A-662-598-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-598/2014

Teisminio proceso

Nr. 2-05-3-17028-2012-3

Procesinio

sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS

TEISMAS

N U T A R T I

S

LIETUVOS

RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 8 d.

Vilnius

Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus

Bakavecko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės

Žalimienės, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę

bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos

administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje

byloje pagal pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“ skundą atsakovui Kauno miesto

savivaldybei, atstovaujamai Kauno miesto savivaldybės administracijos, dėl turtinės

žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – UAB „Liftas“).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas AAS „Gjensidige

Baltic“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Kauno apygardos

administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno miesto

savivaldybės (toliau – ir atsakovas, Savivaldybė), 2 532,03 Lt turtinę

žalą ir 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos

iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (b. l. 58-60).

Skunde nurodė, jog 2011 m.

rugpjūčio 24 d. tarp pareiškėjo ir UAB „Liftas“ (toliau – ir Draudėjas) buvo

sudaryta transporto priemonių savanoriškojo draudimo sutartis, kuria buvo

apdrausta transporto priemonė BMW, valst. Nr. (duomenys

neskelbtini) (draudimo liudijimo AC Nr. 103492 išklotinė).

Draudimo sutartimi pareiškėjas įsipareigojo atlyginti Draudėjui dėl apdraustojo

turto patirtus nuostolius. 2012 m. birželio 14 d., apie 23.38 val., Draudėjui

priklausanti transporto priemonė BMW, valst. Nr. (duomenys

neskelbtini), vairuojama P. K., Kaune, (duomenys neskelbtini), tamsiu paros metu įvažiavo į jokiais kelio ženklais

nepažymėtą, važiuojamojoje kelio dalyje buvusią duobę ir apgadino vairuojamą

transporto priemonę. Pareiškėjas dėl šio įvykio metu apgadintos transporto

priemonės BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), išmokėjo

2 532,02 Lt dydžio draudimo išmoką. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau

– ir CK) 6.1015 straipsnio 1 punktas numato, kad draudikui išmokėjusiam

draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už

padarytą žalą asmens. CK 6.266 straipsnis nustato, kad žalą, padarytą dėl

pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius,

sugriuvimo ar kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas

(valdytojas). Remiantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (toliau – ir Kelių

įstatymas) 4 straipsnio 3 dalimi, vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės

nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Pabrėžė, jog valstybės pareiga

atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės

valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės

tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės

atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai nebūtų

veikę taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo

veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią

dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė

iš valstybės biudžeto, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios

institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės

biudžeto. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos

savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 32 punktas numato, kad savivaldybių

funkcijoms priskirta vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas,

tiesimas bei saugaus eismo organizavimas yra savarankiška savivaldybės

funkcija. Šios savivaldybės pareigos nustatytos ir Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtintoje Kelių

priežiūros tvarkoje (toliau – ir Tvarka), kurios 6 punkte nustatyta, kad

savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei

priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas.

Minėtos Tvarkos 12.1-12.2 punktuose ir 13.4 punkte nustatyti veiksmai, kuriuos

privalo atlikti kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys.

Tvarkos 42 punkte nustatyta atsakomybė įstatymų nustatyta tvarka už Tvarkos

reikalavimų pažeidimus ir nesiėmimą reikiamų priemonių įvykiui išvengti. Tai

reiškia, kad atsakovas atsakingas už vietinės reikšmės kelių ir gatvių

priežiūrą, taisymą, tiesimą ir saugų eismo organizavimą. Pabrėžė, jog 2012 m.

rugpjūčio 24 d. atsakovui buvo nusiųsta pretenzija dėl 2 532,03 Lt

sumos žalos atlyginimo regresinio reikalavimo pagrindu, tačiau atsakovas žalos

neatlygino iki šiol. Kauno miesto savivaldybė, organizuodama vietinės reikšmės

kelių ir gatvių priežiūrą, turėjo užtikrinti, kad keliai būtų techniškai

tvarkingi, atitiktų Lietuvos standartus bei teisės normų reikalavimus.

Neįvykdęs pareigos užtikrinti, kad keliai būtų techniškai tvarkingi, nesukeltų

grėsmės saugaus eismo sąlygoms, atsakovas privalo atlyginti pareiškėjui

2 532,03 Lt. Remiantis iki šiol suformuota teismų praktika bei surinktų

įrodymų pagrindu, galima daryti pagrįstą išvadą, jog Savivaldybė šiuo konkrečiu

atveju neužtikrino (duomenys

neskelbtini), Kaune,

važiuojamosios kelio dalies tinkamos priežiūros, jos remonto ir saugaus eismo,

todėl dėl tokio neteisėto neveikimo buvo apgadinta Draudėjui priklausanti

transporto priemonė. Pareiškėjas kompensavo Draudėjui sugadinto automobilio

išlaidas, būtinas atkurti automobilį iki eismo įvykio.

Atsakovas Kauno mieto

savivaldybė atsiliepimu į skundą su pareiškėjo skundo reikalavimais nesutiko ir

prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 42-49).

Atsiliepime nurodė, jog

pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų dėl ginčo duobės buvimo. Be to,

Savivaldybė duomenų, jog ties (duomenys

neskelbtini) buvo ar yra duobių

neturi, ir tai patvirtina Savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo skyriaus

2013 m. sausio 16 d. raštas Nr. 43-10-36. Nustatant teisiškai

reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų

nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo

aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš pateiktų įrodymų neaišku, kaip

automobilio apgadinimai siejasi su įvažiavimu į duobę. Pranešime draudimui apie

įvykį nurodoma, jog automobilio apgadinimai yra dešinė automobilio pusė, Kauno

apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) 2012 m.

birželio 22 d. draudimo bendrovei pateiktame informaciniame pranešime apie

įvykį – užpakalinis dešinės pusės ratas ir užpakalinis bamperis, o Transporto

priemonės techninės apžiūros protokole nurodomi tokie automobilio sugadinimai:

kairės pusės galinis ratlankis, dešinės pusės galinis ratlankis, galinis

bamperis, stabdžių lynas, pakabos rėmas, amortizatorius, ašinė svirtis ir kt.

Akivaizdu, kad tokio masto apgadinimai atsiranda esant didelei duobei ir

stipriam smūgiui, tačiau nesuprantama, kaip tokio smūgio ir duobės išvengė

priekinė automobilio pusė, nes tarp nurodytų automobilio apgadinimų priekinių

automobilių ratų nėra. Taip pat nesuprantama, kaip nepažeidžiant priekinės

automobilio pusės įmanoma apgadinti abu galinius ratlankius. Todėl pareiškėjo

pateikti įrodymai negali būti vertinami kaip patikimi. Be to, dėl eismo įvykio

yra atsakingas ir pats vairuotojas, kuris neatsižvelgė į važiavimo sąlygas,

kelio būklę, nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas vairuodamas tamsiu paros

metu. Be to, duobė buvo prie pat kelkraščio ir, kaip nurodo, buvo paskendusi

baloje. Todėl vairuotojas turėjo įvertinti ir meteorologines sąlygas ir

privažiavus balą greitį sulėtinti. Atsargus, atidus vairuotojas, pasirinkęs

saugų greitį, galėjo išvengti eismo įvykio ir automobilio apgadinimų. Pabrėžė,

kad ne Kauno miesto savivaldybės administracijos, o automobilį vairavusio

asmens neteisėti veiksmai sąlygojo turtinės žalos atsiradimą. Transporto

priemonės vairuotojas nesilaikė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, (toliau – ir

Kelių eismo taisyklės) reikalavimo laikytis saugaus greičio, nors tokia pareiga

yra nustatyta Kelių eismo taisyklių 133 ir 134 punktuose, policijos

pareigūnai visiškai netyrė transporto priemonės vairuotojo kaltės. Pažymėjo,

kad vadovaujantis CK 6.253 straipsnio 1 dalimi, yra pagrindas atsakovą

atleisti nuo civilinės atsakomybės dėl nukentėjusiojo asmens veiksmų. Atsakovas

nesutiko su skundo reikalavimu priteisti 6 procentų dydžio palūkanas. Kauno

miesto savivaldybė nėra nei verslininkas, nei privatus asmuo, todėl negali būti

taikoma CK 6.210 straipsnio 2 dalis.

II. Kauno

apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimu pareiškėjo

skundą tenkino ir priteisė pareiškėjui AAS „Gjensidige Baltic“,

atstovaujamai AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo, iš atsakovo Kauno

miesto savivaldybės 2 532,03 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio

metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 2 532,03 Lt sumos nuo kreipimosi į teismą

dienos (2012 m. gruodžio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir

grąžino pareiškėjui AAS „Gjensidige Baltic“, atstovaujamai AAS „Gjensidige

Baltic“ Lietuvos filialo, 76 Lt žyminį mokestį ir 24 Lt žyminį mokestį.

Pirmosios instancijos teismas

aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė CK 6.1015 straipsnio 1 ir 2 dalių, 6.271

straipsnio nuostatas, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio

32 punktą, Lietuvos Respublikos saugaus

eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punktą, Tvarkos 6, 12, 42 punktus, CK 6.266 straipsnį, Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalį. Nagrinėjamu atveju

spręstas deliktinės civilinės atsakomybės taikymo klausimas.

Teismo vertinimu, bylos

nagrinėjimo metu atsakovo pateikti teismui įrodymai dėl (duomenys neskelbtini) gatvės remonto 2012 m. liepos mėnesį nepatvirtina, jog

atsakovas veikė taip, kaip pagal jau minėtus įstatymus ši institucija ar jos

darbuotojai privalėjo veikti, t. y. neįrodė, jog tinkamai vykdė (duomenys neskelbtini) gatvės priežiūrą, taisymą ir saugaus eismo

organizavimą, kelio duobė nebuvo paženklinta ar aptverta 2012 m. birželio 14 d.

(b. l. 50, 94-102), o pareiškėjo paaiškinimai bei Kauno AVPK Kelių policijos

valdybos eismo įvykio medžiaga šią civilinės atsakomybės sąlygą akivaizdžiai

įrodo ir tai sąlygojo žalos atsiradimą, t. y. P. K. teisėtai

vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir įvažiavęs į jokiais įspėjamaisiais

ženklais nepažymėtą kelio duobę, apgadino automobilį (b. l. 10).

Kaip matyti iš Kauno AVPK Kelių

policijos valdybos 2012 m. birželio 15 d. nutarimo atsisakyti pradėti

administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, automobilio vairuotojo P. K. veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimo nenustatyta,

o vairuotojo paaiškinimai 2012 m. birželio 15 d. pranešime draudimo

bendrovei ir Kauno AVPK (važiuojant (duomenys

neskelbtini) gatve link Europos

pr. apie 45 km/h greičiu ir prasilenkiant su automobiliu, važiavusiu

priešpriešine juosta, pasigirdo didelis triukšmas ir smūgis dešinėje

automobilio pusėje, duobė buvo pilna vandens), jo parodymai bylos nagrinėjimo

metu (teko laikytis dešinės kelio dalies dėl lenkimosi su sunkiasvoriu

automobiliu, todėl neturėjo galimybės išvengti gilesnės kaip 10 cm duobės (b.

l. 125, 126), bei patrulio P. J. tarnybinis pranešimas

(patvirtino įvykį ir atvykimą į vietą), schema (prijungta eismo įvykio

medžiaga) patvirtina, jog pastarajam važiuojant gatve saugiu greičiu ir

įvažiavus į duobę, pilną vandens, jis sugadino automobilio galinę dalį

(pasekmių mastas paneigia neatidumą, nerūpestingumą, nesaugų greitį) ir tai

paneigia atsakovo nurodytas aplinkybes. Be to, teismo posėdžio metu ekspertas G.

G. patvirtino, jog automobilio tik galinės dalies apgadinimai galimi, kai

vairuotojas staiga stabdo pajutęs duobę, ir tuomet automobilis visu greičiu

trenkiasi galiniais ratais į duobę. Pabrėžta, kad 2012 m. birželio 14 d.

policijos pareigūnai buvo išvykę į įvykio vietą, kur apžiūrėjo sugadintą

transporto priemonę ir eismo įvykio schemoje užfiksavo su įvykiu susijusias

aplinkybes – jo vietą, nepažymėtą gatvėje esančią duobę, jos dislokaciją

automobilio atžvilgiu, kitus reikšmingus atstumus. Taigi byloje esantys

rašytiniai įrodymai patvirtina įvykio faktą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų

veiksmų ir žalos. Atsakovo argumentai, kad pats vairuotojas nebuvo atsargus,

atidus ir pasirinkęs saugų greitį galėjo išvengti eismo įvykio bei automobilio

apgadinimo dėl įvažiavimo į duobę, grindžiami vien prielaidomis, objektyvių

įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję

autoįvykį ar prisidėję prie jo kilimo, teismui atsakovas nepateikė, todėl

konstatuoti, kad pats vairuotojas nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų,

ar kad atliko veiksmus, kurie bent dalinai lėmė žalos atsiradimą, teismui

nebuvo pagrindo.

Lietuvos Respublikos

susisiekimo ministro ir finansų ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120/101 patvirtintos Kelių transporto

priemonių vertės nustatymo tvarkos (toliau – ir Vertės nustatymo tvarka)

10 punkte nustatyta, kad atkūrimo (remonto) kaštai – tai išlaidos

apgadintos (sužalotos) transporto priemonės atstatymui iki buvusios prieš

apgadinimą techninės būklės bei eksploatacinių savybių, bei įtvirtina

atkuriamosios vertės (kaštų) metodą, kurio pagrindas yra skaičiavimai,

transporto priemonių vertę nustato transporto priemonių vertintojai

(15 p.), taigi nepagrįstas atsakovo argumentas, jog vertinimą atlikęs

ekspertas G. G. negalėjo nustatyti transporto priemonės

vertės. Transporto priemonės techniniame apžiūros protokole 2012 m. birželio 15

d. buvo pažymėti transporto priemonės sugadinimai – remontuojamos detalės ir

keičiamos detalės (b. l. 10). Ekspertas teismo posėdžio metu patvirtino, jog

įrašas apie remontuojamas detales yra netikslus, jame turėjo būti nurodyta

dešinės pusės priekinis ir galinis ratlankiai, bei pažymėjo, jog detalių

nusidėvėjimas išskaičiuotas ir tai pažymi sąskaitoje nurodytos „žvaigždutės“

(b. l. 10, 16-17, 126). Vadovaujantis įrodinėjimo taisykle pripažinta, jog

atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto

išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų,

jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto

turto būklei iki eismo įvykio atkurti. Įvertinus tai, kad atsakovas nepateikė

teismui jokių įrodymų, jog šie nurodyti darbai ir keistinos detalės nėra būtini

ir techniškai nesusiję su patirtais automobilio sugadinimais, žalos atlyginimas

priteistas iš Savivaldybės, nes žalos atsiradimą šiuo atveju sąlygojo būtent

savivaldybei teisės aktais priskirtų pareigų nevykdymas.

Esant šioms aplinkybėms ir

įrodymams pripažinta, jog Savivaldybė šiuo konkrečiu atveju neįvykdė pareigos

tinkamai prižiūrėti, remontuoti (duomenys

neskelbtini) gatvės, esančios Kaune,

bei užtikrinti saugų eismą joje, todėl dėl tokio neteisėto neveikimo buvo

apgadinta trečiajam suinteresuotam asmeniui nuosavybės teise priklausanti

transporto priemonė, kompensuojant išlaidas, kurios buvo būtinos sugadinto

automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti. Teismui nekilo abejonių, kad tarp

neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos žalos yra

priežastinis ryšys. Taigi esant visoms būtinosioms viešosios (valstybės)

atsakomybės sąlygoms, pareiškėjo skundo reikalavimas dėl turtinės žalos

atlyginimo pagrįstas ir tenkintinas.

Teismas nurodė CK 6.37

straipsnio 2 dalį, 6.210 straipsnio 1 dalį.

Padaryta išvada, jog reikalavimas dėl palūkanų priteisimo konkrečiu atveju

kildinamas iš civiliniais teisiniais santykiais reglamentuojamos viešojo

administravimo subjekto – Kauno miesto savivaldybės – deliktinės prievolės

nevykdymo ir atsakovas nėra nei verslininkas, nei privatus juridinis asmuo,

todėl yra teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 5 procentų metines

palūkanas. Remiantis išdėstytais argumentais pareiškėjui priteistinos 5

procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo 2 532,03 Lt sumos,

nuo kreipimosi į teismą dienos (2012 m. gruodžio 21 d.) (b. l. 3-5) iki teismo

sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 str. 1 d.) (Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje

byloje Nr. A756-2195/2010, 2012 m. liepos 2 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. A756-1578/2012, 2012 m. lapkričio 15 d.

nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2714/2012).

Byloje esantys duomenys

patvirtino, kad pareiškėjas sumokėjo 76 Lt ir 24 Lt žyminio mokesčio (b. l. 31,

61). Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo skundas žyminiu mokesčiu

nepamokestinamas, pareiškėjui grąžintinas sumokėtas 76 Lt ir 24 Lt žyminis

mokestis.

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė

apeliaciniu skundu (b. l. 137-142) prašo Kauno apygardos administracinio teismo

2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –

pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde išdėsto, jog

pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės bei procesinės

teisės normas, neatsižvelgė į Lietuvos teismų suformuotą praktiką dėl ko priėmė

neteisėtą bei nepagrįstą ir todėl naikintiną teismo sprendimą. Skundžiamas

teismo sprendimas suponuoja neteisėtą išvadą, kad Kauno miesto savivaldybė yra

atsakinga už visų automobilių, esančių Kauno mieste, sugadinimus ir su tuo

susijusias išlaidas, nepriklausomai nuo to, kur ir kaip tie sugadinimai

atsirado, neatsižvelgiant į tai, ar tam turėjo įtakos ir kiti veiksniai. Nurodo

CK 6.271 straipsnio nuostatas ir pažymi, kad kaltu dėl pažeidimo padarymo

asmuo turėtų būti pripažįstamas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens

kaltės įrodymų, o visi neaiškumai turėtų būti traktuojami atsakomybėn patraukto

asmens naudai, vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m.

spalio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2697/2011 ir

kt.

Atsakovas nurodo, kad ASS

„Gjensidige Baltic“ pranešime apie įvykį, kurį pildė pats vairuotojas,

nurodoma, kad automobilio apgadinimai yra dešinė automobilio pusė, Kauno AVPK

2012 m. birželio 22 d. draudimo bendrovei pateiktame informaciniame pranešime

apie įvykį – užpakalinis dešinės pusės ratas ir užpakalinis bamperis, o

Transporto priemonės techninės apžiūros protokole nurodomi tokie automobilio

sugadinimai: kairės pusės galinis ratlankis, dešinės pusės

galinis ratlankis, galinis bamperis, stabdžių lynas, pakabos rėmas,

amortizatorius, ašinė svirtis ir kt. Teismas sprendime konstatuoja, jog byloje

surinkti įrodymai patvirtina, kad vairuotojas sugadino galinę automobilio dalį

(pasekmių mastas paneigia neatidumą, nerūpestingumą, nesaugų greitį). Tame

pačiame skundžiamame sprendime teismas taip pat konstatavo, kad ekspertas

teismo posėdžio metu patvirtino, jog įrašas apie remontuojamas detales yra

netikslus, jame turėjo būti nurodyta dešinės pusės priekinis ir galinis

ratlankiai, bei pažymėjo, jog detalių nusidėvėjimas išskaičiuotas ir tai pažymi

sąskaitoje nurodytos „žvaigždutės“. Atsakovas pažymi, kad byloje liudijo ne

ekspertas, o pareiškėjo darbuotojas, įvertinęs automobilio patirtą žalą, todėl

jo parodymai turi būti vertinami kaip suinteresuoto bylos baigtimi asmens,

tačiau teismas išskirtinai rėmėsi vien tik pareiškėjo darbuotojo žodiniais

paaiškinimais, nors jie akivaizdžiai prieštarauja paties pareiškėjo pateiktiems

rašytiniams įrodymams, tokiems kaip transporto priemonės techninės apžiūros

protokolas bei 2012 m. liepos 10 d. sudaryta remonto sąmata. Remonto sąmatą

sudarė UAB „Autoaljansas“, tačiau joje taip pat nurodoma, kad keičiami ir

remontuojami yra galinis kairės pusės ratas ir galinis dešinės

pusės ratas. Pareiškėjo darbuotojo G. G. žodžius paneigia

ir policijos nutarime užfiksuoti automobilio apgadinimai, kur nurodoma, kad

automobilio apgadinimai yra galinis dešinės pusės ratas ir galinis

bamperis. Stebėtina, kaip pareigūnai apžiūrėję automobilį iš karto po įvykio

nepastebėjo nepataisomai sugadintos ir priekinės dešinės pusės padangos, jei,

pasak pareiškėjo atstovo, ją buvo būtina keisti. Tuo labiau kad liudydamas

teismo posėdžio metu G. G. nepatvirtino, jog realiai

įmanoma situacija, kai automobilis, įvažiavęs į 90 cm pločio duobę, gali

nepataisomai sugadinti dvi galines padangas, nepažeidžiant

priekinės automobilio dalies. Akcentuoja ir tai, kad, kaip pažymėjo pareiškėjo

atstovas G. G. teismo posėdžio metu, tokia situacija, kai

automobilis priekine dalimi „prašoka“ duobę ir visa jėga trenkiasi tik

galiniais ratais, tikėtina esant dideliam greičiui. Tačiau teismas išskirtinai

remdamasis vienais liudytojo parodymais, visiškai atmetė ir net nepasisakė dėl

kitų. Policijos pareigūnai objektyvių duomenų nustatyti, ar automobilis važiavo

saugiu greičiu, jei nėra stabdymo žymių, neturi, tai ne kartą yra patvirtinę

patys pareigūnai analogiškose bylose teismo posėdžių metu, tačiau nepaisant to,

teismas neatsižvelgė nei į liudytojo G. G. parodymus, nei

į automobilio apgadinimų mastą ir konstatavo, kad vairuotojas neviršijo saugaus

greičio. Taigi vertinant tai, kad liudytojo G. G. parodymai

dėl transporto priemonės techninės apžiūros protokole įsivėlusios klaidos yra

paneigti byloje surinktais kitais rašytinais įrodymais, akivaizdu, kad

nepažeidžiant priekinės automobilio pusės neįmanoma apgadinti abu

galinius ratlankius. Net ir esant ypatingai didelei duobei, kuomet galima būtų

apgadinti abu galinius ratus (tokiu atveju duobė turėtų būti ne siauresnė kaip

automobilio plotis, t. y. praktiškai per visą eismo juostą), pirmiausia smūgis

turėtų būti į priekinę automobilio pusę. Todėl pareiškėjo pateikti įrodymai

prieštarauja logikai ir negali būti vertinami kaip patikimi. Taigi teismas

skundžiamame sprendime neišsiaiškino, kokie tiksliai apgadinimai nustatyti dėl

įvažiavimo į ginčo duobę, o tiesiog formaliai konstatavo, kad visi užfiksuoti

apgadinimai yra susiję su eismo įvykiu ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą

sprendimą.

Atsakovo teigimu, pasekmių mastas,

priešingai nei patvirtino teismas, kad smūgis buvo labai stiprus ir tai, kad

pareiškėjo draudėjas apgadino galinį bamperį, stabdžių lyną, pakabos rėmą,

galinį amortizatorių, ašinę svirtį, galinę skersinę svirtį ir abu galinius

ratlankius tik dar kartą patvirtina, kad jei apgadinimai patirti dėl įvažiavimo

į duobę, tai esminės reikšmės tam turėjo ne duobės buvimas, o neatsargus ir

nesaugus vairavimas. Iš pareiškėjo pateiktų įrodymų negalima daryti išvados,

kad reikalaujama atlyginti žala patirta būtent dėl įvažiavimo į ginčo

duobę, o tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino

byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Atsakovas pažymi ir tai, kad Kauno

apygardos administracinis teismas konstatavo: ekspertas teismo posėdžio

metu patvirtino, jog <...> detalių nusidėvėjimas išskaičiuotas ir tai

pažymi sąskaitoje nurodytos „žvaigždutės“. Tokia išvada yra nepagrįsta ir prieštarauja

galiojantiems teisės aktams ir teismų praktikai. Vertės nustatymo tvarkos

nuostatos aiškiai ir nedviprasmiškai numato, kad vertinant transporto priemones

dėl apgadinimų, patirtų autoavarijoje, visiems privaloma ja vadovautis (2 ir 14

p.) bei kad nustatant padarytą žalą sudaroma atkūrimo (remonto) kalkuliacija,

kurioje turi atsispindėti transporto priemonės remonto darbų vertė bei keičiamų

dalių kainos, atsižvelgiant į jų nuvertinimą (26 p.). Be to, teismų praktikoje

ne kartą akcentuota tai, kad gali būti kompensuojamos tik tos išlaidos, kurios

būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti (Kauno apygardos

administracinio teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimas administracinėje

byloje Nr. I-844-422/2011, Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m.

birželio 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-839- 402/2011, Kauno

apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 28 d. sprendimas

administracinėje byloje Nr. I-809-402/2011). Taigi nesant įrodymų, kad, kaip

teigia pareiškėjo atstovas, neoriginalios automobilio detalės kainavo mažiau

nei originalios atėmus nusidėvėjimą, negalima daryti išvados, kad

apskaičiuojant patirtą žalą buvo laikytasi teisės aktų ir teismų praktikos

reikalavimų.

Šioje byloje nėra įrodymų,

patvirtinančių neteisėtų Savivaldybės veiksmų ir priežastinio ryšio

egzistavimą, priešingai, teismo konstatuotos aplinkybės yra paneigtos byloje

surinktais rašytinais įrodymais, liudytojo, suinteresuoto bylos baigtimi

asmens, parodymai yra prieštaringi, todėl teismas nepagrįstai rėmėsi vien tik

jo parodymais ir tik ta apimtimi, kuria jis liudijo Savivaldybės nenaudai,

visai neatsižvelgė į tai, kad liudytojas taip pat išreiškė savo nuomonę apie

galimai viršytą greitį. Byloje pateikti duomenys nesudaro teisinio pagrindo

nustatyti visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl pareiškėjo

prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo neturėjo būti tenkinamas.

Savivaldybė turi pareigą taisyti (remontuoti) kelius ir siekti užtikrinti saugų

eismą juose, šios pareigos ir neginčija, tačiau mano, jog ji negali būti

suabsoliutinta ir bet kokia kilusi žala automobilių vairuotojams neturėtų būti

pripažįstama kaip kilusi dėl Kauno miesto savivaldybės neveikimo.

Taip pat nesutinka su Kauno

apygardos administracinio teismo sprendimu priteisti pareiškėjui 5 procentų

dydžio palūkanas. Kauno miesto savivaldybė yra viešasis juridinis asmuo,

teikiantis viešąsias paslaugas. Nurodo Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio

32 punktą ir teigia, jog šio įstatymo normos nenumato palūkanų dėl žalos nuo priteistos

sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo mokėjimo,

todėl tokios palūkanos negali būti priteisiamos ir reikalavimas šioje dalyje

taip pat turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas (Kauno apygardos administracinio

teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-839-402/2011,

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 28 d. sprendimas administracinėje

byloje Nr. I-809-402/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m.

birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011).

Be to, viešojo administravimo santykiuose vyrauja administracinis santykių

pobūdis ir palūkanos neturėtų būti priteisiamos.

Pareiškėjas AAS „Gjensidige

Baltic“ atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 146-147) prašo

apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti

nepakeistą.

Nurodo, jog byloje nekilo ginčo

dėl atsakovo pareigos užtikrinti tinkamą kelių būklę. Nesutinka su atsakovo

argumentais dėl automobilio apgadinimo, nurodo eksperto G. G. paaiškinimą

teismo posėdžio metu, policijos pareigūnų užfiksuotas aplinkybes. Pažymi, kad

atsakovas bylos nagrinėjimo metu nepateikė argumentų, jog kilusi žala buvo

apskaičiuota neteisingai ar kad buvo atlygintos ne būtinosios išlaidos, taip

pat atmestini argumentai, jog eismo įvykį sąlygojo apdraustojo veiksmai, kuriais

tariamai buvo pažeisti Kelių eismo taisyklių reikalavimai. Nurodo, jog žalos

atlyginimą reguliuoja privatinė teisė, kuri numato palūkanas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės

žalos atlyginimo priteisimo. AAS „Gjensidige Baltic“ prašo atlyginti turtinę

žalą iš Kauno miesto savivaldybės, kurią vertina 2532,02 Lt (dviem tūkstančiais

penkiais šimtais trisdešimt dviem litais ir dviem centais).

Byloje nustatyta, kad 2012 m. birželio 14 d., apie 23.38 val., P. K. vairuojama transporto priemonė (duomenys

neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausanti

UAB „Liftas“, Kaune, (duomenys

neskelbtini) gatvėje, tamsiu

paros metu įvažiavo į neaptvertą, jokiais

įspėjamaisiais kelio ženklais ar kitais atitvarais nepažymėtą gatvės

važiuojamoje dalyje esančią duobę, ko pasėkoje automobilis buvo apgadintas. Minėta

transporto priemonė buvo apdrausta AAS „Gjensidige Baltic“ (draudimo liudijimas

Nr. AC 103492), todėl 2012 m. birželio 15 d. pranešta apie įvykį draudimo

bendrovei, surašytas transporto priemonės techninės apžiūros protokolas bei nustatyti

transporto priemonės sugadinimai. Pareiškėjas dėl

minėto įvykio, kurio metu buvo sugadintas anksčiau nurodytas automobilis, apskaičiavo

ir išmokėjo draudimo išmoką remontą atlikusiai įmonei. AAS „Gjensidige

Baltic“ 2012 m. rugpjūčio 24 d. Kauno miesto

savivaldybei pateikė pretenziją Nr. 100-773 dėl 2532,03 Lt žalos atlyginimo. Atsakovas

2012 m. spalio 26 d. raštu Nr. (A27V128)-2-4653 prašymą tenkinti atsisakė. Administracinio

teisės pažeidimo bylos teisena nutraukta, nenustačius administracinio teisės

pažeidimo sudėties.

Vertindama pirmosios instancijos teismo

sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad

turtinės (kaip ir neturtinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar

savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos

Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui

padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas

reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta

kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų)

pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu,

neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia

civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala (taip pat ir neturtinė žala) turi

būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje

įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios

institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar

jų darbuotojai privalėjo veikti. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų

pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos:

1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų

veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4)

teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Kita vertus, valstybės ir

savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271

straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios

institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo

ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271

straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms:

neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp

neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Žalą padariusio asmens kaltė yra

preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę

bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek

atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl

žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius

visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos

neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir

priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir

atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios

atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla

prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje

Nr. A5–665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje

byloje Nr. A525–1355/2010).

CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio

draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje

nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė

reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal šio

straipsnio 2 dalį reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis

taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens

santykius. Todėl nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis,

reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų

neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio

26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492–3550/2011).

Tikrinamoje byloje analizuojant, ar yra

viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas) – būtina

nustatyti ir įvertinti, ar atsakovas, atlikdamas pareiškėjo nurodomus veiksmus

(neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus

savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Europos Tarybos

Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo,

kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti

užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio

asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje,

atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl to byloje pirmiausia vertintina, kokiais

teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas

sprendimus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių

reikalavimų.

Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (2002 m. spalio 3

d. įstatymo Nr. IX–1113 redakcija) 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad

vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso

savivaldybėms. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais

įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. įstatymo Nr. X-1337 redakcija) 11 straipsnio

7 dalies 1–5 punktus, kelio savininkas (valdytojas) privalo: 1) užtikrinti, kad

kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų

teisės aktų reikalavimus; 2) organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo

inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip,

kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus; 3)

užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir

keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose

vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol,

kol šios kliūtys bus panaikintos; 4) tobulinti eismo organizavimą,

atsižvelgiant į eismo įvykių kelyje priežastis ir aplinkybes; 5) atlyginti žalą

asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio

savininko pareigų. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (2008 m.

rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X–1722 redakcija) 6 straipsnio 32 punkte įtvirtinta,

jog savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas,

tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškųjų

(Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų)) savivaldybių funkcijų. Minėto

Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8

dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius,

užtikrindamas eismo saugumą, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių

priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių

tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos kelių

įstatymo 15 straipsniu, kelių priežiūros tvarką nustato Vyriausybė. Tokia

tvarka nustatyta Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155, kuriuo

patvirtintas Kelių priežiūros tvarkos aprašas. Vadovaujantis Aprašo 6 punktu,

savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei

priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo

vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja

techninę jų priežiūrą. Aprašo 12.1 punkte reglamentuota, kad kelius

prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo taisyti (remontuoti)

ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją kelio dalį, kelkraščius, skiriamąją

kelio juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio

aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo

reguliavimo priemones, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo

apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme,

kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo

funkcijas.

Be to, CK 6.266 straipsnyje nustatyta, kad žalą,

padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant

kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų

savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje

nustatytos aplinkybės: nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis

neatsargumas.

Vadovaujantis anksčiau minėtų įstatymų ir Aprašo

nuostatomis, Kauno miesto savivaldybė privalėjo užtikrinti savivaldybės

teritorijoje esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, kad jie būtų

tinkami transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų saugaus eismo ir

kitokius teisės aktų nustatytus reikalavimus. Tačiau byloje surinktų įrodymų

visuma duoda pagrindą išvadai, kad nagrinėjamu atveju Kauno miesto savivaldybė

tinkamai nevykdė šių pareigų. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendime

nurodė, kad atsakovas neįrodė, jog tinkamai vykdė (duomenys neskelbtini) gatvės priežiūrą, taisymą ir saugaus eismo

organizavimą, kelio duobė įvykio dieną (2012-06-14) nebuvo paženklinta ar

aptverta, o pareiškėjo paaiškinimai bei Kauno apskrities vyriausiojo policijos

komisariato Kelių policijos valdybos eismo įvykio medžiaga šią civilinės

atsakomybės sąlygą akivaizdžiai įrodo ir tai sąlygojo žalos atsiradimą, t. y. P. K. teisėtai vairuodamas automobilį (duomenys

neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir

įvažiavęs į jokiais įspėjamaisiais ženklais nepažymėtą kelio duobę, apgadino

automobilį. Taigi byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina įvykio faktą

bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Teisėjų

kolegija, patikrinusi bylą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos

įstatymo 136 str.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai

įvertino byloje surinktus įrodymus, patirta žala įrodyta, Kauno miesto

savivaldybė, būdama atsakinga už gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą bei saugaus

eismo užtikrinimą, privalėjo būti rūpestinga bei aktyvi, t. y. tinkamai ir

efektyviai įgyvendindama teisės aktuose nustatytą pareigą dėl nuolatinio gatvių

remonto, užtikrinti, kad vairuotojams, turtui nekeltų grėsmės. Tai reiškia, kad

teisės aktuose nustatytos minėtos pareigos atsakovas tinkamai neatliko, taip

beje pažeisdamas ir CK 6.246 straipsnio 1 dalyje numatytą bendro pobūdžio

pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ginčo atveju savivaldybė

neveikė taip, kaip pagal įstatymus

privalėjo veikti.

Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios

instancijos teismo sprendime pateiktu išsamiu įrodymų vertinimu. Atsakovas savo

apeliaciniame skunde nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių teismas

turėtų pagrindą abejoti minėtų įrodymų (ar jų dalies) patikimumu ir jais

nesiremti.

Byloje nustatyta, kad eismo įvykis įvyko tamsiu paros

metu, duobė nebuvo pažymėta, nebuvo greitį ribojančių ženklų (b. l. 18, 22-25).

Be to, papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, jog važiuojamoji dalis buvo šlapia,

duobė pilna vandens, kas taip pat galėjo apsunkinti duobės matomumą. Pirmosios

instancijos teismas, vertindamas trečiojo suinteresuoto asmens kaltę dėl

nurodyto eismo įvykio, be kita ko, rėmėsi aplinkybe, kad byloje nėra duomenų

apie tai, jog pats vairuotojas nesilaikė KET reikalavimų, ar kad atliko

veiksmus, kurie bent dalinai įtakojo žalos atsiradimą. Todėl įvertinusi

nurodytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pakankamų

teisinių argumentų daryti išvadą apie automobilį vairavusio asmens neatidumą,

neatsargumą ar saugaus greičio viršijimą. Atsižvelgiant į tai, pripažintina,

kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui priteistinos turtinės

žalos atlyginimą nesumažino. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog sprendžiant

žalos atlyginimo klausimą tokio pobūdžio bylose nėra tikslinga vadovautis CK

6.259 straipsnyje įtvirtinta taisykle, nes ši nuostata reglamentuoja

sutartinės, o ne deliktinės atsakomybės taikymo klausimus (Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr.

A556-992/2014).

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas anksčiau

nurodytų teisės aktų nuostatas ir remdamasis byloje surinktais įrodymais bei

atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, tinkamai nustatė sąlygas savivaldybės

atsakomybei už žalą kilti ir pareiškėjui padarytos žalos atlyginimo dydį (2532,02

Lt) bei konstatavo, jog pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo

pagrįstas ir tenkintinas, priteisiant iš atsakovo turtinės žalos atlyginimą bei

5 procentų dydžio metines palūkanas.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, kaip nepagrįsti

atmestini atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjo prašymas dėl

turtinės žalos atlyginimo priteisimo negali būti tenkinamas, nes nėra

vienareikšmiškų įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio tarp neteisėtų

veiksmų ir padarytos žalos egzistavimą, nenustatytos visos privalomos civilinės

atsakomybės sąlygos bei nepašalinti prieštaravimai dėl transporto priemonės

sugadinimo pobūdžio ir masto.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų

kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir

išsamiai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo

teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Pirmosios

instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas. Naikinti šį sprendimą

atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi

Lietuvos

Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo

140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos

administracinio teismo 2013 m.

rugsėjo 16 d.

sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Kauno

miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis

neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Skirgailė Žalimienė