A-442-1251-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-1251/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00620-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 17.2; 35.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine ir rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo AB „Lietuvos dujos“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo AB “Lietuvos dujos“ skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas AB „Lietuvos dujos“ skundu (I t., b. l. 4-15) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Palangos miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovas) 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ 1.3 ir 1.4 punktus.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ 1.3 punktu 2014 metams nustatytas 2 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifas Palangos miesto savivaldybės teritorijoje esančiam komercinio naudojimo nekilnojamajam turtui, kuris priklauso didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai (pagal sąrašą, patvirtintą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos), o 1.4 punktu – gamybinės, pramoninės veiklos ir kitam inžinerinių statinių nekilnojamajam turtui, kuris priklauso didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai (pagal sąrašą, patvirtintą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) nustatytas 3 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifas.

Taip pat, kad tiek komercinės, tiek gamybinės, pramoninės ar kitos veiklos turtui, kuris nepriklauso didžiųjų mokesčių mokėtojų sąraše įrašytam subjektui, taikomas 0,5 ir 1 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifas. Paaiškino, kad toks ženklus tarifo diferencijavimas tik pagal subjektą, t. y., tai, kad nekilnojamasis turtas priklauso didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai priskirtam ūkio subjektui, yra neteisėtas ir pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Teigė, jog nekilnojamojo turto mokesčio objektas yra konkretus nekilnojamasis turtas pagal jo vertę, o ne mokesčio mokėtojas pagal išskirtinai mokesčių administravimo tikslais nustatytą statusą, gaunamas pajamas, darbuotojų skaičių ar kitus aiškiai neapibrėžtus kriterijus.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymu, numatančiu baigtinį kriterijų, kuriais vadovaujantis gali būti diferencijuojamas nekilnojamojo turto tarifas, sąrašą. Pabrėžė, jog vienintelis atvejis, kada pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymą gali būti taikomas padidintas 3 proc. mokesčio tarifas, yra apmokestinimas nenaudojamo, apleisto, neprižiūrimo ar naudojamo ne pagal paskirtį turto. Nurodė, jog, be kita ko, skundžiamas sprendimas pažeidžia ir asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principą.

Paaiškino, jog didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorija išskiriama ne įstatymo pagrindu (nei Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas, nei joks kitas Lietuvos Respublikos įstatymas neišskiria didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijos), taip pat įstatyme nėra numatyti kriterijai, pagal kuriuos subjektas įrašomas į didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašą, todėl didieji mokesčių mokėtojai negali būti laikomi savarankiška mokesčių mokėtojų grupe. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjo žiniomis, nei viena kita Lietuvos savivaldybė netaiko padidinto nekilnojamojo turto mokesčio tarifo didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai ir tai rodo, kad atsakovo taikoma praktika yra išimtinė, neteisėta ir beprecedentė.

Manė, kad maksimalų 3 proc. nekilnojamojo turto tarifą atsakovas nustatė be jokio objektyvaus pagrindo tiems didiesiems mokesčių mokėtojams, tame tarpe ir pareiškėjai, kurie ir taip sumoka daugiau mokesčių. Pasak pareiškėjo, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašas sudaromas išskirtinai mokesčių administravimo tikslais, o ne siekiant nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifus.

Atsakovas atsiliepimu (I t., b. l. 101-102) prašė skundą atmesti.

Palangos miesto savivaldybė nurodė, kad byloje ginčijamas ne individualus, o norminis teisės aktas. Byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjas turi su nekilnojamojo turto valdymu Palangoje susijusią reikalavimo teisę (nėra įrodymų apie jo Palangoje valdomą nekilnojamąjį turtą). Teigė, jog 2013 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. T2-143 visiškai atitinka Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, suteikiančią galimybę savivaldybės tarybai mokesčio tarifus, be kita ko, diferencijuoti atsižvelgiant ir į mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį, teisinę formą ar socialinę padėtį), t. y. leidžiančią taikyti progresiniams mokesčiams taikomus principus, kurie nėra laikomi diskriminaciniais. Nurodė, kad 2014 metams didesni mokesčio tarifai nekilnojamajam turtui, priklausančiam didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai, buvo nustatyti siekiant subalansuoti biudžetą – gamybinės, pramoninės veiklos ir kitam inžinerinių statinių nekilnojamajam turtui 2014 metams nustatytas 3 proc. tarifas (kitiems – 1 proc.), nes pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 9 straipsnio nuostatas šį turtą leidžiama vertinti atkuriamosios vertės (kaštų) metodu (apskaičiuojant fizinio nusidėvėjimo procentą), todėl šios kategorijos mokesčio mokėtojai pradėjo masiškai perskaičiuoti turimo turto vertę, sumažindami ją iki 80 proc. bei tuo pačiu sumažindami mokėtino mokesčio sumą; komercinio naudojimo nekilnojamajam turtui 2014 metams nustatytas 2 procentų tarifas (kitiems – 0,5 proc.), atsižvelgiant, kad vasaros sezono metu dėl labai padidėjusio poilsiautojų srauto Palangos mieste mokesčio mokėtojų (viešbučių, poilsio namų, kavinių, restoranų, prekybos centrų) gaunamos pajamos taip pat žymiai išauga, tačiau šios kategorijos mokesčio mokėtojų gaunamų pajamų dydžio negalima sulyginti su mažųjų kategorijai priklausančių mokėtojų gaunamų pajamų dydžiu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) atsiliepime (I t., b. l. 141-145) nurodė, kad skundo pagrįstumo klausimą palieka vertinti teismui.

Pažymėjo, jog Palangos miesto savivaldybės taryba skundžiamu sprendimu, numatydama atskirus nekilnojamojo turto mokesčio tarifus skirtingoms mokesčių mokėtojų grupėms, pasinaudojo Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo numatyta galimybe, atsižvelgiant į įstatyme nustatytas 0,3–3 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės ribas, nustatyti kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami atsižvelgiant į vieną arba kelis iš nurodytų kriterijų. Paaiškino, jog į didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašą juridiniai asmenys įtraukiami griežtai laikantis VMI viršininko 2013 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-33 patvirtintos Valstybinės mokesčių inspekcijos didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašo ir vidutinių mokesčių mokėtojų sąrašo sudarymo taisyklėse (toliau – Taisyklės) numatytos tvarkos, išanalizavus VMI valdomus duomenis apie mokesčio mokėtojo finansinę (ekonominę) padėtį, įvertinus didžiųjų mokesčių mokėtojų stebėsenos ir konsultavimo departamento siūlymus bei atsižvelgiant į specialiai sudarytos darbo grupės priimtus sprendimus.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimu (I t., b. l. 184-189) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13 dalies ir 14 dalies nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir konstatavo, kad byloje ginčijamas atsakovo administracinis aktas neatitinka norminio administracinio akto kriterijų, kadangi jis skirtas ne naujoms teisės normoms sukurti, o Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies įgyvendinimui, taip pat, kad juo buvo realizuota Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu atsakovui suteikta diskrecijos teisė nustatyti tam tikrų mokesčių tarifus. Teismas vertino, kokiam subjektų ratui yra skirtas ginčijamas sprendimas ir, atsižvelgęs į jo 1.3 ir 1.4 punktų nuostatas bei VMI viršininko 2013 m. kovo 25 d. įsakymą Nr. V-95 (papildytą 2013 m. rugpjūčio 22 d. įsakymu Nr. V-296), kuriame numatyta, kad VMI didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašas yra baigtinis, pažymėjo, jog negalima teigti, kad skundu ginčijamu sprendimu nustatytas mokesčio tarifas yra visuotinai privalomas ir skirtas neapibrėžtam subjektų ratui. Atsižvelgęs į tai, konstatavo, jog Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 1.3 ir 1.4 punktai tiesioginę įtaką daro tik į VMI didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašą įtrauktų juridinių asmenų teisėms bei pareigoms, o ne įtvirtina visuotinai privalomas elgesio taisykles, todėl toks administracinis aktas nelaikytinas norminiu teisės aktu.

Atsižvelgęs į Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo nuostatas, teismas nurodė, kad priimdamas skundžiamą sprendimą (1.3 ir 1.4 sprendimo punktus), atsakovas pasinaudojo Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo suteikta diskrecijos teise ir neviršijo Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi bei Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu jam suteiktų įgaliojimų. Pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnis iš esmės įtvirtina tris sąlygas, kurių turi laikytis savivaldybės taryba, realizuodama jai suteiktą diskrecijos teisę:

1) sprendimą dėl mokesčio tarifų kitam mokestiniam laikotarpiui priimti iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos;

2) mokesčio tarifą nustatyti nuo 0,3 iki 3 procentų nekilnojamojo turto mokestinės vertės;

3) nustatant kelis mokesčio tarifus, juos diferencijuoti tik atsižvelgiant į vieną arba kelis Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus. Išanalizavusi įstatymo nuostatas bei bylos rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija konstatavo, jog skundu ginčijamas administracinis aktas priimtas nepažeidžiant Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo nustatyto termino, 1.3 punktu nustatytas mokesčio tarifas – 2 procentai, o 1.4 punktu nustatytas 3 procentų nekilnojamojo turto tarifas neviršija Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo tarifo dydžiui keliamų sąlygų, todėl tvirtinti, jog jis nepagrįstai didelis, teisinio pagrindo nėra.

Kadangi mokesčio mokėtojų kategorija – dydis, yra vienas iš Nekilnojamojo turto mokesčio įstatyme įtvirtintų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų diferencijavimo kriterijų, konstatavo, jog nustatydamas mokesčių tarifus vadovaujantis mokesčių mokėtojų dydžiu, atsakovas veikė teisėtai. Pažymėjo, jog vadovaujantis nurodytu kriterijumi skundžiamo sprendimo 1.3 punktu nustatytą 2,0 proc., o 1.4 punktu – 3,0 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės nekilnojamojo turto mokesčio tarifus 2014 metais numatyta taikyti visoms nurodytame sąraše esančioms įmonėms, todėl argumentas, kad diferencijavimo kriterijų taikymas yra diskriminacinis ir pažeidžia lygiateisiškumo principą, atmestinas kaip nepagrįstas.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog pareiškėjo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ginčijamu administraciniu aktu AB „Lietuvos dujos“ yra diskriminuojama kitų juridinių asmenų atžvilgiu.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 1-10) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo atžvilgiu panaikinti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ 1.3 ir 1.4 punktus.

Be skunde pirmosios instancijos teismui nurodytų argumentų, apeliaciniame skunde pareiškėjas pažymėjo, kad skundžiami sprendimai pažeidžia asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principą, kaip vieną iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, nes nei atsakovui, nei teismui priimant skundžiamus sprendimus nebuvo atsižvelgta į kriterijus, kuriais remiantis sprendžiamas konkrečių teisės normų, numatančių nevienodą asmenų traktavimą, pagrįstumas. Nesutinka, kad atsakovas tinkamai įgyvendino savo diskrecijos teisę nustatyti kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami atsižvelgiant į vieną arba kelis iš nekilnojamojo turto mokesčio įstatyme numatytų kriterijų.

Pažymėjo, jog didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašai – ne teisinė kategorija, o išskirtinai administracinis, Valstybinės mokesčių inspekcijos viduje naudojamas dokumentas, neturintis įstatyminio pagrindo, viešai neskelbiamas ir skirtas tik vidiniams Valstybinės mokesčių inspekcijos administravimo ir darbo pasidalinimo tikslams. Be to, Valstybinei mokesčių inspekcijai nėra suteikta kompetencija diferencijuoti mokesčių, taip pat ir nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų, apmokestinimo dydžio tikslu. Vadinasi, jos patvirtintas didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašas nėra tinkamu pagrindu diferencijuoti nekilnojamojo turto mokestį.

Kriterijai, kurių pagrindu subjektas įrašomas į didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašą taip pat nėra numatyti įstatymo. Pareiškėjo teigimu, galiojančiuose įstatymuose yra įtvirtintos juridinių asmenų kategorijos pagal juridinių asmenų dydį, tačiau tokios kategorijos nėra siejamos su didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašu. Teismas visiškai nepagrįstai vertino įtraukimo į didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašą reikšmę nagrinėjamos bylos kontekste bei tai, jog pareiškėjas tokio įtraukimo neginčijo. Apibendrindamas nurodo, kad subjektų, įrašytų į didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašą, išskyrimas iš kitų nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų nėra objektyviai pateisinamas, kadangi didieji mokesčių mokėtojai neatitinka nei vieno iš Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodytų kriterijų, pagal kuriuos galima nekilnojamojo turto mokesčio diferenciacija, didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašas nėra įtvirtintas įstatymu, o kriterijai ir tikslai, dėl kurių Valstybinė mokesčių inspekcija sudaro šį sąrašą, neturi nieko bendra nei su subjektų apmokestinimu mokesčiais, įskaitant ir nekilnojamojo turto, ir juo labiau su mokesčių dydžiu.

Pažymi, kad Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas mokesčio mokėtojus diferencijuoja tik nustatydamas mokesčio lengvatą. Nurodo, kad atsakovo sprendimo priėmimo tikslai nepateisina juo sukeliamo nelygiateisiškumo, o skundžiama jo sprendimo dalis yra neteisėta ir dėl tikslų, kurių buvo siekiama jį priimant, t. y. dėl padidinto tarifo nustatymo išskirtinai dėl priežasčių, susijusių su vienu konkrečiu subjektu, kitaip tariant dėl to, kad atsakovas padidintą nekilnojamojo turto mokesčio tarifą subjektų, įrašytų į didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašą, atžvilgiu nustatė net ne dėl bendrų į šį sąrašą įrašytų asmenų kokybinių savybių, o išskirtinai dėl aplinkybių, susijusių su vienu konkrečiu subjektu, t. y.

AB „ORLEN Lietuva“. Pažymi, jog nei tai, kad ankstesniais metais buvo surinkta mažiau mokesčių, nei tai, kad vieno iš subjektų turtas nuvertėjo nėra numatyta baigtiniame Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintame kriterijų sąraše, toks šio kriterijų sąrašo išplėtimas yra neteisėtas.

Pasak pareiškėjo, skundžiamu teismo sprendimu pažeidžiamas ir proporcingumo principas – teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovo sprendimas neviršija Nekilnojamojo turto mokesčio įstatyme tarifo dydžiui keliamų sąlygų, tokią poziciją jis priėjo visiškai neatsižvelgdamas į proporcingumo principo turinį. Nurodo, kad ginčijamame sprendime vien subjekto statuso, aktualaus išskirtinai tik mokestinio administravimo tikslais, pagrindu nekilnojamojo turto mokesčio dydį diferencijavo akivaizdžiai neproporcingai (gamybinės, pramoninės veiklos ir kito inžinerinių statinių nekilnojamojo turto apmokestinamas yra diferencijuojamas tris kartus, o komercinio naudojimo nekilnojamojo turto apmokestinimo atveju nekilnojamojo turto mokesčio tarifas yra diferencijuojamas net keturis kartus). Mano, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į įstatymo leidėjo ketinimus nustatant didesnį nei 1 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifą – priversti savininkus sutvarkyti apleistus pastatus. Teigia, jog analogišku tarifu apmokestinus ir tuos subjektus, kurie įrašyti į didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašą, rezultato prasme priskyrimas šiam sąrašui būtų prilyginamas visuomenės netoleruojamai veiklai – nesirūpinimui savo nekilnojamuoju turtu. Pažymi, kad 2013 m. lapkričio 8 d. buvo įregistruotas savarankiškas Nekilnojamo turto mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo projektas, kuriame siekiama aiškiai įtvirtinti, kad „Didesnis nei 1 proc. mokesčio tarifas gali būti nustatytas tik apleistam ir neprižiūrimam nekilnojamajam turtui“, šio įstatymo projekto aiškinamajame rašte, paaiškinant projekto rengimą paskatinusias priežastis, tiesiogiai ir nedviprasmiškai nurodoma, kad pagrindinis ir vienintelis tarifo viršutinės ribos padidinimo nuo 1 proc. iki 3 proc. tikslas buvo suteikti savivaldybėms finansinius instrumentus, galinčius paskatinti apleistų statinių ir pastatų savininkus juos susitvarkyti, kad nebūtų darkomas miesto vaizdas, o kartais net sukeliama nelaimingo atsitikimo grėsmė.

Atsakovas atsiliepimu (II t., b. l. 23-24) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas iš dalies atkartoja atsiliepime į prašymą pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus. Papildomai nurodo, kad, jei būtų siekiama, jog didesnis nei 1 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifas būtų taikomas tik neprižiūrimo turto savininkams, tokia norma būtų tiesiogiai įrašyta įstatyme, tačiau šiuo metu to nėra. Pažymi, jog didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašas yra viešai paskelbtas, pareiškėjas neginčija nei buvimo jame, nei to, kad AB „Lietuvos dujos“ apyvarta yra daugiau nei 60 mln. Lt. per metus. Savivaldybės neturi kompetencijos priskirti juridinius asmenis tam tikrai mokesčių mokėtojų kategorijai, todėl atsakovas rėmėsi Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis (t. y. objektyviai egzistuojančiu kriterijumi ir galiojančia apelianto teisine padėtimi).

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 26-28) nurodo argumentus, tapačius pateiktiesiems atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas AB „Lietuvos dujos“ kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ 1.3 ir 1.4 punktus, kuriais nustatytas mokesčio tarifas pareiškėjui priklausančiam nekilnojamajam turtui. Nustatyta, kad pareiškėjas prašo panaikinti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ 1.3 ir 1.4 punktus kaip dalį individualaus administracinio akto.

Palangos miesto savivaldybės taryba 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“, vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu ir Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalimis, nustatė nekilnojamojo turto mokesčio tarifus 2014 metams. Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ 1.3 ir 1.4 punktais atitinkamai nustatyti 2 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės tarifas komercinio naudojimo nekilnojamajam turtui, kuris priklauso didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai, ir 3 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės tarifas gamybinės, pramoninės veiklos ar kitam inžinierinių statinių nekilnojamajam turtui, kuris priklauso didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai (pagal sąrašą, patvirtintą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos).

Pažymėtina, kad individualus teisės aktas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 14 dalyje apibrėžiamas kaip vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas – tai vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei. ABTĮ 2 straipsnio 13 dalyje norminis aktas apibrėžiamas kaip įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje nurodoma, kad norminis administracinis aktas – tai teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Iš šių įstatymuose įtvirtintų norminio akto apibrėžimų matyti, kad norminio administracinio akto esminiai požymiai yra: akto turinys apima elgesio taisykles – teisės normas; šios normos skirtos individualiais požymiais neapibrėžtai (neapibūdintai) asmenų grupei.

Pažymėtina, kad individualus administracinis teisės aktas yra įstatymo normų ar kitų hierarchiškai aukštesnės pakopos norminių teisės aktų normų taikymo priemonė tuo atžvilgiu, kad šis aktas turi būti pagrįstas inter alia teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), o norminis administracinis aktas yra įstatymo normų taikymo aktas todėl, kad juo iš esmės nustatomi atitinkamo įstatymo normų įgyvendinimo tvarka ir sąlygos. Skiriamasis jų bruožas yra tas, kad norminiu administraciniu aktu, nepaisant minėto jo taikomojo pobūdžio, yra nustatomos teisės normos, o individualiu administraciniu aktu teisės normos yra išimtinai tik taikomos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis teisės doktrina, yra nurodęs, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje. Teisės aktų priskyrimas prie norminių teisės aktų grupės apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010; 2003 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-63/2003; kt.).

Nagrinėjamu atveju Palangos miesto savivaldybės taryba 2013 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ priėmė vadovaudamasi, be kita ko, Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, numatančia, kad konkretų mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, nustato savivaldybės taryba. Taigi Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. T2-143 nėra vienkartis teisės taikymo aktas. Šis administracinis aktas nustato nekilnojamojo turto mokesčio tarifus 2014 metams Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, todėl jame įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, normos, o subjektai, kuriems skirtos nurodytos taisyklės, yra apibūdinti rūšiniais požymiais, jų neindividualizuojant. Tai reiškia, kad šis sprendimas yra privalomas visiems Palangos miesto savivaldybės nekilnojamojo mokesčio mokėtojams – nekilnojamojo turto savininkams (Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 straipsnis). Ginčijamos minėto sprendimo 1.3 ir 1.4 punktų nuostatos, įtvirtinančios konkrečius nekilnojamojo turto mokesčio tarifus didiesiems mokesčių mokėtojams, taip pat yra norminio pobūdžio, nes nustato nekilnojamojo turto mokesčio tarifus rūšiniais, o ne individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Šie požymiai sudaro pagrindą konstatuoti, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ yra norminio pobūdžio.

Pažymėtina, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. T2-143 nepraranda normatyvinio pobūdžio vien dėl to, kad jame nurodyta, jog šis sprendimas yra skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka. Remiantis vien šiuo požymiu nėra pagrindo administracinį aktą, nustatantį elgesio taisykles, traktuoti kaip individualų.

Ginčai dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo nagrinėjami Administracinių bylų teisenos įstatymo XVI skirsnyje nustatyta tvarka. Įstatymų leidėjas yra numatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo rūšis: abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 110 straipsni) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla (ABTĮ 111 straipsnis).

Pagal ABTĮ 110 straipsnį su pareiškimu į administracinį teismą prašant ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę kreiptis Seimo nariai, Seimo kontrolieriai, vaiko teisių apsaugos kontrolierius, lygių galimybių kontrolierius, Valstybės kontrolės pareigūnai, bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai, prokurorai ir profesinės savivaldos asociacijos, įsteigtos pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas. Minėti subjektai taip pat turi teisę kreiptis į administracinį teismą su prašymu ištirti konkrečios visuomeninės organizacijos, bendrijos, politinės partijos, politinės organizacijos ar asociacijos priimto bendro pobūdžio akto teisėtumą. Pažymėtina, kad pareiškėjas AB „Lietuvos dujos“ į ABTĮ 110 straipsnio 1 dalyje įvardytą asmenų grupę nepatenka. Taigi pareiškėjui nėra suteikta teisė kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti atitinkamo norminio administracinio akto teisėtumą.

Pagal ABTĮ 111 straipsnio 1 dalį asmenys turi teisę pateikti prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo tik tuo atveju, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo, t. y. prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą yra susijęs su individualia byla. Atitinkamai ir teismas gali priimti prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ABTĮ 111 straipsnio nustatyta tvarka tik tada, kai prašymas ištirti norminio teisės akto teisėtumą yra susijęs su teisme inicijuotu ir nagrinėtinu individualiu ginču dėl asmens teisių pažeidimo.

Šiuo atveju nenustatyta, kad teisme būtų nagrinėjama individuali byla, susijusi su pareiškėjo teisėmis ir teisėtais interesais. Kadangi pareiškėjas kreipėsi į teismą, išimtinai ginčydamas norminio teisės akto teisėtumą, o ABTĮ 110 straipsnyje nenumatytiems subjektams teisė kreiptis dėl norminio administracinio akto teisėtumo sietina išimtinai su tais atvejais, kai teisme jau nagrinėjama individuali byla, susijusi su tokių subjektų teisėmis ir teisėtais interesais (ABTĮ 111 str.), konstatuotina, jog pareiškėjo skundas dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ (norminio administracinio akto) dalies panaikinimo yra nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka.

Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti pareiškėjo skundą (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.), o jį priėmęs – bylą nutraukti (ABTĮ 101 str. 1 p.).

Kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesines teisės normas, t. y. iš esmės išnagrinėjo administracinę bylą, kuri nenagrinėtina teismų administracinio proceso tvarka, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir administracinė byla nutrauktina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

AB „Lietuvos dujos“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys