A-662-563-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-563/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00419-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 16.8; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Z. ir atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Z. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir teisinės pagalbos išlaidų priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. Z. (toliau – ir pareiškėjas) Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, kuriuo prašė panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK, atsakovas) viršininko priimtą administracinį sprendimą, įformintą 2013 m. vasario 20 d. raštu Nr. 40-Š-2155 „Dėl prašymo kompensuoti teisinės pagalbos išlaidas“ (toliau – ir Sprendimas), priteisti iš atsakovo 2012 metais pareiškėjo patirtų teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą – iš viso 1 100 Lt.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad iki 2013 m. sausio mėnesio ėjo Šiaulių AVPK Patrulių rinktinės mobilaus būrio patrulio pareigas. 2010 m. spalio 28 d. apie 21 val. tarnybos metu, vykdydamas savo tarnybines pareigas, t. y. atvykęs pagal kolegų iškvietimą dėl būtinybės padėti jiems į policijos komisariatą pristatyti sulaikomus asmenis, panaudojo fizinę prievartą prieš teisėtiems policijos pareigūnų nurodymams nepaklususį bei grėsmę kėlusį asmenį, dėl to šiam asmeniui buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Dėl šio įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, o vėliau ir baudžiamoji byla dėl galimai įvykdytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje aprašytų nusikalstamų veikų. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-574-77/2012 pareiškėjas buvo išteisintas. Šis nuosprendis buvo apskųstas apeliacine tvarka, tačiau Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-725-519/2012 apeliaciniai skundai buvo atmesti. Taigi pareiškėjas buvo pripažintas neįvykdžiusiu veikos, turinčios BK 138 straipsnio 1 dalyje bei 228 straipsnio 1 dalyje aprašytų nusikalstamų veikų požymių. Minėtos baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas pasinaudojo savo teise turėti gynėją, dėl to patyrė 1 100 Lt dydžio išlaidas. Dėl šių išlaidų kompensavimo pareiškėjas raštu kreipėsi į Šiaulių AVPK. Šiaulių AVPK 2013 m. vasario 20 d. raštu Nr. 40-S-2155 „Dėl prašymo kompensuoti teisinės pagalbos išlaidas“ buvo priimtas administracinis sprendimas, kuriuo kompensuoti pareiškėjo patirtas teisinės pagalbos išlaidas atsisakyta.

Pareiškėjas nurodė Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (toliau – ir Policijos veiklos įstatymas) 23 straipsnio 8 dalį ir teigė, jog tais atvejais, kai prievartos panaudojimas sukelia asmens mirtį ar jo sveikatos sužalojimą, apie tai turi būti informuojamas prokuroras, kuris ir sprendžia, ar konkrečiu atveju reikia pradėti ikiteisminį tyrimą, ar ne. Tai reiškia, kad prievartos naudojimo teisėtumas nėra preziumuojamas, kiekvienu atveju atliekamas atitinkamas tyrimas ir jo metu nustatoma, ar prievarta buvo naudojama teisėtai, ar ne. Taigi naudodamas prievartą pareigūnas visuomet rizikuoja padaryti žalos asmens, prieš kurį naudojama prievarta, sveikatai ir/arba gyvybei, taigi ir rizikuoja, jog jo atžvilgiu bus pradėtas ikiteisminis tyrimas, siekiant nustatyti, ar šis prievartos naudojimas neperžengė profesinės rizikos ribų. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, pareigūno statusas gali būti įtariamojo arba liudytojo, apklausiamo apie jo galimai padarytą nusikalstamą veiką. Abiem šiais atvejais toks pareigūnas nuo pirmosios apklausos momento turi teisę turėti gynėją/įgaliotąjį atstovą. Tuo atveju, jei pareigūnas pasirenka ne valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, o pats savo lėšomis sudaro teisinių paslaugų sutartį su advokatu, jis neišvengiamai patiria išlaidų, kurios yra tiesiogiai susijusios su prievartos panaudojimu. Pareiškėjo manymu, teisinės pagalbos išlaidos pareigūnui, kuris, vykdydamas tarnybines pareigas, buvo priverstas panaudoti prievartą ir tokiu būdu sukėlė asmeniui sveikatos sužalojimą ar jo mirtį, yra tiesiogiai susijusios su ankščiau aptartais pareigūno tarnybos ypatumais. Manė, kad Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 50 straipsnyje numatyta garantija yra viena iš tarnybos ypatumų kompensavimo principo įgyvendinimo priemonių. Dėl to ši socialinė garantija turi būti be išimčių vienoda apimtimi taikoma visiems pareigūnams, kurių atžvilgiu pradedamas baudžiamasis procesas dėl galimo tarnybinės rizikos ribų peržengimo, vien lingvistinis Statuto 50 straipsnio nuostatos aiškinimas neatitinka šios garantijos esmės ir sudaro sąlygas negatyviai diskriminacijai.

Pareiškėjas nurodė, jog Statuto 50 straipsnio nuostata turi būti suprantama ir aiškinama kaip suteikianti teisę gauti patirtų teisinės pagalbos išlaidų kompensavimą tiek tais atvejais, kai pareigūnas teismo pripažįstamas viršijusiu tarnybinės rizikos ribas ir tuo padariusiu nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą, tiek ir tais atvejais, kai tokio pareigūno atžvilgiu yra atliekamas baudžiamasis ar kitas teisminis procesas dėl galimo tarnybinės rizikos ribų peržengimo ir nusikalstamos veikos ar kito teisės pažeidimo padarymo, tačiau šio proceso metu pareigūnas pripažįstamas teisės pažeidimo nepadariusiu. Atsižvelgdamas į tai, kad: 1) vidaus tarnybos sistemos pareigūnai dėl savo tarnybos ypatumų ir pavojingumo turi teisę ir kai kuriais atvejais privalo vartoti prievartą prieš kitus asmenis; 2) tais atvejais, kai naudojant šią prievartą yra padaroma žala kito asmens sveikatai ar gyvybei, ikiteisminio tyrimo pradėjimas yra praktiškai privalomas ir būtinas (siekiant nustatyti, ar pareigūnas neperžengė tarnybinės rizikos ribų); 3) vidaus tarnybos sistemos pareigūnų teisinę padėtį reguliuojantys teisės aktai aiškiai nurodo, kad už tyčinių nusikalstamų veikų įvykdymą pareigūnams turi būti panaikinamos visos jiems priklausančios garantijos, taip pat remdamasis tarnybos ypatumų kompensavimo, protingumo, sąžiningumo, teisingumo bei lygiateisiškumo principais, manė, jog Statuto 50 straipsnio nuostata turi būti aiškinama plečiamai, kaip numatanti minėtą garantiją gauti teisinės pagalbos išlaidų kompensaciją ne tik nuteistiems, bet ir išteisintiems pareigūnams.

Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į skundą nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo R. Z. prašymo reikalavimais ir mano, kad šie prašymo reikalavimai nepagrįsti.

Nurodė, kad Šiaulių AVPK, būdamas viešojo administravimo subjektu ir vykdydamas vidaus administravimą savo veikloje, be kitų principų, taip pat privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, kuris imperatyviai nustato, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p.). Be to, vidaus tarnybos santykiai patenka į administracinės teisės reguliavimo sritį, o administracinė teisė yra viešoji teisė, kurioje galioja imperatyvusis teisinio reguliavimo metodas, t. y. viskas, kas nėra tiesiogiai leista įstatymo, draudžiama.

Kaip jau buvo atsakyta pareiškėjui 2013 m. vasario 20 d. raštu Nr. 40-S-2155 „Dėl prašymo kompensuoti teisinės pagalbos išlaidas“, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. lapkričio 27 d. rašte Nr. 1D-7892(3) „Dėl pareigūno išlaidų teisinei pagalbai kompensavimo“, adresuotame Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, išdėstyta pozicija dėl Statuto 50 straipsnyje numatytų teisinės pagalbos išlaidų kompensavimo ribų taikymo pagal šiuo metu galiojančią Statuto 50 straipsnio redakciją, vidaus reikalų įstaiga kompensuoti teisinės pagalbos išlaidas gali tik tada, kai vykdęs pavestus vidaus tarnybos uždavinius ir funkcijas bei viršijęs tarnybinės rizikos ribas pareigūnas teismo pripažįstamas padaręs nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba kai vykdęs tarnybines funkcijas ar dėl vidaus tarnybos pareigūnas pripažįstamas nukentėjusiuoju.

Tuo atveju, jei pareigūnas yra išteisinamas, teisinės pagalbos išlaidų kompensacija jam nepriklauso. Taip pat pareiškėjas tuo pačiu raštu buvo informuotas, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) I dalies VIII skyriaus nuostatomis, jis turi teisę į proceso, t. y. ir teisinės pagalbos, išlaidų apmokėjimą, jei nėra pasibaigęs jo atžvilgiu pradėtas baudžiamojo persekiojimo procesas. Tuo atveju, jei minėtas baudžiamojo persekiojimo procesas yra pasibaigęs ir yra sąlygos, numatytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnyje, jis turi teisę dėl patirtos turtinės žalos, susijusios su išlaidomis teisinei pagalbai, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka kreiptis į teismą.

Atsižvelgiant į nurodytų teisės aktų nuostatas, Šiaulių AVPK Sprendimas, kuriuo atsisakyta pareiškėjui kompensuoti patirtas teisinės pagalbos išlaidas, yra teisėtas bei pagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities policijos komisariatas (toliau – ir Vilniaus AVPK) atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo R. Z. prašymą dėl Šiaulių AVPK sprendimo panaikinimo patenkinti ir įpareigoti Šiaulių AVPK pareiškėjo teisinės pagalbos išlaidų kompensavimo klausimą nagrinėti iš naujo.

Nurodė, kad Statuto 50 straipsnyje yra reglamentuojama pareigūnams valstybės garantuojama teisinė pagalba. Šiame straipsnyje inter alia nustatyta, kad pareigūnui, vykdžiusiam pavestus vidaus tarnybos uždavinius ir funkcijas bei viršijusiam tarnybinės rizikos ribas ir tuo padariusiam nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą, iš vidaus reikalų įstaigai darbo užmokesčiui skirtų lėšų gali būti kompensuojamos teisinės pagalbos išlaidos ar jų dalis. Tai yra vidaus tarnybos pareigūno socialinė garantija, kuri turi būti užtikrinama pagal vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo ir teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principus (Statuto 3 str. 7 ir 8 d.). Aiškinant Statuto 50 straipsnio nuostatas, būtina atsižvelgti tiek į paminėtus specialiuosius vidaus tarnybos principus, tiek į bendruosius teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pareiškėjas buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas Šiaulių AVPK Patrulių rinktinės mobilaus būrio patruliu (vidaus tarnybos sistemos pareigūnu) ir eidamas jam pavestas viešosios tvarkos palaikymo pareigas, be pakankamo teisėto pagrindo panaudojo fizinę jėgą prieš asmenį. Be to, pareiškėjas buvo kaltinamas tuo, kad būdamas patruliu ir eidamas jam pavestas viešosios tvarkos palaikymo pareigas, nevykdė 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 patvirtintos Patrulių veiklos instrukcijos nuostatų dėl elgesio ir bendravimo su asmenimis, nebuvo ramus, santūrus, kantrus, nesiaiškino įvykio aplinkybių, nevertino įvykio dalyvių psichinės bei emocinės būsenos, nenuramino ir jų neišklausė, neleido pasiaiškinti, nesant Policijos veiklos įstatymo 23 ir 24 straipsniuose nurodytų fizinės prievartos panaudojimo sąlygų ir pagrindų, nesistengdamas išvengti fizinės prievartos panaudojimo sunkių pasekmių, panaudojo fizinę jėgą prieš asmenį, taip viršydamas savo įgaliojimus. Vilniaus AVPK nuomone, paminėtame kaltinime galima aiškiai įžvelgti tarnybinės rizikos ribų viršijimą (kaltinimo formuluotės „be pakankamo teisėto pagrindo“, „viršydamas savo įgaliojimus“ ir kt.). Be to, viešosios tvarkos palaikymas neabejotinai yra vienas iš vidaus tarnybos uždavinių. Galima pagrįstai teigti, kad toks kaltinimo formulavimas atitinka tarnybinės rizikos ribų viršijimo vykdant pavestus vidaus tarnybos uždavinius ir funkcijas sąvoką.

Pagal Statuto 50 straipsnį, teisinės pagalbos išlaidos gali būti kompensuojamos nusikalstamą veiką padariusiam pareigūnui, t. y. būtinas požymis yra nusikalstamos veikos padarymas. Šiaulių AVPK rašte nurodyta, kad pareigūnas turi būti teismo pripažįstamas padaręs nusikalstamą veiką. Manytina, kad toks normos aiškinimas neatitinka tiek jau paminėtų specialiųjų vidaus tarnybos principų, tiek ir bendrųjų teisingumo ir protingumo kriterijų. Pažymėtina, kad analogiška žodžių konstrukcija yra vartojama ir įvairiuose kituose teisės aktuose ir jų aiškinimas tik siaurąja prasme visiškai iškreiptų tikrąją normos prasmę, pvz., BK 29 straipsnyje reglamentuotas asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas nereiškia, kad norma reguliuoja tik teismo pripažinto padariusiu nusikalstamą veiką asmens sulaikymą. Taigi, atsižvelgiant į paminėtus principus, nusikalstamą veiką padaręs pareigūnas Statuto 50 straipsnio prasme, – tai ne tik teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu pripažintas kaltu nusikalstamos veikos padarymu pareigūnas, bet ir tas pareigūnas, kurio atžvilgiu yra pradėtas baudžiamasis procesas, t. y. pareigūnas, pripažintas įtariamuoju ar kaltinamuoju. Būtent šie proceso dalyviai turi teisę naudotis gynėjo paslaugomis, taigi jie patiria teisinės pagalbos išlaidas.

Atkreipė dėmesį, kad sistemiškai aiškinant Statuto dešimtojo skirsnio nuostatas, be kita ko, Statuto 52 straipsnį, ir atsižvelgiant į teisingumo ir protingumo kriterijus bei vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo ir teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principus, pagrįstai galima teigti, kad pareigūnui, patyrusiam žalą dėl vidaus tarnybos, įstaigos vadovo sprendimu gali būti atlyginami (kompensuojami) jo patirti nuostoliai. Priimdamas sprendimą skirti kompensaciją, skirti kompensacijos dalį arba kompensacijos neskirti įstaigos vadovas turi diskrecijos teisę Statuto 50 straipsnio prasme. Šiuo atveju manytina, kad pareiškėjas patyrė žalą dėl vidaus tarnybos, tačiau sprendimas dėl nuostolių atlyginimo (kompensavimo) turi būti priimamas tik Šiaulių AVPK išsamiai išnagrinėjus ir įvertinus visas reikšmingas aplinkybes. Pažymėjo, kad šios administracinės bylos išsprendimas Vilniaus AVPK negalėtų suteikti jokių teisių ar pareigų. Pareiškėjas R. Z. Vilniaus AVPK dirba nuo 2013 m. sausio 2 d., o visos pareiškėjo teisinės pagalbos išlaidos, kurias prašoma kompensuoti, buvo patirtos iki 2013 m. sausio 2 d. Šios išlaidos buvo patirtos dėl baudžiamojo proceso, vykusio pareiškėjo, kaip Šiaulių AVPK Patrulių rinktinės mobiliojo būrio patrulio, atžvilgiu. Pareiškėjas prašymą kompensuoti teisinės pagalbos išlaidas pateikė Šiaulių AVPK viršininkui, Šiaulių AVPK viršininko atsakymą (Sprendimą) ir prašo panaikinti pareiškėjas.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko priimtą administracinį sprendimą, įformintą 2013 m. vasario 20 d. raštu Nr. 40-Š-2155 „Dėl prašymo kompensuoti teisinės pagalbos išlaidas“ ir įpareigojo Šiaulių AVPK iš naujo svarstyti R. Z. 2013 m. vasario 11 d. prašymą, atsižvelgiant į teismo sprendime išdėstytus motyvus.

Pirmosios instancijos teismas aptarė skundžiame Sprendime užfiksuotas ir byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė Statuto 3 straipsnio 1 ir 7 dalis. Teismo nuomone, teisinės pagalbos išlaidų kompensacija yra vidaus tarnybos sistemos pareigūnams teikiama papildoma garantija, kuria kompensuojami vidaus tarnybos ypatumai. Teismas nustatė, kad pareiškėjas iki 2013 m. ėjo Šiaulių AVPK Patrulių rinktinės mobilaus būrio patrulio pareigas. Policijos patrulių tarnyba apima įvairių funkcijų, susijusių su patruliams priskirtų uždavinių įgyvendinimu, vykdymą. Kai kurios iš šių funkcijų įstatymų leidėjo yra laikomos keliančiomis grėsmę policijos patrulio gyvybei bei sveikatai, todėl šiems pareigūnams yra suteikiama teisė, sulaikant ir pristatant į policijos įstaigą asmenis, įtariamus teisės pažeidimo padarymu, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, jo pavojingumo laipsnį, pažeidėjo elgesį ir kitas aplinkybes bei situaciją ir laikantis Policijos veiklos įstatyme numatytos tvarkos, naudoti šaunamąjį ginklą, fizinę ir kitą prievartą (2002 m. Patrulių veiklos instrukcijos 123 ir 124 p., 2011 m. Patrulių veiklos instrukcijos 52, 53, 55 p.). Teismas nurodė Policijos veiklos įstatymo 16 straipsnio 1 dalį, 23 straipsnio 1 dalį, Statuto 50 straipsnį ir pažymėjo, kad Statuto 50 straipsnyje numatyta kompensacija yra vidaus tarnybos pareigūno socialinė garantija, kuri turi būti užtikrinama pagal vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo, teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principus. Būtina atsižvelgti tiek į specialiuosius vidaus tarnybos, tiek į bendruosius teisingumo ir protingumo principus. Atskleidžiant teisės normų turinį paprastai nepakanka taikyti vien lingvistinį aiškinimo metodą. Atskleisti atskirų įstatyme pavartotų sąvokų prasmę galima išsiaiškinus įstatymo paskirtį, jo reguliuojamų santykių pobūdį ir apimtį, reguliavimo ypatumus ir pan. Tai galima padaryti taikant įvairius įstatymo aiškinimo metodus, tarp jų – sisteminį, nes kiekviena teisės norma yra vientiso teisės akto sudedamoji dalis, susijusi su kitomis to teisės akto normomis (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 1999 m. birželio 23 d. nutarimas).

Teismo nuomone, pareiškėjo nurodytos teisinės pagalbos išlaidos patirtos dėl jo vidaus tarnybos. Pareiškėjas buvo kaltinamas tarnybinės rizikos ribų viršijimu ir, siekdamas įrodyti savo nekaltumą, naudojosi advokato paslaugomis, dėl to patyrė konkrečias išlaidas (b. l. 18). Sistemiškai aiškinant Statuto dešimtojo skirsnio nuostatas, atsižvelgiant į teisingumo ir protingumo kriterijus, į Statuto 52 straipsnį, kuriame įtvirtintas pareigūnui ir jo šeimos nariams padarytos materialinės žalos, kurią jie patyrė dėl pareigūno vidaus tarnybos, mechanizmas, bei į vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo, teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principus, pagrįstai galima teigti, kad pareigūnui, patyrusiam žalą dėl vidaus tarnybos, įstaigos vadovo sprendimu gali būti atlyginami (kompensuojami) jo patirti nuostoliai. Priimdamas sprendimą skirti kompensaciją, skirti kompensacijos dalį arba kompensacijos neskirti įstaigos vadovas turi diskrecijos teisę Statuto 50 straipsnio prasme.

Konstatuota, kad pareiškėjas patyrė konkrečią piniginę žalą dėl vidaus tarnybos, tačiau sprendimas dėl nuostolių atlyginimo (kompensavimo) turi būti priimamas tik Šiaulių AVPK išsamiai išnagrinėjus ir įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, pareiškėjo atstovo suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį, jo darbo ir laiko sąnaudas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, į bylos sudėtingumą ir apimtį, į bylos nagrinėjimo trukmę, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais. Padaryta išvada, kad Šiaulių AVPK Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl panaikintas.

III. Pareiškėjas R. Z. apeliaciniu skundu (b. l. 139-142) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimo dalį, kuria konstatuota, jog priimdamas sprendimą skirti kompensaciją, skirti kompensacijos dalį arba kompensacijos neskirti įstaigos vadovas turi diskrecijos teisę Statuto 50 straipsnio prasme, ir jo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde teigia, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu Statuto 50 straipsnyje įtvirtintos materialinės teisės normos aiškinimu. Mano, kad šis aiškinimas yra paremtas vien lingvistiniu teisės aiškinimu, todėl yra nepagrįstas ir netinkamas. Pareiškėjo teigimu, Statuto 50 straipsnyje įtvirtinta nuostata „gali būti kompensuojamos teisinės pagalbos išlaidos ar jų dalis“ turi būti suprantama ir aiškinama kaip suteikianti vidaus reikalų įstaigos vadovui diskrecijos teisę nuspręsti, ar kompensuoti visas pareigūno patirtas teisinės pagalbos išlaidas, ar tik dalį šių išlaidų. Tačiau ši nuostata nesuteikia įstaigos vadovui teisės apskritai nekompensuoti pareigūno patirtų teisinės pagalbos išlaidų. Tokia išvada darytina remiantis sisteminiu, loginiu ir teleologiniu teisės aiškinimo metodais bei Statuto 3 straipsnyje įtvirtintais lygiateisiškumo, tarnybos ypatumų kompensavimo, teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principais, kuriais yra grindžiama vidaus tarnyba. Nurodo Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 22 d. nutarimą. Mano, kad teisinės pagalbos išlaidų kompensacija yra vidaus tarnybos sistemos pareigūnams teikiama papildoma garantija, kuria kompensuojami vidaus tarnybos ypatumai.

Pareiškėjo manymu, neribota vidaus reikalų įstaigos vadovo diskrecija spręsti dėl pareigūno patirtų teisinės pagalbos išlaidų kompensavimo arba nekompensavimo paneigtų ir asmenų lygiateisiškumo bei teisėtų lūkesčių principus. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad Statuto 50 straipsnyje nėra aptarti kriterijai, kuriais vadovaudamasis vidaus reikalų įstaigos vadovas turi spręsti pareigūno patirtų atstovavimo išlaidų kompensavimo klausimą. Todėl šių išlaidų kompensavimas vieniems pareigūnams, bet nekompensavimas kitiems, paremtas vien įstaigos vadovo nuomone bei valia, sukurtų teisinio netikrumo situaciją ir sudarytų sąlygas negatyviai diskriminacijai atsirasti. Mano, kad pirmosios instancijos teismo pateiktas Statuto 50 straipsnyje numatytos garantijos aiškinimas sudaro prielaidas ją traktuoti ne kaip visiems vidaus tarnybos sistemos pareigūnams taikomą socialinę garantiją, bet kaip privilegiją, kurią vidaus reikalų įstaigos vadovas gali savo nuožiūra nuspręsti taikyti arba atsisakyti taikyti.

Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniu skundu (b. l. 146-148) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde teigia, jog teismas netinkamai įvertino bylai reikšmingas nustatytas faktines aplinkybes, netinkamai taikė materialines teisės normas, absoliučiai nenagrinėjo Šiaulių AVPK argumentų dėl pareigūno teisės į proceso išlaidų atlyginimą BPK ar teisę į turtinės žalos atlyginimą CPK tvarka ir tai turėjo įtakos nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimui. Atsakovo nuomone, pagal šiuo metu galiojančią Statuto 50 straipsnio redakciją, jei pareigūnas yra išteisinamas, teisinės pagalbos išlaidų kompensacija jam nepriklauso. Tokį šios teisės normos aiškinimą yra pateikusi ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija 2012 m. lapkričio 27 d. rašte Nr. 1D-7892(3) „Dėl pareigūno išlaidų teisinei pagalbai kompensavimo“.

Šiaulių AVPK teigimu, teisės normų aiškinimo metodų taikymas siekiant paneigti kalbine, logine prasme aiškų, bet įstatymo taikytojui neįtinkantį turinį yra nepagrįstas, todėl sisteminiu teisės aiškinimo metodu paremtas skundžiamas Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas. Nurodo, kad tais atvejais, kai pareigūnui pareikšti įtarimai, jis yra kaltinamasis ar teisiamasis, vadovaujantis BPK I dalies VIII skyriaus nuostatomis, jis turi teisę į proceso išlaidų apmokėjimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. spalio 27 d. konsultacijoje Nr. B3-364 „Dėl BPK 103, 104, 105 straipsnių taikymo“ yra išaiškinęs, jog BPK išteisintojo išlaidos gynėjo paslaugoms apmokėti tiesiogiai nėra įvardytos kaip proceso išlaidos, tačiau BPK 103 straipsnio 6 punkte, 104 straipsnio 2 dalyje teismui leidžiama proceso išlaidomis laikyti ir proceso metu patirtas išlaidas, kurios nėra nurodytos BPK 103 straipsnio 1-5 punktuose. Išteisintojo išlaidos gynėjo paslaugoms apmokėti neabejotinai yra patirtos dėl pradėto baudžiamojo proceso, todėl nėra jokių kliūčių šių išlaidų laikyti proceso išlaidomis. Šias išlaidas pripažinus proceso išlaidomis, jos paprastai turėtų būti apmokamos iš valstybės lėšų. Tuo atveju, jei minėtas baudžiamojo persekiojimo procesas yra pasibaigęs ir yra sąlygos, numatytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnyje, pareigūnas turi teisę dėl patirtos turtinės žalos, susijusios su išlaidomis teisinei pagalbai, CPK nustatyta tvarka kreiptis į teismą.

Vadovaujantis nurodytomis teisės normomis, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas Statuto 50 straipsnio normą ketino taikyti būtent pareigūnų, pripažintų padariusių nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą ar pripažintų nukentėjusiais, grupei. Kitais atvejais, atsižvelgiant į lygybės prieš įstatymą principą, įstatymų leidėjas pareigūnams yra numatęs jų teisių gynimo galimybes ir būdus bendra tvarka, kaip ir kitiems asmenims, taip pat jų teisę į proceso išlaidų atlyginimą baudžiamojo proceso tvarka ar teisę į turtinės žalos atlyginimą civilinio proceso tvarka. Tuo atveju, jei teisinės pagalbos išlaidų kompensavimo institutą įstatymų leidėjas būtų numatęs taikyti ir pareigūnams, kurie teismo nuosprendžiu išteisinami, atsirastų teorinė tikimybė pareigūnui iš valstybės gauti iki dviejų kartų didesnį (iš vidaus reikalų įstaigos ir Teisingumo ministerijos) patirtų nuostolių atlyginimą taip sudarant ne tik teorinę, bet ir praktinę galimybę pažeisti teisingumo principą. Taip pat Šiaulių AVPK nuomone, teismo priimtas procesinis sprendimas turi būti motyvuotas, turi būti nurodyta, kokiais motyvais remiantis vieni teisės aktai nagrinėjamam ginčui, teismo požiūriu, yra netaikomi, o kuriais teismas remiasi. Teismo sprendimas neatitinka ir šio pobūdžio procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų, todėl negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, nes pažeidžia proceso dalyvių teises į pagrįstą ir motyvuotą iškelto ginčo išsprendimą.

Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 160-161) su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities policijos komisariatas atsiliepimais į pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus (b. l. 163-165, 167-168) prašo pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo pažymi, jog viešojo administravimo institucijoms yra suteikiama diskrecijos teisė, kuri suprantama kaip galia, suteikianti administravimo subjektui tam tikrą laisvę priimant sprendimus, įgalinant jį iš keleto teisiškai galimų elgesio variantų pasirinkti tą, kuris, jo nuomone, yra tinkamiausias (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A415-2203/2006). Šiuo atveju teisiškai galimi elgesio variantai yra skirti kompensaciją, skirti kompensacijos dalį arba kompensacijos neskirti. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į Statuto 50 straipsnyje pateiktą formuluotę „gali būti kompensuojamos teisinės pagalbos išlaidos ar jų dalis“. Kaip ne kartą pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., 2004 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-362/2004, 2006 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje A6-2202/2006 ir kt.), viešojo administravimo subjektui suteikta diskrecija nėra neribojama. Konstatuotina, kad vidaus reikalų įstaigos vadovas, įgyvendindamas diskrecijos teisę Statuto 50 straipsnio prasme, turi paisyti bendrųjų teisingumo ir protingumo kriterijų bei atsižvelgti į viešojo administravimo principus, tai pat į specialiuosius vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo ir teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principus. Sprendimas dėl teisinės pagalbos išlaidų kompensavimo turi būti motyvuotas, atsižvelgiant į kiekvieną individualią situaciją, ir pagrindžiamas konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis. Iš esmės tokią pačią išvadą padarė ir pirmosios instancijos teismas. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismai, nagrinėdami baudžiamąsias bylas ir spręsdami teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo klausimus, atsižvelgia į BPK 106 straipsnio 2 dalį, CPK 98 straipsnio 2 dalį ir vadovaujasi Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, taip pat ir Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 884.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo nurodo, jog įstatymų leidėjas yra nustatęs aiškų ir nedviprasmišką pareigūno statuso santykį su teistumu. Pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, jei įsiteisėjo teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos. Taip pat pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą pareigūnams (Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 str. 3 d.).

Be to, Statuto 40 straipsnio 6 dalies 1 punkte įtvirtinta nuostata, kad jeigu pareigūnas žuvo, susižalojo, buvo sužalotas darydamas tyčinį nusikaltimą ar tyčinį baudžiamąjį nusižengimą, Statuto 40 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama kompensacija jam nemokama. Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530, 4.1 punkte nurodyta, kad kompensacijos nemokamos, jeigu pareigūnas nukentėjo dėl savo veikos, kurioje ikiteisminio tyrimo metu ar teismo nustatyti tyčinio nusikaltimo požymiai.

Asmens teistumas už tyčinį nusikaltimą lemia absoliutų draudimą priimti tokį asmenį į vidaus tarnybą, nepaisant teistumo išnykimo ar panaikinimo (Statuto 11 str. 1 d. 2 p.). Taip pat pagal Statuto 11 straipsnio 1 dalies 2 punktą, priimti į vidaus tarnybą draudžiama, jei asmuo nuteistas už neatsargų nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą ir teistumas neišnykęs arba nepanaikintas. Šiaulių AVPK teikiamas Statuto 50 straipsnyje įtvirtintos teisės normos aiškinimas prieštarauja ir visuotinai pripažįstamiems teisės principams: niekas negali turėti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (nulius commodum capere de sua injuria propria) ir iš neteisės negali atsirasti teisė (ex injuria jus non oritur).

Be to, jeigu nusikalstama veika yra padaroma viršijant tarnybinės rizikos ribas, tai ji visuomet kvalifikuojama, be kita ko, pagal BK 228 straipsnį, o šiame straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė pasireiškia tik tyčine kaltės forma. Taigi atsižvelgiant į paminėtus teisės principus ir išvardintų teisės aktų sisteminę analizę, į tai, kad tarnybinės rizikos ribų viršijimas, kaip nusikalstama veika, gali būti padaromas veikiant tik tyčia, konstatuotina, kad įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu pripažintas viršijęs tarnybinės rizikos ribas policijos pareigūnas negali įgyti teisės į teisinės pagalbos išlaidų kompensaciją pagal Statuto 50 straipsnį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai atmestini.

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo R. Z. teisės pagal Vidaus tarnybos statuto 50 straipsnį gauti išlaidų kompensaciją už teisinę pagalbą, suteiktą baudžiamojoje byloje, pradėtoje dėl pareiškėjo veiksmų, atliktų tarnybos metu.

Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas R. Z. buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas Šiaulių AVPK Patrulių rinktinės mobilaus būrio patruliu ir eidamas jam pavestas viešosios tvarkos palaikymo pareigas, 2010 m. spalio 28 d. apie 21 val. be pakankamo teisėto pagrindo panaudojo fizinę prievartą prieš asmenį ir tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Be to, nevykdydamas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 patvirtintų Policijos patrulių veiklos instrukcijos nuostatų dėl elgesio ir bendravimo su asmenimis, taip viršijo savo įgaliojimus bei padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu buvo išteisintas (b. l. 31-40). Šis nuosprendis buvo apskųstas apeliacine tvarka, tačiau Šiaulių apygardos teismas 2012 m. lapkričio 16 d. nutartimi baudžiamojoje byloje apeliacinius skundus atmetė (b. l. 19-30). Taigi pareiškėjas buvo išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti BK 138 straipsnio 1 dalyje bei 228 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų požymių.

Pareiškėjas, vadovaudamasis Statuto 50 straipsniu, kreipėsi į atsakovą, prašydamas kompensuoti minėtoje baudžiamojoje byloje patirtas teisinės pagalbos išlaidas. Šiaulių AVPK 2013 m. vasario 20 d. raštu Nr. 40-S-2155 įformintu sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą kompensuoti teisinės pagalbos išlaidas, šį Sprendimą pareiškėjas apskundė teismui.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Šiaulių AVPK Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl panaikintas, o atsakovas įpareigotas iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu Statuto 50 straipsnio aiškinimu, jog priimdamas sprendimą skirti kompensaciją, skirti kompensacijos dalį arba kompensacijos neskirti įstaigos vadovas turi diskrecijos teisę Statuto 50 straipsnio prasme.

Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo spendimu ir laikosi nuomonės, jog pagal šiuo metu galiojančią Statuto 50 straipsnio redakciją, jei pareigūnas yra išteisinamas, teisinės pagalbos išlaidų kompensacija jam nepriklauso.

Taigi nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl Statuto 50 straipsnio taikymo ir jo aiškinimo, todėl teisėjų kolegija, prieš pradėdama analizuoti ir aiškinti tikrąją Statuto 50 straipsnio nuostatos prasmę ir paskirtį, išdėstys teismų praktikoje ir teisės doktrinoje egzistuojančias teisės aiškinimo taisykles ir esminius teisės aiškinimo principus.

Visų pirma, pažymėtina, jog būtinybė aiškinti įstatymo normas ar nuostatas paprastai atsiranda tuomet, kai įstatymas nevisiškai atitinka jam, kaip struktūriškai vientisam ir užbaigtam dokumentui, keliamus reikalavimus (akto turinio vientisumas, dėstymo logiškumas, prieštaravimų nebuvimas, teisinio reguliavimo apibrėžtumas, tikslus teisės terminų vartojimas, aiškus normų, įvairių nuostatų atskyrimas akte ir kt.). Aiškinant įstatymo normas svarbus veiksnys yra įstatymo leidėjo intencijos, dėl kurių buvo priimtas įstatymas, tačiau normos interpretavimą turi lemti tiek normos kūrimo, tiek teisės normų aiškinimo taisyklės, įgalinančios vienodai suprasti ir taikyti teisės normas (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog vien tik pažodinis žmogaus teisių aiškinimas yra nepriimtinas žmogaus teisių apsaugos prigimčiai. Pažodinis teisės normų aiškinimas, jeigu taikomas kaip vienintelis aiškinimo būdas, yra nepriimtinas, nes aiškinant teisės normos turinį svarbiausia ne tai, kokia konkrečia žodine forma atitinkama taisyklė yra suformuluota, o tai, kad remiantis jos tekstu būtų galima neabejotinai suprasti, jog kalbama apie tam tikriems subjektams skirtą nuorodą atitinkamomis sąlygomis veikti atitinkamu būdu (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada). Teisės teorijoje žinomi įvairūs teisės aiškinimo metodai: lingvistinis, sisteminis, istorinis, lyginamasis ir kt. Atskleisti atskirų įstatyme pavartotų sąvokų prasmę galima išaiškinus įstatymo paskirtį, jo reguliuojamų santykių pobūdį ir apimtį, reguliavimo ypatumus ir pan. Tai galima padaryti taikant įvairius įstatymo aiškinimo metodus, tarp jų – sisteminį, nes kiekviena teisės norma yra vientiso teisės akto <...> sudedamoji dalis, susijusi sus kitomis to teisės akto normomis (Konstitucinio Teismo 1999 m. birželio 23 d. nutarimas). Teisėjų kolegijos vertinimu, pasisakant byloje nagrinėjamu klausimu turi būti atsižvelgiama į nurodytą Konstitucinio Teismo formuojamą doktriną ir teisės norma turi būti aiškinama pasitelkiant įvarius teisės aiškinimo metodus.

Teisės doktrinoje teigiama, jog turiningasis teisinio teksto aiškinimas, priešingai negu formalusis, primatą suteikia ne įstatymo raidei, o įstatymo dvasiai. Taip interpretuojant teisinį tekstą siekiama išsiaiškinti ne tai, ką kadaise pasakė įstatymų leidėjas, o tai, ką jis pasakytų apie tam tikrą atvejį dabar, jei viską apie jį žinotų. Turiningasis teisinio teksto aiškinimas leidžia nustatytą teisės normą įvertinti socialinio etinio jos egzistavimo fono požiūriu ir dažniausiai pasireiškia kaip teisės normos ir teisės principų sąveikos tyrimas. Nustačius, kad teisės norma nedera su pripažintais teisės principais, interpretuotojas įgyja kompetenciją nukrypti nuo teisinio teksto. Visais atvejais nukrypimas nuo teisinio teksto turi būti argumentuotas (Lastauskienė G. Turiningasis teisinio teksto aiškinimas: panacėja ar pavojus?//Jurisprudencija, 2006, Nr. 8 (86), p. 63-70).

Pagal Vidaus tarnybos statuto 50 straipsnį, pareigūnui, vykdžiusiam pavestus vidaus tarnybos uždavinius ir funkcijas bei viršijusiam tarnybinės rizikos ribas ir tuo padariusiam nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba nukentėjusiam vykdant tarnybines funkcijas ar dėl vidaus tarnybos, iš vidaus reikalų įstaigai darbo užmokesčiui skirtų lėšų gali būti kompensuojamos teisinės pagalbos išlaidos ar jų dalis. Kompensaciją skiria vidaus reikalų įstaigos vadovas iš vidaus reikalų įstaigai darbo užmokesčiui skirtų lėšų. Vidaus reikalų įstaigos vadovui pašalpa skiriama iš jo vadovaujamos vidaus reikalų įstaigos darbo užmokesčiui skirtų lėšų.

Statuto 50 straipsnis yra dešimtajame Statuto skirsnyje, kuris reglamentuoja pareigūnų materialinį aprūpinimą, pensiją ir kitas socialines garantijas. Teisėjų kolegijos vertinimu, Statuto 50 straipsnyje numatyta pareigūnams valstybės garantuojamos teisinės pagalbos garantija išplaukia iš kitų Statuto nuostatų, t. y. Statuto 3 straipsnio 7 dalies, kurioje numatyta, jog pagal vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principą pareigūnų tarnybos ypatumai (padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai, sugriežtinta atsakomybė, ilgesnis darbo laikas ir įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) yra kompensuojami šiame Statute bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis, ir Statuto 3 straipsnio 8 dalies, kuri numato, kad pagal teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principą preziumuojama, jog asmenys, pasirinkdami vidaus tarnybą, yra įsitikinę, kad valstybė užtikrins savo pačios nustatytas pareigūnų teises ir socialines garantijas, todėl pagal šį Statutą bei kitus įstatymus pareigūnų teisėtai įgyta teisė į tam tikras socialines garantijas turi būti taikoma visam jų tarnybos laikui. Atsižvelgdama į išdėstytas nuostatas, teisėjų kolegija vertina, jog Statuto 50 straipsnyje yra įtvirtinta pareigūno socialinė garantija, kuri turi būti užtikrinama pagal vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo bei teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principus (Statuto 3 str. 7 ir 8 d.). Be abejo, aiškinant Statuto 50 straipsnį atsižvelgtina tiek į specialiuosius vidaus tarnybos principus, tiek į bendruosius teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pagal Statuto 50 straipsnį, teisinės pagalbos išlaidos inter alia gali būti kompensuojamos nusikalstamą veiką padariusiam pareigūnui, t. y. minėtos normos hipotezėje kaip vienas iš pareigūnui teiktinos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos požymių yra nusikalstamos veikos padarymas. Nusikalstama veika – tai teisei priešinga ir pavojinga veika, sąmoninga ir valinga, uždrausta baudžiamojo įstatymo (Pavilonis V. Baudžiamoji teisė. Bendroji dalis. (Trečiasis pataisytas ir papildytas leidimas). Vilnius: Eugrimas, 2001). Aiškinant Statuto 50 straipsnį, sąvokos „nusikalstamos veikos padarymas“ nėra pagrindo aiškinti siaurai ir sieti su baigtiniu (galutiniu) rezultatu, t. y.

įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu konstatuota aplinkybe, jog pareigūnas, vykdęs pavestus vidaus tarnybos uždavinius ir funkcijas bei viršijęs tarnybinės rizikos ribas, padarė nusikalstamą veiką. Kaip teisingai pastebėjo trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVPK, sąvokos „nusikalstamos veikos padarymas“ vartojimas kituose teisės aktuose taip pat ne visais atvejais yra siejamas su ta nusikalstama veika, kuri konstatuojama įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, ir šios sąvokos aiškinimas siaurai iškreiptų tikrąją normos prasmę, pvz., BK 29 straipsnyje reglamentuotas asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas nereiškia, kad norma reguliuoja tik teismo pripažinto padariusiu nusikalstamą veiką asmens sulaikymą.

Statuto 50 straipsnyje vartojama sąvoka „nusikalstamos veikos padarymas“ šiuo atveju aiškintina kaip apimanti tuos atvejus, kai pareigūnas, kurio atžvilgiu yra pradėtas baudžiamasis procesas, yra pripažintas įtariamuoju ar kaltinamuoju dėl savo veiksmų, vykdžius pavestus vidaus tarnybos uždavinius ir funkcijas bei viršijus tarnybinės rizikos ribas. Būtent toks sistemiškas ir turiningas Statuto 50 straipsnio aiškinimas, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, yra pagrįstas vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo, teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principais (Statuto 3 str. 7 ir 8 d.) bei atitinka bendruosius teisingumo ir protingumo kriterijus.

Aiškinant priešingai, t. y. siaurai ir vertinant, jog pagal Statuto 50 straipsnį pareigūnui, kurio atžvilgiu yra pradėtas baudžiamasis procesas dėl jo veiksmų, vykdžius pavestus vidaus tarnybos uždavinius ir funkcijas bei viršijus tarnybinės rizikos ribas, valstybės garantuojama pagalba neteikiama, jei toks asmuo yra išteisinamas, gali kilti grėsmė nepagrįstai riboti pareigūnų socialines garantijas į vidaus tarnybos ypatumų kompensavimą ir neįgyvendinti pareigūnų teisėtų lūkesčių, kad valstybė užtikrins savo pačios nustatytas pareigūnų teises ir socialines garantijas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovo argumentai, jog pagal Statuto 50 straipsnį pareigūnui teisinės pagalbos išlaidų kompensacija nepriklauso, jei pareigūnas yra išteisinamas, atmestini kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino Statuto 50 straipsnio normą, o Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. lapkričio 27 d. rašte Nr. 1D-7892(3) „Dėl pareigūno išlaidų teisinei pagalbai kompensavimo“ pateiktu kitokiu šios teisės normos aiškinimu nėra pagrindo vadovautis.

Statuto 50 straipsnyje numatyta pareigūnams valstybės garantuojama teisinė pagalba nėra absoliuti, t. y. „gali būti kompensuojamos teisinės pagalbos išlaidos ar jų dalis“. Minėtame straipsnyje yra įtvirtina įgalinanti teisės norma, sudaranti galimybę kompetentingam asmeniui, sprendžiančiam klausimą dėl teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo, pasirinkti vieną iš teisės normoje numatytų galimų elgesio variantų. Teisės normos dispozicijoje vartojamas žodis „gali“ suponuoja, jog toks elgesys nėra privalomas, t. y. kompetentingas asmuo, sprendžiantis klausimą dėl teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo pareigūnui pagal Statuto 50 straipsnį, gali kompensuoti visas arba dalį teisinės pagalbos išlaidų, taip pat gali šių išlaidų apskritai nekompensuoti. Toks Statuto 50 straipsnyje įtvirtintos teisės normos aiškinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia asmenų lygiateisiškumo bei teisėtų lūkesčių principų, kadangi Statuto 50 straipsnyje numatytos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos pareigūnams teikimo pagrįstumo kriterijus taikytinas visiems Statuto 50 straipsnio adresatams, t. y. pareigūnams, vykdžiusiems pavestus vidaus tarnybos uždavinius ir funkcijas bei viršijusiems tarnybinės rizikos ribas ir tuo padariusiems nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba nukentėjusiems vykdant tarnybines funkcijas ar dėl vidaus tarnybos, pretenduojantiems gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Tai, jog Statuto 50 straipsnyje nėra aptarti kriterijai, kuriais vadovaudamasis vidaus reikalų įstaigos vadovas turi spręsti pareigūno patirtų teismo išlaidų kompensavimo klausimą, nereiškia, jog šio klausimo sprendimas priklauso išimtinai vien tik nuo vidaus reikalų įstaigos vadovo valios.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog diskrecijos teisė teisinėje valstybėje negali būti absoliuti, ja besinaudojantys subjektai yra suvaržyti bendrųjų teisėtumo principo reikalavimų ir kriterijų (2007 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-231/2007). Diskrecijos teisė neturi būti aiškinama kaip absoliučiai nemotyvuotas ir niekuo nesaistomas pasirinkimas (2012 m. gegužės 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-1570/2012). Įgyvendindamos diskrecines galias viešojo administravimo institucijos, be kita ko, turi nepiktnaudžiauti joms suteiktais įgaliojimais, laikytis objektyvumo ir nešališkumo, lygybės prieš įstatymą ir proporcingumo principų (Viešojo administravimo įstatymo 3 str., Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1980 m. kovo 11 d. rekomendacijos Nr. 80(2) „Dėl administravimo subjektų diskrecinių galių įgyvendinimo“ 2 str.). Administracinės institucijos diskrecijos teisė suprantama kaip galia, suteikianti administravimo subjektui tam tikrą veiklos laisvę priimant sprendimus, įgalinanti jį iš keleto teisiškai galimų elgesio variantų pasirinkti tą, kuris, jo nuomone, yra tinkamiausias (2006 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A415-2203/2006). Diskrecija turi būti pagrindžiama objektyviais faktais bei bendraisiais teisės principais – įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, numatytais Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje (2013 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-596/2013).

Šiuo atveju diskrecijos teisė yra siejama su vidaus reikalų įstaigos vadovo teise iš Statuto 50 straipsnyje numatytų teisiškai galimų elgesio variantų pasirinkti tą, kuris, jo nuomone, yra tinkamiausias, ir taip įvykdyti jam tenkančią teisinę pareigą priimti sprendimą dėl subjektinės teisės. Viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius. Sprendimas dėl teisinės pagalbos išlaidų kompensavimo turi būti motyvuotas atsižvelgiant į kiekvieną individualią situaciją ir pagrindžiamas konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, toks sprendimas dėl nuostolių kompensavimo, vadovaujantis Statuto 50 straipsniu, turi būti priimamas tik vidaus reikalų įstaigai (šiuo atveju Šiaulių AVPK) išsamiai išnagrinėjus ir įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, pareigūno atstovo suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį, jo darbo ir laiko sąnaudas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, į bylos sudėtingumą ir apimtį, į bylos nagrinėjimo trukmę, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais.

Vertindama pareiškėjo argumentus, susijusius su jo nurodoma galima negatyvia diskriminacija dėl vidaus reikalų įstaigos vadovo dikrecijos teisės sprendžiant dėl išlaidų kompensavimo pagal Statuto 50 straipsnį, teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Tai – bendroji diskriminaciją draudžianti nuostata, kuri plėtojama ir įgyvendinama kituose teisės aktuose.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnį, yra pažymėjęs, kad lygybės įstatymui principas teisėje reiškia „lygų matą”, kai reikia tą pačią normą taikyti skirtingiems asmenims (1997 m. lapkričio 13 d. nutarimas). Šis principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, bet nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu.

Lygybės principas pažeidžiamas, kai tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, yra kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimas, 2012 m. birželio 29 d. nutarimas, 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas ir kt.). Be to, pabrėžtina, jog lygiateisiškumo principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą (Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat yra pažymėjęs, jog asmenų lygybės principas gali būti apibūdinamas kaip nediskriminacija. Diskriminacija, anot Konstitucinio Teismo, paprastai yra suprantama kaip asmens ar asmens grupių padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimas). Iš nurodytų nuostatų matyti, kad valdžios ir valdymo institucijoms įstatymas nustato bendrą pareigą įgyvendinti lygias teises. Remdamosi savo kompetencija šios institucijos privalo užtikrinti, kad visuose jų rengiamuose ir priimamuose teisės aktuose būtų įteisintos lygios asmenų teisės, nebent tokiam išskyrimui būtų objektyvus pateisinimas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytą Konstitucinio Teismo doktriną, pateiktus išaiškinimus, nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad vidaus reikalų įstaigos vadovo sprendimas kompensuoti teisinės pagalbos išlaidas pagal Statuto 50 straipsnį vieniems, o nekompensuoti kitiems, gali sudaryti sąlygas negatyviai diskriminacijai atsirasi. Tokie pareiškėjo argumentai nagrinėjamu atveju yra grindžiami vien tik spėlionėmis ir prielaidomis, o ne objektyviais įrodymais, dėl to nėra pagrindo teigti, kad šiuo atveju yra pažeidžiama Konstitucijos laiduojama pareiškėjo teisė būti traktuojamam vienodai su kitais asmenimis.

Byloje nagrinėjamu atveju pareigūno teismo išlaidų kompensavimo mechanizmas, t. y. pareigūnams valstybės garantuojama teisinė pagalba, yra įtvirtintas specialiajame įstatyme, reglamentuojančiame vidaus tarnybos sistemos teisinius santykius ir ypatumus. Atsakovo išdėstyti nuogąstavimai, jog tokiu atveju gali kilti piktnaudžiavimas teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo institutu ir pareigūno patirti nuostoliai gali būti atlyginami du kartus, t. y. tiek pagal Statuto 50 straipsnį, tiek pasinaudojant kitomis teisinėmis priemonėmis, negali paneigti pareigūno teisės pasinaudoti specialia Statuto 50 straipsnyje numatyta teise dėl pareigūnams valstybės garantuojamos teisinės pagalbos.

Įvertinus nurodytas faktines ir teisines bylos aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais pareiškėjo ar atsakovo apeliacinių skundų argumentus. Atsakovo argumentai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra motyvuotas ar neatitinka procesiniam teismo dokumentui keliamų reikalavimų yra nepagrįstas, kadangi šiuo atveju yra akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 1–4 punktuose numatytus reikalavimus, keliamus teismo sprendimo motyvuojamajai daliai. Peržiūrėjusi bylą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles. Kadangi Šiaulių AVPK netinkamai taikė ir aiškino Statuto 50 straipsnį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino Sprendimą ir įpareigojo atsakovą pareiškėjo prašymą dėl išlaidų atlyginimo pagal Statuto 50 straipsnį svarstyti iš naujo.

Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pareiškėjo R. Z. ir atsakovo Šiaulių AVPK apeliacinių skundų motyvai ir bylos aplinkybės nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinius skundus atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. Z. ir atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius