2K-283/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-283/2014

Teisminio proceso Nr. 1-76-1-00434-2009-7

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.1.8.1;

1.2.3.2.9;

1.2.14.3.2.6;

2.1.7.4

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Armano Abramavičiaus, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai,

nuteistiesiems R. K. ir A. S. ,

gynėjams advokatėms Onai Kovarskienei ir Ramutei Veronikai Šalaviejūtei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. K. ir A. S. kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 10 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 9 d. nuosprendžių.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžiu nuteisti:

R. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose, bausmės atlikimo pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Į bausmės atlikimo laiką įskaitytas R. K. laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2010 m. spalio 4 d. iki 2011 m. birželio 10 d.;

A. S. pagal BK 180 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu aštuoneriems metams, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą – laisvės atėmimu aštuoniolikai metų; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 7 dalimis šios bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir A. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvidešimčiai metų. Pagal BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktą A. S. pripažintas pavojingu recidyvistu; nustatyta, kad pirmus penkis metus bausmės A. S. turės atlikti kalėjime, kitą bausmės dalį – pataisos namuose, bausmės atlikimo pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Į bausmės atlikimo laiką įskaitytas A. S. laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2010 m. rugsėjo 23 d. iki 2011 m. birželio 10 d.

Taip pat šiuo nuosprendžiu nuteisti I. F. ir T. G. , tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš I. F. , T. G. , A. S. ir R. K. priteista po 12,50 Lt – konfiskuotino turto vertę atitinkančios piniginės sumos. Priteista solidariai iš T. G. ir A. S. nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. Š. naudai 4370 Lt turtinei žalai – laidojimo išlaidoms atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu Panevėžio apygardos teismo 2011 m. birželio 10 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria nuteistajam R. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad dėl organizuota grupe įvykdytos veikos atsirado sunkių padarinių – buvo nužudytas žmogus; nuteistajam R. K. pagal BK 180 straipsnio 3 dalį paskirtas laisvės atėmimas aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose; nuteistajam A. S. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoniolikai metų, nustatant, kad pirmus penkerius metus bausmė atliekama kalėjime. Šiuo nuosprendžiu taip pat buvo pakeistos galutinės bausmės, paskirtos nuteistiesiems T. G. ir I. F. , dėl kurių kasacinių skundų nepaduota, taip pat, vadovaujantis BPK 151 straipsnio 8 dalimi, panaikinti laikinieji nuosavybės teisės apribojimai. Kitos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalys paliktos nepakeistos.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimo, nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, prokuroro, prašiusio nuteistųjų kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

T. G. , A. S. , R. K. ir I. F. nuteisti už tai, kad veikdami organizuota grupe – visiems susitarus ir turint bendrą tikslą padaryti sunkų nusikaltimą – plėšimą įsibraunant į patalpą, kiekvienam grupės nariui darant nusikaltimą atliekant tam tikrą užduotį ir turint skirtingą vaidmenį – R. K. organizavus, I. F. padėjus, T. G. ir A. S. įvykdė plėšimą įsibraunant į patalpą, be to, plėšimo įsibraunant į patalpą metu, viršydami išankstinio susitarimo ribas, dėl savanaudiškų paskatų tyčia nužudė P. Š. . Nusikaltimai padaryti tokiomis aplinkybėmis: R. K. , žinodamas, kad atokioje sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), gyvena pinigų turintis senyvo amžiaus vienišas P. Š. , pasiūlė T. G., A. S. ir I. F. pagrobti P. Š. pinigus. Šiems sutikus, R. K. sukūrė nusikalstamų veiksmų planą ir paskirstė bendrininkų vaidmenis. Visi keturi 2009 m. liepos mėn. nuo 12 dienos po pietų iki 16 dienos (tikslesnio laiko nenustatyta) „Audi“ automobiliu, kurį vairavo R. K. , nuvažiavo prie P. Š. sodybos. Įgyvendinami planą, R. K. nurodė sodybos darže buvusį P. Š. kaip asmenį, iš kurio reikia pagrobti pinigus, liepė I. F. privilioti pastarąjį prie namo, po to, R. K. visus bendrininkus nuvežė atokiau nuo sodybos, aptarė atsitraukimo iš nusikaltimo vietos planą ir susitarė, kad jis – R. K. lauks prie (duomenys neskelbtini) kapinių kol bus padarytas suplanuotas nusikaltimas. R. K. , grupės nariams išlipus iš automobilio, nuvažiavo, I. F. apgaule priviliojo P. Š. prie namo bei atitraukė šio dėmesį, o T. G. kartu su A. S. , dėvėdami kaukes, užpuolė P. Š. ir pro duris įsibrovė į gyvenamąjį namą, į kurį įtempė nukentėjusįjį. Likusi sodybos kieme I. F. stebėjo aplinką, saugojo nusikaltimo vietą, o T. G. ir A. S. reikalavo iš nukentėjusiojo pinigų, panaudojo fizinį smurtą – virve pririšo P. Š. prie lovos, sudavė jam rankomis ir kojomis tiksliai nenustatytą smūgių skaičių į įvairias kūno vietas, apieškojo jo namus ir pagrobė apie 50 Lt. Po to T. G. kartu su A. S. nuėjo iki sutartos vietos – automobilių stovėjimo aikštelės, esančios prie Šilaičių kapinių, kur jų laukė anksčiau grįžusi I. F. ir R. K. , kuris nuvežė visus į Panevėžį. Dėl plėšimo metu padarytų daugybinių dešiniųjų šonkaulių lūžių išsivysčiusios ūmios mažakraujystės P. Š. mirė.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatoriaus teigimu, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK specialiosios dalies straipsnius, kurie neatitinka įvykdyto nusikaltimo požymių. Taip pat teismai padarė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos kasatoriaus, kaip kaltinamojo, teisės į gynybą, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti jo baudžiamąją bylą ir priimti teisingą sprendimą. Kasatoriaus manymu, jam nebuvo suteikta galimybė gintis pagal įstatymą (BPK 7 straipsnio 2 dalis), nes atmesti visi jo prašymai dėl akistatos, eksperimento atlikimo (BPK 190, 197 straipsniai). Kasatoriaus teigimu, T. G. ir I. F. (nusikaltimo padarymo metu – sugyventiniai) parodymai keitėsi (net melagingas nuoširdus prisipažinimas), pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose jie pripažinti melagingais, todėl akistatos ir eksperimento metu būtų buvę nustatytos visos bylos aplinkybės, paneigti prieštaravimai, paneigti ar patvirtinti kai kurie faktai, pavyzdžiui, kasatoriaus ir I. F. akistatos metu ši, atsakydama į kasatoriaus gynėjo klausimus, paneigė mačiusi kasatorių įeinantį į namo vidų. Akistatos metu būtų nustatyta, kokie pinigai minimi byloje – ar paimti nusikaltimo metu, ar tie, kuriuos I. F. ir T. G. turėjo dar iki nusikaltimo padarymo.

Kasatorius taip pat nurodo, kad teismai nustatė, jog nusikaltimo padarymo metu kasatorius ir bendrininkai žudyti nenorėjo, tai įvyko netiesiogine tyčia, o P. Š. nužudymas nebuvo kasatoriaus tikslas. Be to, tuo metu, kai kasatorius ir bendrininkai paliko nusikaltimo padarymo vietą – P. Š. dar buvo gyvas (pagal ekspertizės išvadą), todėl taikyti BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto nebuvo pagrindo, tokios faktinės aplinkybės atitinka nebent nužudymą dėl neatsargumo ar nekvalifikuotą nužudymą (BK 129 straipsnio 1 dalis).

Kasaciniu skundu nuteistasis R. K. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. birželio 10 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nuosprendžius, perkvalifikuoti jo veiką iš BK 180 straipsnio 3 dalies į kitą atitinkamą baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies straipsnį arba, remiantis BPK 382 straipsnio 1 dalies 6 punktu, paskirti švelnesnę bausmę.

Kasatoriaus manymu, teismai nepagrįstai konstatavo, kad veika buvo padaryta organizuota grupe, kurios organizatoriumi pripažintas būtent jis. Kasatorius, cituodamas BK 24, 25 straipsnių nuostatas, nurodo, kad jo veiksmuose nebuvo įstatyme nustatytų alternatyviųjų požymių, būdingų tiems atvejams, kai nusikalstama veika yra padaroma organizuota grupe, be to, nuosprendžio dalis dėl R. K. pripažinimo organizuotos grupės dalyviu aiškiai prieštarauja faktiniams bylos duomenims, jo dalyvavimas plėšime neįrodytas. Kasatorius pažymi, kad, siekiant inkriminuoti nusikalstamos veikos padarymą organizuota grupe, būtina nustatyti išankstinį susitarimą padaryti vieną ar daugiau nusikalstamų veikų, taip pat vaidmenų pasiskirstymą, veiksmų koordinavimą, pasidalijimą bei kt.

Šioje byloje tokių aplinkybių nenustatyta. Kasatorius nurodo, kad jo su kitais bendrininkais nesiejo nei ilgesni ir glaudūs ryšiai, nei tų ryšių pastovumas ir ilgalaikiškumas. Kasatorius nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo argumentu, kad organizuotos grupės nariai gali bet kurioje veikos stadijoje susitarti daryti nusikalstamą veiką, nes šiuo atveju tai nebuvo grupė, veikusi tam tikrą laiko tarpą. Kasatorius nesutinka su tuo, kad jis suplanavo nusikaltimą, paskirstė vaidmenis bendrininkams, juos atvežė ir parvežė iš nusikaltimo vietos, o bendrininkai suprato, jog daro nusikaltimą kartu, siekė bendro tikslo.

Šios aplinkybės pagrįstos tik prielaidomis. Byloje nėra jokių įrodymų nei apie pirktas pirštines, nei apie tai, kad T. G. ir A. S. turėjo kaukes ir kad jis I. F. nurodė iš anksto pasiruoši lankstinukus. Vienintelė nuteistoji I. F. parodė, kad būtent kasatorius R. K. organizavo šį nusikaltimą, tačiau jos parodymai skyrėsi nuo kitų nuteistųjų parodymų, besąlygiškai remtis jais teismai negalėjo. Šioje byloje visi nuteistieji tvirtino, kad buvo tariamasi dėl vagystės, tačiau teismai nusprendė, kad buvo tariamasi dėl plėšimo įsibraunant į patalpą, nors objektyvių įrodymų tokiai išvadai byloje nėra.

Apeliacinės instancijos teismo konstatuota aplinkybė, kad būtent R. K. nurodė kitiems nuteistiesiems P. Š. gyvenimo faktines aplinkybes, gaunamos pensijos laiką, anot kasatoriaus, yra tik prielaida, kuri iš esmės buvo paneigta pensijas žmonėms nešdavusio asmens – liudytojos R. S. – parodymais. Pagal šios liudytojos parodymus pensija P. Š. buvo nešama kiekvieno mėnesio 18 dieną, taigi kasatorius negalėjo žinoti, kada P. Š. gauna pensiją, nes priešingu atveju būtų organizavęs nusikaltimą kitomis mėnesio dienomis, o ne likus kelioms dienoms iki pensijos išmokėjimo.

Anot kasatoriaus, jo veiksmai galėtų būti įvertinti tik kaip padėjimas padaryti vagystę.

Kasatorius cituoja BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles ir nurodo, kad teismai pažeidė šiuos BPK reikalavimus, netinkamai įvertino byloje buvusius duomenis, dėl to nepagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 180 straipsnio 3 dalį. Kasatoriaus teigimu, teismų išvados padarytos vertinant ne įrodymų visetą, o tik prieštaringus nuteistųjų parodymus, neišsamiai išnagrinėjus tikrąsias faktines bylos aplinkybes. Kasatoriaus kaltę grindžiant išskirtinai I. F. parodymais, nebuvo tirta ir įvertinta teismų nustatyta ir pripažinta aplinkybė, kad ji gyveno su T. G., ir būtent dėl to, siekdama padėti sugyventiniui, sąmoningai davė visiškai neteisingus parodymus apie kasatorių. Be to, I. F. parodymų nepatvirtino jokie kiti bylos duomenys, nuteistieji T. G., A. S. , liudytoja J. L. nurodė kitokias susitikimo aplinkybes, kitą įvykių eigą. Liudytojos J. L. parodymai patvirtina, kad A. S. ir T. G. dėl kažko susitarė, o kasatorius tik pavežė juos iki prašomos vietos bei parvežė iš jos, nes nenorėjo duoti jiems savo automobilio. Apeliacinės instancijos teismas šios liudytojos parodymuose įžvelgė kasatoriaus kaltės patvirtinimą vien dėl žodžio „važiuojam“, tačiau visiškai neįvertino įvykių ir pokalbių iki kasatoriaus pasirodymo pas A. S. . Kasatorius pažymi, kad jis yra kaltas tik dėl to, kad pavežė visus nuteistuosius iki (duomenys neskelbtini) kaimo ir vėliau į Panevėžį, kad važiuojant suprato, jog bus daroma vagystė, tačiau nieko nedarė, kad sulaikytų asmenis nuo nusikaltimo. Todėl, kasatoriaus manymu, jam buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 180 straipsnio 3 dalis).

Teismai, pasak R. K. , pažeidė ir BPK 44 straipsnio 6 dalį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio nuostatas, nes visas abejones vertino ne kasatoriaus ir kitų nuteistųjų naudai. Kasatorius taip pat abejoja teismų nešališkumu bei tinkamu įrodymų vertinimu, nes objektyviai neištyrus konkrečių faktinių aplinkybių, kiekvieno iš nuteistųjų vaidmens, bendrininkavimo tarpusavyje, bendrininkavimo apimties ir laipsnio, vis dėl to buvo konstatuota, niekaip to nepagrindus, kad nusikalstama veika buvo padaryta organizuota grupe. Apeliacinės instancijos teismas tokių pažeidimų nenustatė ir nepastebėjo, be motyvų konstatavo pirmosios instancijos teismo tirtų ir vertinų įrodymų leistinumą ir pakankamumą, todėl abiejų teismų priimti nuosprendžiai yra nepagrįsti ir naikinti.

Kasatoriaus manymu, teismai paskyrė jam neteisingą, pernelyg griežtą bausmę, taip pažeisdami BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatas, 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, neįvertino R. K. padarytų veiksmų pavojingumo laipsnio ir kaltės formos bei rūšies.

Kasaciniai skundai netenkintini.

Dėl įrodymų vertinimo ir A. S. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą

Nuteistojo A. S. kasaciniame skunde ginčijamas teismų atliktas įrodymų vertinimas ir nustatytos faktinės aplinkybės, kurių pagrindu kasatorius pripažintas kaltu dėl savanaudiško nužudymo, teigiama, kad teismai rėmėsi tik abejotinais T. G. ir I. F. parodymais, nepagrįstai atmetė jo prašymus atlikti akistatą ir eksperimentą. Šie teiginiai nepagrįsti.

Kasatoriaus A. S. kaltumą kartu su T. G. smurtavus prieš P. Š. ir jį nužudžius teismas nustatė kruopščiai išnagrinėjęs paties A. S. , taip pat nuteistųjų I. F., T. G., R. K. parodymus, lygino juos vienus su kitais ir su kita bylos medžiaga. Byloje atlikta kruopšti įrodymų analizė, pateiktos motyvuotos išvados, kuriomis nėra pagrindo abejoti. Nuteistojo versija, kad jis plėšimo metu prieš P. Š. nesmurtavo, kartu su T. G. į namo vidų užėjęs nebuvo, teismo atmesta. Kasatoriaus teiginiai, kokiais parodymais teismai turėjo remtis ir kokiais neturėjo, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta A. S. ir I. F. akistata (T. 3, b. l. 91-95). Ikiteisminio tyrimo metu A. S. taip pat buvo pateikęs prašymą atlikti jo ir T. G. akistatą, dėl kurio buvo priimtas prokurorės nutarimas ir toks prašymas atmestas, motyvuotai nurodant, kad akistata nėra privalomas ikiteisminio tyrimo veiksmas ir jos bylos duomenimis nėra būtinumo atlikti (T. 3, b. l. 87, 109-111). Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu visi kaltinamieji davė parodymus ir kasatoriaus A. S. teisės teikti jiems klausimus, tuo pačiu ir gintis savo pasirinkta gynybos taktika nebuvo apribotos, jo gynėjas advokatas G. G. pateikė klausimus visiems apklaustiems kaltinamiesiems: T. G., I. F. ir R. K. . Bet kokios A. S. abejonės ar, jo nuomone, neatitikimai su kitų kaltinamųjų (nuteistųjų) parodymais galėjo būti „išryškinami“ teikiant kitiems kaltinamiesiems klausimus ir pašalinami teisiamojo posėdžio metu. Atsižvelgiant į tai, atsisakymas skirti akistatą nelaikytinas A. S. teisės gintis apribojimu. Kasatorius nepateikia jokių argumentų, kodėl laiko buvus būtinumą skirti eksperimentą, kokios aplinkybės ir kokiais bandymais turėjo būti patikrintos, todėl dėl to nepasisakytina.

Nuteistojo A. S. argumentai dėl neatsargios kaltės atimant gyvybę P. Š. , taip pat dėl neteisingai pritaikyto savanaudiškų paskatų požymio nepagrįsti. A. S. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad, veikdamas kartu su nuteistuoju T. G. , plėšimo metu bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam P. Š. sužalojimus, dėl kurių šis vėliau mirė. Teismas konstatavo, kad nuteistieji nužudė nukentėjusįjį dėl savanaudiškų paskatų netiesiogine tyčia – nors išankstinės tyčios nužudyti P. Š. neturėjo, tačiau plėšimo metu naudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį suvokė pavojingą savo veikos pobūdį, dėl panaudoto smurto intensyvumo numatė, kad dėl jų veiksmų P. Š. gali mirti, to nenorėjo, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti tokiu nuteistojo padarytos veikos kvalifikavimu. Intensyvus smurtavimas vyko prieš senyvo amžiaus žmogų (šiuo atveju buvo padaryti daugybiniai šonkaulių lūžiai), sukėlė jo mirtį ir neatitinka neatsargaus gyvybės atėmimo požymių. Nekelia abejonių, kad nuteistieji, taip veikdami, suvokė savo veiksmų pavojingumą nukentėjusiojo gyvybei ir numatė tokių padarinių galimybę. Nėra pagrindo nesutikti ir su teismo išvada, kad kaltinamieji nenorėjo atimti P. Š. gyvybės, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Nustatyta, kad, nors nukentėjusysis mirė ne iš karto po panaudoto smurto, jo mirties priežastis buvo būtent nuteistųjų smurtavimas. Byloje nustatyta ir tai, kad nuteistieji buvo iš anksto susitarę pagrobti A. Š. turtą, būtent dėl to įsibrovė į jo namus, reikalavo pinigų ir prieš jį smurtavo, taigi nužudė dėl savanaudiškų paskatų. Tai, kad nusikalstamas veikas padarė „eidamas pavogti pinigų“, teismui patvirtino ir pats kasatorius. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad padaryti nužudymas ir plėšimas teisingai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 3 dalį.

Dėl įrodymų vertinimo ir R. K. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 3 dalį

Nuteistasis R. K. kasaciniu skundu ginčija jo padarytos veikos įrodytumą ir kvalifikavimą, teigia, kad jo veika kvalifikuotina kaip padėjimas padaryti vagystę, bet ne kaip plėšimo organizavimas. Jis taip pat ginčija organizuotos grupės aplinkybę. Šie teiginiai nepagrįsti.

R. K. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 3 dalį už plėšimą, padarytą organizuota grupe, nustačius, kad P. Š. turto plėšimui buvo rengiamasi, buvo sukurtas veiksmų planas, paskirstyti vaidmenys, aptartas atsitraukimo iš nusikaltimo vietos planas. Antai R. K. visus grupės narius turėjo nuvežti iki P. Š. sodybos ir po nusikaltimo padarymo parvežti į Panevėžį, I. F. turėjo stebėti aplinką, saugoti nusikaltimo vietą ir taip palengvinti numatyto nusikaltimo padarymą bei prireikus apgaule privilioti P. Š. iki gyvenamojo namo, kur T. G. ir A. S. , dėvėdami kaukes, turėjo šį užpulti, apieškoti namą ir pagrobti pinigus; po nusikaltimo padarymo visi turėjo nueiti iki sutartos vietos, iš kurios R. K. turėjo visus nuvežti į Panevėžį ir t. t. Šį planą bendrininkai ir įgyvendino. Nors ne viskas bendrininkams išėjo taip, kaip buvo planuota (P. Š. buvo sumuštas ir nuo to vėliau mirė, o jo namuose buvo rasta tik menka pinigų suma), tai nepaneigia nei plėšimo, nei organizuotos grupės požymių. Antai pagal BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Kasatoriaus teiginys, kad buvo tariamasi padaryti vagystę, bet ne plėšimą, teisiškai nepagrįstas. Pagal sutartą veiksmų planą T. G. ir A. S. turėjo užpulti P. Š. , priversti jį atiduoti pinigus, o jei „senukas geruoju neparodytų pinigų, jį aprėkti“. Taigi veiksmai, kuriuos buvo ruoštasi padaryti (pagrobti pinigus panaudojant fizinį smurtą ir grasinant smurtu), visiškai atitinka teisinę plėšimo sampratą. Tai, kad patys bendrininkai šiuos veiksmus vadino vagyste, nereiškia, kad taip jų veiką turėjo kvalifikuoti ir teismas.

Kasatoriaus teiginiai dėl neteisingai nustatyto jo vaidmens darant nusikalstamą veiką taip pat nepagrįsti. R. K. vaidmuo organizuojant plėšimą, teismo nustatytas kruopščiai įvertinus visų nuteistųjų parodymus, palyginus juos tarpusavyje ir su kitais bylos duomenimis. Kasaciniame skunde esantys teiginiai dėl to, kad teismas neturėjo vadovautis I. F. parodymais, bet turėjo pasitikėti kasatoriaus ir liudytojos J. L. parodymais, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Teiginiai, kad teismai abejones ir prieštaravimus vertino kaltinamųjų nenaudai, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė nemotyvuotą nuosprendį, neatitinka bylos medžiagos ir pagrįsti vien tik nesutikimu su teismų padarytomis išvadomis. Atvirkščiai, apeliacinės instancijos teismas išsamiai patikrino visus R. K. pateiktus argumentus, detaliai įvertino visus nuteistųjų parodymų niuansus, aptarė ir įvertino liudytojų J. L. ir K. S. parodymus, tačiau dėl R. K. vaidmens organizuojant plėšimą padarė tokias pat išvadas kaip ir pirmosios instancijos teismas, savo išvadas logiškai ir išsamiai motyvavo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingų išvadų.

Dėl R. K. paskirtos bausmės

Kasacinio skundo teiginiai, kad nuteistajam R. K. paskirta pernelyg griežta ir įstatymo reikalavimų neatitinkanti bausmė, nepagrįsti. Skiriant aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra didesnė nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, buvo įvertinta tai, kad R. K. tris kartus teistas, praeityje buvo nuteistas įvairaus dydžio laisvės atėmimo bausmėmis už 10 nusikaltimų (vienas jų – sunkus) ir 2 baudžiamuosius nusižengimus, organizavo sunkų nusikaltimą, jokių teigiamų išvadų nepadarė, anksčiau paskirtos ir atliktos bausmės tikslo nepasiekė, nuteistasis darė vis sunkesnes nusikalstamas veikas. Pažymėtina, kad R. K. organizuotas nusikaltimas buvo nukreiptas prieš senyvo amžiaus pasipriešinti negalinį žmogų, pasižymėjo dideliu įžūlumu ir cinizmu. Nors R. K. tyčia neapėmė nukentėjusiojo mirties, tačiau jo organizuoto nusikaltimo metu jis buvo nužudytas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos aplinkybės nesuteikia pagrindo švelninti R. K. paskirtos bausmės.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų R. K. ir A. S. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Albinas Sirvydis

Olegas Fedosiukas