AS-438-236-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS438-236/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07376-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo UAB „Roneka“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Roneka“ skundą atsakovui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl nurodymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Roneka“ (toliau – ir pareiškėjas, bendrovė) pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1–8), kuriuo prašė:

1) panaikinti atsakovo Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir atsakovas, Šiaulių AVMI) 2013 m. spalio 18 d. mokesčių administratoriaus nurodymą Nr. KD18‑4;

2) panaikinti Šiaulių AVMI surašytą 2013 m. lapkričio 25 d. administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 177410, kaip nepagrįstą ir neteisingą UAB „Roneka“ prokuristės R. Č. atžvilgiu;

3) įpareigoti Šiaulių AVMI griežtai laikytis įstatymų priimant sprendimus, neklaidinti fizinių bei juridinių asmenų;

4) įpareigoti (pasiūlyti) Šiaulių AVMI sugrąžinti bendrovei neteisingai apmokestintus, o bendrovės sumokėtus, direktoriaus komandiruotpinigius su visomis baudomis ir delspinigiais (iš viso – 31304 Lt), bei neteisingai ir neteisėtai priskaičiuotus, o bendrovės sumokėtus, pelno mokesčio delspinigius (iš viso – 10416,49 Lt);

5) įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) informuoti Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl priimtos klaidingos 2011 m. birželio 1 d. nutarties, priimtos UAB „Roneka“ atžvilgiu, kuri formuoja ydingą teismų praktiką;

6) priimti sprendimą suteikti leidimą (leisti) VĮ „Registrų centras“ užregistruoti istorinį IĮ „Roneka“ vadovą N. Č., vadovavusį IĮ „Roneka“ nuo 2006 m. gruodžio 12 d., nes bendrovė nori ištaisyti savo padarytą didelę klaidą, nes dėl laiku neužregistruotų pas notarą pakeistų įstatų, 2009 m. spalio 22 d. VĮ „Registrų centras“ atsisakė tą padaryti t. y. užregistruoti istorinį IĮ „Roneka“ vadovą N. Č..

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 9 d. nutartimi (b. l. 57–60), be kita ko, pareiškėjo skundą priimti atsisakė.

Pirmosios instancijos teismas dėl pirmojo pareiškėjo skundo reikalavimo pažymėjo, kad 2013 m. spalio 18 d. mokesčių administratoriaus nurodymu buvo prašoma pareiškėjo operatyviam patikrinimui pateikti įvairius buhalterinius dokumentus. Nurodymas yra dokumentas, turintis užtikrinti maksimalų įrodymų surinkimą bei visapusišką jų įvertinimą, tarnaujantis mokesčių administratoriaus baigiamojo akto priėmimui. Nurodymas savo turiniu iš esmės realių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia. Šio sprendimo teisėtumas galėtų būti vertinamas mokesčių administratoriui priėmus galutinį sprendimą, kai pareiškėjui atsirastų realūs teisiniai padariniai. Kartu teismas pažymėjo, kad šiuo atveju Šiaulių AVMI (kurios veiklos buveinė yra Vilniaus g. 265, Šiauliuose) patenka į Šiaulių apygardos administracinio teismo veiklos teritoriją, todėl ginčijant pastarosios individualius aktus ar veiksmus, jei tai nėra mokestinis ginčas, ginčas nagrinėtinas atitinkamame apygardos administraciniame teisme pagal atsakovo buveinės vietą. Teismas padarė išvadą, kad ginčijamas mokesčių administratoriaus nurodymas nėra administracinis aktas, darantis įtaką pareiškėjo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 22 straipsnio 1 dalis) ir negali būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo objektu.

Teismas dėl antrojo pareiškėjo reikalavimo (t. y. panaikinti Šiaulių AVMI 2013 m. lapkričio 25 d. administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 177410, priimtą UAB „Roneka“ prokuristės R. Č. atžvilgiu) nurodė, kad šiame administracinio teisės pažeidimo protokole konstatuota, jog R. Č. turėtų būti taikoma Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 172-3 straipsnyje įtvirtinta nuobauda. Taigi šiuo atveju nėra priimto nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, kurį turėtų teisę skųsti būtent R. Č. atitinkamam apylinkės teismui pagal atsakovo buveinę. Taigi pareiškėjo antrąjį reikalavimą atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka.

Teismas nustatė, kad jei pareiškėjas trečiuoju ir ketvirtuoju reikalavimais siekia suformuluoti prašymus dėl įpareigojimo Šiaulių AVMI atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus, tai tokį reikalavimą turėtų reikšti Šiaulių apygardos administraciniam teismui, t. y. pagal Šiaulių AVMI buveinės vietą.

Dėl pareiškėjo penktojo reikalavimo teismas pareiškėjui išaiškino, kad teismas nagrinėja ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje, o toks pareiškėjo reikalavimas nelaikytinas ginču dėl teisės viešojo administravimo srityje ir negali būti nagrinėtinas teisme administracinio proceso tvarka.

Dėl pareiškėjo šeštojo reikalavimo teismas pareiškėjui išaiškino, kad teismai priima sprendimus pagal jiems suteiktą kompetenciją. Galimų teismo priimamų sprendimų rūšys yra nustatytos ABTĮ 88 straipsnyje, teismui nėra suteikta teisė išduoti leidimus. Pareiškėjas dėl duomenų užregistravimo turi teisę kreiptis į VĮ „Registrų centras“ su argumentuotu prašymu užregistruoti duomenis ir, kai atsakovas priims atitinkamą sprendimą, pareiškėjas turės teisę jį ginčyti teismine tvarka.

III. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nutarties (b. l. 70–74) ir prašo šią nutartį panaikinti bei perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjo nuomone, 2013 m. spalio 18 d. mokesčių administratoriaus nurodymas Nr. KD18-4 yra administracinis aktas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalies prasme, nes jame suformuluoti pareiškėjui vykdytini nurodymai, nustatomos teisės ir pareigos, reikalaujama pateikti dokumentus, nors Šiaulių AVMI ir taip juos turi bei žino visas aplinkybes, taip pat pareiškėjas yra perspėjamas dėl teisinių pasekmių, jei nurodymų nevykdys. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į jo skundo esmę, t. y. ar Šiaulių AVMI iš viso turi teisę ko nors iš pareiškėjo reikalauti. Nurodo, pareiškėjas sąmoningai skundą pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui pagal VMI buveinės vietą Vilniuje, nes VMI yra centrinis mokesčių administratorius, kurio veiklos teritorija yra visa valstybės teritorija, be to, VMI turi kontroliuoti savo teritorinių skyrių veiklą (pareiškėjo teigimu, VMI turėtų būti atsakovu šioje byloje). Pažymi, kad nors pirmosios instancijos kategoriškai nurodo, jog pareiškėjo skundas nenagrinėtinas administracinio proceso tvarka, tačiau dėl skundo pirmojo, trečiojo ir ketvirtojo reikalavimų siūlo kreiptis į Šiaulių apygardos administracinį teismą, taigi vis dėlto skundas administracinio proceso tvarka yra nagrinėtinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą konstatavęs, kad skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525–540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146–391/2009; 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143‑560/2010).

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 144 straipsnyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą. Šiame Mokesčių administravimo įstatymo straipsnyje įtvirtinta mokesčių mokėtojo teisė apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą ta apimtimi, kiek tai susiję su mokesčių mokėtojo teise į teisminę gynybą, turi būti aiškinama sistemiškai, atsižvelgiant į Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas. Aiškinant Mokesčių administravimo įstatymo 144 straipsnio, Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011; Administracinė jurisprudencija. 2011, 21).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pirmuoju skundo reikalavimu prašo panaikinti atsakovo Šiaulių AVMI priimtą 2013 m. spalio 18 d. mokesčių administratoriaus nurodymą Nr. KD18‑4 (b. l. 17–18) operatyviam patikrinimui pateikti įvairius dokumentus, tikslu nustatyti fiziniams asmenims N. Č., R. Č. ir N. Č. UAB „Roneka“ išmokėtų piniginių lėšų realumą.

Mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę gauti iš asmenų, tarp jų iš kredito, mokėjimo ir elektroninių pinigų įstaigų, funkcijoms atlikti reikiamus duomenis ir dokumentų nuorašus, kompiuterinių laikmenų duomenis (kopijas) apie to arba kito asmens turtą, pajamas, išlaidas ir veiklą, naudotis savo ir kitų juridinių asmenų valdomų ar tvarkomų registrų, duomenų bazių informacija; duoti mokesčių mokėtojui, taip pat kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims (kai tai susiję su mokesčių administratoriaus teisių mokesčių mokėtojo atžvilgiu įgyvendinimu) privalomus vykdyti nurodymus atvykti pas mokesčių administratorių, jei tai būtina jo funkcijoms atlikti; duoti nurodymus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo, turto bei pajamų deklaravimo bei apskaitos tvarkymo klausimais (Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 1 ir 7 punktai).

Pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką toks skundžiamas mokesčių administratoriaus nurodymas dabartiniu metu niekaip nelemia mokesčių mokėtojo materialinių teisių ir pareigų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje. Nurodymu duodamas kompetentingo subjekto patvarkymas pateikti konkrečius atitinkamus duomenis bei dokumentus, kurie gali suponuoti tiek teigiamo sprendimo, tiek neigiamo sprendimo priėmimą tikrinamojo asmens atžvilgiu. Nurodymas – dokumentas, turintis užtikrinti maksimalų įrodymų surinkimą bei visapusišką jų įvertinimą, tarnaujantis mokesčių administratoriaus baigiamojo akto priėmimui (žr. 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556‑403/2011).

Turint omenyje įstatymų leidėjo imperatyvius reikalavimus dėl teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, laikymosi, teisėjų kolegija, nagrinėjanti pareiškėjo skundo reikalavimo dėl nurodymo panaikinimo atsisakymo priimti nagrinėti teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, neturi pagrindo kitokiam teisės interpretavimui, liečiančiam tų mokesčių administratoriaus sprendimų apskundimą, kurie iš esmės realių teisinių pasekmių nesukelia ir galėtų būti kvestionuojami mokesčių administratoriui priėmus jo galutinį sprendimą, kada ir atsiranda realūs teisiniai padariniai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo pirmąjį reikalavimą kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Remdamasis tuo pačiu pagrindu, t. y. Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti nagrinėti ir kitus pareiškėjo skundo reikalavimus. Motyvai, kuriais pirmosios instancijos teismas rėmėsi priimdamas tokią nutartį, yra išsamiai išdėstyti šioje nutartyje, todėl apeliacinės instancijos teismas, su šiais motyvais sutikdamas, dėl jų atskirai nepasisako. Papildomai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovu šioje byloje nurodyta Šiaulių AVMI, t. y. teritorinis valstybinio administravimo subjektas – valstybinio administravimo subjektas, kurio veiklos teritorija yra nustatyta valstybės teritorijos dalis (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 8 punktas), todėl pareiškėjas, manydamas, kad jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, turi teisę paduoti Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimus atitinkantį skundą (prašymą) dėl šio viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) Šiaulių apygardos administraciniam teismui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 18 straipsnio 1 dalis, 22 straipsnio 1 punktas) (išskyrus mokestinius ginčus). Pareiškėjo argumentai, kad atsakovu šioje byloje turėtų būti Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos yra teisiškai nepagrįsti, nes pareiškėjo skunde jokie klausimai dėl šios institucijos aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šio subjekto atsisakymo atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus nėra keliami.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir įvertino taikytinų teisės aktų nuostatas, todėl priėmė teisėtą nutartį. Pareiškėjo UAB „Roneka“ atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą, o UAB „Roneka“ atskirąjį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas