 3). Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos centrinės medicinos ekspertizės komisija 1993 m. liepos 3 d. patvirtino, kad pagal sveikatos būklę L. K. tinkamas tarnybai policininko pareigoms (Tarnybos bylos l. 20). 1993 m. rugpjūčio 13 d. VRM PD Kelių policijos rinktinės komisaras sutiko tenkinti 1993 m. rugpjūčio 12 d. pareiškėjo prašymą siųsti jį mokytis į Vilniaus APM (b. l. 9). 1993 m. rugpjūčio 23 d. pareiškėjas priimtas mokyklos klausytoju į bazinio policininkų parengimo grupę (Tarnybos bylos l. 4). 1993 m. spalio 1 d. pareiškėjas davė policijos pareigūno priesaiką (Tarnybos bylos l. 19). 1994 m. birželio 26 d. įsakymu Vilniaus APM išleido pareiškėją kasmetinių atostogų 30 kalendorinių dienų nuo 1994 m. liepos 1 d. ir nukreipė į Vilniaus m. KP valdybą. 1994 m. liepos 27 d. VRM PD KPV Kelių policijos rinktinės komisaro įsakymu L. K. paskirtas VRM PD KPV Kelių policijos rinktinės Klaipėdos būrio policininku, komandiruojant darbui į Vilniaus būrį (Tarnybos bylos l. 4). 1994 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjas ir VRM PD KPV Kelių policijos rinktinė pasirašė terminuotą trejų metų sutartį, pagal kurią policijos pareigūnui L. K. suteiktas kelių policijos rinktinės Vilniaus būrio pareigybės policininko laipsnis (b. l. 39–40). LKPT viršininko 2014 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 39-TE-57 (b. l. 5) pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos nuo 2014 m. birželio 30 d. vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktu. To paties įsakymo 4 punktu LKPT finansų grupė įpareigota išmokėti pareiškėjui išeitinę kompensaciją, nustatant, kad ištarnautas laikas išeitinei kompensacijai gauti 2014 m. birželio 30 d. sudaro 19 metų 10 mėnesių ir 29 dienos. 2014 m. liepos 10 d. pažyma patvirtina, kad pareiškėjui išmokėta 10 126,92 Lt išeitinė kompensacija (b. l. 8).

Teismas nustatė, jog nagrinėjamas ginčas kilęs dėl nepertraukiamojo tarnybos stažo skaičiavimo atleidžiant pareiškėją iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą (jei panaikinama pareigybė dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų ir jis nesutinka eiti jam pasiūlytų pareigų). Statuto 57 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punkto pagrindu, išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio kompensacija pareigūnams, nepertraukiamai ištarnavusiems daugiau kaip 5 metus, didinama pusantro karto, daugiau kaip 10 metų – du kartus, daugiau kaip 20 metų – tris kartus.

Atsakovas 2014 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 39-TE-57 (b. l. 5) atleisdamas pareiškėją nuo 2014 m. birželio 30 d. iš vidaus tarnybos (LKPT Patrulių kuopos pirmojo būrio vyresniojo patrulio pareigų), šio įsakymo 4 punkte nurodė išmokėti pareiškėjui išeitinę kompensaciją, skaičiuojant, kad ištarnautas laikas išeitinei kompensacijai gauti 2014 m. birželio 30 d. sudaro 19 metų 10 mėnesių 29 dienos. Atsakovas pareiškėjo nepertraukiamos tarnybos stažą skaičiavo nuo 1994 m. rugpjūčio 1 d. (pareiškėjui pasirašius terminuotą sutartį, kuria policijos pareigūnui (pareiškėjui) buvo suteiktas Kelių policijos rinktinės Vilniaus būrio policininko laipsnis (b. l. 39)). Pareiškėjo nuomone, atsakovas į jo nepertraukiamą tarnybos stažą nepagrįstai neįskaitė laikotarpio nuo 1992 m. rugpjūčio 23 d. iki 1993 m. rugpjūčio 1 d., kurį įskaičius, nepertraukiamos tarnybos stažas išeitinei kompensacijai apskaičiuoti būtų 20 metų 10 mėnesių 7 dienos.

Nagrinėdamas bylą teismas atsižvelgė į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas ginčus, susijusius su Statuto 57 straipsnio 2 dalies taikymu, atsižvelgdamas į šios įstatymo normos paskirtį bei į tai, kad nei šiuo įstatymu, nei Valstybės tarnybos įstatymu nėra nustatyta kaip turi būti nustatomas statutinių valstybės tarnautojų nepertraukiamosios tarnybos stažas, ne kartą yra pažymėjęs, kad, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, šiems teisiniams santykiams taikytini darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai. Taigi sprendžiant, kokie laikotarpiai gali būti įskaityti į nepertraukiamąją tarnybą Statuto 57 straipsnio 2 dalies prasme, atsižvelgtina į DK 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte pateiktą sąvoką „nepertraukiamasis darbo stažas“. Darbo kodekso 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad nepertraukiamasis darbo stažas – tai laikas, dirbtas vienoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje arba keliose įmonėse, įstaigose, organizacijose, jeigu iš vienos darbovietės į kitą buvo perkelta darbdavių susitarimu ar kitais pagrindais, nenutraukiančiais darbo stažo, arba jeigu darbo pertrauka neviršija nustatytų terminų.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamam ginčui aktualus laikotarpis nuo 1993 m. rugpjūčio 23 d. iki 1994 m. rugpjūčio 1 d. yra įtrauktas į atsakovo Įsakyme Nr. 39-TE-57 nurodytą pareiškėjo vidaus tarnybos stažą (23 metai 1 mėnuo 8 dienos), apskaičiuotą tarnybos teisinių santykių pasibaigimo dienai (2014 m. birželio 30 d.). Pabrėžė, kad Statuto 57 straipsnio 2 dalyje vartojama nepertraukiamos vidaus tarnybos sąvoka negali būti tapatinama su Statuto 37 straipsnyje vartojama vidaus tarnybos stažo samprata, ir nepertraukiamasis stažas Statuto 57 straipsnio 2 dalies taikymui turi būti skaičiuojamas pagal DK 30 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas. Dėl to, kad pareiškėjo tarnyba nuo 1994 m. rugpjūčio 1 d. iki atleidimo iš tarnybos dienos Statuto 57 straipsnio 2 dalies ir DK 30 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme buvo nepertraukiama, ginčo nėra. Ginčas kilęs tik dėl to, ar laikotarpis nuo 1993 m. rugpjūčio 23 d. iki 1994 m. rugpjūčio 1 d., į kurį įeina pareiškėjo bazinis rengimas aukštesniojoje policijos mokykloje, gali būti traktuojamas Statuto 57 straipsnio 2 dalies prasme kaip pareiškėjo nepertraukiama tarnyba.

Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjui stojant tarnauti į policiją, galiojo 1991 m. Statutas, taip pat 1990 m. gruodžio 11 d. priimtas Lietuvos Respublikos policijos įstatymas. Šis teisinis reguliavimas nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu ir aktualiais aspektais nesikeitė.

1991 m. Statuto 1 punkte buvo įtvirtinta, kad šis Statutas nustato policijos ir kitų vidaus tarnybos pareigūnų priėmimo į tarnybą, papildomų reikalavimų, paskyrimo į pareigas, laipsnių suteikimo, priesaikos priėmimo, perkėlimo į kitas pareigas, atestavimo, atostogų suteikimo, atleidimo iš tarnybos tvarką, taip pat pareigūnų teises, pareigas ir drausminę atsakomybę. Lietuvos policijos akademijos ir Vidaus reikalų ministerijos mokymo įstaigų pareigūnams taikomi šio statuto bei tų mokymo statutų reikalavimai. 1991 m. Statute, kuris buvo skirtas policijos pareigūnų ir kitų vidaus tarnybos pareigūnų tarnybos santykiams reguliuoti, nustatant priėmimo į vidaus tarnybą sąlygas (1991 m. Statuto 2–21 p.), be kita ko, buvo nustatyta, kad į tarnybą vidaus reikalų sistemoje savanoriškumo ir atrankos pagrindu priimami ne jaunesni kaip 18 metų ir ne vyresni kaip 30 metų mokantys valstybinę kalbą Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie pagal išsilavinimą, asmenines savybes, dalykinį ir fizinį pasirengimą bei sveikatos būklę tinka policijos ar vidaus tarnybos pareigūno pareigoms. Asmenys, pareiškę norą tarnauti, privalo pasitikrinti Vidaus reikalų ministerijos centrinėje medicininės ekspertizės komisijoje, kuri, atsižvelgdama į priimamųjų asmenų sveikatos būklę ir psichologinės tarnybos tyrimo rezultatus, pateikia išvadą dėl tinkamumo tarnybai. 1991 m. Statuto 23 punkte nustatyta, kad kiekvienas pareigūnas duoda priesaiką, o 24 punkte įtvirtinta, kad priesaika duodama individualiai ir ne vėliau kaip per mėnesį nuo jo paskyrimo į atitinkamas pareigas. Pasirašyti lapai su priesaikos tekstu saugomi pareigūnų asmens bylose (1991 m. Statuto 31 p.).

Policijos įstatymo 5 straipsnyje, apibrėžiančiame policijos pareigūną ir jo teisinį statusą, nustatyta, kad policijos pareigūnas yra Lietuvos Respublikos pilietis, tarnaujantis policijoje, užimantis tam tikras pareigas ir vykdantis policijos funkcijas. Policijos pareigūnai yra ir Lietuvos policijos akademijos klausytojai, taip pat policijos rezerve esantys asmenys, kai jiems pavesta vykdyti viešosios tvarkos palaikymo pareigas. Policijos įstatymo 25 straipsnyje įtvirtinta, kad į tarnybą policijoje asmenys priimami tik gavę Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos medicininės komisijos išvadą, jog jie tinka šiai tarnybai. Priimamieji duoda priesaiką Lietuvos valstybei.

Teismas pažymėjo, kad šiuose teisės aktuose numatyta policininko stažuotojo tarnyba buvo skirta tiems atvejams, kai asmenys, norintys tarnauti Lietuvos policijoje, atitiko visas minėtų teisės aktų nustatytas priėmimo į policiją sąlygas, tačiau neturėjo aukštesniojo ar aukštojo išsimokslinimo. Juos priėmus į tarnybą policijoje (policininkais stažuotojais) ir nustačius vienerių metų stažuotės terminą bei priėmusiai į tarnybą policijos įstaigai pasiuntus į pradinio (bazinio) rengimo kursą VRM sistemos aukštesniojoje policijos mokykloje, priimti į tarnybą policininkais stažuotojais asmenys įgydavo tarnybai policijoje reikalingų žinių ir, išlaikę egzaminus, įgydavo policininko kvalifikaciją, reikalingą policijos jaunesniųjų inspektorių pareigybėms užimti.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos aukštesniosios policijos mokyklos statute, patvirtintame VRM 1992 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. 494, nurodyta, kad šios specializuotos mokymo įstaigos vienas iš uždavinių – padėti Policijos departamentui palaikyti teisėtvarką (2 p.). APM statuto 5.1 punkte nustatyta, kad bazinio profesinio parengimo skyriaus klausytojai yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir vidaus reikalų sistemos pareigūnai, konkurso tvarka priimti į mokyklą specializuotai mokytis stacionare pagal aukštesniosios policijos mokyklos programą. Mokymosi metu klausytojai aprūpinami uniforma (APM statuto 5.3 p.). Tuo pačiu VRM 1992 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. 494 patvirtintų Priėmimo į vidaus reikalų ministerijos aukštesniosios policijos mokyklas taisyklių (toliau – ir Priėmimo taisyklės) 1.3 punkte nustatyta, kad klausytojai, įstoję į VRM aukštesniąsias policijos mokyklas, duoda policijos pareigūno priesaiką.

Pareiškėjas paaiškino, kad pradinio (bazinio) parengimo metu jis turėjo visas policijos pareigūno stažuotojo statusą patvirtinančius rekvizitus (dėvėjo policijos uniformą), buvo davęs policijos pareigūno priesaiką, turėjo policijos pareigūno stažuotojo laipsnį, turėjo kitas pareigūno teises ir pareigas, esant reikalui, vykdė viešosios tvarkos palaikymo funkcijas. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentu, jog tarnybą policijoje patvirtina ir pareiškėjo Tarnybos byloje esantys duomenys apie tai, kad 1994 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 74t/e jam buvo suteiktos kasmetinės apmokamos atostogos.

1991 m. Statuto 17 punktas nustatė, kad asmuo, paskyrus jį į pareigas ir jam suteikus atitinkamą laipsnį (pareiginį laipsnį), tampa pareigūnu. Pagal Policijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, policijos pareigūnas yra Lietuvos Respublikos pilietis, tarnaujantis policijoje, užimantis tam tikras pareigas ir vykdantis policijos funkcijas. Jis visur ir visada turi valdžios atstovo teisinį statusą bei pareiginį laipsnį. Teismas nustatė, kad pareiškėjas mokytis į Vilniaus APM buvo pasiųstas VRM PD Kelių policijos rinktinės komisaro (Tarnybos bylos l. 16). Atsižvelgdamas į pirmiau minėtą teisinį reguliavimą, pagal kurį ginčui aktualiu laikotarpiu asmenims, kurie atitiko visus tarnybai Lietuvos policijoje keliamus reikalavimus, tačiau neturėjo specialiojo ar aukštojo išsilavinimo, buvo numatyta policininko stažuotojo tarnyba, į kurią priimtas asmuo įgijo žemiausio pareiginio laipsnio policijos pareigūno statusą ir per atitinkamą įstatymu nustatytą stažuotės terminą (iki 1 metų) jam buvo sudarytos sąlygos įgyti pradinį (bazinį) pasirengimą ir, jei policininkas stažuotojas šį pasirengimą įgijo, kaip yra nustatyta ginčo atveju, teismas nusprendė, kad pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo traktuoti, jog pareiškėjo mokymosi Vilniaus APM pradinio parengimo skyriuje laikotarpis (nuo 1993 m. rugpjūčio 23 d. iki 1994 m. birželio 30 d.) pertraukė pareiškėjo tarnybą.

Teismas pažymėjo, kad stodamas į tarnybą Lietuvos policijoje tomis sąlygomis, kurias numatė 1993 metais galioję pirmiau aptarti teisės aktai, pareiškėjas turėjo pagrįstų lūkesčių į atitinkamas socialines garantijas, todėl būtų neteisinga atitinkamas teisinio reguliavimo spragas dėl policininko stažuotojo tarnybos aiškinti taip, kad šios tarnybos ypatumai, susiję su pareiga įgyti pradinį (bazinį) pasirengimą tarnybai policijoje, pertraukia stažą, kuris nustatomas išeitinei kompensacijai apskaičiuoti (Statuto 57 str. 2 d., DK 30 str. 1 d. 4 p.).

