A-284-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedteismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. B. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų dalių panaikinimo.
Legislator headnote
AI generatedA-284-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Vilniaus teritorinė muitinė 2013 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. 2TR-19-0063/10000246908 pripažino A. Z., S. T., R. S., A. Z., M. B. ir M. L. solidariais skolininkais muitinei ir įregistravo mokestinę prievolę – 8 964 Lt muito, 102 895 Lt akcizo, 26 748 Lt PVM, 19 200 Lt akcizo delspinigių ir 4 991 Lt PVM delspinigių.
Full text
Administracinė byla Nr. A422-2092/2014
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05069-2013-9
Procesinio sprendimo kategorija 67
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2014 m. spalio 1 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. B. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų dalių panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Vilniaus teritorinė muitinė 2013 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. 2TR-19-0063/10000246908 pripažino A. Z., S. T., R. S., A. Z., M. B. ir M. L. solidariais skolininkais muitinei ir įregistravo mokestinę prievolę – 8 964 Lt muito, 102 895 Lt akcizo, 26 748 Lt PVM, 19 200 Lt akcizo delspinigių ir 4 991 Lt PVM delspinigių.
Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. 1A-374 patvirtino Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. 2TR-19-0063/10000246908, o pareiškėjo M. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. 2TR-19-0063/10000246908 ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. 1A-374 dalis, kuriomis jam įregistruota solidarioji mokestinė prievolė.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 14 d. sprendimu pareiškėjo M. B. skundą atmetė.
Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas M. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
II. 2014 m. rugsėjo 30 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo M. B. prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kuriuo pareiškėjas prašo sustabdyti išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą (Kauno teritorinės muitinės 2014 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. 10000274159) veiksmus dėl 8 633,68 Lt skolos išieškojimo iš skolininko M. B. išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos naudai, antstolės G. K. užvestoje vykdomojoje byloje Nr. 0021/14/00543, iki Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bus išnagrinėta administracinė byla ir priimtas galutinis sprendimas pagal pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą.
Pareiškėjas prašyme nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 31 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę yra atlikęs ir paskirtą didelę baudą yra sumokėjęs. Tačiau Vilniaus teritorinė muitinė 2013 m. liepos 18 d. priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo siekiama pareiškėjui perkelti prievoles, susijusias su prekių įvežimo muito mokesčių ir akcizų nesumokėjimu, nors pareiškėjas jokių prekių į Lietuvos Respublikos teritoriją neįvežė. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. liepos 18 d. sprendimo panaikinimo buvo atmestas. Nepaisant to, 2014 m. gegužės 30 d. buvo priimtas Kauno teritorinės muitinės sprendimas „Dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto“ Nr. 10000274159 dėl to paties muito mokesčio 8 633,68 Lt sumos bei pradėtas priverstinis vykdymas per antstolę. Pateiktas apeliacinis skundas nėra išnagrinėtas, tačiau skolos išieškojimo veiksmai yra pradėti ir atsisakoma juos stabdyti iki bus išnagrinėtas apeliacinis skundas. Pareiškėjo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimo pagal Vilniaus ir Kauno teritorinių muitinių sprendimus teisėtumą dar turi patikrinti apeliacinės instancijos teismas, o Kauno teritorinės muitinės 2014 m. gegužės 30 d. sprendimas „Dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto“ Nr. 10000274159 jau pradėtas vykdyti, jo nesustabdymas sukeltų pareiškėjui bei jo šeimai didelių neigiamų padarinių, kurių tuo atveju, jei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas būtų pareiškėjui palankus, nebebūtų galima panaikinti dėl pareiškėjui priklausančio turto priverstinio pardavimo įvykdymo. Pasak pareiškėjo, neteisėtų skolų dėl muito mokesčio išieškojimo iš jo turto skubus vykdymas pažeistų pareiškėjo, kaip Lietuvos Respublikos piliečio ir mokesčių mokėtojo bei jo mažamečio vaiko interesus. Pažymi, kad yra areštuotas pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas, todėl būtinumo skubiai vykdyti išieškojimo veiksmus nėra.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmestinas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, kad netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011, ir kt.). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010).
Kartu pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotos taisyklės, pagal kurias asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., 2008 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008; 2011 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-295/2011), t. y. pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tenka asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad galima tam tikra neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (žr., pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009). Aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se nėra pagrindas ABTĮ 71 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012).
Be to, pažymėtina, jog teismas kiekvieną kartą spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi įvertinti, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-227/2012). Šiuo atveju pats reikalavimų užtikrinimo priemonių tikslas ir paskirtis lemia tai, kad negalima taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, tiesiogiai nesusijusių su ginčo dalyku, nes tokio sprendimo vykdymo pasekmėms minėtos priemonės neturės įtakos (ABTĮ 71 str. 1 d.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. 2TR-19-0063/10000246908 ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. 1A-374 dalis dėl jam įregistruotos solidariosios mokestinės prievolės. Administracinėje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui papildomai paskaičiuotų ir nurodytų sumokėti į valstybės biudžetą muito, akcizo, pridėtinės vertės mokesčių ir delspinigių teisėtumo. Taigi Kauno teritorinės muitinės 2014 m. gegužės 30 d. sprendimo „Dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto“ Nr. 10000274159 teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios administracinės bylos dalykas ir mokesčių administratoriaus veiksmai mokesčių išieškojimo administracinėje procedūroje šioje byloje nevertinami. Šiuo atveju mokesčių administratoriaus (teritorinės muitinės) veiksmai dėl priverstinio nepriemokos išieškojimo gali būti skundžiami atskirai, teisės aktų nustatyta tvarka. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas išteitų už aptariamoje administracinėje byloje kilusio ginčo dalyko ribų.
Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad Mokesčių administravimo įstatymo 111 straipsnis nustato, jog paaiškėjus, kad mokesčių administratorius nepagrįstai išieškojo mokestį ar su juo susijusias sumas, jos grąžinamos šio įstatymo 87 straipsnyje nustatyta tvarka nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo atitinkamo mokesčių mokėtojo pareiškimo gavimo dienos. Jei nepagrįstai išieškotos sumos laiku negrąžinamos, mokesčių mokėtojo naudai šio įstatymo 87 straipsnio nustatyta tvarka yra skaičiuojamos palūkanos, jeigu atskiro mokesčio įstatymas dėl to mokesčio nenustato kitaip. Taigi Mokesčių administravimo įstatymas numato galimybę grąžinti nepagrįstai pagal mokesčio administratoriaus sprendimus išieškotas mokesčių sumas. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad nagrinėjamu atveju yra kilusi reali grėsmė, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės – išieškojimo pagal Kauno teritorinės muitinės 2014 m. gegužės 30 d. sprendimą „Dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto“ Nr. 10000274159 sustabdymo, teismo sprendimo įvykdymas administracinėje byloje galėtų pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Be to, pažymėtina, kad pats pareiškėjas pateiktame prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nepateikia jokių argumentų, jog nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas ar negalimas.
Dėl to, remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindų tenkinti pareiškėjo prašymą dėl nurodytos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nėra, todėl pareiškėjo M. B. prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės atmestinas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 4 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
pareiškėjo M. B. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai
Audrius Bakaveckas
Stasys Gagys
Dainius Raižys