A-662-1132-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1132/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01030-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl turtinės žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Lietuvos draudimas“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti AB „Lietuvos draudimas“ naudai iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas) 1 437,50 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2012 m. gegužės 12 d. transporto priemonė „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje esančią duobę, kuri nebuvo pažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais. Transporto priemonė pareiškėjo buvo apdrausta Transporto priemonių draudimu. Tai patvirtina 2012 m. gegužės 14 d. prašymas išmokėti draudimo išmoką ir Transporto priemonių draudimo liudijimas. Į eismo įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai apžiūrėjo įvykio vietą, nubraižė eismo įvykio schemą, surašė tarybinį pranešimą. Policijos pareigūnai automobilio vairuotojo veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimų ir kaltės nenustatė bei konstatavo, kad transporto priemonės vairuotojas neturėjo galimybės pastebėti duobę ir ją apvažiuoti. Transporto priemonės apžiūros metu buvo nustatyta, kad eismo įvykio metu transporto priemonei buvo padaryti tokie sugadinimai: keičiamos dalys – priekinė ir galinė dešinės pusės padangos, remontuojamos dalys – priekinis ir galinis dešinės pusės ratlankiai, taip pat po remonto turi būti atlikta ir ratų geometrijos patikra.

Pabrėžė, jog Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 (2011 m. rugsėjo 28 d. redakcija, galiojanti nuo 2011 m. lapkričio 1 d.) (toliau – ir Taisyklės) I dalies „Draudimo sąlygos“ 9.1 punkte numatyta, kad nuostolių dydį nustato draudikas, vadovaudamasis draudimo sutarties sąlygomis ir surinktais dokumentais, pagrindžiančiais nuostolį ir jo dydį. Apskaičiuojant nuostolio dydį atsižvelgiama tik į įvykio metu tiesiogiai padarytus matomus sugadinimus, atsiradusius dėl tiesioginio ryšio su įvykio priežastimi. Pagal Taisyklių I dalies „Draudimo sąlygos“ 9.5 punkto nuostatas, transporto priemonės sugadinimo atveju nuostolio dydis nustatomas pagal remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą transporto priemonę ar jos detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki draudžiamojo įvykio. Pagal Taisyklių I dalies „Draudimo sąlygos“ 9.6.1 punktą ir 9.6.1.1 punktą, jeigu nepateikiami transporto priemonės remonto išlaidas ir apmokėjimą patvirtinantys dokumentai, būtinos remonto išlaidos apskaičiuojamos be PVM pagal gamintojo rekomenduojamus laiko normatyvus, bet ne didesnius nei draudiko rekomenduojamo autoserviso valandiniai įkainiai ir draudiko nurodytus keičiamų detalių ir (ar) dalių (naujų neoriginalių, naudotų, o jų nesant rinkoje, naujų originalių), atitinkančių sugadintos transporto priemonės technologijos lygį, atsižvelgiant į kainą, kurią už detales ir (ar) dalis sumokėtų draudikas. Pagal Taisyklių I dalies „Draudimo sąlygos“ 9.6.2 ir 9.6.2.1 punktus, jeigu pateikiami transporto priemonės remonto išlaidas ir apmokėjimą patvirtinantys dokumentai, atkūrimo išlaidos dalių ir (ar) detalių keitimo, remonto, dažymo ir papildomiems darbams apskaičiuojamos pagal draudiko nurodytos dalių ir (ar) detalių keitimo, remonto, dažymo ir papildomus darbus atliekančios įmonės darbų įkainius.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad eismo įvykio metu transporto priemonei atsiradusią žalą įvertino pareiškėjas, kai sudarė 2012 m. gegužės 22 d. žalos sąmatą Nr. (duomenys neskelbtini)1. Draudėjas taip pat pateikė sąskaitą faktūrą Nr. RL0000277, kuri pagrindė patirtas išlaidas už transporto priemonės transportavimą iš eismo įvykio vietos. Pareiškėjas apskaičiavo, kad 2012 m. gegužės 12 d. eismo įvykio metu sugadintų transporto priemonės dalių atkūrimo išlaidos, būtinos atkurti sugadintų transporto priemonės dalių rinkos vertę iki įvykio, sudaro 1 437,50 Lt (1 287,50 Lt – nuostolis be PVM pagal žalos sąmatą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 150 Lt – nuostolis pagal sąskaitą faktūrą Nr. RL0000277). Šias išlaidas draudikas kompensavo, išmokėdamas draudėjui draudimo išmoką. Sugadintos transporto priemonės dalys buvo pakeistos neoriginalios, todėl, vadovaujantis Taisyklių I dalies „Draudimo sąlygos“ 9.6.2.2 punktu, nebuvo skaičiuojamas nusidėvėjimo procentas.

Akcentavo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015 straipsnio 1 dalis numato teisę draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (toliau – ir Kelių įstatymas) 4 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 7 dalies 1–3 punktai, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 6 straipsnio 32 punktas, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punktas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 12.1 punkto nuostatos sudaro pagrindą išvadai, kad (duomenys neskelbtini) gatvė nuosavybės teise priklauso atsakovui, todėl prižiūrėti, taisyti, tiesti ir organizuoti saugų eismą jam nuosavybės teise priklausančioje gatvėje privalo savininkas – atsakovas. CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas). Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numatyta CK 6.271 straipsnyje. Viešoji atsakomybė atsiranda esant trims civilinės atsakomybės sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsakovas privalėjo užtikrinti, kad jam priklausanti (duomenys neskelbtini) gatvė būtų tinkamos būklės. Atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus ir kitus teisės aktus privalėjo veikti, todėl keliui esant netinkamos būklės, atsirado turtinė žala. Atsakovo neveikimas buvo tiesioginė pasekmės (žalos atsiradimo) priežastis. Atsakovo neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir žalos atsiradimą sieja priežastinis ryšys. Iš to seka išvada, kad yra visos būtinos sąlygos atsakovui taikyti civilinę atsakomybę. Pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 22 d. pretenzija ragino atsakovą atlyginti nuostolius, tačiau atsakovas jų neatlygino.

Pareiškėjas nurodė CK 6.37 straipsnio 2 dalį, 6.210 straipsnio 1 dalį ir teigė, jog iš atsakovo pareiškėjui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neįrodė atsiradusios žalos priežastinio ryšio su atsakovo veiksmais (neveikimu). Pareiškėjo reikalavimas visiškai nepagrįstai grindžiamas tik jo paties sudarytais apskaičiavimais apie patirtus nuostolius. Be to, nei viename iš pateiktų dokumentų nėra jokios išvados, kad būtent ginčo duobė galėjo sukelti ir tik ji sukėlė nurodytus automobilio sugadinimus, jog tik dėl to buvo patirta reikalaujama atlyginti turtinė žala. Transporto priemonės apžiūros aktas surašytas net neapžiūrėjus automobilio, o vadovaujantis tik foto nuotraukomis. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarimas, kuriuo nutraukta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, taip pat nepatvirtina pareiškėjo argumentų. Atsakovas nurodė, kad dėl eismo įvykio yra atsakingas pats vairuotojas, kuris visiškai neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, nebuvo atidus ir iškilus grėsmei eismo saugumui nesulėtino greičio, nestabdė transporto priemonės ar neapvažiavo kliūties. Iš to seka, kad esminės reikšmės eismo įvykiui turėjo paties vairuotojo veiksmai, o ne duobės buvimas. Eismo įvykio schemoje pažymėtos 2 duobės ir nėra aišku, kurioje buvo apgadintas automobilis. Objektyvių įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio egzistavimą, byloje nėra. Pareiškėjas, nenustatęs visų reikšmingų aplinkybių, reikalingų atsakomybei už žalą pagrįsti, nesudaręs turto vertinimo ataskaitos, nenustatęs ir neišminusavęs transporto priemonės padangų nusidėvėjimo procentų, savo rizika išmokėjo apgadinto automobilio savininkui žalos atlyginimą ir dabar nepagrįstai siekia šios sumos priteisimo regreso tvarka iš atsakovo. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo reikalavimu priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas, kadangi, atsakovo nuomone, CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju neturėtų būti taikomos, kadangi šiuo atveju žala yra kildinama iš viešosios teisės normų.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir priteisė iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės pareiškėjui AB „Lietuvos draudimas“ 1 437,50 Lt turtinės žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme (2013 m. rugsėjo 9 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 200 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą, CK 6.246 straipsnį, 6.271 straipsnio nuostatas. Teismas taip pat pabrėžė, kad VSĮ 6 straipsnyje yra numatytos savarankiškosios savivaldybių funkcijos (VSĮ 6 str. 32 p., 3 str. 8 d.). Ši savivaldybės funkcija įtvirtinta ir specialiame įstatyme – Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte. Nurodė Aprašo 6, 12, 42 punktus, Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, CK 6.266 straipsnį. Teismas konstatavo, kad sistemiškai vertinant visas ankščiau paminėtas teisės aktų nuostatas, atsiranda pakankamas pagrindas išvadai, jog prašoma atlyginti turtinė žala kilo (yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje) iš atsakovo veiklos (neveikimo) viešojo administravimo srityje (ABTĮ 57 str.). Be to, atsižvelgta ir į tai, jog CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal CK 6.1015 straipsnio 2 dalį, reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis Taisyklių nuostatų, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (ABTĮ 13 str., 20 str., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011 ir kt.).

Teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų visetą, taip pat pabrėžė, kad administracinėje byloje nėra pakankamo pagrindo, objektyvių duomenų išvadai, kad ir transporto priemonės vairuotojas, įvykio metu vairavęs transporto priemonę, pažeidė Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo, Kelių eismo taisyklų ar kitų teisės aktų nuostatas (ABTĮ 57 str.). Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarime (taip pat ir byloje esančių kitų administracinio teisės pažeidimo bylos dokumentų (schemos, paaiškinimo, tarnybinio pranešimo) duomenys), kuriuo nutraukta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, automobilio vairuotojo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykis ir sudėtis nenustatyta.

Šis nutarimas priimtas nepažeidžiant esminių Administracinių teisės pažeidimų kodekso nuostatų, yra motyvuotas ir įsiteisėjęs. Byloje taip pat nėra ginčo, kad konkreti duobė (duobės) važiuojamojoje gatvės dalyje (arba kelio atkarpa, priklausanti atsakovui), esanti (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamosios dalies viduryje ir kurioje buvo apgadintas automobilis, nebuvo paženklinta, neaptverta ar kitaip pažymėta, ir dėl to objektyviai buvo apsunkintas jos matomumas vairuotojui bei galimybė jos išvengti staigiai manevruojant.

Tai duoda pakankamą pagrindą išvadai, jog transporto priemonės vairuotojo veiksmuose nebuvo jokių didelio neatsargumo ar nerūpestingumo požymių, taip pat nėra jokio pagrindo svarstymui apie nenugalimos jėgos egzistavimą ginčo situacijoje. Policijos pareigūnai įvykio vietoje betarpiškai apžiūrėjo sugadintą transporto priemonę, taip pat eismo įvykio schemoje užfiksavo su įvykiu susijusias aplinkybes – jo vietą, nepažymėtą gatvėje esančią duobę (2 duobes, esančias arti viena kitos ir vienoje linijoje pagal automobilio judėjimo kryptį), duobių išmatavimus, dislokaciją automobilio atžvilgiu, kitus reikšmingus atstumus.

Šių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina patį eismo įvykio faktą bei pagrindinius (esminius) automobilio apgadinimus (2 ratlankių ir 2 padangų), kurie policijos pareigūnams buvo matomi įvykio vietoje akivaizdžiai, taip pat šių apgadinimų pobūdį, jų kilimo mechanizmą bei lokalizaciją. Teismas taip pat pabrėžė, kad proceso šalys privalo teikti įrodymus, pagrindžiančius reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 23 str., 57 str.). Atsakovo ir jo atstovo argumentai, kad pats vairuotojas nebuvo atsargus, atidus ir pasirinkęs saugų greitį galėjo išvengti eismo įvykio bei automobilio apgadinimo dėl įvažiavimo į duobę, kad automobilis galėjo būti apgadintas kitur (nenurodyta konkreti duobė), grindžiami vien tik prielaidomis, tačiau jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję autoįvykį ar prisidėję prie jo kilimo, teismui nepateikta, todėl išvadai, jog pats vairuotojas nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų ar atliko kitus veiksmus, kurie bent iš dalies lėmė žalos atsiradimą, nėra jokio pagrindo (ABTĮ 57 str.).

Dar kartą pažymėta, kad duobės buvo neapšviestos važiuojamosios dalies viduryje, nepažymėtos jokiais įspėjamaisiais ženklais, todėl galimybė pastebėti kliūtį (duobę) kelyje buvo ypatingai apsunkinta (ABTĮ 57 str.).

Įvertinęs pareiškėjo pateiktų įrodymų visumą, teismas konstatavo, kad turtinės žalos dydis visiškai įrodytas pateiktų dokumentų duomenimis, kurie patvirtina realias automobilio remonto išlaidas ateityje (teismui pateikti duomenys leidžia teigti, jog automobilis nebuvo remontuotas, o draudimo išmoka išmokėta transporto priemonės savininkui). Įrodymų, paneigiančių nurodytas būsimas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios bus būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti, teismui taip pat nebuvo pateikta.

Atsakovas ir jo atstovas tik deklaratyviai nurodė, jog remonto kaina per didelė, tačiau jokiais objektyviais duomenimis (įrodymais) savo teiginių nepagrindė. Transporto priemonės apžiūros akto, foto nuotraukų, akto prie žalos atlyginimo bylos, sąskaitos faktūros, administracinio teisės pažeidimo bylos dokumentų duomenys neginčijamai patvirtina, kad yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp kliūties (duobės gatvės, kurios savininkas atsakovas, važiuojamosios dalies viduryje), eismo įvykio mechanizmo ir užfiksuotų automobilio apgadinimų (ABTĮ 57 str.).

Pažymėta ir tai, jog franšizė šiuo atveju neturėtų būti išminusuota, remiantis Taisyklių 9.11.3, 9.11.3.2 punktais, kadangi buvo žinomas eismo įvykio kaltininkas (kelio, kuriame buvo duobė, važiuojamosios dalies savininkas). Be to, besąlyginė išskaita nenumatyta ir draudimo sutartyje. Teismui pateiktų įrodymų visetas duoda pagrindą išvadai, kad duotoje situacijoje nėra jokios draudėjo, taip pat ir transporto priemonės vairuotojo kaltės dėl kilusių pasekmių (atsiradusių apgadinimų), o kaltininkas – kelio savininkas (atsakovas) – yra žinomas.

Be to, CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienas iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo principas. Šio principo išimtį reglamentuoja CK 6.251 straipsnio 2 dalis, suteikianti teismui, atsižvelgiant į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir tarpusavio santykius, sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių padarinių. Tačiau nagrinėjamos administracinės bylos atveju tokių aplinkybių, įgalinančių sumažinti nuostolių dydį, nenustatyta.

Pažymėta ir tai, kad atlyginamų draudėjui nuostolių dydį, rūšis ir tvarką apibrėžia draudimo sutartis ir civilinės atsakomybės draudimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimas Nr. 27, Transporto priemonių draudimo taisyklės Nr. 021). Jokių pagrįstų įrodymų, paneigiančių nurodytas automobilio remonto darbų išlaidas, jog pagal automobilio sugadinimo pobūdį nurodyti darbai nebuvo techniškai būtini ir nebuvo susiję su patirtais automobilio sugadinimais, ar remonto darbai buvo mažesnės kainos, atsakovas nepateikė.

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas, įvertinęs abiejų šalių pateiktus įrodymus. Ši nuostata negali būti aiškinama kaip įpareigojanti teismą visais atvejais savo iniciatyva rinkti įrodymus priteistinų nuostolių dydžiui nustatyti. Teismas, taikydamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, turi paisyti visuotinai pripažinto šalių rungimosi procese principo. Pateikti nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga. Todėl, remiantis bylose dėl civilinės atsakomybės delikto pagrindu taikytinu rungtyniškumo principu, atsakovui nesutikus su pareiškėjo pateiktais duomenimis dėl draudimo išmokos dydžio, pats atsakovas privalėjo teikti įrodymus, paneigiančius pareiškėjo pateiktus duomenis.

Ši teismo išvada liečia atsakovo ir jo atstovės argumentus dėl padangų protektoriaus nusidėvėjimo laipsnio (teismui pateiktų foto nuotraukų duomenys neduoda pagrindo išvadai, jog sugadintų padangų protektorius būtų sudilęs dėl eksploatacijos arba padangos būtų prastos būklės). Teismas taip pat pabrėžė, kad foto nuotraukos, kurios pateiktos į bylą ir kurios buvo pagrindas surašyti Transporto priemonės techninės apžiūros aktą, yra geros kokybės, informatyvios. Jose užfiksuotus duomenis patvirtina ir kiti nuostolius patvirtinančių dokumentų duomenys, policijos pareigūnų surašytų procesinių dokumentų duomenys.

Tai, kad minėtas aktas surašytas betarpiškai neapžiūrėjus transporto priemonės, negali būti pakankamu pagrindu pareiškėjo skundui atmesti (ABTĮ 57 str.).

Atkreiptas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 3 straipsnio, 27 straipsnio, 46 straipsnio, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos (Teismų įstatymo 33 str.) analizė duoda pagrindą išvadai, jog pareiškėjo prašoma priteisti suma pagrįstai sumažintina PVM dalyje. Teismas nurodė Pagal PVM įstatymo 3 straipsnio 1 dalį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. birželio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006, taip pat 2008 m. spalio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2008 ir kt., vertindamas, ar į minimalias išlaidas transporto priemonei suremontuoti (t. y. draudimo išmoką) turi būti įtraukta PVM suma, yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai automobilis neremontuojamas, prievolė apskaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM neatsiranda, nes nėra apmokestinimo objekto, todėl tiek PVM mokėtojų, tiek ne PVM mokėtojų nuostoliu laikytina prekių ir paslaugų, reikalingų automobiliui suremontuoti, vertė be PVM. Ginčo atveju draudikas draudėjui pagrįstai PVM nemokėjo, nes bylos duomenys duoda pagrindą išvadai, jog transporto priemonė iki išmokos mokėjimo nebuvo remontuota. Iš esmės analogišką teismų praktiką formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str., 20 str., 2012 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1997/2012, 2012 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012 ir kt.).

Turtinę žalą pareiškėjas kildina iš atsakovo neveikimo, t. y. nevykdymo teisės aktuose aiškiai apibrėžtos imperatyvios pareigos užtikrinti vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, taisymą, tokiu būdu užtikrinant saugų eismą. Kauno miesto savivaldybė, ankščiau paminėtų teisės aktų pagrindais būdama atsakinga už gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą bei saugaus eismo užtikrinimą, privalėjo būti rūpestinga bei aktyvi, t. y. tinkamai ir efektyviai įgyvendindama teisės aktuose nustatytą pareigą dėl gatvių remonto, užtikrinti, kad vairuotojams, turtui nekeltų grėsmės. Taigi teisės aktuose nustatytos minėtos pareigos atsakovas tinkamai neatliko, tuo pažeisdamas ir CK 6.246 straipsnio 1 dalyje numatytą bendro pobūdžio pareigą – elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Tai duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Atsakovo argumentai, jog riziką už automobilio sugadinimus turi prisiimti tik pats vairuotojas, sudarytų dar didesnes prielaidas atsakovui ir toliau elgtis neatsakingai, ignoruoti teisės aktuose numatytas pareigas dėl kelių priežiūros bei remonto, taip keliant grėsmę eismo saugumui, neprisiimti atsakomybės, nepagrįstai perkeliant ją patiems eismo dalyviams (ABTĮ 57 str.). Įvertinęs ankščiau aptartų įrodymų visumą bei atsižvelgdamas į teisės aktų normų analizę, teismas konstatavo, kad atsakovas neužtikrino (duomenys neskelbtini) gatvės atitinkamos važiuojamosios dalies tinkamos priežiūros (taip pat jos remonto ir dėl to saugaus eismo), todėl dėl tokio neteisėto neveikimo ir buvo apgadinta draudėjui nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė.

Pareiškėjas, remdamasis draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, pagrįstai kompensavo materialines išlaidas, kurios bus būtinos sugadinto automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti. Pabrėžta, kad sprendžiant iškilusį ginčą, teismui nekilo jokių abejonių dėl tiesioginio priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos bei atlygintos turtinės žalos. Esant visoms būtinosioms viešosios atsakomybės sąlygoms, pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstas ir patenkintinas visiškai (ABTĮ 57 str., 88 str. 5 p., CK 6.271 str.).

Teismas taip pat atmetė atsakovo ir jo atstovės argumentus dėl Draudimo įstatymo 93 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, kas liečia draudiko rizikos nebuvimą. Atsakovas ir jo atstovė nepagrįstai teigė, kad išmokėjus draudimo išmoką, kuri mažesnė negu įmoka sudarant draudimo sutartį, draudikui nelieka jokios rizikos. Bylos duomenys patvirtino, kad už automobilį „(duomenys neskelbtini)“ buvo sumokėta 1 612,50 Lt draudimo įmoka (5 469,32 Lt buvo sumokėta už kelių automobilių (išvardintų sąraše prie sutarties) draudimą).

Draudiko rizika šiuo atveju išlieka, nes yra reali galimybė išmokėti draudimo išmoką (žalą), kuri gali būti kelis kartus didesnė už draudimo įmoką (ABTĮ 57 str.).

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl pareiškėjui priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo 2013 m. rugsėjo 9 d. (nutarties dėl skundo priėmimo diena) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 str. 1 d.). Palūkanų priteisimas kyla iš įstatymu nustatytos deliktinės prievolės, todėl atsakovo argumentai dėl palūkanų nepriteisimo yra nepagrįsti bei atmestini (ABTĮ 13 str., 20 str., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2013 m. rugpjūčio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1393/2013 ir kt.). Teismas taip pat pabrėžė, kad privaloma vadovautis imperatyvia Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostata. Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo ir jo atstovės argumentai laikyti pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstyti ir neanalizuoti.

Pareiškėjas skunde taip pat pateikė prašymą dėl 200 Lt patirtų teismo išlaidų atlyginimo, kurias sudaro išlaidos, susijusios su skundo teismui parengimu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundo reikalavimai buvo patenkinti visiškai, todėl jis įgijo teisę į turėtų ir įrodymais pagrįstų išlaidų atlyginimą. Prašomos priteisti išlaidos neviršija Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl užmokesčio dydžio maksimalių ribų, todėl pareiškėjo naudai iš atsakovo priteistas 200 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimas (ABTĮ 43 str., 45 str.).

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde išdėsto, jog skundžiamas teismo sprendimas suponuoja neteisėtą išvadą, kad Kauno miesto savivaldybė yra atsakinga už visų automobilių, esančių Kauno mieste, automobilio ratų sugadinimus ir su tuo susijusias išlaidas, nepriklausomai nuo to, kur ir kaip tie sugadinimai atsirado, neatsižvelgiant į tai, ar tam turėjo įtakos ir kiti veiksniai bei aplinkybės. Vadovaujasi ABTĮ 81 straipsniu, 57 straipsnio 6 dalimi, 85 straipsnio 4 dalimi, 86 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir mano, kad teismas neatsižvelgė į bylai svarbias aplinkybes, tinkamai neištyrė įrodymų pakankamumo ir tinkamumo. Byloje nėra atliktas teisės aktuose numatytas privalomas ginčo transporto priemonės vertinimas, nepateikti dokumentai, patvirtinantys nepriekaištingą ginčo transporto priemonės būklę iki tariamo eismo įvykio, pateikti techninės apžiūros aktai, kuriais remiamasi teismo sprendime, neatitinka teisės aktų reikalavimų ir neturi juridinės galios, byloje nėra pateikta jokių kitų įrodymų, kurie pagrįstų, kad įvykis tikrai buvo, visiškai neaišku, kaip apskaičiuotas 1 437,50 Lt žalos dydis.

Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai nesivadovavo galiojančių teisės aktų reikalavimais. 2000 m. balandžio 22 d. įsigaliojo Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120/2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101 įsakymu (toliau – ir Tvarka), kurios 2 punkte imperatyviai nurodyta, kad ji yra privaloma vykdant transporto priemonių vertinimą, siekiant nustatyti padarytą žalą (14.1 p.), taip pat siekiant nustatyti, ar remonto darbai susiję su transporto priemonės apgadinimais (14.2 p.). Nurodo Tvarkos 3, 26, 28 ir 29 punktus. Šioje byloje nėra pateikta jokių dokumentų, išskyrus nuotraukas, kurie pagrįstų, jog vertinant ginčo transporto priemonei tariamai padarytą žalą buvo atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus. AB „Lietuvos draudimas“, prieš išmokėdama draudimo išmoką kaip tariamos žalos atlyginimą, nenustatė transporto priemonės rinkos vertės prieš apgadinimą (Tvarkos 26.1 p.), nesudarė atkūrimo (remonto) kalkuliacijos (Tvarkos 26.2, 29.3 p.), nenustatė transporto priemonės likutinės vertės (Tvarkos 26.4, 29.2 p.), neparengė vertinimo išvadų (Tvarkos 26.5, 29.3 p.) ir pan., tačiau teismas į tai neatsižvelgė ir dėl šių nuostatų nepasisakė. Tvarka nenumato galimybės surašyti Transporto techninės apžiūros aktą, remiantis tik nuotraukomis.

Be to, Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, 15 punkte numatyta, kad žala turi būti apskaičiuojama pagal būtinas remonto išlaidas (jos turi būti paskaičiuotos), tačiau šioje byloje nėra pateikta jokių dokumentų, kurie pagrįstų būtinų remonto išlaidų skaičiavimą. Nurodo minėtų taisyklių 38 ir 40 punktus. Pirmosios instancijos teismas priimdamas ginčo sprendimą net neatsižvelgė į tai, kad remonto sąmata (dokumentas byloje) sudaryta paties draudėjo UAB „Arsaulitus“, kuris ir buvo išmokos gavėjas. Mano, kad nenustačius visų reikšmingų aplinkybių, reikalingų atsakomybei už žalą pagrįsti, pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“ savo rizika išmokėjo apgadinto automobilio savininkui 1 437,50 Lt žalos atlyginimą ir dabar nepagrįstai siekia šios žalos priteisimo regreso tvarka iš Kauno miesto savivaldybės, tikėdamasis priskirti Kauno miesto savivaldybei atsakomybę dėl tariamo eismo įvykio pasekmių.

Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad policijos pareigūnai vertino, kokiu greičiu buvo važiuota bei ar apgadinimai kilo būtent įvažiavus į duobę. Taip pat teismas neatsižvelgė, kad vairuotojas pasirinkdamas važiavimo greitį turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas ir kt. (Kelių eismo taisyklių 133 ir 134 p.). Tariamas eismo įvykis įvyko 2012 m. gegužės 12 d. naktį (00.30 val.), kuomet automobilių srautas žymiai sumažėjęs, taigi galimybė pastebėti duobę tikrai nebuvo apsunkinta. Atsakingas, atidus vairuotojas pasirinkęs saugų greitį galėjo išvengti eismo įvykio ir automobilio apgadinimo (vairuotojo teigimu, jis skubėjo į susitikimą). Tokios pozicijos, kad tokio pobūdžio bylose yra labai svarbūs ir vairuotojo veiksmai, laikėsi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012. Taigi teismas privalėjo ištirti ir tinkamai įvertinti ir paties vairuotojo veiksmus, siekiant išvengti eismo įvykio, tačiau to nepadarė. Jau vien tai, jog vairuotojas nesustojo, nesulėtino greičio ir patyrė automobilio apgadinimus įvažiavus į kelyje buvusią duobę, turėtų būti vertintina kaip paties vairuotojo, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojo, neatsargumas.

Nei vienas iš byloje pateiktų dokumentų nesudaro pagrindo padaryti vienareikšmišką išvadą, kad būtent ginčo duobė galėjo sukelti ir ji (tik ji) sukėlė nurodytus automobilio sugadinimus bei kad būtent tik dėl to buvo patirta teismo sprendime nurodyta priteisti 1 437,50 Lt žala. CK 6.270 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad transporto priemonė – didesnio pavojaus šaltinis. Visa tai patvirtina, kad jei tariamas eismo įvykis ir buvo, tai ir ginčo transporto priemonės vairuotojo veiksmai turėjo įtakos žalos atsiradimui ir jos padidėjimui, o CK 6.279 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Be to, to paties straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad jeigu žala galėjo atsirasti dėl kelių asmenų skirtingų veiksmų ir šie asmenys yra atsakingi už žalos atlyginimą, tačiau nustatoma, kad iš tikrųjų žala atsirado tik dėl vieno iš tų asmenų veiksmų, tai visi asmenys atsako kartu, išskyrus atvejus, kai kiti asmenys įrodo, kad žala negalėjo būti įvykio (veiksmų), už kurį jie yra atsakingi, rezultatas. Atsakovo manymu, skundžiamas teismo sprendimas prieštarauja ir šioms CK nuostatoms, kadangi atsakomybė taikyta tik Kauno miesto savivaldybei.

Išdėsto CK 6.271 straipsnio nuostatas, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2697/2011, 2011 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-2618/2011. Atsakovo manymu, šioje byloje nėra pateikta vienareikšmiškų įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio egzistavimą, pateikti duomenys nesudaro teisinio pagrindo nustatyti visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo neturėjo būti tenkinamas. Vien tai, jog pareiškėjas prašo atlyginti neaišku iš kur ir dėl kokių priežasčių kilusius automobilio apgadinimus, dar nereiškia, kad Kauno miesto savivaldybė privalo atlyginti pareiškėjo reikalaujamą žalą. Tariamas duobės buvimo faktas pats savaime nereiškia žalos padarymo fakto ginčo transporto priemonei, o užfiksuoti ginčo transporto priemonės sugadinimai savaime nereiškia, kad jie atsirado būtent dėl įvažiavimo į konkrečią duobę. Turi būti įrodyta ne tik tai, kad buvo duobė, ne tik tai, kad automobilis apgadintas, bet ir kad apgadinimai, už kuriuos prašoma atlyginti žalą, atsirado būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę. Tokių duomenų byloje pateikta nėra. Būtent pareiškėjas turi pareigą įrodyti skunde nurodytas aplinkybes, pateikti jas pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011). Mano, kad teismo sprendimas, kaip ir pareiškėjo skundas, nepagrįstas, kadangi nėra pateikti tinkami rašytiniai įrodymai, kurie pagrįstų prašomą priteisti žalos dydį ir jos ryšį su ginčo duobe.

Atsakovo teigimu, skundžiamą sprendimą priėmęs teismas neteisėtai, nepagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies nuostatas priimdamas sprendimą tenkinti pareiškėjo skundą dalyje dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismų praktikoje ne kartą yra nustatyta, jog CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo, netaikytinos. VSĮ normos nenumato palūkanų dėl žalos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo mokėjimo, todėl tokios palūkanos negali būti priteisiamos ir skundas šioje dalyje turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas (Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-839-402/2011, Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-809-402/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011).

Pareiškėjas Lietuvos draudimas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš atsakovo pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas (100 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą).

Atsakovas nepagrįstai teigia, kad pareiškėjas transporto priemonės sugadinimus po įvykio nustatė pažeisdamas teisės aktų reikalavimus. Turtas arba verslas gali būti vertinamas vidaus reikmėms (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 4 str. 2 p.). Turto arba verslo vertinimas vidaus reikmėms yra turto arba verslo vertinimas, juridinio asmens atliekamas savo nuožiūra, siekiant užtikrinti juridinio asmens tiesioginių funkcijų atlikimą (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 13 d.). Pareiškėjas turi teisę verstis turto ir verslo vertinimo veikla. Vidaus turto arba verslo vertintojas – turto arba verslo vertintojas, kuris pagal darbo sutartį dirba juridiniame asmenyje ir vertina turtą arba verslą to juridinio asmens vidaus reikmėms (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 7 str. 1 d. 2 p.). Nagrinėjamu atveju transporto priemonę apžiūrėjo pareiškėjo darbuotojas E. B.. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad pareiškėjas, apskaičiuodamas nuostolį, turėjo nustatyti transporto priemonės rinkos vertę įvykio dieną ir nesudarė automobilio remonto (atkūrimo) kalkuliacijos. Pagal Taisyklių I dalies „Draudimo sąlygos“ 13.9 punktą, apskaičiuojant nuostolį, automobilio rinkos vertė įvykio dieną skaičiuojama, jei transporto priemonė sunaikinta ar pavogta. Nagrinėjamu atveju transporto priemonė nebuvo nei sunaikinta, nei pavogta, o buvo sugadinta. Nuostolį pareiškėjas apskaičiavo pagal 2012 m. gegužės 22 d. žalos sąmatą Nr. (duomenys neskelbtini)1, be to, draudėjas pateikė sąskaitą faktūrą Nr. RL0000277, sąmatą Nr. 4011730, kurioje apskaičiuotos transporto priemonės remonto (atkūrimo) išlaidos.

Atsakovas netinkamai taiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 795 nustatytas teisės normas. Šiuo nutarimu patvirtintos Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatyto ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės reglamentuoja žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą bei reglamentuoja žalos, padarytos eismo įvykio metu ar atsiradusios vėliau kaip eismo įvykio padarinys, nustatymą ir draudimo išmokos mokėjimą dėl eismo įvykio, kuriam įvykus transporto priemonės valdytojui dėl nukentėjusiam trečiajam asmeniui padarytos žalos kyla civilinė atsakomybė ir pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą turi būti mokama draudimo išmoka. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama situacija dėl savanoriškojo transporto priemonių draudimo santykių, todėl atsakovo nurodomi argumentai dėl šių taisyklių taikymo yra teisiškai nepagrįsti.

Kritiškai vertinamas atsakovo teiginys, kad eismo įvykis įvyko dėl paties vairuotojo veiksmų. Byloje nėra įrodymų, kad automobilio vairuotojas nebuvo atsargus, atidus. Atsakovas šį argumentą grindžia tik prielaidomis. Perkeldamas atsakomybę dėl eismo įvykio transporto priemonės vairuotojui, atsakovas nepagrįstai ir nesąžiningai siekia išvengti pareigos atlyginti žalą, atsiradusią dėl paties atsakovo neteisėto neveikimo.

Atsakovas nepagrįstai ginčija pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas procesines palūkanas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus (nutartis) administracinėse bylose Nr. A756-2195/2010, Nr. A492-3550/2011, Nr. A662-1673/2012).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Administracinis ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl automobilio apgadinimų įvažiavus į važiuojamoje kelio dalyje buvusią ir įspėjamaisiais kelio ženklais nepaženklintą duobę, priteisimo. Pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“ prašo atlyginti turtinę žalą iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės.

Byloje nustatyta, kad 2012 m. gegužės 12 d., apie 00.30 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje, Kaune, ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), D. S. vairuodama UAB „Arsaulitus“ priklausančią transporto priemonę (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įvažiavo į jokiais įspėjamaisiais kelio ženklais nepaženklintas duobes, iš kurių viena buvo užlieta vandeniu (duobės Nr. 1 ilgis – 0,85 m, plotis – 0,6 m, gylis – 0,12 m, duobės Nr. 2 ilgis – 0,7 m, plotis – 0,4 m, gylis – 0,15 m (toliau – ir duobė)) ir apgadino automobilį. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2012 m. gegužės 12 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta, nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio sudėties. Kadangi automobilis buvo apdraustas, AB „Lietuvos draudimas“ dėl minėto įvykio, kurio metu buvo sugadintas automobilis, išmokėjo 1 437,50 Lt draudimo išmoką. AB „Lietuvos draudimas“ 2012 m. rugpjūčio 22 d. pateikė Kauno miesto savivaldybės administracijai pretenziją dėl 1 437,50 Lt žalos, tačiau atsakovas jos neatlygino.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 1 437,50 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo kreipimosi į teismą dienos (2013 m. rugpjūčio 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 200 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovas padavė apeliacinį skundą.

Pagal Civilinio kodekso 6.1015 straipsnį, reglamentuojantį draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (1 d.); reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos davėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (2 d.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl žalos, atsiradusios dėl automobilio apgadinimų jam įvažiavus į savivaldybės vietinės reikšmės kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę, atlyginimo, t. y. keliamas civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl kelio, kaip inžinerinio statinio (Statybos įstatymo 2 str. 9 ir 11 d.), trūkumų, klausimas.

Pagal statinių savininko (valdytojo) atsakomybę įtvirtinančio Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, o 2 dalis nustato prezumpciją, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Šiame straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009, 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011, 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).

Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą. Pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 2 dalį pastato, statinio, kelio savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris yra nurodytas viešajame registre. Ši prezumpcija gali būti paneigta. Dėl to esant registracijos duomenims viešajame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, kad atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešajame registre. Įrodinėjimo pareiga tenka viešajame registre nurodytam savininkui ar valdytojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009, 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011, 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2013).

Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte įtvirtinta viena iš atsakovo savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų) funkcijų – vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, be kita ko, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad kelio savininkas (valdytojas) privalo užtikrinti, jog kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus; organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus; užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos; tobulinti eismo organizavimą, atsižvelgiant į eismo įvykių kelyje priežastis ir aplinkybes; atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų. Aprašo 6 punkte nurodyta, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą.

Atsižvelgdama į teisinį reguliavimą bei nustatytas faktines aplinkybes, kad atitinkami automobilio apgadinimai atsirado automobilio vairuotojai įvažiavus į neaptvertą ir jokiais ženklais nepažymėtą duobę Kauno mieste, (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat atsakovui – Kauno miesto savivaldybei – iš esmės nekeliant ginčo dėl aplinkybės, kad Kauno miesto savivaldybė yra nurodyto kelio (jo dalies) savininkas (valdytojas) Civilinio kodekso 6.266 straipsnio prasme, taip pat atsakovui nepateikus bei byloje nesant duomenų, galinčių patvirtinti, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos ar nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 str. 1 d.) darytina išvada, kad būtent atsakovas, kaip inžinerinio statinio – kelio – savininkas, yra atsakingas už žalą, atsiradusią automobilio vairuotojai įvažiavus į kelyje buvusią, jokiais ženklais nepažymėtą duobę, dėl ko buvo apgadintas automobilis.

Pastebėtina, kad nors atsakovas apeliaciniame skunde ir kelia abejones, ar atitinkami transporto priemonės apgadinimai atsirado būtent minėto eismo įvykio metu dėl įvažiavimo į nurodytą duobę, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu padarė pagrįstą išvadą, kad atitinkami automobilio apgadinimai atsirado būtent įvažiavus į (duomenys neskelbtini) g., prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), Kaune, važiuojamojoje kelio dalyje esančią duobę.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo prieita išvada, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pati vairuotoja nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų, ar kad atliko veiksmus, kurie bent iš dalies turėjo įtakos žalos atsiradimui. Pažymėtina, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2012 m. gegužės 12 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta, nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio sudėties. Šiame nutarime nurodyta, jog kelio važiuojamoje dalyje esanti duobė buvo nepaženklinta kelio ženklais ir užlieta vandeniu, dėl ko vairuotoja apgadino automobilį, jos veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimo nenustatyta. Nėra pagrindo sutikti su atsakovo teigimu, jog tai, kad eismo įvykis įvyko naktį (00.30 val.), kuomet automobilių srautas sumažėjęs, rodo, kad vairuotoja šio įvykio galėjo išvengti. Atsižvelgiant į byloje nustatytas su eismo įvykiu susijusias aplinkybes (duobės dydį ir gylį, tai, kad duobė buvo apsemta vandens, nepatverta ir nepažymėta, eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu, gatvė buvo neapšviesta), darytina išvada, kad automobilio vairuotoja negalėjo numatyti eismo įvykio ir jo masto bei iš anksto imtis veiksmų, kad jo išvengtų. Nėra pakankamų argumentų daryti išvadą apie automobilį vairavusio asmens nepakankamą rūpestingumą ar atidumą.

Atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai, esą automobiliui dėl žalos nustatymo turėjo būti atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas pagal Tvarką, atmestini kaip nepagrįsti. Šis poįstatyminis aktas priimtas įgyvendinant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą. Šio įstatymo paskirtis – nustatyti turto arba verslo vertinimo pagrindus ir atvejus, turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių veiklos pagrindus ir veiklos priežiūrą, turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių teises, pareigas ir atsakomybę, turto arba verslo vertintojams ir turto arba verslo vertinimo įmonėms keliamus reikalavimus (1 str.).

Šiuo įstatymu numatytas neprivalomasis ir privalomasis turto arba verslo vertinimas. Neprivalomasis vertinimas atliekamas užsakovo iniciatyva, jo ir turto arba verslo vertinimo įmonės arba nepriklausomo turto arba verslo vertintojo susitarimu (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 6 d.). Privalomasis turto arba verslo vertinimas atliekamas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytais atvejais, siekiant užtikrinti viešuosius interesus (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 7 d.). Šis įstatymas numato turto arba verslo vertinimą vidaus reikmėms, kurį apibrėžia, kad tai – turto arba verslo vertinimas, Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų atliekamas savo nuožiūra, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų tiesioginių funkcijų atlikimą, išskyrus turto arba verslo vertinimą, kai sudaromos turto arba verslo vertinimo sutartys su užsakovais (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 13 d.).

Pagal šio įstatymo 7 straipsnį, turto arba verslo vertintojai klasifikuojami į nepriklausomus turto arba verslo vertintojus (išorės turto arba verslo vertintojus) ir vidaus turto arba verslo vertintojus. Šio įstatymo prasme vidaus turto arba verslo vertintojas – turto arba verslo vertintojas, kuris pagal darbo sutartį dirba Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigtame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba jų filialuose arba kuris yra individualios įmonės savininkas ar ūkinės bendrijos tikrasis narys ir vertina turtą arba verslą to Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų vidaus reikmėms (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą 7 str. 2 p.).

Draudimo įstatyme įtvirtinta, jog draudimo bendrovėms suteikti įgaliojimai atlikti draudžiamo turto vertinimą (Draudimo įstatymo 3 str. 2 d.). Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo prasme draudimo bendrovėse dirbantys turto vertinimo specialistai patenka į vidaus turto arba verslo vertintojo sąvoką, nes vertinimą atlieka bendrovės funkcijų vykdymo reikmėms. Atsakovo nurodyta Tvarka ginčui aktualaus automobilio žalos nustatymui nebuvo privaloma, nes toks reikalavimas nekyla iš Draudimo įstatymo, Civilinio kodekso normų ir draudimo sutarties sąlygų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013, 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1423/2014, 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1443/2014).

Byloje esančiame AB „Lietuvos draudimas“ Transporto priemonių draudimo liudijime nurodyta, kad transporto priemonė sugadinimų ir defektų neturi. Byloje yra AB „Lietuvos draudimas“ transporto priemonės techninės apžiūros aktas, kuriame nustatyti su įvykiu susiję transporto priemonės sugadinimai: keičiamos ir remontuojamos dalys. Bylos medžiaga patvirtina, jog eismo įvykio metu transporto priemonei buvo padaryti tokie sugadinimai: keičiamos dalys – priekinė ir galinė dešinės pusės padangos, remontuojamos dalys – priekinis ir galinis dešinės pusės ratlankiai, taip pat po remonto turi būti atlikta ir ratų geometrijos patikra. Akivaizdu, kad tokio pobūdžio apgadinimai yra būdingi transporto priemonei dešinės pusės ratais įvažiavusiai į kelio duobę. Byloje esančioje UAB „Arsaulitus“ 2012 m. gegužės 22 d. remonto sąmatoje bei sąskaitoje faktūroje detaliai nurodyti remonto darbai ir jų atlikimo kainos. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti automobiliui padarytos žalos dėl įvažiavimo į nepažymėtą duobę dydžio pagrįstumu. Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti. Pagal automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis. Atsakovo argumentai dėl žalos dydžio pagrįsti prielaidomis, todėl atmestini. Taip pat pažymėtina, kad Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės, kuriomis remiasi atsakovas, teikdamas argumentus dėl dokumentų, kurie pagrįstų būtinas remonto išlaidas, nagrinėjamoje situacijoje yra netaikomos. Šiuo atveju sprendžiama situacija dėl savanoriškojo transporto priemonių draudimo santykių, o minėtos taisyklės yra siejamos su Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013, 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1443/2014).

Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalis nustato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Civilinio kodekso 6.251 straipsnio 1 dalis įtvirtina visiško nuostolių atlyginimo principą, t. y. kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Šio principo esmė – žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas iš atsakovo priteistinos turtinės žalos dydį – 1 437,50 Lt – detaliai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad pagal automobilio sugadinimo pobūdį, šios išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamą sprendimą priėmęs teismas nepagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatas ir tenkino pareiškėjo skundą dalyje dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo. Šiuo aspektu pažymėtina, jog civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesinės palūkanos), nuostatas. Nagrinėjamu atveju CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostata yra aktuali tik tuo aspektu, kiek joje nustatytas procesinių palūkanų dydis. Tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2009 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-73/2009, 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 15 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2281/2013, 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1423/2014). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą ir priteisė jam iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Išlaidų pagrįstumas reiškia, jog jos turi būti įrodytos, tačiau šiuo atveju nepakanka pateikti dokumentus, pagrindžiančius tam tikras sumas ir (ar) suteiktas paslaugas, būtina įrodyti, kad už jas buvo sumokėta (realios išlaidos) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-34/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 18, 2009 m., p. 144 – 216). Tai, jog proceso šalis patyrė realias išlaidas paprastai patvirtina pinigų apskaitos dokumentas, fiksuojantis vieno subjekto grynųjų pinigų mokėjimo ar pervedimo operacijas įvykdytas kitam subjektui (2008 m. gegužės 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-284/2008, 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-422/2009). Pareiškėjas grįsdamas savo išlaidas pateikė 2013 m. gruodžio 18 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 259 ir 2013 m. gruodžio 19 d. mokėjimo nurodymą, tačiau šie dokumentai patvirtina pareiškėjo išlaidas, patirtas kitoje byloje – Kauno apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-1652-414/2013. Įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo teismo išlaidas šioje byloje, pareiškėjas nepateikė, todėl jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkintinas.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Veslava Ruskan Skirgailė Žalimienė