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad pareiškėjas 1993 m. birželio 30 d. užpildė stojimo į vidaus tarnybą anketą (Tarnybos bylos l. 18), 1993 m. liepos 3 d. CMEK sprendimu buvo pripažintas tinkamu vidaus tarnybai (Tarnybos bylos l. 20), 1993 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. 54t/e VRM PD Kelių policijos rinktinės komisaro siuntimu (Tarnybos bylos l. 16) priimtas Vilniaus APM klausytoju į bazinio policininkų parengimo grupę (Tarnybos bylos l. 4), 1993 m. spalio 1 d. davęs policijos pareigūno priesaiką (Tarnybos bylos l. 19), 1994 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. 74t/e išleistas kasmetinių mokamų atostogų (Tarnybos bylos l. 4) ir 1994 m. rugpjūčio 1 d. sudaręs terminuotą sutartį, kuria jam, policijos pareigūnui, suteiktas Kelių policijos rinktinės Vilniaus būrio policininko laipsnis (Tarnybos bylos l. 21), remdamasis nurodytais motyvais ir vadovaudamasis minėtomis teisės aktų nuostatomis, teismas konstatavo, kad atsakovas laikotarpio nuo 1993 m. rugpjūčio 23 d. iki 1994 m. birželio 1 d. (kvalifikacijos kėlimo bazinėje policininkų parengimo grupėje Vilniaus APM laikotarpio) nepagrįstai neįskaičiavo į pareiškėjo nepertraukiamą tarnybos stažą Statuto 57 straipsnio taikymo prasme.

Byloje nustatyti duomenys leido teismui prieiti prie išvadų, kad pareiškėjo ištarnautas laikas išeitinei kompensacijai gauti yra ne 19 metų 10 mėnesių 29 dienos, kaip nurodyta Įsakyme Nr. 39-TE-57, o 20 metų 10 mėnesių 7 dienos. Todėl teismas nusprendė, kad vadovaujantis Statuto 57 straipsnio 2 dalies nuostata pagal kurią šio straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio kompensacija pareigūnams, nepertraukiamai ištarnavusiems daugiau kaip 20 metų, didinama tris kartus, pareiškėjui, atleidžiant jį iš vidaus tarnybos, turėjo būti išmokėta šešių mėnesių, o buvo išmokėta keturių mėnesių VDU dydžio išeitinė kompensacija. Atsižvelgęs į tai, teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo 6 751,28 Lt (Statuto 57 str. 2 d.).

III. Atsakovas Lietuvos kelių policijos tarnyba (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 68–70) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-311/2014 išdėstytais motyvais, nes nurodytoje byloje buvo sprendžiamas mokymosi Vilniaus APM laikotarpio įskaičiavimo į nepertraukiamą tarnybos stažą klausimas dėl asmens, kuris buvo paskirtas į atitinkamas pareigas policijoje ir buvo sudaręs terminuotą sutartį su policijos įstaiga dėl tarnybos prieš mokymosi Vilniaus APM laikotarpį, o nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo paskirtas į pareigas ir su juo sudaryta terminuota sutartis dėl tarnybos po mokymosi Vilniaus APM laikotarpio. Taigi šios bylos ir administracinės bylos Nr. A146-311/2014 teisiškai reikšmingos aplinkybės (ratio decidendi) nėra tapačios ar iš esmės panašios.

2. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnį, nes neteisingai įvertinęs faktines bylos aplinkybes priėjo prie nepagrįstų išvadą, kad pareiškėjo įstojimas į Vilniaus APM laikytinas paskyrimu į pareigas vidaus reikalų sistemoje. Teismas nevertino LKPT nurodytos aplinkybės, kad 1993 m. liepos 8 d. raštu Nr. 5/14/64-3S VRM PD KPV Kelių policijos rinktinės kadrų sektoriaus vyr. inspektorius kreipėsi į Vilniaus m. 2 PK, prašydamas patikrinti atitinkamus duomenis, susijusius su pareiškėju. Šiame prašyme nurodyti du skirtingi kreipimosi dėl pareiškėjo tikrinimo pagrindai: priėmimo į tarnybą vidaus reikalų sistemoje bei mokymosi pagrindai. Teismas nevertino 1994 m. rugpjūčio 1 d. sudarytos terminuotos sutarties pastabose nurodyto įrašo, kad „sutartis pasirašoma įsakymo dėl skyrimo tam tikroms pareigoms dieną“. Be to, teismas neatsižvelgė į teisiškai reikšmingą faktinę aplinkybę, kad pareiškėjas studijuodamas Vilniaus APM turėjo tik Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau neturėjo vidaus tarnybos pareigūno statuso, todėl pagal APM statuto 5.1 punktą priskirtinas pirmajai klausytojų kategorijai, t. y. klausytojas, turintis tik Lietuvos Respublikos pilietybę, bet ne vidaus reikalų sistemos pareigūno statusą. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad LVAT 2014 m. balandžio 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A146-185/2014 konstatavo, jog negali būti sutapatintas aukštesniosios policijos mokyklos klausytojo statusas su pareigūno statusu, kuris apibrėžtas bylai aktualios redakcijos 1991 m. Statute ir 1990 m. Policijos įstatyme. Šiame sprendime LVAT, aiškindamas policijos pareigūno statuso įgijimo sąvoką, konstatavo, kad pagal įstatymus policijos pareigūno statuso įgijimas siejamas su paskyrimu į pareigas.

3. Bendrieji protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principai neleidžia suabsoliutinti priesaikos davimo fakto. Priesaikos davimo faktas turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į ginčo laikotarpiu galiojusio teisinio reguliavimo, susijusio su policijos pareigūno statuso įgijimu, t. y. į 1991 m. Statuto 17 straipsnio ir Policijos įstatymo (1990 m. gruodžio 11 d. Nr. I-851) 5 ir 25 straipsnių, nuostatas. Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, neatsižvelgė į tai, kad pagal pareiškėjui ginčo laikotarpiu mokantis Vilniaus APM policijos pareigūno statuso įgijimą reglamentavusio 1991 m. Statuto 17 punktą, pareigūnu laikomas asmuo, kuris atitinka dvi sąlygas,

t. y.: asmuo turi būti paskirtas į pareigas ir jam turi būti suteiktas atitinkamas laipsnis (pareiginis laipsnis). Pagal 1990 m. Policijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, policijos pareigūnu laikomas asmuo, atitinkantis 4 sąlygas, t. y.: Lietuvos Respublikos pilietis, tarnaujantis policijoje, užimantis tam tikras pareigas ir vykdantis policijos funkcijas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo paskirtas į pareigas policijoje ir nebuvo sudaręs terminuotos sutarties dėl tarnybos, todėl neatitiko vienos iš įstatymuose nustatytų sąlygų, t. y. ginčo laikotarpiu nebuvo paskirtas į atitinkamas pareigas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamą ginčą pareiškėjas iškėlė, siekdamas, kad jam, atleistam iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą (jei panaikinama pareigybė dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizacinių pakeitimų ir pareigūnas nesutinka eiti jam pasiūlytų pareigų) pareigūnui būtų nustatytas atitinkamai didesnis nepertraukiamasis vidaus tarnybos stažas (20 metų 10 mėnesių 7 dienos vietoj atsakovo nustatyto 19 metų 10 mėnesių 29 dienų), suteikiantis teisę į didesnę išeitinę kompensaciją (6 VDU dydžio vietoj atsakovo išmokėtos 4 VDU dydžio) ir atsakovas būtų įpareigotas papildomai išmokėti 2 VDU dydžio išeitinę kompensaciją.

Statuto (bylai aktuali 2013 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. XII-685 redakcija) 57 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4, 11, 15 ir 16 punktų pagrindais, išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio kompensacija pareigūnams, nepertraukiamai ištarnavusiems daugiau kaip 5 metus, didinama pusantro karto, daugiau kaip 10 metų – du kartus, daugiau kaip 20 metų – tris kartus. Pareiškėjas atleistas iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą. Todėl jis priskirtinas prie asmenų, turinčių teisę į išeitinę kompensaciją, kurios dydis nustatomas pagal Statuto 57 straipsnį.

Pirmosios instancijos teismas byloje teisingai nustatė, kad ginčas kilęs tik dėl laikotarpio nuo 1993 m. rugpjūčio 23 d. iki 1994 m. rugpjūčio 1 d. priskyrimo pareiškėjo nepertraukiamajam vidaus tarnybos stažui Statuto 57 straipsnio 2 dalies taikymo prasme.

Pirmosios instancijos teismas vertino, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjas, kuris buvo pripažintas tinkamu tarnybai policijoje, kėlė kvalifikaciją Vilniaus aukštesniosios policijos mokyklos bazinio policininkų parengimo grupėje, todėl nusprendė, kad šis laikotarpis turi būti įskaitytas į pareiškėjo nepertraukiamą vidaus tarnybos stažą išeitinės kompensacijos, numatytos Statuto 57 straipsnio 2 dalyje, dydžiui nustatyti. Todėl teismas pareiškėjo skundą patenkino.

Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, neteisingai vertino bylos faktines aplinkybes, nepagrįstai vadovavosi LVAT praktika, kuri suformuota kitų faktinių aplinkybių kontekste (LVAT 2014 m. kovo 5 d. nutartis Nr. A146-311/2014).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą atsižvelgdama į šį įstatymo reikalavimą.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija primena, kad LVAT savo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentavęs sąvokų, kuriomis apibrėžiamos statutinių valstybės tarnautojų, kuriems taikomas Vidaus tarnybos statutas, atitinkamas stažas turinio ir paskirties skirtumus. LVAT yra pabrėžęs, kad sąvokų vidaus tarnybos stažas (Statuto 37 str.), tarnybos laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti (Statuto 49 str. 6 d., Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas), pareigūno nepertraukiamai ištarnautas laikas išeitinei kompensacijai skirti (Statuto 57 str.2 d.) ir tarnybos Lietuvos valstybei stažas, kurį numato Valstybės tarnybos įstatymas, yra skirtingos sąvokos, skirtos apibrėžti savarankiškiems teisiniams santykiams. Šių stažų (tarnybos laikotarpių) skaičiavimui taikomos skirtingų įstatymų, ar to paties įstatymo (Vidaus tarnybos statuto) skirtingos teisės normos. Todėl yra galimi teisiškai pagrįsti šių stažų skaičiavimo skirtumai.

Statuto 37 straipsnyje numatytas vidaus tarnybos stažas yra skaičiuojamas pagal šioje įstatymo normoje nustatytas sąlygas ir turi reikšmės nustatant vidaus tarnybos pareigūnų: kasmetinių atostogų trukmę (Statuto 32 str. 1 d., 37 str. 2 d.); suteikiant galimybę įsigyti kvalifikacinę kategoriją (Statuto 36 str. 1 d., 37 str. 2 d.); nustatant priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą dydį (Statuto 37 str. 3 d.) (žr. LVAT teisėjų išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1477/2011; Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011; 2011 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-460/2011; LVAT 2011 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P438-16/2011; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1241/2010, 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-185/2014 ir kt.). Statuto 37 straipsnio, kuris nustato vidaus tarnybos stažo skaičiavimo tvarką, 1 dalyje nurodyta, kad vidaus tarnybos stažas pareigūnui skaičiuojamas tarnybos pradžia laikant jo priėmimo į vidaus tarnybą datą, į vidaus tarnybos stažą papildomai įskaitant laikotarpius, nurodytus šios dalies 1–11 punktuose (tarp jų ir laikotarpius iki 1990 m. kovo 11 d.). Pagal Statuto 1 dalies 9 punktą į vidaus tarnybos stažą, be kita ko, papildomai įskaitomas mokymosi vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, aukštosiose, specialiosiose vidurinėse, aukštesniosiose Lietuvos Respublikos policijos (vidaus reikalų), saugumo bei karo mokyklose laikas. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas ginčo laikotarpį, kuriuo jis mokėsi Vilniaus APM, papildomai įskaitė į vidaus tarnybos stažą. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas, kreipdamasis į pirmosios instancijos teismą, rėmėsi ginčui neaktualia LVAT praktika (LVAT 2012 m. spalio 5 d. nutartis Nr. A2-2369/2012), kadangi šioje byloje buvo nagrinėjamas ginčas dėl stažo skaičiavimo skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas ginčus dėl išeitinės kompensacijos mokėjimo atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos, yra išaiškinęs, kad vidaus tarnybos stažo (Statuto 37 straipsnis) ir nepertraukiamos vidaus tarnybos (Statuto 57 straipsnio 2 dalis) sąvokos negali būti tapatinamos, o šiose įstatymo normose numatyti atitinkamo tarnybos stažo skaičiavimo tikslai ir paskirtis yra skirtinga. Statuto 37 straipsnio 2 ir 3 dalyje nustatyti vidaus tarnybos stažo skaičiavimo tikslai ir paskirtis nėra siejami su pareigūno nepertraukiamos tarnybos stažo apskaičiavimu išeitinės kompensacijos (Statuto 57 str. 2 d.) didinimo apimčiai (pusantro, du ar tris kartus) nustatyti (žr., pvz., LVAT sprendimus administracinėse bylose: 2009 m. gruodžio 23 d. Nr. A442-1542/2009; 2012 m. spalio 17 d. Nr. A146-2971/2012, 2014 m. balandžio 9 d Nr. A146-185/2014, taip pat LVAT nutartis administracinėse bylose: 2010 m. spalio 15 d. Nr. A146-1241/2010, 2011 m. vasario 9 d. Nr. A575-460/2011; 2011 m. vasario 11 d. Nr. P438-16/2011; 2011 m. vasario 14 d. Nr. A756-373/201, 2011 m. kovo 31 d. Nr. A261-899/2011, 2014 m. vasario 10 d. Nr. A662-527/2014, 2014 m. kovo 5 d. Nr. A146-311/2014 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas ginčus, susijusius su Statuto 57 straipsnio 2 dalies taikymu, atsižvelgdamas į šios įstatymo normos paskirtį, bei į tai, kad nei šiuo įstatymu, nei Valstybės tarnybos įstatymu nėra nustatyta kaip turi būti nustatomas statutinių valstybės tarnautojų nepertraukiamosios tarnybos stažas, ne kartą yra pasisakęs, kad remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, yra nurodęs, kad šiems teisiniams santykiams taikytini darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai. Taigi sprendžiant kokie laikotarpiai gali būti įskaityti į nepertraukiamąją tarnybą Statuto 57 straipsnio 2 dalies prasme, atsižvelgtina į DK 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte pateiktą sąvoką – „nepertraukiamasis darbo stažas“ (žr., pvz., LVAT sprendimus administracinėse bylose 2009 m. gruodžio 23 d. Nr. A442-1542/2009, 2012 m. spalio 17 d. Nr. A146-2971/2012, 2014 m. balandžio 9 d Nr. A146-185/2014 ir kt., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2009 m. gegužės 24 d. Nr. A438-571/2009; 2010 m. spalio 15 d. Nr. A146-1241/2010, 2011 m. vasario 14 d. Nr. A756-373/2011, 2011 m. kovo 31 d. Nr. A261-899/2011, 2014 m. kovo 5 d. Nr. A146-311/2014 ir kt.).

Darbo kodekso 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad nepertraukiamasis darbo stažas – tai laikas, dirbtas vienoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje arba keliose įmonėse, įstaigose, organizacijose, jeigu iš vienos darbovietės į kitą buvo perkelta darbdavių susitarimu ar kitais pagrindais, nenutraukiančiais darbo stažo, arba jeigu darbo pertrauka neviršija nustatytų terminų.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste siekiant nustatyti pareiškėjo tarnybos vidaus reikalų sistemoje pradžią yra aktualūs teisės aktai, kurie reglamentavo priėmimo į vidaus tarnybą (ginčo atveju policiją) tvarką. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad pareiškėjui stojant tarnauti į policiją ir ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo 1990 m. gruodžio 11 d. priimtas Policijos įstatymas, taip pat Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr.304 patvirtintas Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statutas.

Policijos įstatymo 5 straipsnyje apibrėžiant policijos pareigūno teisinį statusą nustatyta, kad policijos pareigūnas yra Lietuvos Respublikos pilietis, tarnaujantis policijoje, užimantis tam tikras pareigas ir vykdantis policijos funkcijas. Jis visur ir visada turi valdžios atstovo teisinį statusą bei pareiginį laipsnį. Policijos įstatymo 5 straipsnio 3 dalis numatė, kad policijos pareigūnai yra policininkai ir policijos valdininkai. Ši Policijos įstatymo norma aiškintina kartu su aptariamo įstatymo 27 straipsniu, kuriame nurodyta, kad policijos pareigūnų tarnybos stažui, kvalifikacijai ir užimamoms pareigoms pažymėti bei santykiams reguliuoti yra šioje įstatymo normoje nurodyti pareiginiai laipsniai (pradedant nuo žemiausio pareiginio laipsnio – policininkas stažuotojas ir baigiant aukščiausiu – generalinis komisaras). Aukštesnius pareiginius laipsnius (pradedant nuo atitinkamo lygio inspektorių) policijos pareigūnai yra policijos valdininkai. Be to, Policijos įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nustatyti atvejai, kuriais asmenys policijos pareigūno statusą įgyja šioje įstatymo normoje išvardyti asmenys Pagal Policijos įstatymo 5 straipsnio 4 dalį policijos pareigūnai yra ir Lietuvos policijos akademijos klausytojai, taip pat policijos rezerve esantys asmenys, kai jiems pavesta vykdyti viešosios tvarkos palaikymo pareigas. Lietuvos policijos akademijos klausytojai policijos pareigūno statusą įgyja ir atlikdami praktiką bei stažuodamiesi policijoje. Pagal minėtą teisinį reguliavimą minėti asmenys policijos pareigūno statusą, įgydavo tik nustatytais atvejais tam tikram atitinkamu administraciniu aktu apibrėžtam laikui.

Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalis numatė, kad į tarnybą policijoje savanoriškumo ir atrankos pagrindu priimami ne jaunesni kaip 18 metų mokantys valstybinę kalbą Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie pagal išsilavinimą, asmenines, savybes, dalykinį ir fizinį pasirengimą bei sveikatos būklę tinka policijos pareigūno pareigoms. To paties straipsnio 5 dalis nustatė, kad tarnybos policijoje sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos policijos ir kiti įstatymai bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statutas.

1991 m. Statutas nustatė, kad skiriama į konkrečias pareigas, nustačius, jog priimamasis asmuo atitinka pareigūnui keliamus reikalavimus, ir visiškai įforminta jo asmens byla (Statuto 13 punktas); su asmenimis, priimtais į tarnybą sudaroma terminuota sutartis (Statuto 14 punktas); asmuo, paskyrus į pareigas ir jam suteikus atitinkamą laipsnį (pareiginį laipsnį) tampa pareigūnu. Pareigūnui išduodamas tarnybinis pažymėjimas, ženklas ir uniforma (Statuto 17 punktas); pareigūnai, pradėdami eiti pareigas, prisiekia Lietuvos valstybei (18 punktas).

Iš minėto teisinio reglamentavimo matyti, kad pagal Policijos įstatymą ir 1991 m. Statutą (kaip ir pagal šiuo metu galiojantį Statutą (10 str. 3 d.) tarnybos vidaus reikalų sistemoje yra siejama su paskyrimu į atitinkamas pareigas. Apeliantas pagrįstai atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino kai kurias ginčui reikšmingas aplinkybes, netinkamai taikė materialinės teisės normas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Policijos įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje ir Statuto 20 punkte buvo nustatyta, kad pirmą kartą priimtiems į tarnybą Lietuvos Respublikos policijoje ir neturintiems specialiojo ar aukštojo išsilavinimo piliečiams suteikiamas pirmasis policininko stažuotojo pareiginis laipsnis ir nustatomas 1 metų stažuotės terminas. Pirmosios instancijos teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo argumentai dėl policininko stažuotojo tarnybos, taip pat kitų su policininko stažuotojo statusu susijusių aspektų, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes iš pareiškėjo tarnybos bylos matyti, kad pareiškėjui šios teisės normos nebuvo taikytos (iki priėmimo į Vilniaus APM bazinę policininkų parengimo grupę klausytoju jis nebuvo priimtas į tarnybą policijoje policininku stažuotoju).

Apeliantas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad administracinės bylos (LVAT 2014 m. balandžio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-185/2014) ratio decidendi visiškai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių (apelianto nurodytoje byloje buvo nustatytas asmens tarnybos nepertraukiamumas, nes asmuo buvo priimtas į tarnybą policijos įstaigoje suteikiant pirminį policininko stažuotojo laipsnį, atitinkamą laiką dirbo, po to buvo pasiųstas į Vilniaus APM pirminio (bazinio) profesinio parengimo skyrių; policijos įstaiga mokymosi metu jam mokėjo pareiginį atlyginimą; baigęs kursą pareigūnas buvo komandiruotas tęsti tarnybą toje pačioje policijos įstaigoje).

Iš pareiškėjo tarnybos bylos matyti, kad jis nuo 1993 m. rugpjūčio 23 d. iki 1994 m. birželio 30 d. buvo Vilniaus APM bazinės policininkų parengimo grupės klausytojas ir pirmą kartą į tarnybą policijoje buvo priimtas nuo 1994 m. rugpjūčio 1 d. Pabrėžtina, kad pareiškėjo 1993 m. rugpjūčio 12 d. prašymas VRM PD Kelių policijos rinktinės komisarui buvo pateiktas būtent dėl siuntimo mokytis į Vilniaus APM. Pagal APM statutą (5.1 punktas) ir Priėmimo taisykles (1 punktas) bazinio profesinio parengimo skyriaus klausytojais galėjo būti vidaus reikalų sistemos pareigūnai, taip pat Lietuvos Respublikos piliečiai, ne vyresni kaip 25 metų ir tinkami pagal asmenines savybes, dalykinį ir fizinį pasirengimą bei sveikatos būklę.

Taigi, pagal minėtą teisinį reguliavimą Vilniaus APM bazinio profesinio parengimo skyriaus klausytojais galėjo būti tiek dirbantys pareigūnai, tiek asmenys, atitinkantys minėtas tarnybos policijoje sąlygas ir pretenduojantys tarnauti policijoje. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas 1993 m. birželio 30 d. užpildė stojimo į vidaus tarnybą anketą, 1993 m. liepos 3 d. CMEK sprendimu buvo pripažintas tinkamu policininko pareigoms, taip pat pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad buvo atliktas patikrinimas dėl jo atitikimo dirbti policijoje pagal asmenines savybes, yra tik procedūriniai veiksmai, kurie turėjo būti atlikti asmeniui (šiuo atveju pareiškėjui) pretenduojant tarnauti policijoje, tačiau, priešingai nė nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo tarnyba vidaus reikalų sistemoje prasidėjo nuo jo priėmimo į VRM PD KPV Kelių policijos rinktinės Klaipėdos būrio policininko pareigas, komandiruojant darbui į Vilniaus skyrių, t. y. nuo 1994 m. rugpjūčio 1 d. (VRM KPV Kelių policijos rinktinės komisaro 1994 m. liepos 27 d.

įsakymas Nr. 12/t/e, 1994 m. rugpjūčio 1 d. sutartis).

APM taisyklių 3 punktas nustatė, kad klausytojai, įstoję į VRM aukštesniąsias policijos mokyklas, duoda policijos pareigūno priesaiką. Iš pareiškėjo tarnybos bylos nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus APM bazinės policininkų parengimo grupės klausytojas buvo nuo 1993 m. rugpjūčio 23 d. iki 1994 m. birželio 30 d. Policijos pareigūno priesaikos lapas pasirašytas 1993 m. spalio 1 d. Minėta bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas davė policijos pareigūno priesaiką APM taisyklių 3 punkte nustatyta tvarka, t. y. kaip Vilniaus APM klausytojas. Šios priesaikos davimas nustatant pareiškėjo nepertraukiamos tarnybos (Statuto 57 straipsnio taikymo prasme) vidaus reikalų sistemoje pradžią nėra reikšmingas.

Kitos pirmosios instancijos teismo ir pareiškėjo nurodytos aplinkybės (uniformos dėvėjimas, atostogų suteikimas baigus Vilniaus APM) nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste taip pat nėra reikšmingos, nes jos neturi įtakos vertinimui nuo kada turi būti skaičiuojamas pareiškėjo nepertraukiamos tarnybos vidaus reikalų sistemoje stažas Statuto 57 straipsnio 2 dalies prasme.

Sutiktina su apeliantu, kad ginčo laikotarpis, kuriuo pareiškėjas buvo Vilniaus APM bazinės policininkų parengimo grupės klausytojas, yra ne kvalifikacijos kėlimas, o pirminės kvalifikacijos užimti policininko pareigas įgijimas. Tai patvirtina Vilniaus APM 1994 m. birželio 30 d. išduotas pareiškėjui pažymėjimas Nr. 001012, kuriame nurodyta, kad L. K. 1993 m. įstojo į Vilniaus AP)M ir 1994 m. baigė šios mokyklos bazinio profesinio parengimo kursą ir jam suteikta policininko kvalifikacija.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas (ABTĮ 143 straipsnis), jų kontekste netinkamai vertino bylos aplinkybes, nepagrįstai sutapatino aukštesniosios policijos mokyklos klausytojo, pretenduojančio tarnauti policijoje, statusą su tarnaujančio policijos pareigūno statusu, todėl priėjo prie nepagrįstų ir neteisėtų išvadų, nes atsakovas pareiškėjo nepertraukiamąjį vidaus tarnybos stažą išeitinės kompensacijos dydžiui apskaičiuoti (Statuto 57 straipsnio 2 dalis) nuo 1994 m. rugpjūčio 1 d. skaičiavo teisingai ir 4 VDU dydžio išeitinę kompensaciją išmokėjo pagrįstai ir teisėtai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas (ABTĮ 143 str.) ir tai lėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą, atsakovo apeliacinį skundą patenkina ir priima naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmeta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Atsakovo Lietuvos kelių policijos tarnybos apeliacinį skundą patenkinti

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo L. K. prašymą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis