AS-622-525/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-622-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00748-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. liepos 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja J. K. 2015 m. sausio 30 d. (pagal spaudą ant voko) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama:

1) atnaujinti terminą skundui paduoti;

2) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2015 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 1D-862(11);

3) priteisti iš atsakovo Ministerijos visą pareiškėjai neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. – 2 861,28 Eur (9 879,43 Lt).

Pareiškėja pažymėjo, jog nuo 2010 m. vasario mėnesio gaudama sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nemanė, kad yra pažeidžiamos jos teisės, kadangi žinojo, jog yra priimtas Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas (toliau – ir Laikinasis įstatymas). Pabrėžė, kad buvo įsitikinusi, jog jos pensija mažinama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, tačiau apie tai, kad buvo taikoma ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nežinojo.

Prašydama atnaujinti terminą skundui paduoti pareiškėja nurodė, jog apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2012 m. rugsėjo 21 d. paskelbus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimą. Būdama lojalia piliete pareiškėja buvo įsitikinusi jog Lietuvos Respublikos Seimas priima Lietuvos Respublikos Konstituciją atitinkančius įstatymus. Gavusi pirmąją sumažintą pensiją suprato, jog tai daroma susiklosčius krizinei situacijai ir buvo įsitikinusi, kad toks mažinimas yra laikinas bei praėjus sunkmečiui pensijos ne tik bus atstatytos, bet ir bus kompensuoti dėl pensijų mažinimo patirti praradimai. Tik susipažinusi su minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu suprato, jog valstybinė pensija sumažinta pažeidžiant konstitucinius principus. Pareiškėja manė, kad termino paduoti skundą dėl pensijos nepriemokos nepraleido, tačiau jeigu teismas vertintų, jog terminas praleistas, prašė jį atnaujinti dėl nurodytų objektyvių ir svarbių aplinkybių (minėto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, ginčo srityje vyravusio (tebevyraujančio) teisinio neaiškumo ir neapibrėžtumo). Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išaiškinimu 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 4 d. nutartimi prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą netenkino ir atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Nurodė, jog pareiškėja į teismą kreipėsi siekdama prisiteisti dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

Vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nagrinėjant tokio pobūdžio administracines bylas, suformuluotomis tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisyklėmis, pagal kurias kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas; pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju siejama skundo padavimo teismui termino pradžia; paaiškinta, jog nors valstybinė pensija yra mokama kiekvieną mėnesį, tai nereiškia, kad pareiškėjas kiekvieną mėnesį, kada jam būdavo išmokama sumažinta valstybinė pensija, iš naujo sužinodavo apie savo teisių pažeidimą, todėl pažeidimo pasekmių skaidymas etapais nėra pagrįstas. Pažymėjo, jog pareiškėjai apie jos teises pažeidžiančius veiksmus (valstybinės pensijos sumažinimą taikant Laikinojo įstatymo nuostatas) vėliausiai tapo žinoma 2010 m. vasario mėnesį, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis (pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punktą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka), todėl į teismą kreipdamasi tik 2015 m. sausio 30 d. (pagal spaudą ant voko), ji praleido skundo padavimo terminą.

Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalies nuostatas, nurodęs, kad pareiškėja kreipėsi į administracinį teismą teisminės gynybos teisinių santykių srityje, kuri įstatymų leidėjo nebuvo sureguliuota nei procesinio termino kreiptis į teismą prasme, nei kitais aspektais, įvertinęs aktualią LVAT praktiką dėl kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminų, pažymėjo, jog vien tai, kad dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl valstybinių pensijų priteisimo kurį laiką vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, negali pateisinti asmens neveiklumo, nepagrįsto delsimo pasirūpinti galimai pažeistų savo teisių gynimu, taip pat nurodė, kad, nors nėra pagrindo abejoti, jog pareiškėja turėjo pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, kad valstybė po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo nustatys neišmokėtos pensijos (nuosavybės) kompensavimo mechanizmą ir grąžins neišmokėtą dėl ekonominės krizės valstybinės pensijos dalį, pareiškėjai negali laukti neribotą laiką iki kreipimosi į teismą, be to, jokia valdžios institucija nežadėjo tuoj pat kompensuoti dėl pensijų sumažinimo patirtų praradimų. Nustatęs, jog pareiškėja nenurodė objektyvių aplinkybių, kodėl po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, po LVAT 2013 m. kovo 12 d. ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyse pateiktų išaiškinimų dėl kreipimosi į teismą tvarkos ir terminų ginčo klausimu taip ilgai delsė kreiptis į teismą ir skundą teismui padavė tik 2015 m. sausio 30 d., teismas darė išvadą, kad pareiškėjos nurodytos priežastys negali būti pripažintos svarbiomis, nes jos priklausė nuo jos pačios pasirinkto elgesio. Pareiškėja nenurodė jokių svarbių ir objektyvių priežasčių ir nepateikė įrodymų, dėl kurių būtų pagrindas atnaujinti procesinį skundo dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo padavimo terminą. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nėra pagrindo atnaujinti procesinį skundo padavimo teismui terminą ir, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, atsisakė priimti pareiškėjos skundą dėl reikalavimo priteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

Dėl pareiškėjos prašymo panaikinti Ministerijos 2015 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 1D-862(11), teismas pažymėjo, jog šis Ministerijos sprendimas nesukelia pareiškėjai tų teisinių pasekmių, kurių ji siekė kreipdamasi į teismą, ir dėl to jis nenagrinėtinas administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėja pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo:

1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartį;

2) patenkinti pareiškėjos prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir jos skundą priimti.

Atskirąjį skundą grindžia argumentais, iš esmės tapačiais nurodytiesiems skunde pirmosios instancijos teismui. Taip pat jame pažymi, kad po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo į teismą nesikreipė, nes pagal ankstesnę praktiką manė, jog neišmokėtos pensijos ir patirti praradimai bus visiems atlyginti be teisminės valdžios įsikišimo. Vadovaudamasi LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, pažymi, jog iki šių teismo sprendimų priėmimo ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas. Akcentuoja konstitucinio teisinės gynybos principo bei teisinio reguliavimo aiškumo, nepriekaištingumo ir suprantamumo svarbą. Teigia, jog teismų praktika dėl kreipimosi į ikiteismines institucijas ir teismus terminų iki šiol yra labai nevienoda ir daro išvadą, jog tai sudaro sunkumų pensijų gavėjams apsispręsti, kad suėjo senaties terminas kreiptis dėl ginčo ikiteismine ir (ar) teismine tvarka. Pažymi, jog tokioje situacijoje piliečiams yra objektyviai sudėtinga suvokti įstatymo prieštaravimą Konstitucijai. Atkreipia dėmesį, jog 2012 m. rugsėjo 21 d. įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, neišmokėtų valstybinių pensijų kompensavimo klausimas įstatymiškai nėra išspręstas iki šiol. Pareiškėjos manymu, terminas skundui paduoti turėtų būti atnaujintas, nes jis praleistas dėl svarbių priežasčių, sudariusių objektyvias kliūtis pareiškėjai laiku paduoti skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėja atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartį, kuria teismas pareiškėjos prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkino ir atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju pareiškėja iš esmės siekia inicijuoti teisminį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė per 2010 m. sausio mėnesio – 2012 m. rugpjūčio mėnesio laikotarpį valstybinę pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, priteisimo.

Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą) 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d., o Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniu įstatymo pakeitimu šios nuostatos galiojimas buvo pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821), tačiau Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios.

Taigi pareiškėjos teisės į valstybinę pensiją pažeidimas dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo, pareiškėjos iš esmės apibrėžiamas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., iš esmės yra dviejų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis aptariamu atveju turi būti analizuojamas atskirai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr., išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.

Kaip matyti iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 13 d. pažymos Nr. 11DP(P)-335 (b. l. 7), pareiškėjai J. K. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio mėnesio Ministerijai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėja apie jos teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavusi pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl pirmuoju etapu, t. y. 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d., pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo metu susidariusios nepriemokos priteisimo kreipėsi 2015 m. sausio 30 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 11), t. y. praleidusi 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti. Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XI-1821 pirma apribota valstybinė pensija pareiškėjai buvo išmokėta už 2012 m. sausio mėnesį, todėl, atsižvelgiant į laikotarpį, per kurį išmokama pensija už konkretų mėnesį, vertintina, jog trejų metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo pagrindu 2012 metais susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo 2015 m. sausio 30 d. dar nebuvo pasibaigęs. Toks skundo padavimo teismui termino taikymas atitinkamiems periodams, per kuriuos susidariusią valstybinės pensijos nepriemoka reikalauja priteisti pareiškėjas, atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., LVAT 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-193-556/2015; 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-175-146/2015).

Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad ABTĮ prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų turtinių teisių į paskirtą valstybinę pensiją gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., LVAT 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino prašant priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias priežastis, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Tikrinamu atveju pareiškėja skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti per 2010 m. sausio mėnesio – 2011 m. gruodžio mėnesio laikotarpį dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo susidariusią nepriemoką teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjos skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.

Šiuo klausimu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, tuo tarpu skundo padavimas 2014 m. rugsėjo 10 d. nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinės teisėjų kolegijos įsitikinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, bei įvertinusi tai, kad pareiškėja į teismą kreipėsi tik 2015 m. sausio 30 d. ir prašydama atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Kaip minėta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog dėl pareiškėjos reikalavimų dalies priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., trejų metų skundo padavimo terminas nėra praleistas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartis tiek, kiek ja nepagrįstai pripažinta, jog pareiškėja pavėlavo kreiptis į teismą dėl 2012 metais taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį negautos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo ir jos skundą atsisakyta priimti, naikintina. Pažymėtina, jog pagal ABTĮ 37 straipsnio 1 dalį skundo priėmimo klausimą sprendžia skundą gavusio administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas, todėl pareiškėjos skundo aptartoje dalyje priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjos J. K. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundo reikalavimą priteisti taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį ir šia apimtimi pareiškėjos skundo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis