A-858-649-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-649/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01522-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-3), kurį vėliau patikslino (b. l. 10-11), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, (toliau – ir atsakovas, Ligoninė) 1 650 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas paaiškino, jog 2013 m. balandžio 19 d. buvo nuvežtas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, kurioje buvo patalpintas į priėmimo paskirstymo skyriaus laikiną patalpą kartu su 4 nuteistaisiais. Pažymėjo, kad pietų metu pareiškėjas Ligoninėje maisto davinio negavo, todėl jis patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 450 Lt.

Atkreipė dėmesį, jog Ligoninės priėmimo paskirstymo skyriuje laikinoji patalpa neatitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), reikalavimų, nes ši patalpa yra baisi, nežmoniška, kampuose juoda, prispjaudyta, smirdanti, joje nėra jokios ventiliacijos, primėtyta nuorūkų, šiukšliadėžė juoda, nuo sienų, palangių lupinėjasi dažai, langas mažai atsidaro ir nėra galimybės prieiti prie lango, nes iš vidaus grotos uždėtos, o iš lauko yra uždėta nepermatoma plastmasė, per kurią nepatenka gryno oro į patalpą. 2013 m. balandžio 19 d. pareiškėjas tokioje patalpoje išbuvo apie keturias valandas, ką vertina kaip 200 Lt neturtinę žalą.

Pažymėjo, kad Ligoninės chirurgijos skyriaus 1-ojoje palatoje pareiškėjas buvo nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. balandžio 26 d., kurioje įėjus neveikė trys elektros lizdai, iš kurių dviejų net nebuvo, sienose buvo skylės su išsikišusiais grynais elektros laidais, ant lovų gultų buvo neįmanoma išsimiegoti, čiužiniai sukrisdavo į lovų tarpus, palatoje neveikė viena lempa, nebuvo kur susikabinti rankšluosčius, susidėti rūbus, tualetas buvo dvokiantis, be ventiliacijos, vamzdynai surūdiję, į tualetus pilami chemikalai dusina, graužia gerklę ir kvėpavimo takus, prausykloje nepakanka dirbtinio apšvietimo. Pastebėjo, jog Ligoninės chirurgijos skyriuje būna net iki 30 pacientų, o prausykla sudaro apie 3 kv. m. ploto. Dušas taip pat nežmoniškas, durys iš vidaus supuvusios, vamzdynai surūdiję, nėra lentynėlių, ant kurių būtų galima susidėti higienos reikmenis. Duše nėra privatumo – dušas neatitvertas. Ligoninės chirurgijos skyriaus bendras koridorius yra baisus, nuo sienų lupinėjasi dažai, net koridoriuje nepakanka dirbtinės šviesos. Lauko kiemelio takas nuo vartų iki pastato durų nelygus. Be to, nėra įrengta rūkantiems pacientams rūkomoji vieta ar patalpa, visi rūko prie pastato durų. Dėl minėtų pažeidimų prašė priteisti 700 Lt.

Taip pat pareiškėjas paaiškino, kad Ligoninės chirurgijos skyriaus 1–oje palatoje nuo 2013 m. balandžio 24 d. iki 2013 m. balandžio 26 d. jam teko per mažai kameros ploto, todėl už šį pažeidimą prašė priteisti 300 Lt neturtinės žalos. Ligoninėje patyrė diskomfortą, tokios sąlygos trikdė protinį vystymąsi ir mąstymą, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dėl kurio atsirado nuolatinė emocinė depresija. Teigė, kad teko išgyventi daug nepatogumų: mažai vietos, neįmanoma pailsėti, pajudėti dėl per didelio žmonių skaičiaus, žymiai pablogėjo sveikata, atsirado nemiga, tapo labai dirglus, atsirado baimė aplinkai ir žmonėms. Gydytojų apžiūrai buvo iškviestas tik 2013 m. balandžio 22 d., kurios metu gydytojai pareiškėjas išdėstė norą kuo greičiau išvykti iš Ligoninės, nepasitenkinimą laikymo sąlygomis gydytojai išdėstė žodžiu.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepimu į pareiškėjo R. K. skundą (b. l. 24-27) su skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad R. K. paskutinį kartą Ligoninėje buvo gydytas laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. balandžio 26 d. Ligoninės Chirurgijos skyriaus 1 palatoje, kurios plotas yra 32,6 kv. m. (9 lovos). Informavo, kad statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir/ar suimtųjų Ligoninėje nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl duomenų, koks ligonių skaičius ir asmenys kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiu buvo palatose, pateikti negali. Atsižvelgęs į pareiškėjo skunde nurodytą kartu su juo palatoje buvusių asmenų skaičių, t. y. kad Ligoninės Chirurgijos skyriaus 1 palatoje buvo su devyniais asmenimis, atsakovas teigė, jog tenkantis gyvenamasis plotas vienam asmeniui yra 3,62 kv. m. (32,6/9 = 3,62 kv. m..), t. y. Ligoninė pareiškėjui užtikrino minimalų 3,6 kv. m. plotą.

Pažymėjo, kad Ligoninės Chirurgijos skyriuje, kuriame buvo gydomas pareiškėjas, yra sudaryta galimybė nuo 6 val. iki 22 val., laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje. Informavo, kad atvykę pacientai (nuteistieji ir/ar suimtieji) yra nukreipiami į laikino sulaikymo (paskirstymo) patalpą iki tol, kol juos priims gydytojas ir paskirstys į gydomuosius skyrius (konvojus iš Vilniaus pataisos namų atvyksta iki 12 val.). 2013 m. balandžio 19 d. pareiškėjas pas gydytoją buvo priimtas 12.30 val. ir nukreiptas į Ligoninės Chirurgijos skyrių. Po gydytojo apžiūros pareiškėjui buvo atlikta asmens krata ir daiktų patikrinimas, atlikus šiuos veiksmus pareiškėjas nedelsiant buvo nuvestas į gydytojų nurodytą skyrių, todėl manė, kad nepagrįsta skunde minima aplinkybė, jog pareiškėjas buvo ilgą laiką (4 valandas) laikomas laikino sulaikymo patalpoje. Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir VVSC) specialistai 2013 m. kovo 6 d. ir 14 d. tikrino Ligoninės patalpas bei laikinojo sulaikymo (paskirstymo) patalpą, kurioje pažeidimų (antisanitarinių sąlygų) nenustatė. Nurodė, kad ligoninėje įrengta nauja laikino sulaikymo (perskirstymo) patalpa.

Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, jog Ligoninės Chirurgijos skyriaus dušas, prausykla, sanitarinis mazgas apgailėtinos būklės, kadangi 2012 m. birželio 13 d. buvo atliktas kapitalinis remontas. Remontuojant patalpas eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 reikalavimo. Ligoninės Chirurgijos skyriaus 1 palata buvo remontuota 2012 m. rugsėjo 17 d. Pabrėžė, jog patalpų deratizavimo ir dezinfekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su uždarąja akcine bendrove „Vilniaus profilaktine dezinfekcijos stotimi“. Tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, kai reikia, net dažniau. Ligoninės patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitinka HN 47-1:2010 reikalavimus ir atlikti valymo bei dezinfekcijos darbai registruojami Ligoninėje nustatyta tvarka, nepažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų.

Paaiškino, kad naujai atvykusiems į Ligoninę suimtiesiems ir/ar nuteistiesiems karštas maistas patiekiamas tuomet, kai lieka jo dėl išvykusių tą dieną asmenų. Pareiškėjas atvyko į Ligoninę pavėlavęs, todėl galėjo kreiptis į pareigūnus dėl sauso davinio išdavimo. Kai būna prašymų, Ligoninės darbuotojai visada išduoda sauso maisto davinį. Tokią tvarką pareiškėjas žino ir/ar žinojo, kadangi ne vieną kartą buvo gydytas Ligoninėje. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas atvykęs į Ligoninę 2013 m. balandžio 19 d. nesikreipė į Ligoninės administraciją dėl sausio maisto davinio išdavimo, tokio pobūdžio prašymas buvo gautas tik 2013 m. balandžio 23 d.

Įvertinęs aplinkybę, kad visuotinai yra žinomas Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo draudimas rūkyti sveikatos priežiūros įstaigoje ar įstaigose ir tai, kad informacija apie draudimą rūkyti yra iškabinta Ligoninėje, atsakovas manė, kad Ligoninės administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu. Iš pareiškėjo nebuvo gauta rašytinių skundų ir/ar prašymų dėl rūkymo palatoje ar bendro naudojimo patalpose, teigė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad administracija netinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu.

Teigė, jog sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad Ligoninės darbuotojai, deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme, neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas jokiais prejudicinę galią turinčiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą pareiškėjas apsiribojo faktais nepagrįstais teiginiais, samprotavimais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimu (b. l. 89-93) pareiškėjo R. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi CK 6.271 straipsniu ir nurodė, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos.

Nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas 2013 m. balandžio 19 d. apie 11.30 val. buvo atvežtas į Ligoninę ir nukreiptas į laikino sulaikymo (paskirstymo) patalpą, 12.30 val. nukreiptas į Ligoninės Chirurgijos skyrių, pareiškėjui nebuvo išduotas maisto davinys.

Rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų „Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių“ 34 punkto nuostata ir nurodė, kad iš atsakovo pateikto Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų, skirtų įstaigos direktoriui registro matyti, jog pareiškėjas dėl sauso maisto davinio 2013 m. balandžio 19 d. į Ligoninės administraciją nesikreipė. Tokio pobūdžio prašymą pareiškėjas pateikė tik 2013 m. balandžio 23 d. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti Ligoninės neteisėtus veiksmus dėl sauso maisto davinio 2013 m. balandžio 19 d. neišdavimo.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad Ligoninės priėmimo paskirstymo skyriuje laikinoji patalpa neatitinka HN 76:2010, nes ši patalpa yra baisi, nežmoniška, kampuose juoda, prispjaudyta, smirdanti, joje nėra jokios ventiliacijos, primėtyta nuorūkų, šiukšliadėžė juoda, nuo sienų, palangių lupinėjasi dažai, langas mažai atsidaro ir nėra galimybės prieiti prie lango atidarymo, nes iš vidaus grotos uždėtos, o iš lauko yra uždėta nepermatoma plastmasė, per kurią nepatenka gryno oro į patalpą, teismas nurodė, kad pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių šiuos jo teiginius. Byloje nėra jokių duomenų, kad dėl Ligoninės paskirstymo kameros būklės būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją, atitinkamą sveikatos priežiūros kontrolės instituciją. Pabrėžė, kad pareiškėjo argumentus paneigia byloje esantys įrodymai, o būtent – 2013 m. kovo 14 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas Nr. 13(13-3)-13.16-188, kuriame nurodyta, jog Ligoninės paskirstymo kameros buvo sutvarkytos, vizualiai švarios, išmatuota oro temperatūra paskirstymo kamerose siekė nuo 18,0 iki 18,2 oC ir atitiko HN76:2010 punkto 26 reikalavimus.

Teismas pareiškėjo skundo argumentus, kad Ligoninės Chirurgijos skyriaus 1-ojoje palatoje neveikė trys elektros lizdai, sienose buvo skylės su išsikišusiais plikais elektros laidais, ant lovų gultų buvo neįmanoma išsimiegoti, čiužiniai sukrisdavo į lovų tarpus, palatoje neveikė viena lempa, nebuvo kur susikabinti rankšluosčius, susidėti rūbus, tualetas buvo dvokiantis, be ventiliacijos, vamzdynai surūdiję, į tualetus pilami chemikalai dusina, graužia gerklę ir kvėpavimo takus, prausykloje nepakanka dirbtinio apšvietimo, Ligoninės Chirurgijos skyriaus dušo būklė bloga, supuvusios durys, surūdiję vamzdynai, privatumo nebuvimas, bloga bendro koridoriaus būklė laikė neatitinkančiais tikrovės, kurie paneigiami bylos dokumentais. Pažymėjo, kad atsakovo pateiktame Ligoninės 2012 m. rugsėjo 17 d. darbų patikrinimo akte Nr. BD-1105 nurodyta, jog Ligoninės Chirurgijos skyriaus 1-ojoje palatoje buvo išdažytos sienos, lubos, langai, durys, radiatoriai. Ligoninės 2012 m. birželio 13 d. darbų priėmimo akte Nr. BD-592 priimti Ligoninės skyriaus dušo, prausyklos, sanitarinio mazgo statybos remonto darbai: lubų valymas, dažymas emaliniais dažais, sienų plytelių klijavimas, sanitarinio mazgo tupyklų keitimas, durų, lango, radiatoriaus, dušų grotelių ir vamzdžių dažymas, elektrinio ventiliatoriaus pastatymas duše.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad Ligoninėje nėra įrengta rūkomoji patalpa, teismas pastebėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus draudžiama rūkyti visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose, bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta pareiga juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, ir kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Pažymėjo, jog įstatymų reikalavimai yra privalomi visiems asmenims, todėl laikytina, kad tai, jog Ligoninės patalpoje ir jos teritorijoje negalima rūkyti yra visuotinai žinoma. Pabrėžė, kad teismas neturi pagrindo netikėti atsakovo paaiškinimais dėl informacijos apie draudimą rūkyti iškabinimo Ligoninėje. Įvertinęs aplinkybę, kad visuotinai yra žinomos Tabako kontrolės įstatymo nuostatos, draudžiančios rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose ir tai, kad informacija apie draudimą rūkyti buvo iškabinta Ligoninėje, darė išvadą, jog administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 24 d. iki 2012 m. balandžio 26 d. jis buvo laikomas perpildytoje kameroje-palatoje teismas nurodė, kad Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ ploto normos nėra nustatytos. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punkte nustatyta, jog iki Laivės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog pasikeitus teisiniam reglamentavimui, šio įsakymo nustatyta minimali vienam asmeniui tenkant ploto norma – 3,6 kv. m., taikytina ir laisvės atėmimo vietų ligoninėse gydomiems asmenims (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1600/2012, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis byloje A525-197/2013).

Atsakovo atstovas teismui nepateikė prašytų duomenų apie asmenų, kalėjusių su pareiškėju skaičių ir tikslias datas. Atsakovas paaiškino, jog statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir/ar suimtųjų Ligoninėje nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, tačiau nurodė, kad Ligoninės Chirurgijos skyriaus 1 palatos plotas yra 32,6 kv. m., kurioje yra 9 lovos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 24 d. iki 2013 m. balandžio 26 d. palatoje buvo 9 asmenys. Tuo remdamasis teismas darė išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus plotas, nes jam teko apie 3,62 kv. m. kameros ploto.

Teismas liudytojų L. L. ir T. K. teisme duotais paaiškinimais nesirėmė, nes jie kartu su pareiškėju atlieka bausmę Vilniaus pataisos namuose, vienas kitą pažįsta, gali būti suinteresuoti bylos baigtimi.

III. Pareiškėjas R. K. apeliaciniu skundu (b. l. 101) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai rėmėsi tik atsakovo atstovo išdėstytais argumentais, kurie prieštarauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme suformuluotų įrodymo vertinimo taisyklių praktikai. Pabrėžė, kad teismas ignoravo liudytojų L. L. ir T. K. teisme išdėstytus paaiškinimus, neišnagrinėjo visų pareiškėjo nurodytų aplinkybių, nesirėmė byloje esančiais įrodymais.

Taip pat nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė nuolat pažeidinėja pareiškėjo teises, ką įrodo administracinė byla Nr. I-2256-643/2013.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepimu į pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą (b. l. 108-109) prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą išaiškinęs, kad didžiausia žala patiriama asmenims laikomiems kamerose, kuomet yra pažeidžiami oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, natūralaus apšvietimo, oro cirkuliacijos nustatyti reikalavimai. Tuo tarpu Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai ne kartą tikrino Ligoninės palatas (pagal pareiškėjo skundus) ir minėtų pažeidimų nėra konstatavę, o nustatyti pažeidimai susiję tik su patalpų ir inventoriaus remontu, kurie minimaliausiais terminais yra šalinami. Kartu pažymi, kad Ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2011 m. birželio 7 d. išduotą Leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-375 (naujas 2013 m. liepos 29 d. Nr. (12-6)12.12-690), o šie dokumentai įrodo, jog Ligoninės patalpos atitinka visus teisės aktuose įtvirtintus kriterijus bei normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl 1 650 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas R. K. kildino iš to, kad jam Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nebuvo užtikrintos tinkamos gyvenimo ir gydymo sąlygos.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu teismo sprendimu, teigia, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai netenkino jo pateikto skundo visa apimtimi.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, aktualų teisinį reguliavimą, tokiems pareiškėjo argumentams iš dalies pritaria.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr.2), Nr.74025/01, 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad pagal Laisvės atėmimo vietų ligoninės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1R-231 (2010 m. spalio 29 d. redakcija) (toliau – ir Nuostatai), 1 punktą Laisvės atėmimo vietų ligoninės paskirtis – pirminio ir antrinio lygio ambulatorinių ir antrinio lygio stacionarinių sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą, ir pagal savo režimą jos yra priskirtinos laivės atėmimo vietoms, sprendžia, kad nurodyti išaiškinimai mutatis mutandis yra taikytini ir šiuo atveju. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pabrėžia, kad asmens kaip įkalintojo statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką vertinant apribojimo proporcingumą ir galimai jo nurodytus neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo siejo su tuo, kad jam jo įvardintu laiku nebuvo skirtas maitinimas, apie keturias valandas pareiškėjas buvo laikomas higienos normų reikalavimų neatitinkančioje laikino paskirstymo kameroje, buvo laikomas palatoje nesilaikant nustatytų ploto reikalavimų bei higienos normų, kartu buvo laikomi rūkantys asmenys, be to, pasivaikščiojimo kiemelis buvo duobėtas, lovų čiužiniai seni ir gumbuoti, prastos sąlygos prausykloje ir duše, trūko apšvietimo, buvo nemalonus kvapas, nebuvo ventiliacijos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su teismui nurodytų pažeidimų nekonstatavimu, siekdama aiškumo, dėl pareiškėjo nurodytų galimų neteisėtų atsakovo veiksmų ir pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jų pasisako atskirai.

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su tuo, kad jam nebuvo skirtas maitinimas, kai pareiškėjas 2013 m. balandžio 19 d. apie 11.30 val. buvo pristatytas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, teisėjų kolegija pabrėžia, kad asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 4 dalis bei Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 44 straipsnio 5 dalis. BVK 173 straipsnio 4 dalis nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalį suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus. Maistu suimtieji taip pat aprūpinami nemokamai.

Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117, (2011 m. gegužės 1 d. redakcija) (toliau – ir Taisyklės), gana detaliai nustato maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo tvarką asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose (1 p.). Maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija (Taisyklių 5 p.). Taisyklių 32 punktas numato, jog kalinimo įstaigų, iš kurių konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybos iš vakaro informuoja kalinimo įstaigų, į kurias konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybas apie planuojamų atsiųsti asmenų skaičių. Išvykus konvojui, nedelsiant informuojama apie tikslų atvykstančių asmenų skaičių. Tuo tarpu pagal Taisyklių 34 punktą kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę. Asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys vienam asmeniui, atvykusiam į kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietą, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu.

Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad laisvės atėmimo įstaigos privalo bendradarbiauti, kad užtikrintų tinkamą maitinimą iš vienos įstaigos į kitą perkeliamiems asmenims. Valstybės institucijos, kurių žinioje yra nuteistas laisvės atėmimo ar arešto bausme arba suimtas asmuo, privalo tinkamai keistis informacija ir siekti, kad asmuo, kuris į laisvės atėmimo atlikimo vietą atvyksta po nustatyto maitinimo laiko, praėjus pakankamam laikotarpiui nuo paskutinio maitinimo ir pageidauja gauti maisto, nesant galimybės pamaitinti jį karštu maistu, turėtų teisę į sausą maisto davinį. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisės aktų nepakankamumas, netobulumas ar valstybės pareigūnų veiksmų nesuderinimas negali būti teisėta ir pagrįsta kliūtimi neužtikrinti asmens maitinimo ir tuo pačiu jo teises į tinkamas bausmės atlikimo ar kardomosios priemonės vykdymo sąlygas.

Kaip atsiliepime ir teisminio bylos nagrinėjimo metu paaiškino atsakovo atstovas, maistas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje esantiems nuteistiesiems yra tiekiamas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo valgyklos. Kaip patvirtinto Laisvės atėmimo vietų ligoninė, apie gydomų ligoninėje pacientų skaičių (kitai dienai) Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas turi būti informuotas iki 13 val. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad pareiškėjas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę buvo konvojuotas 2013 m. balandžio 19 d. ir į gydymo įstaigą priimtas, t. y. hospitalizuotas, 2013 m. balandžio 19 d. 12.30 val. po gydytojo apžiūros. Ginčo dėl to, kad 2013 m. balandžio 20 d. ar vėliau pareiškėjui nebuvo pateiktas maitinimas byloje, nėra. Byloje ginčas iš esmės kyla dėl to, ar pareiškėjas buvo informuotas apie galimybę gauti sauso maisto davinį ir galėjimu šia galimybe pasinaudoti ar jam buvo atsisakyta jį pateikti (b. l. 24-27).

Pažymėtina, jog byloje nėra pateikta įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas buvo informuotas apie galimybę gauti davinį nurodytu laiku ar ši galimybė jam buvo išaiškinta prieš tai buvusių apsilankymų metu ir jis pats žinodamas apie šią galimybę nepasinaudojo teise gauti sauso maisto davinį. Atsakovas teigdamas, kad pareiškėjui buvo žinoma nurodyta tvarka, iš esmės jokių įrodymų ar pagrįstų argumentų dėl to nepateikia. Kita vertus, byloje pateikti įrodymai rodo (išrašas iš Ligoninės Socialinės reabilitacijos skyriaus Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų, skirtų įstaigos direktoriui registro (b. l. 6871), kad pareiškėjas 2013 m. balandžio 23 d. pateikė skundą dėl sauso maisto davinio (b. l. 70). Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas teigti, kad atsakovas neveikė tokiu būdu kaip jį veikti įpareigoja teisės aktai (CK 6.271 str.).

Pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą taip pat grindė ir tuo, kad 2013 m. balandžio 19 d. pareiškėjui atvykus į Laisvės atėmimo vietų ligoninę apie keturias valandas pareiškėjas buvo laikomas higienos normos reikalavimų neatitinkančioje laikino paskirstymo kameroje. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010). Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punktas numato, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šiuo atveju byloje yra pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. kovo 14 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13-3)-13.16-188 (b. l. 34-36), kuriame nurodoma, jog 2013 m. kovo 6 d. atlikus Laisvės atėmimo vietų ligoninės paskirstymo kamerų būklės atitikties Lietuvos higienos normų HN 76:2010, HN 47-1:2010 ir HN 47-2011 reikalavimams patikrinimą, Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai higienos normų pažeidimų nenustatė.

Paskirstymo kameros sutvarkytos, vizualiai švarios, oro temperatūra atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimus (b. l. 34-36). Teisėjų kolegija, vertindama įrodymus pagal vidinį savo įsitikimą, neturėdama pagrindo abejoti oficialiai atlikto patikrinimo rezultatais, įvertinusi tai, kad nėra pagrįstų argumentų, paneigiančių nurodytas aplinkybes, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę buvo pristatytas praėjus 43 dienoms nuo patikrinimo atlikimo dienos, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo spręsti, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės paskirstymo kamera neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų ir atitinkamai šiuo aspektu nustatyti neteisėtus Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmus.

Nesant nustatytų šiuo aspektu neteisėtų veiksmų nėra pagrindo vertinti kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nes, kaip jau buvo minėta, norint konstatuoti deliktinę atsakomybę turi būti nustatyta visuma nurodytų sąlygų. Dėl šių priežasčių šioje dalyje nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo dalį ir dėl nurodytų veiksmų priteisti neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą taip pat grindė ir tuo, kad jis nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. balandžio 26 d. buvo laikomas palatoje Nr. 1, kurioje jam nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas.

Pasisakydama nurodytu aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, kad minimalaus gyvenamosios patalpos (šiuo atveju palatos) ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.) (toliau – ir Taisyklės), reguliuoja BVK nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 111.4 punktas numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas vertindamas asmeniui tekusį plotą nepagrįstai neatsižvelgė į teisinį reguliavimą, numatytą būtent Laisvės atėmimo vietų ligoninėje esantiems subjektams. Šiuo atveju teisės aktai aiškiai numato atitinkamas plotų normas, atsižvelgus į kalinimo, buvimo vietos įstaigos statusą.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog Laisvės atėmimo vietų ligoninėje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir dėl jis patyrė sukrėtimų, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.

Pažymėtina, jog administracinėje byloje ginčo nėra dėl to, kad pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. balandžio 26 d. buvo laikomas palatoje Nr. 1, kurios plotas 32,6 kv. m. (9 lovos) (b. l. 42). Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Laisvės atėmimo vietų ligoninė nepateikė informacijos, kiek nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma tose kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas (tokie duomenys nėra fiksuojami), todėl nustatyti, ar iš tiesų nagrinėjamu atveju vienam asmeniui tenkanti minimalaus ploto norma buvo pažeista nėra galimybės, tačiau Laisvės atėmimo vietų ligoninė pripažino, kad kai kuriais atvejais ši norma galėjo būti pažeista. Pats pareiškėjas skunde nurodo, jog laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. balandžio 23 d. jis buvo laikomas su dar keturiais asmenimis, 2013 m. balandžio 23 d. palatoje buvo kartu su dviem asmenimis, nuo 2013 m. balandžio 24 d. iki 2013 m. balandžio 26 d. palatoje buvo devyni asmenys (b. l. 2). Atitinkamai, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamųjų patalpų plotas 5,1 kv. m. 3 dienas.

Pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą taip pat grindė ir tuo, kad lovų čiužiniai Laisvės atėmimo vietų ligoninėje yra gumbuoti ir seni, pasivaikščiojimo kiemelis – duobėtas skyriaus prausykloje nesudarytos tinkamos sąlygos praustis, surūdiję vamzdynai, trūksta apšvietimo, nemalonus kvapas, nėra ventiliacijos (b. l. 1-3), tačiau pirmosios instancijos teismas šių nurodytų neteisėtų veiksmų nenustatė.

Vertindama šioje dalyje priimtą teismo sprendimą teisėjų kolegija pastebi, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 39 punktas numato reikalavimus prausykloms, numatant, kad dušinės, prausyklos patalpų sienos, grindys ir kiti paviršiai turi būti lygūs, be plyšių, lengvai valomi, atsparūs naudojamiems valikliams ir dezinfekcijos priemonėms; daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenys (dubenys, vonelės) po kiekvieno naudojimosi išplaunami, išvalomi valikliais, turinčiais dezinfekantų; kiekvienas asmuo turi turėti individualias plaušines ar kempines, rankšluosčius ir muilą; dušinės, prausyklos patalpų grindys turi būti neslidžios, turi turėti nuolydį į vandens nutekėjimo kanalus, angas; dušinės, prausyklos patalpos valomos kasdieną naudojant valiklius, turinčius dezinfekantų; pagrindinis valymas atliekamas vieną kartą per mėnesį, jo metu valikliais, turinčiais dezinfekantų, nuvalomi langai, sienos, lubos, patalpos išdžiovinamos, išvėdinamos; patalpose ant paviršių neturi būti pelėsių.

Pastebėtina, jog procesas iš esmės turėtų būti grindžiamas rungimosi principu, šalims suteikiamos vienodos galimybės procese. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Taigi specifinė kalinamo asmens teisinė padėtis suponuoja ir tam tikrus procesinių taisyklių taikymo ypatumus. Tai, kad asmens laisvė yra ribojama, administracinių teismų praktikoje atsižvelgiama taikant įrodinėjimo naštos dėl reikalavimų atlyginti kalinimo metu kilusią neturtinę žalą taisykles (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Teisėjų kolegija šiuo aspektu taip pat nurodo, jog EŽTT formuoja praktiką, jog būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo (šiuo atveju – gydymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje sąlygas, griežtai negalima laikytis principo jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie palatose asmenims tenkantį plotą, higienos normų laikymasi tenka atsakovui (žr. mutatis mutandis EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo argumentus, jog Laisvės atėmimo vietų ligoninės Chirurgijos skyriaus prausykloje nesudarytos tinkamos sąlygos praustis, surūdiję vamzdynai, trūksta apšvietimo, nemalonus kvapas, nėra ventiliacijos, paneigia 2012 m. rugsėjo 17 d. darbų priėmimo aktas Nr. BD-1105 (b. l. 39), liudijantis, kad buvo tvarkoma palata Nr. 1 (sienos ir lubos buvo glaistomos, gruntuojamos, dažomos, grindys, lubos, durys, lovos ir radiatoriai dažomi), taip pat Laisvės atėmimo vietų ligoninės pateiktas 2012 m. birželio 13 d. darbų priėmimo aktas Nr. BD-592, patvirtinantis, kad Chirurginio skyriaus, kuriame pareiškėjas gydytas (b. l. 37-38), duše buvo atlikti remonto darbai: nuvalytos ir nudažytos lubos, sienos išklijuotos plytelėmis, nudažytos durys, langai, radiatorius, dušo grotelės ir vamzdžiai, dušo lange pastatytas elektrinis ventiliatorius. Atsižvelgiant į nurodytus remonto darbus, į laiką, kada pareiškėjas buvo laikomas, nesant įrodymų, leidžiančių daryti priešingas išvadas, nėra pagrindo teigti, kad egzistuoja neteisėti veiksmai nurodytu aspektu. Neįrodžius Laisvės atėmimo vietų ligoninės administracijos neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pareiga atlyginti žalą nekyla. Nesant nustatytų šiuo aspektu neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo vertinti kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nes, kaip jau buvo minėta, norint konstatuoti deliktinę atsakomybę turi būti nustatyta visuma nurodytų sąlygų. Dėl šių priežasčių šioje dalyje nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo dalį ir dėl nurodytų veiksmų priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Administracinėje byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjas į Laisvės atėmimo vietų ligoninės administraciją nėra kreipęsis ir prašęs išduoti naują čiužinį ir informavęs apie galimai jo poreikius neatitinkantį čiužinį. Atitinkamai, šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų veiksmų.

Be to, pažymėtina, jog pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 18 punktą laisvės atėmimo vietų teritorija, be kita ko, turi būti tvarkinga, apželdinta ir aptverta, periodiškai valoma, šienaujama, jeigu dulka – drėkinama; teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi. Šiuo atveju nors pareiškėjas skunde nurodė, jog pasivaikščiojimo skyriaus kiemelis yra duobėtas, iš esmės nenurodė, kaip tokia aplinkybė sudarė prielaidas ir sąlygas, kokią žalą jis patyrė. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl savo minimo pažeidimo atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Taigi šioje dalyje pareiškėjas detaliai nepaaiškino ir nepagrindė sąlygų būtinų deliktinei atsakomybei kilti ir nėra pagrindo jų konstatuoti.

Vertindama pareiškėjo argumentus dėl to, kad jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, teisėjų kolegija pažymi, jog su reikalavimu laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryti saugią sveikatai gyvenamąją aplinką taip pat glaudžiai susijusi pareiga nerūkančius nuteistuosius atskirti nuo rūkančiųjų asmenų.

Lietuvos higienos normos HN:76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Šio teisinio reguliavimo ir bylos faktinių aplinkybių kontekste Laisvės atėmimo vietų ligoninės kamerų tipo palata yra bendroji gyvenamoji patalpa kurioje gydymosi laikotarpiu gyveno pareiškėjas kartu su kitais asmenimis. Taigi Laisvės atėmimo vietų ligoninės administracija turi pareigą užtikrinti gyvenamojo ploto vienam asmeniui normą ir kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama (ABTĮ 20 str. 3 d.), kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktų) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jų sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, teisėjų kolegija vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad apie draudimą rūkyti Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpose tinkamai buvo informuoti tiek pats pareiškėjas, tiek kiti toje pačiose kameros palatose laikyti asmenys. Byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų, nuteistųjų padarytus bausmės ar suėmimo vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, kad kamerų tipo palatoje asmenys rūko. Pareiškėjas teiginių, kad kartu su juo kameroje palatoje gydyti nuteistieji būtų rūkę ir tai buvo daroma su ligoninės administracijai žinant ar leidus, nepagrindė įrodymais, nenurodė, kad dėl to skundėsi žodžiu ar raštu. Pareiškėjas taipogi nenurodė, kad dėl rūkymo palatose būtų kreipęsis į Laisvės atėmimo vietų ligoninės administraciją su prašymu pašalinti šį pažeidimą, informuodamas, kad yra nesilaikoma nustatytų reikalavimų. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad pareiga sudaryti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir kad nerūkantieji gyvenamosiose patalpose nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru kyla pagal pirmiau minėtus teisės aktus, nepriklausomai nuo to, ar nerūkantis asmuo atitinkamu būdu (žodiniu ar rašytiniu pareiškimu, skundu) primena įstaigos administracijai šią pareigą, ar ne, tačiau šis aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar apie įpareigojimų nesilaikymą žinant administracijai ji ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Atsižvelgus į nurodytus argumentus darytina išvada, jog šiuo aspektu pagrįstai pirmosios instancijos teismas nekonstatavo neteisėtų veiksmų.

Įvertinusi nurodytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių gydymosi sąlygų (tam tikro gyvenamojo ploto nesuteikimas), nesudarymas, maisto nesuteikimas nurodytu laikotarpiu tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, maisto nesuteikimas nurodytu laikotarpiu, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad palatų plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas buvo mažas, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų plotą buvo pažeista. Taigi nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent gydomas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias.

Kita vertus, administracinėje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo gydomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Nurodytas pažeidimas nebuvo tęstinis, iš esmės vyko trumpą laiko tarpą, byloje nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent buvimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, be to, nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų. Pareiškėjo gydymo netinkamomis sąlygomis metu (3 dienos), jo palata buvo bendrabučio tipo ir pareiškėjas turėjo galimybę visą dieną (nuo 6 val. iki 22 val.) būti vidiniame Chirurginio skyriaus kiemelyje, kitose Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpose. Taigi jo judėjimo laisvė nebuvo visiškai suvaržyta ir visą laiką jis neturėjo praleisti tik savo palatoje. Be to, iš pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas šia galimybe naudojosi (b. l. 1-3).

Dėl pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo gydymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus,

Aiškindama išvardintų nuostatų visumą, kolegija taip pat pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, atitinkamais atvejais konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilius prieš Lietuvą). Analogiškos pozicijos, esant atitinkamoms faktinėms aplinkybėms, laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 4(14), 2008 m., p. 91–109).

Atsižvelgus į gydymo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (3 dienas), į tai, kad pareiškėjo gydymo netinkamomis sąlygomis metu jo palata buvo bendrabučio tipo ir pareiškėjas turėjo galimybę visą dieną (nuo 6 val. iki 22 val.) būti vidiniame Chirurginio skyriaus kiemelyje, kitose Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpose, į tai, kad pareiškėjui nebuvo pateiktas maitinimas laiku, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsakovas ėmėsi tam tikrų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės gydymo sąlygos, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgus į neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, į tai, kad pažeidimai nesukėlė realaus pareiškėjo sveikatos sutrikdymo, į kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Dėl pirmiau nurodytų motyvų pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo R. K. teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

„pareiškėjo R. K. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo R. K. teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.”

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys