AS-556-1083-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS556-1083/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03691-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. lapkričio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno apygardos prokuratūrai ir Kauno apylinkės prokuratūrai dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2014 m. rugpjūčio 21 d. gautas pareiškėjo V. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. rugpjūčio 14 d. atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 11 d. nutarties dalies, kuriame pareiškėjas taip pat suformulavo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti atsakovui, Kauno apygardos prokuratūrai ir Kauno apylinkės prokuratūrai atlikti bet kokius veiksmus baudžiamojoje byloje Nr. 1-519-738/2014.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi atmetė pareiškėjo 2014 m. rugpjūčio 14 d. atskirajame skunde suformuluotą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 str.).

Teismas konstatavo, kad, pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra iš esmės nemotyvuotas, t. y. pareiškėjas nenurodė priežasčių, dėl kurių, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, ir nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Teismo nuomone, pagal byloje esančius duomenis nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, iki ginčijamų aktų priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas. Priėmęs pareiškėjui palankų teismo sprendimą ir panaikinęs ginčijamus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros aktus, teismas galėtų įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundus. Be to, pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonę prašo taikyti ne tik atsakovo atžvilgiu, tačiau ir trečiųjų suinteresuotų asmenų, nors, pagal ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 1 punktą, teismas turi teisę tik atsakovui uždrausti atlikti tam tikrus veiksmus, bet ne tretiesiems suinteresuotiems asmenims. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad, vadovaujantis ABTĮ 71 straipsnio 1 dalies nuostatomis, proceso dalyviams išlieka teisė bet kurioje proceso stadijoje pakartotinai kreiptis į teismą su prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir pateikti naujus įrodymus bei motyvus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo.

III. Pareiškėjas V. J. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia tuo, jog teismas, spręsdamas dėl būtinumo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai pagal teisės aktus neišnagrinėjo visų įrodymų ir aplinkybių, netinkamai nagrinėjo ir vertino pareiškėjo argumentus bei jų teisinį pagrindą. Be to, teismas nepagrįstai ir neteisėtai neišreikalavo baudžiamųjų bylų Nr. 1-519-738/2014, 1-398-749/2014 medžiagos. Pažymi, kad atsakovų ir kitų nurodytų asmenų veiksmų atlikimas įvardytose baudžiamosiose bylose turės įtakos būsimo teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įvykdymui.

Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas, be kita ko, atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas administracinės teisenos pagrindu nori uždrausti atlikti procesinius veiksmus baudžiamosiose bylose. Procesinių veiksmų apskundimo tvarka yra nustatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK). Taigi pareiškėjo prašymas administracinio proceso tvarka negali būti tenkinamas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apygardos prokuratūra atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad baudžiamosios bylos tyrimas yra procesiniai veiksmai, reglamentuojami BPK normų ir jų uždrausti tyrimu nepatenkintų proceso dalyvių pageidavimu nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėjas ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutartį, kuria atmestas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Kaip nustatyta, pareiškėjas, pateikdamas teismui 2014 m. rugpjūčio 14 d. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 11 d. nutarties dalies, taip pat suformulavo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti atsakovui, Kauno apygardos prokuratūrai ir Kauno apylinkės prokuratūrai atlikti bet kokius veiksmus baudžiamojoje byloje Nr. 1-519-738/2014.

Vertinant pareiškėjo prašymą taikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 1 punkte reglamentuotą reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, šia teise negalima piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo turinį, daro išvadą, kad pareiškėjas, pasinaudodamas administracine teisena, pateiktu prašymu iš esmės siekia, jog atsakovui ir kitoms ikiteisminio tyrimo institucijoms būtų uždrausta atlikti bet kokius veiksmus baudžiamojoje byloje Nr. 1-519-738/2014.

Vertinant pareiškėjo pareikšto prašymo turinį atskirojo skundo nagrinėjimo ribose, atsižvelgtina į administracinių teismų kompetenciją, nustatytą ABTĮ 15 straipsnyje, į ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje, taip pat į šio ABTĮ 16 straipsnį, kuriame nurodytos bylos, nepriskirtinos administracinių teismų kompetencijai. Įstatyme yra aiškiai nustatyta, kad į administracinių teismų kompetenciją nepatenka bylos, priskirtos bendrosios kompetencijos teismams, taip pat bylos dėl prokurorų ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių veiksmų (sprendimų), susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu.

Nors pareiškėjas prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kuri formaliai atitinka ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas, tačiau sritis, kurioje prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (prokurorų procesiniai veiksmai, susiję su pareiškėjo nurodytos baudžiamosios bylos Nr. 1-519-738/2014 tyrimu), neįeina į administracinio teismo kompetencijos ribas (ABTĮ 16 str.). Taikydamas reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjo nurodytoje srityje, administracinis teismas viršytų jam suteiktą kompetenciją.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi atmesdamas pareiškėjo 2014 m. rugpjūčio 14 d. atskirajame skunde suformuluotą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, priėmė iš esmės procesiškai teisingą sprendimą. Atsižvelgdama į pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo išsprendimui aktualias ABTĮ 16 straipsnio nuostatas, teisėjų kolegija, patikslindama pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus, konstatuoja, kad pareiškėjo atskirasis skundas yra nepagrįstas. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutartis paliktina nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. J. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius