A-556-971-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-971/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01609-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.1; 9.3.3.3; 9.3.7 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. individualios įmonės „Vailendas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. individualios įmonės „Vailendas“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir atleidimo nuo delspinigių.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. A. individuali įmonė „Vailendas“ (toliau – ir pareiškėjas, R. A. IĮ „Vailendas“) skundu (b. l. 1–9), kurį patikslino (b. l. 22–30), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1. Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. S-59(7-43/2013); 2. Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2013 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. (21.52-28)-299-5 dalį, kuria nuspręsta pareiškėjo neatleisti nuo 45 418,64 Lt apskaičiuotų pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) delspinigių; 3. Priimti sprendimą pareiškėją atleisti nuo visos apskaičiuotų PVM delspinigių sumos.

Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. rugpjūčio 28 d. pranešime apie atliktą pareiškėjo mokestinį patikrinimą nurodoma, jog pagal iš Italijos mokesčių administratoriaus gautą (2012 m. liepos 16 d.) atsakymą į paklausimą, Italijos įmonei IMPRESA INDIVIDUALE POLIMERI - COM DI TURCO ANNA (toliau - ir Italijos įmonė) 2008 m. balandžio 14 d. buvo suteiktas PVM mokesčių mokėtojo identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), kuris 2009 m. sausio 26 d. buvo panaikintas. Italijos mokesčių administratorius informavo, kad ši Italijos įmonė yra dingęs prekeivis.

Pranešime buvo nurodyta, kad įmonė, pažeidžiant Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 49 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog, taikant 0 procentų PVM tarifą, prekės turi būti tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui, laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 29 d. iki 2009 m. vasario 13 d. Italijos įmonei išgabeno prekių už 1 898 694,76 Lt ir nepagrįstai pritaikė 0 procentų PVM tarifą, kadangi nuo 2009 m. sausio 26 d. ši Italijos įmonė išregistruota Italijoje iš PVM mokėtojų.

Atsižvelgiant į tai, įmonei buvo pasiūlyta apskaičiuoti 360 752 Lt PVM, taikant standartinį PVM tarifą, nuo 1 898 694,76 Lt prekių, parduotų Italijos įmonei, vertės ir pateikti patikslintas PVM deklaracijas (forma FR0600) už 2009 m. sausio ir vasario mėnesius. Pažymėjo, kad vienintelė aplinkybė, kuri, mokesčių administratoriaus nuomone, lėmė pažeidimą, yra ta, jog nuo 2009 m. sausio 26 d. Italijos įmonė išregistruota Italijoje iš PVM mokėtojų. Mokestinių ginčų komisija nenagrinėjo pareiškėjo skundo motyvų bei argumentų.

Akcentavo, jog su pirkėju – Italijos įmone, buvo bendraujama naudojant įvairias ryšio priemones: telefoną faksą, internetą. Visi dokumentai, susiję su prekių tiekimu šiai Italijos įmonei, jų gabenimu, perdavimu, atsiskaitymu už prekes buvo nuolat kruopščiai tikrinami, įmonė, prieš patiekdama žaliavas bei išrašydama sąskaitą, kiekvienu atveju pasitikrino PVM mokėtojo registravimo Italijos Respublikoje faktą pasinaudodama Valstybinės mokesčių inspekcijos informacinės sistemos VIES duomenimis, kad būtų aiškiai konstatuota, jog yra visos sąlygos Italijos įmonei prekes tiekti taikant 0 procentų PVM tarifą.

Tvirtino, kad pareiškėjas, naudodamasis Valstybinės mokesčių inspekcijos informacinės sistemos VIES duomenimis, jų niekaip nefiksuodavo (nespausdindavo, neišsaugodavo kompiuterinėje laikmenoje ar pan.), tiesiog kiekvienu atveju pasitikrino PVM mokėtojo registravimo Italijos Respublikoje faktą. Teigė, jog vėlesnėje įmonės veiklos praktikoje (po to, kai buvo pradėtas šis mokestinis tyrimas), ir pradėjus fiksuoti Valstybinės mokesčių inspekcijos informacinės sistemos VIES pateikiamus duomenis, pasitaikydavo atvejų, kada nurodytoje informacinėje sistemoje subjektas būdavo įvardijamas kaip PVM mokesčio mokėtojas, nors vėliau paaiškėdavo, kad jau kurį laiką jis yra išregistruotas iš PVM mokesčių mokėtojų (pvz. 2012 metų sausio mėnesį Valstybinės mokesčių inspekcijos informacinės sistemos VIES duomenimis subjektas buvo įvardijamas kaip PVM mokesčio mokėtojas, nors dar 2011 m. lapkričio mėn. jis buvo išregistruotas iš PVM mokesčių mokėtojų).

Atsižvelgiant į tai, įmonė „Vailendas“ neturi jokios galimybės pateikti įrodymų, kada Valstybinės mokesčių inspekcijos informacinėje sistemoje VIES buvo patikslinti duomenys apie tai, kad Italijos įmonė buvo išregistruota Italijoje iš PVM mokėtojų. Tvirtino, kad ir mokesčių administratorius, pradėdamas šį tikrinimą, neturėjo galutinių duomenų apie Italijos įmonės PVM mokėtojo statuso pokyčius, šie duomenys buvo gauti tik 2012 m. liepos 16 d. Pareiškėjui 2009 metų vasario mėnesį negalėjo būti prieinami jokie kiti duomenys, išskyrus tuos, kurie buvo Valstybinės mokesčių inspekcijos informacinėje sistemoje VIES.

Tačiau nei mokesčių administratorius, nei įmonė, negali pateikti jokių įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybę, kada buvo patikslinti duomenys apie tai, kada Italijos įmonė buvo išregistruota Italijoje iš PVM mokėtojų. Todėl iki pat to momento, kuomet mokesčių administratorius kreipėsi į įmonę „Vailendas“ dėl duomenų pateikimo, nebuvo pagrindo abejoti, kad pagal PVM įstatymo 49 straipsnio 1 dalį Italijos įmonei prekės buvo parduodamos ir gabenamos pagrįstai taikant 0 procentų PVM tarifą. Akcentavo, kad pareiškėjas veikė kaip apdairus ir sąžiningas mokesčių mokėtojas, ėmėsi visų protingų ir jam prieinamų priemonių įsitikinti, jog yra visos sąlygos taikyti Italijos įmonei 0 procentų PVM tarifą, todėl, vadovaujantis Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės normomis, teisinio saugumo ir proporcingumo principais, nuoseklia Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktika, nėra jokio pagrindo įpareigoti įmonę sumokėti pardavimo PVM.

Pažymėjo, kad: žaliavos tiekimo momentu pirkėjas pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos informacinės sistemos VIES duomenis buvo registruotas PVM mokesčių mokėtoju Italijoje; bendrovė prieš patiekdama žaliavas bei išrašydama sąskaitą kiekvienu atveju pasitikrino PVM mokėtojo registravimo Italijoje faktą pasinaudodama Valstybinės mokesčių inspekcijos informacinės sistemos VIES duomenimis; įmonės ir pirkėjo sąskaitos dėl prekių tiekimo yra pasirašytos; žaliavos (krovinių) gabenimo važtaraščiuose (CMR) visais atvejais yra fiksuotas krovinio gavimo faktas (pirkėjas visais atvejais yra pasirašęs, kad prekes gavo);

CMR yra įforminti tinkamai, o tarptautinio pervežimo paslaugas yra suteikusios pervežimo įmonės; už patiektas žaliavas yra atsiskaityta. Pareiškėjo teigimu, visos trys 0 procentų PVM tarifo taikymo tiekimams į kitą valstybę narę sąlygos yra įvykdytos, todėl įmonei neturėtų būti papildomai apskaičiuotas PVM ir su juo susijusios sumos (bauda, delspinigiai). Įmonė elgėsi sąžiningai, todėl jai, remiantis Europos Teisingumo Teismo jurisprudencija, negali būti permesta atsakomybė už nesąžiningo pirkėjo veiksmus. Pareiškėjas išnaudojo visas priemones, kad galėtų įsitikinti, ar Italijos įmonė yra PVM subjektas.

Mokestinių ginčų komisijos sprendime nurodoma, kad pareiškėjas neįrodė ir kitos aplinkybės, kuria grindžia savo prašymą atleisti nuo apskaičiuotų delspinigių, t. y. jog VIES duomenų bazėje yra vėluojama atnaujinti duomenis apie mokesčių mokėtojų kaip PVM mokėtojų statusą. Tačiau šioms aplinkybėms pagrįsti pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų. Šis teiginys nepagrįstas, kadangi duomenų bazės išrašas buvo pateiktas tiek centriniam mokesčių administratoriui, tiek ir Mokestinių ginčų komisijai kartu su skundu.

Išraše nurodoma, kad 2012 m. sausio 11 d. VIES duomenų bazėje Italijos įmonė „EURO TEC SRL“ buvo registruota kaip PVM mokėtojas. Informaciją, kad ši įmonė dar 2011 m. lapkričio mėnesį buvo išregistruota iš PVM mokėtojų, pareiškėjui žodžiu suteikė pats mokesčių administratorius. Nurodytais duomenimis disponuodamas pats mokesčių administratorius, jų visiškai nevertino. Analogiškos pozicijos laikėsi ir Mokestinių ginčų komisija.

Atlikus mokestinį tyrimą, ir pasiūlius įmonei patikslinti deklaracijas, ir sumokėti pagal jas mokestinę nepriemoką, įmonė neskundė mokesčių administratoriaus veiksmų, nekėlė mokestinio ginčo, tik teikė savo argumentus ir įrodymus dėl savo nekaltumo patvirtinimo. Atkreipė dėmesį į tai, kad, nors įmonė pateikė mokesčių administratoriui prašymą atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą, ji dėjo visas pastangas surasti lėšų, kurių pagalba galėtų greičiau padengti papildomai apskaičiuotą PVM (tuo tikslu įmonė kreipėsi į savo tiekėjus, prašydama atidėti mokėjimus, kreipėsi į pirkėjus, prašydama greičiau apmokėti sąskaitas, tuo tikslu įmonė darė įvairias nuolaidas verslo partneriams, kas taip pat sąlygoja tiesioginius nuostolius ateityje). Nebeegzistuoja mokestinės nepriemokos faktas, todėl akivaizdu, kad jokios žalos biudžetui įmonė nepadarė. Tačiau mokesčių administratorius apskritai niekaip neanalizavo šios aplinkybės, o, pasinaudodamas atitinkamos programos sukonfigūruotu rezultatu, atleido įmonę tik nuo dalies delspinigių. Visų pareiškėjo prašymų nagrinėjimo metu niekaip nebuvo įvertinta ta aplinkybė, kad duomenys, apie tai, jog PVM turėjo būti sumokėtas 2009 m. vasario 26 d., paaiškėjo tik 2012 m. liepos 16 d., apie tai, kad galbūt buvo pažeistas reikalavimas vykdyti mokestinę prievolę, neturėjo informacijos ne tik pats pareiškėjas, bet ir mokesčių administratorius.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 39–43) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad centrinis mokesčių administratorius mokestinį tyrimą pradėjo pagal 2012 m. rugpjūčio 20 d. užduotį atlikti mokestinį tyrimą Nr. 280-60. Mokestinis tyrimas pradėtas 2012 m. rugpjūčio 22 d. pagal 2012 m. liepos 16 d. gautą atsakymą iš Italijos mokesčių administratoriaus į SCAC2004 formos paklausimą dėl sandorių tarp R. A. IĮ „Vailendas“ ir Italijos mokesčių mokėtojo IMPRESA INDIVIDUALE POLIMERI-COM DI TURCO ANNA. Mokestinio tyrimo tikslas buvo trūkumų ir prieštaravimų nustatymas mokesčių deklaravimo ir sumokėjimo srityje, siekiant juos pašalinti už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. vasario 28 d.

Mokestinis tyrimas buvo baigtas 2012 m. rugpjūčio 28 d., surašant mokestinio tyrimo ataskaitą Nr. 281-56, kurios išvadoje išdėstyta, jog, atsižvelgiant į Italijos mokesčių administratoriaus gautą informaciją, pranešime apie atliktą mokestinį tyrimą pareiškėjui pasiūlyta apskaičiuoti 360 752 Lt PVM, taikant standartinį PVM tarifą nuo 1 898 694,76 Lt prekių, parduotų Italijos įmonei, vertės bei pateikti patikslintas PVM deklaracijas už 2009 m. sausio ir vasario mėnesius. Pareiškėjui taip pat buvo išsiųstas 2012 m. rugpjūčio 28 d. pranešimas Nr. 281-56 apie atliktą mokestinį tyrimą, kuriame dar kartą įvardyti nustatyti trūkumai/prieštaravimai bei pasiūlyta per 15 dienų nuo pranešimo apie mokestinį tyrimą įteikimo dienos juos pašalinti bei informuoti centrinį mokesčių administratorių apie priimtą sprendimą dėl mokestinio tyrimo metu nustatytų trūkumų ir prieštaravimų pašalinimo. 2012 m. gruodžio 12 d. centrinis mokesčių administratorius gavo pareiškėjo 2012 m. gruodžio 10 d. prašymą dėl atleidimo nuo delspinigių, kuriame išdėstė, jog su tikslu išvengti bylinėjimosi procesų, kurie būna ilgi ir nuostolingi, nebeeskaluodama ginčo, 2012 m. spalio 26 d.

įmonė geranoriškai pateikė patikslintas PVM deklaracijas (forma FR0600) už 2009 m. sausio-vasario mėnesius pagal 2012 m. rugpjūčio 28 d. pranešimą apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. 281-56. Taip pat pažymėjo, kad pateikus patikslintas deklaracijas formaliai susidarė situacija, kai atsiranda galimybė mokesčių mokėtojui skaičiuoti delspinigius ir atsižvelgiant į tai, jog nei mokesčių mokėtojas, nei mokesčių administratorius visą šį laikotarpį neturėjo pagrindo manyti, kad turi būti patikslintos PVM deklaracijos, prašė atleisti nuo delspinigių pagal 2012 m. spalio 26 d. patikslintas PVM deklaracijas (forma FR0600) už 2009 m. sausio-vasario mėnesius.

Atsakovas nurodė, kad prašymas atleisti nuo delspinigių mokėjimo gali būti tenkinamas tik tuomet, jei yra nors viena aplinkybė, numatyta ir įtvirtinta Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 100 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 141 straipsnio 1 dalies nuostatose. MAĮ nėra įtvirtinta galimybė atleisti mokesčių mokėtoją nuo delspinigių mokėjimo kitu, negu šiame įstatyme nustatytu pagrindu. Pažymėjo, kad nagrinėjant įmonės atleidimo nuo delspinigių pagrindą, kai mokesčių mokėtojas nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo, už tinkamą mokesčių sumokėjimą ir apskaičiavimą, remiantis MAĮ 40 straipsnio nuostatomis, pirmiausia yra atsakingas pats mokesčių mokėtojas.

Mokesčių mokėtojas, atsižvelgdamas į teisės aktų reikalavimus, turi pats išsiaiškinti, kaip apmokestinamos jo tiekiamos prekės, kokios mokestinės prievolės kyla iš jo sudaromų sandorių ir, atlikęs šiuos veiksmus, savarankiškai užpildyti deklaracijas, apskaičiuojant priklausančius mokėti mokesčius. Mokestis turi būti sumokėtas to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu ir tvarka. Akcentavo, kad pagal MAĮ nuostatas už mokėtino į biudžetą mokesčio sumažinimą ar pavėluotą sumokėjimą skiriamos sankcijos laikomos griežta (objektyvia) atsakomybe, kuriai esant mokesčių mokėtojo kaltė visuomet preziumuojama, t. y. laikoma, jog dėl mokesčio įstatymo pažeidimo kaltas mokesčių mokėtojas, jeigu jis neįrodo priešingai.

Taikant MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, mokesčių mokėtojas atleidžiamas nuo delspinigių, jei įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Taip pat ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2011 m. kovo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-364/2011 yra išaiškinęs, kad įstatymų leidėjas atleidimą nuo delspinigių sieja ne tik su mokesčių mokėtojo kaltės nebuvimu, bet ir su jo paties pareiga šią faktinę aplinkybę įrodyti, t. y. įrodinėjimo našta tenka būtent mokesčių mokėtojui, jei jis siekia pasinaudoti atleidimo nuo delspinigių teisine galimybe.

Pareiškėjo mokestinio tyrimo metu nustatyta, jog nuo 2009 m. sausio 6 d. iki 2009 m. vasario 13 d. Italijos įmonei pareiškėjas išrašė prekių pardavimo sąskaitų faktūrų už 4 452 237,25 Lt. Pareiškėjo išrašytose sąskaitose faktūrose nurodyta, kad 0 procentų PVM tarifas pritaikytas pagal PVM įstatymo 49 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas pritaikyto 0 procentų PVM tarifo pagrįstumui įrodyti pateikė du egzempliorius CMR, viename iš jų prekių gavimas patvirtintas Italijos įmonės spaudu su nurodytu PVM mokėtojo kodu (duomenys neskelbtini); priėmimo aktus su gavėjo patvirtinimu, t. y.

POLIMERI - COM DI TURCO ANNA spaudu. Pagal pirkėjo atsiskaitymų apskaitos registrą Italijos įmonė POLIMERI - COM DI TURCO ANNA įsiskolinimo už prekes neturėjo. Tačiau mokestinio tyrimo metu tikrinant VIES duomenų bazėje IMPRESA INDIVIDUALE POLIMERI - COM DI TURCO ANNA ((duomenys neskelbtini),) PVM mokėtojo statusą nustatyta, jog šios Italijos įmonės PVM mokėtojo kodas sandorių vykdymo metu negaliojo. Tai patvirtino ir Italijos mokesčių administratorius, informuodamas, jog Italijos įmonei 2008 m. balandžio 14 d. buvo suteiktas PVM mokesčių mokėtojo identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), kuris 2009 m. sausio 26 d. buvo panaikintas.

Todėl sandoriams nuo šios datos turi būti taikomas standartinis PVM tarifas. Vertinant 0 procentų PVM tarifo taikymo aspektus, pažymėjo, jog remiantis išdėstytomis PVM įstatymo nuostatomis būtent mokesčių mokėtojui tenka pareiga įrodyti jo pateiktų duomenų, kurių pagrindu buvo taikomas 0 procentų PVM tarifas, tikrumą prekių apmokestinimo PVM momentu. Nors nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjo ir Italijos įmonės buvo susiklostę ne vienkartinio pobūdžio santykiai (laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 6 d. iki 2009 m. vasario 13 d.

Italijos įmonei buvo išrašyta prekių sąskaitų faktūrų už 4 452 237,25 Lt), sudarantys galimybę sandorio šalims geriau žinoti apie viena kitos elgesį ir ketinimus, pareiškėjas nei mokestinio tyrimo metu, nei su prašymu ar prašymo nagrinėjimo metu nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog buvo įsitikinęs, ar siekė įsitikinti (tikrino PVM kodo galiojimą ar pan.) savo kontrahento statusu 0 procentų PVM tarifo taikymo momentu. Taip pat nepateikė įrodymų, kokios aplinkybės trukdė tai padaryti. Pareiškėjas, sudarydamas komercines sutartis, veikia savo rizika, todėl turi prisiimti iš šios rizikos kylančias pasekmes, t. y. pareiškėjas, kaip atidus ir protingas verslo subjektas, turėjo numatyti galimybę, jog jo verslo partneris neužtikrins prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, neinformuos apie statuso pasikeitimą ar pan., o tai, kad kiti asmenys nevykdo savo prievolių pareiškėjui, nepateisina įstatymų nevykdymo ir neatleidžia nuo jame numatytų delspinigių skaičiavimo bei sumokėjimo.

Prašymo nagrinėjimo metu nenustatyta objektyvių įrodymų, jog pareiškėjas nėra kaltas dėl padarytų mokestinių pažeidimų (MAĮ 141 str. 1 d. 1 p.). Taip pat nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas mokesčių įstatymus pažeidė dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo jo valios ir kurių jis nenumatė bei negalėjo numatyti. Tiek mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai (pvz. neteisingas mokesčių apskaičiavimas dėl kompetencijos stokos, suklydimo, neatidumo ir pan.) ar neveikimas, tiek mokesčių mokėtojo nemokumas nelaikomi tokiomis aplinkybėmis.

Siekiant pripažinti, ar galima taikyti minėtą atleidimo nuo delspinigių pagrindą, svarbu nustatyti, ar aplinkybė, dėl kurios mokesčių mokėtojas pažeidė mokesčių įstatymą, atitinka du konkrečius požymius:

1) ar minėta aplinkybė nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios;

2) ar mokesčių mokėtojas jos nenumatė ir negalėjo numatyti. Pagal LVAT suformuotą praktiką, šis atleidimo nuo delspinigių pagrindas sietinas su nenugalimos jėgos poveikiu (force majeure) ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu (cas fortuit), kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė ir negalėjo numatyti, ir dėl šių aplinkybių poveikio atsiradę padariniai negalėjo būti veikiami mokesčių mokėtojo valios. Minėtomis aplinkybėmis pripažintinos gamtos jėgos, valstybinės valdžios institucijų neteisėti veiksmai ir žmogaus poveikis.

Tačiau žmogaus poveikis mokesčio mokėtojo veikai tik tuomet eliminuoja mokesčio mokėtojo valią, kai prieš jį naudojamas absoliutus smurtas (vis absoluta), kurio mokesčio mokėtojas negali išvengti, jam pasipriešinti ar nuo jo apsiginti (LVAT 2005 m. vasario 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15-141/2005). Nei viena nurodytų aplinkybių nebuvo pareiškėjo įrodyta. Buvo pagrįstai padaryta išvada, kad MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu pareiškėjas nuo delspinigių mokėjimo taip pat negali būti atleistas. Dėl pareiškėjo atleidimo nuo delspinigių mokėjimo tuo pagrindu, kad mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui (MAĮ 141 str. 1 d. 3 p.), pažymėjo, jog žala biudžetui yra padaroma tuomet, kai į jį laiku nepatenka mokėtinos mokesčių sumos.

Įstatymais nustatytais terminais pareiškėjui nesumokėjus mokėtinų mokesčių, buvo padaryta žala valstybės biudžetui, dėl ko buvo apskaičiuoti delspinigiai. Pažymėjo, kad kai mokesčių mokėtojas laiku neįvykdo prievolės į biudžetą sumokėti atitinkamo mokesčio sumas, tačiau jis turi mokesčio permoką, gali būti pripažįstama, jog žala biudžetui nėra padaroma. Tačiau, vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktu, mokesčių administratorius gali atleisti mokesčių mokėtoją nuo priskaičiuotų delspinigių už laikotarpį, kai mokesčių mokėtojas turėjo mokesčio permoką, kurią MAĮ 87 straipsnis nedraudžia įskaityti į priskaičiuotą mokestį, ir permoka yra didesnė už priskaičiuotus mokesčius (t. y. kai reali žala biudžetui padaryta nebuvo).

Centrinio mokesčių administratoriaus duomenimis, pareiškėjui patikslinus minėtas PVM deklaracijas už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 26 d. iki 2012 m. lapkričio 23 d., apskaičiuota 64 616,06 Lt PVM delspinigių. Pagal centrinio mokesčių administratoriaus vedamus pareiškėjo apskaitos duomenis, dėl turėtų mokesčių permokų laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 26 d. iki 2011 m. gegužės 31 d. pareiškėjas atleistas nuo dalies, t. y. 19 197,42 Lt PVM delspinigių. Laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 23 d. delspinigiai apskaičiuoti jau atsižvelgiant į pareiškėjo turėtas mokesčių permokas (kadangi centrinis mokesčių administratorius nuo 2011 m. birželio 1 d. naudoja mokesčių apskaitos informacinę sistemą, kuri automatiškai atlieka sugretinimus ir delspinigių koregavimą (mažinimą)), todėl pareiškėjas neatleistinas nuo dalies, t. y. 45 418,64 Lt PVM delspinigių.

Atsakydamas į pareiškėjo skundo argumentą, jog jam 2009 m. vasario mėnesį negalėjo būti prieinami jokie kiti duomenys kaip tik tie, kurie buvo centrinio mokesčių administratoriaus informacinėje sistemoje VIES, bei tai, kad nei mokesčių administratorius, nei pareiškėjas negali pateikti jokių įrodymų, kurie patvirtintų, aplinkybę, kada buvo patikslinti duomenys apie tai, jog Italijos įmonė buvo išregistruota Italijoje iš PVM mokėtojų, atsakovas pažymėjo, kad MAĮ pareiga turėti dokumentus, pagrindžiančius 0 procentų PVM tarifo taikymą, yra nustatyta šį tarifą taikančiam mokesčių mokėtojui.

Tačiau pareiškėjas minėtų dokumentų nepateikė, o apsiribojo jokiais įrodymais nepagrįstais teiginiais, jog nuolat tikrino, ar įmonė yra PVM mokėtoja ir ji visada tokia buvo. Tą patį patvirtina ir pats pareiškėjas, nurodydamas, jog jis informacijos apie tai, kad Italijos įmonė yra PVM mokėtoja, jokiu objektyviu būdu nefiksavo, t. y. neatsispausdino, neišsisaugojo kompiuterinėje laikmenoje ir pan. VIES duomenų bazės išrašų, iš kurių matytųsi, jog pareiškėjas tiekimo metu žinojo apie lengvatinio PVM tarifo taikymo pagrįstumą.

Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog VIES duomenų bazėje yra vėluojama atnaujinti duomenis apie PVM mokėtojų statusą. Pareiškėjo teiginiai, kad ir centrinis mokesčių administratorius neturėjo galutinių duomenų apie Italijos įmonės PVM mokėtojo statuso pokyčius, nes šie gauti tik 2012 m. liepos 16 d., yra nepagrįsti, kadangi centrinis mokesčių administratorius užklausimą Italijos mokesčių administratoriui pateikė po to, kai tikrindamas pareiškėją pagal sistemos VIES duomenis pamatė, jog Italijos įmonė nenurodoma kaip PVM mokėtojas.

Akcentavo, jog skunde pareiškėjo nurodyti argumentai, kuriais jis grindžia nesutikimą su priskaičiuotu pardavimo PVM šioje ginčo stadijoje, negali būti nagrinėjami, kadangi skundas pateiktas dėl 2013 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. (21.52-28)-299-5 pagal pareiškėjo prašymą atleisti nuo delspinigių, kuriuo pareiškėjas iš dalies atleistas nuo susidariusių PVM delspinigių. Skundo ribos yra atleidimo nuo delspinigių klausimas, t.y. 2013 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. (21.52-28)-299-5 teisėtumas bei pagrįstumas. Dėl pareiškėjo argumento, jog jis 2009 metais bendrai turėjo 1 394 215 Lt mokestinę permoką tiek prieš laikotarpį, už kurį pateiktos deklaracijos, tiek po šio laikotarpio, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo padaryta žala biudžetui, atsakovas pažymėjo, jog pagal patikslintas PVM deklaracijas papildomai mokėtinas PVM turėjo būti sumokėtas 2009 m. vasario 26 d., o buvo sumokėtas 2012 m. lapkričio 23 d.

Už šį laikotarpį egzistavusi nepriemoka ir sudarė žalos valstybės biudžetui faktą. Faktas, kad pareiškėjas turėjo didesnę nei mokestinė nepriemoka permoką 2009 metais, neatleidžia jo nuo delspinigių už likusį laikotarpį iki 2012 m. lapkričio 23 d., kai permoka buvo mažesnė nei nepriemoka. Laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 23 d. delspinigiai apskaičiuoti jau atsižvelgiant į pareiškėjo turėtas mokesčių permokas, kadangi centrinis mokesčių administratorius nuo 2011 m. gegužės 1 d. naudoja mokesčių apskaitos informacinę sistemą, kuri automatiškai atlieka sugretinimus ir delspinigių koregavimą (mažinimą).

Tvirtino, kad tiek atsakovas, tiek Mokestinių ginčų komisija tinkamai įvertino visas su byla susijusias aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstus sprendimus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 18 d. sprendimu (b. l. 65–75) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad atsakovas VMI prie FM 2012 m. rugpjūčio 28 d. surašė pareiškėjo mokestinio tyrimo rezultatų ataskaitą Nr. 195-60 (toliau – ir Ataskaita), kuria priėmė išvadą atsižvelgiant į iš Italijos mokesčių administratoriaus gautą informaciją, atlikus pareiškėjo mokestinį tyrimą, jam pasiūlyta apskaičiuoti 360 752 Lt PVM, taikant standartinį PVM tarifą nuo 1 898 694,76 Lt prekių, parduotų Italijos įmonei, vertės ir pateikti patikslintas PVM deklaracijas už 2009 metų sausio ir vasario mėnesius. Iš Ataskaitos matyti, kad centrinis mokesčių administratorius mokestinį tyrimą pradėjo pagal 2012 m. rugpjūčio 20 d. užduotį atlikti mokestinį tyrimą Nr. 280-60 pagal 2012 m. liepos 16 d. gautą atsakymą iš Italijos mokesčių administratoriaus į SCAC2004 formos paklausimą dėl sandorių tarp R.

A. IĮ „Vailendas“ ir Italijos mokesčių mokėtojo IMPRESA INDIVIDUALE POLIMERI-COM DI TURCO ANNA ((duomenys neskelbtini)). Mokestinio tyrimo tikslas - trūkumų ir prieštaravimų nustatymas mokesčių deklaravimo ir sumokėjimo srityje, siekiant juos pašalinti už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. vasario 28 d. Ataskaitoje nurodoma, kad, pagal iš Italijos mokesčių administratoriaus gautą atsakymą į paklausimą, Italijos įmonei 2008 m. balandžio 14 d. buvo suteiktas PVM mokesčių mokėtojo identifikacini numeris Nr. (duomenys neskelbtini), kuris 2009 m. sausio 26 d. buvo panaikintas, Italijos mokesčių administratorius informavo, jog ši Italijos įmonė yra dingęs prekeivis.

Mokestinio tyrimo metu nustatyta, kad minėtai Italijos įmonei už laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 29 d. iki 2009 m. vasario 13 d. patiektas prekes (polistirolą) buvo išrašytos 36 PVM sąskaitos faktūros už 1 898 694,76 Lt, kuriose nurodyta, jog pagal PVM įstatymo 49 straipsnio 1 dalį pritaikytas 0 procentų PVM tarifas. Ataskaitoje pažymėta, kad Italijos įmonė su pareiškėju už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gegužės 16 d. visiškai atsiskaitė banko pavedimais ir įsiskolinimo pareiškėjui už prekes neturi. Joje taip pat pažymėta, kad įmonė pritaikyto 0 procentų PVM tarifo pagrįstumui įrodyti pateikė po du egzempliorius CMR, o jų antruose egzemplioriuose prekių gavimas patvirtintas Italijos įmonės spaudu su nurodytu PVM mokėtojo kodu, priėmimo aktus su gavėjo patvirtinimu – Italijos įmonės spaudu. 2012 m. rugpjūčio 28 d. atsakovas surašė pranešimą apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. 281-56, kuriame aprašyti nustatyti trūkumai/prieštaravimai bei pasiūlyta pareiškėjui per 15 dienų nuo pranešimo apie mokestinį tyrimą įteikimo dienos juos pašalinti – apskaičiuoti 360 752 Lt PVM, taikant standartinį PVM tarifą nuo 1 898 694,76 Lt prekių, parduotų Italijos įmonei, vertės ir pateikti patikslintas PVM deklaracijas už 2009 metų sausio ir vasario mėnesius.

Bylos duomenimis, pareiškėjas atsakovo reikalavimus įvykdė, mokestinio ginčo nekėlė, tačiau 2012 m. gruodžio 12 d. pas centrinį mokesčių administratorių registruotas pareiškėjo 2012 m. gruodžio 10 d. prašymas dėl atleidimo nuo delspinigių. Prašyme pareiškėjas pažymėjo, kad jis nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo (nurodė MAĮ 100 str. 1 d. 2 p. ir 141 str. 1 d. 1 p.). Akcentavo, kad galbūt nepagrįstai pritaikytas 0 procentų PVM tarifas, nes nuo 2009 m. sausio 26 d. ši Italijos įmonė išregistruota iš PVM mokėtojų, tvirtino, jog iki pat to momento pareiškėjui ir mokesčių administratoriui nebuvo žinoma aplinkybė, kurios pagrindu pareiškėjui buvo pasiūlyta pateikti patikslintas deklaracijas ir papildomai sumokėti PVM.

Prašyme pareiškėjas tvirtino, kad žala biudžetui nepadaryta. Teismas konstatavo, kad šios bylos ginčo dalyku yra pareiškėjo neatleidimo nuo dalies PVM delspinigių – 45 418,64 Lt, teisėtumas. Pareiškėjas skunde nurodo ir motyvus, kodėl, jo vertinimu, jis turėjo teisę taikyti 0 procentų PVM tarifą. Teismas dėl tokių pareiškėjo argumentų nepasisakė, nes tai nėra šios bylos ginčo dalykas. Teismas nurodė, kad Italijos įmonei IMPRESA INDIVIDUALE POLIMERI - COM DI TURCO ANNA 2008 m. balandžio 14 d. buvo suteiktas PVM mokesčių mokėtojo identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), kuris 2009 m. sausio 26 d. buvo panaikintas.

Todėl sandoriams nuo šios datos turėjo būti taikomas standartinis PVM tarifas. Teismas konstatavo, kad MAĮ išvardytas baigtinis sąrašas situacijų, kuomet mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo delspinigių. Prašymas dėl atleidimo nuo delspinigių gali būti tenkinamas tik tuomet, kai yra nors viena MAĮ numatyta aplinkybė. Įstatyme nėra įtvirtinta galimybė atleisti mokesčių mokėtoją nuo delspinigių mokėjimo kitu, negu šiame įstatyme nustatytu pagrindu. Teismas vertino, kad pareiškėją atleisti nuo 45 418,64 Lt delspinigių nėra teisinių pagrindų.

Teismas nurodė, kad už tinkamą mokesčių sumokėjimą ir apskaičiavimą, remiantis MAĮ 40 straipsnio nuostatomis, yra atsakingas pats mokesčių mokėtojas. Jis turi pareigą išsiaiškinti, kaip apmokestinamos jo tiekiamos prekės, kokios mokestinės prievolės kyla iš jo sudaromų sandorių. Taikant MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, mokesčių mokėtojas atleidžiamas nuo delspinigių, jei įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. LVAT 2011 m. kovo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-364/2011 yra pasisakęs, kad įstatymų leidėjas atleidimą nuo delspinigių sieja ne tik su mokesčių mokėtojo kaltės nebuvimu, bet ir su jo paties pareiga šią faktinę aplinkybę įrodyti, t. y.

įrodinėjimo našta tenka būtent mokesčių mokėtojui, jei jis siekia pasinaudoti atleidimo nuo delspinigių teisine galimybe. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė ir nenustatyta objektyvių įrodymų, jog jis nėra kaltas dėl padarytų mokestinių pažeidimų. Pareiškėjas akcentavo, kad jis veikė kaip apdairus ir sąžiningas mokesčių mokėtojas, ėmėsi visų protingų ir jam prieinamų priemonių įsitikinti, jog yra visos sąlygos taikyti Italijos įmonei 0 procentų PVM tarifą. Teismas pažymėjo, kad vienintelė aplinkybė, kuri lėmė pažeidimą, yra ta, jog nuo 2009 m. sausio 26 d.

Italijos įmonė išregistruota Italijoje iš PVM mokėtojų. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nepateikia jokių savo kaltės nebuvimo įrodymų – savo teiginių neįrodo rašytiniais įrydymais. Kaip apdairus ir sąžiningas mokesčių mokėtojas, jis, prieš išrašydamas sąskaitas faktūras, kiekvienu atveju privalėjo pasitikrinti, ar Italijos įmonė, kuriai pareiškėjas siuntė žaliavas, yra registruota kaip PVM mokėtoja, ir ne tik pasitikrinti, bet ir išsaugoti rašytinį įrodymą toms aplinkybėms patvirtinti. Pareiškėjas, sudarydamas komercines sutartis, veikia savo rizika, turi prisiimti iš šios rizikos kylančias pasekmes.

Jis, kaip atidus ir protingas verslo subjektas, privalėjo numatyti, kad jo verslo partneris neužtikrins prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, neinformuos apie statuso pasikeitimą. Pareiškėjui neužsitikrinus minėtų įrodymų, jis neturi galimybės įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl padaryto pažeidimo. Pareiškėjo nekaltumo neįrodo ir aplinkybės, kad įmonės ir pirkėjo sąskaitos dėl prekių tiekimo yra pasirašytos, jog žaliavos (krovinių) gabenimo važtaraščiuose (CMR) visais atvejais yra fiksuotas krovinio gavimo faktas (pirkėjas visais atvejais yra pasirašęs, kad prekes gavo), kad CMR yra įforminti tinkamai, o tarptautinio pervežimo paslaugas yra suteikusios pervežimo įmonės, jog už patiektas žaliavas yra atsiskaityta.

Minėtų sąlygų buvimas pareiškėjo kaltės nepaneigia. Teismas taip pat pažymėjo, kad šiai bylai svarbūs tik tie įrodymai, kurie liečia laikotarpį, už kurį pareiškėjui papildomai apskaičiuotas PVM. Pareiškėjas teismui nepateikia jokių įrodymų, kad VIES sistema duodavo klaidingą informaciją būtent tuo laikotarpiu, už kurį mokesčių administratorius pareiškėjui apskaičiavo PVM taikant standartinį tarifą. Kiti laikotarpiai byloje nėra svarbūs. Teismas konstatavo, kad MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu pareiškėjas nuo delspinigių mokėjimo taip pat negali būti atleistas.

Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas mokesčių įstatymus pažeidė dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo jo valios ir kurių jis nenumatė bei negalėjo numatyti. Mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, mokesčių mokėtojo nemokumas nelaikomi tokiomis aplinkybėmis. Norint nustatyti, ar galima taikyti minėtą atleidimo nuo delspinigių pagrindą, svarbu nustatyti, ar aplinkybė, dėl kurios mokesčių mokėtojas pažeidė mokesčių įstatymą, atitinka konkrečius požymius: ar minėta aplinkybė nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios, ar mokesčių mokėtojas jos nenumatė ir negalėjo numatyti.

Pagal LVAT praktiką, šis atleidimo nuo delspinigių pagrindas sietinas su nenugalima jėga ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu, kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė ir negalėjo numatyti, ir dėl šių aplinkybių poveikio atsiradę padariniai negalėjo būti veikiami mokesčių mokėtojo valios. Minėtomis aplinkybėmis pripažintinos gamtos jėgos, valstybinės valdžios institucijų neteisėti veiksmai ir žmogaus poveikis. Tačiau žmogaus poveikis mokesčio mokėtojo veikai tik tuomet eliminuoja mokesčio mokėtojo valią, kai prieš jį naudojamas absoliutus smurtas, kurio mokesčio mokėtojas negali išvengti, jam pasipriešinti ar nuo jo apsiginti (LVAT 2005 m. vasario 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15-141/2005).

Teismas nurodė, kad MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu pareiškėjo atleisti nuo delspinigių pagrindų taip pat nėra (kai biudžetui nepadaroma žala), nes atsakovas pagrįstai tvirtina, jog tokia žala padaroma tuomet, kai į biudžetą laiku nepatenka mokėtinos mokesčių sumos, kurios privalėjo būti sumokėtos įstatyme numatytais terminais. Jeigu mokesčių mokėtojas laiku neįvykdo prievolės į biudžetą sumokėti atitinkamo mokesčio sumas, tačiau jis turi mokesčio permoką, gali būti pripažįstama, kad žala biudžetui nėra padaroma.

Pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktą, mokesčių administratorius gali atleisti mokesčių mokėtoją nuo priskaičiuotų delspinigių už laikotarpį, kai mokesčių mokėtojas turėjo mokesčio permoką, kurią MAĮ 87 straipsnis nedraudžia įskaityti į priskaičiuotą mokestį, ir permoka yra didesnė už priskaičiuotus mokesčius (t. y. kai reali žala biudžetui padaryta nebuvo). Atsižvelgiant į centrinio mokesčių administratoriaus duomenis, pareiškėjui patikslinus PVM deklaracijas, už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 26 d. iki 2012 m. lapkričio 23 d., apskaičiuota 64 616,06 Lt PVM delspinigių.

Atsižvelgiant į pareiškėjo permokas už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 26 d. iki 2011 m. gegužės 31 d. jis atleista nuo dalies PVM - 19 197,42 Lt PVM delspinigių. Už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 23 d. delspinigiai apskaičiuoti atsižvelgiant į pareiškėjo turėtas mokesčių permokas. Teismas konstatavo, kad žala biudžetui buvo padaryta, nes pinigai į jį laiku nepateko. Teismas nurodė, kad MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytų atleidimo nuo delspinigių pagrindų byloje taip pat nenustatyta.

Nėra įrodymų, kad pareiškėją mokesčių administratorius kaip nors būtų suklaidinęs. Pareiškėjo atstovai netvirtina, kad bendravo su mokesčių administratoriaus atstovais PVM mokėjimo klausimais. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog VIES duomenų bazėje tuo laikotarpiu, per kurį buvo išrašomos sąskaitos faktūros, pagal kurias vėliau pareiškėjui buvo apskaičiuotas PVM, buvo vėluojama atnaujinti duomenis apie PVM mokėtojų statusą. Centrinis mokesčių administratorius užklausimą Italijos mokesčių administratoriui pateikė po to, kai tikrindamas pareiškėją pagal sistemos VIES duomenis pastebėjo, kad Italijos įmonė nenurodoma kaip PVM mokėtojas.

Kadangi tikrinimas vyko 2012 metais, o sandoriai - 2009 metais, centrinis mokesčių administratorius norėjo gauti duomenis apie tai, kad sandorių laikotarpiu Italijos įmonė buvo PVM mokėtoja. Teismas vertino, kad tiek centrinis mokesčių administratorius, tiek Mokestinių ginčų komisija pakankamai argumentavo savo sprendimus, padarė pagrįstas ir teisėtas išvadas. Skundžiami aktai teisėti, jų naikinti pagrindų nėra.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 81–87) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 18 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjo pozicija viso mokestinio tyrimo ir mokestinio ginčo metu nesikeitė ir buvo tokia, kad R. A. IĮ „Vailendas“ apskritai nepadarė pažeidimo, todėl šiuo atveju kalbėti apie kaltės buvimą/nebuvimą nėra teisinio pagrindo. Tai, kad pareiškėjas, reaguodamas į atsakovo pasiūlymą sumokėti papildomai apskaičiuotą PVM, jį sumokėjo, parodo tik tai, jog pareiškėjas nenorėjo inicijuoti mokestinio ginčo, kuris, neabejotinai, būtų sukėlęs daug sunkesnes materialines pasekmės verslo subjektui, tokias kaip verslo reputacijos sumenkinimas, kreditingumo rizikos padidėjimas, teisinė galimybė kredito įstaigoms reikalauti išankstinio kredito grąžinimo ir pan.

2. Duomenų atnaujinimas VIES duomenų bazėje vėluoja beveik dviem mėnesiais, kuomet nagrinėjamoje byloje „prasilenkimas“ tarp išregistravimo iš PVM mokėtojų ir sąskaitų su 0 PVM tarifu išrašymas nesiekia ir trijų savaičių. Atsižvelgiant į tai, įmonė „Vailendas“ neturi visiškai jokios galimybės pateikti įrodymų, kada Valstybinės mokesčių inspekcijos informacinėje sistemoje VIES buvo patikslinti duomenys apie tai, kad Italijos įmonė buvo išregistruota Italijoje iš PVM mokėtojų. Ir mokesčių administratorius, pradėdamas šį tikrinimą, neturėjo galutinių duomenų apie Italijos įmonės PVM mokėtojo statuso pokyčius, šie duomenys buvo gauti tik 2012 m. liepos 16 d. LVAT ir Europos Teisingumo Teismas (toliau - ir ETT) ne sykį savo praktikoje yra pažymėję, kad iš mokesčių mokėtojo negali būti reikalaujama imtis specialiosios tarnyboms priskirtų funkcijų vykdymo, siekiant įsitikinti kontrahento veiklos teisėtumu (LVAT 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1365/2009, ETT 2006 m. gegužės 11 d. sprendimas byloje C-384/04 Commissioners of Customs & Exice, Attorney General prieš Federation of Technological Industries). Šiuo atveju pareiškėjo rūpestingumas buvo pakankamai protingas ir versliškas - bendravimas su asmeniu, tinkamai atliktos paslaugos, pateiktos prekės, suteiktos paslaugos. Todėl išvados, kad pareiškėjas žinojo arba galėjo žinoti ar numanyti, jog jo kontrahentas neužtikrins savo įsipareigojimų vykdymo, neinformuos apie statuso pasikeitimą, dėl to nesumokės mokesčių į savo valstybės biudžetą, yra tik nepagrįstos prielaidos.

3. Nagrinėjamuoju atveju nebeegzistuoja mokestinės nepriemokos faktas, todėl akivaizdu, kad jokios žalos biudžetui įmonė nepadarė. Tačiau mokesčių administratorius apskritai niekaip neanalizavo šios aplinkybės, o, pasinaudodamas atitinkamos programos sukonfigūruotu rezultatu, atleido įmonę tik nuo dalies delspinigių. Mokesčių administratorius, vykdydamas jam priskirtas funkcijas, privalo vadovautis ne tik specialiuoju MAĮ, bet ir Viešojo administravimo įstatymu (toliau - ir VAĮ). VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Vadovaujantis objektyvumo principu, administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs (VAĮ 3 str. 2 p.). Atitinkamai VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje yra detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Minėtų bendrųjų individualaus administracinio akto turinio reikalavimų privalo paisyti ir mokesčių administratorius, priimdamas atitinkamus sprendimus. Atsižvelgiant į tai, skundžiamo sprendimo turiniui taikytini VAĮ 8 straipsnio reikalavimai. Tai reiškia, kad sprendime turi būti nurodytos jo priėmimo priežastys, aiškiai nurodyti atitinkami faktai ir įstatyminis pagrindas, individuali argumentacija. Ši aplinkybė leidžia manyti, kad centrinis mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą, nesirėmė objektyviais faktais ir aplinkybėmis, jų neanalizavo. Analogiškai pasielgė ir Mokestinių ginčų komisija bei teismas. Visų pareiškėjo prašymų nagrinėjimo metu niekaip nebuvo įvertinta ta aplinkybė, kad duomenys apie tai, jog PVM turėjo būti sumokėtas 2009 m. vasario 26 d., paaiškėjo tik 2012 m. liepos 16 d., apie tai, kad galbūt buvo pažeistas reikalavimas vykdyti mokestinę prievolę, neturėjo informacijos ne tik pats pareiškėjas, bet ir mokesčių administratorius.

4. LVAT, nagrinėdamas mokesčių mokėtojų atleidimo nuo delspinigių ir baudų prašymus, vadovaujasi ne tik MAĮ įtvirtintais atleidimo nuo delspinigių (baudų) pagrindais, bet ir laikosi pozicijos, kad, sprendžiant mokėtojų atleidimo nuo apskaičiuotų baudų ir delspinigių klausimus, turi būti vadovaujamasi teisingumo ir protingumo kriterijais bei atsižvelgiama į Konstitucinio Teismo suformuotą doktriną dėl skiriamų sankcijų už įstatymų pažeidimus. Reikšmingomis aplinkybėmis, sprendžiant atleidimo nuo ekonominių sankcijų (baudų, delspinigių) klausimą, LVAT pripažįsta ir tokias aplinkybes, kaip mokestinio patikrinimo, mokestinio ginčo trukmė, mokesčių administratoriaus kontrolės veiksmų atlikimo operatyvumas (2011 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-3447/2011), paties mokėtojo elgesys (LVAT 2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2544/2011). Pareiškėjo veiksmuose niekada nebuvo tyčios, kuria siekiama išvengti ar kaip nors neleistinai sumažinti mokestinę prievolę. Mokestinis tyrimas pradėtas dar 2011 m. balandžio mėnesį, o ne 2012 m. liepos mėnesį, kaip nurodo centrinis mokesčių administratorius. Visos šios aplinkybės nebuvo vertintos, tokiu būdu paneigiant pareiškėjo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.

5. Skundžiamame sprendime teismas nurodo, kad nepasisakys dėl pareiškėjo argumentų ir motyvų, kodėl, jo vertinimu, pareiškėjas turėjo teisę taikyti 0 procentų PVM tarifą. Tačiau būtent šių motyvų ir argumentų pagrindu pareiškėjas neigia savo kaltės ir pažeidimo apskritai buvimą. Nes delspinigiai, remiantis MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 1 punktu, yra mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas ir jų skaičiavimas siejamas tik su mokesčių mokėtojo neteisėtu elgesiu mokant mokesčius. Todėl būtina nustatyti mokesčio mokėtojo neteisėtą elgesį tam, kad apskaičiuoti delspinigius.

6. 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo - Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas, iš dalies pakeistos 2000 m. spalio 17 d. Tarybos direktyva 2000/65/EB (toliau – ir Šeštoji PVM direktyva), 28a straipsnio 3 dalies 1 pastraipa nustato, kad „prekių įsigijimas Bendrijos viduje“ yra teisės disponuoti kilnojamuoju materialiu turtu įsigijimas, tampant jo savininku, kai prekes įsigyjančiam asmeniui į kitą valstybę narę, nei valstybė narė, iš kurios prekės yra išsiųstos arba išgabentos, atsiunčia arba atgabena pardavėjas ar prekes įsigyjantis asmuo parduodančiojo ar prekes įsigyjančio asmens vardu. Šios direktyvos 28c straipsnio A skirsnio a punkto pirmojoje pastraipoje taip pat nustatyta, kad valstybės narės, nepažeisdamos kitų Bendrijos nuostatų ir taikydamos sąlygas, kurias jos nustato, siekdamos užtikrinti teisingą ir sąžiningą toliau nurodytų atleidimo nuo mokesčio atvejų taikymą bei užkirsti kelią bet kokiam mokesčių vengimui, išsisukinėjimui ar piktnaudžiavimui, atleidžia nuo mokesčio prekių, kurios pardavėjo ar prekes įsigyjančio asmens ar bet kurio jų vardu išsiųstos arba išgabentos iš Bendrijos viduje esančios teritorijos, tiekimą prekių pirkėjui, kuris yra kitas apmokestinamasis asmuo ar neapmokestinamasis juridinis asmuo, veikiantis kaip toks kitoje valstybėje narėje, nei valstybė narė, iš kurios prekės išsiųstos arba išgabentos. Šis prekių tiekimo apmokestinimo mechanizmas skirtas atvejams, kai prekės yra tiekiamos iš vienos valstybės narės į kitą valstybę narę: valstybė narė, iš kurios pradedamas tiekimas, dėl kurio atliekamas siuntimas ar gabenimas Bendrijos viduje, vykdo atleidimą nuo mokesčio, o valstybė narė, į kurią atsiunčiamos ar atgabenamos prekės, vykdo įsigijimo Bendrijos viduje apmokestinimą. Šio mechanizmo tikslas yra perleisti mokestines pajamas valstybei narei, kurioje galutinai suvartojamos atsiųstos ar atgabentos prekės. Vadinasi, šiuo atveju, mokestinės pajamos turėjo tekti Italijos valstybei.

7. Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad, įgyvendindamos savo įgaliojimus, valstybės narės privalo laikytis bendrųjų teisės principų, pripažįstamų Bendrijos teisinės sistemos dalimi, o būtent, teisinio saugumo ir proporcingumo principų. Vadovaujantis šiais principais, bei jau minėta Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktika, prekių tiekimo ES valstybės narės kompetentingoms institucijoms draudžiama įpareigoti tiekėją, kuris veikė sąžiningai ir pateikė įrodymų, patvirtinančių teisę į kitą ES valstybę narę tiekiamas prekes apmokestinti taikant 0 procentu PVM tarifą, vėliau sumokėti tų prekių pardavimo PVM, kai paaiškėja, kad tie įrodymai yra suklastoti, tačiau neįrodyta, jog prekių tiekėjas dalyvavo sukčiaujant ir jei jis ėmėsi visų protingų priemonių įsitikinti, kad jo vykdomas prekių tiekimas į kitą ES valstybę narę neprisideda prie sukčiavimo mokesčių srityje. Įmonė „Vailendas“ veikė kaip apdairus ir sąžiningas mokesčių mokėtojas, ėmėsi visų protingų ir jam prieinamų priemonių įsitikinti, kad yra visos sąlygos taikyti Italijos įmonei 0 procentų PVM tarifą, todėl, vadovaujantis ES teisės normomis, teisinio saugumo ir proporcingumo principais, nuoseklia Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktika, nėra jokio pagrindo įpareigoti įmonę sumokėti pardavimo PVM.

8. 2009 metų sausio - vasario mėnesiais įmonės veikla buvo itin pelninga, todėl nėra jokio pagrindo abejoti įmonės sąžiningumu siekiant parduoti atitinkamas žaliavas, kadangi alternatyvų tuo metu buvo itin daug. Todėl esant bent menkiausiai pagrįstai abejonei, dėl galimybės tiekti žaliavas Italijos įmonei, jos paprasčiausiai nebūtų tiekiamos, arba būtų tiekiamos taikant standartinį PVM tarifą idant išvengti visų mokestinių netikslumų. Įmonė išnaudojo visas priemones, kad galėtų įsitikinti, ar Italijos įmonė yra PVM subjektas.

9. Skundžiamame sprendime nurodoma, kad <...> pareiškėjo atstovai netvirtina, kad bendravo su mokesčių administratoriaus atstovais PVM mokėjimo klausimais <...>. Tačiau yra priešingai, visuose procesiniuose dokumentuose pareiškėjas akcentuoja, kad 2012 m. rugpjūčio 30 d. buvo surengtas susitikimas su pareiškėjo atstovais ir mokesčių administratoriaus (kuriame dalyvavo keturi mokesčių administratoriaus atstovai, tarp jų ir Didžiųjų mokesčių mokėtojų stebėsenos ir konsultavimo departamento vadovai). Susitikimo metu buvo akcentuojama, kad tuo atveju, jeigu mokesčių mokėtojas neinicijuodamas teisminių ginčų sumokės papildomai apskaičiuotą PVM, nebus taikomos jokios papildomos sankcijos, delspinigiai ar kt.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 108–110) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas R. A. individuali įmonė „Vailendas“ padavė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. S-59(7-43/2013) bei panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. (21.52-28)-299-5 dalį, kuria nuspręsta pareiškėjo neatleisti nuo 45 418,64 Lt apskaičiuotų pridėtinės vertės mokesčio delspinigių.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. (21.52-28)-299-5 „Dėl atleidimo nuo baudų, delspinigių ir/ar palūkanų“ nusprendė atleisti pareiškėją nuo 19 197,42 Lt apskaičiuotų PVM delspinigių ir neatleisti pareiškėjo nuo 45 418,64 Lt apskaičiuotų PVM delspinigių.

Mokestinių ginčų komisija 2013 m. balandžio 15 d. priėmė sprendimą Nr. S-59(7-43/2013) „Dėl R. A. IĮ „Vailendas“ 2013 m. vasario 6 d. skundo“, kuriuo nusprendė patvirtinti VMI prie FM 2013 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. (21.52-28)-299-5 ir neatleisti pareiškėjo nuo 45 418,64 Lt PVM delspinigių.

Kaip matyti, tikrinamu atveju ginčas kilo dėl išvardytų centrinio mokesčių administratoriaus ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimų, kuriais buvo atsisakyta pareiškėją atleisti nuo 45 418,64 Lt PVM delspinigių mokėjimo. Pareiškėjas prašo priimti sprendimą atleisti nuo visos apskaičiuotų PVM delspinigių sumos. Tai apeliacinio skundo nagrinėjimo ribos.

Delspinigiai yra mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas (Mokesčių administravimo įstatymo 95 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Jie pradedami skaičiuoti tada, kai atsiranda įstatymų numatyti pagrindai - mokestinės prievolės neįvykdymas.

Prašymas atleisti nuo delspinigių grįstas Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais. Pareiškėjas prašė atleisti nuo delspinigių pagal 2012 m. spalio 26 d. pateiktas patikslintas PVM deklaracijas už 2009 m. sausio ir vasario mėnesius motyvuodamas tuo, jog R. A. IĮ „Vailendas“ nėra kalta dėl padaryto pažeidimo bei dėl to, jog įmonė nepadarė žalos biudžetui, nes turėjo mokesčių permokų. Be to, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad LVAT, nagrinėdamas mokesčių mokėtojų atleidimo nuo delspinigių ir baudų prašymus, vadovaujasi ne tik MAĮ įtvirtintais atleidimo nuo delspinigių (baudų) pagrindais, bet ir laikosi pozicijos, kad, sprendžiant mokėtojų atleidimo nuo apskaičiuotų baudų ir delspinigių klausimus, turi būti vadovaujamasi teisingumo ir protingumo kriterijais bei atsižvelgiama į Konstitucinio Teismo suformuotą doktriną dėl skiriamų sankcijų už įstatymų pažeidimus.

Mokesčių administratorius analizavo galimybę tenkinti prašymą ne tik nurodytais teisiniais pagrindais, bet ir kitais galimais, įvardytais Mokesčių administravimo įstatyme, tačiau palankaus sprendimo priėmimui pagrindų nenustatyta.

MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, jog mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra MAĮ 141 straipsnio (reguliuoja atleidimą nuo paskirtų baudų) 1 dalies 1 punkte nustatytas pagrindas (jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo). Įstatymų leidėjas atleidimą nuo delspinigių sieja ne tik su mokesčių mokėtojo kaltės nebuvimu, bet ir su jo paties pareiga šią faktinę aplinkybę įrodyti. Įrodinėjimo našta tenka mokesčių mokėtojui, jei jis siekia pasinaudoti aptariama atleidimo nuo delspinigių teisine galimybe. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neįrodė buvęs nekaltas. Pareiškėjas neskundė mokesčių administratoriaus veiksmų, kuriais konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė PVM įstatymo 49 straipsnio 1 dalies nuostatą, nes nepagrįstai pritaikė 0 procentų PVM tarifą, kadangi Italijos įmonė nuo 2009 m. sausio 26 d. išregistruota Italijoje iš PVM mokėtojų. Pareiškėjas patikslino PVM deklaracijas ir pagal patikslintas PVM deklaracijas papildomai mokėtiną PVM sumokėjo. Įvardytos aplinkybės suponuoja priešingą išvadą – pareiškėjas iš principo pripažįsta ne visiškai tinkamai laikęsis mokestinius santykius reguliuojančių teisės normų ir sutinka sumokėti atitinkamas mokesčio bei su juo susijusias sumas. Mokesčių administratorius ir pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjo prašyme atleisti nuo PVM delspinigių mokėjimo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu nurodytus argumentus ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių savo kaltės nebuvimo įrodymų – savo teiginių neįrodė rašytiniais įrydymais, todėl negali būti atleistas nuo apskaičiuotų delspinigių mokėjimo. Teisėjų kolegija sutinka su teismo pateiktu pareiškėjo nurodytų aplinkybių vertinimu, kuris atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tvirtina, kad argumentas dėl mokesčių mokėtojo kaltės visiškai nepagrįstas ir negali suponuoti apeliacinio skundo tenkinimą.

MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 141 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos nuostatos sąlygoja atleidimą nuo delspinigių, kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nesumokėjimas PVM mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir terminu savaime paneigia pareiškėjo teiginius, kad jis savo veika nepadarė žalos biudžetui. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo įvardytos turėtos mokesčių permokos, mažinančios žalos valstybės biudžetui dydį, buvo įvertintos ir, atsižvelgiant į tai, pareiškėjas buvo atleistas nuo 19 197,42 Lt apskaičiuotų PVM delspinigių. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog teisinių prielaidų pareiškėjo atžvilgiu pritaikyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktą nėra.

Byloje nenustatyta ir kitų Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje numatytų atleidimo nuo delspinigių pagrindų.

Visa tai apibendrinus, konstatuotina, kad mokesčių mokėtojas neįrodė, jog egzistuoja teisinės sąlygos visiškai atleisti jį nuo priskaičiuotų 45 418,64 Lt PVM delspinigių. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, delspinigiai gali būti sumažinti vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais.

Aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnį, Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs (1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose), kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).

Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, pasiūlius įmonei patikslinti PVM deklaracijas ir sumokėti mokestinę nepriemoką, neskundė mokesčių administratoriaus veiksmų, nors ir pavėluotai, sumokėjo pagal patikslintas PVM deklaracijas papildomai apskaičiuotą PVM, įvertinusi ir tai, jog delspinigiai kartu yra mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, sumažina pareiškėjui apskaičiuotus 45 418,64 Lt PVM delspinigius iki 25 000 Lt.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra keistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. A. individualios įmonės „Vailendas“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 18 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo R. A. individualios įmonės „Vailendas“ skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. (21.52-28)-299-5 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. S-59(7-43/2013) dalis, kuriomis nurodyta pareiškėjui R. A. individualiai įmonei „Vailendas“ sumokėti 45 418,64 Lt pridėtinės vertės mokesčio delspinigių, sumažinant šiuos pridėtinės vertės mokesčio delspinigius iki 25 000 Lt (dvidešimt penkių tūkstančių litų)“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius