A-525-752-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-752/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01887-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungos skundą atsakovams Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, dėl akto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vilniaus baltarusių jaunimo sąjunga (toliau – ir pareiškėjas, Sąjunga) su skundu (b. l. 1−8) ir patikslintu skundu (b. l. 46−47) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) pripažinti atsakovų veiksmus nepagrįstais, panaikinti Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (toliau – ir Ministerija, Kultūros ministerija) 2013 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. S2-1080 ir 2013 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. S2-1116;

2) įpareigoti atsakovą įvykdyti savo pareigas pagal kompetenciją ir patenkinti pareiškėjo prašymą skirti materialinę 5 000 Lt paramą 2012 m. rugpjūčio 15 d., 2012 m. gruodžio 31 d. ir 2013 m. balandžio 13 d. prašymuose nurodytiems tikslams;

3) priteisti 1 000 Lt turtinei žalai ir 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad, kad Sąjunga 2012 m. rugpjūčio 14 d. pakartotinai kreipėsi į Ministeriją (perėmusią Nacionalinių mažumų departamento funkcijas), prašydama vykdyti įsipareigojimus ir skirti materialinę paramą – 5 000 Lt – prašyme nurodytiems tikslams. Prašyme Sąjunga buvo nurodžiusi, kad 2012 m. gegužės 19 d. Sąjungos taryba priėmė sprendimą dėl organizacijos pavadinimo keitimo. Pavadinimo keitimas reikalauja išlaidų, be to, Sąjungos turima kompiuterinė įranga paseno, o ši įranga būtina Sąjungos veiklai. Nurodė, kad paramos iš valstybės Sąjunga negavo nuo 1996 metų, taip pažeidžiamos Sąjungos teisės. Ministerija 2012 m. rugsėjo 11 d. atsiuntė informacinio pobūdžio raštą Nr. S2-2230, kuriame buvo paaiškinta, kaip reikia kreiptis dėl projektų finansavimo. 2012 m. gruodžio 31 d.

Sąjunga įvykdė atsakovo reikalavimus − parengė atitinkamą paklausimą dėl projektų finansavimo 2013 metams. Ministerija į šį paklausimą neatsakė. 2013 m. kovo 23 d. Sąjunga raštu kreipėsi į Ministeriją prašydama informuoti apie priimtą sprendimą. Ministerija 2013 m. balandžio 10 d. parengė atsakymą Nr. S2-827, kuriuo atsisakė tenkinti prašymą net iš dalies. Atsakymas buvo neaiškus, informacinio pobūdžio, jame nenurodyta apskundimo data, atsakymas neatitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų.

Pareiškėjui teko nusipirkti kompiuterį ir spausdintuvą už 1 222 Lt (kitoms reikmėms lėšų Sąjunga neturėjo). 2013 m. balandžio 13 d. pareiškėjas kreipėsi į Ministeriją prašymu Nr. S-18/13 kompensuoti nurodytas išlaidas. Ministerija 2013 m. gegužės 7 d. parengė raštą Nr. S2-1080, kuriuo atsisakė patenkinti Sąjungos prašymą. Pareiškėjo nuomone, atsisakymo motyvai neteisėti ir nepagrįsti, rašte nenurodyta jo apskundimo tvarka. 2013 m. balandžio 13 d. Sąjunga kreipėsi į Ministeriją su prašymu Nr. S-19/13, prašė pateikti dokumentus apie administracinę procedūrą, kurioje buvo priimtas sprendimas neskirti Sąjungai finansavimo.

Šiame rašte Sąjunga nurodė visą susirašinėjimą su Ministerija. Ministerija 2013 m. gegužės 9 d. parengė skundžiamą raštą Nr. S2-1116, kuriuo atsisakė tenkinti prašymą, taip pat nenurodė apskundimo tvarkos. Skundžiamą raštą rengė Nacionalinių mažumų departamente dirbusi valstybės tarnautoja, kuri, pareiškėjo nuomone, veikia A. L. rėžimo naudai. Pažymėjo, kad visi Ministerijos atsakymai į pareiškėjo prašymus neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, nepagrįsti teisės normomis, neatsako į iškeltą klausimą, dokumentai nepatvirtinti įstaigos antspaudu.

Iš gautų atsakymų matyti, kad nagrinėjant prašymus jokios administracinės procedūros nebuvo atliekamos, dėl to raštai neatitinka ir VAĮ 19 straipsnio reikalavimų, taip pat ir Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintos asmenų prašymų nagrinėjimo tvarkos. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 33 straipsniais, vertino, kad turėjo teisę gauti prašomą informaciją remiantis Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymu (toliau – ir Teisės gauti informaciją įstatymas).

Remiantis Konstitucijoje įtvirtintais principais, pareiškėjui turi būti atlyginama padaryta žala. Dėl materialinės žalos paaiškino, kad tą žalą sudaro negalėjimas įsigyti kompiuterinės technikos, neturėjimas lėšų atsiskaityti su vertėju. Moralinę žalą sudaro: organizacijos vadovui V. S. padaryta žala, nes jis turi grąžinti pinigus organizacijai, teikti įrodymus, bendrauti su teismais, jam skirtas griežtas papeikimas iš organizacijos Tarybos, dėl to, kad jo veikla tampa neefektyvi, jis patiria moralinį stresą, diskomfortą, visas kitas neigiamas pasekmes, kurios nustatytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245–6.250 straipsniuose.

Teigė, kad Ministerijos atsakomybė kyla pagal VAĮ 39 straipsnį, CK 6.271 straipsnį. Patikslintame skunde dėl neturtinės žalos paaiškino, kad dėl Ministerijos veiksmų negali realizuoti savo savirealizacijos teisės kultūros ir visuomenės veiklos srityse. Atsakovo atsisakymas finansuoti projektus ir veiklą 2013 metams blogai veikia organizacijos narius, biurokratai organizaciją laiko antrarūšiais žmonėmis ir ignoruoja jų dvasinius poreikius.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 51–55), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad nesutinka su pareiškėjos reikalavimu įpareigoti priimti pareiškėjo 2012 m. gruodžio 31 d. paraišką ir skirti 5 000 Lt. Paaiškino, kad Ministerija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vidaus audito kontrolės įstatymo 4 straipsnio 2 ir 9 dalimis, Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2010 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. ĮV-531 patvirtino Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos finansų kontrolės taisykles. Pagal šių taisyklių nuostatas, kultūros projektai, skatinantys tautinių mažumų kultūrų plėtotę, finansuojami vadovaujantis Kultūros projektų, skatinančių tautinių mažumų kultūrų plėtotę, dalinio finansavimo iš valstybės biudžeto taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011 m. vasario 19 d.

įsakymu Nr. ĮV-140 (toliau – Taisyklės). Taisyklių 13 punkte nurodyta, kad apie paraiškų priėmimą, jų teikimo terminus skelbiama viešame Ministerijos tinklapyje www.lrkm.lt. Nurodė, kad pareiškėjui 2012 m. rugsėjo 11 d. raštu buvo pranešta, dėl kokių priežasčių atsisakoma skirti prašomą sumą, paaiškintos atsisakymo finansuoti priežastys, paaiškinta apie konkursą, kuris bus skelbiamas lapkričio mėnesį. Visa informacija apie konkursą buvo paskelbta Ministerijos tinklapyje 2012 m. lapkričio 5 d., paraiškų priėmimas vyko nuo 2012 m. lapkričio 6 d. iki 2012 m. gruodžio 1 d.

Per šį laikotarpį pareiškėjas paraiškos neteikė. Pagal Taisyklių 14 punktą, paraiškos, pateiktos pasibaigus skelbtam laikotarpiui, nesvarstomos. Pareiškėjas 2012 m. gruodžio 31 d. paraišką išsiuntė tik 2013 m. sausio 7 d. 2013 m. kovo 19 d. Ministerijos tinklapyje buvo paskelbtas kultūros ministro 2013 m. kovo 13 d. įsakymas Nr. ĮV-211 „Dėl 2013 m. valstybės biudžeto lėšų skyrimo kultūros projektams, skatinantiems tautinių mažumų kultūrų plėtotę“. Pareiškėjas Ministerijai neteikė jokių pranešimų, jog neturi galimybės susipažinti su Ministerijos tinklapyje skelbiama informacija.

Atsižvelgiant į tai, vertino, kad taip, nors ir nepranešus pareiškėjui apie pateiktos paraiškos nesvarstymą, jis turėjo galimybę apie tai sužinoti. Iš kitų pareiškėjo veiksmų aišku, kad jis su paskelbta informacija susipažino, tai pareiškėją paskatino kreiptis į Ministeriją 2013 m. kovo 23 d. raštu, į kurį Ministerija atsakė 2013 m. balandžio 10 d. raštu. Šiame rašte paaiškinamos visos aplinkybės, dėl kurių prašoma pinigų suma negali būti skirta. Paaiškina, kad Taisyklės nenustato jokių išskirtinių sąlygų pareiškėjams.

Vertino, jog išimties padarymas pareiškėjui pažeistų kitų pareiškėjų teises. Taip pat pažymėjo, jog Taisyklės nenustato pareiškėjų turėtų išlaidų kompensavimo mechanizmo, reglamentuoja dalinio finansavimo pateiktiems projektams tvarką. Teigė, jog įpareigojus atsakovą kompensuoti pareiškėjui turėtas išlaidas, būtų pažeidžiamos Taisyklių nuostatos. Nesutiko su reikalavimu skirti 5 000 Lt sumą. Taip pat nesutiko su reikalavimu panaikinti skundžiamus Ministerijos raštus (2013 m. gegužės 7 d. ir 2013 m. gegužės 9 d.), teigė, jog abu pareiškėjo 2013 m. balandžio 13 d. prašymai atitinka VAĮ nustatytą sąvoką „prašymas“, jie buvo išnagrinėti taip, kaip reikalauja VAĮ 14 straipsnis ir Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintos taisyklės. Nesutiko ir su tuo, kad Ministerijos raštai vertintini kaip individualūs teisės aktai ar individualūs administraciniai aktai, vertino, jog jais buvo pateikiama informacija.

Pažymėjo, kad nėra priežastinio ryšio tarp Ministerijos veiksmų ir prašomos atlyginti žalos, neįrodytas prašomos priteisti turtinės žalos dydis, neturtinės žalos paraymas nepagrįstas jokiais įrodymais. Be to, prekių įsigijimas negali būti vertinamas kaip turtinė žala, nes paraiška buvo nesvarstoma teisėtai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 15 d. sprendimu Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungos skundą tenkino iš dalies. Panaikino Kultūros ministerijos 2013 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. S2-1116 ir įpareigojo Kultūros ministeriją pateikti Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungai atsakymą į Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungos 2013 m. balandžio 13 d. prašymą Nr. S-19/13, atitinkantį Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatas. Kitus pareiškėjo Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungos skundo reikalavimus atmetė.

Teismas, aptaręs remiantis bylos medžiaga nustatytas aplinkybes, dėl pareiškėjo skundo reikalavimų pasisakė atskirai.

Dėl 2012 m. gruodžio 31 d. paraiškos, kurią Sąjunga padavė Kultūros ministerijai 2013 m. sausio 7 d., ir reikalavimo įpareigoti skirti 5000 Lt dydžio paramą, teismas, nors ir nurodė, kad Kultūros ministerija pažeidė VAĮ ir Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – Asmenų prašymų nagrinėjimo taisyklės) nuostatas, nes pareiškėjui nebuvo pranešta apie pateiktos paraiškos su projektu svarstymą/nesvarstymą, be to, pateikiant pareiškėjui pavėluotą 2013 m. balandžio 10 d. atsakymą Nr. S2-827, buvo pažeistos minėtų teisės aktų, t. y. VAĮ 14 straipsnio ir Asmenų prašymų nagrinėjimo taisyklių 30 punkto, nuostatos, vis dėlto, sprendė, kad Kultūros ministerijos 2013 m. balandžio 10 d. atsakymas Nr. S2-827 yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymėta, kad teismas neturi pagrindo tenkinti šio reikalavimo, nes pareiškėjas Kultūros ministerijos prašė ne pašalpos, bet atitinkamo kultūros projekto finansavimo ir dėl to teikė paraišką, paraiška nesvarstyta teisėtai ir pagrįstai, pareiškėjas 2013 m. balandžio 10 d. raštu buvo informuotas apie paraiškos nesvarstymo priežastis, nurodyto rašto teismui neskundė.

Dėl Kultūros ministerijos 2013 m. gegužės 7 d. rašto Nr. S2-1080, kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjo 2013 m. balandžio 13 d. prašymą Nr. 18/13 apmokėti kompiuterio ir spausdintuvo įsigijimo išlaidas, teismas nurodė, kad Ministerijos atsisakymas teikti finansinę paramą yra tinkamai motyvuotas ir pagrįstas teisės akto (Taisyklių) nuostatomis. Juo paaiškinama, kad tokios išlaidos gali būti finansuojamos ir tik 1 000 Lt ribose, bet tik tuo atveju, kai konkurso būdu atrenkami projektai, kurie bus iš dalies finansuojami. Pareiškėjo projektas konkurso būdu nebuvo pripažintas tinkamu finansuoti iš dalies (jis nesvarstytas), pareiškėjui tuo metu ši aplinkybė jau buvo žinoma, todėl atsisakymas teikti finansinę paramą yra pagrįstas ir teisėtas. Pareiškėjo argumentas, jog buvo galima padaryti išimtį, atmestas kaip nepagrįstas. Dėl šio rašto formos, teismas nurodė, jog nors jis ne visai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes jame nenurodyta apskundimo tvarka ir nėra antspaudo, šie neesminiai formos trūkumai nedaro rašto neteisėtu, jie nesutrukdė pareiškėjui kreiptis į teismą, todėl pagrindo šį raštą naikinti nėra.

Dėl Kultūros ministerijos 2013 m. gegužės 9 d. rašto Nr. S2-1116, kuriuo atsakyta į pareiškėjo prašymą suteikti informaciją ir pateikti prašomus dokumentus, nurodyta, kad skundžiamame rašte nėra nurodyta, kodėl atsisakoma teikti prašomus dokumentus, taip pat nepaaiškinama ir procedūra, kaip ir kas sprendžia, jog paraiška pateikta pasibaigus nustatytam paraiškų priėmimo laikui. Nenurodyta apskundimo tvarka. Atsižvelgęs į nurodytus skundžiamo sprendimo trūkumus, teismas juos laikė esminiais pagrindinių procedūrų pažeidimais, nulėmusiais neteisėto sprendimo priėmimą. Todėl jį panaikino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, įpareigojo Kultūros ministeriją pateikti pareiškėjui pranešimą, atitinkantį Įstatymo nuostatas, arba pateikti visą prašomą informaciją ir dokumentus.

Dėl reikalavimo priteisti 1 000 Lt turtinę žalą, teismas pažymėjo, jog byloje nustatyta, kad jokiais Kultūros ministerijos veiksmais ar neveikimu turtinė žala nebuvo padaryta. Pats pareiškėjas savo nuožiūra nusprendė įsigyti kompiuterį ir spausdintuvą, naudotis vertėjo paslaugomis. Kultūros ministerijos tarnautojų veiksmai tokiems pareiškėjo sprendimams neturėjo jokios įtakos, Kultūros ministerija neturėjo ir teisės aktais pagrįstos pareigos padengti (finansuoti) šias išlaidas, skirti paramą projektui, be to, nėra jokių duomenų apie patirtas išlaidas vertėjo paslaugoms apmokėti. Todėl, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir į CK nuostatas, šis reikalavimas netenkintas.

Pasisakydamas dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą, teismas nurodė, jog pareiškėjas yra juridinis asmuo, todėl neturtinės žalos atsiradimą turi grįsti ne jos narių dvasiniais pergyvenimais, o tuo, kokia neturtinė žala padaryta juridiniam asmeniui. Ne visi CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodyti žalos atlyginimo pagrindai taikytini juridiniam asmeniui, o pareiškėjas nenurodė konkrečiai, kuo pasireiškė neturtinė žala, padaryta asociacijai. Pažymėta, kad teismas 2013 m. birželio 11 d. nutartimi siūlė pareiškėjui pataisyti skundo trūkumus ir patikslinti reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nurodyti aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia šį reikalavimą ir kita. Pareiškėjas patikslino skundą, tačiau kuo pasireiškė jam padaryta žala aiškiai nesuformulavo, nors iš patikslinto skundo matyti, kad pareiškėjui gerai žinoma teismų praktika turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimais, taip pat ir Konstitucinio Teismo nutarimuose esančios nuostatos. Tad, teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nebuvo pakankamai duomenų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad egzistuoja visos viešosios atsakomybės sąlygos – pareiškėjas nenurodė, kaip pasireiškė neturtinė žala, kurią Kultūros ministerija padarė Sąjungai, kokie konkretūs Ministerijos veiksmai lėmė žalos atsiradimo faktą. Kartu pažymėta, jog, šiuo atveju svarbu tai, kad teismas panaikino vieną Kultūros ministerijos sprendimą ir įpareigojo Ministeriją pateikti pareiškėjui tinkamą atsakymą. Todėl pareiškėjo teisė ir teisėtas interesas yra apginami jau tuo, kad teismas konstatavo, jog pareiškėjo prašymas išnagrinėtas netinkamai, ir įpareigojo pateikti teisės aktų reikalavimus atitinkantį atsakymą. Tuo teismas ištaisė Kultūros ministerijos skundžiamu raštu padarytą klaidą. Teismas darė išvadą, kad dėl nurodytų aplinkybių nėra pagrindo atlyginti neturtinę žalą pareiškėjui, ir šis reikalavimas atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 133–136), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, patenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus, kaip nurodyta tekste, t. y. skundą patenkinti dalyje dėl materialinės žalos kompensavimo ir atsakovo įpareigojimo įvykdyti veiksmus pagal savo kompetenciją, dalyje dėl klausimo išsprendimo apie organizacijos finansavimą, kurio pareiškėjui neteisėtai atsisakyta.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas ignoravo pareiškėjo pareikštą nušalinimą teisėjai H. Zaikauskaitei, byla peržiūrėta tos pačios sudėties teismo. Be to, teismas ignoravo pareiškėjo argumentus ir, nors ir tenkino skundą iš dalies, priėmė bereikšmį, praradusi aktualumą sprendimą, nes visa reikalinga informacija buvo gauta iš atsakovo pasiruošimo nagrinėti bylą stadijoje iš atsakovo atsiliepimo ir prie jo pridėtų dokumentų, taip pat buvo išdėstyta teismo posėdžio metu atsakovą apklausus teismui. Toks skundo tenkinimas pareiškėjo teisių neapgynė. Pareiškėjo skundo patenkinimas dalyje turėjo patraukti ir žalos pareiškėjui kompensavimo klausimo išsprendimą ir dalį dėl atsakovo įpareigojimo patenkinti pareiškėjo paraišką ir skirti finansavimą projektams 2013 metams. Teigia, kad teismo sprendimas pažeidė pareiškėjo teisę į visuomeninę veiklą, kultūrinį ir socialinį tobulėjimą. Remiasi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniu, Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimu Savenkovas prieš Lietuvą. Pareiškėjo nuomone, teismo sprendimas netinkamai motyvuotas, atkartojami atsakovo argumentai.

Atsakovas Ministerija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 142–143), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Teigia, kad iš apeliacinio skundo nėra aiškūs ginčijami klausimai, jis neturi juridinio pagrindo, nėra aiškiai nurodytas apeliacinio skundo dalykas (galima numatyti, tik kad apeliantas siekia, jog būtų atlyginta turtinė ir neturtinė žala), apeliacinis skundas nėra pagrįstas įrodymais, kurie patvirtintų apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes, apelianto prašymus. Įrodymų, kurie būtų pagrindas tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus nebuvo ir skunde pirmosios instancijos teismui, todėl teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjo prašymų dėl materialinės ir moralinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas Vilniaus baltarusių jaunimo sąjunga kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti Kultūros ministerijos veiksmus neteisėtais, panaikinti du jos priimtus sprendimus, įpareigoti atsakovą vykdant pareigas pagal savo kompetenciją patenkinti pareiškėjo prašymą skirti pareiškėjui 5 000 Lt paramą ir priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs teisės aktų nuostatas, remdamasis teismų praktika, išsamiai pasisakė dėl kiekvieno iš pareiškėjo reikalavimų ir priėmė sprendimą pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies, panaikinant Kultūros ministerijos 2013 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. S2-1116 ir įpareigojant ją pateikti pareiškėjui atsakymą, atitinkantį Teisės gauti informaciją įstatymo nuostatas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jame prieitomis išvadomis ir jas pagrindžiančiais argumentais sutinka, jų nekartoja, todėl dėl visų šalių procesiniuose dokumentuose esančių argumentų iš naujo nepasisako.

Iš pareiškėjo pateikto apeliacinio skundo darytina išvada, jog pareiškėjas iš esmės prašo teismo patenkinti skundo reikalavimus dėl materialinės žalos priteisimo ir įpareigoti Kultūros ministeriją skirti pareiškėjui paramą (finansavimą). Teismo sprendimo neteisėtumas iš esmės grindžiamas teisėjos H. Zaikauskaitės šališkumas.

Dėl teisėjos nušalinimo

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis be kita ko skelbia, jog kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo. Taigi, viena iš teisės į tinkamą teismo procesą prielaidų yra reikalavimas, kad bylą išnagrinėtų teisėtos sudėties teismas, kas apima tiek teismo sudarymo, teisėjų korpuso formavimo, konkrečios teismo sudėties bei teisėjų nešališkumui keliamus reikalavimus, todėl nustačius tokių reikalavimų pažeidimus, konstatuojama neteisėta teismo sudėtis, kas yra laikoma absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 142 str. 2 d. 1 p.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo Sąjungos atstovas V. S. 2013 m. rugsėjo 25 d. teismo posėdžio metu reiškė nušalinimą teisėjai pranešėjai Halinai Zaikauskaitei, tuo pagrindu, kad ši teisėja nagrinėjo daug V. S. bylų, kuriose jo skundai buvo atmetami; dėl kito V. S. skundo gavo nutartį, kurioje jis buvo įpareigotas sumokėti žyminį mokestį, mano, kad tokia nutartis neteisėta; V. S. dėl šios teisėjos yra rašęs skundą Teisėjų tarybai, kitus skundus, kuriuose yra teisėją įžeidžiančių teiginių. Tai patvirtina, jog tarp V. S. ir teisėjos Halinos Zaikauskaitės yra konfliktas.

Pareiškėjo atstovo teisėjai Halinai Zaikauskaitei pareikštas nušalinimas, remiantis ABTĮ 471 straipsnio 2 dalimi, buvo išspręstas teisėjų kolegijos narių, kuriems nušalinimas nebuvo pareikštas – Raimondo Blauzdžiaus ir Rasos Ragulskytės-Markovienės. Šie teisėjai 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartimi nutarė netenkinti pareiškėjo atstovo prašymo dėl teisėjos Halinos Zaikauskaitės nušalinimo (b. l. 116–117). Nutartis motyvuota tuo, kad pareiškėjas nušalinimą grindė kitomis nagrinėtomis bylomis, kuriose pareiškėju buvo V. S., o ne Vilniaus baltarusių jaunimo sąjunga. Dėl V. S. rašytų atskirųjų ir apeliacinių skundų, juose išdėstytos nuomonės apie teisėją, pažymėta, kad jie nėra ir negali būti asmeninio konflikto tarp teisėjos ir V. S. priežastimi, nes teisėja pripažįsta, kad pareiškėjas turi teisę naudoti visas jam suprantamas gynybos priemones. Taip pat nurodyta, kad pareiškėjo atstovas nepagrįstai nurodo, kad teisėja visais atvejais netenkino jo skundų, buvo ir priešingų atvejų. Nurodyta, kad nutartis dėl žyminio mokesčio sumokėjimo galės būti skundžiama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, t. y. ji nėra galutinė. Įvertinta, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad parašė skundą Teisėjų tarybai dėl teisėjos Halinos Zaikauskaitės, todėl ir dėl šios aplinkybės nėra pagrindo išvadai, kad tarp teisėjos ir pareiškėjo atstovo yra konfliktas. Vertinta, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nerodo teisėjos suinteresuotumo bylos baigtimi ir negali kelti abejinių teisėjo nešališkumu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pritaria minėta nutartimi prieitai išvadai, kad pagrindo spręsti apie teisėjos Halinos Zaikauskaitės suinteresuotumą bylos baigtimi nėra, abejonių dėl jos nešališkumo nekyla.

Pagrindai, kuriems esant teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nusišalinti ar būti nušalintas, įtvirtinti ABTĮ 47 straipsnio 1 ir 2 dalyse. To paties straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nušalinimo pareiškimo tvarka – nušalinimas turi būti motyvuotas ir pareiškiamas prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės. Vėliau pareikšti nušalinimą leidžiama tik tais atvejais, kai pareiškiantis nušalinimą asmuo apie pagrindą nušalinti sužino pradėjus bylą nagrinėti iš esmės.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog ABTĮ 47 straipsnio 6 dalyje imperatyviai numatytas reikalavimas nušalinimą motyvuoti reiškia, kad pareiškime dėl nušalinimo turi būti nurodytos aiškios abejonės dėl teisėjo nešališkumo, jos turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik abstrakčiais asmenų samprotavimais, prielaidomis (2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-728/2011, 2012 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2009/2012).

Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju, objektyvių ir įrodymais pagrįstų abejonių teisėjos H. Zaikauskaitės šališkumu nagrinėjant šią administracinę bylą nėra.

Pagal Lietuvos vyriausiojo adminsitracinio teismo praktiką, aplinkybės, kad tas pats teisėjas yra dalyvavęs nagrinėjant kitas panašaus pobūdžio bylas arba teisėjas jau yra nagrinėjęs bylas pagal to paties pareiškėjo skundus, nėra pagrindas pripažinti tokią situaciją kaip keliančią abejonių dėl teismo sudėties teisėtumo ir savaime nesudaro pagrindo nusišalinimui (2008 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1967/2008).

Nagrinėjamu atveju, minėta, pareiškėjo atstovas V. S. nušalinimą teisėjai H. Zaikauskaitei motyvavo, tuo, kad ji dalyvavo nagrinėjant kitas admisnitracines bylas, kuriose pareiškėju buvo pats V. S., o ne Vilniaus baltarusių jaunimo sąjunga. Taigi, teisėja dalyvavo nagrinėjant kitas bylas, kuriuose pareiškėju buvo kitas asmuo. Todėl vertinti, jog teisėja turėjo nusišalinti ar būti nušalinta nuo šios bylos nagrinėjimo, nėra pagrindo. Remiantis aptartais argumentais atmestini ir pareiškėjo atstovo argumentai, dėl kitų bylų, kuriose jis buvo pareiškėju, rezultatų. O argumentas dėl to, jog tarp pareiškėjo atstovo ir teisėjos yra konfliktas, nes jis dėl teisėjos yra pateikęs skundą Teisėjų tarybai, atmestinas kaip nepagrįstas jokiais įrodymais. Dėl kitų skundų (apeliacinių ar atskirųjų skundų teisėjos nagrinėtose bylose), papildomai pažymėtina, jog tai, kad pareiškėjo atstovas juos pateikė, nereiškia, jog nagrinėdama kitas jo bylas teisėja bus/buvo šališka. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teismų instancinės sistemos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių instancijų teismų klaidas, neleisti, kad kokioje nors byloje būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus. Toks teismų klaidų ištaisymas ir su tuo susijęs kelio neteisingumui užkirtimas yra atitinkamos bylos šalių ir visuomenės pasitikėjimo ne tik atitinkamą bylą nagrinėjančiu teismu, bet ir visa teismų sistema apskritai, būtina sąlyga (2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Taigi instancinė teismų sistema skirta dviems tikslams – teisingumui konkrečioje byloje įgyvendinti ir darniai teisės sistemos raidai užtikrinti. Naudojimasis ja, nereiškia, kad tarp ja besinaudojančio proceso dalyvio ir bylą nagrinėjančio teisėjo kyla konfliktas, ar kad teisėjas dėl šališkumo negalės nagrinėti kitų to asmens bylų.

Konstatavus, kad byla buvo išnagrinėta nešališko teismo ir nesant pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinti šiuo absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija toliau pasisako dėl kitų apeliacinio skundo motyvų/reikalavimų.

Dėl reikalavimo skirti paramą

Minėta, pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą priimant naują sprendimą, juo be kita ko, įpareigojant Kultūros ministeriją įvykdyti veiksmus pagal savo kompetenciją, dalyje dėl klausimo išsprendimo apie organizacijos finansavimą.

Pirmosios instancijos teismo pareiškėjas prašė įpareigoti atsakovą įvykdyti savo pareigas pagal kompetenciją ir patenkinti pareiškėjo prašymą skirti materialinę 5 000 Lt paramą tikslams nurodytiems 2012 m. rugpjūčio 15 d., 2012 m. gruodžio 31 d. ir 2013 m. balandžio 13 d. prašymuose.

Patikrinusi bylą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad toks reikalavimas negali būti tenkinamas ir turi būti atmestinas kaip nepagrįstas.

Bylos medžiaga patvirtina, kad 2012 m. rugpjūčio 15 d. prašymu (b. l. 26) pareiškėjas Ministerijos prašė skirti 5 000 Lt materialinę paramą, nurodydamas, kad Sąjunga keitė pavadinimą, tai reikalavo išlaidų blankų pakeitimui, antspaudams, kitai atributikai, taip pat marališkai paseno kompiuterinė įranga, reikalinga pareiškėjo veiklai.

Į šį prašymą pareiškėjui atsakyta 2012 m. rugsėjo 11 d. raštu S2-2230 (b. l. 25) paaiškinant, kad šiuo metu finansuoti išlaidas susijusias su kompiuterinės technikos atnaujinimu ir nevyriausybinės organizacijos perregistravimo reikmėmis nėra galimybės. Paaiškinta, kad Ministerija 2012 m. lapkričio mėnesį planuoja skelbti kultūros projektų, skatinančių tautinių mažumų kultūrų plėtotę, dalinio finansavimo iš valstybės biudžeto lėšų konkursą 2013 metams. Rašte nurodyta, kad informaciją apie kultūros projektų konkursą bus galima rasti Kultūros ministerijos interneto puslapyje http://www.lrkm.lt/.

Paraiškų priėmimas vyko nuo 2012 m. lapkričio 6 d. iki 2012 m. gruodžio 1 d., apie tai buvo paskelbta Ministerijos pareiškėjui nurodytame interneto puslapyje.

Pareiškėjas 2012 m. gruodžio 31 d. paraišką (prašymą) (b. l. 19–20) Ministerijai išsiuntė tik 2013 m. sausio 7 d. (b. l. 19). Paraiškoje Ministerijos prašė skirti ne mažiau kaip 50 000 Lt poligrafiniam projektui, kitų renginių ir programų organizavimui – 10 000 Lt, viso 2013 metams prašė 60 000 Lt.

2013 m. balandžio 13 d. prašymu (b. l. 14) pareiškėjas Ministerijos prašė apmokėti organizacinės technikos (kompiuterio ir spausdintuvo) įsigijimą – 1 222 Lt.

Taigi, norėdamas gauti dalinį savo veiklos finansavimą iš valstybės biudžeto lėšų, pareiškėjas turėjo dalyvauti konkurse. Tokių konkursų tvarka reglamentuota Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. ĮV-140 patvirtintose Kultūros projektų, skatinančių tautinių mažumų kultūrų plėtotę, dalinio finansavimo iš valstybės biudžeto lėšų taisyklėse. Taisyklių 14 punkte nustatyta, kad paraiškos nesvarstomos, jei jos užpildytos netvarkingai, pateiktos pasibaigus ministerijos nustatytam paraiškų priėmimo laikui, jeigu pateikti ne visi būtini dokumentai, taip pat jeigu pareiškėjai nėra įvykdę anksčiau ministerijos iš dalies finansuotų projektų sutartinių įsipareigojimų arba neatitinka kitų konkurso skelbime nurodytų reikalavimų.

Atsižvelgiant į pastarąjį Taisyklių punktą, vertintina, kad Kultūros ministerijos sprendimas nesvarstyti paraiškos yra teisėtas ir pagrįstas.

Esant tokioms aplinkybėms, kokios susiklostė šioje byloje, pritartina primosios instancijos teismo išvadai, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą įvykdyti savo pareigas pagal kompetenciją ir patenkinti pareiškėjo prašymą skirti materialinę 5 000 Lt pašalpą 2012 m. rugpjūčio 15 d., 2012 m. gruodžio 31 d. ir 2013 m. balandžio 13 d. prašymuose nurodytiems tikslams.

Dėl žalos atlyginimo

Pareiškėjas taip pat prašė atlyginti turtinę bei neturtinę žalą.

Kaip ne kartą pažymėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Šios sąlygos savo pobūdžiu yra kumuliatyvios (egzistuojančios kartu), todėl nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5–665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525–1355/2010).

Pareiškėjas teigia, jog patyrė 1 000 Lt materialinę (turtinę) žalą, dėl to, jog dėl pasenusios organizacinės technikos turėjo įsigyti naujas kompiuterines programas ir techniką taip pat įsiskolino vertėjui. Tačiau atsakovo Kultūros ministerijos neteisėtų veiksmų, neveikimo, dėl kurio pareiškėjas patyrė minėtą 1 000 Lt turtinę žalą (kompiuterio ir spausdintuvo įsigijimas, vertėjo paslaugos) nenustatyta. Norėdamas atnaujinti techniką, kuri, kaip teigia pareiškėjas paseno, tačiau būtina pareiškėjo veiklai, pareiškėjas savarankiškai, nepriklausomai nuo atsakovo veiksmų, priėmė sprendimą ją įsigyti, atsakovo veiksmai tam įtakos neturėjo. Taigi, nesant vienos iš būtinųjų sąlygų kilti valstybės pareigai atlyginti žalą – priežastinio ryšio, kitos jų nebesvarstomos, o prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo atmestinas. Įrodymai apie naudojimąsi vertėjo paslaugomis nėra pateikti.

Pareiškėjas taip pat prašė priteisti 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems argumentams, remiantis kuriais teismas priėjo prie išvados, kad šis reikalavimas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas ir dėl to plačiau nepasisako.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog tenkinti pareiškėjo skundo kitoje apimtyje, nei tai buvo padaryta pirmosios instancijos teismo sprendime, nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjo argumentai dėl to, kad tokiu sprendimu, pareiškėjo teisės realiai nebuvo apgintos, sprendimas bereikšmis, praradęs aktualumą, nieko esminio neišsprendžiantis, atmestini kaip nepagrįsti. Nors apeliaciniame skunde pareiškėjas ir prašo priimti naują sprendimą susijusį tik reikalavimu dėl paramos pareiškėjui skyrimu ir materialinės žalos kompensavimu, kas iš esmės reiškia, kad jo netenkina ir ta sprendimo dalis, kuria atsakovo 2013 m. gegužės 9 d. sprendimas Nr. S2-1116 panaikintas ir atsakovas įpareigotas pareiškėjui pateikti atsakymą atitinkantį teisės aktų reiklavimus, teisėjų kolegija, neblogindama apeliacinį skundą padavusio asmens padėties, bei laikydama pirmosios instancijos teismo sprendimą teisėtu ir pagrįstu ir šioje dalyje, dėl to plačiau nepasisako.

Kiti apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais ir nesudarančiais pagrindo spręsti apie skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas