A-502-1414-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-1414/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00337-2010-9

Procesinio sprendimo kategorija 70.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei A. Ž.,

atsakovo atstovei B. S.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Autotrade“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Autotrade“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Autotrade“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Departamentas) 2010 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. VR-1.7-66 „Dėl privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-196“ ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros (toliau – ir Vilniaus m. agentūra) 2009 m. gruodžio 28 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-196.

Skunde ir patikslintame skunde (I t., b. l. 1-7, 106-113) paaiškino, kad alyvų atliekų tvarkymo reglamentavimas yra neaiškus ir netikslus, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, teisės normomis reikalaujama to, ko neįmanoma įvykdyti, besikaitaliojančia teisės taikymo praktika atsakovas pažeidžia teisėtumo principą ir pareiškėjo teisėtus lūkesčius. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 patvirtinto Valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano (toliau – ir Planas) 166.4 punktas nenumato pareiškėjui tiesiogiai taikytinų teisės normų.

Planas nustato „užduotis“ ne tik dėl alyvų atliekų tvarkymo, bet ir kitų rūšių atliekų tvarkymo, tačiau tokiais atvejais minėtos užduotys detalizuojamos kituose Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose. Alyvų atliekų atveju atskirais nutarimais tikslių užduočių, jų vykdymo, atskaitomybės ir kontrolės būdų Vyriausybė nėra įtvirtinusi. Šiuo metu galiojančioje Plano redakcijoje nustatytas analogiškas reguliavimas, kaip ir 2006 m., 2007 m., 2008 m. bei 2009 m., tačiau 2006 m., 2007 m., 2008 m. aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos nereikalavo alyvų importuotojų ar gamintojų alyvų atliekų tvarkymo užduočių vykdymo.

Buvo aiškinama, kad plano užduotys tėra siekiamybės ir tikslai. Aplinkos ministerijos ir jai pavaldžių institucijų pozicija (teisės aktų interpretavimas) pasikeitė tik 2009 metų viduryje, kai neinformavus gamintojų ir importuotojų buvo pareikalauta „pažymų“ apie paminėtų užduočių įvykdymą už praėjusius 2008 metus. 2009 m. birželio mėn. Vilniaus m. agentūra bendrovėje atliko patikrinimą, 2009 m. birželio 29 d. surašė patikrinimo aktą Nr. VR-14.7-341, 2009 m. liepos 14 d. – administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuriame nurodė, kad UAB „Autotrade“ vadovas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 5112 straipsnio 4 dalį ir 5119 straipsnio 7 dalį.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimu UAB „Autotrade“ vadovui skyrė administracinę nuobaudą – 25 000 Lt baudą (nutarimas apskųstas apeliacine tvarka). Pareiškėjo teigimu, Planas tiesiogiai nenustato pareigų atliekų turėtojams ar tvarkytojams. Tai, kad Planas jiems netaikytinas, rodo šio teisės akto struktūra bei turinys. Plano įgyvendinimas yra pavestas atitinkamoms valstybinės valdžios ir vietos savivaldos institucijoms, t. y. jo, kaip ir kitų strateginio planavimo dokumentų, adresatai yra viešojo administravimo subjektai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 827 patvirtinta Strateginio planavimo metodika bei susijusiais teisės aktais, strateginio planavimo dokumentai nustato būtent viešojo sektoriaus institucijų ir įstaigų pagrindines veiklos kryptis arba pagrindinius tikslus bei siekius. Be to, remiantis Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 27 straipsnio 1 dalimi, 28 straipsnio 1 dalimi, Atliekų tvarkymo taisyklių 80-93 punktais, Plano užduotis turi detalizuoti ir regioniniai bei savivaldybių atliekų tvarkymo planai.

Pareiškėjo įsitikinimu, įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas privalo būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinama teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius, tačiau alyvų atliekų tvarkymo reglamentavimas yra dviprasmiškas ir neišsamus. Be to, pati Aplinkos ministerija ir jos padaliniai keičia poziciją šiuo klausimu ir negali paaiškinti, kokių reikalavimų privalu laikytis, kas tuos reikalavimus įtvirtina.

UAB „Autotrade“ buvo aiškinama, kad alyvų atliekų regeneravimo ar perdirbimo į kurą užduočių vykdymas bus numatytas tuomet, kai tam atsiras ekonominės ir techninės galimybės. Aplinkos ministerijos skelbiamais duomenimis, Lietuvoje nėra įmonių, regeneruojančių ar perdirbančių į kurą alyvų atliekas, nėra nei vieno tvarkytojo, turinčio tokią licenciją. Be to, nėra jokio teisės akto, apibrėžiančio, kokiu būdu, kokių dokumentų pagrindu apskaityti regeneruotų ar perdirbtų į kurą alyvų kiekį, ar eksportuotas per trečiuosius asmenis alyvos kiekis mažina importuotos ir išleistos į Lietuvos rinką alyvos kiekį, ir pan. 2009 m. birželio 29 d. patikrinimo akto, kurio pagrindu surašytas privalomasis nurodymas Nr. VR-14.2-196, 7 punkte nurodytas sutvarkytų alyvų atliekų kiekis apskaičiuotas tik „pagal pažymas“, nepagrįstas jokiais įstatymais.

Tiek Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas), tiek Plano teisinis pagrindas yra 1975 m. birželio 16 d. Tarybos direktyva Nr. 75/439/EEB Dėl naudotų alyvų šalinimo su vėlesniais pakeitimais, padarytais direktyva Nr. 87/101/EEB, taip pat direktyvos Nr. 91/692/EEB, Nr. 2000/76/EB ir Nr. 2008/98/EB. Direktyvos Nr. 87/101/EEB 1 straipsnis aiškiai sako, kad „perdirbimas“ apima ir alyvų atliekų deginimą (utilizaciją) – būtent šiuo būdu ir buvo praktiškai tvarkomos visos alyvų atliekos, surinktos Lietuvoje; 3 straipsnyje nustatyta, kad regeneravimas taikomas tik valstybėje esant atitinkamoms techninėms, ekonominėms ir organizacinėms galimybėms.

UAB „Autotrade“ veikloje atliekų nesusidaro, o alyvų atliekos gali būti tvarkomos tik jų susidarymo vietose. Be to, privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-196 pareiškėjas gavo 2010 m. sausio 4 d., t. y. praėjus daugiau kaip metams nuo ataskaitinio laikotarpio, per kurį turėjo būti surinktos ir perdirbtos alyvos, pabaigos.

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime į skundą (II t., b. l. 18-20) paaiškino, kad pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 341 straipsnio 2 dalies 2 punktą, gamintojai ir importuotojai privalo įvykdyti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytas gaminių ir (ar) pakuotės atliekų tvarkymo užduotis. Plano imperatyvi norma – 166.4 punktas – nustato, jog alyvų atliekos tvarkomos vadovaujantis gamintojo atsakomybės principu, pagal kurį alyvų gamintojai ir importuotojai privalo vykdyti alyvų atliekų tvarkymo užduotis: nuo 2008 metų regeneruoti arba perdirbti į kurą ne mažiau kaip 30 proc. alyvų atliekų (skaičiuojama nuo pateikto per metus rinkai alyvų kiekio). Taigi UAB „Autotrade“ turi pareigą vykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas alyvų atliekų tvarkymo užduotis. Remiantis Vilniaus m. agentūros 2009 m. birželio 29 d. patikrinimo aktu Nr. VR-14.7-341, 2008 m. UAB „Autotrade“ į Lietuvos Respublikos vidaus rinką išleido 696,567 t alyvų, todėl privalėjo regeneruoti arba perdirbti į kurą 208,97 t (30 proc., skaičiuojant nuo išleisto į vidaus rinką alyvų kiekio) alyvų atliekų (UAB „Žalvaris“ UAB „Autotrade“ vardu sutvarkė tik 8,514 t atliekų). Neįvykdęs 2008 m. alyvų atliekų tvarkymo užduočių, pareiškėjas 2008 m. nedalyvavo alyvų atliekų tvarkymo sistemoje (alyvų atliekų tvarkymo sistemos funkcionavimas užtikrinamas privalomu alyvų atliekų tvarkymo užduočių vykdymu).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (II t., b. l. 168-191).

Teismo vertinimu, Plano 166.4 punkto nuostata, kad importuotojai privalo „vykdyti <...> alyvų atliekų tvarkymo užduotis“, vertinant ją sistemiškai su Atliekų tvarkymo įstatymu, nepalieka jokių abejonių dėl užduočių vykdymo privalomumo ir teisės normų imperatyvaus pobūdžio. Gamintojas ar importuotojas šiuo atveju neturi jokios pasirinkimo laisvės – jis privalo vykdyti įstatymo ir poįstatyminio teisės akto reikalavimus. Teismas pabrėžė, jog anksčiau buvęs netinkamas įstatymų aiškinimas ir taikymas (netaikymas), negali sudaryti prielaidų ir sąlygų toliau ignoruoti nustatytą tvarką.

Pareiškėjo teiginiai, kad alyvų atliekų tvarkymo teisinis reglamentavimas yra dviprasmiškas ir neišsamus, niekuo nepagrįsti. Atkreipė dėmesį į tai, kad direktyvos nustato tik teisinio reguliavimo kryptis, o valstybės – Europos Sąjungos narės (be kita ko, Lietuvos Respublika), savo teisės aktuose gali nustatyti direktyvose įtvirtinto teisinio reguliavimo konkretinimą. Būtent Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 patvirtinto Valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano 166.4 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas yra specialusis ir tiksliai nurodantis, jog alyvų atliekos tvarkomos vadovaujantis gamintojo atsakomybės principu, pagal kurį alyvų gamintojai ir importuotojai privalo vykdyti šias alyvų atliekų tvarkymo užduotis: nuo 2008 metų – regeneruoti arba perdirbti į kurą ne mažiau kaip 30 procentų, o nuo 2012 metų – ne mažiau kaip 50 procentų alyvų atliekų (skaičiuojama nuo pateikto per metus rinkai alyvų kiekio).

Ši norma (Plano 166.4 p.) yra specialioji ir įpareigojanti alyvų importuotojus ne mažiau kaip 30 procentų alyvos regeneruoti arba perdirbti į kurą, o kitą dalį – utilizuoti kitais būdais (analizuojamu atveju Atliekų tvarkymo įstatymo 341 str. 1 d. nuostatos netaikomos). Pareiškėjo pateiktos PVM sąskaitos faktūros, perdavimo-priėmimo aktai, pavojingų atliekų lydraščiai, kuriuose vartojamas žodis „utilizuoti“, nėra ir negali būti suprantama kaip reiškiantys, jog alyvų atliekos buvo regeneruotos vėl į alyvą arba perdirbtos į kurą.

Alyvų atliekas regeneruoti į alyvas arba perdirbti į kurą, teismo vertinimu, galima ne tik Lietuvos teritorijoje, nes Europos Sąjungos rinkoje galioja prekių ir paslaugų laisvo judėjimo principas. Alyvų atliekų regeneravimas arba perdirbimas į kurą yra faktiniai veiksmai, jų atlikimo tvarkos ir technikos nėra būtina reguliuoti, o tai, kad juos būtina atlikti, nustatyta Plano 166.4 punkte. UAB „Žalvaris 2009 m. balandžio 29 d. pažymoje Nr. 046 apie alyvų atliekų sutvarkymą (regeneravimas arba perdirbimas į kurą), skirtoje Departamentui, nurodė, kad pagal 2008 m. sausio 2 d. sutartį Nr. 08/01/02-A su UAB „Autotrade“ 2008 metais pareiškėjo vardu sutvarkė 8,514 t alyvų atliekų (alyvų atliekų kodas pagal Atliekų tvarkymo taisyklių 2 priedą – 13 02 08, alyvų atliekų pavadinimas pagal Atliekų tvarkymo taisyklių 2 priedą – kita variklio, pavarų dėžės ir tepalinė alyva).

Vadinasi, net Lietuvoje galima alyvų atliekas perdirbti į kurą ar jas regeneruoti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginys, jog privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-196 jis gavo 2010 m. sausio 4 d., t. y. praėjus daugiau kaip metams nuo ataskaitinio laikotarpio, yra nepagrįstas, nes alyvų atliekos turėjo būti ne paprastai sutvarkytos ir utilizuotos, bet 30 procentų iš jų regeneruotos ar perdirbtos į kurą.

III. Pareiškėjas UAB „Autotrade“ padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą (III t., b. l. 2-5) grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir savo skundą pirmosios instancijos teismui. Apeliacinio skundo patikslinime papildomai pažymi, kad:

1. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas privalomąjį nurodymą pateikė be juridinio pagrindo arba pritaikydamas netinkamą teisinį pagrindą – Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas) 18 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

2. Privalomasis nurodymas yra administracinio poveikio priemonė, taikoma fiziniams ir juridiniams asmenims Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo numatytais atvejais ir tvarka. UAB „Autotrade“ privalomasis nurodymas duotas 2009 m. gruodžio 28 d. Tariamas trunkamasis pažeidimas pradėtas daryti 2008 m. sausio 1 d. ir baigtas 2008 m. gruodžio 31 d. (laikotarpis, per kurį neįvykdytos alyvų atliekų užduotys (jei laikyti, jog jos privalomos). Todėl taikant administracinės atsakomybės senatį, pagal įstatymo analogiją turėtų būti vadovaujamasi ATPK 35 straipsniu, numatančiu, kad jei paaiškėja trunkamasis teisės pažeidimas, kuris dar daromas paaiškėjimo metu, tai 6 mėnesių terminas turi būti skaičiuojamas nuo paaiškėjimo dienos, tačiau jei gaunama informacija apie jau baigtą daryti trunkamąjį teisės pažeidimą – 6 mėnesių termino eiga prasideda nuo paskutinės trunkamojo teisės pažeidimo darymo dienos.

3. Valstybinis strateginis atliekų tvarkymo planas yra valstybės strateginio planavimo dokumentas, kuriame nubrėžiamos institucijų, o ne privačių asmenų, veiklos kryptys ir pareigos. Plane nustatytos pagrindinės institucijos, kurios privalo vykdyti patvirtintą planavimo dokumentą ir imtis visų reikalingų priemonių (pvz.: parengti atitinkamus teisės aktų pakeitimus, priimti naujus teisės aktus, sukurti reikiamus pajėgumus atitinkamoms funkcijoms vykdyti ar darbams atlikti ir t. t.), kad būtų pasiekti plano tikslai, įgyvendinti uždaviniai bei įvykdytos priemonės. Planas patvirtintas vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 26 straipsnio 3 dalimi, nustatančia Vyriausybės diskreciją tvirtinti strateginį valstybės institucijų veiklos dokumentą, įpareigojantį valstybės institucijas imtis atitinkamų veiksmų, kad būtų įvykdytos alyvų ir kitų atliekų tvarkymo užduotys. Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos teisę tvirtinti konkrečias atliekų tvarkymo užduotis numato Atliekų tvarkymo įstatymo 341 straipsnio 1 dalies 3 punktas.

4. Sisteminė atliekų tvarkymo teisinio reguliavimo analizė rodo, jog regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnai negalėjo savo sprendimu nustatyti alyvų atliekų tvarkymo užduočių privalomumo. Tokį sprendimą gali priimti tik įstatymo įgaliotos institucijos, išleisdamos atskirą teisės aktą.

5. Teisinis reglamentavimas, kai teisės akte, skirtame konkrečiam teisinių santykių subjektų ratui, t. y. valstybės institucijoms, nustatomos teisės normos, adresuojamos ir privatiems asmenims, akivaizdžiai pažeidžia teisinio aiškumo principą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime (III t., b. l. 21-22) pakartoja savo atsiliepimo pirmosios instancijos teismui argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2014 m. rugsėjo 29 d. gautas pareiškėjo prašymas patvirtinti taikos sutartį ir administracinę bylą Nr. A502-1414/2014 nutraukti (III t., b. l. 157–159).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 521 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bet kurioje proceso stadijoje šalys gali baigti bylą taikos sutartimi, jeigu taikos sutartį sudaryti galima atsižvelgiant į ginčo pobūdį. Taikos sutartis turi neprieštarauti imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui, nepažeisti trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ar teisėtų interesų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi teisinius santykius, iš kurių kilo nagrinėjamas ginčas, tenkina UAB „Autotrade“ prašymą užbaigti administracinę bylą taikos sutartimi. 2014 m. rugsėjo 29 d. pasirašyta taikos sutartis išreiškia pareiškėjo UAB „Autotrade“ ir atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento valią taikiai išspręsti ginčą, neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui.

Patvirtinus taikos sutartį, pirmosios instancijos teismo 2010 m. rugsėjo 9 d. sprendimas naikinamas ir administracinė byla nutraukiama ABTĮ 101 straipsnio 4 punkto pagrindu. Bylos nutraukimo teisines pasekmes nustato ABTĮ 102 straipsnio 3 dalis.

Pagal ABTĮ 42 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas nutartimi patvirtina šalių sudarytą taikos sutartį, grąžinama 50 procentų sumokėto žyminio mokesčio.

Šiuo atveju matyti, kad už skundą pirmosios instancijos teismui pareiškėjas sumokėjo 100 Lt (I t., b. l. 9), o už apeliacinį skundą – 50 Lt (III t., b. l. 6) žyminio mokesčio, todėl vadovaujantis ABTĮ 42 straipsnio 2 dalimi UAB „Autotrade“ grąžintina 75 Lt žyminio mokesčio.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 2 dalimi, 521 straipsnio 2 dalimi, 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 9 d. sprendimą panaikinti.

Patvirtinti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Autotrade“ ir atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2014 m. rugsėjo 29 d. sudarytą taikos sutartį, kuria administracinės bylos Nr. A502-1414/2014 šalys sutarė, kad:

1. Atsakovas sutinka, kad pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Autotrade“, vykdydamas 2009 m. gruodžio 28 d. privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-196 reikalavimus, surinktų ne mažiau kaip 100,228 t alyvos atliekų ir iki 2015 m. birželio 1 d. pateiktų tai įrodančius dokumentus. Jei uždaroji akcinė bendrovė „Autotrade“ įgyvendins minėtus reikalavimus, atsakovas laikys 2009 m. gruodžio 28 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-196 įvykdytu.

2. 1 punkte nurodyto įsipareigojimo vykdymas apims 2008 ir 2014 metais surinktos ir perduotos teisėtiems tvarkytojams naudotos alyvos kiekius, pagrįstus sąskaitomis faktūromis, priėmimo-perdavimo aktais, pavojingų atliekų lydraščiais, tvarkytojų ataskaitomis ir kitais atitinkamais dokumentais.

3. Šalys sutinka su administracinės bylos užbaigimu taikos sutartyje numatytomis sąlygomis ir įsipareigoja jos laikytis.

4. Šalys įsipareigoja padengti savo atstovavimo ir kitas bylinėjimosi išlaidas, ir jų atlyginimo viena iš kitos nereikalauja bei nereikalaus.

5. Taikos sutarčiai įsigaliojus, tarp šalių kilęs teisminis ginčas bus visiškai ir galutinai išspręstas.

6. Šalims žinoma, jog šiai taikos sutarčiai įsigaliojus, ji šalims turės galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią, bus priverstinai vykdytinas dokumentas, administracinė byla bus nutraukta ir dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu kreiptis į teismą šalys nebeturės teisės.

7. Ši taikos sutartis įsigalioja įsiteisėjus ją patvirtinančiai teismo nutarčiai.

Administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Autotrade“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimų panaikinimo nutraukti.

Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti uždarajai akcinei bendrovei „Autotrade“ 75 (septyniasdešimt penkis) litus žyminio mokesčio.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė