A-502-732-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-732/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00161-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 4.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. G. skundą atsakovams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriaus, dėl sprendimo panaikinimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. G. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) Panevėžio skyriaus 2012 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. 23SD-(14.23.104.)-2516 „Dėl žemės ploto skirtumo kompensavimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsisakyta jam išmokėti piniginę kompensaciją dėl nustatyto žemės sklypų, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir sklypas Nr. 0229) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir sklypas Nr. 0148) plotų skirtumo; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT Panevėžio skyriaus, 4 924,48 Lt turtinei ir 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skunde (b. l. 2-5, 42-45, 67-71) pareiškėjas paaiškino, kad 2006 m. liepos 19 d. ir 2011 m. gegužės 4 d. pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu įsigijo žemės sklypus Nr. 0148 ir 0229, esančius Panevėžio rajone. Atlikus kadastrinius matavimus, paaiškėjo žemės sklypų ploto trūkumas, todėl pareiškėjas kreipėsi į atsakovą. Atsakovas sutiko su nustatytu žemės sklypų ploto trūkumu, priėmė 2011 m. liepos 13 d. įsakymą Nr. 23VĮ-(14.23.2)-1037 ir 2011 m. liepos 27 d. įsakymą Nr. 23VĮ-(14.23.2)-1122. Dėl žemės sklypų ploto trūkumo kompensavimo pareiškėjas ne kartą (2011 m. rugpjūčio 1 d., 2011 m. lapkričio 10 d.) kreipėsi į atsakovą, tačiau atsakovas nesutiko atlyginti padarytą žalą, o 2012 m. birželio 1 d. sprendimu atsisakė išmokėti kompensaciją motyvuodamas tuo, jog pareiškėjas nebėra žemės savininkas. Pareiškėjo manymu, toks sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi žemės sklypų ploto trūkumas buvo nustatytas būtent tuo metu, kai jis buvo minėtų žemės sklypų savininkas, todėl būtent jam priklauso kompensacija. Dabartinė žemės sklypų savininkė žemės sklypus įsigijo sumažinto ploto ir pretenzijų dėl to niekam neturi. Pareiškėjas pabrėžė, jog atsakovui atsisakius kompensuoti sumažėjusį žemės sklypo plotą, kuris bendrai sudaro 0,0506 ha, jis patyrė 4 924,48 Lt žalą. Ji paskaičiuota įvertinus 2011 m. rugpjūčio 26 d. pirkimo-pardavimo sandorio kainą (Lt/ha). Dėl atsakovo neteisėtų, aplaidžių veiksmų buvo atlikti netikslūs matavimai, todėl atsakovas yra atsakingas už pareiškėjo patirtą žalą. Atsakovo veiksmai (neveikimas) ir atsisakymas vykdyti teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus K. G. sukėlė stresą, dvasinių išgyvenimų, jį pažemino, todėl Lietuvos valstybė privalo atlyginti ir neturtinę žalą.

Atsakovai NŽT Panevėžio skyrius ir Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT Panevėžio skyriaus, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (b. l. 49-51, 79-80, 85-88) paaiškino, kad NŽT Panevėžio skyriaus vedėjo 2011 m. liepos 13 d. ir 2007 m. liepos 27 d. įsakymais buvo patvirtinti žemės sklypų Nr. 0148 ir 0229 žemės plotai po kadastrinių matavimų bei nuspręsta kompensuoti žemės savininkui žemės sklypų plotų skirtumą Vyriausybės nustatyta tvarka. Patikrinus Nekilnojamojo turto registro duomenis, buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2011 m. rugpjūčio 26 d. žemės sklypus pardavė kitam asmeniui ir šiuo metu nėra tų žemės sklypų savininkas, tuo tarpu Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) ir Privačios žemės, miško sklypo ploto skirtumo kompensavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 (toliau – ir Aprašas), teisę gauti kompensaciją numato tik žemės sklypo savininkui. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo naikinti Sprendimą. Atsakovai pabrėžė, jog pareiškėjo prašoma priteisti turtinė ir neturtinė žala kildinama iš neva neteisėtų NŽT Panevėžio skyriaus veiksmų, tačiau pareiškėjas teismui nenurodė jokių aplinkybių, kurios tai patvirtintų. Be to, net ir nustačius žalos (turtinės) atsiradimo faktą, nėra priežastinio ryšio tarp NŽT Panevėžio skyriaus neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui padarytos žalos, todėl žalos atlyginimas nėra galimas. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog NŽT Panevėžio skyrius vilkino klausimo dėl kompensacijos pareiškėjui mokėjimo išsprendimą, kadangi nebuvo patvirtinta kompensacijų išmokėjimo pinigais tvarka.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 7 d. sprendimu pareiškėjo K. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 94-98).

Teismas, įvertinęs Žemės reformos įstatymo 2, 3 straipsnių, 21 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534, Aprašo (2011 m. rugpjūčio 17 d. nutarimo Nr. 915 redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 358 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“ 2.1 punkto nuostatas, padarė išvadą, kad tiek Vyriausybės nutarimas, tiek ir juo patvirtintas Aprašas taikomi vykdant žemės reformą inter alia kaimo gyvenamosiose vietovėse, t. y. grąžinant neteisėtai nusavintą žemę, perduodant ar suteikiant neatlygintinai nuosavybėn bei parduodant pageidaujantiems ją pirkti, išnuomojant ar suteikiant naudotis būtent valstybinę žemę.

Nagrinėjamoje byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas žemės sklypus, kuriems kadastrinių matavimų metu nustatytas ploto skirtumas, įsigijo ne iš valstybės vykdant žemės reformą, o sudaręs pirkimo-pardavimo sutartis su privačiais asmenimis. Taigi būtent pastarieji asmenys turėjo teisę į kompensaciją dėl žemės sklypų ploto skirtumo, kadangi jie dalyvavo vykdant žemės reformą. Remiantis tuo padaryta išvada, kad pareiškėjas neįgijo teisės į kompensaciją dėl žemės ploto skirtumo, todėl nėra pagrindo priteisti ir jo prašomą turtinę žalą.

Pareiškėjas, būdamas atidus ir rūpestingas civilinių teisinių santykių dalyvis, prieš sudarydamas pirkimo-pardavimo sutartis, turėjo galimybę pasidomėti, ar yra atlikti žemės sklypų kadastriniai matavimai, ir ar nėra žemės ploto trūkumo. Teismas pabrėžė, jog pareiškėjas dėl žemės ploto skirtumo kompensavimo kreipėsi į atsakovą dar 2011 m. viduryje. Atsakovas 2011 m. liepos mėnesį priėmė įsakymus dėl žemės sklypų ploto patvirtinimo bei nustatė, jog pareiškėjui bus kompensuota Vyriausybės nustatyta tvarka.

Be to, atsakovas, atsakydamas į prašymus, informavo pareiškėją, kad už žemės sklypų ploto skirtumą jam bus išmokėta kompensacija pinigais, tačiau Vyriausybė dar nėra patvirtinusi pinigų išmokėjimo tvarkos, todėl pareiškėjo prašymas netenkinamas. Tai reiškia, kad atsakovas faktiškai neturėjo galimybės apskaičiuoti kompensacijos dydžio, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovas veikė neteisėtai. Atsiradus galimybei tenkinti pareiškėjo prašymą dėl kompensacijos išmokėjimo, buvo iš naujo patikrinti duomenys apie pareiškėjui priklausančius žemės sklypus ir nustatyta, kad pareiškėjas minėtus žemės sklypus 2011 m. rugpjūčio 26 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė, todėl jis nebėra šių sklypų savininkas.

Be to, teismui pripažinus, jog pareiškėjas apskritai neturi teisės į kompensaciją dėl kadastriniais matavimais nustatyto žemės ploto skirtumo, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjui būtų atsiradusi žala.

III. Pareiškėjas K. G. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Apeliacinis skundas (b. l. 100-103) grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais:

1. Žemės reformos įstatymas nenustato teisės reikalauti kompensuoti ploto skirtumą tik tam asmeniui, kuris gavo žemę iš valstybės. Teisę gauti kompensaciją turi tas žemės savininkas, kuris, atlikęs kadastrinius matavimus, nustatė, jog trūksta žemės. Būtent tokio asmens teisės realiai yra pažeidžiamos, nes jis sužino, kad turi žemės mažiau, negu valstybė yra deklaravusi. Šiuo atveju visiškai nesvarbu, kad asmuo, gavęs iš valstybės žemę pagal preliminarius matavimus, ją perleido kitam asmeniui neatlikęs matavimų.

2. Būtent pareiškėjas patyrė žalą, nes pirko žemės sklypus po 20 arų, o atlikęs kadastrinius matavimus sužinojo, kad trūksta žemės ir po to kitiems asmenims pardavė jau mažesnio ploto žemės sklypus. Taigi iš pirkėjo jis negavo žemės sklypo kainos ta dalimi, kiek valstybė deklaravo ploto, bet realiai nesuteikė pirminiam savininkui, o tuo pačiu ir pareiškėjui kaip pirkėjui.

3. Atsakovas, pareiškėjui esant žemės sklypo savininku, sutiko su nustatytais žemės sklypų ploto trūkumais.

4. Atsakovas nepagrįstai atsisakė kompensuoti sklypų plotų skirtumą, ignoravo pareiškėjo teisėtus lūkesčius, todėl padarė jam ir neturtinę žalą.

Atsakovai NŽT Panevėžio skyrius ir Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT Panevėžio skyriaus, prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 109-111) iš esmės pakartoja savo atsiliepimo pirmosios instancijos teismui argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje vyksta ginčas dėl NŽT Panevėžio skyriaus atsisakymo išmokėti pareiškėjui Žemės reformos įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nurodytą kompensaciją.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Žemės reformos įstatymo 2 straipsnyje nustatytus žemės reformos tikslus: užtikrinant gamtos išteklių apsaugą, įgyvendinti asmenų teisę į žemės nuosavybę bei naudojimą įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis grąžinant neteisėtai nusavintą žemę, perduodant ar suteikiant neatlygintinai nuosavybėn bei parduodant pageidaujantiems ją pirkti, išnuomojant ar suteikiant naudotis valstybinę žemę; sudaryti teisines ir ekonomines prielaidas žemės rinkai plėtotis, įgyvendinti socialinį teisingumą privatizuojant valstybinę žemę, konstatuoja, kad žemės reforma apima tik valstybinės žemės perleidimo privačion nuosavybėn procesą. Pagal Žemės reformos įstatymo 5 straipsnį, žemės įsigijimo nuosavybėn būdai žemės reformos metu yra: 1) nuosavybės teisių į žemę atkūrimas grąžinant ją natūra arba perduodant ar suteikiant žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą; 2) valstybinės žemės suteikimas nuosavybėn neatlygintinai; 3) valstybinės žemės pardavimas; 4) civiliniai sandoriai dėl žemės.

Administracinės bylos šalių pateikta medžiaga rodo, kad žemės sklypą Nr. 0148 ir sklypą Nr. 0229 K. G. atitinkamai įsigijo 2006 m. liepos 19 d. ir 2011 m. gegužės 4 d. pirkimo-pardavimo sutarčių, sudarytų su fiziniais asmenimis, pagrindu. Šie faktiniai duomenys patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjas pirko ne valstybinę žemės ūkio paskirties žemę, bet sudarė civilinius sandorius dėl privačios žemės, kuri nustatyta tvarka 2001 m. kovo 1 d. ir 2005 m. sausio 25 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimis buvo perleista L. Z. ir V. K.. Taigi K. G. nedalyvavo žemės reformos teisiniuose santykiuose, todėl teisėjų kolegija atmeta visus jo skundų argumentus, susijusius su teisių, kildinamų iš Žemės reformos įstatymo nuostatų, tariamu pažeidimu. Aplinkybė, jog NŽT Panevėžio žemėtvarkos skyriaus vedėjas 2011 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 23VĮ-(14.23.2)-1037 ir 2011 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 23VĮ-(14.23.2)-1122 įsipareigojo tuometiniam žemės sklypų Nr. 0148 ir 0229 savininkui K. G. kompensuoti nustatytą žemės sklypo ploto skirtumą, nesukūrė K. G. teisėto lūkesčio gauti minėtą kompensaciją, nes tokios teisės jam nenumato įstatymai, tačiau ir nepaneigė pareiškėjo galimybių ginti teisėtus turtinius interesus laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse įtvirtintų taisyklių.

Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, jų kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatas atitinkantį procesinį sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjo K. G. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė