A-822-402-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr. A822-402/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01673-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 3.3; 3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Virginijos Volskienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. M. M. (N. M. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. M. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas N. M. M. su skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2013 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. (15/6-10)-12PR-34 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui N. M. M. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir sprendimas Nr. (15/6-10)-12PR-34); 2) įpareigoti atsakovą prašymą dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėjui – N. M. M. išnagrinėti iš naujo.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad atsakovas neteisingai įvertino jo prašyme dėl prieglobsčio nurodytas aplinkybes ir neteisingai konstatavo, kad pareiškėjas iš savo šalies išvyko vengdamas skolos. Paaiškino, kad savo šalyje kuriamam verslui reikėjo pinigų, todėl buvo priverstas jų pasiskolinti, tačiau skolos neįstengė gražinti. Dėl šios skolos trys vyrai jį norėjo kažkur išvežti, mano, kad norėjo nužudyti, tačiau jis nuo jų pabėgo. Vėliau tie patys asmenys vėl atėjo į jo namus, bet jis nuo jų pabėgo į (duomenys neskelbtini), iš kur išvyko iš šalies. Teigia, kad savo šalyje negalėjo prašytis pagalbos, nes jį persekioję asmenys jį būtų suradę, pastarieji vis dar ateina į jo namus ir grasina šeimai. Savo šalyje negalėjo normaliai gyventi, nes 1994–1995 m. neteko dešinės rankos plaštakos ir dėl šios negalios yra diskriminuojamas, su juo niekas nebendrauja. Iš šalies išvyko dėl persekiojimų, todėl nėra priskirtinas ekonominiams emigrantams. Atsakovas, svarstydamas klausimą dėl pabėgėlio statuso nesuteikimo, nevertino objektyvių ir subjektyvių faktorių visumos, kad pareiškėjo baimė grįžti į kilmės valstybę yra pagrįsta jo atžvilgiu vykdomu persekiojimu. Pareiškėjas nesutinka su tuo, jog atsakovas nusprendė uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, nes nėra aišku, kuo remiantis buvo priimtas toks sprendimas. Mano, kad toks sprendimas yra neproporcingas, nes taikomas kaip sankcija, kurios nenumato įstatymas.

Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 7–9) nurodė, kad N. M. M. nebuvo persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, jo pateiktas prašymas dėl prieglobsčio suteikimo bei šio prašymo motyvai neatitiko 1951 m. Ženevos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) ir Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nustatytų pabėgėlio statuso suteikimo kriterijų, todėl nėra priežasčių suteikti jam pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas 2012 m. birželio 13 d. prieglobsčio prašyme nurodė, kad iš kilmės šalies išvyko dėl karo, ligų, bado, tačiau pirminės ir vėlesnės apklausos metu, kurios yra skirtos išsiaiškinti tikrąsias išvykimo, persekiojimo bei grėsmės kilmės valstybėje aplinkybes, pareiškėjas nurodė, kad pagrindinė jo išvyko priežastis – piniginė skola, kurios jis niekaip neįstengė grąžinti skolintojui, kuris jam pradėjo grasinti. 2013 m. sausio 10 d. apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad jei ne problemos su pinigais, išvykęs nebūtų, kas parodo, kad išskyrus finansines problemas, nebuvo jokių kitų priežasčių išvykti iš šalies.

Pareiškėjo konfliktas su skolintoju negali būti laikytinas nei persekiojimu, nei smurtu ar žmogaus teisių pažeidimais. Šiuo atveju nėra pagrindo teikti tarptautinę apsaugą asmeniui, kuris iš šalies išvyko bėgdamas nuo asmeninių problemų. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, būdamas Lietuvoje, jam suteikus laikiną teritorinį prieglobstį, neteisėtai išvyko į Suomijos Respubliką, nurodydamas, kad ten didesnės neįgalumo išmokos. Pareiškėjas Suomijoje prisistatė kitu vardu ir ten pateikė prašymą dėl prieglobsčio, kas parodo, kad jis siekia įsitvirtinti Europoje tik ieškodamas finansinio gerbūvio, o ne bėgdamas nuo persekiojimo, smurto, kankinimų.

Pareiškėjas buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalies nuostatą. Jokių papildomų sąlygų, papildomo pagrindimo arba išimčių prieglobsčio prašytojams ši Įstatymo nuostata nenumato. Lietuvos Respublikos įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai taip pat nereglamentuoja konkretaus draudimo atvykti laikotarpio nustatymo kriterijų, Migracijos departamentui šiuo aspektu yra suteikti diskrecinės galios įgaliojimai veikti savo nuožiūra, nenukrypstant nuo institucijai priskirtų bendrųjų tikslų.

Pareiškėjo atveju Migracijos departamentas savo kompetencijos ribose nustatė, kad jis pažeidė atvykimo į Lietuvos Respublikos teritoriją ir buvimo joje tvarką bei piktnaudžiavo prieglobsčio suteikimo procedūra, todėl buvo priimtas sprendimas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam, nei minimalus (1 metų) laikotarpiui, t. y. 2 metams. Įvertinus pareiškėjo bylos individualias aplinkybes, buvo nuspręsta netaikyti jam maksimalaus 5 metų draudimo atvykti termino. Todėl skundžiamo sprendimo dalis dėl uždraudimo atvykti kaip ir visas sprendimas yra visiškai pagrįsta ir teisėta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyta ir pareiškėjas nepateikė aplinkybių, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, todėl šiuo aspektu skundžiamas sprendimas yra visiškai pagrįstas ir teisėtas, jo naikinti nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjo teiginiai, kad jį persekioja privatūs asmenys, nėra pagrindas suteikti laikinąją apsaugą, ypač įvertinant tai, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje galėjo kilnotis (duomenys neskelbtini), keisti gyvenamąją vietą, tikėtis savo valstybės institucijų, į kurias jis nesikreipė, globos. Teismas akcentavo aplinkybę, kad pareiškėjas nebuvo nuoseklus, buvo pasitraukęs į Suomiją.

Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai nereglamentuoja konkretaus draudimo atvykti (Įstatymo 133 str. 2 d.) laikotarpio nustatymo kriterijų, taigi Migracijos departamentui šiuo aspektu yra suteikti diskrecinės galios įgaliojimai veikti savo nuožiūra, nenukrypstant nuo institucijai priskirtų bendrųjų tikslų. Pareiškėjo atveju Migracijos departamentas savo kompetencijos ribose nustatė, kad jis piktnaudžiauja prieglobsčio suteikimo tvarka, sąmoningai klaidina tyrimą, todėl buvo nustatytas dvejų metų terminas, kuris, teismo vertinimu, lyginant su maksimaliu terminu – penkeriais metais, atitinka šios bylos aplinkybes, yra adekvatus.

III. Pareiškėjas N. M. M. nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimu, prašo panaikinti šį sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti skundžiamą Migracijos departamento 2013 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. (15/6-10)-12PR-34 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą ir priimti sprendimą.

Apeliaciniame skunde (b. l. 37–41) nurodo, kad iš 2012 m. liepos 5 d. ir 2013 m. sausio 10 d. pareiškėjo apklausų protokolų matyti, kad jis kryptingai ir nuosekliai laikėsi savo išvykimo iš šalies tikslo – noro gauti prieglobstį Europos Sąjungoje. Pareiškėjui nebuvo žinoma, kad prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu draudžiama išvykti iš Užsieniečių registracijos centro. Atsakovas priimdamas skundžiamą sprendimą nepagrįstai sureikšmino pareiškėjo patirtą asmeninio pobūdžio persekiojimą dėl negrąžintos skolos, nurodęs ekonominius sunkumus kaip pagrindinę ir vienintelę išvykimo iš kilmės valstybės priežastį. Pagrindine priežastimi pareiškėjo buvo įvardintas karas (kariniai neramumai) kilmės šalyje. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jo neįgalumo patvirtina, kad jo įsipareigojimas grąžinti skolą buvo sunkiai įgyvendinamas dėl objektyvių priežasčių. Pareiškėjas kilmės valstybėje patyrė persekiojimą (diskriminacijos forma) dėl priklausymo neįgaliųjų socialinei grupei, yra už savo valstybės ribų, negali naudotis jos pagalba, nes abejoja jos efektyvumu, todėl, jo nuomone, egzistuoja Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyti pabėgėlio statuso suteikimo pagrindai. Apeliacinės instancijos teismui nutarus, kad nėra pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą, būtina pakartotinai įvertinti atsisakymo taikyti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį teisėtumą – pareiškėjas patyrė asmeninį persekiojimą dėl negrąžintos paskolos, dėl karinių neramumų, stabilios centrinės ir vietinės valdžios trūkumo, kilmės valstybėje jaučia pagrįstą baimę, kad su jo gali būti susidorota persekiotojų, o valstybei negalint užtikrinti teisingo ginčų sprendimo, jo žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos.

Atsakovas Migracijos departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jo netenkinti.

Atsiliepime (b. l. 58–60) nurodo, kad neginčija pareiškėjo išvykimo iš šalies tikslo, tačiau tikrąsias išvykimo priežastis prieglobsčio prašyme ir apklausų metų pareiškėjas nurodė skirtingai. Svarstydamas galimybę išvykti iš Lietuvos pareiškėjas galėjo pasikalbėti su Užsieniečių registracijos centro ar Migracijos departamento atstovais, tačiau jis išvyko niekam nepranešęs. Įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, o pareiškėjas pasirašytinai patvirtino, kad jam žinoma pareiga laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu nustatytos faktinės aplinkybės, tai kad iš kilmės šalies išvyko vienas, prieš tai nuvykęs į šalies sostinę pas draugą, kur laukė, kol jį išveš iš šalies, sudaro pagrindą abejoti jo argumentais dėl nesaugios padėties kilmės valstybėje kaip pagrindinės išvykimo priežasties. Pareiškėjo argumentai dėl neįgalumo patvirtina atsakovo išvadas, kad jis išvyko dėl ekonominių priežasčių. Pareiškėjas nepateikė jokios informacijos, kurią būtų galima laikyti pagrindu suteikti pabėgėlio statusą dėl persekiojimo dėl priklausymo neįgaliųjų socialinei grupei. Nenustatyta, kad (duomenys neskelbtini) neįgalieji sudaro socialinę grupę ir pareiškėjas jai priskirtinas. Diskriminacija savaime netolygi persekiojimui, o pareiškėjas nenurodė objektyvios informacijos, kad jam griežtai būtų apribota teisė dirbti ir užsidirbti pragyvenimui, kad jis būtų diskriminuojamas, o tuo labiau persekiojamas, dėl neįgalumo. Apeliantas dirbo prekybininku, sugebėjo išlaikyti save, tėvus ir brolį. Negalėjimas ar nenorėjimas vykdyti įsipareigojimus kreditoriui negali būti pagrindu pareiškėjui suteikti papildomą apsaugą. Pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu buvo išanalizuotos ne tik individualios aplinkybės, bet ir padėtis jo kilmės šalyje – (duomenys neskelbtini), ir konstatuota, kad pareiškėjas nepriklauso jokioms rizikos grupėms, iš šalies išvyko dėl asmeninių problemų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo teisės gauti prieglobstį (pabėgėlio statusą arba papildomą apsaugą). Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Migracijos departamento 2013 m. gegužės 9 d. sprendimas Nr. (15/6-10)-12PR-34 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui N. M. M. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ yra teisėtas ir pagrįstas.

Nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjo siekio gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje.

Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymuose Migracijos departamentui nurodė, kad iš savo šalies išvyko bėgdamas nuo skurdo, ligų, karų ir bado, bei prašo politinio prieglobsčio. Apklausos metu pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį iš esmės grindė tuo, jog kilmės valstybėje yra skolingas pinigų, negrąžinus pinigų jį persekiojo, todėl bijo, kad dėl to su juo gali susidoroti. Taigi, pareiškėjas pats patvirtino, jog išvyko iš šalies dėl situacijos, kurią nulėmė pareiškėjo negrąžinta skola, t. y. išvykimo priežastys buvo ekonominės. Tokios aplinkybės neįrodo realios, pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies bei 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso prasme.

Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, kuris atitinka 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų, 4 straipsnį (pagal šį straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti), prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Analogiškai, pagal Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361, 7 punktą prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5 punkte, jeigu prieglobsčio prašytojas atsisako nurodyti prieglobsčio prašymo pateikimo motyvus, toks prašymas nagrinėjamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas.

Taigi, tam, kad būtų pripažinta esant pagrindui suteikti pabėgėlio statusą, pareiškėjas turėjo nurodyti aplinkybes, patvirtinančias konkretaus persekiojimo pavojų. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde ir tvirtina, kad atsakovas nepagrįstai sureikšmino aplinkybes, susijusias su negrąžinta skola, tačiau pažymėtina, kad nebuvo pateikta kitų argumentų, įrodančių grėsmę dėl pareiškėjo persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Apeliacinio skundo teiginys, kad apklausų metu pareiškėjas nuosekliai laikėsi savo išvykimo iš šalies tikslo – noro gauti prieglobstį Europos Sąjungoje, taip pat neįrodo Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto pagrindo suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą egzistavimo. Be to, negalima sutikti, kad pareiškėjas nuosekliai siekė gauti tik prieglobstį, kadangi pateikęs prašymą gauti prieglobstį Lietuvoje ir nesulaukęs atsakymo, siekdamas tam tikrų tikslų išvyko į Suomiją. Tai, ar jam buvo žinoma, kad prašymo nagrinėjimo metu yra draudžiama išvykti iš Užsieniečių registracijos centro, ar ne, neturi reikšmės, kadangi vien ta aplinkybė, jog pareiškėjas išvyko į kitą Europos Sąjungos valstybę, patvirtina, jog jo planai siejosi ne tik su prieglobsčio gavimu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, kurie leistų jam suteikti pabėgėlio statusą.

Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas tvirtina, kad kilmės valstybėje jis patyrė persekiojimą dėl jo priklausymo neįgaliųjų asmenų socialinei grupei. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių faktų, įrodančių realią pareiškėjo diskriminaciją, tuo labiau – persekiojimą – dėl neįgalumo. Pats pareiškėjas nurodė, kad dešinės rankos plaštakos neteko dar 1994–1995 m., be to, savo šalyje jis dirbo (pardavinėjo daržoves), bandė kurti savo verslą. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas ar kad tai privertė jį išvykti iš šalies.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Darytina išvada, kad pareiškėjo teiginiai, jog jį persekioja privatūs asmenys dėl skolos negrąžinimo, nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą.

Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas ir kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti, grąžintas į kilmės ar užsienio valstybę, bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos arba išvyko iš jos, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Atsižvelgus į bylos aplinkybes (pareiškėjas piktnaudžiauja prieglobsčio suteikimo tvarka, sąmoningai klaidina tyrimą), teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamento 2013 m. gegužės 9 d. sprendimas Nr. (15/6-10)-12PR-34 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui N. M. M. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ buvo pagrįstas ir teisėtas, taigi, pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo N. M. M. (N. M. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Virginija Volskienė

Skirgailė Žalimienė