A-146-965-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-965/2014

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.1.; 11.6.1.; 11.9.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. L. K. ir A. C. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. L. K. ir A. C. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui E. U. dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Klaipėdos apygardos administracinis teismas nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjų A. L. K. ir A. C. (toliau – ir pareiškėjos) patikslinto skundo dalį dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, atsakovas) įpareigojimo atkurti joms nuosavybės teises į P. K. asmeninės nuosavybės teise valdytos 10,73 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Kretingos rajone negrąžintą dalį – 2,47 ha (III t., b. l. 59-63, 83-85),

Pareiškėjos paaiškino, kad jų tėvas P. K. 1935 m. spalio 21 d. iš F. T. įsigijo ir iki nacionalizacijos valdė nuosavybės teise 10,73 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Kretingos rajone. Pareiškėjų tėvas 1991 m rugsėjo 4 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į šią žemę (10,75 ha) natūra ir savo valios nepakeitė. Be to, buvo pateikęs prašymą skirti 10 ha privačiam ūkiui steigti. Šis jo prašymas buvo patenkintas Kretingos apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1992 m. balandžio 1 d. protokolu, jo 1 priede nurodant 10 ha plotą.

Kretingos apylinkės agrarinės reformos pažymoje, išduotoje pareiškėjų tėvui, nurodyta, kad P. K. 1940 m. liepos 22 d. turėjo iš viso 10,00 ha žemės ūkio naudmenų, t. y. nuosavybės teise valdyto žemės sklypo plotas buvo nepagrįstai sumažintas 0,73 ha. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1992 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 15-7-6261 P. K. nuspręsta sugrąžinti 8,26 ha žemės natūra, o faktiškai atmatuota 7,77 ha. Likusi žemės dalis – 2,47 ha (10,73 ha – 8,26 ha) nėra grąžinta iki šiol, dėl šios dalies nepriimtas joks sprendimas.

Pareiškėjų tėvas P. K. (duomenys neskelbtini) mirė. 8,26 ha žemės paveldėjo pareiškėja L. K. Pareiškėjos 2007 m. birželio – liepos mėn. kelis kartus kreipėsi į Klaipėdos apskrities viršininko administraciją, prašydamos suteikti informaciją dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jų tėvui negrąžintą žemės dalį. Iš minėtos institucijos pateiktų atsakymų pareiškėjos priėjo prie išvadų, kad iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos yra dingę dokumentai, o į bylą įdėti dokumentai, kurie nėra susiję su pareiškėjų tėvo nuosavybės teise valdyta žeme.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka), 3 punkte nustatyta, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Iki nurodytosios datos nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisų atkūrimo būdą.

P. K. 1991 m. rugsėjo 4 d. prašyme išreiškė savo valią, kad nuosavybės teisės į 10,75 ha žemės būtų atkurtos natūra ir jos nepakeitė. Pareiškėjos patikslintame skunde nurodė, kad dėl negrąžintos P. K. nuosavybės dalies (2,47 ha) jos siekia nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 1,6 ha, o į 0,87 ha – ekvivalentine natūra.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (III t., b. l. 122-126) paaiškino, kad P. K. Kretingos rajono Kretingos apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. rugsėjo 4 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos valdytos 10,75 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Kretingos rajone. Kretingos apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1992 m. birželio 24 d. išvadoje nurodyta, jog išnagrinėjus piliečio P. K. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kitus dokumentus, t. y. pagal Klaipėdos valstybinio archyvo pažymą Nr. 22K, 1936 m. kaimo išskirstymo vienkiemiais planą ir Valstybinio žemėtvarkos instituto rengiamą preliminarų žemės reformos projektą, Kretingos apylinkės agrarinės reformos tarnyba nusprendė atkurti nuosavybės teises P. K. į 8,26 ha žemės natūra (duomenys neskelbtini) kaime, o į 1,74 ha žemės išpirkti. Nuosavybės teisės natūra į 1,74 ha žemės negali būti atkurtos, nes ši žemė yra užimta L. L. asmeninio ūkio žeme, o asmeninio ūkio žemė pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 51.3 punktą priskirta valstybės išperkamai žemei.

Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, jog sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 1,74 ha iki šiol nėra priimtas, nes pareiškėjos nėra pareiškę valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo E. U. su pareiškėjų skundo reikalavimais nesutiko.

Atsiliepime (I t.. b. l. 75-76) paaiškino, kad jis po L. L. ir K. L. mirties paveldėjo jų turtą, t. y. gyvenamąjį namą (sodybą) su naudojama namų valdos žeme, kuri L. L. buvo suteikta Kretingos apylinkės tarybos sprendimu asmeniniam ūkiui. Asmeninio ūkio žemė yra suprojektuota (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį žemė, kuri pagal įstatymus suteikta ir naudojama asmeniniam ūkiui buvusiam savininkui natūra negrąžinama.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 29 d. sprendimu A. L. K. ir A. C. skundą tenkino iš dalies: įpareigojo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti A. L. K. ir A. C. nuosavybės teises į likusią neatkurtą P. K. iki nacionalizacijos valdytos žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Kretingos rajone, dalį – 1,74 ha. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą (III t., b. l. 158-163).

Teismas nustatė, kad pareiškėjos kreipėsi į teismą, prašydamos atkurti nuosavybės teises į negrąžintą P. K. iki nacionalizacijos valdytos žemė dalį – 2,47 ha.

Teisinius santykius dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nacionalizuotą ar kitaip neteisėtai nusavintą pagal TSRS (LTSR) įstatymus išlikusį nekilnojamąjį turtą nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. iki 1997 m. liepos 9 d. reguliavo įstatymas “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” (toliau – ir Atstatymo įstatymas), nuo 1997 m. liepos 9 d. reguliuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas). Įstatymų leidėjas, šiais teisės aktais įtvirtinęs privatinės nuosavybės teisės instituto atkūrimą ir skelbdamas nuosavybės teisių tęstinumo nuostatą, kartu įtvirtino jos realizavimą, taikant ribotos restitucijos principą. Įvertinus pasikeitusius politinius, ekonominius, socialinius santykius ir siekiant bent iš dalies atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir taip apginti pažeistą nuosavybės teisę, buvo nustatyta nuosavybės teisių atkūrimo tvarka, sąlygos ir pabrėžta pirmenybė nacionalizuotą turtą susigrąžinti natūra, o taip pat numatytos situacijos, kai dėl susiklosčiusių faktinių turto valdymo teisinių santykių ir visuomenės poreikių natūra nacionalizuotas turtas negrąžinamas ir nustatyti kiti kompensavimo būdai, t. y. įstatymų leidėjas įtvirtino Lietuvos valstybės konstitucinę garantiją gerbti piliečių nuosavybę, nuosavybės santykių tęstinumą ir nesant galimybei grąžinti neteisėtai nusavintą nekilnojamąjį turtą, teisingai už jį atlyginti. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuomet, kai valstybė atlygina piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal šį įstatymą negrąžinamas natūra, laikomasi negrąžinamo turto ir vietoje jo perduodamo kito turto, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, lygiavertiškumo principo. Būtinumą teisingai kompensuoti už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą ne kartą pažymėjo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) (1994 m. gegužės 27 d., 1998 m. birželio 18 d., 2001 m. balandžio 2 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2007 m. liepos 5 d.).

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad P. K. 1991 m. rugsėjo 4 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Kretingos rajone, nuosavybės teise valdytą 10,75 ha žemės sklypą (I t., b. l. 43). Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1992 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 15-7-6261 P. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 8,26 ha (I t., b. l. 33). Pareiškėjų teigimu, Nacionalinė žemės tarnyba iki šiol nėra priėmusi sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusią nuosavybės dalį – 2,47 ha.

Teismas pažymėjo, kad byloje nekilo ginčo dėl pareiškėjų teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau ginčo šalys nesutaria dėl žemės ploto į kurį neatkurtos nuosavybės teisės. P. K. 1991 m. rugsėjo 4 d. prašyme prašė atkurti nuosavybės teises į 10,75 ha žemės sklypą, tačiau 1992 m. rugsėjo mėn. Kretingos rajono valdybos išvadoje (I t., b. l. 36) siūloma piliečio Prano K. L. prašymą patenkinti, atstatant nuosavybės teisę į 10,00 ha žemės ūkio paskirties žemės, grąžinant natūra 8,26 ha (duomenys neskelbtini) kaime, Kretingos rajone. Pareiškėjų tėvas su minėta išvada supažindintas pasirašytinai ir jos neginčijo. Apylinkės agrarinės reformos tarnybos pirmininko išduotoje P. K. pažymoje taip pat nurodyta, kad jis, buvęs žemės savininkas, 1940 m. liepos 22 d. turėjo 10,00 ha žemės. Teismas vertino, kad byloje esanti medžiaga leidžia preziumuoti, jog institucija išvadą, kad P. K. (duomenys neskelbtini) kaime, Kretingos rajone, iš viso turėjo 10,00 ha žemės, o ne 10,73 ha, priėmė remiantis pareiškėjų tėvo pateiktais rašytiniais įrodymais – Klaipėdos valstybinio archyvo 1992 m. kovo 24 d. pažyma Nr. 22/K (I t., b. l. 18). Atstatymo įstatymo, galiojusio P. K. 1991 m. rugsėjo 4 d. prašymo pateikimo metu, 10 straipsnio 4 dalis reikalavo, jog kartu su prašymu būtų pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybę patvirtinantys dokumentai. Pagal Atstatymo įstatymo 9 straipsnį, nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais gali būti išrašai iš hipotekos knygų, turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizacijos aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai. Atsižvelgdamas į nurodytas teisės akto nuostatas, teismas konstatavo, kad atsakovas grąžintinos žemės plotą – 10,00 ha, pagrįstai nustatė pagal P. K. pateiktus prie prašymo nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus.

Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis (2003 m. birželio 19 d.įstatymo Nr. IX-1634 redakcija) numatė, kad piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiai, praleidę nustatytą terminą pateikti šiuos dokumentus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies nuostatas piliečiams, praleidusiems nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjų A. L. K. ir A. C. pateikta Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2007 m. kovo 28 d. pažyma apie nuosavybę Nr. R4-1562 (I t., b. l. 19) bei 2007 m. gegužės 16 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo raštas Nr. R4-2446 su priedais (I t., b. l. 22-24), kuriais pareiškėjos grindžia 10,73 ha ploto valdyto žemės sklypo dydį, yra surašyti 2007 metais, todėl akivaizdu, kad šie dokumentai kompetentingai institucijai buvo pateikti jau po Atkūrimo įstatymo numatyto termino – 2003 m. gruodžio 1 d. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjos nepateikė įrodymų, jog terminas nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti yra atnaujintas, teismas pažymėjo, kad net ir esant įrodymams, jog P. K. iki nacionalizacijos galėjo valdyti didesnį žemės plotą, neturi įstatyminio pagrindo jais vadovautis ir vertinti, jog liko neatkurtos nuosavybės teisės į didesnį nei 1,74 ha (10,00 ha – 8,26 ha) žemės plotą.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis (2002 m. balandžio 2 d. įstatymo Nr. IX-832 redakcija), suteikė pretendentams teisę pareikšti arba pakeisti jau pareikštą valią dėl nuosavybės atkūrimo būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad P. K. 1991 m. rugsėjo 4 d. pasirinko nuosavybės teisių atkūrimo būdą – prašė nacionalizuotą turtą grąžinti natūra. Valios dėl nuosavybės atkūrimo būdo P. K. nekeitė. Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 3 punkte numatyta, kad iki nurodytos datos, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d., nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Nors atsakovas nurodo, kad pareiškėja A. C. 2007 m. birželio 5 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra, tačiau minėtą prašymą pareiškėja 2012 m. rugpjūčio 8 d. atšaukė. Todėl laikytina, kad paskutinis valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdas buvo išreikštas 1991 m. rugsėjo 4 d. P. K. prašyme – nuosavybės teisių atkūrimas natūra.

Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalimi, kurioje nurodyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. birželio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-1023/2013, konstatavo, kad 2 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) kaime, Kretingos rajone, suformuotas teritorijoje iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusioje P. K., buvo teisėtai suteiktas L. L. Remdamasis minėtoje administracinėje byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad nuosavybės teisių atkūrimas P. K. 1991 m. rugsėjo 4 d. prašyme nurodytu būdu (natūra) į šią žemės dalį nėra galimas, kadangi Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta, jog pagal įstatymus suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui žemė yra priskirtina valstybės išperkamai žemei. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pareiškėjų prašymas įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teises natūra negali būti tenkinamas, todėl pareiškėjų skundo dalį dėl įpareigojimo atkurti nuosavybės tesiės natūra atmetė kaip nepagrįstą. Atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis 2013 m. birželio 27 d. nutartyje teismas konstatavo, jog šioje byloje teismo priimtas sprendimas nuosavybės teisių atkūrimui pagal P. K. pareiškimą yra reikšmingas tik sprendžiant dėl teisių perėmėjų teisių ribojimo atkurti nuosavybės teises į 2 ha žemės sklypą, kuris buvo teisėtai suteiktas L. L. asmeniniam ūkiui, tačiau neužkerta kelio reikalauti atkurti nuosavybės teises į likusią negrąžintą žemės dalį Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje kitais numatytais būdais.

P. K. 1991 m. rugsėjo 4 d. prašymo padavimo metu galiojusios Atstatymo įstatymo redakcijos 16 straipsnis numatė, jog išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimo būdai yra 1) tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentinė natūra); 2) vienkartinių valstybės išmokų suteikimas arba akcijų išdavimas; 3) įskaitymas panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto atėmimo. Atstatymo įstatymo 19 straipsnio 2 dalis reglamentavo, jog sprendimas dėl nuosavybės teisių atstatymo nepriimamas, jeigu tarp piliečių kilo ginčas dėl nuosavybės teisės atstatymo būdo. Pagal piliečių pareiškimus šiuos ginčus nagrinėja teismas.

Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime konstatavo, kad nei įstatymu, nei kitais teisės aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius. Tokiu reguliavimu, kuriuo teisės normos galėtų būti pakeistos, kai reguliuojami santykiai jau yra baigti, būtų sudarytos prielaidos paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šios taisyklės nagrinėjamoje byloje netaikytinos, kadangi teisiniai santykiai dar nėra pasibaigę – sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 1,74 ha žemės nėra priimtas. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami ir sprendimai dėl jų priimami laikantis Atkūrimo įstatymo nuostatų.

Teismas nurodė, kad viešojo administravimo institucijai, priimančiai sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, asmens pareikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo yra privaloma, nes kyla įstatymo pagrindu, savo ruožtu pretendentų valios pareiškimas tampa gintinu teisėtu interesu. Kompetentinga institucija šio intereso gali nepaisyti tik tokiu atveju, kai jo neįmanoma įgyvendinti. Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus.

Teismas nustatė, kad nors atsakovas iš esmės neatsisako pareiškėjoms atkurti nuosavybės teises į 1,74 ha kitais Atkūrimo įstatymo nustatytais bei šioje situacijoje galimais nuosavybės teisių atkūrimo būdais ir 2008 m. lapkričio 20 d. raštu Nr. R7-691-(3.2.) (I t., b. l. 176) siūlė pareiškėjoms pasirinkti atlyginimo būdą už valstybės išperkamą žemę, tačiau sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki šiol nėra priimtas. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Atsižvelgdamas į tai, kad minėta Atkūrimo įstatymo nuostata suteikia galimybę institucijai priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, net ir tuo atveju, kai asmuo vengia išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, teismas priėjo prie išvadų, kad nagrinėjamu atveju Nacionalinės žemės tarnybos neveikimas laikytinas vilkinančiu nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Teismas nusprendė, kad atsakovas nepagrįstai neatlieka veiksmų, kurie būtini pareiškėjų teisei į nuosavybės teisių atkūrimą realizuoti visa apimtimi. Delsimas atlikti teisės aktais atsakovo kompetencijai priskirtus veiksmus yra tęstinis pareiškėjų teisių pažeidimas, todėl pareiškėjų teisė turi būti ginama ABTĮ 90 straipsnyje numatytu būdu įpareigojant atsakovą per teismo nustatytą terminą priimti atitinkamą sprendimą ar atlikti veiksmus. Teismas nėra viešojo administravimo subjektas, priimantis sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Ši funkcija pagal įstatymą priskirta kompetentingoms institucijoms (Atkūrimo įstatymo 17 straipsnis). Pripažinus pareiškėjų reikalavimą dėl administracinių aktų panaikinimo iš esmės pagrįstu, teismas negali nustatyti ar pakeisti nuosavybės teisės atkūrimo būdo, kadangi ši funkcija pagal kompetenciją priskirtina atsakovui.

Konstatavęs nepagrįstą Nacionalinės žemės tarnybos neveikimą, Klaipėdos apygardos administracinis teismas įpareigojo atsakovą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti A. L. K. ir A. C. nuosavybės teises į 1,74 ha P. K. iki nacionalizacijos valdytos žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Kretingos rajone.

III. Pareiškėjos A. L. K. ir A. C. (toliau – ir apeliantai) apeliaciniu skundu (III t., b. l. 177-184) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimą ir perduoti bylą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.Teismas neįsigilino į bylos faktines aplinkybes, neištyrė kai kurių bylai reikšmingų įrodymų, netinkamai vertino kai kuriuos įrodymus, neatsižvelgė į baudžiamosios bylos Nr. 69-2-00028-07 duomenis, todėl priėjo prie klaidingų išvadų dėl P. K. valdytos žemės sklypo dydžio iki nacionalizacijos ir dėl to, kad institucija iš esančių rašytinių įrodymų pagrįstai nustatė, jog pareiškėjų tėvas iki nacionalizacijos valdė ne 10,73 ha, o 10 ha žemės sklypą. Apeliantės akcentuoja, kad jų tėvas prašymą atkurti nuosavybės teisės pateikė jame nurodydamas iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytos žemės plotą – 10,75 ha. Teigia, kad jų tėvas, pasirašydamas 1992 m. rugsėjo mėn. išvadą, kurioje nurodyta, kad grąžintinos žemės plotas yra 10,00 ha, galėjo suklysti, manydamas, kad pasirašo dėl privačiam ūkiui skirtos žemės.

Teismas sprendime nepasisakė dėl prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 69-2-00028-07 duomenų apie dokumentų dingimą iš P. K. nuosavybės teisių atkūrimo bylos, nors 2007 m. lapkričio 21 d. buvo sustabdęs administracinę bylą kol įsiteisės procesinis sprendimas minėtoje baudžiamojoje byloje.

2. Teismas neteisingai vertino apeliančių veiksmus 2007 metais gaunant iš archyvų dokumentus, patvirtinančius, kad P. K. turėjo 10,73 ha žemės, ir šių dokumentų pateikimą atsakovui Atkūrimo įstatyme numatyto dokumentų pateikimo termino prasme. Apeliantės teigia, kad atsižvelgdamos į dokumentų iš P. K. nuosavybės teisių atkūrimo bylos dingimo faktą, jos ėmėsi veiksmų, jog dingę dokumentai būtų atstatyti, t.y. 2007 m. kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą ir iš jo gautus dokumentus pateikė atsakovui. Todėl atsakovas nepagrįstai traktavo, kad pareiškėjos pateikė dokumentus praleidę Atkūrimo įstatyme nustatytą terminą. Apeliantės pažymi, kad nesutinka su teismo išvadomis dėl pareiškėjų gautų iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo ir pateiktų į bylą dokumentų vertinimo, be to, teismas kai kurių šio archyvo pateiktų dokumentų (2007 m. spalio 15 d. rašto Nr. R4-4588 ir 2007 m. lapkričio 30 d. rašto Nr. R4-5678 su priedais) iš viso nevertino ir dėl jų nepasisakė. Apeliančių teigimu, šie dokumentai sudaro dalį P. K. nuosavybės teisių atkūrimo bylos ir buvo jų pastangomis atkurti po jų dingimo iš bylos fakto nustatymo.

3.Teismas nepagrįstai konstatavo, jog grąžintinos žemės ploto nustatymui (10,00 ha) institucijai pakako Klaipėdos valstybinio archyvo 1992 m. kovo 24 d. pažymos Nr. 22/K, nes turėjo būti vertinami kiti dokumentai: spendimas dėl piliečių prašymų tenkinimo ir Valstybinio žemėtvarkos instituto parengtas preliminarus žemės reformos žemėtvarkos projektas. Apeliantės teigia, kad iš jų nurodyto dokumentų dingimo fakto matyti, jog P. K. kartu su 1991 m. rugsėjo 4 d. prašymu pateikė ir kitus nuosavybės teises iki nacionalizacijos patvirtinančius dokumentus, tačiau šie dokumentai baudžiamojoje byloje nenustatytų asmenų neteisėtais veiksmais buvo paimti iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos ir sunaikinti, o pareiškėjų pastangomis 2007 metais – atstatyti, t.y gauti iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo.

4. Nesutinka su teismo sprendimo argumentais, kad atsakovas negali būti įpareigotas atkurti nuosavybės teises į negrąžintos P. K. žemės dalį natūra. Apeliantės akcentuoja, kad jų tėvas buvo pareiškęs valią atkiurti nuosavybės teises į visą žemę natūra. Pareiškėjų atstovas prašė teismo sustabdyti šią administracinę bylą kol atsakovas išnagrinės pareiškėjų prašymą ir priims sprendimą dėl P. K. įtraukimo Kretingos seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą. Apeliančių nuomone, dėl negrąžintos nuosavybės dalies P. K. rengiant žemėtvarkos projekto papildymą pagal jų prašymą turėtų būti įtrauktas į Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje numatytą pirmosios eilės pretendentų grupės sąrašą kaip pretendentas susigrąžinti žemę natūra. Teismas, atmesdamas pareiškėjų atstovo 2013 m. spalio 8 d. prašymą sustabdyti bylą dėl išankstinės ginčų nagrinėjimo procedūros, sudarė situaciją, kai pareiškėjoms užkertamas kelias reikalauti atkurti nuosavybės teises natūra. Apeliančių nuomone, prašymas dėl bylos sustabdymo atitiko ABTĮ 98 str. 1 dalies 1-8 punktų reikalavimus ir administracinė byla turėjo būti sustabdyta kol atsakovas priims sprendimą dėl pareiškėjų prašymo. Nusprendus įtraukti P. K. į žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą, pareiškėjos turėtų teisę pateikti prašymą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą dėl proceso atnaujino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A492-1023/2013.

5. Teismas netinkamai taikė ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį ir nepagrįstai netenkino pareiškėjų atstovo prašymo ir neatidėjo 2013 m. spalio 9 d. teismo posėdžio, tuo pažeisdamas procesinės teisės normas. Remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis teismas nustatė, kad Kauno apylinkės teisme baudžiamosios bylos Nr. 1-2436-720/2013 nagrinėjimas 2013 m. spalio 9 d. buvo atidėtas ir posėdis truko iki 9:11 val., todėl vertino, jog pareiškėjų atstovas turėjo galimybę atvykti į 13:15 val. teismo posėdį administracinėje byloje Klaipėdoje. Kelionė tarp Kauno ir Klaipėdos užtrunka apie 3 valandas. Pareiškėjų atstovas Klaipėdos apygardos administraciniame teisme geriausiu atveju būtų buvęs apie 12:15 min. Pasirengti tokios apimties administracinei bylai būtų nelikę laiko.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nesutinka su apeliaciniu skundu, prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (III t., b. l. 197-199) nurodo šiuos nesutikimo su pareiškėjų apeliaciniu skundu argumentus:

1. Faktas, kad 1,74 ha žemės, į kurią neatkurtos P. K. nuosavybės teisės, priskirta valstybės išperkamai žemei yra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1023/2013). Todėl šis faktas iš naujo neįrodinėtinas (ABTĮ 58 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ši žemė negali būti grąžinta natūra.

2. Pareiškėjų reikalavimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į didesnį nei 10,00 ha plotą (10,73 ha) negali būti tenkinamas, nes Lietuvos valstybinio centrinio archyvo 2007 m. kovo 28 d. pažyma Nr. R4-1562 pateikta praleidus įstatymu nustatytą terminą ir pareiškėjos nepateikė įrodymų, kad teismas yra atnaujinęs terminą 2007 metais gauto dokumento pateikimui.

3. Ginčai teismuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 1,74 ha P. K. iki nacionalizacijos valdytos žemės dalį ir asmeninio ūkio žemės teisėtumo suteikimo L. L. (duomenys neskelbtini) kaime, Kretingos rajone, vyksta nuo 2007 metų, todėl institucijai, atsakingai už nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nebuvo galimybės tebesitęsiant ginčams teismuose priimti sprendimą dėl nuosavybės teisikų atkūrimo 1,74 ha žemės.

Trečiasis suinteresuotas asmuo E. U. nesutinka su apeliaciniu skundu, prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (III t., b. l. 190-192) nurodo šiuos nesutikimo su pareiškėjų apeliaciniu skundu argumentus:

1. Baudžiamojoje byloje Nr. 69-2-00028-07 nėra konkrečiai nustatyta, kada ir kokie dokumentai yra dingę iš P. K. nuosavybės teisių atkūrimo bylos. Todėl pareiškėjų argumentai, jog Lietuvos centrinio archyvo 2007 metais joms išduoti ir pateikti atsakovui archyviniai dokumentai sudaro dalį P. K. nuosavybės teisių atkūrimo byloje dingusių dokumentų, yra nepagrįsti. Iš P. K. pateikto atsakovui prašymo grąžinti žemę matyti, kad buvęs savininkas nepridėjo jokių nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų. P. K. nepateikus nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, Kretingos apylinkės agrarinė reformos tarnyba kreipėsi į Klaipėdos valstybinį archyvą, kuris pateikė šiai tarnybai 1992 m. kovo 24 d. pažymėjimą Nr. 22/K. 1992 m rugsėjo mėnesio išvadoje, kurią pasirašė P. K., buvo nurodyta, kad jo prašymas tenkinamas atstatant nuosavybės teises į 10 ha žemės. Visi šie administracinėje byloje nustatyti faktai liudija, kad iki 2003 metų P. K. nuosavybės teisių atkūrimo byloje archyvinių dokumentų, kuriuos 2007 metais atsakovui pateikė pareiškėjos, nebuvo. Buvęs savininkas P. K., o vėliau ir pareiškėjos, atsakovo priimtų sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo, išvadų bei pažymų neginčijo, neteikė prašymų atkurti nuosavybės teises į didesnį plotą nei atsakovas buvo nustatęs. Pareiškėjos į Lietuvos centrinį valstybės archyvą kreipės tik 2007 m., todėl praleido Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti.

2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjų prašymas įpareigoti atkurti nuosavybės teise natūra nėra galimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. birželio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-1023/2013 konstatavo, kad L. L. asmeninio ūkio žemės sklypas buvo suteiktas teisėtai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamą ginčą pareiškėjos iškėlė siekdamos, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės į jų tėvo P. K. 1991 m. rugsėjo 4 d. prašyme atkurti nuosavybės teises nurodytą visą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Kretingos rajone. Pareiškėjos teigia, kad nuosavybės teisės neatkurtos į 2,47 ha (10,73 ha – 8,26 ha dėl kurių priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjų tėvas P. K. prašymą atkurti nuosavybės teises į jam iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusią žemę (10,75 ha) (duomenys neskelbtini) kaime, Kretingos rajone padavė 1991 m. rugsėjo 4 d., t. y. galiojant Atstatymo įstatymui ir nepraleidęs šiuo įstatymu nustatyto prašymų padavimo termino. Prašyme pažymėta, kad pretendentas pageidavo susigrąžinti žemę turėtoje vietoje, t. y. natūra. Kretingos apylinkės agrarinės reformos tarnyba 1992 m. birželio 24 d. pateikė išvadą, kad pagal esamus dokumentus P. K. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 10,00 žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Kretingos rajone, iš jos 1,74 ha priskirta valstybės išperkamai žemei. Pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą institucija, įgaliota nagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę – Kretingos rajono valdyba, išnagrinėjusi pretendento P. K. prašymą ir Kretingos apylinkės agrarinės reformos tarnybos pateiktus dokumentus, 1992 m. rugsėjo mėnesį pateikė išvadą atkurti P. K. nuosavybės teises į 10,00 ha žemės: 8, 26 ha grąžinti natūra, o 1,74 ha išpirkti. Atsižvelgiant į šią išvadą, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1992 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 15-7-6261 P. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 8,26 ha žemės natūra.

Pagal Atstatymo įstatymą iki pretendento P. K. mirties ((duomenys neskelbtini)) buvo atkurtos jo nuosavybės teisės į 8,26 ha žemės, t. y. į 1992 m. rugsėjo išvadoje nurodytą visą savininko valdytos nuosavybės dalį, į kurią galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės natūra, išskyrus valstybės išperkamą žemę (1,74 ha). Atkūrimo įstatymo (įsigaliojo nuo 1997 m. liepos 9 d.) 21 straipsnio 1 dalis nustato, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų.

Pažymėtina, kad tiek Atstatymo įstatyme, tiek Atkūrimo įstatyme įtvirtinta turto savininko prioritetinė teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Įstatymų leidėjas aiškiai sureglamentavo kaip turi būti sprendžiama dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kai miršta pilietis, kuris turi teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir iki įstatymu nustatyto termino buvo padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Analogiškas teisinis reguliavimas buvo nustatytas Atstatymo įstatymo 2 straipsnyje. Minėtos šių įstatymų nuostatos suteikė mirusio pretendento atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą įpėdiniams teisę dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese tomis pačiomis teisėmis, kurias įstatymų leidėjas suteikė teisės atkurti nuosavybės teises turėtojui, kuris iki įstatymu nustatyto termino padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į atitinkamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, tame tarpe ir valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo iki įstatymu nustatyto termino pareiškimo (pakeitimo) klausimais. Pabrėžtina, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies prasme pareiškėjos (mirusio savininko, kuris iki nustatyto termino padavė prašymą atkurti nuosavybės teises, įpėdinės) turi teisę reikalauti nuosavybės teisių atkūrimo į žemę mirusiojo pretendento (savo tėvo P. K.) vardu, o ne savo vardu. Pirmosios instancijos teismas 2013 m. spalio 29 d. sprendime pasisakydamas, kad pačios pareiškėjos turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, netinkamai taikė materialinės teisės normas (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis).

Iš pareiškėjų (apeliančių) argumentų matyti, kad pretendento P. K. įpėdinės ir atsakovas nesutaria dėl ploto, į kurį pagal P. K. 1991 m. rugsėjo 4 d. prašymą liko neatkurtos nuosavybės teisės į žemę. Apeliančių teigimu, nuosavybės teisės neatkurtos į 2,47 ha (10,73 ha – 8,26 ha). Atsakovo nuomone, P. K. liko neatkurtos nuosavybės teisės į 1,74 ha (10,00 ha -8,26 ha) žemės, kuri priskirta valstybės išperkamai žemei. Šią savo poziciją atsakovas grindžia tuo, kad Kretingos apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1992 m. birželio 24 d. išvadoje nurodyta, jog P. K. turėjo 10,00 ha žemės, o archyvinius dokumentus, kad jis iki nacionalizacijos valdė didesnį žemės plotą (10,73 ha), pareiškėjos prašymus atkurti nuosavybės tesies nagrinėjančiai institucijai pateikė tik 2007 metais, t. y. pasibaigus Atkūrimo įstatyme nustatytam dokumentų pateikimo terminui (po 2003 m. gruodžio 31 d.), todėl šiais dokumentais galėtų būti remiamasi tik tuo atveju, jei pagal pareiškėjų prašymą teismas atnaujintų šių dokumentų pateikimo terminą.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus nustatė, kad dokumentus, kuriais pareiškėjos grindžia savo argumentus, jog P. K. iki nacionalizacijos buvo 10,73 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Kretingos rajone, savininkas, jos iš archyvo gavo ir prašymus atkurti nuosavybės teises nagrinėjančiai institucijai pateikė 2007 metais, t. y. pasibaigus Atkūrimo įstatyme nustatytam terminui. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjos nepateikė įrodymų, jog teismas yra atnaujinęs pareiškėjoms 2007 metais gautų dokumentų pateikimo terminą, Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 29 d. sprendime nurodė, kad dėl šios priežasties vadovautis šiais dokumentais ir vertinti, jog liko neatkurtos nuosavybės teisės į didesnį nei 1,74 ha žemės plotą, nėra pagrindo.

Pareiškėjų apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas (neištyrė kai kurių bylai reikšmingų įrodymų; netinkamai vertino kai kurias aplinkybes ir įrodymus; neatsižvelgė į baudžiamosios bylos Nr. 69-2-00028-07 duomenis; neatidėjo bylos nagrinėjimo; nesustabdė bylos).

Pagal ABTĮ 142 straipsnio nuostatas, procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.), išskyrus ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1-8 punktuose išvardytus procesinės teisės normų pažeidimo arba netinkamo jų pritaikymo atvejus, kuriuos nustačius teismo sprendimas turi būti panaikintas. Pareiškėjos apeliaciniame skunde ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1-8 punktų nuostatomis nesiremia ir byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtų aktuali kuri nors iš minėtų procesinių normų. Atsižvelgdama į pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija patikrino, ar nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ABTĮ 142 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Tikrindama bylą teisėjų kolegija, be kita ko, vadovavosi ABTĮ 136 straipsniu, kuris nustato, kad teismas, apeliacine tvarka tikrindamas bylą, patikina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė; teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 str. 6 d.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Įstatymas nustato, kad pareiškėjas, pateikdamas skundą administraciniam teismui, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, kartu su šiais procesiniais dokumentais turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.).

ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Bylos proceso dalyvių byloje pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle (ABTĮ 57 str. 6 d.). Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str.2 d.).

Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2-4 p.). Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo sprendimuose yra nurodęs, jog nacionalinio teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr.

EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ 86 ir 87 straipsnio normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją yra suformuota praktika, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d.

Nr. P444 -196/2008; 2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525 -194/2009 ir kt.). Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad, priešingai nė teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas nustatė nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, kurios turėjo būti nustatytos pagal nagrinėjamo ginčo dalyką. Teismas ištyrė pagal įrodymų vertinimo taisykles ginčui išspręsti reikšmingus įrodymus, teismo išvadas aiškiai pagrindė ištirtų įrodymų analize ir teisės normomis, išsprendė pareiškėjų patikslinto skundo baigiamojoje dalyje suformuluotus reikalavimus, kuriuos teismas buvo priėmęs nagrinėti.

Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka esminius šiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus (ABTĮ 87 str. 4 d.).

Pagal pareiškėjų šioje byloje iškeltą administracinį ginčą turėjo būti nustatyta, ar pareiškėjos pagrįstai prašo įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teises į 2,47 ha, be to, ar pagrįstai prašo atkurti nuosavybės teises natūra. Pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes byloje nustatė. Todėl apeliantų argumentai dėl bylos grąžinimo nagrinėti iš naujo atmestini kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis), nesutinka su kai kuriais pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais bei išvadomis, kurios susiję su nuosavybės teisių atkūrimu į 1,74 ha, todėl jas atitinkamai koreguoja. Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje neteisingai nurodė, jog teisę į žemės nuosavybės atkūrimą turi pareiškėjos (mirusio pretendento įpėdinės), nes nuosavybės teisės į žemę pagal P. K. 1991 m rugsėjo 4 d. prašymą, atsižvelgiant į nuosavybę pagrindžiančius dokumentus, turi būti atkurtos jo (mirusio pretendento) vardu ir perduotos įpėdiniams (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad pagal dokumentus, kuriuos prašymą atkurti nuosavybės teises nagrinėjanti institucija buvo gavusi iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.), atsakovas pagal P. K. 1991 m rugsėjo 4 d. prašymą nėra atkūręs nuosavybės teisių į 1,74 ha žemės ir kad nuosavybės teisių atkūrimas natūra į šią žemę natūra negalimas, atsižvelgdama į bylos aplinkybes, kad atsakovas neatsisako atkurti pretendento nuosavybės teisių į šį plotą tokiu būdu, kuris pagal Atkūrimo įstatymą galimas kompensuojant už valstybė išperkamą žemę, nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu atsakovui įpareigojimu atkurti nuosavybės teises į minėtą žemės plotą (1,74 ha), nes dėl nuosavybė teisių atkūrimo į šį plotą nėra ginčo. Be to, pabrėžtina, kad net ir esant pagrindui nustatyti tokį įpareigojimą, jis galėjo būti nustatytas ne pareiškėjų (mirusio pretendento įpėdinių), o prašymą atkurti nuosavybės teises pateikusio ir po to mirusio pretendento P. K. vardu (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą turintiems asmenims nustato šios teisės įgyvendinimo sąlygas, kurios siejamos su atitinkamais terminais. Atkūrimo įstatymo (2004 m. spalio 12 įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai – iki 2003 m. gruodžio 31 d. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, kad piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. P. K. prašymas atkurti nuosavybės teises į 10,75 ha paduotas iki įstatymu nustatyto termino pagal jo padavimo metu galiojusį Atstatymo įstatymą. Taigi pretendento prašymas atkurti nuosavybės teises paduotas laiku dėl viso žemės ploto, į kurio atitinkamą dalį (pagal apeliantes – į 2,47 ha, pagal atsakovą – į 1,74 ha) yra neatkurtos P. K. nuosavybės teisės. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai rėmėsi Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi, kuri nustato nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą (iki 2003 m. gruodžio 31 d.), taip pat įtvirtina nuostatą, kad teismas piliečio praleistą terminą gali atnaujinti dėl priežasčių, kurias pripažįsta svarbiomis. Pažymėtina, kad tuo atveju, jei prašymą pateikęs turto savininkas yra miręs, nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvaujantiems jo įpėdiniams nėra procesinių kliūčių pasinaudoti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostatomis ir kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti dokumentų pateikimo terminą. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia tai, kad piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises nagrinėjanti institucija (Atkūrimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalis), nagrinėdama piliečio prašymą atkurti nuosavybės teises, dokumentais, patvirtinančiais nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku, pateiktasis po 2003 m. gruodžio 31 d., gali remtis tik tuo atveju, jei teismas atnaujino tokių dokumentų pateikimo terminą.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi, sprendime pagrįstai nurodė, kad dokumentai, kuriais pareiškėjos grindžia P. K. iki nacionalizacijos valdytos žemės plotą (10,73 ha), pareiškėjų iš archyvų buvo gauti ir institucijai, nagrinėjančiai prašymus atkurti nuosavybės teises, buvo pateikti 2007 metais, t. y. pasibaigus įstatyme nustatytam terminui ir nepateikus įrodymų, kad teismas yra atnaujinęs šių dokumentų pateikimo terminą. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2007 metais išduotose pareiškėjai A.

C. pažymose ir jų prieduose (2007 m. kovo 28 d. pažyma Nr. R4-1562, 2007 m. gegužės 16 d. rašte Nr. R4-2446 su priedu) yra duomenų apie tai, kad 1939 m. K. P. (tokie savininko asmens duomenys nurodyti šiuose dokumentuose) valdė (duomenys neskelbtini) kaime, Kretingos valsčiuje, 10,70 ha žemės rėžį (1 gabalą). Pareiškėjų atstovui Lietuvos centrinio valstybės archyvo išduotos 2007 m. spalio 15 d. pažymos Nr. R4-4588 priede – Kretingos notaro 1935 m. aktų knygos išraše yra duomenys apie tai, kad 1935 m. spalio 16 d. pirkimo – pardavimo aktu F.

T. pardavė P. ir L. K. lygiomis dalimis 10 hektarų ir 7300 ketvirtainių ploto žemės sklypą, kuris jam priklausė kaip nuosavybė Kretingos valsčiaus Kretingos dvaro bendrose ganyklose (sklypas Nr. 2), o Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2007 m. lapkričio 30 d. rašto Nr. R4-5678 priede (Kretingos apskrities ir valsčiaus Kretingos dvaro prie Kretingos kaimo valstybinėse žemės parceliacijos 1930 m. plano ir eksplikacijos ištraukoje dėl sklypo Nr.

2) pateikti šio sklypo duomenys grafine išraiška ir įrašyta, kad sklypo Nr. 2 (10,73 ha) savininkas – F. T. Šie archyviniai dokumentai suteikia atitinkamą informaciją apie tai, kad P. K. 1935 metais su savo sutuoktine pirko didesnį nei 10,00 ha žemės sklypą, tačiau teisėjų kolegija, remdamasis pirmiau minėta Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostata ir atsižvelgdama į bylos faktines aplinkybes, konstatuoja, kad atsakovas turėtų pagrindą nagrinėti, ar šie dokumentai suteikia pagrindą atkurti P. K. nuosavybės teises į daugiau nei 10,00 ha žemės, tuo atveju, jei teismas pagal pareiškėjų prašymą atnaujintų dokumentų, gautų 2007 metais, pateikimo terminą.

Nustatęs, kad šių dokumentų pateikimo terminas yra praleistas ir nėra teismo atnaujintas, pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstų išvadų, jog atsakovas pagal P. K. 1991 m rugsėjo 4 d. prašymą šiuo metu nėra priėmęs sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 1,74 ha, t. y. dėl žemės, į kurią neatkurtos nuosavybės teisės pagal 1992 m. rugsėjo mėn. išvadą (10,00 ha – 8,26 ha). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nuosavybę į žemę patvirtinančius dokumentus, pateiktus iki įstatymu nustatyto termino (arba teismui atnaujinus jų pateikimo terminą) turi vertinti institucija, kuriai pagal Atkūrimo įstatymą suteikti įgaliojimai nagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (pagal šiuo metu galiojantį Atkūrimo įstatymą tokie įgaliojimai suteikti Nacionalinei žemės tarnybai).

Teismas turi pagrindą iš esmės pasisakyti dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų turinio ir vertinti, ar jie pagal Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio ir šią įstatymo normą detalizuojančios Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos nuostatas, gali būti pripažinti įrodančiais atitinkamo savininko nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tik tuo atveju, kai institucijai nekyla kliūčių dokumentų pateikimo termino prasme vertinti jų turinį, tačiau kyla ginčas tarp pretendento ir institucijos dėl atitinkamo dokumento (dokumentų) vertinimo (jo turinio) sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimui.

Nagrinėjamu atveju atsakovas nevertino pareiškėjų 2007 metais pateiktų dokumentų turinio, motyvuodamas tuo, jog jie pateikti praleidus įstatymo nustatytą terminą (po 2003 m. gruodžio 31 d.). Pirmosios instancijos teismas ištyręs įrodymus teisingai nustatė, kad institucija, kuriai suteikta kompetencija nagrinėti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, pareiškėjų 2007 metais pateiktų dokumentų negalėjo nagrinėti ir pagrįstai nenagrinėjo, nes yra praleistas ir nėra atnaujintas jų pateikimo terminas (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.).

Dėl minėtų priežasčių pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pasisakyti dėl pareiškėjų 2007 gautų iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo ir 2007 metais pateiktų atsakovui dokumentų turinio ir jų pakankamumo ar nepakankamumo atkurti P. K. nuosavybės teises į didesnį nei 10,00 ha žemės sklypą. Pirmosios instancijos teismas dėl šių dokumentų pateikimo atsakovui nustatė nagrinėjamam ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, t. y. dokumentai atsakovui buvo pateikti 2007 metais; terminas pateikti šiuos dokumentus praleistas ir teismo nėra atnaujintas.

Šios teismo nustatytos įvertinus įrodymus aplinkybės pagrindžia pirmosios instancijos teismo išvadas, kad atsakovas pagal P. K. 1991 m rugsėjo 4 d. prašymą ir dokumentus, gautus iki 2003 m. gruodžio 31 d., nėra priėmęs sprendimo dėl P. K. nuosavybės teisių atkūrimo į 1,74 ha.

Pabrėžtina, kad teismas, priimdamas sprendimą, turi remtis įrodymais (ABTĮ 57 str., 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.), o ne prielaidomis, ar bylos proceso dalyvių nuomone dėl galimai buvusių ar nebuvusių faktų. Tai, kad pagal pareiškėjų įgalioto atstovo 2007 m. spalio 17 d. prašymą Kretingos rajono apylinkės prokuratūrai ištirti Kretingos rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojų galimą piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, kuriame, be kita ko, buvo teigiama, jog P. K. nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra 1936 m. kaimo išskirstymo vienkiemiais plano Nr.2, ir jis galimai buvo pakeistas 1939 metų planu, kuriame nėra duomenų apie P. K. žemę, prokuratūra pavedė Kretingos policijos komisariatui atlikti ikiteisminį tyrimą (ikiteisminio tyrimo Nr. 69-2-00028-07), nagrinėjamoje byloje iškelto administracinio ginčo išsprendimui neturi jokios įrodomosios reikšmės. Šio ikiteisminio tyrimo metu nėra priimtas joks procesinis sprendimas (nutarimas, kaltinamasis aktas) dėl ikiteisminio tyrimo metu nustatytų aplinkybių, pagrįstų surinktų įrodymų analize, byla nebuvo perduota teismui ir nesibaigė įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinis teismas neturi pagrindo revizuoti ikiteisminio tyrimo medžiagą ir jos nerevizuoja, tačiau atkreipia dėmesį tai, kad pirmosios instancijos teismo išreikalautoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 69-2-00028-07 nėra nei pareiškėjų minimo 1936 metų plano (archyvinio dokumento kopijos ar kt.), nei duomenų apie tokio plano turinį (archyvo pažymų ar kt.), t. y. nagrinėjamo administracinio ginčo aspektu reikšmingos informacijos, jog minėtame plane galėjo būti duomenų, jog P. K. iki nacionalizacijos valdė nuosavybės teise daugiau nei 10,00 ha žemės.

ABTĮ 58 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. To paties straipsnio 3 dalis prie teismo procese neįrodinėtinų aplinkybių priskiria įsiteisėjusį teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje, kuris yra privalomas teismui, nagrinėjančiam bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių. Remiantis šiomis įstatymo normomis prejudicinę galią teismo procese turi ir neįrodinėtinais faktais pripažįstamos tik tos aplinkybės (faktai), kurios buvo nustatytos įsiteisėjusiu, t. y. res judicata galią įgijusiu teismo sprendimu. Nagrinėjamu atveju teismo priimtu įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu nėra nustatyta, kad iš P. K. nuosavybės teisių atkūrimo bylos dingo dokumentai, kuriuose buvo duomenų, jog P. K. valdė iki nacionalizacijos nuosavybės teise 10,75 ha ar 10,73 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Kretingos rajone. Atsižvelgdama į tai, taip pat vadovaudamasi ABTĮ 57 ir 58 straipsniais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantų nurodyta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas buvo sustabdęs administracinę bylą kol bus išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 69-2-00028-07, tačiau nesirėmė jos duomenimis, negali būti traktuojama kaip procesinės teisės normų pažeidimas. Nagrinėjamo apeliacinio skundo dalykas yra pirmosios instancijos teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo tikrinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 21 d. nutarties, kuria teismas buvo sustabdęs administracinę bylą kol įsiteisės procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. 69-2-00028-07, pagrįstumą bei teisėtumą ir jo netikrina. Pažymėtina tik tai, kad šioje nutartyje teismas buvo nurodęs, kad stabdo bylą iki įsiteisės procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje, tačiau ši byla iš viso nebuvo perduota teismui ir joje nėra jokio teismo priimto įsiteisėjusio procesinio sprendimo.

Nagrinėjamo administracinio ginčo esmę sudaro tai, ar atsakovas pagrįstai neatkuria P. K. nuosavybės teisės į didesnį nei 10,00 ha žemės plotą (10,73 ha). Todėl šio ginčo išsprendimui galėtų būti reikšmingi tik tie įrodymai, kurie patvirtintų, kad pretendentas atkurti nuosavybės teises (jam mirus – įpėdiniai) iki įstatymu nustatyto termino (2003 m. gruodžio 31 d.) institucijai, kuri, įgaliota nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pateikė dokumentus, įrodančius, kad P. K. iki nacionalizacijos valdė nuosavybės teise didesnį nei 10,00 ha žemės plotą.

Pareiškėjų (apeliantų) argumentų, kad P. K. buvo pateikęs institucijai nuosavybės teisę pagrindžiančius dokumentus, tačiau jie dingo iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos ir pareiškėjos 2007 metais juos rinko iš archyvų (atstatinėjo bylą), nepatvirtina jokie įrodymai. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančio P. K. prašymo, kurio forma buvo patvirtinta Vyriausybės 1991 m. rugsėjo 5 d. nutarimo Nr. 376 1-ju priedu, originalo eilutėje Nr. 7 „prie prašymo pridedami šie dokumentai“ nėra jokių įrašų. Tai, priešingai nė teigia apeliantai, suteikia pagrindą išvadoms, kad prie prašymo nebuvo pridėti nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai.

Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantis Klaipėdos valstybinio archyvo 1992 m. kovo 24 d. pažymėjimas Nr. 22/K „Dėl žemės nuosavybės“, kuriame nurodyta, kad P. K. (duomenys neskelbtini) kaime turėjo 10 ha žemės, yra adresuotas Kretingos apylinkės agrarinės reformos tarnybai, o ne pretendentui. Todėl nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentu, kad šį dokumentą Kretingos apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė pretendentas. Priešingai, tai suteikia pagrindą išvadoms, kad minėta tarnyba rinko duomenis apie pretendento nuosavybę, nes tuo metu galioję teisės aktai nustatė, kad jei piliečiui neturi nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, agrarinės tarnybos kreipiasi į archyvą (Vyriausybės 1991 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 259 u patvirtintos Žemės nuosavybės teisę įrodančių dokumentų gavimo tvarkos, pakeistos 199l m. rugsėjo 5 d.

Nr. 376 nutarimu, 3 punktas). Pretendento atkurti nuosavybės teises P. K. nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra Kretingos apylinkės agrarinės reformos tarnybos pažyma, kuri pagal Žemės nuosavybės teisę įrodančių dokumentų gavimo tvarkos 5 punktą turėjo būti išduota piliečiui apie buvusias žemės valdas pagal 1940 m. liepos 22 d. būklę, išnagrinėjus iš archyvo gautą pažymą ir kitą turimą medžiagą. Minėtoje pažymoje, kurią pasirašė Kretingos apylinkės agrarinės reformos tarnybos pirmininkas, nurodyta, kad P. K. iki nacionalizacijos turėjo 10,0 ha žemės. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad P. K. be šios pažymos, po prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo, pateikė kokius nors kitus nuosavybę patvirtinančius dokumentus, kurie įrodytų, kad jis iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė daugiau nei 10,00 ha.

Kretingos apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1992 m. birželio 24 d. išvadoje nurodyta, kad pretendentas valdė iki nacionalizacijos nuosavybės teise 10,00 ha žemės, kurios dalis (1,74 ha) priskirta valstybės išperkamai žemei. Kretingos rajono valdyba, išnagrinėjusi pretendento P. K. prašymą ir Kretingos apylinkės agrarinės reformos tarnybos pateiktus dokumentus, 1992 m. rugsėjo mėnesį pateikė išvadą atkurti P. K. nuosavybės teises į 10,00 ha žemės: 8, 26 ha grąžinti natūra, o 1,74 ha išpirkti. Ši išvada, kurią pasirašė pretendentas savo parašu patvirtindamas, kad su išvada sutinka, buvo dokumentas, kurio pagrindu buvo pradėta P. K. nuosavybės teisių atkūrimo procedūra į 10,00 ha žemės ir yra atkurtos nuosavybės teisės į 8,26 ha natūra.

Ši išvada yra galiojanti. Byloje nėra įrodymų, kurie suteiktų pagrindą išvadoms, kad pretendentas, po jo mirties – įpėdiniai, iki įstatymu nustatyto termino (2003 m. gruodžio 31 d.) pateikė dokumentus, įrodančius, kad P. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė didesnį nei 10,00 ha žemės sklypą. Taigi dėl P. K. nuosavybės teisių atkūrimo į didesnį nei 10,00 ha žemės plotą (papildomai į 0,73 ha) atsakovas papildomai galėtų pradėti teisės aktų nustatytas administracines procedūras tuo atveju, jei pareiškėjas pateiktų nuosavybės teisę į šį (didesnį nei 10,00 ha) žemės sklypą patvirtinančius dokumentus kartu su įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu atnaujinti tokių dokumentų pateikimo terminą.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatęs, kad pagal P. K. 1991 m. rugsėjo 4 d. prašymą ir 1992 m. išvadą nuosavybės teisės neatkurtos į 1,74 ha, atsakydamas į pareiškėjų argumentą, kad nuosavybės teisės į likusią negrąžintą nuosavybės dalį turėtų būti atkurtos natūra, vadovaudamasis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, pagrįstai konstatavo, kad aplinkybė, jog nuosavybės teisės į šią žemę negali būti atkurtos natūra, yra nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. A492-1023/2013 ir iš naujo neturi būti nustatinėjama.

Pažymėtina, kad prejudicinių faktų svarbus aspektas yra tas, jog pirmesnėje civilinėje ar administracinėje byloje nustatyti faktai pripažįstami prejudiciniais tik tuomet, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas, ar bent jo dalis. Minėtoje administracinėje byloje pareiškėja A. C. (atsakovas NŽT, tretieji suinteresuoti asmenys A. L. K., E. U.) ginčijo administracinius aktus ir prašė nustatyti, kad asmeninio ūkio žemės sklypas (duomenys neskelbtini) kaime, Kretingos rajone, L. L. buvo suteiktas neteisėtai ta apimtimi, kuria į jį pateko P. K.

žemės dalis. Šioje administracinėje byloje įrodinėjimo dalykas buvo tai, ar 2 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) kaime, Kretingos rajone, suformuotas teritorijoje iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusioje P. K., buvo teisėtai suteiktas L. L. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. birželio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-1023/2013, konstatavo, kad šis asmeninio ūkio sklypas L. L. buvo suteiktas teisėtai ir kad nuosavybės teisių atkūrimas P. K. 1991 m. rugsėjo 4 d. prašyme nurodytu būdu (natūra) į šią žemės dalį nėra galimas (Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 7 punktas), tačiau tai neužkerta kelio pretendento teisių perėmėjams reikalauti atkurti nuosavybės teises į likusią negrąžintą žemės dalį Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje kitais numatytais būdais.

Įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 14 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, atkreipdama dėmesį į minėtas įstatymų normas, taip pat į ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies nuostatas ir administracinėje byloje Nr. A492-1023/2013 įsiteisėjusia teismo nutartimi nustatyto fakto, kad 2 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) kaime, Kretingos rajone, suformuotas teritorijoje iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusioje P. K., buvo teisėtai suteiktas L.

L., prejudicinę reikšmę nagrinėjamai administracinei bylai, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriuose reiškiama nuomonė dėl galimybės atkurti P. K. nuosavybės teises į likusią nuosavybės dalį natūra.

Su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, 2013 m. spalio 9 d. teismo posėdyje nesustabdydamas bylos ir neatidėdamas bylos nagrinėjimo, pažeidė procesinės teisės normas, teisėjų kolegija nesutinka.

ABTĮ 78 straipsnio 1 dalis nustato, kad byla administracinio teismo posėdyje nagrinėjama tik tuomet, kai proceso šalims apie posėdžio laiką ir vietą iš anksto pranešta šaukimu, pranešimu arba viešai paskelbta spaudoje. Šio straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, arba kai būtina išreikalauti naujus įrodymus ir kitais reikiamais atvejais. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą turi būti nustatyta, ar pirmosios instancijos teismas 2013 m. spalio 9 d. posėdyje nutarties nagrinėti bylą pareiškėjoms ir jų atstovams nedalyvaujant, tinkamai taikė procesinės teisės normas, o jeigu jas pažeidė, ar dėl padarytos pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas apie 2013 m. spalio 9 d. 13.15 val. teismo posėdį pareiškėjoms ir jų atstovams P. J. K. ir advokatui G. Č. pranešė 2013 m. rugpjūčio 19 d. pranešimu (III t., b. l. 88) , t. y. ABTĮ 73 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka. Pagal ABTĮ 73 straipsnio nuostatas, jei bylos nagrinėjimas atidedamas, pranešimo išsiuntimas prilyginamas teismo šaukimo įteikimui. Bylos proceso šalims apie šį teismo posėdį buvo pranešta žymiai anksčiau nei to reikalauja ABTĮ 73 straipsnio 2 dalis (ne vėliau kaip prieš tris dienas iki teismo posėdžio dienos).

Byloje yra duomenys apie tai, kad pirmosios instancijos teismas 2013 m. spalio 8 d. gavo vieno iš pareiškėjų atstovų (advokato G. Č.) prašymą sustabdyti bylą kol atsakovas priims sprendimą dėl P. K. įpėdinių įtraukimo į žemės reformos projekto papildymą dėl žemės grąžinimo natūra; teismui šio prašymo nepatenkinus, prašė atidėti bylos nagrinėjimą, kad pareiškėjos galėtų pateikti išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą dėl pareiškėjų prašymo įtraukti P. K. į žemėtvarkos projekto papildymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į likusią neatkurtos nuosavybės dalį. Be to, advokatas prašyme pažymėjo, kad jis negalės dalyvauti nagrinėjant administracinę bylą, nes 2013 m. spalio 9 d. 9.00 val. dalyvaus baudžiamosios bylos Nr. I-2436-720/2013 nagrinėjime Kauno apylinkės teisme.

Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjų atstovo prašymų sustabdyti bylą, o šio prašymo nepatenkinus, atidėti bylos nagrinėjimą, kad pareiškėjos galėtų pateikti į bylą išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, procesinės teisės normų nepažeidė, kadangi šis prašymas neatitinka nei ABTĮ 98 straipsnyje nustatytų bylos sustabdymo pagrindų, nei ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos, kad teismas gali atidėti bylos nagrinėjimą kai būtina išreikalauti naujus įrodymus. Iš pareiškėjų apeliacinio skundo argumentų matyti, kad teikiant teismui šiuos prašymus buvo siekiama pakartotinai iškelti teisme klausimą dėl kurio įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais yra pasisakyta administracinėje byloje Nr. A492-1023/2013, t. y. dėl to, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini) kaime, Kretingos rajone, suformuotas teritorijoje iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusioje P. K., L. L. asmeniniam ūkiui buvo suteiktas teisėtai ir P. K. nuosavybės teisių atkūrimas natūra į šią žemės dalį negalimas, nes žemė priskirta valstybės išperkamai žemei.

Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos. Minėta, kad pareiškėjoms ir jų atstovams apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą buvo pranešta tinkamai. Pareiškėjos ir jų atstovas Petras J. K. prašymų atidėti bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teismui iki 2013 m. spalio 9 d. 13.15 val. posėdžio nepateikė. Šių proceso dalyvių neatvykimas į teismo posėdį, teismui nebuvo kliūtis nagrinėti bylą. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nėra pagrindo atidėti bylos nagrinėjimą ir dėl pareiškėjų antrojo (advokato) nurodytos aplinkybės, jog 2013 m. spalio 9 d. 9.00 val. jis turi dalyvauti baudžiamosios bylos nagrinėjime Kaune, nes ši aplinkybė išnyko 9.11 val. (Kauno apygardos teismui atidėjus bylos nagrinėjimą) todėl pareiškėjų atstovas turėjo galimybę atvykti į 13.15 val. teismo posėdį Klaipėdoje. Tarp šių teismo posėdžių yra keturių valandų laiko tarpas. Apeliantai patys nurodo, kad jų atstovui būtų tekę sugaišti kelyje iš Kauno į Klaipėdą apie tris valandas, t.y. patys pripažįsta, kad tai buvo pakankamas laiko tarpas, tačiau juo nebuvo pasinaudota. Pabrėžtina, kad pareiškėjos turėjo ir antrą atstovą, kuris, kaip ir pačios pareiškėjos, neatvyko į 2013 m. spalio 9 d. teismo posėdį, nepranešdami teismui, jog negali atvykti dėl svarbių priežasčių ir neprašė atidėti bylos nagrinėjimą. Esant šioms aplinkybėms, teismas, turėdamas duomenis apie tai, kad bylos proceso šalims ir jų atstovams apie teismo posėdį buvo pranešta tinkamai, ir nenustatęs priežasčių dėl kurių neatvykus pareiškėjoms ir jų atstovams nebūtų galima nagrinėti bylą, nagrinėdamas bylą nedalyvaujant minėtiems proceso dalyviams, procesinės teisės normų nepažeidė.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatęs, kad atsakovas pagal P. K. 1991 m rugsėjo 4 d. prašymą ir 1992 m. išvadą nėra atkūręs nuosavybės teisių į 1,74 ha žemės, ir kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. A492-1023/2013 nustatyta, jog P. K. nuosavybės teisių atkūrimas natūra į šią žemės dalį negalimas, nes ji teisėtai suteikta asmeniniam ūkiui (yra priskirta valstybės išperkamai žemei), sprendime teisingai nurodė, kad nesant galimybės atkurti nuosavybės teisės į žemę natūra, ji turi būti atkurta kitais įstatyme numatytais būdais ir kad Atkūrimo įstatymas suteikia institucijai galimybę priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir tuo atveju, jei asmuo vengia pareikšti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, tačiau teismas neatsižvelgė į aplinkybes, kad atsakovas neatsisako atkurti nuosavybės teises 1,74 ha žemės kitu būdu (ne natūra). Pareiškėjų iškelto šioje byloje ginčo prasme dėl ploto, į kurį neatkurtos P. K. nuosavybės teisės (2,47 ha), atsakovas pagal dokumentus, pateiktus iki 2003 m. gruodžio 31 d., neatsisako atkurti nuosavybės teises į 1,74 ha plotą. Todėl konstatuotina, kad dėl P. K. nuosavybės teisių atkūrimo į 1,74 ha žemės nėra ginčo ploto prasme, o atkūrimo būdo prasme pareiškėjos šioje byloje iškeltu ginču siekė, kad teismas įpareigotų atsakovą atkurti nuosavybės teises būtent natūra. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimas į šią žemę (1,74 ha) natūra negalimas. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo atsakovą atkurti nuosavybės teises į 1,74 ha žemės, t.y. į plotą dėl kurio nėra ginčo. Dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo ginčas šioje byloje nebuvo iškeltas. Nepriėmimas sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, kuri priskirta valstybės išperkamai žemei, kol vyko pareiškėjų inicijuoti ginčai dėl ploto ir nuosavybės teisių atkūrimo būdo, negali būti tapatinamas su vilkinimu atlikti veiksmus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu netinkamai taikė procesinės teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti pakeistas pareiškėjų skundą atmetant visiškai.

Panaikindama minėtą pirmosios instancijos teismo įpareigojimą, teisėjų kolegija pažymi, kad įsiteisėjus teismų procesiniams sprendimams šioje administracinėje byloje, taip pat pirmiau minėtoje administracinėje byloje (Nr. A492-1023/2013), kuriais nustatyta, kad P. K. nuosavybės teisės į 1,74 ha žemės negali būti atkurtos pretendento įpėdinių norimu būdu (natūra), ir kad pagal dokumentus, pateiktus atsakovui iki įstatymu nustatyto termino, atsakovui nėra pagrindo atkurti nuosavybės teises į didesnį plotą nei nustatytas 1992 m. išvadoje (10,00 ha), atsakovas neatidėliodamas turi priimti sprendimą dėl P. K. nuosavybės teisių atkūrimo į 1,74 ha pagal Atkūrimo įstatymo ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos nuostatas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjų A. L. K. ir A. C. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjų A. L. K. ir A. C. skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas