A-525-2097-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-2097/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01907-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyriaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. A. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Šilalės statyba“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. A. su skundu (b. l. 3-6), kurį patikslino (b. l. 124-129), kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyriaus (toliau – ir VSDFV Šilalės skyrius) 2013 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 20PŠ-9 ir 2014 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 20PŠ-2;

2) įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyrių skirti pareiškėjui netekto darbingumo kompensaciją.

Pareiškėjas nurodė, kad 1988 m. lapkričio 5 d. vykdamas į darbą Lietuvos TSR agropramoninio komiteto respublikinio kooperatinio – valstybinio susivienijimo Šilalės rajono statybos organizaciją (toliau – ir Šilalės RSO) pateko į autoavariją, kurios metu buvo sužalotas. Patirti sužalojimai lėmė, kad 2013 m. rugsėjo 4 d. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išdavė Darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pažymą DLN-2 Nr. 0023952 (toliau – ir pažyma).

Pažymoje nustatyta, jog dėl 1988 m. lapkričio 5 d. patirto nelaimingo atsitikimo darbe pareiškėjas neteko 50 proc. darbingumo. Šilalės RSO 1991 m. spalio 30 d. pertvarkyta į valstybinę įmonę „Šilalės statyba“, o 1995 m. po pertvarkymo į akcinę bendrovę, privatizuota. VSDFV Šilalės skyrius 2013 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. 20PŠ-9 neskyrė pareiškėjui periodinės netekto darbingumo kompensacijos motyvuojant tuo, kad UAB „Šilalės statyba“ yra veikiantis juridinis asmuo bei Šilalės RSO teisių perėmėjas. Vadovaudamasis minėtu sprendimu, S. A. 2013 m. spalio 16 d.

UAB „Šilalės statyba“ pateikė prašymą dėl teisės į periodinę netekto darbingumo kompensaciją. Tačiau UAB „Šilalės statyba“ 2013 m. spalio 21 d. atsakymu informavo pareiškėją, jog vadovaudamasi Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 181 straipsnio 1 dalies 3 punktu, atsisako mokėti periodinę netekto darbingumo kompensaciją. 2013 m. spalio 24 d. pareiškėjas pateikė skundą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Fondo valdyba) dėl 2013 m. spalio 8 d.

VSDFV Šilalės skyriaus sprendimo Nr. 20PŠ-9. Fondo valdyba 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. (11.1)I-8064 pažymėjo, jog Šilalės RSO neturėjo žalos atlyginimo prievolės pagal Laikinojo įstatymo ir Aprašo nuostatas, todėl nėra teisinio pagrindo mokėti žalos atlyginimą iš valstybės biudžeto lėšų. Tuo pačiu Fondo valdybos sprendimu VSDFV Šilalės skyrius buvo įpareigotas pakeisti skundžiamą 2013 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 20PŠ-9. Atsižvelgdamas į Fondo valdybos įpareigojimą, VSDFV Šilalės skyrius 2014 m. sausio 15 d. pakeitė 2013 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 20PŠ-9 ir priėmė sprendimą Nr. 20PŠ-2 (toliau – ir pakeistas sprendimas), kuriuo nuspręsta neskirti periodinės netekto darbingumo kompensacijos vadovaujantis Fondo valdybos 2013 m. lapkričio 27 d. sprendime Nr. (11.1)I-8064 išdėstytais motyvais.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjami teisiniai santykiai, t. y. darbingumo netekimas, atsiradęs iki 1997 m. liepos 1 d. Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, ir jo pasekmės bei žala sveikatai, yra tęstinio pobūdžio, todėl minėto įstatymo nuostatos dėl žalos atlyginimo turi būti taikomos. Be to, akcentavo, jog pagal Laikinojo įstatymo 23 straipsnio 7 dalies 1 punktą, šis įstatymas taikomas žalai atlyginti dėl nelaimingų atsitikimų darbe, įvykusių iki 1999 m. gruodžio 31 d., todėl nesuprantama, kokiu teisniu pagrindu rėmėsi VSDFV Šilalės skyrius ir Fondo valdyba, nustatydami, kad šiuo konkrečiu atveju žala galėtų būti atlyginama, jeigu įvykis būtų nutikęs po 1999 m. gruodžio 1 d.

Taip pat akcentavo, kad atsakovas priimdamas sprendimą vadovavosi Laikinojo įstatymo 181 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, tačiau neatsižvelgė, jog šioje situacijoje turėjo būti taikomas Laikinojo įstatymo 181 straipsnio 1 dalies 3 punktas, nustatantis atvejus, kai nelaimingas atsitikimas darbe įvyko dirbant valstybinėje įmonėje iki jos privatizavimo. Nurodė, jog žalos atlyginimas iš valstybės biudžeto lėšų skiriamas ir mokamas dėl nelaimingų atsitikimų darbe, įvykusių iki 1999 m. gruodžio 31 d. Išmokos skiriamos ir mokamos tik tiems darbdaviams dėl nelaimingo atsitikimo darbe praradusiems asmenims, kuriems prievolę mokėti žalos atlyginimą turėjo kalti dėl asmens sveikatos sužalojimo darbdaviai ar jų teisių ir pareigų perėmėjai.

Pareiškėjo nuomone, nėra priežasčių, dėl kurių jam negalėtų būti skiriama periodinė netekto darbingumo kompensacija.

Atsakovas VSDFV Šilalės skyrius atsiliepimuose (b.l. 29-31, 136-140) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 2, 4, 8, 11, 12, 13, 18, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo 181 straipsniu įstatymu (toliau – ir Laikinojo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas) Laikinojo įstatymo 4 straipsnis buvo papildytas 2 dalimi, kuri nustato, jog nelaimingas atsitikimas, įvykęs ne dėl darbuotojo kaltės, įprastiniu, tiesioginiu maršrutu jam vykstant į darbą arba grįžtant iš darbo, prilyginamas nelaimingam atsitikimui darbe.

Šiuo teisės aktu netekusiu galios pripažintas iki tol galiojęs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punktas. Aptariamo Laikinojo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad šis įstatymas įsigalioja nuo 1999 m. gruodžio 1 d. Todėl, atsakovo nuomone, nelaimingas atsitikimas pakeliui į darbą nelaimingam atsitikimui darbe prilyginamas tik tuo atveju, jei nelaimingas atsitikimas įvyko galiojant Laikinojo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatoms. Pažymėjo, kad nelaimingam atsitikimui, įvykusiam iki Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pakeitimo, taikytinas iki Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pakeitimo galiojęs žalos atlyginimo teisinis reglamentavimas, kuris nesuteikia pareiškėjui teisės į žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju pareiškėjo sveikata buvo sužalota pareiškėjui į darbą vykstant nuosavu, o ne įmonės išnuomotu ar visuomeniniu transportu, be to, nenustatyta pareiškėjo darbdavio – Šilalės RSO kaltė dėl pareiškėjo sveikatos sužalojimo.

Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjui 1988 m. lapkričio 5 d. įvykusio eismo įvykio metu galiojo Lietuvos Socialistinės Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK), kuris reglamentavo fizinių ir juridinių asmenų atsakomybę už sveikatos sužalojimą. CK 483 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu pilietis suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai organizacija ar pilietis, atsakingi už žalą, privalo atlyginti nukentėjusiajam uždarbį, kurio jis nustojo dėl darbingumo netekimo ar sumažėjimo. Fizinio asmens prievolės atlyginti asmens sužalojimu padarytą žalą perėjimo kitam juridiniam asmeniui ar valstybei civilinis kodeksas nenumatė.

Vadovaujantis išdėstytu, pareiškėjo sveikatos sužalojimo metu, prievolę pareiškėjui atlyginti žalą dėl sveikatos sužalojimo turėjo ne pareiškėjo darbovietė – Šilalės RSO, o eismo įvykio kaltininkas. Taip pat nurodė, kad Laikinojo įstatymo 181 straipsnis nustato atvejus, kai valstybė perima žalos atlyginimo mokėjimą nukentėjusiesiems asmenims t. y., bankrutavus už žalos atlyginimą atsakingai įmonei, ją likvidavus arba atsakingai įmonei netekus galimybės mokėti žalos atlyginimo kitais šiame straipsnyje numatytais atvejais.

Vertino, jog 2013 m. spalio 8 d. sprendimas Nr. 20PŠ-9 (patikslintas 2014 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 20PŠ-2) yra teisėtas ir pagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Šilalės statyba“ atsiliepime (b.l. 40-42) nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 181 straipsnyje nustatyta, jog žalos atlyginimo dėl nelaimingo atsitikimo darbe prievolė pereina valstybei, kai nukentėjusieji susirgo profesine liga arba buvo sužaloti dėl nelaimingo atsitikimo darbe, dirbdami buvusiose valstybinėse įmonėse iki jų privatizavimo. Pagal Žalos atlyginimo nukentėjusiesiems dėl sveikatos sužalojimo ar susirgimo profesine liga, kai ši prievolė pereina valstybei, tvarkos aprašą (1997 m. rugsėjo 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 997 „Dėl žalos atlyginimo nukentėjusiesiems dėl sveikatos sužalojimo ar susirgimo profesine liga, kai ši prievolė pereina valstybei, tvarkos aprašo patvirtinimo“), prievolę mokėti nukentėjusiajam žalos atlyginimą vykdo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritoriniai skyriai. Palaikė pareiškėjo argumentus, kurių pagrindu jis teigė, kad Laikinasis įstatymas taikomas žalai atlyginti dėl nelaimingų atsitikimų darbe, įvykusių iki 1999 m. gruodžio 31 d.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 29 d. sprendimu (b. l. 150-158) pareiškėjo S. A. skundą ir patikslintą skundą tenkino iš dalies. Panaikino atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyriaus 2013 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 20PŠ-9. Panaikino atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyriaus 2014 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 20PŠ-2 pakeistą 2013 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 20PŠ-9. Įpareigojo atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo S. A. prašymą dėl netekto darbingumo kompensacijos skyrimo. Kitoje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas S. A. 1988 m. lapkričio 5 d. vykdamas į darbą nuosavu lengvuoju automobiliu – Lietuvos TSR agropramoninio komiteto respublikinio kooperatinio – valstybinio susivienijimo Šilalės RSO papuolė į autoavariją, kurios metu buvo sužalotas. Tai patvirtina 1988 m. lapkričio 6 d. Nelaimingo atsitikimo, įvykusio buityje, pakeliui į darbą, iš darbo ištyrimo aktas (b. l. 34). Akte nurodyta, kad pareiškėjas patyrė dubens kaulų lūžimą. Patirti sužalojimai lėmė tai, kad 2013 m. rugsėjo 4 d.

Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išdavė Darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pažymą DLN-2 Nr. 0023952. Pažymoje nurodyta, kad dėl patirto 1988 m. lapkričio 5 d. nelaimingo atsitikimo darbe pareiškėjas neteko 50 procentų darbingumo (b. l. 9). Atkreiptas dėmesys, jog nedarbingumo pažymoje nurodyta, kad nelaimingas atsitikimas darbe įvyko 1989 m. lapkričio 5 d., o nelaimingo atsitikimo aktas surašytas 1989 m. lapkričio 6 d., tačiau bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, jog autoįvykis įvyko 1988 m. lapkričio 5 d., o nelaimingo atsitikimo aktas surašytas 1988 m. lapkričio 6 d., todėl pažymoje esančios aukščiau nurodytos įvykių datos laikytinos rašymo klaida (b. l. 9, 33, 34).

S. A., 2013 m. rugsėjo 4 d. gavęs pažymą, 2013 m. rugsėjo 12 d. VSDFV Šilalės skyriui pateikė prašymą Nr. 7PŠ-9, kuriuo prašė skirti netekto darbingumo vienkartinę/periodinę kompensaciją dėl nelaimingo atsitikimo darbe (b. l. 32). Atsakovas 2013 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. 20PŠ-9 (b. l.

10) atsisakė pareiškėjui skirti periodines netekto darbingumo kompensacijas. Nurodė, kad pagal 1988 m. lapkričio 6 d. Nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą aktą, nelaimingas atsitikimas įvyko 1988 m. lapkričio 5 d. vykstant į darbą Šilalės RSO. Šilalės RSO teisių perėmėja yra UAB „Šilalės statyba“, kuri yra veikiantis juridinis asmuo. Pažymėjo, jog Laikinojo įstatymo 181 straipsnyje nurodoma, kad žalos atlyginimo prievolė pereina valstybei tuo atveju, kai įmonei yra iškelta bankroto byla, įmonė likviduota ir (ar) išregistruota, kai nėra jos teisių ir pareigų perėmėjo ir kitais įstatyme numatytais atvejais.

Pažymėta, kad pareiškėjas S. A. 2013 m. spalio 16 d. UAB „Šilalės statyba“ pateikė prašymą „Dėl teisės į periodinę netekto darbingumo kompensaciją“. UAB „Šilalės statyba“ raštu „Dėl žalos mokėjimo“ informavo pareiškėją, kad neturi teisinio pagrindo tenkinti S. A. prašymą (b. l. 14). Pareiškėjas, nesutikdamas su VSDFV Šilalės skyriaus 2013 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. 20PŠ-9, apskundė jį Fondo valdybai. Fondo valdyba 2013 m. lapkričio 27 d. raštu Nr. (11.1)I-8064 netenkino S. A. skundo, nurodydama, jog iš pareiškėjo 2013 m. lapkričio 26 d. pateikto paaiškinimo matyti, kad dėl 1988 m. lapkričio 5 d. autoįvykio kaltas fizinis asmuo atlyginimo patirtus nuostolius, todėl, anot Fondo valdybos, darbdavys neturėjo žalos atlyginimo prievolės pagal Laikinojo įstatymo ir Aprašo nuostatas.

Taip pat VSDFV Šilalės skyrius įpareigotas patikslinti 2013 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 20PŠ-9 pagal naujai paaiškėjusias aplinkybes (b. l. 12-13). VSDFV Šilalės skyrius 2014 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 20PŠ-2 „Dėl valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyriaus 2013 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 20PŠ-9 „Dėl S. A. teisės į periodinę netekto darbingumo kompensaciją“ pakeitimo įvykdė Fondo valdybos įpareigojimus (b. l. 39). Pakeistu sprendimu pareiškėjui neskirta periodinė netekto darbingumo kompensacija nurodant, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje numatyta, kad nelaimingas atsitikimas, įvykęs ne dėl darbuotojo kaltės, įprastiniu tiesioginiu maršrutu jam vykstant į darbą (iš darbo), prilyginamas nelaimingam atsitikimui darbe.

Ši įstatymo nuostata įsigaliojo nuo 1999 m. gruodžio 1 d. Iki šio įstatymo papildymo nebuvo numatyta, kad už nelaimingą atsitikimą vykstant į darbą (iš darbo) darbdavys būtų įpareigotas mokėti žalos atlyginimą.

Teismas nurodė, jog nevertina 1988 m. lapkričio 5 d. autoįvykio aplinkybių, kurio metu pareiškėjas S. A. buvo sužalotas, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir atsakovas bei trečiasis suinteresuotas asmuo neneigia šio fakto buvimo. Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl 2013 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 20PŠ-9 ir 2014 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 20PŠ-2 pakeisto 2013 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 20PŠ-9 pagrįstumo ir teisėtumo. Akcentuota, jog sprendžiant klausimą dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo, visų pirma, būtina nustatyti, kam nagrinėjamoje byloje turėjo pereiti žalos atlyginimo prievolė dėl nelaimingo atsitikimo darbe.

Teismas rėmėsi Laikinojo įstatymo (2011 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. 144-6754 redakcija) 181 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. 997 patvirtinto Žalos atlyginimo nukentėjusiesiems dėl sveikatos sužalojimo darbe ar susirgimo profesine liga, kai ši prievolė pereina valstybei tvarkos aprašo (2011 m. gruodžio 21 d. Tvarkos aprašo 160-7583 redakcija) 1.1, 2 punktais.

Iš rašytinių bylos duomenų nustatyta, kad UAB „Šilalės statyba“ 2002 m. gegužės 30 d. VSDFV Šilalės skyriui pateikė pažymą Nr. 129 apie bendrovės perregistravimą (b. l. 35). Joje nurodyta, kad iki 1986 m. sausio 31 d. bendrovė vadinosi Šilalės TSO, nuo 1986 m. vasario 3 d. bendrovė perregistruota į Šilalės RSO, nuo 1991 m. spalio 28 d. – į valstybinę įmonę „Šilalės statyba“ (b. l. 43), nuo 1995 m. rugsėjo 25 d. perregistruota į akcinę bendrovę „Šilalės statyba (b. l. 44), o nuo 2002 m. sausio 28 d. – į UAB „Šilalės statyba“. Taip pat 2014 m. sausio 6 d. valstybės įmonė Valstybės turto fondas raštu Nr. (30)3R-27 (b.l. 38) informavo VSDFV Šilalės skyrių, jog valstybei nuosavybės teise priklausė 86,07 procentų valstybinės akcinės bendrovės „Šilalės statyba“ kapitalo. Pirminio privatizavimo metu (nuo 1994 m. liepos 25 d. iki 1995 m. balandžio 18 d.) buvo privatizuota 75,07 procentų įmonės kapitalo. Įvykus pirminiam privatizavimui, įmonė perregistruota į AB „Šilalės statyba“, o valstybės kapitalo dalis joje sudarė 11 procentų. Valstybės įmonė Valstybės turto fondas patikėjimo teisė valdė 11 procentų AB „Šilalės statyba“ valstybei nuosavybės teisę priklausančių akcijų, kurios 1988 m. birželio 15 d. buvo perimtos iš Lietuvos valstybės vertybinių popierių fondo ir 2000 m. gegužės 9 d. parduotos pagal Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatymą. Šiuo metu valstybė UAB „Šilalės statyba“ akcijų neturi.

Teismas vertino, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Šilalės RSO buvo valstybinė įmonė, kuri 1995 m. balandžio 18 d. privatizuota, todėl nagrinėjamoje byloje taikytinas Laikinojo įstatymo 181 straipsnio 1 dalies 3 punktas, kuriame numatytas žalos atlyginimo mokėjimo prievolės perėjimas valstybei, kai asmuo buvo sužalotas dėl nelaimingo atsitikimo darbe, dirbdamas buvusiose valstybinėse įmonėse. Atsakovas ginčijamame 2013 m. spalio 8 d. sprendime Nr. 20PŠ-9 kaip vieną iš pareiškėjo prašymo netenkinimo argumentų nurodė, jog vadovaujantis Laikinojo įstatymo 181 straipsniu žalos atlyginimo prievolė pereina valstybei tuo atveju, kai įmonei yra iškelta bankroto byla, įmonė likviduota ir (ar) išregistruota, kai nėra jos teisių ir pareigų perėmėjo ir kitais įstatyme numatytais atvejais. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, kad Šilalės RSO ar UAB „Šilalės statyba“ buvo iškelta bankroto byla ar įmonė būtų likviduota. Pagal bylos duomenis matyti, jog UAB „Šilalės statyba“ yra veikiantis juridinis asmuo. Iš aptarto teisinio reglamentavimo aišku, kad žalos atlyginimo mokėjimo prievolė pereina valstybei ir tuo atveju, kai nukentėjusieji buvo sužaloti dėl nelaimingo atsitikimo darbe, dirbdami valstybinėse įmonėse iki jų privatizavimo. Pagal bylos duomenis jau nustatyta, jog Šilalės RSO 1991 m. spalio 28 d. perregistruota į valstybinę įmonę „Šilalės statyba“, o pirminio privatizavimo metu (nuo 1994 m. liepos 25 d. iki 1995 m. balandžio 18 d.) buvo privatizuota 75,07 procentų įmonės kapitalo, vėliau dar 11 procentų. Akcentuota, kad VSDFV Šilalės skyrius apskritai nevertino šioje byloje taikytino Laikinojo įstatymo 181 straipsnio 1 dalies 3 punkto, nors būtent jis nagrinėjamoje byloje ir taikytinas.

Išdėstytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje buvusios valstybinės įmonės „Šilalės statyba“ žalos atlyginimo mokėjimo prievolė turėjo pereiti valstybei, o ne UAB „Šilalės statyba“, todėl atmesti atsakovo VSDFV Šilalės skyriaus 2013 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 20PŠ-9 argumentai, kurių pagrindu netenkintas pareiškėjo prašymas skirti jam netekto darbingumo kompensaciją. Taip pat akcentuota, jog pagal Tvarkos aprašą, tais atvejais, kai žalos atlyginimo prievolė pereina valstybei, ją mokėti nukentėjusiajam turi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius.

Pripažinus, kad Laikinojo įstatymo nuostatų prasme žalos atlyginimo prievolė turėjo pereiti valstybei, teismas nustatinėjo, ar pareiškėjas S. A. atitinka reikalavimus, numatytus Laikinajame įstatyme, siekiant gauti periodinę netekto darbingumo kompensaciją.

Teismas rėmėsi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalimis, nurodė, jog nagrinėjamoje byloje jau nustatyta, kad S. A. 1988 m. lapkričio 5 d. vykdamas į darbą nuosavu lengvuoju automobiliu – Lietuvos TSR agropramoninio komiteto respublikinio kooperatinio – valstybinio susivienijimo Šilalės rajono statybos organizaciją, papuolė į autoavariją, kurios metu buvo sužalotas ir patyrė dubens kaulų lūžimą. Faktą, kad po nelaimingo atsitikimo darbe pareiškėjas neteko dalies darbingumo patvirtina Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Tauragės teritorinio skyriaus pateikti dokumentai (b. l. 67). Pagal gautus duomenis nustatyta, kad pareiškėjui jau nuo 1993 metų yra priskirta III neįgalumo grupė (b.l. 107). Taip pat bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, jog S. A. sveikatos būklės lygis buvo nustatomas ekspertizės aktais, atliekamais nuo 1993 m. birželio 16 d. (b. l. 68, 83, 88, 89, 99, 100, 104, 106, 110, 112-113, 115-116,118-119, 122). Minėtuose ekspertizės aktuose kaip neįgalumo priežastis nurodyta – suluošinimas darbe. Paskutiniame 2013 m. rugsėjo 4 d. Darbingumo vertinimo akto Nr. NA-4034 17.3 punkte pažymėta, kad pareiškėjo netektas darbingumo praradimas sudaro 50 procentų, o 17.4 punkte nustatyta, jog netekto darbingumo priežastis pagal tvarkos aprašo 27.3 punktą yra „nelaimingas atsitikimas darbe“ (b. l. 68). Išanalizavus pateiktus rašytinius įrodymus akivaizdu, kad pareiškėjas S. A. dėl 1988 m. lapkričio 5 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo vykstant į darbą prarado 50 procentų darbingumo ir tai patvirtina 2013 m. rugsėjo 4 d. pažyma. Todėl darytina išvada, jog pareiškėjas patenka į Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, kuri nustato, kad nelaimingas atsitikimas, įvykęs ne dėl darbuotojo kaltės, įprastiniu, tiesioginiu maršrutu jam vykstant į darbą arba grįžtant iš darbo, prilyginamas nelaimingam atsitikimui darbe, o žalos atlyginimo prievolė pereina darbdaviui. Kadangi teismas konstatavo, jog pareiga atlyginti pareiškėjui žalą dėl nelaimingo atsitikimo darbe pereina valstybei, šiuo atveju VSDFV Šilalės skyrius, turi būti įpareigotas apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui periodinę netekto darbingumo kompensaciją.

Akcentuota, kad VSDFV Šilalės skyrius 2014 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 20PŠ-2 „Dėl valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyriaus 2013 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 20PŠ-9 „Dėl S. A. teisės į periodinę netekto darbingumo kompensaciją“ pakeitimo pareiškėjui neskyrė periodinės netekto darbingumo kompensacijos, argumentuojant tuo, kad pagal 1988 m. lapkričio 6 d. Nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą aktą, nelaimingas atsitikimas įvyko 1988 m. lapkričio 5 d. nuosavu automobiliu vykstant į darbą. O Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje numatyta, kad nelaimingas atsitikimas, įvykęs ne dėl darbuotojo kaltės, įprastiniu tiesioginiu maršrutu jam vykstant į darbą (iš darbo), prilyginamas nelaimingam atsitikimui darbe. Ši įstatymo nuostata įsigaliojo nuo 1999 m. gruodžio 1 d. Iki šio įstatymo papildymo nebuvo numatyta, kad už nelaimingą atsitikimą vykstant į darbą (iš darbo) darbdavys būtų įpareigotas mokėti žalos atlyginimą.

Teismas nurodė, jog vertinant šį atsakovo 2014 m. sausio 15 d. spendime Nr. Nr. 20PŠ-2 išdėstytą argumentą, būtina aptarti teisės aktų galiojimo laike – lex retro non agit principą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad administracinių bylų procesas vyksta pagal administracinio proceso įstatymus, galiojančius bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu. Siekiant teisinių santykių stabilumo, administracinių bylų teisenoje taikomas principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja). Pagal šį teisės principą – teisė aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1960/2012). Tai teisės norminiams aktams keliamas reikalavimas, kad juose įtvirtintos teisės normos negali būti taikomos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms dar iki šio akto įsigaliojimo. Šiuo principu siekiama užtikrinti teisinio reguliavimo bei asmenų teisinio statuso aiškumą, stabilumą. Atkreiptas dėmesys, kad teisės principas lex retro non agit turi tam tikrų taikymo išminčių. Šis principas nėra taikomas pasikeitusiam teisiniam reguliavimui, kuriuo palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit).

Pažymėta, kad 1997 m. liepos 1 d. Laikinasis įstatymas Nr. VIII-366 įsigaliojo 1997 m. rugsėjo 1 d. Įstatymo 4 straipsnio 5 punktas nustatė, kad darbdavys turi atlyginti šiame įstatyme padarytą žalą, jeigu asmuo vyksta iš namų į darbą arba iš darbo į namus įmonės, ūkininko išsinuomotu bei visuomeniniu transportu arba vyksta darbo laiku šiuo transportu darbdavio interesais. Laikinojo įstatymo 1999 m. lapkričio 11 d. redakcija buvo pakeisti 2, 4, 8, 11, 12, 13, 18, 20 straipsniai ir papildytas 181 straipsniu. Nagrinėjamu atveju aktualus įstatymo 4 straipsnis, kuris buvo papildytas 2 dalimi ir joje nustatyta, jog nelaimingas atsitikimas, įvykęs ne dėl darbuotojo kaltės, įprastiniu, tiesioginiu maršrutu jam vykstant į darbą arba grįžtant iš darbo, prilyginamas nelaimingam atsitikimui darbe. Išlaidas, patirtas išmokant žalos atlyginimą, įmonė ar ūkininkas atgręžtinio reikalavimo teise išreikalauja iš atsakingo už padarytą žalą juridinio ar fizinio asmens – nelaimingo atsitikimo kaltininko. Pažymėta, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje taikytina aktuali (2011 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. 144-6754 redakcija) Laikinojo įstatymo redakcija, kurioje aptarto 4 straipsnio 2 dalies reglamentavimas išliko nepakitęs po 1999 m. lapkričio 11 d. įstatymo redakcijos.

Atkreiptas dėmesys, jog Laikinojo įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas taikomas nuo 1997 m. rugsėjo 1 d., o 2 straipsnio dalis numato, jog pagal šį įstatymą žala atlyginama ir tiems asmenims, kurių sveikata dėl nelaimingo atsitikimo darbe buvo sužalota, kurie dėl šios priežasties neteko maitintojo ar susirgo profesine liga iki šio įstatymo įsigaliojimo. Taip pat 23 straipsnio 7 dalies 1 punktas reglamentuoja, kad šis įstatymas taikomas žalai atlyginti dėl nelaimingų atsitikimų darbe, įvykusių iki 1999 m. gruodžio 31 d., įskaitytinai, ir susirgimų profesine liga, kurie nustatyta tvarka buvo pripažinti profesinėmis ligomis iki 1999 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai. Taigi Laikinojo įstatymo nuostatos, jei asmuo atitinka šio įstatymo nustatytų sąlygų visumą, asmeniui padarytai žalai atlyginti gali būti taikomos į ateitį tik dėl tų nelaimingų atsitikimų darbe, kurie įvyko iki 1999 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai, ir netaikomos žalai atlyginti dėl nelaimingų atsitikimų darbe, įvykusių po 1999 m. gruodžio 31 d.

Vadovaudamasis išdėstytais argumentais, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje turi būti taikoma galiojanti bylos nagrinėjimo metu Laikinojo įstatymo redakcija, kurios 23 straipsnio 2 dalis, kaip jau minėta, nustato teisės principo lex retro non agit išimtį, t. y. jog šis įstatymas turi grįžtamąją galią ir turi būti taikomas asmenims, kurių sveikata dėl nelaimingo atsitikimo darbe buvo sužalota dar iki 1997 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo įsigaliojimo. Tokią šio įstatymo taikymo praktiką patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 3 d. civilinė byla Nr. 3K-3-923, kurioje pasisakyta, kad kasatorius neatsižvelgė į tai, kad nagrinėjami teisiniai santykiai (darbingumo netekimas, atsiradęs iki 1997 m. liepos 1 d. Laikinojo įstatymo Nr.VIII-366 įsigaliojimo, ir jo pasekmės) yra tęstinio pobūdžio, todėl 1997 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo Nr.VIII-366 nuostatos dėl žalos atlyginimo taikytinos. Pirma, ieškovo teisės ir atsakovo pareigos įgyvendinamos galiojant Laikinojo įstatymo Nr.VIII-366 nuostatoms. Antra, Laikinojo įstatymo Nr. VIII-366 23 straipsnio 2 dalyje padaryta išimtis iš bendros taisyklės ir pasakyta, kad pagal Laikinąjį įstatymą žala atlyginama ir tiems asmenims, kurių sveikata dėl nelaimingo atsitikimo darbe buvo sužalota ar kurie susirgo profesine liga iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Išdėstytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, kad pareiškėjo atžvilgiu turi būti taikoma aktuali Laikinojo įstatymo redakcija, numatanti, kokiais atvejais žalos atlyginimo pareiga pereina valstybei bei kada atsakingas subjektas turi atlyginti nukentėjusiajam žalą dėl nelaimingo atsitikimo darbe patirtus sužalojimus. Taip pat atkreiptas dėmesys, kad vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, jis turi grįžtamąją galią ir turi būti taikomas asmenims, kurių sveikata dėl nelaimingo atsitikimo darbe buvo sužalota dar iki šio įstatymo įsigaliojimo. Todėl atmesti VSDFV Šilalės skyriaus 2014 m. sausio 15 d. pakeisto sprendimo Nr. 20PŠ-2 argumentai, kurių pagrindu teigiama, kad pareiškėjui netaikytina Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, jog nelaimingas atsitikimas, įvykęs ne dėl darbuotojo kaltės, įprastiniu tiesioginiu maršrutu jam vykstant į darbą (iš darbo), prilyginamas nelaimingam atsitikimui, kadangi pareiškėjas buvo sužalotas 1988 m. lapkričio 5 d., o ši nuostata įsigaliojo tik 1999 m. gruodžio 1 d.

Teismas taip pat citavo ABTĮ 5 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį, nurodė, jog išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu.

Įvertinusi bylos rašytinius įrodymus ir išanalizavusi teisinį žalos atlyginimo dėl nelaimingo atsitikimo darbe reglamentavimą, teisėjų kolegija konstatavo, jog VSDFV Šilalės skyrius nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą skirti jam netekto darbingumo kompensaciją. Atsakovas netinkamai aiškino, vertino ir pritaikė Laikinojo įstatymo nuostatas spręsdamas pareiškėjo prašymą dėl darbingumo kompensacijos skyrimo, todėl atsakovo 2013 m. spalio 8 d. sprendimas Nr. 20PŠ-9 ir 2014 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 20PŠ-2 pakeistas 2013 m. spalio 8 d. sprendimas Nr. 20PŠ-9 pripažintas neteisėtu ir naikintinu.

Pasisakydamas dėl antrojo skundo reikalavimo, teismas nurodė, jog ABTĮ 88 straipsnyje reglamentuota, kokiu būdu gali būti ginama pažeista teisė. Skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai, tačiau iki panaikinto akto galiojusio kito akto teisinė galia tokiu atveju savaime neatkuriama (ABTĮ 92 straipsnis). Teismas sprendimu gali patenkinti skundą (prašymą) ir panaikinti skundžiamą aktą (ar jo dalį) arba įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas), tačiau iš esmės ginčo situacijos nesprendžia ir sprendimų už viešojo administravimo instituciją nepriima. Vertinant išdėstytų aplinkybių visetą, darytina išvada, kad atsakovas nepagrįstai atisisakė patenkinti pareiškėjo prašymą skirti jam netekto darbingumo kompensaciją, todėl teismas gali įpareigoti atsakovą, VSDFV Šilalės skyrių, iš naujo išnagrinėti pareiškėjo S. A. prašymą netekto darbingumo kompensacijai gauti ir priimti teisėtą sprendimą. Kitoje dalyje dėl skyrimo kompensacijos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

III. Atsakovas VSDFV Šilalės skyrius pateikė apeliacinį skundą (b. l. 160-166), kuriuo prašo panaikinti skundžiamą Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą dalyje dėl VSDFV Šilalės skyriaus 2013 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 20PŠ-9 ir jo pakeitimo 2014 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 20 PŠ-2 panaikinimo ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo S. A. patikslintą skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Pasisakydamas dėl žalos atlyginimo prievolės atsiradimo, pažymi, jog aptariamam nelaimingam atsitikimui, įvykusiam iki Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pakeitimo (4 straipsnio papildymo 2 dalimi), taikytinas iki tol galiojęs žalos atlyginimo teisinis reglamentavimas, t. y. 4 straipsnio 1 dalies 5 punktas, kurio pagrindu Šilalės RSO prievolė atlyginti žalą neatsirado, nes pareiškėjo sveikata buvo sužalota pareiškėjui į darbą vykstant nuosavu, o ne įmonės išnuomotu ar visuomeniniu transportu, taip pat, nenustatyta pareiškėjo darbdavio – Šilalės RSO kaltė, kaip privaloma žalos atlyginimo prievolės atsiradimo sąlyga dėl pareiškėjo sveikatos sužalojimo. Atsižvelgiant į žalos atlyginimo dėl sveikatos sužalojimo teisinį reglamentavimą, prievolę pareiškėjui atlyginti žalą dėl sveikatos sužalojimo turėjo ne pareiškėjo darbovietė, o eismo įvykio kaltininkas – pareiškėjo neįvardintas fizinis asmuo, kurio duomenis išreikalauti ir į bylą įtraukti suinteresuotu asmeniu teismas atsisakė. Savo poziciją grindžia taip pat ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2001 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2001, 1999 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205/1999).

2) Dėl žalos atlyginimo prievolės perėjimo valstybei, pažymi, jog Laikinojo įstatymo 181 straipsnyje nurodytos ne žalos atlyginimo prievolės valstybei atsiradimo, o žalos atlyginimo prievolės perėjimo valstybei iš valstybinių, valstybinių akcinių įmonių ir buvusių žemės ūkio įmonių sąlygos. Atsižvelgiant į minėto straipsnio 1 dalies 3 punktą, žalos atlyginimo prievolė iš šią prievolę turėjusio juridinio asmens valstybei pereina tada, kai žalos atlyginimo prievolę turėjęs juridinis asmuo (valstybinės įmonės ir buvusios žemės ūkio įmonės) šios prievolės nebevykdo dėl šios įmonės privatizavimo (reorganizavimo į akcinę bendrovę, uždarąją akcinę bendrovę ar žemės ūkio bendrovę). Jei juridinis asmuo (šiuo atveju – Šilalės RSO) žalos atlyginimo prievolės pareiškėjo atžvilgiu neturėjo, neegzistuojančios prievolės perėjimas valstybei iš esmės negalimas. Be to, žalos atlyginimo prievolės perėjimas valstybei galimas tik iš juridinių asmenų (valstybinių įmonių, buvusių žemės ūkio įmonių), nėra numatyta žalos atlyginimo prievolės valstybei perėjimo iš fizinių asmenų, turinčių žalos atlyginimo prievolę. Tuo tarpu teismo sprendimas suponuoja, jog valstybė, t. y. VSDFV Šilalės skyrius, privalo atlyginti pareiškėjui žalą, kurią savo neteisėtais veiksmais padarė eismo įvykio kaltininkas – pareiškėjo neįvardintas fizinis asmuo.

3) Atsižvelgiant į eismo įvykio metu galiojusį teisinį reguliavimą bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą 2001 m. balandžio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2001, konstatuotina, kad pareiškėjo darbdavys Šilalės RSO žalos atlyginimo prievolės, dėl pareiškėjo sveikatos sužalojimo, patirto 1988 m. lapkričio 5 d. įvykusio eismo įvykio pasekoje, neturėjo. Ją turėjo eismo įvykio kaltininkas – neįvardintas fizinis asmuo, kurio žalos atlyginimo prievolė valstybei, sutinkamai su Laikinojo įstatymo nuostatomis, neperėjo ir pereiti negali. Kaip teismo posėdžio metu nurodė pats pareiškėjas, su eismo įvykio kaltininku jis susitarė dėl žalos atlyginimo, ko pasekoje eismo įvykio kaltininkas išvengė baudžiamosios atsakomybės. Pakartotinai žalos atlyginimo pareiškėjas iš eismo įvykio kaltininko nereikalavo. Šios aplinkybės netiesiogiai patvirtina, kad pareiškėjas ir eismo įvykio kaltininkas tarpusavio sutarimu išsprendė žalos atlyginimo klausimą. Jei teismas, spręsdamas šio skundo pagrįstumo klausimą, nuspręstų nesivadovauti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu minėtoje 2001 m. balandžio 25 d. nutartyje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, privalėtų pagrįsti naujos teisės aiškinimo taisyklės sukūrimo objektyvų neišvengiamumą bei būtinumą.

Pareiškėjas S. A. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 171-174), kuriuo prašo palikti nepakeistą Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. sprendimą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pateikia šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1) Apeliantas nepagrįstai teigia, kad jeigu Šilalės RSO neturėjo pareigos mokėti žalos atlyginimo pareiškėjui, nes žala tuo metu nebuvo nustatyta, prievolė negali pereiti valstybei. Pareiškėjui 50 procentų netektas darbingumas, susijęs su aptariamu eismo įvykiu, nustatytas tik 2013 m. rugsėjo 4 d. Tai reiškia, kad po eismo įvykio pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti eismo įvykio sukėlusių ilgalaikių padarinių jo sveikatai, numatyti sveikatos pablogėjimo ir nedelsdamas reikalauti žalos atlyginimo iš darbdavio. Gavęs nedarbingumo lygio dėl nelaimingos atsitikimo darbe ar profesinės ligos pažymą, pareiškėjas kreipėsi į UAB „Šilalės statyba“ dėl žalos atlyginimo, o gavęs neigiamą atsakymą bei nurodymą kreiptis į Šilalės RSO teisių perėmėją – valstybę, kreipėsi į VSDV Šilalės skyrių, kuris atlieka žalos atlyginimo funkciją dėl nelaimingo atsitikimo darbe nukentėjusiesiems asmenims. Nukentėjusieji dėl žalos atlyginimo privalo kreiptis su pareiškimu į žalos mokėtoją, nepriklausomai, ar teisė į žalos atlyginimą iki šio įstatymo priėmimo buvo realizuota, ar ne, nes civilinė atsakomybė taikoma ne valstybės, o asmens, kuriam padaryta žala, iniciatyva. Jeigu nukentėjusysis nereikalauja žalos atlyginimo, tai žalos mokėtojo civilinė atsakomybė lieka nerealizuota. Nors įstatymas įtvirtina žalos atlyginimo nuo jos atsiradimo dienos principą, bet kreipimosi dėl žalos atlyginimo terminas gali padaryti išimtį iš šio principo (Laikinojo įstatymo 22 str. 2 d.).

2) Apeliantas nepagrįstai gretina Civilinio kodekso ir Laikinojo įstatymo normas. Laikinasis įstatymas Civilinio kodekso atžvilgiu laikytinas specialiąja norma ir, esant jų prieštaravimui, taikytinos Laikinojo įstatymo normos. Tad apeliantas nepagrįstai daro išvadą, kad tik dėl eismo įvykio kaltas asmuo turi pareigą pareiškėjui atlyginti žalą, taip pat nepagrįsta išvada dėl prievolės atlyginti žalą perėjimo iš eismo įvykio kaltininko valstybei bei dėl kaltininko atsakomybės išvengimo. Pareiga pareiškėjui atlyginti žalą dėl pakeliui į darbą patirtų sužalojimų valstybei pereina ne nuo eismo įvykio kaltininko, bet nuo Šilutės RSO – buvusio pareiškėjo darbdavio, tuo tarpu apeliantui išlieka atgręžtinio reikalavimo teisė išreikalauti pareiškėjui atlygintą žalą iš atsakingo už eismo įvykio sukėlimą asmens. Pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą nurodęs, kad prievolė mokėti žalos atlyginimą, kai nukentėjęs asmuo susirgo profesine liga ar buvo sužalotas dėl nelaimingo atsitikimo darbe dirbdamas valstybinėje įmonėje iki jos privatizavimo, pereina valstybei nuo šios įmonės privatizavimo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėse bylose Nr. 3K-3-368/2003, Nr. 3K-3-877/2003 ir kt.).

3) Apeliantas nepagrįstai teigia ir klaidina teismą, kad pareiškėjas ir eismo įvykio kaltininkas tarpusavio sutarimu išsprendė žalos atlyginimo klausimą. Iš karto po eismo įvykio nebuvo žinomas tikrasis žalos mastas, todėl kaltininkas pareiškėjui atlygino tik turtinę žalą susijusią su transporto priemonės apgadinimu eismo įvykio metu, bet ne su sveikatos sužalojimu, darbingumo praradimu. Dėl eismo įvykio pareiškėjas neteko 50 procentų darbingumo ir ši žala nėra ir negalėjo būti atlyginta, nes tuo metu net nebuvo žinoma. Akivaizdu, kad toks sužalojimas, kurį patyrė pareiškėjas, negalėjo būti atlygintas tokia maža pinigų suma, kadangi sukeltos pasekmės yra didelės ir ilgalaikės. Pareiškėjas turi teisę, bet ne pareigą dėl žalos atlyginimo kreiptis į apeliantą kaip numato Laikinasis įstatymas, o ne į eismo įvykio kaltininką pagal Civilinį kodeksą. Faktas, kad apeliantas visomis įmanomomis priemonėmis stengiasi išvengti kompensacijos dėl nelaimingo atsitikimo darbe mokėjimo pareiškėjui, nereiškia, kad apelianto veiksmai teisėti ir pagrįsti.

4) Laikinasis įstatymas nenumato, kad asmuo, nukentėjęs dėl nelaimingo atsitikimo darbe, privalo įrodyti darbdavio kaltę, kadangi pati įstatymo formuluotė bei paskirtis lemia civilinės atsakomybės atsiradimą nesant atsakomybę lemiančių veiksnių numatytų Civiliniame kodekse. Taigi, šiuo atveju prievolė atlyginti pareiškėjui žalą tenka valstybei, Šilutės RSO teisių ir pareigų perėmėjai, Laikinojo įstatymo normų pagrindu. Remiasi Laikinojo įstatymo 181 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teigia, jog ši teisės norma numato skolininko pasikeitimą prievolėje atlyginti žalą kreditoriams – nukentėjusiems darbe valstybinėse įmonėse iki jų privatizavimo. Prievolės subjektinės sudėties pasikeitimą sąlygoja darbingumo netekimo didėjimas, t. y. žalos didėjimas. Klaipėdos apygardos administracinis teismas, įvertinęs visus byloje pateiktus duomenis, nustatė, kad UAB „Šilalės statyba“, buvo valstybės įmonė Šilalės RSO, todėl žalos atlyginimo mokėjimo prievolė pereina valstybei. Prievolę valstybei atlyginti žalą pareiškėjui šioje byloje taip pat įtvirtina CK 6.289 straipsnio 1 dalis, be to, pagal Konstitucijos 52 straipsnį, valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais, todėl Laikinėjame įstatyme įtvirtintos normos dirbantiems asmenims suteikia garantiją, kad nelaimės atveju darbdavys arba valstybė pasirūpins jo gerove bei užtikrins žalos atlyginimą, tokiu būdu dėl nelaimingo atsitikimo darbe nukentėjusiam asmeniui garantuojamas greitas žalos atlyginimas, kas ne visada įmanoma bandant išieškoti žalą tiesiogiai iš įvykio kaltininko.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdybe pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 176-178), kuriuo prašo tenkinti VSDFV Šilalės skyriaus apeliacinį skundą ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. sprendimą panaikinti bei priimti naują sprendimą – pareiškėjo S. A. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, jog sutinka su visais apeliaciniame skunde pateiktais argumentais, papildomai pažymi:

1) VSDFV teritoriniai skyriai Laikinojo įstatymo 181 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais (dėl įmonės bankroto, likvidavimo ar privatizavimo) įpareigoti mokėti žalos atlyginimą tiems darbingumą dėl nelaimingo atsitikimo darbe praradusiems asmenims, kuriems šią prievolę turėjo darbdaviai (įskaitant darbdavių prievolę atlyginti žalą asmenims, kuriems nelaimingas atsitikimas įvyko pakeliui į darbą vykstant darbdavio transportu). Atsakingos už žalą įmonės reorganizavimo atveju ši prievolė pereina įmonės teisių ir pareigų perėmėjui. Tik nuo 1999 m. gruodžio 1 d. Laikinajame įstatyme buvo įtvirtintos nuostatos dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą vykstant asmens nuosavu transportu įprastiniu tiesioginiu maršrutu (įvykusio ne dėl darbuotojo kaltės) prilyginimo nelaimingam atsitikimui darbe ir darbdavys asmens sveikatai padarytą žalą dėl nelaimingų atsitikimų, įvykusių savo transportu vykstant į darbą ar iš darbo pagal Laikinąjį įstatymą atlygindavo tik įvykiui įvykus po 1999 m. gruodžio 1 d., kai jau galiojo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatos. Teismas klaidingai aiškino lex retro non agit principo taikymą šioje byloje ir pareiškėjui 1988 m. lapkričio 5 d. įvykusį nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą prilygino nelaimingam atsitikimui Laikinojo įstatymo nuostatos, įsigaliojusios nuo 1999 m. gruodžio 1 d., prasme.

2) Remiasi Aprašo 1.2 punktu, pažymi, jog 50 procentų darbingumo netekimas pareiškėjui buvo nustatytas dėl 1988 m. lapkričio 5 d. važiuojant į darbą nuosavu automobiliu įvykusios autoavarijos. Pagal pareiškėjo papildomai 2013 m. lapkričio 26 d. pateiktą paaiškinimą, pareiškėją sužalojo kaltas dėl autoįvykio fizinis asmuo, kuris, S. A. teigimu, atlygino autoavarijoje patirtus nuostolius. Taigi, pareiškėjo buvęs darbdavys neturėjo žalos atlyginimo prievolės pagal Laikinojo įstatymo ir Aprašo nuostatas, todėl nėra teisinio pagrindo mokėti pareiškėjui žalos atlyginimą iš valstybės biudžeto lėšų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Šilalės statyba“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 179-181), kuriame nurodė šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1) Byloje nustatyta ir nėra ginčo, kad UAB „Šilalės statyba“ yra privatizuota, o nelaimingas atsitikimas darbe, kurio pagrindu pareiškėjas reikalauja netekto darbingumo kompensacijos, įvyko iki privatizavimo. Atsižvelgiant į teisinį reguliavimą (Laikinojo įstatymo 181 straipsnį), nelaimingam atsitikimui įvykus pareiškėjui dirbant valstybinėje įmonėje iki jos privatizavimo, žalos atlyginimo prievolė dėl aptariamo nelaimingo atsilikimo darbe mokėjimo kyla valstybei.

2) Remiasi Aprašu ir nurodo, jog šalys sutinka ir pripažįsta, kad šiuo metu darbdavys neturi žalos atlyginimo prievolės Laikinojo įstatymo pagrindais.

3) Esamas teisinis reguliavimas leidžia tvirtinti, kad darbdavio prievolė mokėti netekto darbingumo kompensaciją, kai nukentėjusiojo sveikata sužalojama vykstant į darbą ar iš jo grįžtant, atsiranda be kaltės, o darbdavys įgyja teisę regreso tvarka reikalauti iš kaltininko su tuo susijusių išlaidų kompensavimo.

4) Akcentuoja Laikinojo įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatą (Pagal šį įstatymą žala atlyginama ir tiems asmeninis, kurių sveikata dėl nelaimingo atsitikimo darbe buvo sužalota, kurie dėl šias priežasties neteko maitintojo (šio įstatymo 7 straipsnis) ar susirgo profesine liga iki šio įstatymo įsigaliojimo), remdamasis ja, nesutinka su apelianto argumentu, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatos taikomos tik po 1999 m. gruodžio 1 d įvykusiems nelaimingiems atsitikimams darbe.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilo dėl VSDFV Šilalės skyriaus 2013 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 20PŠ-9 ir 2014 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. 20PŠ-2, kuriais pareiškėjui S. A. nebuvo paskirta periodinė netekto darbingumo kompensacija, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylą nagrinėjanti apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog 1997 m. liepos 1 d. Laikinojo įstatymo Nr. VIII-366, kuris įsigaliojo 1997 m. rugsėjo 1 d., 4 straipsnio 5 punktas nustatė, kad darbdavys turi atlyginti šiame įstatyme padarytą žalą, jeigu asmuo vyksta iš namų į darbą arba iš darbo į namus įmonės, ūkininko išsinuomotu bei visuomeniniu transportu arba vyksta darbo laiku šiuo transportu darbdavio interesais.

Laikinojo įstatymo 1999 m. lapkričio 11 d. redakcija buvo pakeisti 2, 4, 8, 11, 12, 13, 18, 20 straipsniai ir papildytas 181 straipsniu.

Laikinojo įstatymo 4 straipsnis buvo papildytas 2 dalimi ir joje buvo nustatyta, kad nelaimingas atsitikimas, įvykęs ne dėl darbuotojo kaltės, įprastiniu, tiesioginiu maršrutu jam vykstant į darbą arba grįžtant iš darbo, prilyginamas nelaimingam atsitikimui darbe. Išlaidas, patirtas išmokant žalos atlyginimą, įmonė ar ūkininkas atgręžtinio reikalavimo teise išreikalauja iš atsakingo už padarytą žalą juridinio ar fizinio asmens – nelaimingo atsitikimo kaltininko.

Laikinojo įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šis įstatymas taikomas nuo 1997 m. rugsėjo 1 d., o 2 straipsnio dalis numato, jog pagal šį įstatymą žala atlyginama ir tiems asmenims, kurių sveikata dėl nelaimingo atsitikimo darbe buvo sužalota, kurie dėl šios priežasties neteko maitintojo ar susirgo profesine liga iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje ginčo dėl to, kad pareiškėjas S. A. 1988 m. lapkričio 5 d. vykdamas į darbą nuosavu lengvuoju automobiliu – Lietuvos TSR agropramoninio komiteto respublikinio kooperatinio – valstybinio susivienijimo Šilalės RSO papuolė į autoavariją, kurios metu buvo sužalotas ir neteko 50 procentų darbingumo, nėra.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje turi būti taikoma Laikinojo įstatymo redakcija, kurios 23 straipsnio 2 dalis, kuri nustato teisės principo lex retro non agit išimtį, t. y. jog šis įstatymas turi grįžtamąją galią ir turi būti taikomas asmenims, kurių sveikata dėl nelaimingo atsitikimo darbe buvo sužalota dar iki 1997 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo įsigaliojimo.

Papildomai pažymėtina, jog ir šiuo metu aktualios (nuo 2011 m. lapkričio 10 d.), t. y. aktuali buvo ir atsakovui priimant skundžiamus sprendimus, Laikinojo įstatymo redakcijos 23 straipsnio 7 dalies 1 punktas nustato, kad šis įstatymas yra taikomas žalai atlyginti dėl nelaimingų atsitikimų darbe, įvykusių iki 1999 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai, ir susirgimų profesine liga, kurie nustatyta tvarka buvo pripažinti profesinėmis ligomis iki 1999 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai. Teisėjų kolegija išanalizavusi bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo atžvilgiu turi būti taikoma aktuali Laikinojo įstatymo redakcija, numatanti, kokiais atvejais žalos atlyginimo pareiga pereina valstybei bei kada atsakingas subjektas turi atlyginti nukentėjusiajam žalą dėl nelaimingo atsitikimo darbe patirtus sužalojimus. VSDFV Šilalės skyriaus 2014 m. sausio 15 d. pakeisto sprendimo Nr. 20PŠ-2 argumentai, kurių pagrindu teigiama, kad pareiškėjui netaikytina Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, jog nelaimingas atsitikimas, įvykęs ne dėl darbuotojo kaltės, įprastiniu tiesioginiu maršrutu jam vykstant į darbą (iš darbo), prilyginamas nelaimingam atsitikimui, kadangi pareiškėjas buvo sužalotas 1988 m. lapkričio 5 d., o ši nuostata įsigaliojo tik 1999 m. gruodžio 1 d., atmestini.

Šiuo pagrindu atmestinas kaip nepagrįstas ir atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad Šilalės RSO prievolė atlyginti žalą neatsirado, nes pareiškėjo sveikata buvo sužalota pareiškėjui į darbą vykstant nuosavu, o ne įmonės išnuomotu ar visuomeniniu transportu, taip pat, nebuvo nustatyta pareiškėjo darbdavio – Šilalės RSO kaltė, kaip privaloma žalos atlyginimo prievolės atsiradimo sąlyga dėl pareiškėjo sveikatos sužalojimo.

Pažymėtina, jog atsakovas VSDFV Šilalės skyrius apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada ir dėl žalos atlyginimo tuo aspektu, jog VSDFV Šilalės skyrius turi atlyginti pareiškėjui žalą, kurią savo neteisėtais veiksmais padarė eismo įvykio kaltininkas.

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas 1988 m. lapkričio 5 d. vykdamas į darbą nuosavu lengvuoju automobiliu – Lietuvos TSR agropramoninio komiteto respublikinio kooperatinio – valstybinio susivienijimo Šilalės RSO papuolė į autoavariją, kurios metu buvo sužalotas. Tai patvirtina 1988 m. lapkričio 6 d. Nelaimingo atsitikimo, įvykusio buityje, pakeliui į darbą, iš darbo ištyrimo aktas, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas patyrė dubens kaulų lūžimą. Patirti sužalojimai lėmė tai, kad 2013 m. rugsėjo 4 d. NDBT išdavė Darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pažymą DLN-2 Nr. 0023952, kurioje nurodyta, kad dėl patirto nelaimingo atsitikimo darbe pareiškėjas neteko 50 procentų darbingumo.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtino tai, kad Šilalės RSO buvo valstybinė įmonė, kuri 1991 m. spalio 28 d. perregistruota į valstybinę įmonę „Šilalės statyba“, o 1995 m. balandžio 18 d. buvo privatizuota. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, kad Šilalės RSO ar UAB „Šilalės statyba“ buvo iškelta bankroto byla ar įmonė būtų likviduota.

Laikinojo įstatymo 181 straipsnyje nurodyti atvejai, kada šiame įstatyme nurodyta žalos atlyginimo mokėjimo prievolė pereina valstybei. Minėto straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato atvejus, kai nelaimingas atsitikimas darbe įvyko dirbant valstybinėje įmonėje iki jos privatizavimo. Įtvirtinta, jog nustačius profesinę ligą po įmonės privatizavimo, nukentėjusiesiems, dirbantiems toje pačioje ar kitoje įmonėje, kurioje darbo aplinka dėl jos kenksmingo veiksnio (veiksnių) poveikio taip pat turėjo įtakos darbuotojo sveikatos sutrikimui, valstybė atlygina tą darbingumo netekimo dalį, kurios nukentėjusysis neteko dirbdamas buvusioje valstybinėje įmonėje iki jos privatizavimo, atsižvelgdama į darbo sąlygas ir toje įmonėje dirbtą laiką. Kitą darbingumo netekimo dalį atlygina įmonė, kurioje darbas po įmonės privatizavimo turėjo įtakos susirgimui profesine liga.

Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad žalos atlyginimo mokėjimo prievolė pereina valstybei ir tuo atveju, kai nukentėjusieji buvo sužaloti dėl nelaimingo atsitikimo darbe, dirbdami valstybinėse įmonėse iki jų privatizavimo. Papildomai pažymėtina, jog atsakovas nepagrįstai atisisakė patenkinti pareiškėjo prašymą skirti jam netekto darbingumo kompensaciją.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, sprendime išdėstytų motyvų papildomai nekartoja. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Skundžiamas sprendimas priimtas nustačius visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teisingai taikant šį ginčą reglamentuojančias teisės normas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo sprendimą keisti ar naikinti.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas