A-525-1843-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-1843/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01136-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybei ir uždarajai akcinei bendrovei „Kauno vandenys“, trečiajam suinteresuotam asmeniui A. K. (A. K.) dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė draudimo kompanija (toliau – ir UAB DK) „PZU Lietuva“ su skundu (b. l. 6-10), kurį patikslino (b. l. 139-146), kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas pareiškėjo naudai solidariai iš Kauno miesto savivaldybės ir UAB „Kauno vandenys“ priteisti 1 749,19 Lt žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo administracinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Taip pat prašė iš atsakovų priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad 2012 m. rugsėjo 26 d. A. K., vairuodamas transporto priemonę Renault Laguna, v/n (duomenys neskelbtini) važiuodamas Taikos pr. Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamoje dalyje esantį įsmukusį šulinį, kuris nebuvo pažymėtas jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais. Transporto priemonė buvo apdrausta transporto priemonių draudimu. Apie eismo įvykį pareiškėjo draudėjas informavo policijos pareigūnus. Remiantis žalos dydį patvirtinančiais dokumentais, pareiškėjas nukentėjusiam asmeniui 2012 m. spalio 19 d. ir 2012 m. lapkričio 16 d. išmokėjo 1749,19 Lt draudimo išmoką. Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 7 dalies 1-3 punktais, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktu, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 12.1 punktu. Nurodė, kad Taikos prospektas Kaune, nuosavybės teise priklauso atsakovui, todėl prižiūrėti, taisyti, tiesti ir organizuoti saugų eismą jam nuosavybės teise priklausančiame Taikos prospekte privalo savininkas, t. y. savivaldybė. Kauno miesto savivaldybė ir UAB „Kauno vandenys“ yra sudarę sutartį, kuria susitarė dėl vandentiekio ir kanalizacijos įrenginių eksploatavimo ir remonto. Atsakovai neveikė taip, kaip pagal įstatymus ir kitus teisės aktus privalėjo veikti, todėl keliui esant netinkamos būklės dėl įsmukusio šulinio buvo patirta turtinė žala, kuri neatlyginta, todėl priteistina. Reikalavimą priteisti 5 procentų metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo grindė CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė) atsiliepime (b. l. 36-44) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl Savivaldybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Be to, nėra pateikti rašytiniai įrodymai, kurie pagrįstų realų žalos padarymo faktą, duobės buvimą, kelių nepriežiūrą ir priežastinio ryšio egzistavimą. Dėl eismo įvykio yra atsakingas vairuotojas, kuris neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, nebuvo atidus ir iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio, nestabdė transporto priemonės, ar neapvažiavo kliūties. Vairuotojui turėjo būti žinoma, kad Kauno gatvėse gali būti duobių, kurių kiti vairuotojai išvengia, tad autoįvykį sąlygojo pačio vairuotojo veiksmai, o ne duobės buvimas. Byloje nėra vienareikšmiškų įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio egzistavimą. Pagal Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, 38 ir 40 punktus, pareiškėjas, nenustatęs esminių bylos aplinkybių, savo rizika išmokėjo apgadinto automobilio savininkui žalą ir nepagrįstai siekia šios žalos priteisimo regreso tvarka iš atsakovo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Kauno vandenys“ atsiliepime į skundą (b. l. 110-111) nurodė, kad pareiškėjo skundas netenkintinas.

Paaiškino, kad po skundo gavimo buvo nuvykta į įvykio vietą ir nustatyta, kad eismo įvykio schemoje nurodytoje vietoje yra nuotekų šulinys, kuris yra nusėdęs gatvės atžvilgiu 3-5 cm. Apie šulinį asfaltas tvarkingas, jokių duobių nėra. Toks šulinio nusėdimas gatvės atžvilgiu negali būti automobilio sugadinimo priežastimi.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 17 d. sprendimu (b. l. 153-157) skundą tenkino iš dalies. Pareiškėjui UAB DK „PZU Lietuva“ iš Kauno miesto savivaldybės ir UAB „Kauno vandenys“ solidariai priteisė 874,59 Lt žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo 2013 m. rugsėjo 23 d. teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas pažymėjo, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pasisakydamas dėl neteisėtų veiksmų (neveikimo), teismas pažymėjo, jog atsakovai šioje byloje sutinka ir neginčija, jog jie yra sudarę sutartį, kuria susitarė dėl vandentiekio ir kanalizacijos įrenginių eksploatavimo ir remonto. Ši aplinkybė reiškia, jog už kanalizacijos šulinių būklę Kauno mieste yra atsakingas UAB „Kauno vandenys“. UAB „Kauno vandenys“ nurodė, jog 2013 m. lapkričio 11 d. buvo nuvykę į įvykio vietą ir nustatė, jog nurodytoje vietoje šulinys yra įsmukęs gatvės atžvilgiu 3-5 cm, be to, UAB „Kauno vandenys“ atstovas teismo posėdyje nurodė, kad šulinį suremontavo. Iš to teismas darė išvada, jog ginčo atveju už atsiradusią žalą atsakingi abu atsakovai – netinkami veikė tiek Savivaldybė, pažeisdama Kelių įstatymo, Saugaus eismo keliais įstatymo ir Tvarkos aprašo nuostatas, tiek UAB „Kauno vandenys“, kuriems perduota atsakomybė už kanalizacijos šulinių būklę. Remdamasis CK 6.279 straipsnio 1 dalimi, teismas nurodė, kad kiekvienam iš atsakovų tinkamai įvykdžius išvardytų teisės aktų normų jiems nustatytas pareigas, aukščiau aprašytas eismo įvykis, o tuo pačiu ir paminėtos turtinės žalos atsiradimo faktas galėtų (turėtų) neįvykti.

Kartu pažymėta, jog teismas kiekvienu atveju privalo ištirti, ar yra ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos žalos.

Pasisakydamas pastaruoju aspektu, teismas pažymėjo, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog 2012 m. rugsėjo 26 d. A. K., vairuodamas transporto priemonę Renault Laguna, v/n (duomenys neskelbtini) važiuodamas Taikos pr. Kaune, kuris priklauso Kauno miesto savivaldybei, įvažiavo į kelio važiuojamoje dalyje esantį įsmukusį šulinį, kuris nebuvo pažymėtas jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais. Šią aplinkybę patvirtina 2012 m. rugsėjo 26 d. nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną ir liudytoju apklausto A. K. parodymai. Nutarime nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, patrulio E. Č. tarnybiniame pranešime, patrulio R. N. nurodytuose papildomuose duomenyse apie eismo įvykį buvo nurodyta, jog eismo įvykyje buvo sugadinta: variklio dangtis, kairės pusės priekinė važiuoklė, dešinės pusės priekinio rato ratlankis ir padanga. Pareiškėjas apskaičiavo, kad dėl eismo įvykio sugadintų transporto priemonės dalių atkūrimo išlaidos, būtinos atkurti sugadintų transporto priemonės dalių rinkos vertę iki įvykio, sudaro 1 749,19 Lt, bei jas kompensavo išmokėdamas draudėjui draudimo išmoką 2012 m. rugsėjo 19 d. mokėjimo nurodymu Nr. 10600 ir 2012 m. lapkričio 16 d. mokėjimo nurodymu Nr. 110010. Iš 2012 m. spalio 9 d. ekspertizės/sąmatos Nr. 106979 akivaizdu, jog buvo remiamasi „Audatex“ kompiuterinės sistemos atliktais skaičiavimais ir būtinas transporto priemonės dalių, o būtent priekinių padangų, variklio gaubto, priekinio kairės pusės ratlankio atkūrimo išlaidas sudarė 1 379,77 Lt. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad draudimo išmoką taip pat sudarė 170 Lt už automobilio transportavimą ir 499,42 Lt už priekinio kairės pusės amortizatoriaus remontą. Tokių remonto darbų ir keičiamų detalių būtinybę apsprendė transporto priemonės techninės apžiūros – defektų aktas, o atsakovai nepateikė įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą. Proceso šalys privalo pateikti įrodymus, pagrindžiančius reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 57 str.). Transporto priemonės draudimo liudijime buvo numatyta 300 Lt besąlyginė išskaita, ji buvo pritaikyta, apskaičiuotas dalių nusidėvėjimas, taigi, atsakovų argumentai dėl žalos dydžio nepagrįsti.

Dėl argumento, jog paskaičiuota tik orientacinė patirto remonto kaina, kuri negali būti laikoma realiu žalos atlyginimu, teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro 2000 m. kovo 17 d. įsakymu Nr.120/101 patvirtinta Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos 10 ir 15 punktais, nurodė, kad pareiškėjui pagal Draudimo įstatymą suteikti įgaliojimai atlikti draudžiamo turto vertinimą, abejoti V. A. kompetencija atlikti šio pobūdžio turto vertinimą nėra pagrindo, todėl pateikti duomenys dėl žalos dydžio pripažintini tinkamais, pagrindžiančiais būsimo remonto išlaidas.

Įvertinęs byloje surinktus įrodymus teismas sprendė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina įvykio faktą, nes remiantis šiais įrodymais galima vienareikšmiškai teigti, jog A. K. įvažiavo būtent į nurodytą įsmukusį šulinį Taikos pr., kuris priklauso Kauno miesto savivaldybei, kas sąlygojo automobilio apgadinimą. Teismas pažymėjo, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą. Šiuo atveju vertintina, jog pareiškėjas byloje įrodė priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos turtinės žalos, kurią jis patyrė išmokėdamas draudėjui draudimo išmoką už priekinių padangų, variklio gaubto, priekinio kairės pusės ratlankio, priekinio kairės pusės amortizatoriaus atkūrimo išlaidas ir transporto priemonės transportavimą.

Pažymėta, jog nagrinėjamo ginčo atveju vertintini ir automobilį vairavusio vairuotojo veiksmai, nulėmę žalos dydžio mažinimą. Visų pirma, eismo įvykis įvyko šviesiu paros metu, esant sausai kelio dangai, nes tokias aplinkybes nurodė A. K. paaiškinime dėl eismo įvykio. Vairuotojas A. K., būdamas rūpestingas ir apdairus, privalėjo pastebėti kelio dalyje esančią kliūtį, kuri nebuvo užpilta vandeniu, sulėtinti greitį ir sustoti, ar kitaip išvengti kliūties, neįvažiuojant ant važiuojamojoje kelio dalyje esančios duobės. Antra, transporto priemonių vairuotojų pareiga vadovautis Kelių eismo taisyklėmis. Kelių eismo taisyklių 133 ir 134 punktuose, numatytos transporto priemonių vairuotojų pareigos ir jų veiksmai konkrečiose eismo situacijose, būtent, vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas, jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Trečia, vadovaujantis CK 6.259 straipsnyje įtvirtina bendra taisykle, numatančia tai, kad jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės. Pažymėta ir tai, kad po įvažiavimo į įsmukusį šulinį, A. K. sustojo už 136,2 metrų. Įvertinęs nurodytus argumentus ir įvykio situacijos foto nuotrauką, automobilio sugadinimo mastą (priekinis kairės pusės amortizatorius apgadino variklio gaubtą), teismas priteistiną žalą mažino 50 procentų dėl automobilį vairavusio A. K. kaltės, kadangi vairuodamas transporto priemonę, kaip didesnio pavojaus šaltinį, valdytojas nebuvo pakankamai atidus bei rūpestingas, vykdydamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus.

Dėl atsakovo argumento, kad draudėjo sumokėta įmoka visiškai padengia pareiškėjo išmokėtą draudimo išmoką, todėl žalos priteisimas draudimo bendrovei yra negalimas, teismas nurodė, kad toks aiškinimas visiškai paneigia subrogacijos instituto, įtvirtinto Lietuvos teisėje, taikymą, todėl šį argumentą atmetė.

Reikalavimas dėl 5 procentų metinių palūkanų patenkintas remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tokio pobūdžio bylose (pvz., 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012), vadovaujantis CK 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis.

III. Pareiškėjas UAB DK „PZU Lietuva“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 176-179), kuriuo prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimą pakeisti, pareiškėjo UAB DB „PZU Lietuva“ naudai solidariai iš atsakovų Kauno miesto savivaldybės ir UAB „Kauno vandenys“ priteisti 1 749,19 Lt žalos atlyginimą ir 5 procentų procesines palūkanas nuo priteistos sumos.

Taip pat prašo pareiškėjo UAB DK „PZU Lietuva“ naudai iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Teismo išvada, kad priteistina žala mažintina 50 procentų dėl automobilį vairavusio A. K. kaltės, padaryta nepagrįstai, netinkamai įvertinus bylos faktines aplinkybes ir rašytinius įrodymus. Byloje esantis 2012 m. rugsėjo 26 d. Kauno apskrities VPK nutarimas (toliau – VPK nutarimas), kuriuo nuspręsta nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną apgadintą automobilį vairavusio asmens atžvilgiu, patvirtina, kad vairuotojas KET nepažeidė. Tai, kad vairuotojo veiksmuose nėra kaltės patvirtina ir tai, jog duobė nebuvo pažymėta įspėjamaisiais ženklais ir aptverta.

Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad eismo įvykis įvyko apie 18:00 val., kuomet mieste eismas būna ypač intensyvus, tad vairuotojas, esant dideliam transporto priemonių srautui, negalėjo pastebėti ir išvengti įsmukusio šulinio, nesukeldamas grėsmės transporto saugumui. VPK nutarime konstatuota, kad „vairuojant automobilį intensyviame eisme vairuotojas galėjo nepastebėti atsivėrusios duobės kelio važiuojamoje dalyje, todėl jo atžvilgiu netikslinga taikyti administracinio poveikio priemonių“. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų vairuotojo neteisėtus veiksmus.

Tuo tarpu pareiškėjas pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad KET pažeidimo vairuotojo veiksmuose nenustatyta. Vairuotojo kaltei šiuo atveju neturi reikšmės aplinkybė, kad jis sustojo už 136,2 metrų nuo įvykio vietos. Natūralu, kad įvykus eismo įvykiui vairuotojas iš inercijos kurį laiką pariedėjo ir stengėsi patraukti automobilį link šalikelės, kad netrukdytų intensyviam eismui. Vairuotojas įvykio metu įvažiavo į įsmukusį šulinį, o ne į duobę. Būtent tai, kad tai buvo šulinys, neleido vairuotojui iš anksto pastebėti, kad jis yra įsmukęs. Transporto priemonės vairuotojas lengvai galėtų pastebėti išsikišusią kliūtį kelyje, tuo tarpu kelio įdubimas paprastai matomas tik prie jo privažiavus.

Šuliniai gatvėje šiek tiek išsiskiria iš bendro gatvės vaizdo, todėl netgi iš tolo pastebėjus šulinį, negalima pastebėti, kad jis yra įsmukęs nuo gatvės paviršiaus. Be to, teismo posėdžio metu A. K. paaiškino, kad įsmukęs buvo tik vienas šulinio kraštas, į kurį ir atsitrenkė transporto priemonė. Atsakovo argumentai dėl automobilį vairavusio asmens neatsargumo ir neatidumo pagrįsti tik prielaidomis, nors atsižvelgiant į įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, jis turėjo pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

2) Teismas netinkamai įvertino VPK nutarimo įrodomąją galią ir nepagrįstai vien prielaidomis sprendime paneigė VPK nutarime pateiktas išvadas, kad vairuotojas A. K. nepadarė KET pažeidimo. VPK nutarimas priimtas įgaliotos institucijas, įsiteisėjęs ir galiojantis, tad teismas privalėjo atsižvelgti į jame konstatuotas aplinkybes.

Atsakovas Savivaldybė pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 192-193), kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesta dalis pareiškėjo reikalavimų, palikti nepakeistą, pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti tik toje dalyje, kuria pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies.

Atsiliepime pateikia šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1) Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas nebuvo pakankamai atidus bei rūpestingas. Šią išvadą grindžia KET 19, 133, 134 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012, kurioje nurodyta, jog nesant byloje duomenų, kurie patvirtintų, kad vairuotojas, veikdamas tiek rūpestingai ir apdairiai, kiek yra būtina atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, negalėjo pastebėti ir sustoti ar kitaip išvengti važiuojamojoje kelio dalyje esančios duobės, dalis atsakomybės už žalą tenka ir vairuotojui. Šiuo atveju tokių duomenų nėra. Kauno miesto gatvėmis kasdien pravažiuoja dideli automobilių srautai, tačiau ne visiems atsiranda tokio mąsto sugadinimai. Tai reiškia, kad ir vairuotojų veiksmai turi įtakos įvykių kilimui ir eigai, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad ir ginčo transporto priemonės vairuotojo veiksmai turėjo įtakos žalos atsiradimui ir jos padidėjimui, yra teisėta ir pagrįsta.

2) Pasisakydamas dėl VPK nutarimo, remiasi ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A858-2968/2012, kuriame pažymėta, jog nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Apelianto argumentai dėl VPK nutarimo ir teismo pareigos „aklai“ juo vadovautis nepagrįsti. Akcentuoja, jog VPK nutarimas, t. y. jame nurodomo tariamo įvykio aplinkybės, iš esmės grindžiamos vien tik vairuotojo paaiškinimas, jokių kitų įvykio liudytojų nenustatyta. Nors įvykis tariamai įvyko apie 18:00 val., VPK nutarime nurodyta, kad „vairuojant automobilį intensyviame eisme vairuotojas galėjo nepastebėti atsivėrusios duobės kelio važiuojamojoje dalyje, todėl jo atžvilgiu netikslinga taikyti administracinio poveikio priemonių“, tai nereiškia, kad eismas buvo intensyvus, ar kad galėjimas pastebėti iškart reiškia ir negalėjimą pastebėti. Priešingai nei nurodyta VPK nutarime, bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog įvažiuota ne į duobę, o į šulinį.

Atsakovas UAB „Kauno vandenys“ atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 195-196) nurodo, kad su apelianto prašymu pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimą nesutinka.

Vertina, jog tai, kad VPK nutarimu buvo nuspręsta nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną A. K. atžvilgiu nepaneigia jo kaltės, kadangi jis vairuodamas transporto priemonę, kaip didesnio pavojaus šaltinį, nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, vykdydamas KET reikalavimus.

Atsakovas Savivaldybė taip pat pateikė apeliacinį skundą (b. l. 160-163), kuriuo prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimą dalyje, kurioje pareiškėjo skundas tenkintas, panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Teismas nepagrįstai pripažino, kad už tariamą žalą atsakingi abu atsakovai. Toks sprendimas pažeidžia CK 6.266 straipsnio 1 dalį. Byloje esantys įrodymai (VPK nutarimas, vairuotojo ir pareigūnų paaiškinimai) patvirtina, kad žala atsirado dėl įvažiavimo į įsmukusį šulinį. Ginčo dėl to, kad tarp atsakovų yra sudaryta sutartis, kuria vandentiekio ir kanalizacijos įrenginius eksploatuoja, remontuoja ir prižiūri UAB „Kauno vandenys“, nėra. Teismas nevertino, kad Savivaldybė, nebūdama ginčo statinio savininkė (valdytoja), neturi teisinio pagrindo daryti kokią nors įtaką, tame tarpe ir remontą, šiam statiniui, bet kokių tokio pobūdžio veiksmų atlikimas gali būti traktuojamas kaip turto savininko, teisių pažeidimu, taip turto savininko atsakomybę už žalą, padarytą jo priklausančiam turtui, perkėlė asmeniui, neturinčiam jokių teisių į šį turtą, t. y. Savivaldybei. Byloje nėra įrodymų patvirtinančių nei vienos iš CK 6.271 straipsnyje nurodytų sąlygų būtinų viešajai civilinei atsakomybei atsirasti.

2) Pasisakydamas dėl teismo priteistų 5 procentų palūkanų nurodo, kad Savivaldybė yra viešasis juridinis asmuo, teikiantis viešąsias paslaugas. Teisines pasekmes dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje nustato viešosios teisės normos. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte nustatyta, kad savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškų savivaldybės funkcijų, tačiau šio įstatymo normos nenumato palūkanų dėl žalos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo mokėjimo, todėl tokios palūkanos negali būti priteisiamos ir reikalavimas šioje dalyje taip pat turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas (Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-839- 402/2011; Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-809-402/2011; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis Nr. A442-2210/2011). Be to, Specialios teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutarime konstatuojama, kad analogiškos bylos pagal savo pobūdį turėtų būti nagrinėjamos administraciniuose teismuose, vadinasi ginčo santykiuose savivaldybės atsakomybė kildinama iš viešojo administravimo veikos, tad tokiuose santykiuose palūkanos neturėtų būti priteisiamos.

Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo Savivaldybės apeliacinį skundą (b. l. 182-185) prašo atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimą.

Taip pat prašo pareiškėjo UAB DK „PZU Lietuva“ naudai iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pateikia šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1) Įstatymai (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 32 p., Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 str. 2 p., 10 str. 8 d. 4 p., 11 str. 7 d. 2 p., Aprašo 6, 12, 13.6, 42 p., KET 428 p.) Savivaldybei numato aiškią pareigą prižiūrėti kelius (į kelio sąvoką įeina ir važiuojamoje kelio dalyje esantys inžineriniai įrenginiai (šuliniai). Savivaldybė teisės aktų įpareigota organizuoti vietinės reikšmės kelių, juose esančių įrenginių techninę priežiūrą, šalinti arba pažymėti juose esančias kliūtis, o kitas atsakovas – UAB „Kauno vandenys“ įpareigotas remontuoti jam priklausančius inžinerinius įrenginius. Tvarkos aprašo 6 punktas būtent savivaldybę įpareigoja atlikti vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių priežiūros darbų užsakovo funkcijas, vykdyti vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoti techninę jų priežiūrą. Tad nepaisant to, kam priklauso kelyje esantys inžineriniai įrenginiai, jų techninę priežiūrą privalo organizuoti būtent savivaldybė. Savivaldybei taip pat tenka pareiga pažymėti važiuojamoje kelio dalyje esančias kliūtis įspėjamaisiais ženklais. Nei vienos iš įstatymuose ir kituose teisės aktuose numatytos pareigos Savivaldybė tinkamai neįvykdė. Priežastinis ryšys šiuo atveju akivaizdus: Savivaldybė neorganizavo kelyje esančio inžinerinio įrenginio – šulinio techninės priežiūros, neužtikrino, kad jis būtų techniškai tvarkingas, nepažymėjo kelyje atsiradusios kliūties – įsmukusio šulinio, todėl šiuo atveju atsako solidariai su UAB „Kauno vandenys“, kuris yra minėto šulinio valdytojas.

2) Dėl procesinių palūkanų nurodo, kad apeliantas netinkamai aiškina jų kilmę ir paskirtį. CK 6.210 įtvirtinta pareiga mokėti 5% ar 6% dydžio metines palūkanas siejama su skolininko atsakomybe praleidus terminą prievolei įvykdyti. Tuo tarpu su CK 6.210 sistemiškai taikoma CK 6.37 straipsnio 2 dalis įtvirtina skolininko pareigą mokėti įstatymu nustatyto dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos palūkanos – vadinamosios procesinės palūkanos, kurių pagrindinė paskirtis paskatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti teismo sprendimą ir sumokėti priteistas sumas. CK 6.210 straipsnio nuostatos sprendžiant procesinių palūkanų priteisimo klausimą taikomos tik parenkant jame nustatytą palūkanų dydį. Vadovaujantis apelianto logika ir paneigiant savivaldybės, kaip viešojo administravimo subjekto pareigą mokėti procesines palūkanas, savivaldybė taptų išskirtiniu ir privilegijuotą padėtį, lyginant su kitais asmenimis, turinčiu subjektu. Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją (2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010; 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011), tokio pobūdžio bylose priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos. Nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos šioje byloje nėra pagrindo.

Atsakovas UAB „Kauno vandenys“ atsiliepime į atsakovo Savivaldybės apeliacinį skundą (b. l. 186-187) nurodo, kad su apelianto prašymu panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimą dalyje, kurioje pareiškėjo skundas tenkintinas, sutinka.

Atsiliepime nurodo:

1) Teismas atsakomybę kildino iš aplinkybės, kad nuotekų šulinys buvo suremontuotas 2013 m. gruodžio mėnesį, tačiau neatsižvelgė į tai, kad įvykis įvyko 2012 m. rugsėjo 26 d., t. y. daugiau nei vieneriems metams iki šulinio remonto. Atkreipia dėmesys į tai, kad į minėtą šulinį nebuvo sugadinta daugiau nei viena mašina, o be to, automobilio sugadinimai nėra būdingi tokiems, kurie turėtų būti įvažiavus į šulinį.

2) Pareiškėjas neįrodė, kad automobilis buvo apgadintas įvažiavus į šulinį. Nesutinka su teismo teiginiu, jog tai įrodo VPK nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, nes iš medžiagos matyti, kad Kaune, Taikos pr. stovi automašina Renault Lagūna, o byloje apklausti policijos pareigūnai negalėjo nurodyti, ar šulinys buvo susmukęs.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilęs dėl žalos atlyginimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą laikydamasi šios įstatymo normos reikalavimų.

Pareiškėjas šioje byloje patikslintu skundu pareiškė reikalavimus dėl žalos atlyginimo atsakovui Kauno miesto savivaldybei LR Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu ir atsakovui UAB „Kauno vandenys“ LR Civilinio kodekso 6.266 straipsnio pagrindu (b.l. 139-146).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis).

Vadovaujantis LR Civilinio proceso kodekso 25, 26, 27, 27 straipsnių nuostatomis bylos, kuriose reikalavimai keliami pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnį, yra teismingos bendrosios kompetencijos teismams.

Atsižvelgiant į paminėtas Administracinių bylų teisenos įstatymo bei Civilinio proceso kodekso nuostatas konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje suformuluotu skundu pareiškėjas yra pareiškęs vieną reikalavimą, kuris priskirtinas administraciniam teismui, ir antrą reikalavimą, kuris priskirtinas bendrosios kompetencijos teismui.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 1 dalis nustato, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos bendrosios kompetencijos teismams.

Civilinio proceso kodekso 26 straipsnio 2 dalis numato galimybę bendrosios kompetencijos teisme išnagrinėti administraciniam teismui priskirtiną reikalavimą, jei jis yra pareikštas vienoje byloje kartu su reikalavimais, priskirtinais bendrosios kompetencijos teismui.

Atsižvelgiant į paminėtas Administracinių bylų teisenos įstatymo16 straipsnio 1 dalies ir Civilinio proceso kodekso 26 straipsnio 2 dalies nuostatas kolegija sprendžia, jog įstatymų leidėjas bendrosios kompetencijos teismams suteikė platesnę kompetenciją nei administraciniams teismas, todėl bylos, kuriose vienas iš pareikštų reikalavimų teismingas administraciniam teismui, o kitas reikalavimas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, turi būti nagrinėjamos bendrosios kompetencijos teisme.

Įvertinusi nagrinėjamoje byloje pareikštų reikalavimų turinį bei pagrindus kolegija sprendžia, jog remiantis anksčiau išdėstytais argumentais, ši byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui, todėl pirmosios instancijos administracinis teismas bylą išnagrinėjo pažeisdamas bylų rūšinio teismingumo taisykles. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, o byla perduotina nagrinėti pagal rūšinį bei teritorinį teismingumą Kauno miesto apylinkės teismui (ABTĮ 70 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 142 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 70 straipsnio 1 dalies 2 punktu,teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimą panaikinti.

Bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybei ir uždarajai akcinei bendrovei „Kauno vandenys“, trečiajam suinteresuotam asmeniui A. K. (A. K.) dėl žalos atlyginimo perduoti nagrinėti Kauno miesto apylinkės teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas