A-261-878-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-878/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03287-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybai, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėja L. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundais (I t., b. l. 1-13, 61-68, 69-83), prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės 10 000 Lt turtinės žalos atlyginimą bei Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus vieno mėnesio darbo užmokesčio dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėja patikslino neturtinės žalos dydį ir prašė priteisti 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, kad turtinė žala jai kilo dėl Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos neveikimo, t. y. 6 tarptautinių siuntų dingimo. Daugiau nei du metus Tarnyba nevykdė savo pareigų, nekreipė dėmesio į pareiškėjos prašymus, skundus, visi kreipimaisi liko nenagrinėti. Tarnyba, nepriėmė jokių veiksmų pagal Lietuvos Respublikos pašto įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. IX-2118 ir nepateikė jokių sankcijų AB „Lietuvos paštas“. Pareiškėjos ginčas turėjo būti išnagrinėtas, remiantis Pašto ar pasiuntinių paslaugų teikėjų ir naudotojų arba pašto paslaugų teikėjų ir (ar) pasiuntinių paslaugų teikėjų ginčų nagrinėjimo taisyklėmis. 2012 m. kovo 2 d. kreipėsi į Tarnybą, tačiau iki šios dienos dar nėra gavusi atsakymo.

Žalą, kilusią dėl siuntos Nr. RA163759965RU dingimo, vertino 99 Lt. Tarnyba nesurašė aktų, siuntos neapžiūrėjo specialistai. Tarnyba turėjo pareikalauti AB „Lietuvos paštas“ atlyginti žalą arba jam teikti sankcijas. Dėl prarastos siuntos Nr. CA0101281251214 patyrė 1 200 Lt žalą. Siunta Nr. RA174005422RU dingo 2011 m. kovo mėnesį, siunta Nr. RA204097708RU dingo 2012 m. vasario mėn., dėl kurių žalą vertino po 3 000 Lt. Dėl 2012 m. gruodžio mėn. dingusios siuntos Nr. RA288746603RU patyrė 2 570 Lt žalą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 86-93) su juo nesutiko ir prašė atmesti.

Paaiškino, kad pareiškėja prieštarauja pati sau – kaltina Tarnybą dėl neveikimo, taip pat, kad nenagrinėjo jos prašymų, tačiau skunde nurodo, kad yra gavusi ne vieną Tarnybos raštą dėl jos prašymų (skundų). Tarnyba pagal kompetenciją ėmėsi teisės aktuose numatytų veiksmų, būtinų siekiant išnagrinėti pareiškėjos prašymus (skundus), t. y. buvo prašoma AB „Lietuvos paštas“ pateikti informaciją, buvo analizuojama pateikta informacija ir pan. Atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 362 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priežiūrą atliekančių institucijų veiksmai privalo būti proporcingi ir tinkami siekiamam tikslui įgyvendinti, atliekami siekiant kuo mažiau trukdyti ūkio subjektų veiklą, todėl Tarnyba, įvertinusi pareiškėjos prašymų (skundų) turinį ir AB „Lietuvos paštas“ teikiamą informaciją, neturėjo jokio teisinio pagrindo, vadovaudamasi VAĮ 364 straipsnio 12 dalimi, atlikti neplaninį AB „Lietuvos paštas“ veiklos patikrinimą, pasitelkdama Tarnybos įgaliotus pareigūnus pagal Pašto įstatymo 5 straipsnio 2 dalį.

Nurodė, kad remiantis pareiškėjos prašymų (skundų) Tarnyboje nagrinėjimo metu galiojusia Ginčų tarp pašto ir (ar) pasiuntinių paslaugų teikėjų ir naudotojų nagrinėjimo taisyklių, patvirtintų Tarnybos direktoriaus 2008 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. 1V-479 (Žin., 2009, Nr. 159-7279), (toliau – ir Taisyklės) redakcija, tam, kad asmens kreipimasis būtų pripažintas kaip prašymas išnagrinėti ginčą, jis turi atitikti Taisyklių 6 ir 7 punktų reikalavimus, t. y. prašyme turi būti nurodytas asmens reikalavimas, konkreti ginčijama suma, pateikti įrodymai, kuriais grindžiamas reikalavimas ir kt. Pareiškėja savo prašymuose (skunduose) nurodė, kad AB „Lietuvos paštas“ savo veiksmais pažeidė Pašto įstatymo ir kitų pašto veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, taip pat įtarė jos veiksmuose esant nusikalstamos veikos požymių, todėl pareiškėjos prašymai (skundai) kvalifikuoti kaip prašymai ir skundai, kaip jie apibrėžti VAĮ 2 straipsnio 14 ir 15 dalyse. Tarnyba pareiškėjos prašymus nagrinėjo remdamasi VAĮ 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtina nuostata, kad asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas taisykles, t. y. Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (Žin., 2007, Nr. 94-3779). Tarnyba atsakė į visus pareiškėjos tiesiogiai Tarnybai ir valstybės institucijų Tarnybai persiųstus prašymus ir atsakymus pateikė minėtų taisyklių 30 punkte nustatytais terminais.

Pažymėjo, kad Tarnybos 2012 m. balandžio 3 d. raštas Nr. (42.5) 1B-1253, kuriuo atsakyta į pareiškėjos 2012 m. kovo 2 d. kreipimąsi į Tarnybą, pareiškėjai buvo išsiųstas registruotu paštu Nr. RN330455556LT 2012 m. balandžio 3 d. Nepavykus 2012 m. balandžio 5 d. pristatyti registruotosios pašto korespondencijos siuntos pareiškėjai į namus, į jos pašto dėžutę buvo įdėtas pranešimas dėl jai adresuoto laiško, tačiau 2012 m. gegužės 5 d. registruotoji pašto korespondencijos siunta buvo grąžinta Tarnybai, nes pareiškėja jos neatsiėmė per nurodytą terminą.

Manė, kad pareiškėja neįrodė, jog Tarnyba savo veiksmais ar neveikimu pažeidė jos teises, o nenustačius neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų, nėra būtinosios sąlygos atsirasti atsakomybei už žalą. Skunde pateiktoje lentelėje nurodoma žala yra nepagrįsta faktinėmis aplinkybėmis bei įrodymais. Pareiškėja savo teiginiais akivaizdžiai klaidina teismą, kadangi dvi siuntos, t. y. siunta Nr. RA163759965RU ir siunta Nr. CA010128125RU pareiškėjai buvo įteiktos, taip pat siuntų Nr. RA174005422RU ir Nr. RA204097708RU pareiškėja neatsiėmė, nors buvo informuota, kad šios siuntos yra atsiųstos ir dėl pačios pareiškėjos veiksmų šios siuntos buvo grąžintos į Rusiją. Pareiškėjos siųsta siunta Nr. RN326076035LT gavėją pasiekė. Dėl siuntos Nr. RA288746603RU pareiškėja į Tarnybą nesikreipė, todėl Tarnyba neturi informacijos, susijusios su jos pristatymu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 28 d. sprendimu (II t., b. l. 100–103) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas iš byloje pateiktų įrodymų, Tarnybos atsiliepimo nustatė, kad dvi pašto siuntos Nr. RA163759965RU ir Nr. CA010128125RU pareiškėjai buvo įteiktos. Tai patvirtina jos pridedamų pašto siuntų nuotraukos (I t., b. l. 17-18), taip pat Tarnybos pateikti atsakymai į pareiškėjos skundus (I t., b. l. 101-102, 109, 123; II t., b. l. 30). Pašto siuntų Nr. RA174005422RU ir Nr. RA204097708RU pareiškėja neatsiėmė, jos buvo grąžintos į Rusiją. Tai patvirtina pašto siuntos Nr. RA174005422RU įvykių istorijos įrašas, Tarnybos atsakymai į pareiškėjos pateiktus skundus (I t., b. l. 154-155, 173, 180, 189, 180, 185; II t., b. l. 18-19, 24-26, 80-81). Dėl siuntos Nr. RA288746603RU pareiškėja į Tarnybą apskritai nesikreipė. Atsakymus į pareiškėjos skundus taip pat pateikė Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, AB „Lietuvos paštas“ bei Muitinė (I t., b. l. 123-124, 146, 153, 165, 167-169, 171, 182-183, 185; II t., b. l. 16, 31, 66, 76, 78).

Teismas sutiko su Tarnybos atsiliepime išdėstytais argumentais, kad Tarnyba pagal kompetenciją ėmėsi teisės aktuose numatytų veiksmų, būtinų siekiant išnagrinėti pareiškėjos skundus, buvo prašoma AB „Lietuvos paštas“ pateikti informaciją dėl pareiškėjos pateiktų skundų, gauta informacija buvo vertinama. Tarnyba, įvertinusi pareiškėjos prašymų turinį ir AB „Lietuvos paštas“ teikiamą informaciją, kuri buvo pakankama pareiškėjos prašymams išnagrinėti, ir neturėdama pagrįstų įtarimų dėl AB „Lietuvos paštas“ veiklos, kuri gali prieštarauti teisės aktams, neturėjo jokio teisinio pagrindo atlikti neplaninį AB „Lietuvos paštas“ veiklos patikrinimą, pasitelkdama Tarnybos įgaliotus pareigūnus pagal Pašto įstatymo 5 straipsnio 2 dalį.

Teismo vertinimu, pareiškėjos skundai dėl tarptautinių pašto siuntų dingimo buvo išnagrinėti laiku ir tinkamai, pateikti atsakymai pareiškėjai, pareiškėja šiuos atsakymus galėjo apskųsti, tačiau apskundimo tvarka nepasinaudojo. Iš faktinių bylos aplinkybių aiškiai matyti, kad pareiškėja su skundais dėl konkrečių siuntų pirmiausia kreipėsi į AB „Lietuvos paštas“ ir Muitinės departamentą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Kadangi pašto veiklą Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija – Tarnyba, todėl pareiškėjos prašymai buvo persiųsti nagrinėti Tarnybai. Pažymėta, kad Tarnyba, 2010 m. rugpjūčio 25 d. raštu Nr. (42.5) 1B-3408 taip pat ir vėlesniais raštais informavo pareiškėją, kad pagal savo kompetenciją, įvertinusi pareiškėjos skunduose nurodytas aplinkybes ir AB „Lietuvos paštas“ pateiktą informaciją, nenustatė jokių Pašto įstatymo pažeidimų, todėl nebuvo pagrindo taikyti ekonomines sankcijas.

Tarnyba, nagrinėdama pareiškėjos skundus, rinko įrodymus, atliko jų tyrimą, vertino pašto veiklą, atsakė į visus pareiškėjos tiesiogiai Tarnybai ir valstybės institucijų persiųstus prašymus, atsakymus pateikė nustatytais terminais. Vadinasi, Tarnyba, nagrinėdama pareiškėjos skundus, laikėsi teisės aktų reikalavimų ir nustatytų procedūrų.

Pareiškėjos teiginiai, kad 2012 m. kovo 2 d. kreipėsi į Tarnybą, tačiau iki šios dienos dar nėra gavusi atsakymo, neatitinka tikrovės. Tarnybos 2012 m. balandžio 3 d. atsakymas Nr. (42.5)1B-1253 pareiškėjai buvo išsiųstas registruotu paštu 2012 m. balandžio 3 d. Remiantis AB „Lietuvos paštas“ siuntų paieškos sistemos duomenimis, 2012 m. balandžio 5 d. nepavykus pristatyti registruotosios pašto korespondencijos siuntos pareiškėjai į namus, į jos pašto dėžutę buvo įdėtas pranešimas dėl jai adresuoto laiško, 2012 m. gegužės 5 d. registruotoji pašto siunta grąžinta Tarnybai, nes pareiškėja jos neatsiėmė per nurodytą terminą. Taigi, teismo vertinimu, jokie norminiai aktai pažeisti nebuvo, akivaizdu, kad pareiškėja nepagrindė savo teiginių dėl pareigūnų veiksmų neteisėtumo.

Esant šioms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, kad Tarnyba jokių neteisėtų veiksmų, galėjusių sukelti pareiškėjai žalą, neatliko, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų dėl patirtos turtinės ir neturtinės žalos, todėl nėra teisinio pagrindo atlyginti žalą, nes nėra nustatytų civilinės atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą sąlygų, numatytų Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse. Visi pareiškėjos argumentai paremti asmenine nuomone bei subjektyviu aplinkybių vertinimu, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjos naudai priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, todėl prašymas atlyginti žalą yra atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėja L. S. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 108-113) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti visiškai. Prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą sprendimą atsakovui nedalyvaujant, todėl sprendimas priimtas už jo akių (II t., b. 1. 97). Be to, pažyma apie teismo posėdžio eigą, darant garso įrašą, (II t., b. 1. 97) rodo, kad teismo posėdžio protokolo 2013 m. spalio 8 d. byloje nėra.

2. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendime nėra minimi 2004 m. balandžio 13 d. Lietuvos Respublikos pašto įstatymo NIX-2118 pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 3 straipsnio 4 dalies 13 punktas, 11 straipsnio 2 dalis, 5 straipsnio 2 dalis, 1 straipsnio 4 dalis, tai akivaizdžiai rodo, kad sprendimas priimtas ne pagal pareiškėjos skundą, kuriame ji nurodė savo žalos atsiradimo pagrindą – šiuos straipsnius.

3. Teismas sprendime nenurodė, jog pareiškėja, palaikydama savo skunde išdėstytus argumentus, pateikė įrodymus, pagrindžiančius jos skundą – tai sunaikintą tarptautinės siuntos pakuotę su falsifikuotu Rusijos antspaudu, kas yra Pasaulio pašto konvencijos pažeidimas. Teismui buvo pranešta, kad dėl Tarnybos neveikimo jau du metai pas pareiškėją yra siunta. Nors Tarnyba atsakyme rašo apie aktą, tačiau jo nesurašė, o pareiškėja neturi galimybės sužinoti siuntos turinio. Pareiškėja paprašė teismo tiesiog salėje atidaryti siuntą ir surašyti dokumentą, kuris būtų buvęs įrodymu teisme. Tačiau pareiškėja liko neišgirsta. Teismo nuomone, yra svarbu savo laiku pateikti atsakymą, o ne sustabdyti siuntų dingimą. Taip teismas pripažino, kad atsakymai, kuriuos Tarnyba siuntė pareiškėjai, buvo nekokybiški, bet nenurodė, kam ji turėjo apskųsti nekokybiškus Tarnybos atsakymus. Apie susirašinėjimą buvo žinoma Muitinės departamentui, Susisiekimo ministerijai. Šios institucijos tarnautojas akivaizdžiai matė piktavališką Tarnybos neveikimą.

4. Pirmosios instancijos teismo sprendime yra akivaizdus prieštaravimas. Teismas, remdamasis Civilinio kodekso 6.230 straipsnio 1 dalimi, aiškino, kad valdžios institucijos pareiga – laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę. Padaryta turtinė žala, o įstatymo numatytais atvejais – ir neturtinė žala, turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. Civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei už valdžios institucijų neteisėtus veiksmus, būtinos keturios susijusios sąlygos. Šios sąlygos yra: 1) neteisėti veiksmai, 2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių, 3) teisės pažeidėjo kaltė, 4) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai. Pareiškėjos nuomone, Tarnybos veiksmai neteisėti, ji naudojasi savo pareigomis ir slėpė tarptautinių siuntų įpakavimo sunaikinimą, šalies siuntėjos antspaudų falsifikaciją, Lietuvos muitinės melagingą siuntos įvykių istorijos surašymą – tai yra ir priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos. Tarnyba naudojosi savo pareigomis, todėl tai teisės pažeidėjo kaltė, neinformavo apie AB „Lietuvos paštas“ nusikalstamą veiklą teisėsaugos institucijų. Ji nepareikalavo surengti ikiteisminio tyrimo dėl šalies siuntėjos, Rusijos ir Lietuvos muitinės antspaudo falsifikavimo ant tarptautinių siuntų NRA163759965RU, RA174005422RU, NRA204097708RU, NRA288746603RU (I t., b. 1. 16, 17, 19, 23). Tarnyba nesurašė aktų K20, K21 dėl siuntos NCA010128125RU, kur akivaizdžiai matomos AB „Lietuvos paštas“ įpakavimo juostos ant siuntos iš Rusijos (I t., b. 1. 18). Tarnyba pažeidė teises ir dėl to dingo šešios tarptautinės siuntos ir buvo padaryta turtinė žala.

5. Teismo sprendime rašoma, kad valstybės atsakomybei atsirasti pakanka to, kad valdžios institucijų darbuotojai nebūtų veikę taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi, Tarnybos nevykdymas yra 2004 m. balandžio 13 d. Pašto įstatymo pakeitimo įstatymo NIX-2118 5 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 3 straipsnio 4 dalies 13 punkto, 11 straipsnio 2 dalies, 5 straipsnio 2 dalies, 1 straipsnio 4 dalies nuostatų nevykdymas, t. y. neveikimas pagal įstatymus, kuriuos privalėjo vykdyti.

6. Teismo sprendime rašoma, kad neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs. Pareiškėjos tarptautinės siuntos dingti pradėjo 2010 m. birželio 29 dieną ir iki 2012 m. gruodžio 11 d. dingo visos atsiųstos 6 tarptautinės siuntos. To negalėjo nepastebėti Tarnyba ir to negalima laikyti vienkartiniu ar trumpalaikiu išgyvenimu ar emocijomis. Tarnybos neteisėti veiksmai ir įstatymų nesilaikymas lėmė informacijos apie siuntas suklastojimą, kai kontrabandinis paketas su falsifikuotu Lietuvos muitinės ir šalies siuntėjos Rusijos antspaudu teisme priimtas kaip siunta, kurią gavo pareiškėja. Rusijos antspaudo falsifikaciją rodo (I t., b. 1. 74, 75) palyginimas viršutinės dalies siuntos NRA163759965RU su anksčiau gautos siuntos RA128742442RU. Tai akivaizdžiai rodo siuntos NRA163759965RU dingimą.

7. Dėl pastovaus Tarnybos, kaip kontroliuojančios institucijos, neveikimo, susidarė situacija, kad nei Tarnyba, nei AB „Lietuvos paštas“ negali teisingai nurodyti visko, kur buvo Tarnybos išsiųstas laiškas pareiškėjai 2012 m. balandžio 3 d. Teismas vadovavosi neteisinga Tarnybos informacija, kad AB „Lietuvos paštas“ buvo ta institucija, kuri stengėsi įteikti Tarnybos laišką. Tačiau Tarnybos laiškas buvo pažymėtas UAB „Bijusta“ atspaudu (II t., b. 1. 82).

8. Nesutinka su teismo išvada, kad visi pareiškėjos argumentai paremti asmenine nuomone bei subjektyviu aplinkybių vertinimu.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (II t., b. l. 123-130) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodoma, kad:

1. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo administracinę bylą be atsakovo, Lietuvos valstybės atstovo dalyvavimo procese. Vilniaus apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. I-1914-331/2013 dėl žalos atlyginimo Lietuvos valstybei atstovavo Tarnyba, tai nurodoma ir 2013 m. spalio 28 d. sprendime.

2. Teisinė skundo pagrindu nurodytų aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl teismas savo sprendimą gali grįsti kitomis teisės normomis, nei rėmėsi bylos šalys. Dėl to tais atvejais, kai pareiškėjas, skunde išdėstęs skundo pagrindą, neteisingai nurodo materialiosios teisės normą, teismas turi pritaikyti išdėstytą skundo faktinį pagrindą atitinkančią normą.

3. Nors pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo Tarnybos neveikimą, kaip teisinį pagrindą atlyginti jos neva patirtą turtinę ir neturtinę žalą, tačiau pati pripažįsta, kad Tarnyba nagrinėjo jos pateikiamus prašymus (skundus), yra gavusi ne vieną Tarnybos raštą dėl jos prašymų (skundų), kas akivaizdžiai paneigia Tarnybos neveikimo faktą. Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, kad Tarnyba, veikdama pagal kompetenciją ėmėsi teisės aktuose numatytų veiksmų, būtinų, siekiant išnagrinėti pareiškėjos prašymus (skundus).

4. Teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu.

5. Pareiškėja nepateikia teismui nė vieno įrodymo, kuris sudarytų pagrindą pagrįstai abejoti Tarnybos jai pateiktų atsakymų teisėtumu, o vadovaujasi tik savo subjektyvia nuomone ir nepagrįstais teiginiais. Vadovaujantis ABTĮ 57 straipsniu, pareiškėjas privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi, kaip savo reikalavimų pagrindu, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, kuriuos teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 1 dalį įrodymai – tai visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad Tarnyba, nagrinėdama pareiškėjos prašymus (skundus), pažeidė teisės aktų reikalavimus, dėl ko pareiškėja patyrė žalą, taip pat neįrodė pačios žalos buvimo fakto.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjos apeliaciniame skunde buvo pateiktas prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, pirmiausia pasisako dėl bylos nagrinėjimo būdo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Šiuo atveju pareiškėja prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės motyvuoja tuo, kad žodinio bylos nagrinėjimo metu galėtų būti išsamiau paaiškintos bylos aplinkybės, nes byla yra sudėtinga ir posėdyje paaiškinus bylos aplinkybes, padėtų teismui efektyviai ir greitai išnagrinėti ginčą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjos prašymas netenkintinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 81 straipsniu nustatyta apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam padaryto pažeidimo kvalifikavimui. Todėl, remdamasis apeliacinės instancijos teismui suteiktomis instancinės teismų kontrolės teisėmis ir vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), nekartoja pirmosios instancijos argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, o tik, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, jas papildo bei patikslina.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėja siekia turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs pareiškėjos nurodytos žalos atlyginimui būtinų sąlygų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu iš esmės sutinka.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog CK 6.271 straipsnis yra speciali teisės norma, reglamentuojanti teisinius santykius dėl žalos atlyginimo, kai prašoma atlyginti žala atsirado dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Nagrinėjant šį administracinį ginčą, būtina vadovautis nurodytoje teisės normoje pateiktais valstybės civilinės (deliktinės) atsakomybės prielaidų (sąlygų) aiškinimais.

Taigi, viena iš anksčiau minėtų sąlygų civilinei atsakomybei kilti yra valdžios institucijos neteisėti veiksmai. Valdžios institucijos veiksmų tyrimo apimtį pagal asmens skundą nustato Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, pagal kurią administracinis teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Tik nustačius, kad valdžios institucija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, kyla valstybės civilinė atsakomybė (CK 6.271 str. 4 d.).

Šioje byloje pareiškėja prašomą priteisti žalą sieja su Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos veikla ir apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino 2004 m. balandžio 13 d. Lietuvos Respublikos pašto įstatymo NIX-2118 pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 3 straipsnio 4 dalies 13 punkto, 11 straipsnio 2 dalies, 5 straipsnio 2 dalies, 1 straipsnio 4 dalies nuostatų, kurios pareiškėjos nuomone, yra žalos atsiradimo pagrindas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos veiksmus tiriant pareiškėjos skundus, daro išvadą, jog minėto įstatymo nuostatos nebuvo pažeistos. Pareiškėja nurodo, kad žala buvo padaryta tuo, kad AB „Lietuvos paštas“ prarado pareiškėjai priklausančias šešias tarptautinės siuntas. Tačiau, byloje nustatyta, kad pareiškėjos nurodomos siuntos Nr. RA163759965RU ir Nr. CA010128125RU buvo įteiktos gavėjui, pareiškėjai, todėl pagal Pašto įstatymo 12 straipsnio 9 dalies 6 punktą (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) pašto paslaugos teikėjas neatsako ir žalos neatlygina, jeigu gavėjas priėmė pašto siuntą ir pasirašė, kad ją gavo. Dėl to tirti siuntos pažeidimų ar neatitikimų nurodytų pašto siuntinių lydraštyje Ryšių reguliavimo tarnyba neprivalėjo. Siuntų Nr. RA174005422RU ir Nr. RA204097708RU pareiškėja iš pašto įstaigos neatsiėmė ir ji buvo grąžinta siuntėjui, pašto siunta Nr. RN326076035LT pristatyta gavėjui Rusijoje. Dėl siuntos Nr. RA288746603RU tyrimas nebuvo atliktas, kadangi pareiškėja į Ryšių reguliavimo tarnybą dėl šios siuntos nesikreipė, todėl pagrįstai tyrimas dėl jos nebuvo atliktas ir teismas šioje dalyje neturi pagrindo tikrinti Ryšių reguliavimo tarnybos veiksmų.

Esant šioms aplinkybėms, pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovas turtinės žalos pareiškėjai nepadarė, nes pareiškėjos siuntų ir jai adresuotų siuntų neprarado. Ryšių reguliavimo tarnybos veiksmai, atliekant tyrimą, yra teisėti, todėl neturtinė žala pareiškėjai nebuvo padaryta.

Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo viešame teismo posėdyje, dalyvaujant atsakovo atstovui, todėl pareiškėjos procesinės teisės nebuvo pažeistos. Teismo posėdžio eiga buvo fiksuojama nerašant posėdžio protokolo, o, kaip yra numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje, darant garso įrašą.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos L. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas