2K-513/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–513/2014

Teisminio proceso Nr. 1-40-1-00094-2013-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.7;

1.2.3.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutarties.

Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu A. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvylikai metų. Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 3 dalimi, A. D. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Iš A. D. priteista: nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei O. A. 2013,57 Lt turtinės ir 25 000 Lt neturtinės žalos; O. A. sūnui mažamečiui G. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) – 50 000 Lt neturtinės žalos; nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei I. G. – 10 000 Lt neturtinės žalos; valstybei – 154,79 Lt proceso ir 360 Lt teisinės pagalbos išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartimi nuteistojo A. D. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. D. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad nužudė kitą žmogų: 2013 m. kovo 1 d. naktį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), R. D., Z. B., D. Š. ir I. S. priklausančioje virtuvėje, konflikto su nukentėjusiuoju S. A. metu tyčia du kartus peiliu dūrė S. A. į kairį skruostą, vieną kartą į smakrą, vieną kartą į dešinę plaštaką ir vieną kartą į kairę nugaros pusę, taip padarydamas jam dvi durtines-pjautines žaizdas kairiame skuoste ir durtinę-pjautinę žaizdą smakro kairėje pusėje, pjautines žaizdas dešinės plaštakos pirmame ir antrame piršte, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir durtinę-pjautinę kiauryminę žaizdą nugaros kairėje pusėje su kairio plaučio sužalojimu, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl to nuo durtinės-pjautinės kiauryminės žaizdos nugaros kairėje pusėje su kairio plaučio sužalojimu, sukėlusios kraujo susikaupimą kairėje krūtinplėvės ertmėje, S. A. įvykio vietoje mirė.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. D. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartį ir bylą nutraukti arba minėtus teismų sprendimus pakeisti: nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 1 dalies į 132 straipsnio 1 dalį bei, pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos bausmės vykdymą atidėti.

Kasatorius teigia, kad yra nepagrįstai nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nes nusikalstamą veiką padarė gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi – esant būtinajai ginčiai.

Skunde pažymima, kad nukentėjusysis kilus konfliktui pirmas smogė kasatoriui į veidą, taip pat beisbolo lazda daužė galvą, nugarą, pečius, todėl kasatorius peiliu (ne mažiau kaip du kartus) dūrė nukentėjusiajam. Kasatorius nesupranta, kaip jis galėjo mirtinai sužaloti nukentėjusįjį, ir teigia nedūręs jam peiliu ne mažiau kaip penkis kartus, kaip kad nustatyta eksperto išvadoje.

Anot kasatoriaus, teismas, pripažindamas jį kaltu, vadovavosi nukentėjusiųjų O. A., I. G. bei liudytojų N. Ž., A. L. ir kt. parodymais tik tiek, kiek jie patvirtino jį kaltinančias aplinkybes. Tuo tarpu parodymai, patvirtinantys kasatoriaus versiją apie tai, kad nukentėjusysis jį mušė beisbolo lazda, buvo be jokių motyvų atmesti. Teismas nepagrįstai nesivadovavo N. Ž. parodymais, kuri iškvietė policijos pareigūnus ir rodė jiems sumuštą kasatoriaus galvą ir kt. kūno vietas. Šias aplinkybes galėjo patvirtinti policijoje esanti medžiaga, tačiau teismas jos neišreikalavo ir prie bylos nepridėjo. Taip pat teismas nepagrįstai atsisakė apklausti kasatoriaus brolį R. D., kuris tvarkydamas butą rado beisbolo lazdą, bei tyrėją S. M., galėjusią papasakoti, kaip ekspertas atliko kasatoriaus apžiūrą. Be to, kasatoriaus manymu, teismas turėjo paskirti papildomą ekspertizę nukentėjusiojo sužalojimų padarymo mechanizmui nustatyti, nes ekspertas teisme parodė, kad iš turimų duomenų nėra galimybės konkrečiai nurodyti, kokiose tarpusavio padėtyse kaltinamajam ir nukentėjusiajam esant buvo padaryti sužalojimai smakre, kairiame skruoste, dešinėje plaštakoje.

Kasatorius teigia, kad nukentėjusįjį nužudė gindamasis nuo tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Tačiau, anot kasatoriaus, jei teismas laikytų, kad jis gynėsi nuo įsivaizduojamo kėsinimosi, veika turėtų būti vertinama kaip padaryta esant tariamajai ginčiai. Esant tariamajai ginčiai, asmuo arba neatsakytų už kilusius padarinius esant pateisinamai klaidai vertinant situaciją (jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos), arba jo veika (esant nepateisinamai klaidai), priklausomai nuo kilusių padarinių, būtų kvalifikuota kaip neatsargus sveikatos sutrikdymas arba gyvybės atėmimas. Todėl, kasatoriaus manymu, nepripažinus, kad jis nužudė nukentėjusįjį esant būtinajai ginčiai, jo veika turėtų būti kvalifikuojam pagal BK 132 straipsnį kaip neatsargus gyvybės atėmimas, nes jis suklydo vertindamas būtinosios ginties situaciją.

Kasatorius nurodo, kad teismas jį nepagrįstai pripažino pavojingu recidyvistu, nes BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punkte įvirtinta teismo teisė, bet ne pareiga, asmenį, kuris būdamas recidyvistu, padaro naują labai sunkų nusikaltimą, pripažinti pavojingu recidyvistu.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas prašo kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad teismai kasatoriaus veiką pagrįstai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kaip tyčinį nužudymą, o ne kaip būtinąją gintį ar jos ribų peržengimą. Priešingai nei teigiama skunde, kad nukentėjusysis užpuolė kasatorių ir pradėjo mušti beisbolo lazda į įvairias kūno vietas, taip pat ir į galvą, specialistas tokio pobūdžio sužalojimų ant kasatoriaus kūno nenustatė; konstatuoti tik odos nubrozdinimai, kurie negalėjo būti padaryti smūgiuojant beisbolo lazda. Specialistas taip pat nustatė, kad nukentėjusiajam padaryti pjautiniai sužalojimai dešinės rankos plaštakoje, kurie patvirtina, kad sužalojimų padarymo metu nukentėjęs negalėjo rankoje turėti beisbolo lazdos. Šios aplinkybės kartu su specialisto duota išvada apie kaltininko ir nukentėjusio sužalojimų padarymo metu buvusią tarpusavio padėtį ir kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis leido teismams padaryti kategorišką išvadą, kad kasatorius nukentėjusįjį nužudė tarpusavio konflikto metu, o suduotų nukentėjusiajam peiliu penkių smūgių skaičius paneigia skundo argumentus dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 132 straipsnį kaip neatsargaus gyvybės atėmimo. Nesant pagrindo kvalifikuoti kasatoriaus veiką kaip neatsargų gyvybės atėmimą, nėra pagrindo ir švelninti paskirtą bausmę ar taikyti jos atidėjimą.

Taip pat atmestinas ir skundo argumentas dėl prašymo panaikinti jo pripažinimą pavojingu recidyvistu. BK 27 straipsnio nuostatos kasatoriui buvo taikytos pagrįstai, nes jis nagrinėjamą nusikalstamą veiką padarė būdamas aštuonis kartus teistas už tyčinius nusikaltimus teistumui neišnykus, t. y. būdamas recidyvistu, nes BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad asmuo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jei, būdamas recidyvistu, padaro labai sunkų nusikaltimą.

Nuteistojo A. D. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl A. D. padarytos veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį

Kasatorius A. D. skunde teigia, kad jis pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai, nes S. A. nužudė gindamas save, todėl tokie jo veiksmai turi būti vertinami kaip būtinoji gintis; nepripažinus, kad jis nužudė nukentėjusįjį esant būtinajai ginčiai, jo veika turėtų būti kvalifikuota kaip neatsargus gyvybės atėmimas, nes jis suklydo vertindamas būtinosios ginties situaciją. Šie kasatoriaus teiginiai nepagrįsti.

Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Viena iš būtinųjų ginties teisėtumo sąlygų yra pavojingas kėsinimasis, kuris savo ruožtu turi būti realus ir akivaizdus, todėl, nesant pavojingo kėsinimosi, nėra pagrindo kalbėti ir apie būtinąją gintį.

Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Įrodymų vertinimas, jų pakankamumas, faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

A. D. versiją, kad įvykio metu kilus konfliktui su S. A. šis pirmas smogė jam į veidą, taip pat beisbolo lazda daužė galvą, nugarą, pečius, todėl A. D. gindamasis peiliu dūrė jam, tyrė tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai ir motyvuotai ją atmetė.

Anot kasatoriaus, teismas, pripažindamas jį kaltu, vadovavosi nukentėjusiosios O. A. bei liudytojų N. Ž., A. L. ir kt. parodymais tik tiek, kiek jie patvirtino jį kaltinančias aplinkybes. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuojama, kodėl vieni įrodymai atmetami, o kitais – remiamasi pagrindžiant A. D. kaltę. Liudytojos N. Ž. teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus apie neva jos matytus sužalojimus ant A. D. kūno 2013 m. kovo 1 d. teismas vertino ir juos motyvuotai atmetė. Be to, nors liudytojai A. L. ir D. Š. parodė, kad A. D. skundėsi, jog nukentėjusysis jį mušė beisbolo lazda, tačiau šių liudytojų parodymus paneigė specialisto išvada ir eksperto paaiškinimai apie A. D. padarytų sužalojimų pobūdį bei mechanizmą.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė, kad įvykio metu tarp A. D. ir S. A. kilo muštynės, kurių metu A. D. tyčia peiliu ne mažiau kaip penkis kartus smogė S. A. į skirtingas kūno vietas (skruostą, smakrą, plaštaką, nugarą), o padaryta durtinė-pjautinė kiauryminė žaizda nugaros kairėje pusėje su kairio plaučio sužalojimu sukėlė kraujo susikaupimą kairėje krūtinplėvės ertmėje, ir taip, veikdamas netiesiogine tyčia, jį nužudė.

Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, muštynių metu nėra besiginančiųjų, nes abi pusės naudoja puolamuosius veiksmus, todėl nėra ir būtinosios ginties situacijos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-172/2011).

Šių objektyvių bylos aplinkybių visuma patvirtina, kad A. D. S. A. smūgius peiliu į įvairias kūno vietas, taip pat – ir į nugarą, sudavė sąmoningai, suvokdamas savo veiksmų pavojingumą, o ne gindamasis nuo pavojingo, realaus ir tiesiogiai gresiančio kėsinimosi ar klaidingai suvokęs įvykio aplinkybes dėl būtinosios ginties situacijos. Sąmoningas smūgio peiliu sudavimas kitam žmogui į gyvybiškai svarbią nugaros sritį suponuoja sveikatos sutrikdymo ar net gyvybės atėmimo jam numatytą. Tuo tarpu esant neatsargiai kaltės formai, kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti, arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių. Esant šioms aplinkybėms, A. D. suvokė, kad tyčia suduodamas peiliu į nugarą kelia pavojų S. A. gyvybei, numatė galinčius kilti padarinius ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. veikė netiesiogine tyčia. Būtent šią tyčios rūšį nustatė pirmosios instancijos teismas, todėl A. D. nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Dėl pripažinimo pavojingu recidyvistu pagrįstumo (BK 27 straipsnio )

BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra pavojingas, o nusikaltimus padaręs asmuo teismo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jeigu šis asmuo, būdamas recidyvistas, padaro naują labai sunkų nusikaltimą. Kasatorius pavojingu recidyvistu (BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktas) pripažintas pagrįstai, nes jis BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, kuris pagal BK 11 straipsnio 6 dalį priskiriamas labai sunkiems, padarė būdamas aštuonis kartus teistas už tyčinius nusikaltimus, t. y. būdamas recidyvistu.

Taigi baudžiamasis įstatymas kasatoriui pritaikytas tinkamai.

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir apeliacinės nutarties panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. D. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Vytautas Piesliakas

Vytautas Masiokas