A-602-264-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-220-14

Administracinė byla Nr. A602-264/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00475-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.6; 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė 2012 m. spalio 25 d. prašymą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas), kuriuo prašė atleisti jį nuo 73 491, 52 Lt baudos ir delspinigių sumokėjimo ir pripažinti, kad minėtą nepriemoką išieškoti nėra tikslinga ekonominiu ir socialiniu požiūriu, ar atleisti nuo jos mokėjimo kitais įstatyminiais pagrindais (b. l. 26). Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2012 m spalio 31 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-K3-272 pagal pareiškėjo 2012 m. spalio 9 d. prašymą atleisti nuo 24 044 Lt akcizo mokesčio (toliau – ir AM) baudų bei apskaičiuotų 49 416, 50 Lt akcizo mokesčio delspinigių atleido pareiškėją nuo 24 044 Lt AM baudos mokėjimo; nusprendė neatleisti nuo 49 416,50 Lt AM delspinigių (b. l. 31-35). Kadangi Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija nuo 24 044 Lt AM baudos mokėjimo pareiškėją buvo atleidusi, toliau VMI buvo nagrinėjamas klausimas dėl likusios 49 416,50 Lt AM delspinigių mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška. VMI 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. (23.19-08)-322-805 nusprendė nepripažinti 49 416,50 Lt mokesčio mokėtojo mokestinės nepriemokos beviltiška (b. l. 23-25).

2012 m. gruodžio 20 d. pareiškėjas kreipėsi į Mokestinių ginčų komisiją prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK), prašydamas jo skundą tenkinti ir panaikinti VMI 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. (23.19-08)-322-805 nepripažinti mokestinės nepriemokos beviltiška, 2012 m. lapkričio 22 d. išvadą Nr. (23.23-08)-326-2751 „Dėl A. M. mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška“ ir 49 416,50 Lt akcizo mokesčio delspinigių mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška ar delspinigius panaikinti kitas įstatyminiais pagrindais (b. l. 7-10). 2013 m. sausio 10 d. gavo MGK 2013 m. sausio 8 d. posėdžio protokolo išrašą, kuriame nurodyta, kad jo skundas laikytinas nenagrinėtinu, nes jis nepriklauso MGK kompetencijai (b. l. 12-13). MGK nusprendė, kad pareiškėjo skundas pateiktas ne dėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo mokestiniame ginče.

II. Pareiškėjas skundu (b. l. 1-5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas:

1) skundą tenkinti ir įpareigoti MGK išnagrinėti jo 2012 m. gruodžio 20 d. skundą (MGK gautas 2013 m. sausio 4 d., registracijos Nr. 7-10) dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. (23.19-08)-322-805;

2) tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad MGK 2013 m. sausio 8 d. posėdžio protokolu Nr. PP-9(7-10/2013) pagrįstai nusprendė 2012 m. gruodžio 20 d. skundą laikyti nenagrinėtinu, jo skundą išnagrinėti iš esmės ir jį patenkinti – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. (23.19-08)-322-805 ir 2012 m. lapkričio 22 d. išvadą Nr. (23.23-08)-326-2751 panaikinti ir 49 416,50 Lt. akcizo mokesčio delspinigių mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška ar delspinigius panaikinti, ar nuo jų mokėjimo atleisti kitais įstatyminiais pagrindais.

Pareiškėjas su aukščiau pateikta MGK pozicija nesutiko, kadangi MAĮ 145 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, jog „šiame įstatyme numatyta mokestinių ginčų nagrinėjimo procedūra taip pat taikoma nagrinėti mokesčių mokėtojo skundams dėl mokesčių administratoriaus sprendimo neatleisti nuo baudų bei (arba) delspinigių mokėjimo“.

MAĮ 146 straipsnio 1 dalis numato, kad skundai dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) sprendimų, nenurodytų šio Įstatymo 145 straipsnyje, jų nepriėmimo, taip pat skundai dėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų (jų nepriėmimo), kuriais mokestiniai ginčai nesprendžiami iš esmės, nagrinėjami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Manė, kad skundai, susiję su sprendimais, numatytais MAĮ 145 straipsnyje, nagrinėjami įstatymo nustatyta tvarka. Nurodė, kad atsakovas 2012 m. lapkričio 22 d. Nr. (23.19-08)-322-805 sprendimu nepripažino 49 416, 50 Lt nepriemokos beviltiška, t. y. priėmė sprendimą neatleisti pareiškėjo nuo delspinigių mokėjimo. Todėl, atsižvelgdamas į tai, kad ginčijamas sprendimas yra susijęs su sprendimu neatleisti mokesčių mokėtojo nuo delspinigių mokėjimo bei į tai, kad MAĮ 145 straipsnio 2 dalis numato, kad sprendimams dėl mokesčių administratoriaus sprendimo neatleisti nuo baudų bei (arba) delspinigių mokėjimo taikoma MAĮ nustatyta mokestinių ginčų nagrinėjimo procedūra, pareiškėjas su skundu kreipėsi į MGK.

Manė, kad MGK nepagrįstai atsisakė skundą nagrinėti, nes ji pagal MAĮ 151 straipsnį buvo kompetentinga nagrinėti skundą.

Tvirtino, kad jam yra nesuprantamas mokestinės nepriemokos dydis – 73 491,52 Lt. VMI nei ginčijamame sprendime, nei išvadoje nepaaiškino, kodėl ir už ką reikalaujama tokios sumos.

Nurodė, kad jo prašymas nebuvo pilnai išnagrinėtas ir nebuvo pasisakyta dėl visų prašyme nurodytų aplinkybių.

Teigė, kad jis pripažino savo pareigą sumokėti jam apskaičiuotą 7 354 Lt apdorotojo tabako (cigarečių) akcizo mokestį ir 6 598 Lt etilo alkoholio akcizo mokestį ir stengėsi mokestį sumokėti. Tuo tikslu kreipėsi su prašymu dėl mokesčio mokėjimo dalimis, t. y. mokant po 600 Lt per mėnesį. Jam buvo paaiškinta, kad jeigu jis mokės minėtą akcizo mokestį taip, kaip sutarta, tai baudų ir delspinigių jam nereikės mokėti, t. y. jis nuo jų mokėjimo bus atleistas. Teigė, kad mokesčių administratoriumi pasitikėjo, kadangi pranešime, kurį atsiuntė mokesčių administratorius, nebuvo nurodyta, kad jis dar turės mokėti ir paskaičiuotus akcizo mokesčio delspinigius ir baudas. Jis savo įsipareigojimus vykdė. Jeigu būtų žinojęs, kad reikės mokėti ir akcizo mokestį, ir delspinigius, ir baudas, ir kad dar už visą laiką, kol mokės sutartą sumą, bus skaičiuojami papildomi delspinigiai, nebūtų sutikęs mokėti kas mėnesį po 600 Lt sumą, nes tam nebūtų matęs jokio tikslo, nes toks susitarimas jam yra visiškai nenaudingas, atsižvelgiant į tai, kad atsirado dar papildomos didelės sumos. Mokestinė nepriemoka padidėjo 31 279 Lt delspinigių suma, nors jis buvo susitaręs dėl mokėjimo dalimis ir minėtą susitarimą, t. y. savo prievoles, vykdė tinkamai.

Tvirtino, kad 24 044 Lt bauda jam buvo panaikinta, dėl ko pradinė mokestinė nepriemoka būtų sudariusi 98 282,03 Lt (įskaičius ir delspinigius), išskaičius jo sumokėtas įmokas (21 000 Lt) būtų 77 282,03 Lt (su pradiniais delspinigiais), o be delspinigių, sudarytų 59 146 Lt, tačiau dar likusi 108 562,50 Lt mokestinė nepriemoka.

Manė, kad toks centrinio mokesčių administratoriaus elgesys laikytinas nesąžiningu ir neteisingu. Jeigu mokesčių administratorius ketino skaičiuoti delspinigius ir jų reikalauti, tai turėjo nurodyti rašte dėl prievolės mokėjimo dalimis. Taip pat nesuprato, kodėl ir nuo kokios sumos skaičiuojami delspinigiai per visą susitarimo vykdymo laikotarpį, nes mokesčių administratoriaus rašte nebuvo nurodyta, kad bus skaičiuojami delspinigiai. Taip pat neaišku, ar delspinigiai nebuvo skaičiuojami nuo baudos (24 044 Lt), kuri buvo panaikinta.

Siekiant mokėti sutartas sumas, pareiškėjas buvo priverstas skolintis, tad sumokėjęs valstybei, liko skolingas kitiems asmenims, iš kurių skolinosi.

Manė, kad mokesčių administratorius nepagrįstai jo atžvilgiu skaičiavo akcizo mokesčio delspinigius pažeisdamas nustatytųjų skaičiavimo tvarką. MAĮ 98 straipsnis įtvirtina delspinigių skaičiavimo trukmę ir nurodo, kad delspinigiai skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus jo (atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, – ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino. MAĮ 98 straipsnio 3 dalis nustato, kad teisės aktai, kuriuose nustatomas trumpesnis delspinigių skaičiavimo laikotarpis, taikomi po jų įsigaliojimo pradėtiems skaičiuoti delspinigiams. Iki minėtų teisės aktų įsigaliojimo pradėtų skaičiuoti delspinigių skaičiavimas tęsiamas ne ilgiau, negu šiuose teisės aktuose nustatytas delspinigių skaičiavimo terminas. Jeigu delspinigiai iki minėtų teisės aktų įsigaliojimo buvo skaičiuojami ilgiau, negu nustatyta šiuose teisės aktuose, delspinigių skaičiavimas nutraukiamas.

Vienas iš tokių teisės aktų, kuriose yra nustatytas senaties terminas delspinigių skaičiavimui, yra Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas, kuris taip pat nurodo, kad sutrumpintas šešių mėnesių senaties terminas taikomas ieškiniams dėl netesybų (baudų, delspinigių) išieškojimo.

Išvadoje nepagrįstai nurodyta, jog pareiškėjo ekonominė padėtis neatitinka MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų. Išvadoje nepagrįstai vertinamas ir jo sutuoktinės turtas bei jos galimybės dirbti (nurodyta, kad nepateikta dokumentų, įrodančių jos sunkią sveikatos būklę). Pažymėjo, kad butas, kurį atsakovas priskiria vertindamas jo turtinę padėtį, yra jo sutuoktinės asmeninis turtas ir jis jam nepriklauso, jokių teisių pareiškėjas į jį neturi. Mokestinė nepriemoka yra jo asmeninė prievolė ir turi būti įvykdyta jo asmeniškai, sutuoktinė už pareiškėjo pažeidimus, jo asmenines prievoles neatsako ir negali atsakyti. Todėl jos turtas negali būti laikomas pareiškėjo turtu. Sutuoktinės pajamos naudojamos jos būsto ir nepilnamečio vaiko išlaikymui. Jis, kaip nepilnamečio vaiko tėvas, taip pat turi įstatyminę pareigą mokėti išlaikymą nepilnamečiui vaikui. Tačiau niekas nesiaiškino, ar pareiškėjas ją gali vykdyti. Teigė, kad pareigos vykdyti negali, nes tam neturi lėšų, bei skolinasi siekdamas mokėti valstybei po sutartą 600 Lt sumą. Prie vaiko išlaikymo jau neprisideda daugiau kaip trys metai. Nepilnametį vaiką viena išlaiko iš savo pajamų pareiškėjo sutuoktinė. Mokesčių administratorius neatsižvelgė į tai, kad, pareiškėjas neturi darbo, kad turi išlaikyti nepilnametį vaiką, tačiau to padaryti negali, kad turi prižiūrėti nedarbingą motiną ir ja rūpintis, neatsižvelgė į tai, kad turi papildomą prievolę sumokėti 31 250 Lt sumą, ir kad vyksta priverstinis išieškojimas, kad skolinasi pinigus, tam, kad mokėti sutartas įmokas. Atsakovas apsiribojo tik faktinių aplinkybių išdėstymu, tačiau neatliko jų vertinimo. Tam, kad mokestinė nepriemoka dėl delspinigių sumokėjimo būtų pripažinta beviltiška, sutuoktinė turi mesti darbą bei kreiptis į valstybę dėl paramos.

Manė, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nesilaikė, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuluotų imperatyvų bei nepasisakė dėl visų jo nurodytų argumentų bei savo išvadų tinkamai nepagrindė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstituciniai imperatyvai, jog teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą, suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra pasisakęs, kad nepakankamai motyvuoti sprendimai gali sukelti nesaugumo ir nepasitikėjimo teisingumu jausmą.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 21–22) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Vadovaujantis MAĮ 2 straipsnio 21 dalies nuostatomis mokestiniai ginčai – tai ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą). Mokestiniams ginčams taip pat priskiriami ginčai pagal mokesčių mokėtojo skundus dėl mokesčių administratoriaus sprendimo neatleisti nuo baudų bei (arba) delspinigių mokėjimo ir mokesčių administratoriaus atlikto mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos įskaitymo (MAĮ 145 straipsnis). MAĮ 151 straipsnyje numatyta, kad Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nagrinėja mokestinius ginčus.

Pažymėjo, kad MGK pareiškėjas pateikė skundą dėl VMI 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimo (23.19-08)-322-805 nepripažinti pareiškėjo 49 416,50 Lt akcizo mokesčio delspinigių mokestinės nepriemokos beviltiška. Atsižvelgiant į minėtų teisės normų nuostatas, ginčas pagal pateiktą pareiškėjo skundą nėra mokestinis.

Teigė, kad MGK 2013 m. sausio 8 d. sprendimas byloje Nr. PP-9(7-10/2013) pagrįstas ir teisėtas. Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, atlikusi mokestinį patikrinimą, 2007 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. (15.11-15)-R3-3864 pareiškėjui nurodė sumokėti 151 436 Lt apdoroto tabako cigarečių akcizų mokestį, 34 269,97 Lt šio mokesčio delspinigių ir 46 341 Lt baudos, 6 598 Lt etilo alkoholio akcizų mokestį, 1 493,13 Lt šio mokesčio delspinigių ir 1 979 Lt baudos. Mokestinis ginčas dėl šio sprendimo baigėsi Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2009 m. birželio 8 d. nutartimi palikus galioti 2008 m. liepos 3 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-2701-789/2008. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. liepos 3 d. sprendimu paliko galioti MGK 2007 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. S-242(7-225/2007), kuris iš dalies pakeitė minėtą Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą ir patvirtino nurodymus pareiškėjui sumokėti 73 548 Lt apdoroto tabako cigarečių akcizų mokestį, 16 643,90 Lt mokesčio delspinigių, 22 064 Lt baudos, 6 598 Lt etilo alkoholio akcizų mokestį, 1 493,13 Lt šio mokesčio delspinigių ir 1 979 Lt baudos.

Pareiškėjas 2009 m. rugsėjo 17 d. pateikė prašymą netaikyti priverstinio išieškojimo veiksmų ir leisti mokėti mokestinę nepriemoką dalimis. Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2009 m. spalio 7 d. sprendimu leido mokėti dalimis po 600 Lt 73 548 Lt apdoroto tabako cigarečių akcizų mokestį ir 6 598 Lt etilo alkoholio akcizų mokestį.

Kadangi pareiškėjas nemokėjo apskaičiuotų baudų ir delspinigių, VMI priėmė 2012 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-47187 išieškoti 73 491,52 Lt baudų ir delspinigių mokestinę nepriemoką iš turto. Sprendimas antstoliui vykdyti nepateiktas.

2012 m. spalio 9 d. pareiškėjas Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė prašymą atleisti nuo 24 044 Lt baudų ir delspinigių. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2012 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-K3-272 atleido pareiškėją nuo 24 044 Lt baudos mokėjimo, o nuo 49 416,50 Lt delspinigių mokėjimo neatleido.

Pareiškėjas 2012 m. spalio 25 d. pateikė VMI prašymą pripažinti, kad minėtą mokestinę nepriemoką išieškoti nėra tikslinga ekonominiu ir socialiniu požiūriu, t. y. pripažinti delspinigių mokestinę nepriemoką beviltiška. Prašyme minėta 73 491,52 Lt baudų ir delspinigių mokestinė nepriemoka. Kadangi Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2012 m. spalio 31 d. sprendimu atleido pareiškėją nuo 24 044 Lt baudos mokėjimo, buvo nagrinėjamas klausimas dėl 49 416,50 Lt delspinigių mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška.

Pažymėjo, kad mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška tvarką reglamentuoja MAĮ 113 str. ir Mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, jos revizavimo ir apskaitos taisyklės (toliau – ir Taisyklės), patvirtintos VMI viršininko 2004 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. VA-92.

VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, nustatė, kad pareiškėjas yra darbingo amžiaus, nėra valstybės remiamas, šeimos gaunamos pajamos didesnės nei valstybės remiama pajamų suma, turi nekilnojamojo turto ir nepateikė duomenų, kad minimas turtas yra nelikvidus, todėl pareiškėjo ekonominė (socialinė) padėtis nėra sunki ir neatitinka MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų. Vadovaudamasi išdėstytu, VMI priėmė sprendimą nepripažinti 49 416,50 Lt delspinigių mokestinės nepriemokos beviltiška.

Pažymėjo, kad skunde pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio delspinigiams yra numatytas sutrumpintas 6 mėnesių išieškojimo senaties terminas. Teigė, kad pareiškėjas neteisingai traktuoja teisės aktus, kadangi nagrinėjamuoju atveju taikomos MAĮ teisės normos. Pagal MAĮ 107 straipsnį mokesčio ir su juo susijusių sumų (taip pat ir delspinigių) priverstiniam išieškojimui nustatytas 5 metų senaties terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2013 m. birželio 14 d. sprendimu (b. l. 59-65) pareiškėjo skundą tenkino ir įpareigojo Mokestinių ginčų komisiją prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės išnagrinėti A. M. 2012 m. gruodžio 20 d. skundą (Mokestinių ginčų komisijoje prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės gautą 2013 m. sausio 4 d., registracijos Nr. 7-10) dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2012 m. lapkričio 22 sprendimo Nr. (23.19-08)-322-805.

Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. spalio 25 d. prašymu (b. l. 26) aiškiai suformulavo, kad jis prašo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos „atleisti jį nuo 73 491,52 Lt baudos ir delspinigių sumokėjimo“, taip pat „pripažinti, kad minėtą nepriemoką išieškoti nėra tikslinga ekonominiu ir socialiniu požiūriu“. VMI 2012 m. lapkričio 22 d. išvadoje Nr. (23.23-08)-326-2751 (b. l. 24-25) nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą siūloma A. M. 49 416,5 Lt akcizo mokesčio delspinigių mokestinės nepriemokos nepripažinti beviltiška, o VMI 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. (23.19-08)-322-805 (b. l. 23) nuspręsta 49 416,5 Lt delspinigių nepripažinti beviltiška mokestine nepriemoka. Pareiškėjas 2012 m. gruodžio 20 d. skundu (b. l. 7-10) prašė panaikinti tiek Valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. lapkričio 22 d. išvadą Nr. (23.23-08)-326-2751, tiek jos 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. (23.19-08)-322-805 (b. l. 23) bei „49 416,5 Lt akcizo mokesčio delspinigių mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška ar delspinigius panaikinti kitais įstatyminiais pagrindais“. Vadinasi, pareiškėjas visada kėlė atleidimo nuo delspinigių klausimą.

Atleidimas nuo delspinigių reglamentuotas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra šio Įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas; kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą (šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims). Kitaip tariant, nuo delspinigių galima atleisti ir pagal Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą – tai VMI ir vertino. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 145 straipsnio 2 dalį šiame Įstatyme numatyta mokestinių ginčų nagrinėjimo procedūra taip pat taikoma nagrinėti mokesčių mokėtojo skundams dėl mokesčių administratoriaus sprendimo neatleisti nuo baudų bei (arba) delspinigių mokėjimo: vadinasi, šiam ginčui, kuriame prašoma atleisti nuo akcizo mokesčio delspinigių mokėjimo, taikoma mokestinių ginčų nagrinėjimo procedūra, o pats ginčas yra žinybingas Mokestinių ginčų komisijai (Mokesčių administravimo įstatymo 147 straipsnis).

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatavo, kad pareiškėjo skundas tenkintinas, o Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės įpareigotina išnagrinėti A. M. 2012 m. gruodžio 20 d. skundą (Mokestinių ginčų komisijoje prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės gautą 2013 m. sausio 4 d., registracijos Nr. 7-10) dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2012 m. lapkričio 22 sprendimo Nr. (23.19-08)-322-805. Pareiškėjo pateiktą alternatyvų prašymą paliko nenagrinėtu.

IV. Atsakovas VMI (toliau – ir apeliantas) 2013 m. liepos 1 d. (pagal spaudą ant voko) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 70–72), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimą.

Nurodo, kad vadovaujantis MAĮ 2 straipsnio 21 dalies nuostatomis, mokestiniai ginčai – tai ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą). Mokestinimas ginčams taip pat priskiriami ginčai pagal mokesčių mokėtojo skundus dėl mokesčių administratoriaus sprendimo neatleisti nuo baudų bei (arba) delspinigių mokėjimo ir mokesčių administratoriaus atlikto mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos įskaitymo (MAĮ 145 straipsnis). MAĮ 151 straipsnyje numatyta, kad MGK nagrinėja mokestinius ginčus.

Nurodo, kad pareiškėjas MGK pateikė skundą dėl VMI 2012 m. lapkričio 22 dėl sprendimo Nr. (23.19-08)-322-805 nepripažinti mokestinės nepriemokos beviltiška. Vilniaus apygardos administracinis teismas teigia, kad „<„,> pareiškėjas visada kėlė atleidimo nuo delspinigių klausimą“. Nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neįvertino aplinkybių, kad pareiškėjas 2012 m. spalio 25 d. pateikė VMI prašymą „<...> pripažinti, kad minėtą mokestinę nepriemoką išieškoti nėra tikslinga ekonominiu ir socialiniu požiūriu <...>“, t. y. pripažinti, delspinigių mokestinę nepriemoką beviltiška. Kadangi pareiškėjas Kauno apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai buvo pateikęs 2012 m. spalio 9 d. prašymą atleisti nuo baudų ir delspinigių nepriemokos ir 2012 m. spalio 31 d. šiuo klausimu priimtas sprendimas Nr. (04.7.2)-K3-272 atleisti pareiškėją nuo 24 044 Lt baudos mokėjimo, gavus 212 m. spalio 25 d. prašymą, buvo nagrinėjamas klausimas dėl 49 416, 50 Lt delspinigių mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir įvertinusi aplinkybes ir pateiktus duomenis, padarė išvadą, kad pareiškėjo ekonominė (socialinė) padėtis nėra sunki ir neatitinka MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų.

Nurodo, kad MGK 2013 m. sausio 8 d. sprendimas byloje Nr. PP-9 (7-10/2013) yra teisėtas ir pagrįstas, ginčas nepriklauso MGK kompetencijai, nes nėra mokestinis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Byloje ginčas kilęs dėl MGK 2013 m. sausio 8 d. sprendimo (2013 m. sausio 8 d. posėdžio protokolo išrašas Nr. PP-9 (7-10/2013), kuriuo MGK pripažino pareiškėjo 2012 m. gruodžio 20 d. skundą dėl VMI 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. (23.19-08)-322-805 nepripažinti mokestinės nepriemokos beviltiška nenagrinėtinu, nes jis nėra mokestinis ginčas ir nepriklauso MGK kompetencijai bei dėl VMI 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. (23.19-08)-322-805 nepripažinti mokestinės nepriemokos beviltiška.

Pirmosios instancijos teismas įpareigojo MGK išnagrinėti pareiškėjo 2012 m. gruodžio 20 d. skundą dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2012 m. lapkričio 22 sprendimo Nr. (23.19-08)-322-805, teismas nenagrinėjo skundo dalies dėl VMI 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. (23.19-08)-322-805 nepripažinti mokestinės nepriemokos beviltiška.

Pagal byloje pateiktus duomenis matyti, kad Kauno apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje 2012 m. spalio 17 d. buvo gautas pareiškėjo 2012 m. spalio 9 d. prašymą atleisti nuo 24 044 Lt AM baudų bei apskaičiuotų 49 416, 50 Lt AM delspinigių. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2012 m spalio 31 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-K3-272 atleido pareiškėją nuo 24 044 Lt AM baudos mokėjimo. Nuo kitos dalies, t. y. 49 416,50 Lt AM delspinigių pareiškėjas atleistas nebuvo. Pažymėtina, kad pareiškėjas neskundė minėto Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimo dėl tos dalies, kuria nebuvo atleistas nuo 49 416,50 Lt AM delspinigių mokėjimo. Pareiškėjas 2012 m. spalio 25 d. pateikė prašymą atsakovui, kuriuo prašė atleisti jį nuo 73 491, 52 Lt baudos ir delspinigių sumokėjimo ir pripažinti, kad minėtą nepriemoką išieškoti nėra tikslinga ekonominiu ir socialiniu požiūriu, ar atleisti nuo jos mokėjimo kitais įstatyminiais pagrindais. Šiuo prašymu pareiškėjas pateikė naują reikalavimą, t. y. pripažinti susidariusią mokestinę nepriemoką beviltiška. Kadangi Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m spalio 31 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-K3-272 pareiškėjas buvo atleistas nuo 24 044 Lt AM baudos mokėjimo, VMI buvo nagrinėjamas likusios nepriemokos dalies, t. y. 49 416,50 Lt, pripažinimo beviltiška klausimas. VMI 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. (23.19-08)-322-805 nusprendė nepripažinti 49 416,50 Lt mokesčio mokėtojo mokestinės nepriemokos beviltiška. Pareiškėjas 2012 m. gruodžio 20 d. skundu minėtą atsakovo sprendimą apskundė MGK.

VI. Byloje svarbu nustatyti ginčo dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška pobūdį. Ginčui aktualios MAĮ, VMI viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymo Nr. VA-144 „Dėl atleidimo nuo baudų, delspinigių ir palūkanų taisyklių patvirtinimo“, VMI viršininko 2004 m. gegužės 12 d. įsakymo Nr. VA-92 „ Dėl mokesčių mokėtojų mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, jos revizavimo bei apskaitos taisyklių ir mokesčių mokėtojų mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo“ (toliau – ir Taisyklės) nuostatos.

Ginčas pagal MAĮ nuostatas gali būti priskiriamas mokestiniams ar nemokestiniams ginčams. Atsižvelgiant į tai, skiriasi mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmų ar jų neatlikimo faktų apskundimo tvarka (ar skundas paduotinas teismui, ar ikiteisminei skundų nagrinėjimo institucijai) ir terminai. MAĮ 2 straipsnio 21 dalis įtvirtina, kad mokestiniai ginčai – tai ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą). Pagal MAĮ 145 straipsnio 1 dalį mokestinių ginčų nagrinėjimo procedūra taip pat taikoma nagrinėti mokesčių mokėtojo skundams dėl mokesčių administratoriaus sprendimo neatleisti nuo baudų bei (arba) delspinigių mokėjimo ir mokesčių administratoriaus atlikto mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos įskaitymo. MAĮ IX skyriuje reglamentuotas mokesčių administratoriaus sprendimų apskundimas kilus mokestiniams ginčams. Mokestiniams ginčams nustatyta ir reglamentuota privaloma ikiteisminė jų nagrinėjimo procedūra (MAĮ 145 straipsnio 1 dalis). Mokestinius ginčus nagrinėja centrinis mokesčių administratorius, Mokestinių ginčų komisija ir teismas (MAĮ 147 straipsnis). Centrinio mokesčių administratoriaus kompetenciją nustato MAĮ 150 straipsnis; Mokestinių ginčų komisijos kompetenciją nustato MAĮ 151 straipsnis. Skundai dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) sprendimų, nenurodytų šio Įstatymo 145 straipsnyje, jų nepriėmimo, taip pat skundai dėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų (jų nepriėmimo), kuriais mokestiniai ginčai nesprendžiami iš esmės, nagrinėjami Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka (MAĮ 146 straipsnis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kiti ginčai, kurie nėra priskiriami mokestiniams ginčams, tarp mokesčio mokėtojo ir mokesčio administratoriaus ar jo pareigūno nagrinėjami ABTĮ nustatyta tvarka tiesiogiai kreipianti į teismą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-207/2008, 2009 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-621/2009).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismas turi įvertinti byloje pareikštus reikalavimus išsamiai įvertinęs visas aplinkybes, o ne tik lingvistiniu metodu pažodžiui vertinti pareiškėjo skunde pareikštus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas „<...>2012 m. spalio 25 d. prašymu (b. l. 26) aiškiai suformulavo, kad jis prašo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos „atleisti jį nuo 73 491,52 Lt baudos ir delspinigių sumokėjimo“, taip pat „pripažinti, kad minėtą nepriemoką išieškoti nėra tikslinga ekonominiu ir socialiniu požiūriu“; taip pat „<...>2012 m. gruodžio 20 d. skundu (b. l. 7-10) prašė panaikinti tiek Valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. lapkričio 22 d. išvadą Nr. (23.23-08)-326-2751, tiek jos 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. (23.19-08)-322-805 (b. l. 23) bei „49 416,5 Lt akcizo mokesčio delspinigių mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška ar delspinigius panaikinti kitais įstatyminiais pagrindais“. Vadinasi, pareiškėjas visada kėlė atleidimo nuo delspinigių klausimą.“ Įvertinus byloje vykusius procesus, darytina išvada, kad pareiškėjas 2012 m. spalio 9 d. prašymu Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai prašė atleisti nuo 24 044 Lt AM baudų bei apskaičiuotų 49 416, 50 Lt AM delspinigių. Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai nagrinėjant prašymą, pareiškėjas pateikė 2012 m. spalio 25 d. prašymą su nauju reikalavimu atsakovui, kuriuo prašė atleisti jį nuo 73 491, 52 Lt baudos ir delspinigių sumokėjimo ir pripažinti, kad minėtą nepriemoką išieškoti nėra tikslinga ekonominiu ir socialiniu požiūriu, ar atleisti nuo jos mokėjimo kitais įstatyminiais pagrindais. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2012 m spalio 31 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-K3-272 atleido pareiškėją nuo 24 044 Lt AM baudos mokėjimo. Nuo kitos dalies, t. y. 49 416,50 Lt AM delspinigių, pareiškėjas atleistas nebuvo. Pažymėtina, kad pareiškėjas neskundė šio sprendimo centriniam mokesčių administratoriui. Taigi VMI nagrinėjo pareiškėjo prašymą dėl tos mokestinės nepriemokos dalies pripažinimo beviltiška, nuo kurios mokėjimo pareiškėjas nebuvo atleistas Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimu, t. y. dėl 49 416,50 Lt AM delspinigių dalies, ir nutarė šios nepriemokos nepripažinti beviltiška.

Ginčas dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška nėra mokestiniams ginčams priskiriamas ginčas. Šiuo reikalavimu nėra keliamas mokesčio nepriemokos pagrįstumo ar teisėtumo klausimas, nėra ginčijamas mokesčių administratoriaus sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, kuriuo mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, nėra ginčijamas mokesčių administratoriaus sprendimas atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą), taip pat nėra keliamas atleidimo nuo delspinigių ar baudos klausimas.

Pažymėtina, kad atleidimo nuo delspinigių ir baudos klausimai bei nepriemokos pripažinimo beviltiška klausimai yra netapatūs. Pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalį mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies šiame straipsnyje numatytais pagrindais. Vienas iš pagrindų yra numatytas minėto straipsnio 3 punkte, t. y. kai kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Atsisakymas atleisti nuo delspinigių mokėjimo yra skundžiamas MAĮ IX skyriuje nustatyta tvarka. Valstybinė mokesčių inspekcija, priimdama sprendimą dėl atleidimo nuo baudų ar delspinigių, vadovaujasi Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklėmis, patvirtintomis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144. Pažymėtina, kad mokesčių mokėtojo mokestinė prievolė baigiasi, kai jis yra atleidžiamas nuo mokestinės prievolės vykdymo (MAĮ 93 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Tuo tarpu mokestinę nepriemoką pripažinus beviltiška, neteikiama priverstinio išieškojimo pirmenybė ir į ją neatsižvelgiama planuojant biudžeto pajamas. Nustačius, kad yra galimybė ir tikslinga tokią mokestinę nepriemoką priverstinai išieškoti, ji išieškoma. Sistemiškai aiškinant minėtas teisės akto nuostatas, darytina išvada, kad mokestinę nepriemoką pripažinus beviltiška, mokesčio mokėtojo prievolė nesibaigia, tačiau atsiradus galimybei tokią nepriemoką išieškoti, ji yra išieškoma.

MAĮ 113 straipsnyje nustatyta, kad beviltiška gali būti pripažįstama ta mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai:

1) nerasta mokesčių mokėtojo turto arba rastas turtas yra nelikvidus (mažai likvidus);

2) priverstinio išieškojimo išlaidos didesnės už mokestinę nepriemoką;

3) netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama.

Prievolę pripažįstant beviltiška, yra netaikoma apskundimo tvarka, numatyta MAĮ, o taikoma ABTĮ numatyta tvarka. Prievolės pripažinimo beviltiška tvarką reglamentuoja Taisyklės. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo MGK išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška.

ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis numato, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Mokestinių ginčų komisija – tai speciali mokestiniams ginčams nagrinėti įsteigta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, kuriai nėra priskirtos viešojo administravimo funkcijos, todėl ABTĮ taikymo prasme ji nėra viešojo administravimo subjektas (ABTĮ 2 str. 1 ir 4 d.). Taip pat mokestinių ginčų komisija (net ir tuo atveju, kai sprendžia procedūrinius klausimus) nelaikytina administracinės bylos šalimi – atsakovu – nei administraciniame, nei mokestiniame ginčuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-276/2005, 2005 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-676/2005).

Teismas, neteisingai pritaikęs minėtas MAĮ normas ir dėl to padaręs neteisingą išvadą, kad MGK privalo nagrinėti skundą ikiteismine tvarka, neišnagrinėjo pareiškėjo skundo, kuriuo buvo ginčijamas VMI sprendimas nepripažinti mokestinės nepriemokos beviltiška. Pirmosios instancijos teismui neišnagrinėjus bylos, byla negali būti išnagrinėta vien apeliacinės instancijos teisme, nes yra nustatytas bylų nagrinėjimas dviejų instancijų administraciniuose teismuose. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis, 143 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius