A-552-854-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-854/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03070-2010-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos motinystės pašalpos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja S. S. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Valdyba) Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721; panaikinti Valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. (11.1)I-6099 ir įpareigoti Valdybos Vilniaus skyrių vykdyti 2010 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 6-24-1328 bei įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjai nuo 2010 m. liepos 1 d. neišmokėtas motinystės pašalpos išmokas pagal Valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 6-24-1328. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pagrįsdama savo reikalavimus pareiškėja nurodė, kad atsakovo veiksmai perskaičiuojant ir sumažinant jau paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas yra neteisėti ir nepagrįsti, pažeidžia jos teises ir teisėtus interesus, prieštarauja Konstitucijos nuostatoms. Teisę į pašalpą pareiškėja įgijo 2010 m. sausio 18 d., o pasikeitusios teisės aktų nuostatos įsigaliojo tik nuo 2010 m. liepos 1 d., todėl šiuo atveju turi būti vadovaujamasi principu, kad įstatymas atgal negalioja. Be to, šiuo pašalpos sumažinimu yra pažeidžiami teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, proporcingumo principai. Motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos yra nuosavybė, kuri ginama Konstitucijos. Įstatymų leidėjas turi sukurti kompensavimo mechanizmą, kuriuos kompensuotų asmenų patirtus praradimus dėl susidariusios sunkios ekonominės padėties. Pareiškėjos nuomone, kompensavimo mechanizmo nesukūrimas, leidžia teigti, kad motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimas neteisėtas. Pareiškėja darė išvadą, kad jai paskirta motinystės pašalpa, vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) nuostatomis, perskaičiuota neteisėtai ir nepagrįstai, skundžiami sprendimai priimti nesivadovaujant konstituciniais principais.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai motinystės pašalpa buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio ir 10 straipsnio 1–3 dalių nuostatomis. Pareiškėjos kompensuojamasis uždarbis, taikytinas motinystės (tėvystės) pašalpos dydžio nustatymui, buvo apskaičiuotas vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi. Vidutinis vienos dienos darbo užmokestis apskaičiuotas pagal pareiškėjos draudžiamąsias pajamas, turėtas laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 dienos. Vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalimi ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7, 10 punktais, jos maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpai skirti buvo apskaičiuotas pagal 2010 m. sausio mėnesį galiojusias 1 170 Lt einamųjų metų draudžiamąsias pajamas. Vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 9 straipsniu ir 10 straipsnio 1-3 dalių nuostatomis, Valdybos Vilniaus skyrius sprendimu nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą ir iki vaikui sukaks 1 metai taikė 90 procentų, o vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo 1 iki 2 metų – 75 procentų kompensuojamojo uždarbio dydį. Taikant vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį, apskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa iki vaikui sukaks 1 metai viršijo einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, o iki vaikui sukaks 2 metai – 75 procentų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, todėl nuo 2010 m. liepos 1 d. iki vaikui sukaks 1 metai S. S. paskirta 4 680 Lt, o iki vaikui sukaks 2 metai – 3 510 Lt dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa. Atsakovo teigimu, Valdybos Vilniaus skyriaus veiksmai, skaičiuojant ir išmokant pareiškėjai pašalpą, yra teisėti ir pagrįsti teisės aktais, todėl nėra pagrindo naikinti ginčijamų Valdybos ir Valdybos Vilniaus skyriaus sprendimų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti, o savo poziciją grindė iš esmės analogiškais motyvais, kurie buvo nurodyti atsakovo atsiliepime į skundą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, 21 straipsnio 1 dalimi, Laikinojo įstatymo 15, 9, 10 straipsniais, nustatė, kad pareiškėjai Valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 6-24-1328 buvo paskirta 5 850,00 Lt motinystės (tėvystės) pašalpa, kol vaikui sukaks vieneri metai, ir 4 972,50 Lt – kol sukaks dveji metai. Atsakovas, remdamasis Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 ir 3 dalimis, 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721 nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą iki vaikui sukaks 1 metai taikant 90 procentų, o nuo 1 iki 2 metų – 75 procentų kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydį. Kadangi pagal 368,55 Lt vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį apskaičiuota pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu iki vaikui sukaks vieneri metai (368,55 Lt x 90% x 21,2 d. d. = 7031,93 Lt) viršijo einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą (1170 Lt x 4 = 4 680,00 Lt), o vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo vaiko vienerių iki dvejų metų (368,55 Lt x 75% x 21,2 d. d. = 5 859,59 Lt) viršijo 75 procentų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą (1 170 Lt x 4 x 75 % = 3 510,00 Lt) S. S. iki vaikui sukaks vieneri metai paskirta maksimali 4 680,00 Lt dydžio per mėnesį motinystės (tėvystės) pašalpa, o laikotarpiu nuo vaiko vienerių iki dvejų metų buvo pakirta maksimali 3 510,00 Lt dydžio per mėnesį motinystės (tėvystės) pašalpa.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu, nustatė, kad pareiškėja teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo 2010 m. sausio 18 d., t. y. po Laikinojo įstatymo įsigaliojimo 2010 m. sausio 1 dieną. Motinystės (tėvystės) pašalpų, į kurias teisė įgyta po Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, perskaičiavimo reglamentavimas remiantis Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 ir 3 dalimis, Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarime nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Teismas darė išvadą, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai sumažino pareiškėjai paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos dydį, remdamasis Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 ir 3 dalimis.

Pripažinęs, kad prašomi panaikinti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, teismas netenkino pareiškėjos reikalavimo įpareigoti Valdybos Vilniaus skyrių vykdyti Valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 6-24-1328, išmokant pareiškėjai nuo 2010 m. liepos 1 d. neišmokėtas motinystės (tėvystės) išmokos sumas, nurodytas Valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 19 d. sprendime Nr. 6-24-1328.

Kadangi pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą, teismas netenkino jos reikalavimo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėja S. S. apeliaciniu skundu (b. l. 110-114) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti: panaikinti Valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. (11.1)I-6099; panaikinti Valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721; įpareigoti Valdybos Vilniaus skyrių vykdyti 2010 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 6-24-1328, įpareigoti Valdybos Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai nuo 2010 m. liepos 1 d. neišmokėtas motinystės (tėvystės) pašalpos išmokas pagal Valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 6-24-1328.

Pareiškėja nesutinka su teismo išvada, kad ji teisę į pašalpą įgijo 2010 m. sausio 18 d., kadangi, jos manymu, teisė į pašalpą įgyta vaiko gimimo dieną – 2009 m. lapkričio 24 d., taigi dar iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo. Pareiškėja daro išvadą, kad jai paskirtos pašalpos dydis negalėjo būti perskaičiuojamas ir mažinamas. Pareiškėja atkreipia dėmesį, jog apie tai, kad gimė vaikas, atsakovas buvo informuotas 2009 m. lapkričio mėnesio pabaigoje, nes pareiškėjos sutuoktinis nuo 2009 m. lapkričio 26 d. pasinaudojo jam suteikiama socialine garantija ir išėjo tėvystės atostogų, gavo atitinkamą socialinę išmoką. Pareiškėja daro išvadą, kad atsakovas jau 2009 m. lapkričio pabaigoje žinojo apie pareiškėjos įgytą teisę į motinystės pašalpą. Pareiškėja remiasi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3, 5 dalimis, 20 straipsnio 1, 2 dalimis ir pažymi, kad tikslus ir aiškus visuomenei reikšmingų aplinkybių teisinis reglamentavimas yra valstybės pareiga ir interesas, o tai, kad toks reglamentavimas nėra nustatytas, aiškintina valstybės nenaudai ir socialinėmis garantijomis pasinaudoti siekiančio piliečio naudai.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 122-124) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas remiasi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 20 straipsnio 1, 2 dalimis, pažymi, kad vaiko priežiūros atostogų pareiškėja išleista nuo 2010 m. sausio 18 d., o laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 14 d. iki 2010 m. sausio 17 d. pareiškėja naudojosi teise į nėštumo ir gimdymo atostogas, kurių metu jai buvo mokama motinystės pašalpa pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalį. Atsakovas daro išvadą, kad vaiko gimimo dieną pareiškėja teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą neįgijo ir negalėjo įgyti, nes teisės aktai nenumato teisės vienu metu naudotis nėštumo ir gimdymo atostogomis ir vaiko priežiūros atostogomis, taip pat nenumato galimybės vienu metu gauti motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 128-129) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Valdyba atkreipia dėmesį, kad pagal Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimą Konstitucijai prieštaravo tik tos Laikinojo įstatymo ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nuostatos, kuriomis motinystės (tėvystės) pašalpos, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, nuo 2010 m. liepos 1 d. buvo apribotos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma iki kol vaikui sukaks metai ir atitinkamai 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 suma iki vaikui sukaks dveji metai. Seimas, 2009 m. gruodžio 9 d. priimdamas Laikinąjį įstatymą, įsigaliojusį 2010 m. sausio 1 d., nustatė, kad šio įstatymo 10 straipsnio 2, 3 dalys taikomos tik nuo 2010 m. liepos 1 dienos. Valdyba daro išvadą, kad įstatymų leidėjas, iš anksto nustatydamas motinystės (tėvystės) pašalpų dydžio pasikeitimą, užtikrino šias išmokas gaunančių asmenų teisėtus lūkesčius ir suteikė jiems galimybę prisitaikyti prie būsimų pokyčių. Valdyba atkreipia dėmesį, kad pareiškėja teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo po Laikinojo įstatymo įsigaliojimo. Tiek Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje, tiek Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 43 punkte yra nustatyta, kad teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą turi vienas iš tėvų, kuris yra apdraustas ligos ir motinystės socialiniu draudimu, įstatymų nustatyta tvarka išleistas vaiko priežiūros atostogų ir per paskutinius 24 mėnesius iki pirmosios vaiko priežiūros atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą. Valdyba daro išvadą, kad teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijimo data yra vaiko priežiūros atostogų pirmoji diena. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjai vaiko priežiūros atostogos buvo suteiktos nuo 2010 m. sausio 18 d. iki 2010 m. lapkričio 24 d., todėl daro išvadą, kad pareiškėja teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo nuo 2010 m. sausio 18 dienos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjai neišmokėtos motinystės (tėvystės) pašalpos dalies, kuri susidarė dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimo Nr. 6-26-2721 (b. l. 14-15) nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiuoti 2010 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 6-24-1328 (b. l. 12-13) paskirtą motinystės (tėvystės) pašalpą vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnio nuostatomis, panaikinimo.

Byloje nustatyta, kad teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą pareiškėja įgijo nuo 2010 m. sausio 18 d. (b. l. 12-13). Vadovaujantis jos vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį aktualia Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies redakcija, kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negalėjo viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų penkių dydžių sumos. Tačiau vėlesniu teisės aktu (nuo 2010 m. sausio 1 d. galiojančia Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi) įstatymų leidėjas įtvirtino nuostatą, pagal kurią nuo 2010 m. liepos 1 d. pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos.

Pareiškėjai paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa buvo sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi ir 10 straipsnio 1-3 dalimis.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime konstatavo, kad konstituciniam teisinės valstybės principui, be kita ko, prieštaravo: 1) Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata „šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis <...> nuo 2010 m. liepos 1 d. <...> motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“ tiek, kiek apima tokias paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo; 2) Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, iki vaikui sukaks vieni metai negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos; 3) Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų negali viršyti 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai vaikas gimė 2009 m. lapkričio 24 dieną. Pažymėtina, kad pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi motinystės (tėvystės) pašalpos pareiškėjai skyrimo metu) teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą turi vienas iš tėvų (įtėvių) ar globėjas, apdraustas Ligos ir motinystės socialiniu draudimu, įstatymų nustatyta tvarka išleistas vaiko priežiūros atostogų ir turintis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu nustatytą ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą. Pagal minėto įstatymo 20 straipsnio 2 dalį motinystės (tėvystės) pašalpa turintiems teisę ją gauti apdraustiesiems asmenims skiriama nuo vaiko gimimo dienos, tik jeigu motina negavo motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį. Kadangi S. S. už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį buvo skirta motinystės pašalpa, darytina išvada, kad pareiškėja, kaip teisingai nurodo ir atsakovas, teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo nuo 2010 m. sausio 18 d., t. y. nuo vaiko priežiūros atostogų pradžios. Taigi teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą pareiškėja įgijo jau po Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, vadinasi, pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa buvo perskaičiuota vadovaujantis nuostatomis, kurios nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Minėtos Konstitucinio Teismo išvados iš esmės reiškia, kad asmenys, kurie teisę į motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas ar motinystės (tėvystės) išmokas įgijo po 2009 m. gruodžio 31 d. (tokių subjektų ratui priklauso ir pareiškėja), neturi teisėto lūkesčio, kad valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai jiems priklausanti įstatymo nustatyto dydžio finansinė parama vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu nebus mažinama, todėl šiems gavėjams pagrįstai tenka pareiga ekonomikos, finansų krizės naštą tolygiai ir proporcingai dalytis su visa visuomene. Atsižvelgiant į tai, dėl Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnio teisinio reguliavimo taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. lapkričio 24 d. pareiškėjos patirtos neigiamos pasekmės, pasireiškusios dalies motinystės (tėvystės) pašalpos praradimu, negali būti pašalintos, nes apeliaciniu skundu ginčijama socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinoji tvarka yra su Konstitucija suderinama.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, jų kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatas atitinkantį procesinį sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos S. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas