AS-552-622-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS552-622/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06437-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. rugpjūčio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. M. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija), neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – 12 140,48 Lt; panaikinti Ministerijos 2013 m. birželio 28 d. raštą Nr. 4-01-4053; priteisti bylinėjimosi išlaidas; atnaujinti skundo padavimo terminą reikalavimui priteisti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2010 m. lapkričio mėnesio neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (2 759,00 Lt); sustabdyti administracinę bylą, kol Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme bus išnagrinėtas Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 15 straipsnio galiojimo 2013 metams konstitucingumo klausimas. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovo neteisėti veiksmai yra tęstiniai, sumažinta pensija jam mokama iki šios dienos. Pareiškėjas rėmėsi Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 5 dalimi ir pažymėjo, kad reikalavimui priteisti laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio mėnesio neišmokėtą pensiją terminas nepraleistas. Pareiškėjas paaiškino, kad neabejojo Laikinojo įstatymo teisėtumu, tik 2013 m. spalio mėnesį sužinojo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio galiojimo pratęsimas 2013 metams neprieštarauja Konstitucijai.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 14 d. nutartimi pareiškėjo prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą atmetė ir atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, kaip paduotą praleidus apskundimo terminą. Teismas priėmė pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti Ministerijos 2013 m. spalio 18 d. raštą Nr. 1D-9303(11), priteisti laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, sustabdyti administracinę bylą, kol Konstituciniame Teisme bus išnagrinėtas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio galiojimo 2013 metams konstitucingumo klausimas, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nurodė, kad iš pareiškėjo skundo turinio matyti, jog jis į teismą kreipėsi suabejojęs, ar valstybinių pensijų mažinimas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis 2013 metams vis dar yra būtina priemonė, tačiau prašė priteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį tokio savo reikalavimo nepagrįsdamas. Teismas darė išvadą, kad priimtinas reikalavimas dėl nuo 2013 m. sausio 1 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, o reikalavimui dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos valstybinės pensijos priteisimo praleistas skundo padavimo terminas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. priteisimo kreipėsi praleidęs 3 metų procesinį terminą. Teismas rėmėsi ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos priežastys dėl termino atnaujinimo negali būti pripažįstamos svarbiomis, kadangi jos priklausė nuo pareiškėjo pasirinkto elgesio, pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių ir nepateikė įrodymų, dėl kurių būtų pagrindas atnaujinti procesinį skundo dėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo padavimo terminą.

II. Pareiškėjas V. M. atskiruoju skundu (b. l. 52-54) prašo pirmosios instancijos teismo nutarties dalį dėl atsisakymo priimti dalį reikalavimo priteisti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį kaip paduotą praleidus apskundimo terminą panaikinti.

Pareiškėjo manymu, teismas nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kadangi Vilniaus apygardos administraciniame teisme pareiškėjo skundas gautas anksčiau, t. y. 2013 m. lapkričio 6 dieną. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, pažymi, kad 2013 m. spalio 15 d. kreipėsi į valstybinę pensiją mokančią instituciją, todėl daro išvadą, kad dėl reikalavimo dėl pensijos dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio mėnesio iki ieškinio padavimo dienos (2013 m. lapkričio 6 d.) terminas nėra praleistas, o dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2010 m. lapkričio mėnesio terminas yra praleistas. Pareiškėjas pažymi, kad piniginiams reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais, taikomas trejų metų ieškinio terminas (Darbo kodekso 301 str.). Pareiškėjo manymu, atsakovo neteisėti veiksmai yra tęstiniai. Pareiškėjas remiasi Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 5 dalimi ir daro išvadą, kad dėl reikalavimo dėl pensijos dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio mėnesio iki ieškinio padavimo dienos terminas yra nepraleistas, o dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2010 m. lapkričio mėnesio terminas yra praleistas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir atskirąjį skundą atmesti. Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir pabrėžia, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju turi būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2010 m. vasario mėnesį, į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie savo teisių pažeidimą, todėl daro išvadą, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams reikšti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir atskirąjį skundą atmesti. Tarnybos manymu, teismas tinkamai įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė šiai administracinei bylai aktualias materialinės teisės normas bei aktualią administracinių teismų praktiką, todėl priėmė teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atsisakyta atnaujinti terminą skundui paduoti ir priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi 2013 m. lapkričio 6 d., todėl teismas teisingai nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas praleido minėtą 3 metų procesinį terminą skundui paduoti.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, nes ji yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS525-575/2010, Nr. AS556-341/2009, Nr. AS63-404/2009 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys buvo svarbios. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo.

Vertinant priežastis, dėl kurių pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, nepakanka vien konstatuoti, kad pareiškėjas netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes. Asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomi rūpestingumo, sąžiningumo, atidumo ir operatyvumo standartai. Operatyvumo imperatyvas reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavo pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai.

Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas.

Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje yra nurodyta, jog teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas teisinių santykių srityje yra priežastys, kurios sudarė objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui (pvz., 2014 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014; 2014 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-957/2014 ir kt.). Taigi, teismų praktikoje teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas pripažįstami objektyviomis kliūtimis laiku pateikti skundą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias termino atnaujinimo klausimą, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 14 d. nutarties dalis, kuria teismas neatnaujino termino pareiškėjo skundui paduoti dėl reikalavimo įpareigoti išmokėti Laikinojo įstatymo pagrindu neteisėtai sumažintą ir neišmokėtą pensijos dalį (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.), naikintina, terminas skundui paduoti atnaujintinas, o skundo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. M. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjo V. M. prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti tenkinti ir terminą atnaujinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 14 d. nutarties dalį, kuria teismas pareiškėjo V. M. prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą atmetė ir atsisakė priimti pareiškėjo V. M. skundo dalį dėl reikalavimo priteisti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pensijos dalį, kaip paduotą praleidus apskundimo terminą, panaikinti ir šios pareiškėjo skundo dalies priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas