AS-991-552/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-991-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02861-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo J. A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. A. B. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2015 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 1D-4343 (11) „Dėl J. A. B. prašymo“; 3) priteisti pareiškėjui iš Ministerijos 1 496,39 Eur (5 166,72 Lt) laikotarpyje nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio 31 d. neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 28 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą trejų metų terminą skundui paduoti, pašalino Ministeriją iš atsakovų. Teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kurioje prašoma panaikinti Ministerijos 2015 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 1D-4343 (11) ir priteisti iš Ministerijos neišmokėtą valstybinės pensijos dalį laikotarpyje nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 dienos. Teismas priėmė pareiškėjo skundo dalį, kurioje prašoma priteisti iš Ministerijos neišmokėtos valstybinės pensijos dalį, susidariusią laikotarpyje nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 dienos.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatė, kad pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus vėliausiai tapo žinoma 2010 m. ir 2012 m. vasario mėnesiais, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis (pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punktą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka). Pareiškėjas dėl neišmokėtos valstybinės pensijos priteisimo laikotarpyje nuo 2010 m. sausio mėnesio ir nuo 2012 m. sausio mėnesio į teismą kreipėsi tik su 2015 m. gegužės 21 d. skundu (išsiųstas 2015 m. gegužės 22 d.).

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė objektyvių aplinkybių, kodėl po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. ir 2013 m. lapkričio 7 d. išaiškinimo dėl kreipimosi į teismą tvarkos ir terminų ginčo klausimu taip ilgai delsė kreiptis į teismą ir skundą teismui išsiuntė tik 2015 m. gegužės 22 dieną. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas nenurodė jokių svarbių ir objektyvių priežasčių ir nepateikė įrodymų, dėl kurių būtų pagrindas atnaujinti procesinį skundo dėl laikotarpiais nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo padavimo terminą. Todėl teismas prašymo dėl termino atnaujinimo netenkino.

Teismas rėmėsi ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu ir atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo laikotarpiais nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 dienos.

Dėl Ministerijos 2015 m. gegužės 7 d. rašto Nr. 1D-4343 (11) panaikinimo teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių faktinių aplinkybių, susijusių su galimu rašto neteisėtumu. Teismas nurodė, kad administracinės bylos dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ir pareigas, sukelia teisines pasekmes. Kadangi ginčijamas Ministerijos 2015 m. gegužės 7 d. raštas Nr. 1D-4343 (11) yra informacinio pobūdžio ir pareiškėjui nesukelia materialinių teisinių pasekmių, todėl šį reikalavimą teismas atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Teismas iš atsakovų pašalino Ministeriją (ABTĮ 37 str. 4 d.).

Pareiškėjo skundo dalį, kurioje prašoma priteisti iš Ministerijos neišmokėtos valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., teismas priėmė, nes ji atitinka ABTĮ 23 ir 24 straipsnių reikalavimus.

II. Pareiškėjas J. A. B. atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės.

Pareiškėjas pabrėžia, kad teismas neįvertino, jog įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimo klausimų. Be to, teisės aktuose nėra aiškiai numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Ilgą laiką dėl ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, dėl ko pareiškėjo kaip valstybinės pensijos gavėjo teisės į teisminę gynybą buvo žymiai apsunkintas. Pareiškėjo teigimu, skundžiama teismo nutartis prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai,

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Pareiškėjas siekia inicijuoti teisminį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu valstybinę pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas buvo pradėtas taikyti nuo 2010 m. sausio mėnesio Ministerijai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant atitinkamas Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas ir perskaičiuojant pareiškėjui mokėtinos valstybinės pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus ribojant pareiškėjo valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnių nuostatas sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą šiuo pagrindu sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Savo ruožtu į teismą dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos priteisimo pareiškėjas kreipėsi 2015 m. gegužės 22 d., tokiu būdu, pareiškėjas praleido 3 metų terminą tokiems reikalavimams pareikšti. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821), pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl pareiškėjas, paduodamas skundą tik 2015 m. gegužės 22 d., taip pat praleido terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu. Kita vertus, akivaizdu, jog trejų metų procesiniai terminai dėl 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XII-92 pagrindu 2013 metais susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2015 m. gegužės 22 d. dar nebuvo pasibaigę.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas administracinių teismų praktiką dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS502-169/2014, AS756-215/2014, AS602-205/2014, AS525-497/2014, AS756-885/2014, AS602-587/2014, AS624-811/2014 ir kt.). Teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai atlikti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011, 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012).

Tikrinamu atveju pareiškėjas skundą dėl reikalavimų priteisti valstybinės pensijos nepriemoką už 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėnesių laikotarpį bei už 2012 m. sausio – 2012 m. gruodžio mėnesių laikotarpį, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, padavė 2015 m. gegužės 22 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs skundo padavimo terminą. Minėta, kad procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, įvertinus Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo spragą, pagal įstatymo analogiją aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, o teismų praktika šiuo aspektu išplėtota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui dėl valstybinės pensijos nepriemokos už 2010 m. sausio – 2012 m. gruodžio mėnesių laikotarpį priteisimo paduotas nepagrįstai ilgai delsiant – tik 2015 m. gegužės 22 dieną. Tikrinamu atveju pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas skundą dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką už minėtą 2010–2012 metų laikotarpį padavė praėjus beveik 3 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.), kuriame Konstitucinis Teismas nustatė, kurios Laikinojo įstatymo nuostatos, lėmusios pareiškėjui paskirtos pensijos sumažinimą, prieštaravo Konstitucijai. Pareiškėjas, elgdamasis atidžiai ir rūpestingai, su minėtais teismų sprendimais galėjo susipažinti neatidėliodamas, nes jie yra vieši ir prieinami kiekvienam teismų praktika suinteresuotam asmeniui.

Procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priteisimo ir termino atnaujinimo aspektu taip pat yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje yra pažymėta, kad administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Šioje nutartyje teisėjų kolegija akcentavo, kad pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, tačiau skundo padavimas 2014 m. rugsėjo mėnesį nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido prieiti prie išvadų, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Analogiški vertinimai pateikti kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, kuriose faktinės aplinkybės labai panašios (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS525-924/2014, AS756-1281/2014, AS822-1163/2014 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas į teismą kreipėsi dar vėliau nė minėtoje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtu atveju, tuo labiau pareiškėjo kreipimasis į teismą vertintinas kaip jo neatsakingas ir protingo laiko tarpo neatitinkantis delsimas kreiptis dėl savo galbūt pažeistų subjektinių teisių gynimo į teismą. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurias būtų galima laikyti objektyviomis kliūtimis ir svarbiomis termino kreiptis į teismą dėl 2010 m. sausio – 2012 m. gruodžio mėn. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies praleidimo priežastimis. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad pareiškėjas nenurodė svarbių skundo padavimo termino praleidimo priežasčių, pagrįstai nusprendė neatnaujinti pareiškėjui skundo padavimo termino dėl skundo reikalavimų, susijusių su valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios 2010 m. sausio – 2012 m. gruodžio mėn. laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo, priteisimu, ir pagrįstai atsisakė priimti šią pareiškėjo skundo dalį ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu.

Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Ministerijos 2015 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 1D-4343(11) teisėtumo ir pagrįstumo, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo sprendimu buvo pateikta tik informacija, jame pareiškėjo atžvilgiu nėra imperatyviai suformuluotų jam privalomų elgesio taisyklių, todėl nurodytas Ministerijos sprendimas yra informacinio pobūdžio dokumentas ir pats savaime nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių. Jame pateikiama informacija ir apie tai, kad į pareiškėjo ankstesnį prašymą Ministerija jau yra atsakiusi. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su minėto sprendimo nepagrįstumu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šis sprendimas (jame pateikta informacija) negali būti laikomas ABTĮ nustatyta tvarka skundžiamu administraciniu aktu ar veiksmu (neveikimu), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą šioje dalyje (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bylos aplinkybes ir teisės normas, reglamentuojančias skundo padavimą ir jo priėmimą, dėl to priėmė iš esmės teisingą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutarties dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. A. B. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius