A-1385-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1385-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04487-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. B. (J. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 150 800 Lt neturtinės žalos ir 1 560 Lt turtinės žalos atlyginimą, įpareigoti atsakovą nedelsiant nutraukti kankinantį ir žeminantį elgesį, perkelti pareiškėją į gyvenamąją patalpą, kurioje pareiškėjui priklausytų ne mažiau 4 kv. m ploto, atskaičiavus tualeto, prausyklos ir baldų užimamą plotą, ir gyvenamojoje patalpoje būtų ne mažiau kaip du žmonės, o taip pat pagerinti visas kitas skunde nurodytas sąlygas taip, kad jos atitiktų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) sąlygas.

Nurodė, kad buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) areštinėje nuo 2013 m. kovo 8 d. iki 2013 m. kovo 18 d., Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 18 d. iki 2014 m. spalio 8 d., Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir Ligoninė) nuo 2014 m. vasario 18 d. iki 2014 m. vasario 20 d. Taip pat patyrė žalą dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, kadangi konvojuojant transporto priemonė buvo prastai vėdinama, šaltuoju metų laiku buvo žema temperatūra, o karštuoju metų laiku – aukšta temperatūra, konvojuojant kartą pareiškėjas blogai pasijuto, beje, konvojavimas buvo vykdomas su antrankiais. Vilniaus AVKP areštinėje, Lukiškių TI-K ir Ligoninėje buvo draudžiama turėti ilgalaikius pasimatymus, nebuvo sąlygų pasivaikščiojimams gryname ore. Be kita ko, teigė, kad pareigūnai laivės atėmimo vietose jam grasino, daugelis iš jų turėjo sadistinį elgesio sutrikimą.

Dėl Vilniaus AVKP areštinės nurodė, kad buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko nustatytų reikalavimų, maistas buvo nepakankamai kaloringas, tualetas iš esmės neatskirtas nuo likusios patalpos, be to, buvo įrengtas be unitazo. Kameroje vėdinimas buvo prastas, lovos suvirinimas buvo savadarbis, tualetinis popierius nebuvo išduodamas, buvo draudžiama turėti šiltą pledą, kompiuterį, radiją, televizorių, muzikos grotuvą, arbatinuką, kameroje net nebuvo elektros lizdų. Dušu buvo galima naudotis ribotą laiką, patalpos buvo avarinės būklės, remontas darytas seniai, pastato konstrukcijoje buvo asbesto, patalpose buvo įsiveisęs pelėsis, graužikai, buitiniai parazitai.

Dėl Lukiškių TI-K nurodė, kad taip pat nebuvo užtikrinamas vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimas. Kameroje apšvietimas nebuvo tinkamas, nebuvo atskiros tualeto patalpos, patalpų vėdinimas neefektyvus, žiemą buvo šalta, o vasarą – tvanku. Nakties metu kameroje nuolat degė lemputė. Lovos suvirinimas buvo savadarbis, todėl lova buvo nesaugi. Taip pat kameroje nebuvo karšto vandens, vienas asmuo mėnesiui gaudavo tik 2 tualetinio popieriaus rulonus, kurių pareiškėjui užtekdavo savaitei, kamerose buvo draudžiama turėti pledus, video grotuvus, nebuvo šaldytuvo, lyjant kamerose atsirasdavo daug vandens, naudojimasis dušu buvo ribotas, dušas visada buvo purvinas, vienu purkštuku naudojosi 2 žmonės, taip pat ir tie, kurie sirgo (pvz., tuberkulioze), duše dažnai nebūdavo karšto vandens, todėl tekdavo maudytis po šaltu. Patalpose buvo įsiveisęs pelėsis, graužikai, buitiniai parazitai. Be to, buvo draudžiami ir trumpalaikiai pasimatymai.

Dėl laikymo Ligoninėje nurodė, kad kamera buvo antisanitarinės ir avarinės būklės, remontas darytas seniai, pastato konstrukcijoje buvo asbesto. Taip pat patalpose buvo įsiveisęs pelėsis, graužikai, buitiniai parazitai, kameroje nebuvo karšto vandens, joje nebuvo atskiros tualeto patalpos, be to, tualetas įrengtas be unitazo, patalpų vėdinimas neefektyvus, žiemą buvo šalta, o vasarą – tvanku. Apšvietimas buvo prastas, maitinimas nebuvo pakankamai kaloringas, buvo draudžiama turėti šiltus pledus, video grotuvus, šaldytuvą, buvo teikiama nekvalifikuota ir nekokybiška medicininė pagalba.

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas savo reikalavimo negrindžia konkrečiais įrodymais, nusiskundimai yra deklaratyvaus pobūdžio. Pareiškėjas buvo laikomas lygiomis sąlygomis su kitais nuteistaisiais, byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K su juo būtų sąmoningai elgtasi nežmoniškai. Lukiškių TI-K administracija neturi įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, atvykstančių nepriimti neturi teisinio pagrindo. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau nuo 2014 m. gegužės mėnesio laikomų asmenų skaičius įstaigoje nėra viršijamas. Lukiškių TI-K stengiamasi sumažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarant galimybes pasivaikščioti, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Visos kameros yra aprūpinamos reikalingu inventoriumi, jų langai pritaikyti vėdinimui. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Taip pat paaiškino, kad ir kiti pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu areštinėje buvo laikomas pagal nustatytus teisės aktų reikalavimus. Areštinės patalynė yra reguliariai dezinfekuojama, yra užsakytos ir teikiamos patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugos. Skirstant asmenis į kameras, yra atsižvelgiama į tai, ar jie yra rūkantys, tačiau pareiškėjas dėl to pageidavimų nebuvo pareiškęs. Sanitarinių mazgų bei langų įrengimas patalpose atitinka teisės aktų reikalavimus, sanitariniai mazgai nuo likusios patalpos yra atskirti sienelėmis. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas neturtinės žalos nepatyrė, kreipiasi į teismą, siekdamas pasipelnyti. Pareigūnų veiksmai taip pat buvo teisėti, todėl teigė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimus.

Viešojo saugumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atstovaujanti atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad nuteistieji ir suimtieji yra konvojuojami specialiai tam pritaikytomis transporto priemonėmis. Visose jose įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, įrengti atsarginiai išėjimai. Konvojavimui naudojamoms transporto priemonėms yra keliami specialūs reikalavimai, atitikimas šiems reikalavimams nustatyta tvarka nuolat tikrinamas. Pagal konvojavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas konvojuojamam asmeniui antrankiai teismo posėdžių salėje nuimami teismo leidimu, apie kurį yra pažymima tarnybinėje dokumentacijoje. Nagrinėjamu atveju tokių duomenų apie leidimą nėra.

Laisvės atėmimo vietų ligoninė, atstovaujanti atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Ligoninėje yra teikiamos stacionarinės sveikatos priežiūros paslaugos, tai yra nepertraukiamas procesas, o atvykstančiųjų asmenų skaičiui ligoninė neturi įtakos, atsisakyti priimti atvykusiųjų taip pat negali. Taip pat turi laikytis asmenų paskirstymo taisyklių, atsižvelgiant į jų susirgimus ir pan. Ligoninėje yra įrengtas teisės aktuose numatytas kamerų inventorius, būtiniausi baldai, jie nuolat atnaujinami, remontuojami. Ligoninei yra išduotas Vilniaus visuomenės sveikatos centro leidimas-higienos pasas, patvirtinantis, kad Ligoninės patalpos atitinka visus teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Pažymėjo, kad kiti pareiškėjo argumentai nepagrįsti, o reikalavimams, susijusiems su sveikatos paslaugų teikimų, yra nustatyta privaloma ikiteisminė tvarka, kuria pareiškėjas nepasinaudojo. Šioje byloje neįrodyta, kad Ligoninės darbuotojai neveikė taip, kaip privalėjo veikti. Ligoninės veiksmai buvo teisėti, pareiškėjas nepagrindė priežastinio ryšio bei patirtos neturtinės žalos dydžio, todėl nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei kilti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 7 000 Lt (2 027 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2013 m. kovo 18 d. iki 2014 m. spalio 8 d., pažeidžiant nustatyto minimalaus ploto reikalavimą apie 17 mėnesių. Vilniaus AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2013 m. kovo 9 d. iki 2013 m. kovo 18 d. Iš byloje surinktų duomenų yra aišku, kad pareiškėją, laikant Vilniaus AVPK areštinėje, šiuo laikotarpiu nebuvo pažeidžiamas vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimas. Pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas nuo 2014 m. vasario 18 d. iki 2014 m. vasario 20 d. Ligoninė neginčijo, kad pareiškėjas galėjo būti laikomas, pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas, pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą. Šis pažeidimas laikomas objektyviai darančiu neigiamą poveikį asmens psichinei būklei, todėl pareiškėjui turi būti priteistas patirtos neturtinės žalos atlyginimas. Tačiau pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neproporcinga jo patirtai neturtinei žalai. Teismas atsižvelgė į tai, kad dalis pareiškėjo nusiskundimų yra nulemti vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimo pažeidimų ir neturi būti nagrinėjami kaip savarankiški. Dauguma aplinkybių, kuriomis pareiškėjas grindė savo skundą, yra tikėtinos laisvės atėmimo bausmės pasekmės ir nesudaro atskiro pagrindo asmens teisės į orumą pažeidimo konstatavimui. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnę patirtą žalą bei neigiamų išgyvenimų didesnį sunkumą negu tais atvejais, kai patiriama žala dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimo. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo skundžiamos sąlygos galėjo nulemti jo sveikatos sutrikimus. Dėl to, kas išdėstyta, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteisė mažesnį neturtinės žalos atlyginimą, nei jo buvo prašyta.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, ir prašo jį panaikinti, o jo skundą patenkinti.

Nurodo, jog teismas neteisėtai apribojo nagrinėtiną laikotarpį, kadangi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nenustato jokio termino kreiptis į teismą. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimai, kuriose apibrėžiama, kokios kalino sąlygos yra tinkamos, nėra išversti į lietuvių kalbą. Teismas taip pat neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis kalinimo sąlygomis. Pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamos bylos atveju turi būti taikomas 4 kv. m ploto vienam asmeniui standartas, atskaičius baldų užimamą plotą. Pareiškėjas nesutinka su visais teismo argumentais, kuriais grįsdamas atmetė pareiškėjo reikalavimus. Beje, vertindamas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teismas nesivadovavo EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09).

Laisvės atėmimo vietų ligoninė pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad su juo nesutinka, ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo naujų argumentų, kuriais būtų galima kvestionuoti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą. Pabrėžia, kad teismo sprendimas yra pagrįstas EŽTT praktika.

Viešojo saugumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad apeliacinio skundo argumentų plačiau komentuoti negali, kadangi jie nėra susiję su jos kompetencija.

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad su juo nesutinka, ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pabrėžia, kad duomenis dėl kameros plotos normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kaita kamerose labai didelė, todėl tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį galbūt mažesnį kameros plotą nereikėtų traktuoti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pažeidėjas galėtų patirti neturtinę žalą. Laikosi pozicijos, jog pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nesąžiningas noras pasipelnyti iš valstybės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo J. B. prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, Laisvės atėmimo vietų ligoninėje bei dėl netinkamų konvojavimo sąlygų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, remiantis ABTĮ 81 straipsniu, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str. 1 d.). Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, kai teismo išvados atitinka turinčias reikšmės bylai aplinkybes, konstatuotas įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas patirtą žalą siejo, be kita ko, su tuo, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, nurodydamas, jog Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje areštinėje buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, tualetas neatskirtas nuo likusios patalpos ir kt., Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kamerose vėdinimas buvo prastas, lovos suvirinimas buvo savadarbis, apšvietimas nebuvo tinkamas ir kt., Laisvės atėmimo vietų ligoninėje palatos (kameros), kuriose jis buvo gydomas, neatitiko higienos normos reikalavimų ir buvo avarinės būklės, nebuvo karšto vandens ir atskiros tualeto patalpos, patalpų vėdinimas neefektyvus ir kt. Be to, pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir iš netinkamų konvojavimo sąlygų. Šias aplinkybes pareiškėjas buvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui, tačiau jų teismas visiškai nevertino ir dėl jų iš esmės nepasisakė. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pasisakė tik dėl pareiškėjui tekusios kamerų ploto normos, nevertindamas kitų pareiškėjo argumentų, kurie yra pakankamai detalūs. Pažymėtina, kad pareiškėjo argumentų, susijusių su higienos normų reikalavimų pažeidimais bei konvojavimo sąlygomis, pagrįstumas arba nepagrįstumas turi esminės įtakos prašomos priteisti neturtinės žalos dydžiui. Todėl pirmosios instancijos teismui šių svarbių aspektų nepagrįstai neįvertinus ir dėl jų nepasisakius, priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip teisėtas ir pagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų byloje iškilusių teisinių ir faktinių klausimų (ABTĮ 86 straipsnis) ir dėl to nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti nagrinėjamos bylos faktai, nebuvo atskleista bylos esmė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje turi būti nustatomos ir vertinamos iki šiol byloje nenustatinėtos ir nevertintos aplinkybės, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso teisės pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 1 dalis, 143 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. B. (J. B.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Arūnas Dirvonas

Dainius Raižys