A-255-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-255-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00134-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 12.3.2; 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Arūno Dirvono,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo, ir valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui dėl sprendimo panaikinimo bei turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja E. M. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 2–10), kurį patikslino (I t., b. l. 17–18, 66, 88, 131–140, 145–154), į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti 2005 m. gegužės 30 d. aktą (valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir Registrų centras) Kauno filialo (toliau – ir Kauno filialas) 2005 m. gegužės 30 d. pažymėjimą apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre), įregistravusį nekilnojamąjį daiktą, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Patalpos), Nekilnojamojo turto registre (toliau – ir skundžiamas aktas, 2005 m. gegužės 30 d. aktas); 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo, dėl neteisėtų Kauno filialo pareigūnų tarnybinių veiksmų, registruojant, išleidžiant į apyvartą neteisėtą nekilnojamąjį daiktą, turtinės žalos atlyginimą: 19 800 Lt Patalpų kainos, 163,30 Lt pirkimo–pardavimo išlaidų, 100 Lt žyminio mokesčio apygardos administraciniam teismui bei 600 Lt žyminio mokesčio Kauno apylinkės teismui, 64,24 Lt kitų išlaidų pagal pridėtus čekius, 850 Lt skundo paruošimo išlaidų pareiškėjai bei 1 500 Lt ir 124,25 Lt išlaidų antstolei G. A. dėl Kauno apylinkės teismo išlaidų, iš viso – 23 201,79 Lt.

Pareiškėja nurodė, jog 2012 m. liepos 14 d. gavo Kauno filialo raštą dėl jai priklausančių Patalpų duomenų tikslinimo pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas) 15 straipsnio 2 dalį, 9 straipsnio 4 dalies 2 punktą bei 14 straipsnio 3 ir 4 dalis. Paaiškino, kad Patalpos buvo sudarytos atidalijimo būdu ir 2005 m. gegužės 30 d. aktu nepagrįstai ir neteisėtai įregistruotos Nekilnojamojo turto registre Kauno apskrities viršininko administracijos (toliau – ir KAVA) komisijos 2005 m. gegužės 12 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto pagrindu. Nurodė, kad nuo pastato eksploatavimo pradžios 1974 m. šis buvo ir yra valdomas kaip standartinis daugiabutis bendrabutis. Rėmėsi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ (toliau – ir STR 2.02.01:2004) 4.17, 18 ir 107 punktų ir kt. nuostatomis ir nurodė, kad Patalpos – negyvenamos, pastato naudojimui pagal paskirtį reikalingos patalpos – įregistruotos kaip vieno asmens (pareiškėjos) nuosavybė, tuo suteikiant jai pareigas Patalpas valdyti – naudoti, prižiūrėti, išlaikyti, tačiau nepaisant to, jomis neišvengiamai naudojasi ir visi kiti pastato gyventojai. Pareiškėjos manymu, tokių sąlygų sudarymas – paėmimas bendriems (visuomenės) poreikiams, o tai nėra teisinga jos atžvilgiu, todėl už tokios situacijos susidarymą atsakingi subjektai – atsakovas – turi už tai atsakyti. Nurodė, jog buvo pažeisti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.82 ir 4.83 straipsnių, STR 2.02.01:2004 263 punkto 2 papunkčio reikalavimai, taip pat CK 4.93–4.97 straipsniai, todėl Patalpų savininkui turi būti atlyginta pagal CK 4.100 straipsnio 1–3 dalis ir 4.34 straipsnio 2 dalį. Manė, jog yra taikytinos CK 4.31 ir 4.33 straipsnių nuostatos.

Pareiškėja nurodė, jog Nekilnojamojo turto kadastro duomenys neteisėti dar ir dėl neteisingo naudingojo ploto priskyrimo Patalpoms, neatsižvelgus ir nesilaikant Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 133.4, 144.1, 144.2.6, 145.2.1 ir 145.6 punktų, Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 8 punkto, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtinto organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ (toliau – ir STR 1.14.01:1999) 3 skyriaus, 7, 13, 20 punktų nuostatų. Pažymėjo, kad gyvenamosios ir negyvenamosios patalpos gyvenamajame name įforminamos skirtingai, remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 5.14 ir 5.15 punktais, STR 1.14.01:1999 3 skyriaus, 16, 18, 21 punktų nuostatomis. Paaiškino, jog, registruojant Patalpas, jos buvo iš negyvenamųjų patalpų pervardintos butu ir joms imta taikyti butui ar kambariui taikytiną bendrosios dalinės nuosavybės dalių apskaičiavimo tvarką, gautas rezultatas – nekilnojamasis daiktas, kuris, nepažeidžiant CK, statybos techninių reglamentų ir žmogaus teisių reikalavimų, negali būti įregistruotas nei kaip butas, nei kaip negyvenamosios patalpos. Teigė, jog iš KAVA komisijos 2005 m. gegužės 12 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto matyti, kad komisija pripažino suformuotu bei tinkamu naudoti tik 11,08 kv. m ploto nekilnojamąjį daiktą be bendro naudojimo patalpų, t. y. 2005 m. gegužės 30 d. aktu įregistruotos Patalpos yra kitas, daug didesnis (52,96 kv. m dydžio) nei KAVA komisijos 2005 m. gegužės 12 d. pripažinimo tinkamu naudoti akte nurodytas, nekilnojamasis daiktas. Manė, jog jis turi būti likviduotas pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Pareiškėja taip pat nurodė pasinaudojusi ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka – 2012 m. lapkričio 24 d. pareiškimu ir 2012 m. gruodžio 27 d. skundu ji kreipėsi į centrinį registratorių valstybės įmonę Registrų centrą dėl Patalpų likvidavimo, tačiau ikiteismine tvarka bylą nagrinėjusi Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2013 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. 16 nepratęsė termino skundui dėl skundžiamo akto paduoti. Atkreipė dėmesį, jog nuo 2008 m. spalio 31 d. Registrų centras nė karto nepateikė pareiškėjos prašomų Patalpų suformavimo dokumentų, vienintelis, Kauno apygardos administracinio teismo išreikalautas, dokumentas – KAVA komisijos aktas, išduotas buvusios Kauno apskrities viršininko administracijos ir pareiškėjos gautas 2012 m. rugpjūčio 28 d.

Iš šio dokumento pareiškėja sužinojo, jog už neteisėtą nekilnojamojo daikto suformavimą atsakingas subjektas yra Registrų centras, o ne KAVA. Teigė, jog būtent dėl Registrų centro neteisėtų veiksmų – Patalpų sukūrimo, dokumentų neteikimo, neteisingo Patalpų įforminimo, susiklostė dabartinė situacija ir įvyko Patalpų pirkimo–pardavimo sandoris. Papildomai nurodė, jog Patalpų pirkimo–pardavimo sandoris įvyko dar vieno neteisėto dokumento – Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo – pagrindu, kadangi jame nurodyta sudarymo data – 2004 m. rugpjūčio 3 d.

– yra metais ankstesnė nei Patalpos buvo suformuotos ir KAVA komisijos 2005 m. gegužės 12 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu pripažintos tinkamomis naudoti. Remdamasi Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punktu nurodė, kad minėtu KAVA aktu buvo tinkamai atidalijimo būdu sukurtas 11,08 kv. m nekilnojamasis daiktas, kuris pagal galiojančius įstatymus ir turėjo būti formuojamas ir registruojamas Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėja, papildomai remdamasi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto registro įstatymas) 39 straipsniu, nurodė, kad tokie veiksmai gali būti pripažįstami dokumentų klastojimu, suklastotomis, jos manymu, teismas turėtų pripažinti ir Patalpas, kurios, be kita ko, yra Kauno filialo veiksmais neteisingai ir netinkamai įformintos.

Pažymėjo, kad Registrų centras ABTĮ 88 straipsnio 5 dalies bei CK 6.271 straipsnio pagrindu privalo atlyginti dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, įregistruojant nekilnojamąjį daiktą Nekilnojamojo turto registre ir išleidžiant jį į apyvartą, dėl kurių pareiškėja negali juo tinkamai disponuoti, jai sukeltą žalą.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (II t., b. l. 6–9) prašė skundo reikalavimą priteisti turtinę žalą atmesti, o skundo reikalavimą panaikinti 2005 m. gegužės 30 d. aktą palikti nenagrinėtą.

Atsakovas paaiškino, jog nebuvo tinkamai pasinaudota išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka – nors pareiškėja kreipėsi į Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisiją, šiai atsisakius atnaujinti terminą skundui dėl skundžiamo akto paduoti, administraciniuose teismuose buvo sprendžiamas būtent šio termino atnaujinimo klausimas, todėl Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2013 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi atnaujinus pareiškėjai terminą skundui dėl 2005 m. gegužės 30 d. akto paduoti, vadovaujantis ABTĮ 25 straipsniu, pareiškėja turėjo vėl kreiptis į ikiteisminio ginčų nagrinėjimo instituciją.

Vadovavosi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsniu, 5 straipsnio 2 dalimi, 22 straipsniu, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 12 straipsniu ir nurodė, kad vienais iš daikto suformavimą ir daiktinių teisių atsiradimą patvirtinančių dokumentų yra valstybės institucijos sprendimas ir rašytiniai sandoriai, kuriuos šiuo atveju atitiko Kauno filialui pateiktas Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus išduotas 2005 m. gegužės 12 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas, 2005 m. kovo 10 d. pirkimo–pardavimo sutartis ir 2005 m. kovo 15 d. turto perdavimo–priėmimo aktas. Pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto kadastre bei registre įrašyti duomenys visiškai atitinka minėtuose dokumentuose esančius duomenis. Taip pat atkreipė dėmesį į Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį, tai, kad Kauno filialas neturėjo teisės vertinti jam pateiktų dokumentų teisėtumo, bei tai, kad skundžiamo akto priėmimo metu aktualius teisinius santykius reglamentavo Lietuvos Respublikos statybos įstatymas (toliau – ir Statybos įstatymas), o teisė vykdyti valstybinę teritorijų planavimo ir statybos priežiūrą išimtinai suteikta Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos. Pažymėjo, jog Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys netiksliais, neteisingais ar neišsamiais gali būti pripažinti, tik jei jie neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys yra įrašyti.

Rėmėsi CK 6.246–6.249, 6.263 ir 6.271 straipsnių nuostatomis ir nesutiko, kad Kauno filialas sukūrė neteisėtą nekilnojamąjį daiktą bei privalo atsakyti už neteisėtus veiksmus jį kuriant, kadangi Patalpos skundžiamu aktu įregistruotos nepažeidžiant registravimo procedūras reglamentuojančių teisės aktų, Nekilnojamojo turto registre pateikti duomenys įrašyti teisingai, o vien tai, kad pareiškėja savaip vertina nekilnojamojo daikto suformavimo procedūrą, jos teisinius pagrindus ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo kompetenciją, nėra pagrindas tenkinti tokį pareiškėjos reikalavimą. Pažymėjo, jog nėra įrodytos privalomosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – nei neteisėti valdžios institucijos (Kauno filialo) veiksmai (neveikimas), nei priežastinis ryšys tarp pareiškėjos įsigyjant patalpas patirtų išlaidų ir Nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojo veiklos, bei yra praleistas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.) pareikšti, kadangi pasirašydama 2008 m. spalio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartį pareiškėja patvirtino, kad perkamų Patalpų būklė, kokybė, naudojimo sąlygos ir kitos savybės šios sutarties pasirašymo dieną atitiko šalių aptartas sąlygas ir jokių pretenzijų ji dėl to neturi, be to, 2008 m. gruodžio 9 d. minėto sandorio pagrindu pareiškėjos vardu įregistravus jos daiktines teises, pareiškėjai tapo žinoma, į kokį nekilnojamąjį daiktą viešame registre įregistruotos jos nuosavybės teisės.

Taip pat atsakovas nurodė, kad Nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojas iš Nekilnojamojo turto registro išregistruoti patį nekilnojamąjį daiktą gali tik tuomet, kai yra panaikinami ne tik jo įregistravimo pagrindai, bet ir visi daiktinių teisių, kurios vėliau buvo įregistruotos viešame registre, registracijos pagrindai, todėl, jo manymu, nenuginčijus visų registracijos pagrindu esančių dokumentų (pradedant KAVA 2005 m. gegužės 12 d. išduotu pripažinimo tinkamu naudoti aktu ir baigiant 2008 m. spalio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, pagal kurią pareiškėja įgijo nuosavybės teisę į Patalpas), teismo sprendimas nesukels pareiškėjai, prašančiai panaikinti skundžiamą aktą, norimų pasekmių. Pažymėjo, jog 2011 m. liepos 5 d. Patalpoms įregistruotas juridinis faktas – areštas, areštuota 1/10 jų dalis bei apribota disponavimo jomis teisė.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu (II t., b. l. 45–49) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl Kauno filialo 2005 m. gegužės 30 d. sprendimo (įforminto tos pačios dienos registro įrašu), kuriuo Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas nekilnojamasis daiktas – negyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), ir nuosavybės teisės į jį. Taip pat kad negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) (8,42 kv. m), (duomenys neskelbtini) (1,36 kv. m), (duomenys neskelbtini) (1,30 kv. m) su bendro naudojimo patalpomis, pažymėtomis (duomenys neskelbtini) (80/100 nuo 13,81 kv. m), (duomenys neskelbtini) (857/1000 nuo 34,20 kv. m), (duomenys neskelbtini) (854/1000 nuo 1,78 kv. m), Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byla buvo suformuota atidalijimo būdu UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ 2004 m. birželio 29 d. prašymo pagrindu, bankrutavusi akcinė bendrovė „Kauno popieriaus fabrikas“, atstovaujama UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ įgalioto asmens, 2005 m. kovo 10 d. sutartimi pardavė Patalpas E. V., kuris 2005 m. gegužės 19 d. Kauno filialui pateikė prašymą įregistruoti nuosavybės teises į Patalpas 2005 m. kovo 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties, 2005 m. kovo 15 d. turto perdavimo–priėmimo akto ir 2005 m. gegužės 12 d. KAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus išduoto pripažinimo tinkamu naudoti akto pagrindu, o Kauno filialas, nenustatęs Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnyje nurodytų aplinkybių ir neturėjęs duomenų apie E. V. pateiktų dokumentų negaliojimą ar panaikinimą, 2005 m. gegužės 30 d. įregistravo Nekilnojamojo turto registre Patalpas ir nuosavybės teises į jas E. V. vardu. Pareiškėja Patalpas įsigijo 2008 m. spalio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, nuosavybės teisės į Patalpas pareiškėjos vardu įregistruotos 2008 m. gruodžio 9 d.

Vadovavosi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsniu, 5 straipsnio 2 dalimi ir 22 straipsniu bei Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 12 straipsniu, vertino Kauno filialui pateiktų KAVA 2005 m. gegužės 12 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto, 2005 m. kovo 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties ir 2005 m. kovo 15 d. turto perdavimo–priėmimo akto turinį bei nurodė, kad Patalpos į Nekilnojamojo turto registrą įrašytos pagal Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byloje esančių minėtų dokumentų duomenis, Nekilnojamojo turto kadastre bei registre įrašyti duomenys visiškai atitinka minėtuose dokumentuose esančius duomenis, todėl jų keisti ir (ar) taisyti nėra teisinio pagrindo. Pažymėjo, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str.). Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes ir ginčo situacijos teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nenumato teisės ir (ar) pareigos aiškintis dokumentuose nenustatytų aplinkybių ir rinkti duomenų, jei jie nėra aiškiai apibrėžti dokumente, taip pat kad nėra teisinio pagrindo išregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir nuosavybės teises į jį, nes pareiškėja nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų, jog nekilnojamojo daikto suformavimo dokumentai bei nuosavybės teises į daiktą patvirtinantys dokumentai (pirkimo–pardavimo sutartys, paveldėjimo teisės liudijimas) yra panaikinti, pripažinti neteisėtais ar kitokiu būdu netekę galios.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog skundžiamo 2005 m. gegužės 30 d. akto priėmimo metu ginčui aktualius teisinius santykius reglamentavo Statybos įstatymas, teisė vykdyti valstybinę teritorijų planavimo ir statybos priežiūrą išimtinai suteikta Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos. Taip pat kad Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys gali būti pripažinti netiksliais, neteisingais ar neišsamiais tuomet, kai jie neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys yra įrašyti. Remdamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 1 ir 2 dalimis paaiškino, kad duomenys Nekilnojamojo turto registre gali būti patikslinti ir ištaisyti dviem atvejais: kai Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys įrašyti, arba kai įrašant duomenis į Nekilnojamojo turto registrą yra padaromos techninės klaidos, pažymėjo, kad šiuo atveju techninių klaidų taip pat nėra nustatyta.

Nurodė, kad, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartimi pareiškėjai atnaujinus terminą skundžiamam sprendimui ginčyti, nėra pagrindo svarstyti klausimo dėl šio ginčo išankstinio nagrinėjimo ne teisme tvarkos.

Vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, pažymėjo, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kildinamos iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nepagrįstu pripažino pareiškėjos skundo motyvą, kad Kauno filialas sukūrė neteisėtą nekilnojamąjį daiktą ir privalo atsakyti už neteisėtus veiksmus jį kuriant, kadangi Patalpos skundžiamu sprendimu buvo įregistruotos nepažeidžiant registravimo procedūras reglamentuojančių teisės aktų, į Nekilnojamojo turto registrą duomenys iš registravimui pateiktų dokumentų įrašyti teisingai. Pažymėjo, kad nenustatyta, jog Kauno filialo veiksmai būtų sudarę sąlygas žalai kilti ar prisidėtų prie kilusios žalos atsiradimo, taip pat kad pareiškėjos įsigyjant Patalpas turėtos išlaidos negali būti laikomos Kauno filialo veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Akcentavo, kad pati pareiškėja tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat atsakovo veiksmai ir (ar) neveikimas) pažeidė jos teises, dėl to atsirado pagrindas reikalauti turtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neįrodė, kad jos patirtos išlaidos priežastiniu ryšiu susiję su Nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojo veikla.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (II t., b. l. 54–58) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą ir jos skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai, nurodydamas, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nenumato teisės ir (ar) pareigos aiškintis dokumentuose nenustatytų aplinkybių ir rinkti duomenų, jei jie nėra aiškiai apibrėžti dokumente, nurodo tarsi KAVA 2005 m. gegužės 12 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas būtų ne visai apibrėžtas ir aiškus, nors jis yra aiškus ir suprantamas, jame išreikšta išvada, kuria tinkamomis naudoti pripažįstamos trys patalpos ((duomenys neskelbtini)), nurodytas šių patalpų plotas (11,08 kv. m), be to, jame nurodyta, kad yra formuojamas naujas atskiras nekilnojamojo turto vienetas be dokumentuose nurodytų bendro naudojimo patalpų dalių. Kita vertus, atsakovo įregistruotas 52,95 kv. m plotas ar kitos patalpos niekur nėra paminėti. Atsižvelgiant į tai, suklysti vertindami šį aktą nei atsakovas, nei teismas neturėjo jokio pagrindo, o teiginys, jog ginčijamame akte nurodytos ginčo Patalpos, kurių plotas yra 52,95 kv. m, atitinka KAVA 2005 m. gegužės 12 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto turinį, yra neteisingas, atsakovo veiksmai, kuriais sukurtas kitoks, nei jam nurodyta, nekilnojamasis daiktas, – neteisėti.

2. Remiasi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsniu, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 punktu ir 7 straipsnio 4 punktu, pažymi, kad Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo (šiuo atveju nuo 2005 m. gegužės 30 d. akto, priimto KAVA 2005 m. gegužės 12 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto pagrindu, priėmimo) yra laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti ir nenuginčyti, todėl nesutinka, jog duomenys apie Patalpas laikomi teisingais ir išsamiais nuo 2004 m. birželio 29 d. Pažymi, jog asmens prašymas nėra pagrindas tokius duomenis sudaryti ir įrašyti juos į Nekilnojamojo turto kadastrą ir registrą. Teigia, kad iki KAVA 2005 m. gegužės 12 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto priėmimo Patalpos negalėjo būti registruojamos Nekilnojamojo turto registre. Tik įregistravęs suformuotą nekilnojamąjį daiktą Nekilnojamojo turto registre registro tvarkytojas turi teisę ir privalo tokiam naujam nekilnojamajam daiktui sudaryti kadastro duomenų bylą, tai nurodyta ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 39 straipsnio 1 punkte, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 47 punkte. Kitaip tariant, 2005 m. gegužės 30 d. įregistravus naują nekilnojamąjį daiktą – Patalpas – jam turėjo būti sudaryta ir nauja kadastro byla, kurioje esantys Patalpų duomenys būtų be pakitimų perkeliami keičiantis Patalpų savininkams, o byloje, sudarytoje 2004 m. birželio 29 d. (iki Patalpų įregistravimo), esantys duomenys į Patalpų bylą neturi būti perkeliami.

3. Nesutinka, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas neatsako už Patalpų kūrimą ir formavimą. Remiasi Nuostatų 9.1, 9.2, 27 punktų, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 26 straipsnio bei 29 straipsnio 8 punkto nuostatomis ir teigia, kad pats nekilnojamojo turto registratorius pagal įstatymą priima bei atsako už registruojant daiktus priimtus sprendimus, todėl atsako ir už jų neteisėtą atsiradimą.

4. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo tik pareiškėjos reikalavimą panaikinti ginčijamą aktą nuo jo sukūrimo dienos (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.), tačiau nesvarstė kitų jos reikalavimų, kuriuos tenkinus šis aktas būtų panaikintas dėl Lietuvos Respublikos statybos techninių reglamentų nesilaikymo ir buvimo neteisėtu, nes jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti visų aplinkybių vertinimą bei sprendimo pagrįstumą (pagal ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.). Pažymi, jog jei atsakovas būtų laikęsis šių nuostatų, toks neteisėtas daiktas kaip Patalpos nebūtų atsiradęs ir nebūtų susiklosčiusi situacija, kuomet niekam nėra aišku, kaip su jomis elgtis. Mano, jog tik pats nekilnojamojo turto registratorius privalo atlyginti dėl tokių neteisėtų jo veiksmų kylančią žalą. Nurodo, jog ginčijamas aktas galėtų būti panaikintas ir ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Pareiškėja pažymi nesuprantanti, kodėl administracinis teismas nepanaikino šio neteisėto akto.

Atsakovai atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 67–69) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo argumentus iš esmės analogiškus pateiktiesiems atsiliepime į pareiškėjos skundą. Papildomai pažymi, jog Patalpos buvo suformuotos vienu iš Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje numatytų būdų – suformuojant naują nekilnojamąjį daiktą. Akcentuoja, kad Registrų centrui nėra suteikta teisė vykdyti valstybinę teritorijų planavimo ir statybos priežiūrą, kadangi ji yra išimtinai suteikta Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos. Remiasi KAVA 2005 m. gegužės 12 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu, kuriame nurodyta, jog pripažindama suformuotą atskirą nekilnojamojo turto objektą tinkamu naudoti komisija vadovavosi E. V. pateiktais dokumentais ir kadastrinių matavimų duomenimis, ir teigia, jog Patalpų, kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto, kadastro ir registro byla buvo suformuota 2004 m. liepos 26 d. Pažymi, jog pareiškėja pati pripažino tik vėliau supratusi, ką įsigijo sudarydama pirkimo–pardavimo sutartį, ir dėl to ją apskundė bendrosios kompetencijos teismui, kuris nepripažino sutarties neteisėta. Dėl bendrojo naudojimo patalpų įskaičiavimo į pagrindinio daikto plotą atsakovai nurodo, jog nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų, kadastro duomenų surinkimo, tikslinimo bei apdorojimo tvarką, be kita ko, plotų skaičiavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintos Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklės, bei nurodo jų 14.7 punktą. Paaiškina, jog atsižvelgus į minėtas nuostatas KAVA 2005 m. gegužės 12 d. pripažinimo tinkamu naudoti akte ir yra nurodytas būtent 11,08 kv. m Patalpų plotas. Mano, jog teismas priėmė pagrįstą sprendimą, kuriame nurodė nenustatęs nei Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo padarytų teisės aktų nuostatų pažeidimų, nei techninių klaidų. Apibendrindami nurodo, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų visumos yra akivaizdu, jog Nekilnojamojo turto kadastre ir registre esantys duomenys apie Patalpas atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, apeliantė nenurodė, kokios materialinės ir procesinės teisės normos buvo pažeistos ar netinkamai taikytos teismui priimant skundžiamą sprendimą, todėl nėra pagrindo tenkinti jos pateiktą apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo 2005 m. gegužės 30 d. akto apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, kuriuo Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas nekilnojamasis daiktas, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Pareiškėja prašo šį aktą panaikinti bei priteisti, jos teigimu, neteisėtu šio daikto įregistravimu jai padarytą turtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiaga nustatytas bylai reikšmingas aplinkybes, remdamasis teisės aktų nuostatomis, pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą, nes nenustatė, jog Kauno filialas, priimdamas ginčijamą sprendimą, būtų nesilaikęs teisės aktų keliamų reikalavimų, taip pat, teismo vertinimu, pareiškėja nepagrindė patirtos turtinės žalos, neįrodė priežastinio ryšio tarp Kauno filialo veiksmų ir galbūt patirtos turtinės žalos buvimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, vadovaudamasi ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, sutinka su minėtu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir, remdamasi ABTĮ 81 straipsniu nustatyta bylos nagrinėjimo apimtimi, patikrinusi bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam ginčo santykių kvalifikavimui. Todėl, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), nekartoja pirmosios instancijos teismo motyvų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

Kaip teisingai skundžiamame sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, skundžiamo akto (Registrų centro Kauno filialo įrašo) turinys, pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalį ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, atitiko dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, t. y. 2005 m. kovo 10 d. turto pirkimo–pardavimo sutarties, 2005 m. kovo 10 d. turto priėmimo–perdavimo akto ir 2005 m. gegužės 12 d. KAVA pripažinimo tinkamu naudoti akto, duomenis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek minėtuose dokumentuose, tiek ir 2008 m. spalio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartyje, kurią pasirašė pati apeliantė, tiek 2005 m. gegužės 30 d. ir 2007 m. birželio 6 d. pažymėjimuose apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, tiek ir Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašuose (2009 m. vasario 24 d., 2012 m. rugsėjo 5 d.) aiškiai nurodyta, jog kaip nekilnojamasis daiktas įregistruotos yra negyvenamosios 11,08 kv. m dydžio patalpos kartu su bendro naudojimo patalpomis, t. y. kaip atskiras nekilnojamojo turto vienetas suformuotos 11,08 kv. m dydžio patalpos bei jų priklausinys – bendrojo naudojimo patalpos. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstais laikytini apeliantės teiginiai, jog Kauno filialas skundžiamu aktu įregistravo didesnį nei KAVA pripažinimo tinkamu naudoti akte nurodyto ploto nekilnojamąjį daiktą bei kad įregistruotas 52,95 kv. m plotas ar kitos patalpos niekur nėra paminėti. Taip pat, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, teisėjų kolegija nesutinka su apeliaciniame skunde pateiktu vertinimu, jog pirmosios instancijos teismas kėlė abejones dėl KAVA 2005 m. gegužės 12 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto apibrėžtumo ir aiškumo.

Pasisakydama dėl apeliantės teiginio, jog 2005 m. gegužės 30 d. įregistravus naują nekilnojamąjį daiktą – Patalpas – jam turėjo būti sudaryta ir nauja kadastro byla, o byloje, sudarytoje 2004 m. birželio 29 d. (iki Patalpų įregistravimo), esantys duomenys į Patalpų bylą neturėjo būti perkeliami, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju nekilnojamasis daiktas skundžiamu 2005 m. gegužės 30 d. aktu buvo įregistruotas 2005 m. kovo 10 d. sutarties (kuria E. V. buvo parduotas pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punktą 2004 m. birželio 29 d. atidalijimo būdu suformuotas nekilnojamasis daiktas), 2005 m. kovo 10 d. turto priėmimo–perdavimo akto ir 2005 m. gegužės 12 d. KAVA pripažinimo tinkamu naudoti akto pagrindu, todėl, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos nurodytoje registro byloje esantys duomenys nebuvo vertinami priimant skundžiamą aktą, minėtas pareiškėjos argumentas nėra aktualus sprendžiant skundžiamo akto pagrįstumo ir teisėtumo klausimą.

Išsamiai susipažinusi su bylos medžiaga ir pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą išnagrinėjo išsamiai ir priėmė pagrįstą bei motyvuotą sprendimą, todėl apeliacinio skundo teiginys, jog nebuvo svarstyti visi pareiškėjos skunde pateikti reikalavimai ir dėl to nebuvo įvertintos visos aktualios aplinkybės, negali būti pripažintas pagrįstu. Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad, kaip jau minėta, Kauno filialo veiksmai nėra pripažintini neteisėtais, nes atsakovas laikėsi visų Nekilnojamojo turto registro įstatymo ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nuostatų, neperžengė savo kompetencijos ribų, taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžiant turtinės žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų, atlyginimo klausimą, nagrinėjamu atveju, nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų ar neveikimo, nėra pagrindo pripažinti Kauno filialo atsakomybę pagal CK 6.271 straipsnį.

Apibendrindama, atsižvelgusi į tai, kad Patalpos įregistruotos nepažeidžiant registravimo procedūras reglamentuojančių teisės aktų, į Nekilnojamojo turto registrą duomenys iš registravimui pateiktų dokumentų įrašyti teisingai, nenustatyta, kad Kauno filialo veiksmai būtų neteisėti, sudarę sąlygas žalai kilti ar prisidėtų prie žalos atsiradimo, teisėjų kolegija neturi pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimų. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog ginčijamas Kauno filialo 2005 m. gegužės 30 d. aktas yra priimtas pagrįstai ir tinkamai taikant aktualias teisės aktų nuostatas, išsamiai susipažinus ir įvertinus faktines aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atsisakyta panaikinti skundžiamą aktą, taip pat laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos E. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Arūnas Dirvonas