A-751-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-751-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01160-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Š. (S. Š.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. Š. (S. Š.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–6), kurį vėliau patikslino (b. l. 126–128), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 27 300 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas pirminiame skunde nurodė, kad nuo 2012 m. gruodžio mėn. iki 2013 m. gruodžio 15 d. buvo laikomas Šiaulių TI nežmoniškomis sąlygomis, pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) bei kitų teisės aktų reikalavimus.

Pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių TI jis buvo laikomas perpildytose kamerose, pasivaikščioti buvo galima tik 1 val. per parą, o pasivaikščiojimo kiemeliuose trūko vietos normaliai pajudėti, kadangi jų plotas buvo nuo 17,30 kv. m iki 20 kv. m ir juose vienu metu vaikščiodavo 7–8 žmonės. Kartu pabrėžė, kad pasivaikščiojimų kiemelių stogai buvo dengti šiferiu, kurio sudėtyje yra asbesto, o jų plotas buvo nedidelis, todėl lyjant po jais sutilpdavo ne visi asmenys. Pareiškėjas taip pat tvirtino, jog jis buvo laikomas higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis, kadangi kamerose nebuvo šilto vandens, trūko taburečių ir spintelių, ant sienų ir lubų buvo pelėsis, veisėsi tarakonai, žiurkės, kamerų langai buvo purvini ir dėl grotų nebuvo įmanoma juos nuplauti, kamerose buvo blogas vėdinimas – vasarą dėl oro trūkumo pareiškėjas net buvo porą kartų nualpęs, tualetas buvo atviro tipo ir nuo likusio kameros ploto buvo atitvertas tik sienele, dušu buvo galima naudotis tik vieną kartą per savaitę ir jis buvo bendras (be užtvarų), vienam mėnesiui buvo išduodamas tik vienas tualetinio popieriaus rulonas, kurio ilgis 27 metrai, tačiau jo užtekdavo tik 5 dienoms, kompiuteriu buvo galima naudotis tik 3 val. per parą, buvo draudžiama turėti šiltus pledus, giminės ir draugai negalėjo perduoti maisto, nebuvo sporto salės, kai pareiškėjui skaudėjo dantį, odontologo pagalbos jis sulaukė tik po mėnesio.

Pareiškėjas papildomai akcentavo, kad per visą buvimo Šiaulių TI laikotarpį jam nebuvo suteikti ilgalaikiai ar trumpalaikiai pasimatymai su žmona ir vaikais, todėl pablogėjo jo socialiniai ryšiai. Tvirtino, kad Šiaulių TI pareigūnai atsisakydavo registruoti pareiškėjo prašymus ir persiųsti juos kitiems viešojo administravimo subjektams bei grasindavo pareiškėjui nesiskųsti dėl blogų kalinimo sąlygų arba pareiškėjui būdavo pateikiama netiksli informacija. Skundo papildyme pareiškėjas patikslino, kad Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 20 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d. (iš viso 273 dienas) jis buvo laikomas pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytą vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus ploto normą, taip pat higienos normų reikalavimus. Tačiau nurodė, kad dėl kitų reikalavimų susilaiko, kol jo atžvilgiu apeliacine tvarka bus išnagrinėta baudžiamoji byla. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė didelę neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, emocinę depresiją, fizinį skausmą dėl raumenų sustingimo, bendravimo galimybių sumažėjimą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 75–82) ir atsiliepime į pareiškėjo skundo papildymą (b. l. 138) nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Šiaulių TI nurodė, kad Įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiame kontekste akcentavo, kad iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2014 m. gegužės 2 d. pažymos Nr. 69/06-1864 matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI periodiškai buvo laikomas nuo 2012 m. gruodžio 20 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d. (iš viso 280 dienų).

Pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas svyravo nuo 15,88 kv. m iki 23,37 kv. m ir jose buvo laikoma nuo 1 iki 8 asmenų, taigi pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 2,47 kv. m iki 11,47 kv. m gyvenamojo ploto. Be to, laikotarpiais nuo 2013 m. gegužės 15 d. iki 2013 m. gegužės 17 d., nuo 2013 m. spalio 15 d. iki 2013 m. spalio 18 d. ir nuo 2013 m. lapkričio 13 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d. vienam asmeniui tenkanti kameros ploto riba siekė ne mažiau nei 3,82 kv. m. Todėl iš viso tik 273 dienas tam tikrais atvejais pareiškėjui galbūt teko mažesnis kameros plotas, nei nustatyta norma, o periodiškai ji netgi buvo viršijama.

Šiaulių TI taip pat pabrėžė, kad pasivaikščiojimo (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų ir prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje, todėl pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Tuo tarpu, nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Pasisakydamas dėl kamerų atitikimo higienos reikalavimams, Šiaulių TI nurodė, kad kameroje Nr. 87 2013 m. vasario 7 d. ir 2013 m. liepos 10 d. buvo atlikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimai (patikrinimų išvados surašytos 2013 m. vasario 8 d. patikrinimo akte Nr. EP-6 ir 2013 m. liepos 12 d. patikrinimo akte Nr. EP-229). 2013 m. vasario 7 d. patikrinimo metu nustatyta, kad ant sienų ir lubų matosi pelėsis, reikalingas paprastasis remontas, taip pat konstatuota, jog kameroje gyvenantys asmenys nesirūpina jos švaros ir tvarkos palaikymu.

Tačiau pažeidimai, susiję su sanitarinio mazgo įrengimu ir kameroje esančiu inventoriumi, nebuvo nustatyti. 2013 m. liepos 10 d. patikrinimo metu nustatyta, kad kameroje buvo atliktas remontas, tačiau jis vėl reikalingas. Kameroje Nr. 39 patikrinimas buvo atliktas 2013 m. lapkričio 18 d. (patikrinimo išvados surašytos 2013 m. lapkričio 22 d. patikrinimo akte Nr. EP-450), o jo metu nustatyta, kad kameroje reikalingas remontas, užfiksuoti apšvietos ir mikroklimato parametrų neatitikimai. Šiaulių TI kartu atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2 punktas numato, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punkte.

Šiame kontekste akcentavo, jog Šiaulių TI veikia 1911 m. pastatytame pastate ir dėl pastato statuso (įtrauktas į Kultūros vertybių registrą bei saugomų objektų sąrašą) jame draudžiami vertingąsias savybes sumenkinantys darbai. Be to, nurodė, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 58 punktą laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Taigi, kamerų būklė priklauso, pirmiausia, nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio, o Šiaulių TI negali būti atsakingas už tai, jog asmenys patys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su laikymo sąlygomis kamerose.

Šiaulių TI papildomai akcentavo, kad pareiškėjas jo buvimo laikotarpiu Šiaulių TI pretenzijų dėl švaros ir tvarkos kamerose bei graužikų nereiškė. Nors dėl nepakankamo biudžeto finansavimo Šiaulių TI neturi galimybės visas gyvenamąsias kameras aprūpinti valymo inventoriumi, tačiau, esant poreikiui, suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, kiekvienai kamerai yra išduodamas valymo inventoriaus komplektas, kuriuo pasinaudojus, jis grąžinamas pareigūnams. Tačiau pareiškėjas nesikreipė į administraciją dėl aprūpinimo valymo inventoriumi, taigi pats neturėjo noro ir suinteresuotumo rūpintis švara ir tvarka kameroje.

Dėl įstaigoje laikomų asmenų pasivaikščiojimų Šiaulių TI nurodė, kad ant įstaigos stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemas, o jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m. Tačiau joks teisės aktas nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemų dydžių ribų. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų dėl sąlygų asmens higienai, Šiaulių TI tvirtino, kad įstaigoje tinkamai įgyvendinama suimtųjų ir nuteistųjų teisė naudotis dušu: yra dvi prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo čiaupus, o asmenys į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę.

Tuo tarpu teisės normose nėra įtvirtintas reikalavimas dušinėje ar persirengimo patalpoje įrengti pertvaras. Taip pat atkreipė dėmesį, kad Šiaulių TI organizuojamas socialinis darbas su suimtaisiais ir jų užimtumas, įstaigoje veikia biblioteka, duodama spauda, kiekvieną mėnesį organizuojami sporto ir kultūros renginiai, suimtieji pagal grafiką vedami į stalo teniso patalpą, krepšinio aikštelę, įstaigoje yra užtikrinamas teisės aktus atitinkantis sporto inventorius. Taigi suimtiesiems Šiaulių TI užtikrinama galimybė sportuoti, o sporto salės įrengimas ir prieinamumas suimtiesiems pagal jų individualius poreikius ir pageidavimus teisės aktuose nėra numatytas.

Be to, dėl maisto raciono ir jo energetinio vertingumo, Šiaulių TI pažymėjo, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. vasario 27 d. atlikto patikrinimo (patikrinimo išvados surašytos 2014 m. kovo 19 d. patikrinimo akte Nr. EP-58) metu nustatyta, jog patikrinimo dienos maisto raciono bendra energetinė vertė atitinka patvirtintą normą. Tuo tarpu duomenų apie tai, jog pareiškėjui būnant Šiaulių TI jam buvo tiekiamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančios energetinės vertės maitinimas, įstaiga neturi, tokių duomenų nepateikė ir pareiškėjas.

Taip pat dėl Šiaulių TI suteikiamų pasimatymų paaiškino, kad vadovaujantis teisės normomis bei teismų praktika, pareiškėjo skunde dėstomos pretenzijos dėl ilgalaikių pasimatymų neturi teisinio pagrindo, kadangi byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas su prašymais išvykti į namus ar suteikti jam ilgalaikius pasimatymus būtų kreipęsis į įstaigos administraciją. Šiaulių TI teigė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo skundą grindžia tik abstrakčiais argumentais, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas taip pat nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad Šiaulių TI pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, Šiaulių TI manė, jog nagrinėjamu atveju, nustačius, kad dėl kalinimo įstaigoje pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, yra pagrindas nepriteisti jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 3 d. sprendimu (b. l. 147–155) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2013 m. gegužės 15 d. iki 2013 m. gegužės 17 d., nuo 2013 m. spalio 15 d. iki 2013 m. spalio 18 d. ir nuo 2013 m. lapkričio 13 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d. buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turinčios tekti kameros ploto normos. Be to, tam tikrais laikotarpiais, kai kamerose Nr. 13, Nr. 62 ir Nr. 102 kartu su pareiškėju buvo laikoma iki 4 asmenų imtinai, o kamerose Nr. 32, Nr. 59 ir Nr. 87 – iki 5 asmenų imtinai, pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos minimalios kameros ploto normos vienam asmeniui.

Tačiau teismas pabrėžė, kad iš byloje esančios medžiagos nėra galimybės tiksliai nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui turinčios tekti kameros ploto normos. Taigi teismas konstatavo, jog pareiškėjas Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 20 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d. iš viso 273 dienas periodiškai buvo laikomas sąlygomis, galbūt pažeidžiančiomis teisės aktų nustatytą minimalų kameros plotą vienam asmeniui. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, jog Šiaulių TI kameroje Nr. 87, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, 2013 m. vasario 7 d. ir 2013 m. liepos 10 d. buvo atlikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimai (2013 m. vasario 8 d. patikrinimo aktas Nr. EP-6 ir 2013 m. liepos 12 d. patikrinimo aktas Nr. EP-229). 2013 m. vasario 7 d. patikrinimo metu nustatyta, kad ant sienų ir lubų matosi pelėsis, reikalingas paprastasis remontas.

Atitinkamai 2013 m. liepos 10 d. patikrinimo metu nustatyta, kad kameroje buvo atliktas remontas, tačiau jis vėl reikalingas. Be to, 2013 m. lapkričio 18 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas buvo atliktas Šiaulių TI kameroje Nr. 39 (2013 m. lapkričio 22 d. patikrinimo aktas Nr. EP-450), o patikrinimo metu nustatyta, kad kameroje reikalingas remontas, užfiksuoti apšvietos ir mikroklimato parametrų neatitikimai. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, įvertinęs tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI ilgą laiką (273 dienas) buvo kalinamas galbūt pažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos reikalavimus, taip pat atsižvelgęs į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemino pareiškėjo žmogiškąjį orumą, sukėlė dvasines kančias, vadovaudamasis teismų praktikoje įtvirtintais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu.

Nors kitus nustatytus pažeidimus dėl Šiaulių TI patalpų būklės teismas vertino kaip neesminius, atsižvelgęs į visumą pareiškėjo patirtų nepatogumų, teismas sprendė, jog jam priteistina neturtinė žala, įvertinta pinigais. Apskaičiuodamas pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, t. y. įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, teismas, be kita ko, atsižvelgė į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas.

III. Pareiškėjas S. Š. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 157–159), prašydamas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, visiškai tenkinant pareiškėjo skundą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas nurodo, jog su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš dalies nesutinka, kadangi, pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai, neišsamiai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylą bei netinkamai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, todėl priėmė ne visiškai pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas tvirtina, kad jo gyvenimo sąlygos Šiaulių TI visą suėmimo laikotarpį buvo nežmoniškos, tai pripažino ir pats Šiaulių TI bei pirmosios instancijos teismas, o dėl tokių sąlygų jis patyrė didelius dvasinius skausmus, diskomfortą ir psichologinę kančią. Taigi buvo pažeisti ne tik galiojantys nacionaliniai teisės aktai, bet ir Konvencijos 3 bei 8 straipsnių nuostatos. Pareiškėjas papildomai akcentuoja, kad 2014 m. birželio 26 d. Klaipėdos apygardos teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1-46-361/2014 jį išteisino bei kardomąją priemonę – suėmimą – panaikino, o tai reiškia, kad pareiškėjas visą suėmimo laiką praleido su žmonėmis, kurie jau buvo padarę nusikaltimus ar teisiami už jų padarymą. Pareiškėjas teigia, kad tai buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino jo žmogiškąjį orumą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 166–168) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Šiaulių TI pažymi, kad pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tik jo subjektyviu byloje nustatytų aplinkybių interpretavimu. Šiaulių TI taip pat mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjas pažeidžiant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimą Šiaulių TI buvo laikomas 273 dienas, ir priteisė jam per didelį neturtinės žalos atlyginimą. Be to, atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju pareiškėjas neturtinę žalą nepagrįstai kildina iš neteisėto jo suėmimo, kadangi Šiaulių TI yra tik suėmimą vykdanti, bet ne jį skirianti įstaiga.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad periodiškai laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 20 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d. Šiaulių TI jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90;

EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas iš esmės nesutinka su jam priteistos neturtinės žalos dydžiu.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Pažymėtina, kad iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 12, 28) matyti, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 20 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d. periodiškai Šiaulių TI iš viso buvo laikomas 291 dieną, iš kurių 9 dienas jis buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus, o 273 dienas jo laikymo sąlygos tik iš dalies atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis svyravo nuo 2,53 kv. m iki 3,37 kv. m, o kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas tik iš dalies atitiko teisės aktų reikalavimus, jis svyravo nuo 2,38 kv. m iki 7,94 kv. m.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų nėra galimybės nustatyti, kiek tiksliai dienų iš minėto laikotarpio, kai pareiškėjo laikymo sąlygos tik iš dalies atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus (273 dienų), pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI pažeidžiant minėtus reikalavimus. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

Tačiau šiuo atveju Šiaulių TI nepateikė konkrečių duomenų, kiek tiksliai dienų pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai visas abejones vertino pareiškėjo naudai ir sprendė, kad, neskaitant laikotarpio, kai pareiškėjas neabejotinai buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis (9 dienos), ir visą nurodytą laikotarpį, kai pareiškėjo laikymo sąlygos tik iš dalies atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus (273 dienas), buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. valdžios institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Kita vertus, į byloje nustatytas aplinkybes dėl vienam asmeniui tenkančio kameros ploto svyravimo minėtu laikotarpiu atsižvelgtina vertinant, ar pažeidimas pateko į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, ir sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atitinkamais laikotarpiais pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų (dėl pelėsio, apšvietos, mikroklimato ir kt.) neatitinkančiose kamerose. Juolab kad ginčo dėl to iš esmės nėra ir šias aplinkybes patvirtina byloje esantys Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (b. l. 32–58).

Taigi, įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu suimtiesiems tenkantis plotas periodiškai tam tikrais laikotarpiais buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Todėl, nors, įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istoriją (b. l. 84–91), byloje nėra pakankamai duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo jam priteistinos neturtinės žalos dydį, atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, taip pat tai, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, be to, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtent dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Kartu pabrėžtina, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog 2014 m. birželio 26 d. Klaipėdos apygardos teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1-46-361/2014 jį išteisino bei kardomąją priemonę – suėmimą – panaikino, nagrinėjamu atveju esminės teisinės reikšmės neturi, kadangi šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui būtent dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Šiaulių TI, o ne dėl paties suėmimo teisėtumo ar pagrįstumo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Tačiau šiuo atveju pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, t. y. sprendimas nėra priimamas pareiškėjo naudai, todėl nėra jokio pagrindo priteisti pareiškėjui apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo S. Š. (S. Š.) apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys